„Moterų vaidmuo, jų lyderystė mūsų visuomenėje jau, regis, nebekelia kreivų šypsenėlių. Tačiau Lietuvos pažanga užtikrinant faktinę lyčių lygybę – vis dar gėdingai per menka“, – sako prezidentas feisbuke paskelbtame sveikinime.

Šalies vadovas pažymi, kad Europos lyčių lygybės indekse Lietuva pernai užėmė 22 vietą tarp 28 Europos Sąjungos (ES) valstybių – jos rodiklis yra 56,3 iš 100 balų, kai ES vidutinis rodiklis yra 67,9 balo.

„Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos pažanga lyčių lygybės srityje tesiekia 1,4 balo ir yra lėtesnė nei kitų ES valstybių narių. Ryškiausia lyčių nelygybė Lietuvoje yra būtent moterų dalyvavimas sprendimų priėmimo procese – tesiekia 34,1 balo iš 100. Išvada – tik adekvačiai moterų kuriantį vaidmenį vertinanti visuomenė gali sukurti šiuolaikišką valstybę“, – pažymi šalies vadovas.

Savo sveikinime jis taip pat dėkoja moterims, pandemijos metu dirbančioms sveikatos priežiūros, socialinio darbo, švietimo prekybos sektoriuose.

„Šiemet Kovo 8-ąją pasaulis mini ištiktas COVID-19. Kai kova su viruso plitimu ir pandemijos padariniais atskleidė, kaip gyvybiškai esame vieni nuo kitų priklausomi. Šiandien noriu nuoširdžiai padėkoti būtent moterims už jų niekuo nepakeičiamą vaidmenį svarbiausiose mūsų visuomenės gyvavimo srityse“, – sakoma sveikinime.

The post Prezidentas: Lietuvos pažanga užtikrinant faktinę lyčių lygybę – gėdingai per menka appeared first on LAIKMETIS.

Taip susiklostė, kad nuo žmonijos pradžios visuomenei vadovavo vyrai, nors buvo išimčių. Civilizacijų istorijose vyrauja vyrai, tuo tarpu moterų vardai retai minimi tarp šalies vadovų, didvyrių ar išminčių. Senajame Testamente aprašomi Dievo Tautos vyrų žygdarbiai ir tik paminimas jų turėtų žmonų ir „sugulovių“ skaičius. Bet ir čia yra išimčių – Sara, Judita, Estera, Rebeka...  

Moterys už savo klaidas, ypač neištikimybę, buvo skaudžiai baudžiamos, tuo tarpu vyrai teisėtai skaičiavo savo moteris ir panorėję galėjo „atleisti“ žmoną. Senojo Testamento Tradiciją tęsia islamas ir krikščionybė. Naujasis Testamentas liudija: Kristus atėjo ne „panaikinti Įstatymo ar Pranašų“ bet „įvykdyti“, o Jo perspėjimai skirti Įstatymo mokytojams, pavertusiems jį „užmušančia raide“. Tuo metu buvo aiškiai apibrėžtos moterų, tai yra žmonų, pareigos – padorumas, ištikimybė ir klusnumas vyrui.

Buvo išimčių – Dievo tarnystei pasišventusių moterų – tačiau daugumos moterų vieta buvo aiški: žmona, motina... Galima suprasti Rašto mokytojų pasipiktinimą, išgirdus Kristaus mokymą – jų vertybes perverčiantį mokymą! Taip pat ir moterų atžvilgiu. Visų pirma, Kristaus atėjimas į pasaulį: Jis „gimė iš Mergelės Marijos“! Tik patikėjus Dievo Meile galima priimti šią paslaptį.

Ir šiandien ne visiems lengva ją priimti, juo labiau to meto žmonėms, ypač vyrams, pažinusiems kaimynystėje gyvenančią šeimą – motiną, sūnų ir tėvą: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Kristaus požiūris į moterį kėlė ne mažesnį pasipiktinimą, nei Jo mokymas apskritai. 18 metų kenčiančios moters išgydymas šabo dieną supykdė sinagogos vyresnįjį, o dėmesys du smulkius pinigėlius įmetusiai našlei stebino aplinkinius, kaip ir užuojauta pamačius vienturtį sūnų laidojančią našlę ar apsiaustą palietusios moters pagydymas.

Tačiau labiausiai visus sukrėtė jo susitikimas su svetimautoja, kurią tradicija tapatina su Betanijos Marija Magdaliete. Nedrįsdami „sviesti akmens“ į „viešą nusidėjėlę“, jie pasmerkė Jėzų už jo atlaidumą, nes „buvo šokiruoti gailestingumo“ (Lacordaire). Teologai diskutuoja, ar į gyvenimą sugrąžinta „svetimautoja“ yra Marija Magdalietė, tačiau akivaizdu, kad Atpirkėjo gailestingumą patyrusios moterys buvo ištikimos Jo liudytojos. Marija Magdalietė nedvejodama išliejo brangius kvepalus – tikriausiai didžiausią savo  turtą – ir pirmoji skubėjo prie Jo kapo.

Matas, Morkus ir Lukas mini, kad su ja buvo kitos moterys. Viena aišku, pirmosios Prisikėlimo liudytojos yra moterys, nors net Jėzaus mokiniams buvo sunku tuo patikėti. Natūralu, ir jiems tai buvo nauja, duonos dauginimo stebuklą aprašydami evangelistai mini ten buvus „apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų“. Kristus ne tik ‚įskaičiavo‘, t. y., pastebėjo moteris, bet nepaisant fariziejų argumentų dėl „skyrybų rašto“, patvirtino: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, nes toks Kūrėjo tikslas: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Ir neišardomų santuokos raiščių išsigandusiems vyrams paaiškino, kad yra „eunuchų, kurie save tokius padarė dėl dangaus karalystės“.

Pirmosios Prisikėlimo liudytojos yra moterys, nors net Jėzaus mokiniams buvo sunku tuo patikėti.

Ši žinia svarbi moteriai –  ji gali būti ne tik žmona ar mama, bet ir monastinės bendruomenės narė. Pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo kuriamos „dvigubos“ bendruomenės, t. y. netoli vienas kito vyrų ir moterų vienuolynai, kuriems vadovaudavo vienas asmuo – tėvas abatas ar motina abatė. Gana dažnai motina abatė. Viduramžiais Prancūzijoje dar buvo toks vienuolynas ir jam vadovavo abatė. Bažnyčios šventųjų ir monastinių ar vienuolinių bendruomenių įkūrimo pradžia taip pat „dviguba“ – šv. Benediktas ir šv. Scholastika, šv. Pranciškus ir šv. Klara, šv. Kryžiaus Jonas ir šv. Teresė, šv. Žana Šantalietė ir Pranciškus Salezas... Sąrašą galima tęsti be galo, ir net jei greta šventosios neminimas šventojo vardas, jis tikrai buvo – jas lydėjo šventi, joms šlovės nepavydintys, bet padedantys eiti pirmyn, dvasios tėvai ar vadovai. Taip pat greta švento vyro visuomet buvo jį palaikanti (ne patarnaujanti) moteris.

Vienas kito pagarba grįsta ir krikščioniška santuoka: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė ją už save“. Tiesa, prieš tai apaštalas kreipiasi į moteris, ragindamas būti klusnioms vyrams, bet čia žodis „klusnumas“ – kaip ir krikščioniškoji dorybė – reiškia iš meilės kylantį laisvą pasirinkimą. Ar galima baimintis paklusti tam, kuris pasiruošęs atiduoti gyvybę!? Tokiais tarpusavio meilės ir pagarbos principais gyvenantys vyrai ir moterys kūrė krikščionybę!

Greta šių, vienuoliniame ir šeimos gyvenime Kristų sekančių žmonių, yra dar vienas šventumo kelias – gyvenimas pasaulyje, bet ne šeimoje. Ryškiausios šio kelio atstovės yra šv. Kotryna Sienietė ir Žana Arkietė. Kotryna sąmoningai pasirinko ne šv. Dominyko seserų vienuolyną, bet pasaulietės dominikonų tretininkės kelią, ir vykdė išskirtinę misiją.

XIV amžius buvo didelių išbandymų metas – schizma, kova tarp pasaulietinės ir bažnytinės valdžios, hierarchų ir dvasininkų nutolimas nuo Kristaus mokymo, kas ir išprovokavo šv. Dominyko bei šv. Pranciškaus misiją. Tokiame sudėtingame kontekste Kotryna ėmėsi sutaikinimo misijos. Laiškuose ji pagarbiai, bet griežtai primindavo popiežiams, kardinolams ir vyskupams apie jiems suteiktą malonę ir nuo jos neatsiejamą pareigą rūpintis Bažnyčios, o ne savo reikalais. Ji tai primena ir laiškuose pasaulietiniams vadovams. Istorikai diskutuoja, koks buvo Kotrynos vaidmuo, sprendžiant schizmą, tačiau aišku, kad adresatai skaitė jos laiškus ir, panašu, klausė jos patarimų. Ją taip pat lydėjo dvasios tėvas, palaimintasis Raimondas Kapujietis.

Ne mažiau stebina Žanos vaidmuo. Tuo metu vyko 100 metų karas, Prancūzija buvo beviltiškoje padėtyje – Anglija baigė užkariauti šalį, kariuomenė išsekusi, o jos vadai pasimetę. Ir tuomet pas karalių atėjo jauna, 19 - 21 metų mergina pranešti, jog Dievas jai skyrė misiją išgelbėti karalystę. Karalius sušaukė teologus, kurie ją išklausinėję patvirtino, kad Žanos misija tikrai iš Dievo. Jauna mergina tapo kariuomenės vadu ir stebuklas įvyko – Prancūzijos kariuomenė išvijo okupantus, o šalis atgavo laisvę. To meto metraštininkus ne mažiau stebino Žanos įtaka kariuomenės vyrams – jie ne tik išvaikė karinius dalinius sekančias prostitutes, bet ir nustojo keiktis, uoliai dalyvaudavo pamaldose. Ir Žaną jos misijoje lydėjo brolis pranciškonas. Deja, dėl Prancūzijos Bažnyčiai vadovaujančių dvasininkų politinių intrigų ji buvo pasmerkta ir gyva sudeginta, bet išlikusios apklausos liudija apie išskirtinę asmenybę. Laimė, gana greitai ji buvo Bažnyčios reabilituota ir paskelbta šventąja.

Kaip moterį politikę galima paminėti šv. Brigitą, bet tikrai neįmanoma išvardyti visų moterų, kurios kiekviena savaip, vykdydamos joms skirtą misiją, liudijo Gerąją Naujieną. Jų liudijimą pripažino Kristaus žodžius priėmę vyrai, kurie į savo žmonas ar bendražyges žvelgė pagarbiai, pripažindami, kad Dievas joms suteikė išskirtinę misiją, ir be pavydo likdavo jų „šešėlyje“.

Skaitant filosofo ir krikščionybės priešininko F. Nietzsche veikalus atrodo, kad jo pagrindinis priekaištas Kristui yra dėl moters, „reprodukcinio gyvulio“, sulyginimo su vyru! Jis ne vienintelis dėl to kerštauja Atpirkėjui. Krikščioniškoji kultūra yra ir demokratijos, „geriausios santvarkos“, pradžia, tik krikščioniškoje kultūroje ateistas gali viešai skelbti savo įsitikinimus. Kristus kvietė visus, nedarydamas jokios išimties, būti Jo liudytojais. Jo įkurtoje Bažnyčioje moterys yra šventosios, politikės, karalienės, valdovės, karo vadės, motinos, dukros, gydytojos...

Jei vyrai tęs Bažnyčios Tėvų bei šventųjų vyrų tradiciją, t. y. moteryje matys ne „nusidėjėlę“, kuri dar nesutiko Jėzaus, bet Gerąją Naujieną skelbiančią Mariją Magdalietę, nereikės protestų. Popiežius Pranciškus tęsia didžią katalikybės tradiciją. Tačiau taip pat svarbu, kad istorijoje būtų kuo mažiau erodiadų...

The post Nomeda Hofertaitė. Moters dieną – ne apie raudonas tulpes appeared first on LAIKMETIS.