„Ką tik Seime įvyko politinių biznierių sandoris „aš tau, tu man". Teisės ir teisėtvarkos komitetas pašalino paskutinę kliūtį, pritarė Civilinės sąjungos įstatymo projektui ir rytoj, paskutinę Seimo sesijos dieną įstatymas, kuriam prieštarauja dauguma Lietuvos piliečių, nepaisant ne kartą išreikštos žmonių valios, bus teikiamas galutiniam balsavimui", - rašo Algimantas Rusteika, Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovas komunikacijai.

„Tai daroma, Laisvės partijai siekiant už paramą G. Landsbergio kandidatūrai į Europos Sąjungos komisarus užsitikrinti reikiamą balsų skaičių savo projektui. Ypač ciniška, kad pakeista CS įstatymo įsigaliojimo data į 2024 m. lapkričio 1 d. Tai pasityčiojimas iš Tautos - jos valią paminantis, prieš tradicines krikščioniškas vertybes nukreiptas įstatymas įsigalios Visų šventųjų dieną!", - mano A. Rusteika.

Visus neabejingus Lietuvos piliečius sąjūdžio atstovas kviečia „rašyti laiškus, žinutes, skambinti savo išrinktiems Seimo nariams, raginant nebalsuoti už šį pasityčiojimą iš Lietuvos ir šeimos".

Seimas grįžta prie Civilinės sąjungos įstatymo.

liko vienas balsavimas dėl vienos lyties asmenų partnerystę įteisinančio projekto priėmimo.

Trečiadienį su projektu susijusius siūlymus apsvarstė parlamento Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Šis žingsnis leidžia klausimą grąžinti į plenarinių posėdžių salę, kur liko vienas balsavimas dėl vienos lyties asmenų partnerystę įteisinančio projekto priėmimo.

Praėjusių metų pavasarį Seimas po svarstymo minimalia balsų persvara pritarė Civilinės sąjungos įstatymo projektui, kuriuo būtų įteisinta lyčiai neutrali partnerystė.

Vis tik vėliau klausimas Seime įstrigo, nerandat pakankamo palaikymo.

Laisvės partijos atstovai yra teigę, kad matytų galimybę sieti balsavimą dėl eurokomisaro kandidatūros su Civilinės sąjungos įstatymo priėmimu.

The post Krikščionių sąjunga ir Lietuvos šeimų sąjūdis rengia piketą: „tyčiojamasi iš Tautos" appeared first on LAIKMETIS.

Pasaulio sveikatos organizaciją kontroliuojantys radikalūs kairieji šių metų vasario 19-ąją pradeda "derybų maratoną" – dvi savaites truksiančius svarstymus Ženevoje. Tikslas – baigti parengti Pandemijos sutartį, kad ji būtų ratifikuota 2024 m. gegužės mėnesį.

Ši sutartis ne apie sveikatą, o apie tai, kas krizės metu turi valdžios galias. Ratifikavus šią sutartį, kuri nėra tik popieriaus lapas ir bus teisiškai privaloma, Pasaulio sveikatos organizacija įgytų teisę:

• Sustiprinti šalių, gydytojų, ligoninių ir kitų grupių, darančių įtaką PSO sprendimų dėl sveikatos priėmimui, kontrolę.
• Įgaliojimus priimti visuotinius sveikatos sprendimus, mažinant kiekvienos šalies suverenitetą ir jūsų teisę nuspręsti dėl sveikatos sprendimų (net vakcinų) sau ir savo artimiesiems.
• Įgaliojimą vienašališkai paskelbti pandemiją, kuri gali drastiškai paveikti mūsų gyvenimus ir ekonomiką, nes bus užgrobta galia kontroliuoti keliones, bendravimą, religinius susibūrimus ir net darbą.
• Sutartyje numatytos priemonės, skirtos kovoti su vadinamąja dezinformacija, kuri apribos mūsų žodžio laisvę ir suteiks globalistams galią nurodinėti, kas yra tiesa, o kas netiesa.

"CitizenGO" yra pasaulinė organizacija, aktyviai kovojanti su žalingais šios sutarties elementais, įspėdama ir telkdama piliečius visame pasaulyje.

Kviečiame pasirašyti šios organizacijos peticiją.

The post Krikščionių sąjunga kviečia pasirašyti peticiją prieš PSO rengiamą Pandemijos sutartį appeared first on LAIKMETIS.

Savo suvažiavime Krikščionių sąjunga paskelbė kvietimą vienyti politines jėgas, kurios remia tradicines krikščioniškas vertybes. Taip pat buvo padaryti ir konkretūs žingsniai šia linkme. Gal galėtumėte plačiau juos pakomentuoti?

-Nuo pat pradžių, kai prieš ketverius metus susikūrė, Krikščionių sąjunga suprato, kad turime įveikti priešpriešą, esančią susiskaldžiusioje opozicijoje, ir sutelkti visas jėgas. Juk kitoje pusėje buvo ir dabar yra  partijų, ir LGBT pasaulėžiūrą propaguojančių nevyriausybinių organizacijų, gaunančių „valstybinį“ finansavimą su valdančiųjų propagandiniu ruporu virtusiu „nacionaliniu“ transliuotoju priešaky.

Mėginama vis labiau varžyti galimybes kitaip mąstantiems reikšti savo nuomones ir, anot Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo, netgi iškilo pavojus religijos laisvei. Todėl visų mūsų jėgų vienijimasis yra labai reikalingas, bet tai nėra lengvas uždavinys.

Daug prišnekėta apie vienijimąsi tų, kuriems ne žodžiais brangi šeima, Tėvynė ir krikščioniškos vertybės. Viena yra apie tai kalbėti, kita – daryti. Sujungti tai, ką gero turi kiekvienas iš mūsų, yra sunkiau, nei suskaičiuoti kito „nuodėmes“.

Ar tai paskatino ieškoti kontaktų su Lietuvos šeimų sąjūdžiu (toliau – LŠS)?

-Džiaugiuosi, kad LŠS dalis prisijungė prie Krikščionių sąjungos bendram darbui. Mes įvykusiame  Suvažiavime vieningai papildėme mūsų valdybą šešiais iš LŠS atėjusiais nariais ir ji dabar turi 44 narius. Tikime, kad ateisite ir Jūs, suprantantys vienybės svarbą. Kuo mūsų daugiau, tuo labiau galima tikėtis išmintingų sprendimų.

Mes atnaujinome Krikščionių sąjungos programą, praturtinome ją, plėtodami labai aiškias krikščioniškas vertybes. Su mumis susivieniję bičiuliai iš LŠS dirbo kartu ją tobulindami. LŠS buvo ir lieka svarbia visuomenine organizacija, kuri vienija ir tuos, kurie nori veikti nebūtinai dalyvaudami partijų veikloje. Ačiū tiems, kurie nori, kad po šalies Prezidento ir Seimo rinkimų Lietuva pasuktų ne mažėjimo, bet augimo keliu.

Kaip atliepiate į geopolitinius iššūkius, nes konservatyvių pažiūrų politinės jėgos dažnai yra kaltinamos prorusiškumu dėl tradicinių vertybių propagavimo?

-Dauguma mūsų žmonių padeda Ukrainai. Negailėdami savo jėgų jie veža amuniciją ir labdarą, priima pabėgėlius. Absoliuti padedančiųjų ukrainiečiams tai daro  neieškodami atlygio sau ar politinės reklamos. Vakarų valstybių žmonėms, tame tarpe ir Lietuvoje, dabar yra atsakingas metas, nes turime kovoti dviejuose frontuose: su Rusija išorėje ir su mus sekinančia LGBT ideologija viduje.

Šiuo metu yra daug diskusijų apie karui su Rusija reikalingus ginklus, pinigus gynybai. Tačiau kiekvienam aišku, kad ginklai patys nekariauja, juos valdo konkretūs žmones, kurių tvirta dvasia ir ryžtas yra dažnai svarbiau už ginklus. Tą pokaryje mums parodė lietuviai partizanai. Dvasia tvirta, kai laisvės troškimas ir vertybės yra tvirtos ne žodžiais, bet vidiniu įsitikinimu.

Dabar dažnai mūsų komentatoriai stebisi, kodėl Vakarų šalys Ukrainai padeda taip vangiai, nors tai yra grėsmė kiekvienam iš mūsų. Stebimasi kodėl jie tokie pasimetę ir neryžtingi. Ir tai yra akivaizdi tiesa, kuri paaiškina, kas drąsina agresorių. Pasaulyje vis daugiau sumaišties. Negalime atmesti ir pesimistinių prognozių. Reikia pinigų gynybai, bet ar viską spręs pinigai? Ar kovos su priešu tas, kuris pasiklydęs lytinėje tapatybėje, abejojantis savo prigimtimi, kiekvieną dieną galvojantis, kuriai iš 70 socialinių lyčių save priskirti?

LGBT komunistinė ideologija kovoja prieš šeimą, ardo žmogiškąją tapatybę, o tuo džiaugiasi Rytų agresorius ir naudoja savo propagandoje. Karys eina ginti laisvės, savo šeimos ir artimųjų, valstybės. Jeigu šeima ir valstybė yra blogis – ką jis turi ginti? Savo turtus, pinigus? Tačiau turtingųjų nėra daug. Ar pavyks, reikalui esant, rasti nesiblaškančių karių europiečių? Tad privalome sustabdyti ideologinę kovą prieš šeimą ir žmogaus prigimtį, silpninančia mus kovoje su agresoriumi Rusija.

Kaip šiame kontekste atrodo dabartinė padėtis mūsų valstybėje?

-Postringaujant apie mokslo pažanga vis labiau įteisinamas antimoksliškumas. Pvz. mūsų žiniasklaidos garbinamoje PSO (Pasaulio sveikatos organizacijoje) vietoj moksliniais argumentais pagrįstų diskusijų vis labiau įsigali ideologinis balsavimas. Taip jau buvo sovietmetyje, kai genetika ir kibernetika buvo paskelbtomis žalingais kuriamai komunistinei visuomenei pseudomokslais...

Taigi, matome kaip ES mažėja, fiziškai jos lyderiai išglebę. Matyt, tokia demokratija, kokia yra dabar, trukdo pasireikšti tikriems lyderiams.

Ar LGBT ideologijos poveikyje nesusilpnės ir Lietuvos žmonių ryžtas, reikalui esant, kovoti? Ar nesumažins noro ginti savo valstybę matymas, kad šalį valdo bejėgiška vyriausybė, kai turime situaciją, kad karjeros valstybės tarnyboje kone realybe tapo nepakankamas išsilavinimas.

Valdantieji vykdo bejėgišką socialinę politiką, kurios pasekmė - neįgaliųjų likimas priklausys nuo reikiamos kvalifikacijos neturinčių vadybininkų. Na ir liūdna pensininkų ateitis, nes nieko nepadaryta jai prašviesinti.

Sveikatos apsauga – pavirto eilėmis, užsirašant pas gydytoją, o žemės ūkio politika – tik nendrinukių apsauga. Energetikoje įteisintas neteisėtas pinigų paėmimas iš vartotojų (160 mln.) dešimčiai metų! Teisinis chaosas teisėtvarkoje – kai vienos instancijos teismas remdamasis tais pačiais duomenimis visiškai išteisina už korupciją teisiamuosius, o kitas juos nubaudžia visu griežtumu.

Miškai neteisėtai kertami, aplinkosaugininkams atkakliai sėdint kabinetuose. Jų norą pamatyti kertamus miškus mėginama nustelbti prievole tikrinti mašinų išmetamuosius vamzdžius dėl oro taršos.

Niekas nebenori būti mokytojais dėl turimos sistemos, kuri naikina pagarbą mokytojui.

Tik vienoje srityje valdantieji dirba tikslingai ir žinodami ką daro, - tai šeimos ir žmogiškosios tapatybės naikinimas

Galiausiai - Lietuva vėl pateko į išmirimo zoną, t.y. gimstamumo rodikliai per keturis metus dramatiškai nukrito iki 1,3 vaiko vienai moteriai ir yra vienas mažiausių ES ir pasaulyje. Net Rusijoje jis yra 1,6. Priminsiu, kad normalaus išgyvenimo ribai jis yra 2,1. Tokio gimstamumo rodiklio nėra nei vienoje ES valstybėje.

Apibendrinant, mūsų ateitis niūri?

-Nežiūrint viso to, Lietuvos žmones nenustoja dirbti ir kurti. Ir jie nėra tokie išglebę, kaip ES lyderiai. Aš tikiu jų gebėjimu išspręsti sudėtingas uždavinius.

Viltis yra. Jeigu pirmiausia atgaivinsime savo šalį, o po to ir ES, sugrįždami prie krikščioniškos demokratijos pagrindinių principų, pagrįstų krikščioniško supratimo apie tikrą žmogaus orumą. Privalome tai padaryti, kitaip Lietuvos ateitis bus liūdna. Lieka tik susivienyti tiek Lietuvoje, tiek Vakarų pasaulyje.

Pradėti turime nuo Lietuvos, kurioje vyks Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimai, kurie bus ypač svarbūs netolimai šalies ateičiai.

Manau Krikščionių sąjungos Valdyba teisingai apsisprendė dėl paramos Prezidento rinkimuose Ignui Vėgėlei. Tai šansas visiems susitelkti šalia kandidato, turinčio aiškias krikščioniškas  vertybines nuostatas.

Ar pavyks? Mes tai darome, tikimės, kad ir kiti tai darys.

The post Po Krikščionių sąjungos suvažiavimo: vienytis nelengva, bet labai reikia appeared first on LAIKMETIS.

Pirmasis "kaltinimas" - jūs esate "maršistai", "celofanai" ir "prorusiški vaitkai". Taip kalbančios LRT "kriaušių patalogoanatomės" makaraitytės ir Co sąmoningai apsimeta nesuprantančiais, kad visos tautos Didysis šeimų gynimo maršas 2021 buvo ne kokia nors organizacija ar partija, o paprasčiausias masinis renginys, kuriame dalyvavo įvairių partijų ir nepartiniai piliečiai, neabejingi Lietuvos likimui. Žmonės susivienijo prieš valdžios sumanymą sugriauti konstitucine šeimos samprata bei šimtamete krikščioniškąja tradicija pagrįstas prigimtinės šeimos vertybes.

Visais ruporais buvo skleidžiamas kasdieninis melas apie "Rusijos ranką", kuri atseit finansavo Šeimų gynimo maršą. Nors iš tikrųjų aukojo Lietuvos ir užsienio lietuviai, nedidelės įmonės, net senelių prieglaudos, nepasiturintys žmonės, po kelis eurus atitraukę nuo šeimos. Kada Raimondas Grinevičius susitikime su Jo Eminencija kardinolu Sigitu Tamkevičiumi parodė banko sąskaitos išrašus, kur šimtuose puslapių mirgėte mirgėjo paprastų lietuvių aukos po 5, 7 ar 10 eurų, abiejų vyrų akyse susikaupė ašaros.

Valdžios dieną naktį ujami ir viešai niekinami, buvome dėkingi už bet kokį prisidėjimą prie renginio sėkmės ir kiekvienas savanoris, atėjęs su pagalba, buvo laukiamas ir priimamas. Renginio organizavime dalyvavo labai įvairių pažiūrų, politinių įsitikinimų piliečiai, dažnai netgi nelabai vienas kitą pažįstantys žmonės iš visos Lietuvos.

Antanas Kandrotas, turintis didelę auditoriją feisbuke, totalios žiniasklaidos blokados ir skleidžiamos dezinformacijos sąlygomis prisidėjo prie Didžiojo šeimų gynimo maršo informacinės sklaidos. Profesorius Eduardas Vaitkus, buvęs ir Nacionalinio susivienijimo nariu steigėju, buvo tiesiog žinomas žmogus, pasakęs kalbą viename mitinge. Tačiau tuo šių žmonių dalyvavimas ir baigėsi. Lietuvos šeimų sąjūdžio, kuris buvo kuriamas tam, kad prasidėjęs prigimtinės šeimos gynimo darbas būtų tęsiamas jau organizuotai, steigiamasis suvažiavimas įvyko beveik po 3 mėnesių, rugpjūčio 7-tąją. Minėti asmenys nebuvo ir nėra asociacijos Lietuvos šeimų sąjūdis nariais, jokiuose asociacijos renginiuose ir veikloje nedalyvavo. Visos prokonservatoriškos žiniasklaidos spekuliacijos šia tema yra paprasčiausias, primityvus melas.

Kitas "kaltinimas" - jau atspėjot, ar ne? - Lietuvos šeimų sąjūdis yra "prieš Ukrainą". Gerai pamenu tą naktį, kai paryčiais pamačiau telefono ekrane pasaulinį tinklą mirgant nuo leidžiamų raketų ir transliuojant V. Putino kalbą. Kiekviena save gerbianti organizacija, įvykus valstybei itin svarbiam įvykiui, paskelbia oficialų pareiškimą, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai išsako visuomenei savo poziciją. Lietuvos šeimų sąjūdis paskelbė pareiškimą pirmąjį karo rytą, kai dar nei viena partija ar organizacija nieko nebuvo paskelbusi.

Jame aiškiai pasakėme - karas Europoje prasidėjo ir jis nepateisinamas jokiais argumentais, jokiais tikslais ir jokiais interesais, išbandymų valandą esame su ukrainiečių tauta. Įspėjome Lietuvos valdžią elgtis atsakingai ir daryti viską, kas įmanoma, valstybės ir visuomenės konsolidavimui, sustabdyti bet kokius visuomenės skaldymo ir supriešinimo veiksmus, patyčias, priešų paieškas ir panieką pilietinei visuomenei žiniasklaidoje, planus didinti ar įvesti naujus mokesčius, nesinaudoti esama situacija visuomenės laisvėms ir teisėms suvaržyti ir imtis kitų priemonių įtampai visuomenėje sumažinti.

Ką padarė valdžia? Ogi visa tai, ko raginome nedaryti dėl visuomenės susitelkimo pavojaus valstybei akivaizdoje. Pareiškimą galite paskaityti čia, tačiau nežinodami šios nuorodos, o tik pavadinimą, jo Google paieškos sistemoje nerasite. Google Lithuania, vadovaujama A. Kubiliaus sūnaus Vytauto, nepasidrovėjo nuorodos į BNS paskelbtą pareiškimą iš paieškos pašalinti, nors ją galima laisvai rasti kitose paieškos platformose. Taip pas mus "kovojama" už žodžio laisvę.

Stengėmės padėti ukrainiečių, karo pabėgėlių šeimoms su vaikais, surinkomer daug adresų iš žmonių, sutinkančių suteikti jiems pastogę ir perdavėme ukrainiečių bendruomenėms Lietuvoje. Dar kartą tą deklaravome pirmaisiais karo metais įvykusiame Didžiajame šeimų gynimo marše 2022, tūkstančiai į valdžios uždraustą Vilniuje renginį susirinkusių Kauno rajone žmonių pritarė rezoliucijai, kurioje smerkiama Rusijos agresija Ukranoje. Marše kalbėjo ir karo pabėgėlis iš Ukrainos, 4 vaikų tėtis. Tačiau "didžioji" žiniasklaida to ir toliau "nepastebėjo", šmeižto ir dezinformacijos kampanija tęsiama iki šiol. 

Trečias, naujausias "kaltinimas" - tai bauginimas Krikščionių sąjungos nariams, kad visas Lietuvos šeimų sąjūdis sugužės į partiją ir "maršistai", ją "užvaldys". Iš tikrųjų Lietuvos šeimų sąjūdis kaip visuomeninė organizacija niekur "negužės", asociacija toliau išliks ir, tikrai tikiu,  nuveiks dar daug gerų darbų Lietuvai. Į partiją įsilieja tik politiškai aktyvių mūsų narių dalis, kurie nori ne tik stabdyti neteisėtus, tautai ir visuomenei žalingus valdžios veiksmus, bet ir prisidėti prie sunkaus, nedėkingo, daugelio žmonių niekinamo politinio darbo, be kurio iš esmės pakeisti valstybę paprasčiausiai neįmanoma.

Kodėl jungiame pajėgas su Krikščionių sąjunga? Mes jau antrus metus neviešai stengiamės suvienyti visas opozicines partijas, ne kartą ir ne du kalbėta ir susitikta su jų vadovybe. Gerai prisimenu pirmąjį partijų vadovų pasitarimą Kaune: visi pritarė, darom, to reikia, kitaip neįmanoma... Susitarėm parengti pareiškimą visuomenei, bendrą deklaraciją ir susitikti po poros mėnesių galutiniam sprendimui. Ir, turbūt vėl atspėjot, kas atsitiko? Taip, jokio antro susitikimo nebeįvyko. Į skambučius niekas arba neatsakydavo, arba pažadėjo, bet neatvyko, arba atsirado neatidėliotinų reikalų... Būti liliputinės, nieko nereiškiančios ir mirštančios partijėlės vaduku juk daug svarbiau, negu dalyvauti dideliame žygyje, kur vadu gal ir netapsi.

Į partiją įsilieja tik politiškai aktyvių mūsų narių dalis, kurie nori ne tik stabdyti neteisėtus, tautai ir visuomenei žalingus valdžios veiksmus, bet ir prisidėti prie sunkaus, nedėkingo, daugelio žmonių niekinamo politinio darbo, be kurio iš esmės pakeisti valstybę paprasčiausiai neįmanoma.

Tačiau man asmeniškai Krikščionių sąjunga tapo priimtina ne vien dėl to, kad partijos vadovai nuosekliai ir visą laiką rėmė opozicinių jėgų vienijimosi būtinybę, visada laikėsi duoto žodžio. Tam, kad priimčiau, atleisčiau tai, kas praeityje buvo nepriimtina ir įsileisčiau į savo širdį, man reikalingas žmogus.

2022 metų spalio 22 d., mitingas Katedros aikštėje "Apginkime Lietuvos Respublikos Konstituciją". Sėdime palapinėje už mitingo scenos, šalta, šildomės arbata. Eilės kalbėti laukia Konstitucijos kūrėja Zita Šličytė, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Šimėnas, Krikščionių sąjungos valdybos narys. Už palapinės lango plaikstosi Lietuvos vėliavos, stovi iš visos šalies atvykę žmonės. VRM kiemelyje ir aplink - specialiosios pajėgos su šarvais, pasirengę pulti, ant šaligatvio bortelių ir vėl, kaip visada, paslaugiai kažkieno rankomis padėta akmenų.

Visi žinojom, kad Jonas nepagydomai serga ir jam tai paskutinės dienos ar savaitės. Ir jis žinojo, kad mes visi žinom. Šnekučiuojam neskubom, apie tai, kaip gyvenam, ką galim ir ko ne, kas buvo ir kas bus, ar dar yra vilties. Jonas kalba vienas pirmųjų, po to nelaukia mitingo pabaigos - jam nelengva buvo ir ateiti, ir kalbėti, nes laikosi tik ant vaistų. Atėjo savo noru, į jokias kalbas, kad negali, iš vakaro paskambinus jam telefonu, net nesileido.

Pakalbėjus žmonėms ateina į palapinę atsisveikinti. Dar dabar matau tą jo juodą puspaltuką ir pilką šaliką, juodą kepurę ant galvos, švelnią šypseną ir giedras, šviesias akis. Tokios akys būna tik tada, kai atsisveikini visiems amžiams. Paspaudžiau didelę, stiprią ranką ir abu žinojom, kad tai mūsų pirmas ir paskutinis susitikimas šiame pasaulyje.

Po to mačiau, kaip lėtai, sunkiai jis eina pro minią namo, pro specialiųjų pajėgų šarvuotus automobilius, nutolsta mieste ir pradingsta iš mano gyvenimo. Tai buvo paskutinis Signataro susitikimas su savo Tauta. Paskutinė vieša kalba, Testamentas, jeigu norite to žodžio, ir jis tą žinojo. Po kelių mėnesių jis išėjo. O aš tą šaltą spalio savaitgalį pajutau ir supratau, kad su šia partija galima turėti reikalų.

The post Algimantas Rusteika. Lietuvos šeimų sąjūdis: propaganda ir tikrovė appeared first on LAIKMETIS.

Suvažiavime patvirtintas partijos valdybos nutarimas Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose remti profesorių Igną Vėgėlę. Pataisyti ir papildyti partijos įstatai, patvirtinta bendroji partijos programa, kurioje pagrindiniai akcentai – krikščioniškųjų tradicinių vertybių, lietuvių kalbos ir tautiškumo, prigimtinės šeimos apsauga, demokratijos sugrąžinimas į politinį gyvenimą, kova su valstybingumo pamatams pavojinga Europos Sąjungos federalizacija.

Suvažiavime nutarta kartu su Lietuvos šeimų sąjūdžiu kurti naują politinę jėgą, į kurią kviečiami jungtis visi neabejingi šalies ateičiai žmonės ir organizacijos. Partijos valdyba papildyta nariais - Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovais. Jais išrinkti Edita Aleksandravičė, Artūras Orlauskas,  Vitolda Račkova, Tomas Senūta, Egidijus Visockas. Komisijų nariais išrinkti LŠS atstovai Ramutę Tervydytė, Andrius Švarplys. Partijos pirmininko pavaduotoju patvirtintas Algimantas Rusteika.

Partijos tikslas – dalyvaujant rinkimuose pasiekti, kad Lietuvoje pagaliau būtų sudaryta nacionalines vertybes atstovaujanti vyriausybė. Partijos rinkiminė programa, struktūra bus tvirtinami kitame partijos suvažiavime, apie kurią iš anksto bus paskelbta.

Partija išplatino tokio turinio kreipimąsi į visuomenę:

Mūsų valstybei atėjo išbandymų metas. Vos ne trečdalis tautos, milijonas aktyviausių, negalinčių pakęsti netiesos ir valdžios melo piliečių iš šalies jau pasitraukė. Išsivaikštančiai tautai dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.

Valstybingumo praradimas įsibėgėjant geopolitinei krizei, krikščioniškų vertybių išstūmimui iš viešo gyvenimo ir nesiliaujant ES institucijų pastangoms primesti šalims joms nepriimtinas ideologijas gali paversti niekais mūsų išsilaisvinusios Lietuvos siekius. Visuomenė vis labiau išstumiama į politinio gyvenimo paraštes, suskaldyta, mėginama papirkti lengvais tarptautinių projektų pinigais, pilietiški, Sąjūdžio vertybių neatsižadėję žmonės tampa patyčių objektu.

Nepriklausomoje Lietuvoje svarbiausi šaliai sprendimai nuo žmonių vis labiau nebepriklauso. Deklaratyvios politinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Politinės, verslo ir finansinių interesų grupuotės, įteisinusios valstybinį didžiųjų "partijų" finansavimą ir užgrobę įtaką nacionalinei žiniasklaidai, sukūrė uždarą sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį.

Valstybės turto prichvatizacijos ir tarpusavio karų procese susiformavę partinės grupuotės turi mažai ryšio su realiu žmonių gyvenimu. Vis labiau vienintelis jų tikslas einant į valdžią yra tik ateiti į valdžią, o ją gavus - išlaikyti. Beveik viskas padaryta tam, kad niekas nesikeistų.

Nei valdantieji, nei, deja, opozicija Seime nebeturi nei reikšmingų idėjų, nei jas įgyvendinančių asmenybių. Valdžios nutolimas nuo visuomenės pasiekė pavojingą ribą. Svetima piliečiams sistema kuria vis naujas problemas, nė vienos jų neišsprendžiant ir tai tampa didžiausia Lietuvos problema ir grėsme valstybingumui.

Praėję dešimtmečiai mus atvedė į situaciją, kurios dabar jokia – nei sena, nei nauja – politinė partija ar organizacija viena nebegali pakeisti. Šalies perspektyvos priklausys nuo to, ar pagaliau pabus esminių permainų siekiančių visuomenės sluoksnių sveikas protas ir realybės jausmas.

Susitelkti visuomenei, sutelkti asmenis ir organizacijas galima tik apie vieną tikslą, kuris būtų suprantamas, brangus kiekvienam piliečiui ir išreikštų Lietuvos interesą - susigrąžinti nepriklausomą valstybę, kuri yra kiekvieno žmogaus ir šeimos interesų įgyvendinimo būtina sąlyga.

Tą galima padaryti tik visos visuomenės bendra, vieninga veikla ir pastangomis. Turime užbrėžti raudoną brūkšnį ir pamiršti visas praeities nuoskaudas, nesutarimus, klaidas ir nuodėmes. Ši būtinybė visuomenės suvokta ir vienijimasis stichiškai jau prasideda. Ir verslas, ir žmonės, ir net esamų partijų eiliniai nariai nebenori tylėti.

Krikščionių sąjunga ir Lietuvos šeimų sąjūdis pareiškia:

pradedame kurti atsinaujinusią politinę jėgą, kurios tikslas – dalyvaujant rinkimuose pasiekti, kad Lietuvoje būtų sudaryta nacionalines vertybes atstovaujanti vyriausybė. Jos rinkiminė programa, struktūra bus tvirtinami kitame suvažiavime, apie kurį iš anksto paskelbsime.

Kviečiame jungtis visas neabejingas šalies ateičiai visuomenės jėgas ir organizacijas, žinomus Lietuvos žmones, tikinčiųjų ir savivaldos bendruomenes, profsąjungas, socialines grupes, aktyvius piliečius. Laikas tikrosioms permainoms atėjo.

Už Dievą! Už Šeimą! Už Tėvynę!

The post Įvyko Krikščionių sąjungos suvažiavimas, nuspręsta jungtis su Šeimų sąjūdžiu appeared first on LAIKMETIS.

"Mūsų tautai ir valstybei dar kartą iškilo egzistencinis pavojus. Prasidėjusių geopolitinių lūžių epochoje, gresiančioje Lietuvos valstybingumui, didžiulį pavojų kelia ne tik išorės karinė grėsmė ir planai Europos Sąjungą paversti federacine valstybe, praktiškai likviduojant šalies suverenitetą.

Ne mažiau pavojingas ir valdančiosios koalicijos veiksmais nuolat didinamas visuomenės supriešinimas, prigimtinės šeimos, lietuvių kalbos ir kultūros, krikščioniškųjų vertybių ir tradicijų naikinimas. Vis daugiau piliečių supranta,  kokie svarbūs ateinantys rinkimai. Nuo apsisprendimo veikti ir sprendimų, kuriuos priimsime, didele dalimi priklausys  šalies ir mūsų visų ateitis.

Pirmasis žingsnis piliečiams atgaunant savo valstybę yra Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai. Nuo jų  priklausys galimybė demokratinių permainų pradžiai Lietuvoje.

Valstybę užvaldę, šalies ūkį, finansinę sistemą ir didžiąją žiniasklaidą kontroliuojančios grupuotės daro viską, kad visuomenė būtų supriešinta ir balsai išsklaidyti. Su apgailestavimu konstatuojame, kad tam padeda ir atskirų kandidatų tušti nesutarimai Lietuvai neabejingos opozicijos stovykloje, kurie kenkia bendram tikslui.

Tam būtina pasirinkti tą kandidatą, kuris realiai galėtų suvienyti daugumą rinkėjų, nepatenkintų bejėgiška valdančiųjų politika ir aršiu šeimų puolimu bei pabudinti tylinčius. Tam reikia, kad pasirinktas kandidatas nesusvyruotų iššūkių akivaizdoje ir tvirtai gintų tautos ir šeimos vertybes.

Krikščionių sąjunga pareiškia, kad toks kandidatas yra profesorius, advokatas Ignas Vėgėlė, nuosekliai pasisakantis už atsinaujinančią Lietuvą, šeimos ir krikščioniškas vertybes, prieš Europos Sąjungos federalizaciją ir genderizmo ideologijos atėjimą į Lietuvos mokyklas.

Remiame Igno Vėgėlės kandidatūrą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose ir kviečiame visus prisidėti prie kandidato savanorių komandos."

Prezidento rinkimai vyks gegužės 12 d.

The post Krikščionių sąjunga parėmė I. Vėgėlės kandidatūrą prezidento rinkimuose appeared first on LAIKMETIS.

„Šių metų liepos 1 dieną įvykęs susibūrimas, populiariai vadinamas „gėjų paradu“  Vilniaus Katedros aikštėje ir vėl subūrė publiką, atvirai besityčiojančią iš krikščioniško tikėjimo tiesų ir mūsų tautos istorijos tradicijų.

Apgailestaujame, kad Vilniaus savivaldybė lengvabūdiškai leido organizuoti tokius renginius netinkamose vietose, atkreipiame dėmesį, kad prisidengdamos leidimu išduotu legaliai veikiančioms bendrijoms, savo dalyvavimą juose pabrėžtinai eksponavo ir jokio teisinio statuso neturinčios ,organizacijos‘“, - sakoma KS pareiškime.

Toliau dokumenente teigiama: „Krikščionių sąjunga kaip demokratiškoje šalyje veikianti politinė organizacija visada pasisakė už asmens ir organizacijų laisvę reikšti savo įsitikinimus bei ginti savo pažiūras. Tačiau tuo pat metu ji pabrėžia, kad kiekviena tokia raiška turi turėti savo vietą, laiką, bei sveiku protu suvokiamas raiškos formas. 

Katedros aikštė nėra vieta, kurioje būtų galima demonstruoti tikėjimui ir mokslui prieštaraujančias idėjas. Katedra yra daugiau negu administraciškai suvokiami maldos namai. Krikščionybė nėra tik malda, tik religija. Tai - neatsiejama, nedaloma Lietuvos, kaip Europos valstybės, gyvensena, jos kultūra, pasaulėžiūra ir vertybinis pasirinkimas.

Vilniaus Katedra matė ne vieną niekinimą – ją siaubė užpuolikai iš carinės Rusijos, ją desakralizavo sovietinis režimas, dabar Katedrai gresia XXI amžiaus pseudokultūros pavojus.

Turime nubrėžti ribas, kurių neleistume peržengti. Tos linijos – tai ne fizinės tvoros ar ženklai ant šaligatvio plytelių. Linijos visų pirma yra bendroji viešosios kultūros ir etikos norma, kurios peržengimas jau nieko bendro neturi su tolerancija, emancipacija, laisve ir pasaulietiškumu.“

KS siūlo Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pripažinti, kad dėl minėtų eitynių vietos leidimo buvo padaryta klaida ir ateityje panašių klaidų nekartoti bei atsakingai žiūrėti į reginių turinį ir pateikimo formas.

The post Katedros aikštė nėra vieta demonstruoti tikėjimui ir mokslui prieštaraujančias idėjas - teigia Krikščionių sąjunga appeared first on LAIKMETIS.

Gal galėtumete plačiau papasakoti apie šio tinklo veiklą, misiją ir tikslus?

-Tarptautinis katalikų įstatymų leidėjų tinklas (ICLN) egzistuoja tam, kad „šviestų, įgalintų ir sujungtų bendrystėje“ krikščionių lyderius, parlamentų narius, asmenis, dirbančius viešosiose pareigose ar šioje srityje turinčius ilgą profesionalią darbo patirtį. Nuo pat įkūrimo 2010 m. ICLN mėgina spręsti pasaulio krikščionimis kylančias problemas, stiprinti ryšius tarp politinių lyderių, atskirų tautų, ne pelno organizacijų ir Bažnyčių.

Organizacija tai daro pasitelkdama privačias iniciatyvas bei suteikdama įstatymų leidėjams, vyriausybės pareigūnams ir ekspertams galimybę ir vietą įstatymų politikos koordinavimo darbui, nors pati politiniu lobizmu neužsiima. Ji veikia vadovaudamasi nešališkumo principais ir Chathamo rūmų konfidencialumo taisykle, kuri skamba taip: „dalyviai gali laisvai naudotis gauta informacija, tačiau nei kalbėtojo (-ų), nei bet kurio kito dalyvio tapatybė, nei priklausomybė negali būti atskleista.“

Tarpusavio diskusijos vyksta kas mėnesį zumo pagalba, o kartą metuose ICLN nariai susirenka padiskutuoti 4-5-ioms dienom Romoje. Beveik kiekvienais metais vyko susitikimai su popiežiais. Dalyvauju šio tinklo veikloje nuo pat pradžių.

Kokias pareigas užimantys politikai dalyvavo šių metų susitikime?

-Tinklą globoja kardinolas Christophas Schönbornas (Kristofas Šionbornas) iš Austrijos, tinklo prezidentas yra Christiaanas Altingas von Geusau. Jis taip pat yra Tarptautinio teologijos instituto (Austrija) prezidentas. Šių metų susitikime dalyvavo ICLN nariai iš 40 pasaulio valstybių, įvairių šalių katalikų arkivyskupai, vyskupai, kunigai bei pastoriai, ortodoksų dvasiniai lyderiai. Turėjome galimybę diskutuoti su JAV ekspertais, išgirsti Bažnyčios lyderius iš Sirijos, Mianmaro ir Irako.

Kokios šiemet buvo pagrindinės gvildenamos temos, kokios idėjos sklando tarp pasaulyje politinę atsakomybę turinčių katalikų?

-Sunku būtų visas temas išvardinti. Šį kartą daugiau dėmesio buvo skirta žmogaus orumo, teisinės valstybės, ekonomikos, finansų, sveikatos apsaugos, lyderystės, šeimos politikos temoms, Kinijos Bažnyčios problemoms, krikščionių genocidui Nigerijoje, aptarėme pagalbą persekiojamoms Bažnyčioms. Ir, savaime suprantama, karo Ukrainoje tema buvo viena iš labiausiai aptarinėjamų.

Ar labai skiriasi tarp skirtingų žemynų, Rytų ir Vakarų Europos katalikų politikų „kovos lauko“ kontekstas? Pavyzdžiui, ar Jūsų kolegoms iš kitų šalių suprantami iššūkiai, su kuriais susiduriame Lietuvoje?

-Į daugelį problemų dalyviai žiūri panašiai. Savaime suprantama, kad kiekviena šalis pasižymi savo specifika. Tikrai nuostabu regėti didžiulį Afrikos šalių atstovų energiją ir entuziazmą. Jie pilni noro veikti laikydamiesi krikščioniškų vertybių, nors dažnai jiems gresia ne kairiųjų ir liberalų „pabarimai“, kaip pas mus, bet realus pavojus jų gyvybei. Tai kontrastas dažnam drungnam vakariečių katalikui ir dvasininkui.

Visi puikiai supranta, kad gyvename laikais, kai katalikai yra labiausiai persekiojama tikinčiųjų bendruomenė pasaulyje. Ir ne tik musulmoniškose šalyse, bet vis labiau - ir Vakarų demokratijos šalyse. Turbūt didžiausias visų rūpestis yra įveikti didelės dalies katalikų drungnumą ir baimę ginti savo įsitikinimus. Čia susirinkantiems žmonėms tikrai nėra abejonių, kas yra žmogaus gyvybė, ar kad šeimą gali kurti tik vyras ir moteris - yra rūpestis, kaip tas nuostatas įtvirtinti mūsų gyvenime.

„Jūsų uždavinys – veikti, kad viešojoje erdvėje būtų apsaugoti ir vertinami tie teisingi santykiai, kurie leidžia su kiekvienu žmogumi elgtis su jam priklausančiais pagarba ir meile“, – sakė Popiežius tinklo nariams audiencijoje. Kaip konkrečiai teisėkūra ir politinis veikimas Lietuvoje turėtų prisidėti prie šios vizijos įgyvendinimo?

-Akivaizdu, kad komunistinė LGBT ideologija agresyviai griauna mūsų valstybių pamatines vertybes ir tiesia kelią į chaosą. Griebiamasi bauginimo per dominuojančią propagandinę žiniasklaidą, stengiamasi sujaukti žmogaus orumo, gėrio ir blogio supratimą teisinėje sistemoje. Ką daryti?

Visų pirma - nesusigūžti, kai ant tavęs šaukia, ir drąsiai sakyti savo nuomonę, smerkiant nuodėmę, bet ne niekinant kito žmogaus asmenybės. Krikščionims reikia nepamiršti, kad gyvenimiškų bėdų tik daugės, jeigu savo teisinę sistemą kursime ant netvarių pamatų, pagrįstų neišmintingais ar net kvailais principais. Ar gali ką stabilaus ir vertingo sukurti koks nors įstatymo leidėjas, jeigu jis kiekvieną dieną sprendžia dilemą, „ar jis kartais ne vabalas“, ar kurios išgalvotos socialinės lyties jis yra.

Atsakykime patys sau, ar mums ramu, kai šalies valdymą atiduodame į tokių, savo esybe abejojančiųjų, rankas. Taigi, reikia susigražinti į gyvenimą krikščionišką demokratijos supratimą, ir tai padaryti įmanoma. Tik reikia veikti, o ne dūsauti apie artėjančią pasaulio pabaigą.

Kiek įvairiose šalyse aktuali problema, kai politikai viešumoje deklaruoja savo katalikiškas pažiūras, o balsuoja priešingai Bažnyčios mokymui?

-Atsakymas lyg ir paprastas. Nuo politikų veidmainystės neapsaugota nė viena šalis. Kuo principingesni ir neabejingesni rinkėjai, tuo mažiau veidmainių jie išrenka. Tačiau dabar turime laikotarpį, kai Bažnyčios bazines tiesas mėginama sunaikinti iš vidaus.

Deja, pasikeitus požiūriui į šeimą ir gyvybę, ji taptų nebe Katalikų Bažnyčia. Nebūkime naivūs - dauguma to siekiančių „katalikų“ puikia supranta, ką daro.

Dievas juos vertins. Mums gi tiesiog reikia, nebijant bei nepataikaujant kitos pusės propagandai, saugoti pagrindines Bažnyčios tiesas.

esminės Bažnyčios vertybės negali būti katalikui kompromiso objektu.

Laikausi nuomonės, kad esminės Bažnyčios vertybės negali būti katalikui kompromiso objektu. Yra toks senas anekdotas. Kareiviui užduoda klausimą „Ar skraido krokodilas?“, kareivis atsako - „Žinoma, kad ne!” Tada jam primena, kad generolas mano, kad skraido. Kareivis pagalvoja ir sako: „Tada skraido, …tik labai žemai“. Stebėjau daug save katalikais laikiusių ir dabar tai deklaruojančių tokių kareivių, kuriems politinio vado atvaizdas vertingesnis nei Dievo.

Kaip aktyviai šio tinklo veikloje dalyvauja politikai iš Lietuvos? Juk mūsų šalyje akivaizdžiai trūksta krikščionių politikų lyderystės...

-Šioje organizacijoje lietuviai visada buvo. Net buvo laikai, kai iš maždaug pusantro šimto dalyvių dalyvavo keturi mūsų atstovai su šeimomis. Šį kartą buvau tik aš vienas su žmona Regina ir sūnumi Laurynu.

Matome, kad visame Vakarų pasaulyje stinga lyderystės. Tai vis didesnės demokratijos krizės ir senstančios visuomenės pasekmė.

Deja, krikščionys ne išimtis. Kaip oro trūksta tvirtų, aiškiai kalbančių, neužsidariusių, bet su žmonėmis nebijančių būti kartu dvasininkų. Nepakenktų ir daugiau karštų krikščionių. Tačiau lyderystės stygius negali būti pasiteisinimu mums patiems. Pradžioje paklauskime savęs, ką aš pats galiu padaryti, kad būtų kitaip.

Dėkoju.

The post Rimantas Jonas Dagys: Bažnyčios vertybės negali būti katalikui kompromiso objektu appeared first on LAIKMETIS.

Kaip teigiama viešai paskelbtame pranešime, „Lietuva, kaip ir Europos sąjungos šalys, iš esmės gyvena karo sąlygomis. Netoli mūsų sienų vyksta karas, kuriame savo laisvę gina mums istoriškai ir dvasiškai artima Ukrainos tauta. Rusijos agresija prieš nepriklausomą valstybę griauna egzistuojančią pasaulio tvarką, į karą įvairiomis formomis įsitraukia vis daugiau šalių".

Krikščionių sąjunga mano, kad Rusijos karas prieš Ukrainą yra karas ir prieš Euroatlantinę bendriją sukūrusias vertybes bei interesus, todėl Euroatlantinės organizacijos negali atsiriboti nuo klausimų, susijusių su šiuo karu.

Sąjunga skelbia, kad remia pastangas suteikti Ukrainai ES kandidatės statusą, remia Suomijos ir Švedijos ketinimus tapti NATO narėmis, sveikina JAV priimtą nuostatą teikti paramą Ukrainai palengvintomis (land-lease) sąlygomis.

Krikščionių sąjunga taip pat palaiko Rusijai ir Baltarusijai taikomas sankcijas, tačiau mano, kad jų nepakanka. „Sankcijos turi būti griežtinamos. Ukraina turi būti remiama visų pirma ginklais, kokių tik reikia pergalei pasiekti", - teigiama memorandume.

Atkreipiamas dėmesys ir į pagalbą Ukraina: „Negalima nesižavėti nesavanaudiška Lietuvos žmonių pagalba Ukrainai, pabrėžiama panešime. Sveikintina, kad Lietuvos Prezidentas ir Vyriausybė aktyviai prisideda skatindami Vakarų pasaulio valstybes visapusiškai remti Ukrainą, kovojančia su žmogiškumą paminančią Rusiją".

Krikščionių sąjunga „be jokių išlygų remia Ukrainos priešinimąsi Rusijos agresijai, sveikina viso pasaulio pastangas palaikyti Ukrainos kovą iki pergalės. Krikščionių sąjungos nariai, kartu su daugybe aktyvių šalies piliečių, dalyvauja daugelyje Ukrainos kovą remiančių iniciatyvų".

Karas, deja, parodė, kad Euroatlantinė bendrija išgyvena lyderystės krizę, stokoja naujų idėjų, pasimetusi savo pačios deklaruojamų vertybių sistemoje. Abejonės dėl Ukrainos galimybių tapti ES kandidate, ciniškai siejamos su Ukrainos integravimo kaštais, rodo Sąjungos šalis siejančių vertybių silpnumą ir nesuvoktą naują politinę realybę.

Memorandume skelbiama, kad „Ukraina turi ir turės lemiantį balsą ateities Europoje, tuo tarpu smunkantis ES autoritetas gali pačių Sąjungą paversti politiškai nereikšmingu dariniu. Paradoksalu, bet Europos Komisija kaip ir savo vietos ieškantis Europos Parlamentas ir ypač jos dauguma, puldama tokias realiai vakarų demokratiją ginančias šalis kaip Lenkiją, nesuvokia, jog tuo labai efektyviai padeda Rusijai".

„Matome, kaip ES silpnina ir iš komunistinių idėjų kilusi genderistinė ideologija", - rašoma pranešime. Be kita ko pastebima, kad „demokratijai, žodžio ir tikėjimo laisvei pavojus kyla tiek iš agresorės Rusijos, tiek iš beatodairiškos žmogaus prigimčiai bei mokslui prieštaraujančios ideologijos propagavimo".

„Europos Sąjungai reikia esminių vertybinių permainų, neišvengiamai reikės pertvarkyti savo paskirtį sunkiai bepateisiančių pasaulinių institucijų tokių kaip Jungtinės Tautos veiklą", - memorandume išreiškiamas poreikis ES keistis.

Krikščionių sąjunga pastebi, kad „šalies politinės partijos geba pakankamai vieningai veikti užsienio politikoje, tačiau jos negali pasiekti vienybės spręsdamos vidaus politikos problemas. Vyriausybė kalba apie šalies darbą de facto karo sąlygomis. Jeigu tai kalbama rimtai, tai karo sąlygomis ypač svarbu didinti visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida ir politika.

Prie pasitikėjimo didinimo, tikrai neprisideda akivaizdžiai šališkų vienos krypties propagandistų dominavimas nacionalinio transliuotojo programose, neprisideda ir tokie teisinės sistemos neįgalumo pavyzdžiai kaip„ MG Baltic grupės“ korupcijos byla.

Analizuojant Vyriausybės veiklą, galima pastebėti, kad jai žmonių problemos nėra pagrindinis prioritetas. Jau senokai daugelis žmonių nieko nesitiki iš nežinia ką veikiančių ministerijų".

Memorandume rašoma, kad „akivaizdu, kad socialinė, sveikatos ir švietimo politikos nėra prioritetinės. Net neįgaliųjų įmones, kuriose dirba sunkūs neįgalieji, šiais sunkiais laikais žadama naikinti.

Akivaizdu, kad sunkių neįgaliųjų mažai kas norės įdarbinti. Tai, kad priimtos antiinfliacinės priemonės, anot šalies Valstybinio banko vertinimo, sumažins infliaciją tik 0,3 procento, pasako daug. Skurdo jos tikrai nemažins, vargu ar iš viso kas jas pajaus. Be to apie šias priemones daugelis net nežino. Deja susiskaldžiusi opozicija vieningai pasiūlyti kažko reikšmingo nesugebėjo".

Memorandume kalbama apie pavojus šaliai: „Didelį pavojų būtinam visuomenės telkimui kelia valdančiųjų pasisakymai apie tai, kad sprendžiant vertybinius klausimus nebūtina atsižvelgti į daugumos piliečių nuomonę".

Sąjunga pastebi, kad „daugelį piktina atkaklus Seimo daugumos noras kuo skubiau svarstyti vadinamąjį „lyčiai neutralios“ partnerystės įstatymą, noras dar nepriimtas minėto įstatymo bei vadinamosios Stambulo konvencijos nuostatas avansu įtvirtinti kituose veikiančiose įstatymuose.

Ciniškas, skaldantis ir nepateisinamas Seimo valdančios daugumos noras akivaizdžiai gudraujant, pasinaudojant Lietuvos žmonių įsitraukimu padedant Ukrainai, Seime skubiai pateikti ir priimti Civilinės sąjungos, nes tai pagal ES teisę yra partnerystės sinonimas.

Niekaip neįmanoma pateisinti ir kaip Vyriausybė ir Sveikatos ministerija, ignoruodamos Konstituciją, nesant jokio reglamentuojančio įstatymo, priima negimusios gyvybės žudymą skatinančius nutarimus".

Sąjunga pastebi, kad „kitaip, nei iš Rusijos diktatoriaus einančiu užsakymu, negalima paaiškinti, kodėl Šeimų sąjūdžiui stengiamasi neleisti minėti Šeimų dienos, vien todėl, kad tai nepatinka genderizmo propaguotojams".

Primenama apie šalies žmonių problemas: „Žmonės turi žinoti, kad deramas dėmesys skiriamas jų blogėjančios finansinės padėties gerinimui, ir ne taip, kaip iki šiol. Kitaip ilgainiui žmonėms atrodys, kad šios problemos vyriausybei mažiau rūpi, nes „jie ten“ gauna atlygį dėžutėmis, o žmonės gyvena iš algos ir pensijos.

Dauguma žmonių neturi iliuzijų, kad viskas bėdas išspręs valdžia. Tačiau jie teisėtai tikisi, kad ekonominių netekčių našta bus solidariai ir proporcingai padalinta visoms socialinėms grupėms".

Memorandumas užbaigiamas tokiais žodžiais: „Išmintingas šalies valdymas reikalautų, kuo greičiau pertvarkyti neefektyviai dirbančią vyriausybę. Jos darbą reikia organizuoti taip, kad sprendžiant kaip pasidalinti „naštą” turi dalyvauti kuo platesnis visuomenę atstovaujančių grupių ratas. To reikia tam, kad atsakomybę už sprendimus prisiimtų visi. Tam reikalingas platesnis nei apima Seimas visuomenės susitarimas ir jo vykdymo kontrolės mechanizmas".

The post Krikščionių sąjungos memorandumas: apie karą, ES ir šalies problemas appeared first on LAIKMETIS.

Šių metų vasario 24 dieną Rusija pradėjo karą prieš suverenią Ukrainą. Karo pretekstu tapo liguistos geopolitinės mąstysenos padiktuotos ambicijos, prieštaraujančios tarptautinei teisei ir Pasaulio Tvarkai. Rusijos kariauna Ukrainoje vykdo gausybę karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui. Rusija įgyvendina iš esmės nacių ideologiją, siekdama fiziškai sunaikinti ukrainiečių tautą.

Mes žavimės Ukrainos žmonių drąsa ir pasiaukojimu, visais būdais remiame Ukrainą jos kovoje už šalies laisvę ir tautos garbę, kur tik galime, nesiekdami reklamos, visokeriopai padedame broliškai ukrainiečių tautai, solidarizuojamės su visame pasaulyje vykstančiomis akcijomis Ukrainai remti.

Šiandien mes visi esame Rusijos sukelto karo dalyviai. Karas vyksta visose gyvenimo srityse; visuose, kartais ir žemėlapiuose nepažymėtuose karo frontuose – humanitarinės, pagalbos, kultūros, meno, sporto, istorijos, moralės ir kitose srityse.

Didžiuojamės visokeriopa nuoširdžia Lietuvos žmonių parama ukrainiečiams, galime džiaugtis, kad kovojanti Ukraina laiko Lietuvą viena draugiškiausių valstybių. Su viltimi žiūrime ir į kitų valstybių žmonių kylančius norus padėti ginantiems Ukrainos laisvę.

Džiaugiamės, kad Lietuvos žmonėms nereikalinga papildoma agitacija, ypač nereikalinga netikra agitacija, kylanti iš tų, kurie niekina Lietuvos žmonės, laiko juos tamsuoliais ir nesuprantančiais „šiuolaikinių vertybių“. Ukrainos vėliava šiandien kur kas aiškiau atspindi tikrąsias vertybes, nei mojavimas vaivorykštinėmis vėliavėlėmis.

Ukrainos vėliava šiandien kur kas aiškiau atspindi tikrąsias vertybes, nei mojavimas vaivorykštinėmis vėliavėlėmis.

Karo sąlygomis ypač svarbu didinti visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida ir politika. Prie to tikrai neprisideda vienos krypties akivaizdžiai šališkų propagandistų dominavimas nacionalinio transliuotojo programose, ypač matant jų nenuoseklumą: kaip niekur nieko, anksčiau ypač entuziastingai garbinti užsienio politiniai lyderiai dabar entuziastingai kritikuojami.

Euroatlantinės bendruomenės šalių vadovai skaudžiai klydo, manydami, kad visiškai karo beprotybei Rusijos vadovai nepasiryš. Klydo ir manydami, kad Ukrainos žmonės negins savo šalies, kuri, ne vieno „iškilaus“ Vakarų politiko žodžiais tariant, buvo įvardijama kaip turinti nebrandžią demokratiją, korumpuota valstybė su silpna ekonomika, valstybė su prezidentu – populistu, su ne itin puoselėjamomis „moderniomis“ žmogaus teisėmis.

Dalis Vakarų lyderių klysta ir dabar tikėdamiesi, kad šis karas jų nepalies arba bus galima atsipirkti mažai kainuojančiomis sankcijomis. Ukrainos žmonės, gindami savo šalį šiandien aiškiai parodo, kokios vertybės yra tikrosios, o kokios – tik dekadentiniai pramanai.

Ukrainos stiprybė – tai tautiškumo suvokimas, tikėjimo galia, šeima ir bendruomenė; tai leidžia šaliai ne tik apsiginti, bet, kaip mes visi viliamės, ir pasiekti pergalę. Krikščionių sąjunga, kaip gyvenimo patikrintas vertybes puoselėjanti politinė jėga, teigia, kad atėjo laikas visoje Europoje ir mūsų šalyje į politikos šiukšlyną mesti visas vertybines paikystes ir puoselėti vertybes, kurios leidžia mums būti nuoširdžiomis, tvirtomis ir teisingomis tautomis.

Mes, Krikščionių sąjunga, pritariame griežtų sankcijų taikymui Rusijai, kitoms ekonominio spaudimo priemonėms, bet pažymime, kad šiuo metu tai yra tik papildoma priemonė, siekiant apginti demokratija ir žmogaus teisėmis paremtą pasaulio sąrangą. Ukrainos užpuolimas yra karas prieš mus visus, ukrainiečiai ginklu gina ne tik save, bet ir mus.

Matydami visame pasaulyje reiškiamą žmonių meilę Ukrainai, esame nusivylę kai kurių Euroatlantinės bendrijos valstybių vadovų ir kitų aukštas pareigas užimančių politikų laikysena. Ne vienas šių politikų, dangstydami savo bailumą neva teisėtais „rinkėjų interesais“, ir teiginiais, kad „karas neturi būti mums našta“, „kad negalima skriausti paprastų žmonių“, ne tik nuolaidžiauja agresoriui, bet ir finansuoja Rusiją kare prieš Ukrainą ir visą Europą.

Apmaudu, kad Vakarų paramą Ukrainai trikdo įvairios dvejonės ir baimės. Liūdna stebėti, kai vadinantys save Vakarų visuomenės lyderiais iš esmės turi tik vieną vertybę – pinigus. Krikščionių sąjungos požiūriu tai nėra atsitiktinumas, bet vertybinės išsižadėjimo ir politikos supratimo klystkelių pasekmė.

Liūdna stebėti, kai vadinantys save Vakarų visuomenės lyderiais iš esmės turi tik vieną vertybę – pinigus.

Vyrai ir moterys Ukrainoje žino, kaip ginti savo šalį. Lietuva turi dėti dar daugiau pastangų, idant pažadinti ir tuos, kurie vis dar gyvena iliuzijomis, kad Europos ir pasaulio istorija, kova dėl vertybių vyksta kažkur toli ir mūsų neliečia. Suvokiant, kad karas prieš dabartinę, o gal ir būsimas, Rusijos agresijas pareikalaus didžiulio visuomenės susitelkimo, reikia nustoti skaldyti Lietuvos žmones, propaguojant ir į Lietuvos teisę perkeliant prigimtinei žmogaus prigimčiai ir sveikam pasaulio suvokimui prieštaraujančius išsigalvojimus, griaunančius šeimą ir žmogaus biologinę bei dvasinę prigimtį.

Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, parlamente griežto vertinimo turėtų sulaukti ir siūlymai vertybinius įsitikinimus liečiančias nuostatas priiminėti siaurame „politinio elito“ rate, ignoruojant absoliučios piliečių daugumos nuomonę.

Turime ruoštis visuotinei šalies gynybai, kuriai ilgai nebuvo deramai ruošiamasi. Be investicijų ir praktinių darbų jai reikia kuo didesnės santarvės šalyje.

Krikščionių sąjunga mano, kad karas prieš Ukrainą negali baigtis kompromisu su blogiu. Šitas karas tikrai nėra Ukrainos problema. Problema yra Rusijos valstybė, mutavusi į geopolitinį monstrą; turi būti siekinys jos demilitarizacija ir imperinės ideologijos deideologizacija.

The post Krikščionių sąjunga: Lietuvos visuomenės susitelkimas – parama Ukrainai, visuomenės skaldymas – talka rusų okupantams appeared first on LAIKMETIS.