Renginio metu bus pristatytos dvi R. Dulskio knygos:

„Evangelija pagal Konfucijų. Konfucianistinis išminties kelias ir jo svarba krikščionybei“ (2021); „Konfucijus ir Kristus. Konfucianistinė žmogaus pašaukimo vizija krikščioniškam kontekstui“ (2018). Abi knygos parduodamos interneto knygynuose, taip pat renginio metu bus galimybė jas įsigyti.

„Kinijos religinė-filosofinė kultūra intriguoja savo kitoniškumu, gilia išmintimi, ypatingu dėmesiu visavertei asmenybės raidai. Egzistencinius žmogaus būties ir pašaukimo klausimus ji apmąsto mums neįprastomis kategorijomis, provokuodama ir atverdama plačią diskusijų bei naujų įžvalgų perspektyvą. Knygose analizuojamas konfucianistinės išminties lobynas, kurio pažinimas plečia mūsų pasaulėžiūrinį akiratį ir dvasinio gyvenimo horizontą.“

Kinijos religinė-filosofinė kultūra intriguoja savo kitoniškumu, gilia išmintimi, ypatingu dėmesiu visavertei asmenybės raidai.

„Šį lobyną galėtume laikyti šiandiene iš Konfucijaus kilusia Gerąja žinia, padedančia mums visavertiškai suvokti savo tapatybę ir pašaukimą. Pasak Lunyu, harmonija pasiekiama ugdant savo tapatybę ir gerbiant skirtingumus. Konfucianistinė išmintis anaiptol ne konfrontuoja su krikščioniškąja, bet veikiau ją papildo, atverdama vertingų antropologinių įžvalgų, kurių kontekste išryškėja autentiškas abiejų tradicijų gėris, tikrosios jose glūdinčios vertybės, žmogaus pašaukimo matmenys, grynėja mūsų dvasinė ir kultūrinė savimonė. Jei krikščioniškoji civilizacija nenori nevaisingai virti savo sultyse, jai būtina tapti giliausia prasme visuotine – aprėpiančia visų žmonijos kultūrų dvasingumą ir išmintį.“

Romualdas Dulskis – profesorius, habilituotas teologijos mokslų daktaras, religijotyrininkas, ekumenistas, sinologas. Ilgametis Europos katalikų teologų draugijos Kuratoriumo narys ir Europos katalikų teologų draugijos Lietuvos sekcijos prezidentas. Daugelio mokslo publikacijų žmogaus pašaukimo, religijų dialogo, sinologijos, ekumenizmo, hagiografijos, menotyros temomis autorius.

Konfucianistinė išmintis anaiptol ne konfrontuoja su krikščioniškąja, bet veikiau ją papildo.

Renginys vyks gyvai VU Konfucijaus instituto Didžiojoje Konfucijaus auditorijoje, adresu M. K. Čiurlionio g. 21 (vidiniame kieme), 18:00 val.

Jei norite sudalyvauti gyvai, reikalinga registracija. Dalyviams reikalingas galimybių pasas. Auditorijoje viso renginio metu būtina dėvėti apsauginę veido kaukę, išlaikyti atstumus ir laikytis kitų pandemijos metu nustatytų reikalavimų. Renginį taip pat galite stebėti nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą.

The post Knygų pristatymas-diskusija: „Kristus ir Konfucijus: ugdantis dialogas“ appeared first on LAIKMETIS.

Na, gal ne visai taip, bet jau nebenustebčiau, jei kažkokia panaši skiepų reklama prasidėtų, nes petys už laisvę nebeveikia. Taigi, aš verkšlenu, o mama išklauso manęs taip ramiai, gal prisimena, kaip vaikystėj piemenaudama kojas paryčiais karvyčių mėšle šildydavosi, ir sako, na, o ką darysi, svarbiausia, kad nėra karo.

Tai dabar mąstau, ar tikrai mes tokie išlepę, ar tikrai čia labai jau baisu, na, visa tai, kas vyksta. Bandau prisiminti laikus, kai buvom sovietikai, kokie ten absurdai vyko, nes Sibiro trėmimų nepamenu, tik brandųjį socializmą su Brežnevu priešaky. Pamenu, išrikiuodavo prieš vadovus mus, pionierius, aš būdavau dažniausiai būrio vadė, ir tie pionierių vadovai kokioj aktų salėj rimtais veidais sušukdavo mums, pacukams: „Kovai už komunistų partijos reikalą  būk pasiryžęs!”.

„Visada pasiryžęs!”, - surikdavom ryžtingai, darniai pakeldami ranką prie kaktos. Ir tokie svarbūs jausdavomės, nors koks tas komunistų partijos reikalas, apie ką ir su kuo valgomas, mes, vienuolikmečiai, prisiekiu pionierės garbės žodžiu, neturėjom žalio supratimo. Bet tas „Visada pasiryžęs” būdavo toks smagus, jausdavomės kažkokie ypatingi ir narsūs, nes jau tuoj tuoj užaugsim, ir tada jau tikrai galėsim pilna koja tarnauti tam paslaptingam komunistų partijos reikalui.

Ir dabar, stebėdama savo bendraamžių uolų tarnavimą kai kurių šiuolaikinių partijų reikalui, mąstau, ar jie čia vis dar tos vaikystės pionieriškų rikiuočių įkvėpti nuodija erdvę savo rašiniais ir nepaklusniuosius antivakserius smerkiančiais epais, ar jau kokia nauja įkvėpimo banga juos neša?

Kas belieka mums, jaučiantiems, kad taip neturi būti, kad neteisinga, kad netiesa, kad meluoja, kad esam kiršinami ir rūšiuojami?

Kas belieka mums, jaučiantiems, kad taip neturi būti, kad neteisinga, kad netiesa, kad meluoja, kad esam kiršinami ir rūšiuojami? Kentėti ir dejuoti, ar sumažinti savo kančią, lyginant ją su, pavyzdžiui, Kristaus kančia?

Ką, mąstau aš dabar, vaikštinėdama po mišką, kabėdamas ant kryžiaus, galvojo Kristus? Ar jis stebėjosi tais, kurie jį pasmerkė mirčiai, pyko, ar apgailestavo dėl to, kad pasirinko savo kelią, ar aimanavo? Ar jis mąstė ir kalbėjo apie tai, kaip jam gaila Izraelio, kuris jau turbūt niekada nebeatsigaus, jei jame gyvenantys nežmogai yra tokie, kaip pasakytų šiuolaikinis žmogus, supuvę, kad nukryžiavo patį Dievo sūnų?

Nea. Įtariu, kad Kristus apie tai negalvojo. Jis tik prašė Tėvo suteikti jam jėgų ištverti iki galo, nes kartą pasirinkęs būti su Dievu, nebeturi teisės gręžiotis atgal arba kaltinti kitus dėl savo pasirinkimo. Net jeigu tas pasirinkimas atrodo kažkoks nerespektabilus, nenešantis nei naudos, nei garbės, nei statuso. Toks ne cool.

Aš kadaise irgi pasirinkau klausyti savo sąžinės ir širdies. Per Garliavos įvykius. Jaučiau, kaip retėja ratas tų, kurie mane „gerbė”, laikė kieta ar prestižine, tinkančia į draugystes. Bet žinojau, kad kitaip negaliu. Ėjau į mitingus, protestus, piešiau kreidelėmis prie Prezidentūros, kol užkalniai ir co šaipėsi iš mūsų , o žiniasklaida ir politikai apsimetė, kad esam tik saujelė bepročių, kovojančių su vėjo malūnais, ir kaip jie drįsta, juk teismas viską išaiškino ir pasakė, kas teisus, o kas ne. Toks pat turbūt teismas, kaip ir tas, kur nukryžiavo Kristų. 

Ir laukiau, kas bus. Kokį gausiu atlygį už tai, kad pasirinkau būti ne su tais, teisingais ir prestižiniais, o su patvoriniais? Galvojau, gal laimėsiu kokį milijoną, beje laimėjau kelionę į Ameriką, ar šiaip būsiu paskelbta Lietuvos garbės piliete, gausiu kokį medalį, kai tiesa paaiškės, ir mes visi, kvailiukai su kreidelėmis, galėsim lengviau atsidusti ir pasakyti: matot, matot, o ką mes sakėm. Bet nieko panašas neatsitiko.

Ir visgi prizą aš gavau. Kai šį pavasarį prasidėjo šeimų maršai, ėjau į juos, net nedvejodama, juk ne pirmas kartas, kai sisteminiai loja, o tauta eina ten, kur jai reikia. Praėjo maršai, vėl atėjo karantinai. Sisteminiai ir toliau loja, pampsta visokie prisiplakėliai prie valdžios, o ką aš turiu?

Aš turiu ramybę. Norit tikėkit, norit ne, bet kartais jaučiuosi kaip kažkokiam oro burbule po vandeniu. Aplink vyksta visokie nesąmoningi dalykai, valdžia, galima sakyt, išprotėjo, tarnauja nebežinai kam, spaudžia žmones, šaiposi, terorizuoja. O mano širdyje taip ramu. Aš nieko nebebijau, tiesą sakant, nieko labai ir nebenoriu, tik kad ta būsena tęstųsi kuo ilgiau.

Noriu visada jaustis taip saugiai ir ramiai Dievo delnuose. Kad jis mane apgaubtų savo šviesa, ta, kuri spindi pro lapiją einant mišku saulėtą rytą, kai viskas, ko reikia, tai užversti galvą į dangų ir grožėtis geltonais lapais ir dangaus žydryne. Ir taip ramu ramu, jokių baimių nei abejonių, nes tvirtai žinau, kad esu saugi.

Arba tas jausmas, aš jį irgi prilyginu dieviškam, kai užeini be Gpaso į mažą parduotuvėlę, pardavėja šypsosi, pažįsta, sako, taip, mes turim prašyt Gpaso, nes prekiaujam ne pirmo būtinumo prekėm, ir jau šypsosi kaltai. Tada aš ilgai rausiuosi mobiliajame, ieškodama nežinia iš ko atsisiųsto ne savo GPaso, beje, išmokau per pandemiją pameluoti ir pabūti tokia truputėlį Ostape Bendere, nes juk kare visi metodai tinka, tada nerandu to netikro Gpaso, o ta pardavėja sako, „Tai nieko, užeikit, nesvarbu, kad dabar to paso nerandat, svarbiausia, kad jūs jį turite”. „Žinoma”, sakau aš išsproginus akis teatrališkai, „kad turiu, juk visi normalūs žmonės jį turi”. Ir mes juokiamės, ją prajuokina mano išpūstos akys ir akivaizdus melas, ir mes tokios artimos, aš jai jaučiu tokį dėkingumą ir palengvėjimą, kad nemoku apsakyti.

Arba kai užeinu į mažytę kepyklėlę, ir pardavėja sako, ok, išgerkit kavos viduj, nesvarbu, kad be Gpaso, vistiek mes neturim kaip tų pasų tikrinti, tai visiška nesąmonė. Ir mes su draugu sėdam arčiau durų, „kad galėtume greičiau pabėgti”, sako jis, ir mes žvengiam kaip paaugliai, pabėgę iš pamokų ir sutikę mokyklos direktorių gatvėj. Tai yra tas bendrystės, žmogiškumo ir sveiko proto pergalės suokalbiškas jausmas, kurio aš niekuomet nebūčiau išgyvenusi, jei ne šis laikotarpis.

Ir aš sakau, ačiū Dieve, kad nėra karo. Nes visa kita mes praeisim, ir išeisim stipresni ir dar švaresni. Su G pasais ar be jų, nesvarbu, svarbu, su dieviška žmogiškumo ir gerumo ugnele. 

The post Ligita Juknevičiūtė. Apie ką galvojo Kristus? appeared first on LAIKMETIS.

Laisvė – tai turtas, kurį iš tikrųjų suprantame tik tada, kai jo netenkame. Daugeliui iš mūsų, įpratusių gyventi laisvėje, ji dažnai atrodo labiau kaip įgyta teisė, o ne dovana ir palikimas, kurį reikia branginti. Todėl apaštalas ragina krikščionis tvirtai laikytis per krikštą gautos laisvės ir nesileisti vėl būti pavergtiems.

Jei krikščionių skelbimas neigtų laisvę Kristuje, jis nebūtų evangelinis skelbimas, pabrėžė Pranciškus. Jėzaus vardu nė vienas žmogus negali būti pavergiamas, negali būti verčiamas ką nors daryti. Pauliaus mokymas apie laisvę remiasi tuo, ko mokė Jėzus. Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). Taigi krikščioniškoji laisvė remiasi dviem pagrindiniais dalykais: pirma – Viešpaties Jėzaus malone; antra – tiesa, kurią Kristus mums apreiškia ir kuri yra jis pats.

Jėzaus vardu nė vienas žmogus negali būti pavergiamas, negali būti verčiamas ką nors daryti.

Pirmiausia, laisvė – tai Viešpaties dovana. Iš tikrųjų, tęsė Pranciškus, didžiausios laisvės – mūsų išvadavimo iš nuodėmės vergijos – šaltinis yra Kristaus kryžius. Tai niekada nenustoja mūsų stebinti: ta vieta ir ta akimirka, kai buvo atimta bet kokia laisvė, tai yra mirtis, tapo laisvės šaltiniu. Tai didysis Dievo meilės slėpinys! Paulius asmeniškai patyrė šį slėpinį ir dėl to jis drįso galatams sakyti: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi“ (Gal 2, 19). Ši artimiausios vienybės su Viešpačiu patirtis dovanoja didžiausią dovaną – laisvę.

Antrasis laisvės ramstis yra tiesa. Čia taip pat būtina prisiminti, kad ši tikėjimo tiesa yra ne abstrakti teorija, bet yra tiesiogiai susijusi su mūsų gyvenimu su Kristumi. Laisvė daro žmogų laisvą tiek, kiek ji pakeičia žmogaus gyvenimą ir nukreipia į gėrį. Kad būtume tikrai laisvi, turime ne tik pažinti save psichologiniu lygmeniu, bet visų pirma giliau pažinti tiesą savyje. Ir ten, širdyje, atsiverti Kristaus malonei.

„Tiesa mus turi daryti neramius“, – sakė Pranciškus. „Neramumas yra ženklas, kad mumyse veikia Šventoji Dvasia. Laisvė turi būti veikli, dinamiška, nes ją sužadina Šventosios Dvasios malonė. Todėl sakau, kad laisvė turi mus trikdyti, turi nuolat kelti mums klausimus, skatinti vis labiau gilintis į tai, kas iš tiesų esame. Taip suprasime, kad kelias į tiesą ir laisvę yra sunkus ir trunka visą gyvenimą. Sunku būti laisvam, sunku, bet įmanoma.“ 

The post Popiežius Pranciškus: krikščioniškoji laisvė remiasi Viešpaties Jėzaus malone ir tiesa appeared first on LAIKMETIS.

Tuo labiau šie stebuklai vyksta tiems, kurie labai nuoširdžiai ir tyrai tiki. Žmogus taip pat yra kūrėjas, jis kuria savo gyvenimą. Kai kuria gražiai, džiaugiasi gerais rezultatais, nes viskas šiame pasaulyje paklūsta priežasties ir pasekmės dėsniui. Kliaukimės Viešpačiu, ir visi sunkumai mums taps įveikiami.

Tegul būna mums tai gera pamoka, kad į valdžią negalima rinkti žmonių, kurie netiki į Dievą, nes tai labai skaudžiai veikia mūsų pačių gyvenimus. Dabar turime rūpestį keliančią situaciją: Laisvės partija nežino, kas yra laisvė; Krikščionys demokratai nežino, kas yra tikėjimas ir demokratija. Politika, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas, turi remtis giliu, nuoširdžiu tikėjimu, tik tada ji gali rasti išeitį net pačiose sunkiausiose situacijose. Bet šį kartą – ne apie tai.

Tikėjimas gydo visas ligas. Taip visada buvo ir bus. Jokia liga ir joks virusas nėra pavojingas tiems, kurie nuoširdžiai ir tikrai tvirtai tiki. Tokiems žmonėms nėra baisi net mirtis, nes mirtis yra gyvenimas. Mūsų medicinos mokslas yra daug pasiekęs, bet tai yra tik papildas, tik pagalba tam, kas yra kiekvienam žmogui duota iš paties Dievo. Ši Tiesa yra amžina ir ne žmonėms tokius dalykus pakeisti ar patobulinti. Savo šių dienų baime visas pasaulis ir mūsų šalis visų pirma parodo, koks stiprus yra pasidavimas materialiems dalykams ir koks silpnas yra mūsų tikėjimas. Mums visiems labiausiai reikėtų dabar nerimauti dėl savo silpno tikėjimo, o ne dėl viruso ar mirties.

Praėjo daugiau kaip du tūkstančiai metų nuo to laiko, kai šioje Žemėje gyveno Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Dėl mūsų Jis paaukojo savo gyvybę ir įveikė mirtį. Ar išgirdome ir supratome Jo šventuosius žodžius? Ar prisimename Jo šventuosius darbus? Ar supratome ypatingai svarbią Tiesą, kad tikėjimas yra stipresnis ne tik už bet kurią ligą, bet net ir – už mirtį?

Kristus gydė sergančiuosius, pasiremdamas tikėjimo galia. Taip pat Jis kėlė žmones iš mirusių. Savo gyvenimu Jis mums davė pavyzdį, kuriuo turėtume stengtis sekti. Jo mokiniai ir daugybė tikinčių žmonių, kurie gyveno tūkstančius metų po Kristaus, savo tikėjimu gydė ligas.

Kad patirtume šiuos stebuklus, mes patys turime įžengti į dvasinį pasaulį per siaurus tikėjimo vartus.

Kad patirtume šiuos stebuklus, mes patys turime įžengti į dvasinį pasaulį per siaurus tikėjimo vartus. Tam mums reikia daug drąsos, nuoširdaus pasišventimo ir atkaklaus dvasinio darbo.

Stiprinkime savo tikėjimą. Atverkime savo širdies, savo dvasios duris. Šias duris atverti gali būti nelengva, gali būti nelengva per jas žengti. Bet visi žmonės gali atverti šias duris ir pradėti gyventi gyvenimą, paremtą nuoširdžiu tikėjimu.

Mūsų modernioje visuomenėje, dalykai, kurių negali įrodyti fiziniai mokslai, yra neigiami. Bet iš tiesų visatoje ir pasaulyje yra be galo daug dalykų, kurių mokslas negali paaiškinti. Turime žinoti, kad ko negali mokslas, tą tikrai gali padaryti tikėjimas. Tiesa yra ta, kad visa visata iš tiesų yra sukurta iš neregimųjų dalykų. Mes nematome savo fizinėmis akimis dvasinių dalykų. Tuo tarpu būtent dvasiniai dalykai sudaro visus daiktus ir visus reiškinius. O visus dvasinius dalykus sudaro, visų pirma, meilė. Tokia yra amžinoji Tiesa.

Nuo ko reikia pradėti rūpintis savo sveikata? Mes visi turime suprasti, kiek daug mums yra duota meilės, ir su giliu dėkingumu turime stengtis jos kitiems žmonėms duoti kuo daugiau. Turime turėti pakankamai išminties, kad atskirtume gera nuo blogo, tiesą nuo melo ir darytume tikrai gerus darbus.

Taigi, siekdami tikrai tausoti savo sveikatą, visada stenkimės vengti pavydo, godumo, neišminties ir pykčio. Taip pat turime vengti neramybės ir baimės. Bet svarbiau už viską yra – meilė, dėkingumas ir tikrai nuoširdus, atviras, stiprus ir gilus mūsų tikėjimas. Tikri ir labai dideli stebuklai gali vykti tiesiog remiantis teisingu tikėjimu.

The post Remigijus Jakulevičius. Tikėjimas gydo ligas appeared first on LAIKMETIS.

„Bendros Velykų datos pasirinkimas yra senas klausimas, kuris siejasi su pačiu laiko skaičiavimo metodu ir, kita vertus, su tikėjimo tradicijomis. Netrūksta istorinių paaiškinimų, kodėl krikščionių bendruomenių liturginiai kalendoriai išsiskyrė, tačiau nerandama pakankamai argumentų, kodėl ir kokiu būdu juos būtų vėl sujungti dabar ar netolimoje ateityje, kad visi Kristaus mokiniai vieningai ir vienu metu švęstų pamatinę tikėjimo tiesą", - rašo „Vatican News.

„Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“, – be užuolankų konstatuoja apaštalas Paulius (1 Kor 15, 14). Kaip žinia, šiais metais katalikų, protestantų, kai kurios ortodoksų bendruomenės Velykas paminėjo balandžio 4-ąją, o kai kurios ortodoksų bendruomenės jas švęs gegužės 2-ąją.

Prie šio sudėtingo klausimo sugrįžo ortodoksų metropolitas Jobas. Jis yra vienas iš teologinio dialogo tarp Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių komisijos pirmininkų, nuolatinis Konstantinopolio patriarchato, kuriam priklauso, atstovas Pasaulinėje Bažnyčių taryboje.

Jis atkreipia dėmesį, kad 2025 metais sukanka 1700 metų jubiliejus nuo pirmojo ekumeninio Nikėjos susirinkimo. Šio susirinkimo tikėjimo išpažinimas kartojamas ir šiandien, jis yra apaštalinio tikėjimo perdavimo garantas.

Pasaulinė Bažnyčių taryba jau dabar planuoja pasaulinę konferenciją šiam jubiliejui paminėti. Šios konferencijos tikslas nėra, pažymi metropolitas Jobas, Nikėjos susirinkimo istorijos ar teologijos studijos, tačiau apmąstymas, ką krikščionių „regima vienybė“ reiškia šiandien, kaip skirtingos Bažnyčios ir jų nariai galėtų kartu pamokslauti ir gyventi apaštaliniu tikėjimu dabartinių iššūkių apsuptyje – sekuliarizmo ir religinio pliuralizmo kontekste.

„Mes dažnai pamirštame, kad Nikėjos susirinkimas ne vien paskelbė tikėjimo išpažinimą, kuris tapo visuotiniu, bet ir užtikrino, kad visa krikščionija Velykas švęstų kartu. Dėl skilimų ir erezijų lemtų pasidalijimų buvo būtina nustatyti vieną Prisikėlimo šventimo datą ir tokiu būdu parodyti tikėjimo vienybę. Kaip žinome, iki Nikėjos susirinkimo bendros šventimo datos nebuvo, kai kurie krikščionys šventė Velykas kartu su žydais, o kiti – sekmadienį po to.

Nikėjoje įvesta taisyklė nurodė švęsti Velykas sekmadienį po mėnulio pilnaties, einančios po pavasario lygiadienio. Susirinkamas labiau pabrėžė astronominį reiškinį, nei specifinį kalendorių arba atskirą šventę, kaip kad žydų Velykos“, – rašo metropolitas Jobas kovo 31 dieną „Orthodox Times“ interneto svetainėje paskelbtame straipsnyje. Nepaisant to, kad Nikėja nustatė vieną datą Velykoms, šiandien krikščionija, deja, ją švenčia skirtingomis dienomis. To priežastis yra skirtingų priemonių naudojimas.

Mes dažnai pamirštame, kad Nikėjos susirinkimas ne vien paskelbė tikėjimo išpažinimą, kuris tapo visuotiniu, bet ir užtikrino, kad visa krikščionija Velykas švęstų kartu.

Ortodoksai laikosi Julijaus kalendoriaus, kurį 46 metais prieš Kristaus gimimą įvedė Julijus Cezaris ir kuris šiuo metu trylika dienų atsilieka nuo daugumos kitų Bažnyčių naudojamo Grigaliaus kalendoriaus. Pagal jų apskaičiavimus Velykos gali būti švenčiamos savaitę ar net mėnesį vėliau už tą datą, kurią Velykos yra švenčiamos Vakaruose. Pavasario lygiadienis – tai kovo 21 diena, tačiau kai ši diena ateina pagal Julijaus kalendorių, visame pasaulyje naudojamame Grigaliaus kalendoriuje jau yra balandžio 3-oji.

Tad dažnai pasitaiko, kad ortodoksai Velykas švenčia jau po dar vienos pilnaties, nei po kurios ją šventė kiti krikščionys. Tokiu atveju Velykų datą Rytuose ir Vakaruose gali skirti mėnuo laiko, kaip kad nutiko šiais metais. Tad tokiais atvejais ortodoksai Velykas iš tiesų švenčia vėliau, nei nurodo Nikėjos taisyklė: po antrosios pavasario pilnaties. Dėl panašaus astronominio reiškinio ir kalendoriaus neatitikimo, kartais ortodoksai Velykas švenčia antrąjį sekmadienį po pirmosios pavasario pilnaties.

Kalendoriaus revizijos ir bendros Velykų datos klausimas, primena metropolitas Jobas, praėjusiame amžiuje buvo iškeltas keletą kartų. Šiuo klausimu 1902 metais ekumeninis patriarchas Joachimas III kreipėsi į visas Ortodoksų Bažnyčių galvas, 1920 metais Konstantinopolio patriarchatas laišku - enciklika kreipėsi į visas Kristaus Bažnyčias pasaulyje ir pakvietė priimti vieną Velykų datą. Apie tai kalbėta 1923 metų panortodoksų susitikime Konstantinopolyje, sušauktame patriarcho Meletijaus IV.

Ne visiems ortodoksams norint priimti „Romos katalikų“ kalendorių, serbų astronomas Milutinas Milankovičius pasiūlė Julijaus kalendoriaus reviziją, netgi tikslesnę už Grigaliaus kalendorių. Kai kurios Ortodoksų Bažnyčios nusprendė jo laikytis iškilmių, fiksuotų švenčių atveju, bet ne kilnojamų, kaip kad Velykų ciklas. Įvairiomis ortodoksų susitikimų progomis klausimas svarstytas 1930, 1961, 1976–1977 metais, priminė metropolitas Jobas. Deja, šis klsusimas buvo išbrauktas iš 2016 metais įvykusio Ortodoksų Bažnyčių primų susitikimo darbotvarkės, baiminantis, jog kalendoriaus reformos klausimas sukels naują skilimą. Tad jis neatsakytas iki pat šios dienos.

1997 metais Pasaulinė Bažnyčių Taryba inicijavo konsultacijas, po kurių rekomenduota gerbti Nikėjos principą – švęsti Velykas pirmąjį sekmadienį po pirmosios pilnaties, kuri pasirodo po pavasario lygiadienio Jeruzalėje, Kristaus mirties ir prisikėlimo vietoje, astronominius reiškinius matuojant šiuolaikinio mokslo instrumentais.

„Galbūt 1700 metų nuo Nikėjos susirinkimo sukaktis 2025 metais galėtų būti gera proga mokyti krikščionis apie kalendoriaus reformos ir bendros Velykų datos būtinybę, kad iš tiesų būtų gerbiami pirmojo ekumeninio susirinkimo nutarimai. Faktas, kad tais metais Velykų data Rytuose ir Vakaruose sutaps, turi padrąsinti eiti tokia kryptimi!“, – užbaigia metropolitas Jobas.

The post Ortodoksų metropolitas Jobas „Orthodox Times“: viena Velykų data - sudėtingas klausimas appeared first on LAIKMETIS.

Vėliau vyskupas tęsia: „Moralės įstatymas tebėra svarbiausias kelias, vedantis į Dievą. Pavasaris žengia per Lietuvą, tačiau tarp žmonių jaučiamas atšalimas. Nemokame bendrauti. Šiais metais jau nužudyta 14 žmonių, daug smurto neteisybių ir grubių bei įžeidžiančių žodžių, sprendžiant įvairias problemas. Ne kartą pajuntame, jog Kristus mumyse yra miręs, o gal Jį iš mūsų atėmė pasaulio vilionės, mūsų aistros, alkoholis, narkotikai, o gal klaidinančios nuomonės ir filosofijos?"

Įsileiskime į savo širdis ir šeimas Prisikėlusį Kristų, kuris mums neša ramybę ir sugyvenimą, džiaugsmą ir paguodą, stiprybę ir viltį.

„Žvelkime, - ragino ganytojas, - į Prisikėlusį Kristų, kuris mums visiems sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jn 11,25-26). „Ar tai tiki?”, – Mirties Nugalėtojas Kristus šiandien klausia kiekvieno žemės keleivio. Į šį klausimą mes turime atsakyti tvirtu tikėjimu ir pasitikėjimu. Kartu su apaštalu Petru ištardami: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (Jn 6,68). Tvirtai tikėdami ir pasitikėdami Prisikėlusiu Kristumi, mes žinome, jog Jis mus prikels paskutiniąją dieną (plg. Jn 6,40)".

Savo sveikinimą vyskupas baigia tokiais žodžiais: „Brangūs broliai ir seserys, šiandien žmonės bijo netekti darbo, bijo susirgti, bijo kančios ir nežinios, kuri ilgą laiką vargina žmoniją. Tačiau, brangieji, labiausiai turime bijoti netekti Jėzaus, netekti amžinybės, prarasti tikėjimą ir pasitikėjimą Prisikėlusiu Kristumi. Šalinkime iš savo gyvenimo kelio visa kas trukdo gyventi vienybėje su Dievu ir drumsčia mūsų sąžinę bei jausmus. Įsileiskime į savo širdis ir šeimas Prisikėlusį Kristų, kuris mums neša ramybę ir sugyvenimą, džiaugsmą ir paguodą, stiprybę ir viltį. Ir su apaštalu Pauliumi tarkime: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina” (Fil 4,13)".

The post Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Ką sako prisikėlęs Kristus? appeared first on LAIKMETIS.

Moterys ėjo prie kapo nežinodamos, kas nuritins akmenį. Šis neišspręstas sunkumas jų nesustabdė, jos neliko namie vien svarstydamos ir kurdamos planus. Ėjo giliai širdyje tikėdamos, o gal savo moteriška ir motiniška širdimi nujausdamos, kad vis dėlto atsiras, kas joms padės, akmuo bus pašalintas. O kai priartėjo ir pažvelgė iš arčiau – akmuo jau buvo nuristas. Panašiai iš Egipto bėgdami izraelitai turėjo žengti į jūrą nežinodami kaip ją pereis. Bet pasilikdami ant kranto ir nežengdami į vandenį nebūtų patyrę, kad jis prasiskiria prieš jų kojas, kad net ir jūrą galima pereiti. Dar blogiau, būtų pražuvę užklupti faraono kariuomenės. Toks yra prisikėlimas: kol sėdi ir galvoji, kas tai galėtų būti, nieko nesužinosi ir nepatirsi. O kai eini – kaip į jūrą, kaip prie akmenimi užristo kapo – atsiskleidžia tikrovė, kurios nebūtum kitaip pažinęs. Išgelbėjimas mus pasiekia visai kitaip, negu galvojome.

Įėjusios į kapo rūsį moterys pamatė jaunuolį baltais drabužiais. Iš kur šis nepažįstamasis ir kaip čia atsirado? Getsemanėje vienas jaunuolis susisupęs vien į drobulę sekė suimtą Jėzų, o bandant sučiupti išsinėrė iš jos ir nuogas pabėgo. Visame tame, kas vyksta per Velykas yra kažkas nepažįstamo, ko negali „sučiupti‟, kas išsprūsta ne tik iš rankų, bet ir mūsų suvokimo. Mums lieka tik balta drobulė ir netikėti žodžiai: „Jis prisikėlė, jo čia nebėra‟.

Išvydę jaunuolį moterys nustėro, o kai išgirdo jo žodžius, jas pagavo drebulys ir siaubas: buvo persigandusios. Būtent taip pirmiausia pasiekia prisikėlimas. Negalime jo supaprastinti ir subanalinti, jis nėra vėliavėlė, kuria mojuodami galėtume eiti per gyvenimą. Tai, kas įvyko tarp Jėzaus paguldymo į kapą ir momento, kai mokiniai Jį sutiko gyvą – lieka slėpinys, kurio nepajėgiame aprašyti. Prisikėlimas – ne pigi paguoda, o gyva ir net sukrečianti tikrovė, kuri atskleidžia mūsų lūkesčius pranokstančią viltį. Todėl tikime, kad ir mums visų Didžiųjų penktadienių sukrėtimai ir net Velykų ryto išgąstis virs susitikimo su Jėzumi džiaugsmu, kurio dar laukiame.

Džiugių šv. Velykų!

The post Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ sveikina su šv. Velykomis. Pribloškiantis prisikėlimas appeared first on LAIKMETIS.

Drobulės išstatymą Didįjį šeštadienį, balandžio 3 d., nuo 17 iki 18 val. Italijos laiku bus galima stebėti jai skirtame portale sindone.org.

Nors drobulės autentiškumas nėra įrodytas, tačiau pamaldumo tradicijoje ji laikoma Kristaus kančios relikvija. Popiežius Benediktas XVI ją yra pavadinęs „Didžiojo šeštadienio slėpinio ikona“. Dėl to Didįjį šeštadienį, kai Bažnyčia mini Kristau palaidojimą ir laukia Prisikėlimo ryto, Turine vėl vyks trumpas viešas garsiosios drobulės išstatymas.

The post Turine šeštadienį trumpam bus atidengta garsioji drobulė - „Didžiojo šeštadienio slėpinio ikona“ appeared first on LAIKMETIS.

Tikėjimo ir tiesos nuotykis yra kitoks kelias. Čia nebūna jokio pataikavimo, narciziškumo ar siaurumo. Eidamas šiuo keliu, kasdien daraisi jautresnis kvietimo ženklams, susitikimams, nenumatomybei – ji ir paverčia mus vaikais, apie kuriuos Kristus kalba Evangelijoje.

Palaiminti senoliai, žvelgiantys šiuo vaiko žvilgsniu. Jie atjaunina mus ir suramina.

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Barbora Kazakevičiūtė

The post Tapk vaiku appeared first on LAIKMETIS.