Aiškią poziciją dėl Seime svarstomo projekto šalies vadovas išsako pirmą kartą, anksčiau jis teigė pritarsiantis tokiam projektui, kuris neprieštaraus konstitucinei šeimos sampratai.

„Jei norime spręsti vienos lyties piliečių tarpusavio ryšio klausimą, reikia jį spręsti kitais būdais. Ne per šeimą arba darinį, kuris de facto tampa šeimos analogija, ir tai norima įtvirtinti Civilinės sąjungos įstatymu, o per, pavyzdžiui, Artimo ryšio institutą. Tai natūraliai išspręstų dabar egzistuojančias problemas“, – Laimos Lavastės knygoje „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“ teigia šalies vadovas.

Konstitucijos 38 straipsnyje teigiama, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, o „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.

G. Nausėda knygoje sakė matantis pastangas išplėsti per santuoką atsirandančios šeimos sampratą pažeidžiant šį straipsnį.

„Tai daroma net su kai kurių konstitucinės teisės „žinovų“ pagalba, jie varto Konstituciją taip, kaip jiems patinka“, – tvirtino prezidentas.

Jis taip pat sakė matęs pastangas numarinti bei „į stalčių“ nukišti Artimo ryšio projektą.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“. Jis taip pat tvirtino, jog šeima yra grindžiama „santykių turiniu“, o forma „esminės reikšmės neturi“.

Be to, KT pažymėjo, jog konstitucinė šeimos samprata, kitaip nei santuokos samprata, yra neutrali lyties požiūriu.

Pats G. Nausėda yra sukritikavęs tokį išaiškinimą.

„Aš to nesureikšminu“

Šalies vadovas teigė, kad keliantieji klausimą dėl Civilinės sąjungos priėmimo laiko „mūsų Konstitucijos 38 straipsnį tuščia vieta“.

„Man, kaip Lietuvos prezidentui, kurio viena iš svarbiausių prievolių yra gerbti mūsų pagrindinį įstatymą – Konstituciją – tai yra nepriimtina. Kitose šalyse, kuriose yra įteisintos tos pačios lyties žmonių santuokos, konstitucijos yra pakeistos, arba tam netrukdydavo“, – rašoma knygoje.

„Dėl šių vertybinių nuostatų man, suprantama, tenka patirti ir tam tikrų politikų bei asmenų grupių puolimą. Bet aš to nesureikšminu. Daug važinėju po Lietuvą, bendrauju su žmonėmis ir ne kartą iš jų išgirstu: „Ačiū, Prezidente, kad ginate šeimos vertybes“. Niekas negalėtų apkaltinti manęs savo vertybių pardavinėjimu“, – teigiama joje

Liberalų Seimo politikų praėjusioje kadencijoje siūlytas priimti Civilinės sąjungos projektas įteisintų neutraliai lyčiai partnerystę, jis parlamente yra įveikęs svarstymo stadiją, tad jo priėmimui trūksta dar vieno balsavimo.

Projektas numato, kad ją sudarę partneriai kurtų bendrą dalinę nuosavybę, tačiau turėtų galimybę atskiru susitarimu nustatyti ir kitokį turto teisinį režimą, paveldėtų pagal įstatymą ir nemokėtų paveldėjimo mokesčių, turėtų galimybę veikti vienas kito vardu ir interesais, atstovautų vienas kitam sveikatos priežiūros srityje, galėtų gauti su sveikata susijusią informaciją.

Pateikimo stadiją Seime yra įveikęs ir konservatoriaus Pauliaus Saudargo siūlymas įteisinti „artimojo ryšio“ sąvoką ir per ją reguliuoti ūkinius žmonių santykius. Šio įstatymo priėmimui trūksta dviejų balsavimų.

„Tai buvo mano požiūris“

Prezidentas taip pat gynė kritikos sulaukusį jo sprendimą 2021 metais pasisakyti per vadinamąjį „Didįjį šeimos gynimo maršą“.

Iš anksto įrašytu vaizdo įrašu kreipdamasis į sostinės Vingio parke susirinkusius žmones, G. Nausėda irgi teigė, jog reikia teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus, tačiau tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos.

Knygoje šalies vadovas atskleidė, kad kai kurie patarėjai siūlė nesikišti į diskusijas dėl šeimų gynimo maršo, bet jis nusprendė priešingai.

„Iš šio (kreipimosi – BNS) teksto ir šiandien neišbraukčiau nė žodžio. Nervingoje to meto atmosferoje kiekvienas galėjo kažkuo piktintis. Dalis teksto galėjo nepatikti Vingio parke susirinkusiems žmonėms, kita dalis – save vadinantiems teisuoliams, tačiau tai buvo mano požiūris, kurį būtinai norėjau išsakyti“, – tvirtino G. Nausėda.

Knyga „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“ bus išleista per vasario 27 dieną prasidėsiančią Vilniaus knygų mugę.

The post Gitanas Nausėda: vienos lyties piliečių tarpusavio ryšio klausimą, reikia spręsti kitais būdais appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, skaitytojui reikėtų dar kartą pacituoti ginčijamą įstatymo nuostatą ir tas Konstitucijos nuostatas, kurioms pasak Konstitucinio Teismo, prieštaravo minėta įstatymo nuostata:

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas

4 straipsnis. Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti viešoji informacija […]:

16) kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Lietuvos Respublikos Konstitucija

25 straipsnis

(1) Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

(2) Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

38 straipsnis

(1) Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

(2) Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

1. Visų pirma, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas šio nutarimo rezoliucinėje dalyje taip ir nekonstatavo, ar minėto įstatymo nuostata prieštarauja pačiai Konstitucijai, ką jis turi padaryti pagal Konstitucijos 102[i] ir 105[ii] straipsnius. Kitaip tariant, teiginys, kad įstatymo nuostata nedera su Konstitucijos 25 ir 38 straipsnių kai kuriomis nuostatomis, dar nereiškia, jog ši įstatymo nuostata prieštarauja visai Konstitucijai. Taip yra todėl, kad Konstituciją sudaro įvairios nuostatos, įtvirtintos 154 Konstitucijos straipsnyje bei konstituciniuose aktuose, kurie yra sudedamoji Konstitucijos dalis. Todėl negalima būtų pritarti tokiai Konstitucinio Teismo pozicijai, kuria jis nusprendė „toliau netirti [pareiškėjo ginčytus] ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai“ klausimus.

Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas šiuo atveju, norėdamas nuspręsti dėl įstatymo nuostatos atitikimo Konstitucijai, turėjo tirti jos atitikimą ne tik kai kurioms 25 straipsnio ir 38 straipsnio nuostatoms, bet ir pareiškėjo paminėtiems 29 bei 138 straipsniams bei visoms kitoms su šia byla susijusioms Konstitucijos nuostatoms, iš kurių čia galima paminėti tik keletą, pavyzdžiui, Konstitucijos 26 str. 5 dalies nuostatą, kad “tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus” ir 38 str. 6 dalies nuostatą, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“.

Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nėra civilinis teismas ir jam negalioja reikalavimas neišeiti iš civilinio ieškinio ribų ir juo labiau – jis negali savo nuožiūra „susisiaurinti“ konstitucinės priežiūros objekto nei iki pareiškėjo nurodytų, nei iki savo pasirinktų kelių Konstitucijos nuostatų, nes taip būtų pažeisti minėti Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai ir šia prasme – Konstitucijos, kaip skirtingų konstitucinių vertybių pusiausvyros, samprata. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas taip pat neturi kompetencijos susiaurinti konstitucinės priežiūros byloje ginčijamos nuostatos turinio.

2. Visgi, čia būtų įdomu atidžiau panagrinėti ir tai, ar Konstitucinis Teismas pagrindė įstatymo neatitikimą, minėtiems dviejų Konstitucijos straipsnių nuostatoms, t.y. 25 str. 1, 2 ir 3 dalims bei 38 str. 1 ir 2 dalims. Taigi, pradėkime nuo Konstitucijos 38 straipsnio, kurio 1 dalyje numatytas bendras principas, jog “šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”, kuris yra abstraktaus pobūdžio ir jokių normų nenustato. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje teigiama, jog “valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”, kuri tiesiog nurodo, jog “motinystė, tėvystė ir vaikystė”, kylanti iš vaiko santykio su savo tėvais, valstybės yra saugoma taip pat, kaip ir „šeima“ , todėl šia prasme gali būti įtraukta pastarosios sampratos turinį.

Bet kuriuo atveju, Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos apie šeimą (kaip valstybės ir visuomenės pagrindą bei valstybės teikiamą apsaugą šeimai) yra ginčijamu įstatymu saugomos „Konstitucijoje įtvirtintos […] šeimos kūrimo sampratos“ dalis. Todėl sekant Konstitucinio Teismo argumentavimo logiką, išeitų, kad Konstitucijai prieštarauja tai, … kas įtvirtina Konstitucijoje.

Tiesa, tokį teiginį galbūt reikėtų suprasti kartu su tuo, kad, pasak Konstitucinio Teismo, ginčijama įstatymo nuostata (kad nepilnamečiams neigiamą poveikį daro vieša informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Konstitucijoje […] įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata) neva tai yra neaiški, t.y. „neaišku, kokią konkrečiai informaciją […] siekiama riboti“. Todėl, pasak Teismo, šis neaiškumas savaime sąlygoja prieštaravimą teisinės valstybės principui. Tačiau, ar bet kurio įstatymo nuoroda į Konstituciją gali būti vadinama neaiškia?

Sunku būtų atsakyti teigiamai į šį klausimą, tačiau net jeigu kas nors taip galėtų teigti, tokiu atveju reikėtų pastebėti, jog teismų (visų pirma, Konstitucinio Teismo) prerogatyva kaip tik ir yra išaiškinti šios nuostatos turinį, remiantis Konstitucija. Taigi, Konstitucinio Teismo teiginys, kad ginčijama įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 38 str. 1 ir 2 daliai (kartu su prieštaravimu teisinės valstybės principui) švelniai tariant, neįtikina.

3. Dabar pabandykime panagrinėti ginčijamos informacijos nepilnamečiams ribojimo neatitikimą Konstitucijos 25 straipsnio 1-3 dalims. Šiame kontekste įdomus yra Konstitucinio Teismo teiginys, jog pagal Konstituciją „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų suponuojama, kad informacija apie bet kokius šeimos modelius ir asmenų tarpusavio santykius savaime yra netinkama nepilnamečiams vaikams“, nes toks ribojimas, pasak Konstitucinio Teismo, „trukdo nepilnamečiams vaikams formuotis kaip brandžioms, visapusiškoms asmenybėms […], yra nesuderinamas su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis“. Nelabai aišku, ką čia reiškia „bet kokių šeimos modelių“ sąvoka, nes jei čia turimi omenyje kiti („bet kokie“) šeimos modeliai nei tie, kurie yra numatyti Konstitucijoje, tuomet išeitų, kad Konstitucija bet kuriuo aspektu draudžia riboti informaciją nepilnamečiams, pavyzdžiui, apie poligaminės ar be tarpusavio įsipareigojimų gyvenančios šeimos modelius.

Tačiau, paprastai visos žmogaus teisės turi tam tikrus ribojimo pagrindus, jie yra numatyti ir Konstitucijos 25 str. 3 dalyje, teigiant, kad „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas savo nutarime net neanalizavo minėtos įstatymo nuostatos santykio nei su 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais įsitikinimų laisvės bei teisės į informaciją principais, nei su 3 dalyje numatytais šios teisės ribojimo pagrindais.

Tiesa, paprastai Konstitucinis Teismas, siekdamas nustatyti konstitucinių žmogaus teisių ribojimų konstitucingumą, naudoja iš Europos Žmogaus Teisių Teismo „pasiskolintą“ keturių kriterijų testą, teigiant, kad: konstitucinės žmogaus teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, šis ribojimas turi būti būtinas demokratinėje valstybėje, jis turi būti proporcingas siekiamam tikslui ir nepažeisti ribojamos teisės esmės. Tačiau šioje byloje Konstitucinis Teismas nusprendė (nepaaiškinęs priežasties) minėto žmogaus teisių ribojimo konstitucingumo vertinimo testo netaikyti.

Gaila, nes čia galima buvo pritaikyti bent jau teisės į informaciją ribojimo proporcingumo testą, turint omenyje, kad įstatyme informacija ribojama ne visiems asmenims, o tik nepilnamečiams vaikams. Kitaip tariant, nežiūrint į tai, ar, kaip teigia Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas „konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas“[iii], visų pirma, šioje byloje Teismui reikėjo atskleisti, kuo gi konstitucinės teisės į informaciją (ir kartu galimybės ją riboti) turinys skiriasi nepilnamečio atžvilgiu, palyginus ją su pilnamečio asmens teisių turiniu.

Be to, analizuojant ribojimo proporcingumo klausimą galima buvo atsižvelgti ir į tai, kad ginčijamame įstatyme numatytas ribojimas nėra absoliutus, nes įstatymo 5 straipsnyje yra numatytos „ribojimų skleisti neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją išimtys, [kai] 1) jos turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą; 2) ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams, švietimui ar ugdymui; 3) yra viešasis interesas ją skelbti; 4) jos mastas ir poveikis yra mažareikšmiai“.

Aišku, Konstitucinis Teismas neprivalo taikyti būtent „strasbūrišką“ žmogaus teisių ribojimo vertinimo testą, tačiau visais atvejais Teismas turi paminėti, koks testas (aišku, numatytas Konstitucijoje) šioje byloje bus naudojamas. Pavyzdžiui, šioje byloje reikėjo atskleisti, ar informacijos nepilnamečiams vaikams ribojimas apie Konstitucijoje neįtvirtintus šeimos modelius atitinka 25 str. 3 dalyje įvardintą „privataus gyvenimo” ir „dorovės” apsaugos kriterijų bei 26 str. 5 dalyje įtvirtintą tėvų ir globėjų nevaržomą teisę rūpintis „vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Todėl nesuprantama, kaip Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti ginčijamų įstatymų nuostatų prieštaravimą „Konstitucijos 25 str. 3 daliai“, jei joje numatytų informacijos skleidimo pagrindų jis visai neanalizavo?

Taigi, Konstitucinis Teismas šioje byloje leido suprasti, jog informacija nepilnamečiams apie šeimos kūrimo modelius negali būti ribojama jokiais pagrindais. Tačiau bandant suprasti, kodėl Konstitucinis Teismas šioje byloje dėl informacijos ribojimo nepilnamečiams apie kitokius nei Konstitucijoje įtvirtintus šeimos kūrimo modelius nusprendė visai netaikyti jokio Konstitucijoje numatyto (ar ankstesnėje savo jurisprudencijoje įvardinto) ribojimo konstitucingumo vertinimo testo, į galvą ateina mintis, kad galbūt tokio pasirinkimo priežastis buvo ta, kad ginčijamo įstatymo nuostatoje apskritai nebuvo įvardinta žmogaus (šioje byloje – nepilnamečio) teisių ribojimo.

Kitaip sakant, čia galima kelti klausimą, kaip galima vertinti informacijos skleidimo ribojimo būtinumą, esmę, proporcingumą ar kitus ribojimo pagrindus (pvz., privataus gyvenimo apsaugą), kai įstatyme ribojamos informacijos apie šeimos kūrimo sampratą turinys visai nėra įvardijimas, o nukreipiamas į Civilinį Kodeksą ir, visų pirma į Konstituciją? Bet kuriuo atveju, kaip buvo minėta, negalima konstatuoti įstatymo prieštaravimo toms Konstitucijos nuostatoms (visų pirma, 25 str. 1-3 dalims), kurių atžvilgiu nebuvo atlikta įstatymo konstitucingumo priežiūra.

4. Visgi, kaip tuomet Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti, kad įstatyme pateikta nuoroda į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“ gali prieštarauti pačiai Konstitucijai? Ogi tai galima buvo padaryti tik performulavus pačią įstatymo nuostatą. Taigi, Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, jog ginčijamą įstatymo nuostatą reikia suprasti ne kaip ribojančią informaciją apie „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, o kaip ribojančią „informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius“.

Jei paklaustumėte, kaip yra įmanoma padaryti tokį įstatymo nuostatos pakeitimą ir susiaurinimą, tai reiktų atsakyti, jog tokį performulavimą Konstitucinis Teismas pagrindė, atsižvelgdamas į „įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus“ ir atsižvelgiant į ginčijamos įstatymo nuostatos „taikymo praktiką“. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „iš Seimo narių pasisakymų šio įstatymo projekto svarstymo metu matyti, kad ginčijama nuostata siekta apsaugoti tokią Konstitucijoje įtvirtintą šeimos ir santuokos sampratą, pagal kurią šeimą sudaro susituokę vyras ir moteris, o neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikytina informacija apie bet kokius kitus šeimos modelius“. Tačiau nustatyti, ką galvojo kiekvienas (savo motyvų neįvardijęs) Seimo narys, balsuodamas už šį įstatymą, nėra galimybės. Tačiau netgi ir tuo atveju, jei visi už įstatymą balsavę Seimo nariai būtų galvoję taip, kaip užfiksuota kai kurių Seimo narių pasisakymuose, visgi, įstatymo taikymui svarbiausia yra konkreti įstatymo formuluotė, o ne šių Seimo narių intencija.

Panašiai reikėtų vertinti Konstitucinio Teismo nutarime minimą šios įstatymo nuostatos (Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Vilniaus apygardos teismo) „taikymo praktikos“ argumentą, nes galimai netinkamas institucijų šios nuostatos taikymas negali pakeisti ar susiaurinti ginčijamos įstatymo nuorodos į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, kuri, beje, įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnyje ir išaiškinta 2011 m. rugsėjo 28 d. bei pakartota 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose[iv]. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.

5. Visgi, čia galima manyti, jog Konstitucinio Teismo sprendimą performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį įtakojo pernykštis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2023 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Macatė prieš Lietuvą, kur jis pripažino, jog „priemonėmis, kurių buvo imtasi prieš pareiškėjos knygą, buvo siekiama apriboti vaikų galimybę gauti informaciją, vaizduojančią tos pačios lyties asmenų santykius kaip iš esmės lygiaverčius skirtingų lyčių santykiams, įvardijant tokią informaciją kaip žalingą“, ir konstatavo, jog „šiomis priemonėmis nebuvo siekiama teisėto tikslo, numatyto Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje” (leidžiančio riboti saviraiškos laisvę)[v]. Manomai todėl, Konstitucinio Teismo nutarimo viena iš struktūrinių dalių kaip tik ir vadinasi – „II. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali EŽTT jurisprudencija“, kur Konstitucinis Teismas pateikė tam tikrą EŽTT bylų, susijusių su tos pačios lyties asmenų santykiais, santrauką ir atskirai – sprendimo Macatė prieš Lietuvą santrauką. Visgi, čia būtina priminti, jog ginčytinoje įstatymo nuostatoje niekur nėra minimi tos pačios lyties asmenų santykiai.

Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.

Tačiau tokios Konstitucinio Teismo praktikos ateityje būtina atsisakyti, nes, kaip jau daug kartų buvo minėta, Konstitucija ir jos nuostatos negali būti aiškinamos nei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų, nei EŽTT jurisprudencijos pagrindu ne tik todėl, kad taip būtų pažeistas Konstitucijos viršenybės principas, tačiau ir todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos turinys yra daug platesnis, t.y. susijęs ne tik su žmogaus teisėmis, bet su visomis trimis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis: teisine valstybe, demokratija ir žmogaus teisėmis.

Čia ne vieta plačiau apsistoti ties šių trijų pamatinių konstitucinių vertybių turiniu, tačiau galima tik paminėti, jog į teisinės valstybės sampratos turinį įeina ne tik formalaus pobūdžio elementai (kaip, teisinis tikrumas ir aiškumas), tačiau ir tokie substancinio turinio principai, kaip valdžių padalijimas. Tuo tarpu Konvencijos turinys yra daug siauresnis, nes susijęs, visų pirma, su žmogaus teisėmis, tuo tarpu nuorodas į demokratijos ir teisinės valstybės principus (gana siauroje apimtyje) Konvencijoje galima rasti tik jos preambulėje ir žmogaus teisių ribojimo nuostatose.

Todėl Konstituciniam Teismui, vykdančiam konstitucingumo kontrolę nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų žmogaus teisių atžvilgiu, reikia jas subalansuoti ne tik su žmogus teisių ribojimo pagrindais, bet ir su Konstitucijoje įtvirtintomis teisinės valstybės bei demokratijos ir kitomis vertybėmis, kurios, kaip minėta, Konvencijoje visai nėra minimos arba jų turinys joje yra daug siauresnis. Pavyzdžiui, Konvencija niekaip nepasisako apie nepilnamečių apsaugą, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina tam tikras vaiko teises ir pareigas bei mini valstybės pareigą ginti nepilnamečių vaikų teises. Taip pat Konvencija nepasisako (ir negali pasisakyti) apie tai, kad teisę į informaciją galima riboti, jei tuo būtina apginti Lietuvos Respublikos „konstitucinę santvarką“, kaip tai numatyta Konstitucijos 25 str. 3 dalyje.

Be to, Strasbūro teismas nevykdo nacionalinių teisės aktų teisėtumo kontrolės, o konstatuoja tik jų taikymo atitikimą Konvencijai, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atvirkščiai, neturi kompetencijos konstatuoti netinkamo teisės aktų taikymo praktikoje, o gali tik abstrakčiai konstatuoti teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Aišku, nacionalinių konstitucinių teismų ir Europos teismų dialogas vienokia ar kitokia forma yra svarbus šiuolaikinėse demokratijose, tačiau pats žodis dia-logas suponuoja tai, kad šiame pokalbyje turi dalyvauti du lygiaverčiai pokalbio partneriai, todėl dialogo dia-lektika negali būti vienos krypties judėjimas, nes tokio pokalbio negalima būtų vadinti dialogu. Taigi, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, dalyvaudamas šiame dialoge, neturėtų jo suprasti, kaip tiesiog bandymo prisitaikyti prie EŽTT sprendimų net ir tais atvejais, kai toks „prisitaikymas“ nederėtų su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Toks teismų „dialogas“ ne tik nebūtų niekam naudingas, bet ir nėra galimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. 

6. Nors šis komentaras nėra tinkama vieta plačiau aprašyti Konstitucijos interpretavimo metodologiją, tačiau norisi priminti, jog dar 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog yra bent devyni Konstitucijos aiškinimo metodai (lingvistinis, sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinis, lyginamasis ir kt.)[vi], todėl, aiškinant Konstituciją, negalima taikyti tik kurio nors vieno iš jų.

Visgi, perskaičius šį nutarimą, taip liko ir neaišku, kokius Konstitucijos interpretavimo metodus Konstitucinis Teismas čia naudojo, kurie leido prieiti išvados, kad Konstitucinis Teismas gali netirti ginčijamos įstatymo nuostatos atitikties visai Konstitucijai ir turi kompetenciją pats susiaurinti ginčijamo įstatymo nuostatos turinį; pagaliau, neaišku, koks Konstitucijos aiškinimo metodas galėtų privesti prie išvados, jog Konstitucijai prieštarauja nuoroda į pačią Konstitucija.

Pabaigai reikėtų priminti, jog Konstitucinis Teismas nėra civilinis ar kitas ordinarinis teismas, vykdantis teisingumą Konstitucijos IX skirsnio prasme, visgi, jo nariai vadinami „teisėjais“, todėl jis negali tapti politine institucija, o jo sprendimams turi būti taikomas nešališko teismo proceso ir pagrįstų sprendimų priėmimo reikalavimas. Tam, kad Konstitucinio Teismo nutarimus visuomenė galėtų priimti ne kaip politinės institucijos, o kaip nešališko ir objektyvaus teismo, būtina keisti ir Konstitucinio Teismo teisminį procesą, leidžiant dėl byloje keliamų konstitucingumo kausimų savo nuomonę pateikti ir tam tikroms suinteresuotų asmenų grupėms.

Tuo tarpu šiame nutarime buvo priimti tik vieno „suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus rašytiniai paaiškinimai“. Aišku, negalima buvo drausti tuometiniam Žmogaus teisių komiteto pirmininkui atstovauti Seimo šioje byloje, bet Konstitucinio Teismo sprendimas apsiriboti išimtinai tik šio politiko rašytiniais paaiškinimais vargiai galėjo prisidėti prie didesnio pasitikėjimo šio nutarimo objektyvumu ir atitikti bendrą teisės principą audiatur et altera pars.

Taigi, čia norėtųsi grįžti prie šio komentaro pavadinime užduoto klausimo: kaip gi ginčijimo įstatymo nuoroda į Konstituciją (tiksliau – į „Konstitucijoje įtvirtintą šeimos kūrimo sampratą“) Konstitucinio Teismo žodžiais tariant, galėjo „sudaryti prielaidas susiaurinti šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį“ ir „paneigti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes […]“? Atsakymą į šį klausimą palieku pačiam skaitytojui.

Keletas apibendrinimų

1. Konstitucinis Teismas turi keisti savo rezoliucinės dalies formuluotes, nes dabartinė jų formulavimo praktika (įskaitant ir šį nutarimą) yra nepakankama, norint konstatuoti ginčijamos nuostatos prieštaravimą Konstitucijai pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius.

2. Tik Konstitucinio Teismo spendimas performuluoti ir susiaurinti ginčijamos įstatymo nuostatos (dėl informacijos nepilnamečiams ribojimo) turinį į siauresnį leido jam pripažinti šią nuostatą prieštaraujančia Konstitucijos 38 str. 2 daliai. Toks sprendimas de facto sąlygojo tai, jog Konstitucijai prieštaraujanti buvo pripažinta originali ginčijamo įstatymo nuostatos nuoroda į pačią Konstituciją.

3. Netgi performulavęs ginčijimo įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas nepagrindė jos prieštaravimo Konstitucijos 25 str. 1-3 dalims ir teisinės valstybės principui dėl to, kad jis visai neanalizavo 25 str. 3 dalyje numatytų informacijos ribojimo pagrindų.

4. Tokį ginčijamo įstatymo nuostatos turinio susiaurinimą sąlygojo EŽTT 2023 m. sausio 23 d. sprendime Macatė prieš Lietuvą įvardintas šios nuostatos turinio „neaiškumas“ ir jos taikymo Lietuvos institucijose praktika. Visgi, jei Konstitucinis Teismas būtent taip supranta nacionalinių ir Europos teismų „teisminį dialogą“, tai reikia pasakyti, jog jis yra netinkamas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Siekiant Konstitucinio Teismo procesą padaryti labiau objektyvų ir nešališką, būtina leisti jo nagrinėjamose bylose dalyvauti ir rašytinius paaiškinimus teikti suinteresuotoms byloje šalims.

[i] 102 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai […].

[ii] 105 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[iii] Neneigiant, kad Konstitucija (pvz. 39 str.) numato ypatingą dėmesį vaiko teisių apsaugai, tiksliau būtų konstatuoti, jog Konstitucija (22 str. 4 d., 31 str. 3 d., 38 str. 1, 2, 6, 7 dalys) neleidžia „vaiko interesų“ priešinti šeimos interesams, kur vaiko interesai ir yra geriausiai garantuojami. 

[iv] Tai, kad pagal Konstitucijos 38 str. 2 dalį, šeimos santykiai atsiranda ne tik iš santuokos, bet kyla ir iš „vaikystės, tėvystės ir motinystės“, t.y. vyrui ir moteriai “auginant vaikus”, buvo konstatuota 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime. Taigi, Konstitucinis Teismas ir šiame nutarime paminėjo, kad negalima sudaryti prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių, „kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt”. Įdomu, kad cituodamas 2011 m. KT nutarimą, kiek „pagudravo“, nes nepaminėjo, to, kad pastarajame, kaip viena iš šeimos santykių atsiradimo sąlygų, yra minima vyro ir moters „bendras vaikų auginimas“ (tiesa, jis šiame nutarime to ir nepaneigė). Toks nepilnas ankstesnių savo nutarimų citavimas nėra tinkama vadinamojo „precedentų“ Konstitucijos aiškinimo metodo naudojimas.

[v] https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001-222072%22]}

[vi] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta265/content

The post Doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Ar Konstitucijoje numatyta šeimos kūrimo samprata prieštarauja Konstitucijai (2024-12-18 d. KT nutarimo komentaras)? appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, Konstitucinis Teismas savo naujausiame nutarime nepasakė nieko naujo. Santuoka ir toliau lieka vieninteliu pagal Konstituciją privalomu įstatymuose įtvirtintu juridiniu instrumentu, skirtu kurti teisinius šeimos santykius tarp giminystės ryšiais nesiejamų vyro ir moters. Žinome, kad yra ir nesantuokinių šeimų. Jos taip pat laikomos šeimomis pagal KT, jos taip pat gerbiamos, ir žinia apie jas nedaro neigiamo poveikio nepilnamečiams.

Kreipimasis į KT buvo ideologiškai ir politiškai motyvuotas, bet netikiu, kad kreipimosi teikėjai dabar labai džiaugiasi pačiu nutarimu. Jie, aišku, bandys jį visaip pristatyti tarsi laimėjimą, bet laimėjimas, jeigu ir yra, tai labai mažas (įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai), arba jo visai nėra (nuostata realiai nebuvo taikoma — galime diskutuoti).

Kas man leidžia taip teigti? Ogi tai, kad teisėjų dauguma, kuriems turiu padėkoti, nutarė nedalyvauti šiame kultūriniame kare ir apsimetė, kad jo nemato. Suprantant, kokioje nepavydėtinoje padėtyje jie atsidūrė, manau, iš dalies tai galima pateisinti.

Taigi, kad suprastumėte, kaip KT interpretavo teisės akto, kurio atitiktis Konstitucijai buvo ginčijama, turinį, pateikiu trumpą ištrauką:

„Pagal ginčijamą įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą apibendrinus įstatymo pakeitimo įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus, taip pat atsižvelgiant į įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto taikymo praktiką, informacija apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius laikoma neatitinkančia Konstitucijoje ir CK įtvirtintos santuokos bei šeimos kūrimo sampratos, niekinančia šeimos vertybes; tokios informacijos sklaida yra ribojama, ją skleisti nepilnamečiams leidžiama tik išimtinais atvejais.“

KT savo argumentaciją dėliojo taip, tarsi ginčijamu įstatymu būtų draudžiama nepilnamečiams pateikti informaciją apie kitokius nei santuokinės šeimos modeliu grindžiamus vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykius. Dar viena citata:

„Taigi iš įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatyto teisinio reguliavimo nėra aiškus jame įtvirtinto informacijos sklaidos ribojimo turinys, neaišku, kokią konkrečiai informaciją apie kitokią, nei įtvirtinta Konstitucijoje ir CK, santuokos sudarymo bei šeimos kūrimo sampratą siekiama riboti, ar Konstitucijoje ir CK įtvirtinta santuokos samprata bei šeimos kūrimo samprata vartojamos kaip sinonimai, ar turi skirtingą turinį.“

Ir dar:

„Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos konstitucinės šeimos sampratos ar konstitucinio vaiko pirmumo imperatyvo nekyla reikalavimas riboti nepilnamečiams pateikiamą informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius, kai bendro jų gyvenimo santykiai grindžiami šeimai, kaip konstituciniam institutui, būdingais pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.“

Pabaigai noriu pasakyti, kad konstitucinei šeimos sampratai svarbiausias yra savanoriškas vyro ir moters apsisprendimas prisiimti (tam tikras) teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių .... (?). Čia šį tą nutylėjau. Savarankiškai paskaitykime KT doktriną, ne tik šį nutarimą, ir viskas taps aiškiau.

The post Vytis Turonis. Antraštės kalba garsiau negu KT nutarimas appeared first on LAIKMETIS.

Kaip pirmadienį frakcijos išplatintame pranešime teigė jos seniūnas Mindaugas Lingė, į KT kreipiamasi siekiant išsiaiškinti, su kokiu skaičiumi ministrų Vyriausybė dar gali būti tvirtinama ir legitimi.

„Suformavus nepilnos sudėties Vyriausybę, dingsta ir numatyti terminai per kiek laiko nepaskirti ministrai turi būti paskirti į pareigas. Tai gali sukurti prielaidas pažeisti konstitucinį atsakingo valdymo principą. Todėl Konstitucinio Teismo prašysime išsklaidyti abejones ir paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis ir kokia sudėtimi turi būti tvirtinama Vyriausybė, kad ji galėtų pradėti eiti pareigas bei būtų teisėta“, – pranešime cituojamas M. Lingė.

Politikas taip pat pabrėžė, kad susiklosčiusi praktika nėra tapati situacijai, kai ministras atsistatydina ar yra atleidžiamas dėl nepasitikėjimo ir būtina kitam ministrui laikinai pavesti eiti jo pareigas.

„Iki kur yra riba, iki kiek ministrų gali būti nepatvirtinta, ar išvis gali būti tokia praktika taikoma. Pavyzdžiui, Seimo atveju Konstitucijoje yra nurodyta, kada Seimas yra laikomas išrinktu, (...) apie Vyriausybės sudarymą nieko nėra pasakyta, nėra pasakyta, kiek turi būti paskirtų ministrų, kad Vyriausybė galėtų pradėti darbą“, – žurnalistams Seime sakė M. Lingė. 

Vyriausybės įstatymas numato, kad ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, tad, anot konservatorių, ši nuostata leidžia teigti, kad Vyriausybės programos rengimas yra ir paskirtų ministrų atsakomybė.

„Kyla klausimų, ar konstituciška, kai ministrai nedalyvavo programos rengime, Seimo nariams nebuvo sudaryta galimybė užduoti klausimų paskirtiems ministrams Vyriausybės programos svarstymo Seime metu, kaip jie vykdys programą ir ar tai atitinka Vyriausybės formavimo konstitucinę procedūrą“, – teigia M. Lingė.

Jis taip pat kėlė klausimą, ar prezidentui patvirtinus ne visos sudėties Vyriausybę ir likus laiko iki jos priesaikos Seime, nėra apeinamas įpareigojimas paskirtajam premjerui per 15 dienų suformuoti Ministrų kabinetą.

„Iki kokios ribos tai toleruotina, ar gali būti trys ministrai patvirtinti ir gali būti tokios nepilnos sudėties Vyriausybė. Šiandien tokius absurdiškus klausimus gal ir galėtume sau leisti klausti, bet kol neturime to tikrumo, galima visaip interpretuoti ir vertinti tą situaciją“, – kalbėjo konservatorius.

Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis sako, kad KT gali suformuoti praktiką dėl Vyriausybės formavimo.

„KT suformuos praktiką, ar ateityje tokia procedūra gali būti taikoma, ar ne“, – žurnalistams teigė parlamento vadovas.

Anot jo, teisininkų bendruomenė ne vieną kartą yra diskutavusi, ar gali būti patvirtinta ne visos sudėties Vyriausybė, ar prezidentas turi teisę koreguoti premjero pateiktą sąrašą dekrete.

„Tokių klausimų yra, kai kuriais yra pasisakęs KT yra, tai dabar, jei tas kreipimasis bus priimtas, mes gausime atsakymą ateičiai ir bus labai aiškiai suformuota konstitucinė doktrina, kaip tokiu atveju turėtų elgtis prezidentai ir kitos vyriausybės“, – teigė Seimo pirmininkas.

G. Nausėda naująją Vyriausybę patvirtino praėjusią savaitę, joje nebuvo aplinkos ir teisingumo ministrų.

Naujieji ministrai Seime turėtų prisiekti šią savaitę, kai bus patvirtinta Vyriausybės programa.

The post Konservatoriai prašys KT įvertinti, ar G. Nausėda galėjo patvirtinti ne visą Vyriausybę appeared first on LAIKMETIS.

Prezidentas Gitanas Nausėda savo užuojautoje teigia, kad Lietuva neteko vieno iškiliausių teisininkų, žmogaus, su kurio pavarde visada bus siejamas šalies Konstitucijos gimimas ir pirmieji konstitucinės jurisprudencijos žingsniai.

„Tai buvo Žmogus, kurio dvasinę ramybę, inteligentiškumą, pagarbą aplinkiniams iki šiol mini daugelis su juo vienaip ar kitaip susidūrusių. Todėl tikrai iškalbinga, kad būtent J. Žiliui buvo lemta palikti tokį ryškų įspaudą Lietuvos teisinėje kultūroje. Jo pavyzdžiu turėsime sekti ir ateityje“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad J. Žilys rengė ir prisidėjo prie daugelio svarbių teisės aktų rengimo, kaip mokslininkas ir dėstytojas išugdė ne vieną Lietuvos teisininkų kartą.

G. Nausėda išreiškė užuojautą J. Žilio artimiesiems, draugams ir visai Lietuvos teisininkų bendruomenei.

Savo ir parlamento vardu užuojautą išreiškusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad J. Žilys daug nusipelnė Lietuvai, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo vienas iš Laikinojo Pagrindinio Įstatymo, 1992-ųjų Konstitucijos, kitų teisės aktų rengėjų.

„Tai išties didelė netektis. Dėl jos nuoširdžiai užjaučiu šeimą, artimuosius, teisininkų bendruomenę“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės teigimu, J. Žilio nuopelnai Lietuvos valstybei ir jos teisinių pamatų tvirtybei yra neįkainojami.

„Būdamas vienu iš valstybės pagrindinio įstatymo kūrėjų, Konstitucinio Teismo pirmininku ir prisidėjęs prie teisinės minties progreso Lietuvoje, jis paliko itin reikšmingą pėdsaką įtvirtinant ir saugant kiekvieno iš mūsų laisves ir teises, be kurių šių dienų demokratinis pasaulis yra tiesiog neįsivaizduojamas. Užuojauta šio puikaus teisininko, didžio žmogaus artimiesiems ir visai teisininkų bendruomenei“, – sakė premjerė.

J. Žilys mirė per savo gimtadienį rugsėjo 7-ąją, sulaukęs 82-ejų metų.

1992 metais jis vadovavo darbo grupei, rengusiai Konstitucijos projektą, taip pat dalyvavo rengiant Pilietybės, Referendumo, Savivaldos pagrindų, Prezidento rinkimų įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.

J. Žilys apdovanotas Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, ordino Už nuopelnus Lietuvai kryžiais, Norvegijos ir Lenkijos valstybiniais apdovanojimais.

The post Reiškiama užuojauta dėl pirmojo Konstitucinio Teismo pirmininko, vieno iš Konstitucijos kūrėjų J. Žilio mirties appeared first on LAIKMETIS.

Taip pat turbūt visi esame susidūrę su draudimo sutartimis. Džiaugiamės ją sudarę ir tikimės, kad, neduok, Dieve, mūsų namams sudegus, neliksime basi pliki su keliais iš gaisro išsineštais rakandais. Bet ar jau išmokome, kad pasirašant draudimo sutartį reikia vertinti ne tai, kas joje parašyta aiškiai, o tai, kas sugrūsta smulkiomis raidelėmis keliuose papildomuose puslapiuose? Šiandien panašiai yra su mūsų Konstitucija: svarbu ne tai, kas parašyta jos 154 straipsniuose – tiesą sakant, tai visai nesvarbu. Išties svarbu tik tai, ką apie ją mums išaiškins Konstitucinis Teismas. Ciniški vienos grupuotės nusamdyti teisininkai ir politinius užsakymus paslaugiai vykdantis Konstitucinis Teismas šiandien yra didžiausia grėsmė demokratijai Lietuvoje.

Apie ką šis pasakojimas? Taip, apie vadinamąjį Civilinės sąjungos (CS) įstatymą. Bijodama balsavimo Seime rezultatų ir galimo Prezidento veto, CS įstatymo stūmimo grupė, galbūt patarta vieno teisininko, kurio žmoną kaip tik panašiam reikalui už nepigiai buvo nusisamdžiusi viena partija, sugalvojo ir pradėjo vykdyti galimo Seimo sprendimo apėjimo operaciją. Pirmasis jos žingsnis – kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kurį tas priėmė nagrinėti šių metų birželio 26 d.

Prašymas „įvertinti teisinio reguliavimo, susijusio su partnerystės institutu, konstitucingumą“ paduotas Vyriausybės vardu. Prašoma dviejų dalykų. Pirmiausia, pripažinti, kad daugiau nei prieš 20 metų priimtame Civiliniame kodekse (CK) esantis skyrius apie partnerystę sukėlęs „teisėtų lūkesčių“ norintiems, bet negalintiems sudaryti tokios partnerystės. Iš tiesų, CK numatyta, kad skyrius apie partnerystę pilna apimtimi pradės galioti tada, kai atskiru įstatymu bus reglamentuota jos sudarymo tvarka. Atkreipkime dėmesį: prašoma ne įvertinti, pavyzdžiui, siūlomo Civilinės sąjungos ar kitų gausių projektų atitiktį Konstitucijai, bet patvirtinti, kad esą teisė sudaryti partnerystę „iki šiol nėra užtikrinta dėl daugiau kaip 20 metų trunkančio įstatymų leidėjo neveikimo“.

Galime neabejoti, kad KT praturtins „oficialią doktriną“ nieko neveikimo apibrėžimu tokiu būdu, kad be išlygų būtų galima pripažinti, kad taip, įstatymo leidėjas, t. y. Seimas, visus dvidešimt metų nieko neveikė, – nesvarbu, kad keliose Seimo kadencijose jau buvo svarstyti bent du partnerystės įstatymai, kad tebesvarstomas Susitarimo dėl bendro gyvenimo ir Artimo ryšio įstatymų projektai, kad, galų gale, Civilinės sąjungos įstatymas jau laukia paskutinio balsavimo. Visa tai nebus joks argumentas Konstituciniam teismui. Jis neabejotinai pripažins „daugiau kaip 20 metų trunkantį įstatymų leidėjo neveikimą“. Paklausite, kodėl taip tvirtai teigiu? Atsakymas šiek tiek tolėliau.

Antrasis Vyriausybės prašymas – pripažinti Konstitucijai prieštaraujančiu CK 3.229 straipsnį, pagal kurį partnerystę gali sudaryti tik vyras ir moteris. KT nesunkiai ir tai pripažins, nes turi savo „oficialų“ Konstitucijos supratimą, kuris nebūtinai yra toks pat, kaip jūsų arba mano. Kad geriau suprastumėte, apie ką kalba, prisiminkite draudimo sutartis. Galbūt daugybę metų mokėdami įmokas manėte, kad draudimo bendrovė atlygins visus jūsų dėl gaisro patirtus nuostolius. Bet, nelaimei atsitikus, pasirodys, kad galbūt buvo tas, anas ar dar kažkas, kad jūsų namas sudegė ne pagal sutartyje numatytas taisykles, tad, geriausiu atveju, galite tikėtis kelių tūkstantėlių išmokos po kokių dviejų metų. Panašiai ir čia: tai jūs galbūt manote, kad šeima susijusi su vyru ir moterimi, su vaikyste, su motinyste ir tėvyste. Manote, kad motina yra ta, kuri vaiką pagimdo, o tėvas tas, kuris jį pradėjo. Manote, kad jie, kartu su vaiku, jei tik neatsitiko kas nors negera, ir sudaro šeimą. „Oficiali“ doktrina jums paaiškins kitaip –  kaip reikia pagal dabartinę ideologinę madą, kuri truks plyš homoseksualių žmonių santykius siekia paversti lygiais šeimos santykiams, nors ir pats KT 2019 metais pripažino, kad teisiškai reguliuojant homoseksualių asmenų santykius nebūtina kopijuoti šeimos santykių. Visa tai KT paaiškins apie šeimą, juolab apie partnerystę, kuri, beje, praktikoje ir dabar veikia: teismai partneriais pripažįsta sugyventinius, kai jiems gimsta vaikas, ir toliau apie jų santykius sprendžia pagal atitinkamo CK skyriaus normas.

Taip, Konstitucinis Teismas, kuriame dirba teisėjas, savo narystę valdančioje partijoje sustabdęs taip tyliai, kad net patys frakcijos nariai nustebo apie tai sužinoję, ar kitas, ilgai specializavęsis vienos seksualinės mažumos problemose, nenuvils. Jie pripažins, kad „lūkesčiai“ išties nuvilti, o partnerystę turi sudaryti ir vienos lyties žmonės. Na ir kas, pasakysite. Tai dar nieko nereiškia, kol Seimas nepriėmė atitinkamų įstatymų. Jau matėme, kaip atsitiko su „socialinę lytį“ įvesti siekiančia Stambulo konvencija. Bet neskubėkite, šį kartą viskas atrodo daug rimčiau.

Pirma pasižiūrėkime į darbo vietos G. Lansbergiui paieškų epopėją. Suprantama, kad mažiesiems koalicijos partneriams tai puiki proga iš jo gauti, ką nori, ir liberalai su V. Čmilyte priešakyje tuo noriai naudojasi. Tą patį grasino darysianti ir Laisvės partija, už paramą G. Lansbergiui seniai ir garsiai reikalavusi Civilinės sąjungos įstatymo. Bet pastarosiomis dienomis, kai E. Gentvilas kalba apie „krizę“ koalicijoje, ir V. T. Raskevičius, ir V. Mitalas, ir A. Armonaitė vienu balsu viešai džiaugiasi konstruktyviu bendradarbiavimu su TS-LKD. Kas atsitiko? Ar G. Lansbergis jiems eilinį kartą pažadėjo neklusniuosius dabar jau tikrai tikrai priversti balsuoti už šį įstatymą? Ne, dabar TS-LKD tai būtų tikra savižudybė, tą supranta net G. Lansbergis. Ciniškasis advokatas sugalvojo šį tą geriau ir ne taip krintančio į akis. Juo labiau, kad planas, jei pavyktų, leistų viešai pažeminti nekenčiamą, nes TS-LKD nuolatos aplošiantį Lietuvos Prezidentą.

Birželio 27 d., kitą dieną po to, kai KT paskelbė priimantis nagrinėti minėtąjį Vyriausybės prašymą, į Seimo tribūna stoja patyręs konservatorius svilinančių gaisrų gesintojas ir didysis Seimo statuto žinovas J. Razma. Jis pristato kelias „grynai technines“ Statuto pataisas. Esą tereikia keliose vietose žodžio „išvados“ daugiskaitą pakeisti vienaskaita, kad būtų ne „išvados“, o „išvada“. Tokių pataisų esą pageidauja ne jis, ne TS-LKD, o Seimo kanceliarijos Teisės departamentas. Tiesa, esąs ir vienas naujas smulkus dalykėlis. Kas tai? Pacituosiu: „Papildyti 67 straipsnį nauju 5 punktu: 5) Seimo kanceliarijos Teisės departamentui pateikus išvadą, kad įstatymo ar kito Seimo teisės akto projektas arba Respublikos Prezidento dekrete, kuriuo įstatymas grąžintas Seimui pakartotinai svarstyti, pateiktas pasiūlymas prieštarauja Konstitucijai, vertinti to projekto ar pasiūlymo atitiktį Konstitucijai‘“.

Razma taip aiškina sumanymą: „Gal tik vienintelis ten įrašytas pasiūlymas, bet vėlgi Teisės departamento iniciatyva, yra dėl Prezidento vetavimo. Dabar, kai Prezidentas vetuoja ir pateikia tam tikrus pasiūlymus, Teisės departamentas neturi pareigos vertinti tų pasiūlymų. Deja, teoriškai gali būti pasiūlymai ir prieštaraujantys Konstitucijai. Šiuo atveju teikiamomis Statuto pataisomis yra siūloma su Prezidento pasiūlymais elgtis taip pat, kaip su mūsų projektais, kai žinome, kad yra prievolė Teisės departamentui parašyti išvadą. Jeigu parašoma, kad gali prieštarauti Konstitucijai, privalo Teisės ir teisėtvarkos komitetas apsvarstyti, tada Seimas vertina ir balsuoja dėl Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvados. Žodžiu, toks pat teisinis, konstitucinis filtras yra siūlomas dėl Prezidento vetavimų, kad mes išvengtume ir nepriimtume su siūlomomis pataisomis prieštaravimų
Konstitucijai“ (Stenograma).

Įsiskaitykime, apie ką kalba Razma: 1) Prezidentas vetuoja įstatymą; 2) Teisės departamentas nustato, kad Prezidento pasiūlymas prieštarauja Konstitucijai; 3) Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK) tą patvirtina; 4) prieš Seimui balsuojant dėl Prezidento veto (jam atmesti reikia 71 balso) TTK teikia išvadą, kad Prezidento pasiūlymas prieštarauja Konstitucijai (jai patvirtinti užtenka paprastos posėdyje dalyvaujančių Seimo narių daugumos). Lengva įsivaizduoti, kas toliau atsitinka
su balsavimu dėl Prezidento veto. Toliau minėtame posėdyje A. Širinskienė klausia, kaip įstatymo teikėjas įsivaizduoja tokią keistą situaciją, kai Prezidentas siūlo Konstitucijai prieštaraujantį dalyką. Razma aiškina: „Gali būti, kad mes priimame įstatymą įgyvendindami Konstitucinio Teismo nutarimą, kuris būtent išsprendžia prieštaravimą Konstitucijai. Jeigu vetavimu siūloma tą atmesti, tai prieštaravimas Konstitucijai tada išlieka“. Ir apsimesdamas, kad jis čia „ne prie ko“, priduria: „Bet čia vėlgi yra Teisės departamento iniciatyva, turbūt jie galėtų tiksliau pakomentuoti, ką dar čia turi omenyje“.

O dabar prisiminkime Vyriausybės klausimus Konstituciniam teismui. Jau suprantame, kodėl reikia, kad, jis pasakytų, esą partnerystės ir vienalyčių porų atveju Seimo neveikimas sukūrė „legisliatyvinę omisiją“ (teisinę spragą, reiškiančią socialinio gyvenimo teisinio reguliavimo nebuvimą), t. y. sukėlė, tačiau išleisdamas reikiamą įstatymą nepatenkino „teisėtų lūkesčių“. Ir kai Civilinės sąjungos įstatymas bus priimtas (tam galbūt ir gali pakakti balsų), bet vetuotas Prezidento (jam įveikti reikės daugiau balsų), bus galima panaudoti „grynai techninę“ bendradarbiaujančios TS-LKD partijos prastumtą Seimo statuto pataisą paskelbiant, kad Prezidento veto prieštarauja Konstitucijai. Nes Teisės departamentas ir juo sekantis TTK gali paskelbti, kad Prezidento veto prieštarauja Konstitucijai tik tuo atveju, jei pirma apie tai paskelbė pats Konstitucinis teismas. Ir dar verta įsidėmėti tokius J. Razmos žodžius: „... priimame įstatymą įgyvendindami Konstitucinio Teismo nutarimą, kuris būtent išsprendžia prieštaravimą Konstitucijai“. Taip, jūs neapsirikote: pirmasis Seimo vicepirmininkas aiškiai kviečia tikrąją įstatymų leidybą perduoti Konstituciniam Teismui, o Seimui palikti kuklią apdailininko funkciją. Kaip matome, naujas žodis kuriant „teisinę valstybę“.

Štai toks ciniškas advokato planas: Civilinės sąjungos įstatymas priimtas, Prezidento veto paskelbtas prieštaraujančiu Konstitucijai (jau vien už tokį siūlymą jam bus galima skelbti apkaltą), laukiam čekio su daugeliu nulių. Jo planas geras, kaip sakydavo a. a. A. Brazauskas, „vsio zakonno“, juk gyvename jų „teisinėje valstybėje“. Nesvarbu, kad, nebūdama priešiškai nusiteikusi teisiniam homoseksualių asmenų santykių sureguliavimui, absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma, kaip ir normaliai, o ne „oficialiai“ suprantama Konstitucija, šeimos santykiais laiko tik vyro ir moters ir iš jų kylančius vaikystės, motinystės ir tėvystės ryšius. Su jais nereikia ieškoti jokio sutarimo, jokio kompromiso, juos tiesiog reikia apgauti ir priversti priimti „naująjį normalumą“, o tie runkeliai neturės kur dėtis ir prisitaikys. Ir nesvarbu, kad absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma nenori, kad po panašių teisinių manipuliacijų mokyklose jų vaikams būtų dėstomas seksualizuojantis lytinis ugdymas, kur kalbama ne apie šeimos kūrimą ir atsakomybę už gyvybę, o apie saugias malonumo praktikas. Ir dar daug kas nesvarbu. Svarbu laimėti, kamuoliuką įmušti į reikiamą duobutę ir iš užsakovo pasiimti savo čekį. Tokia ta jų šlovinama „teisinė valstybė“. Ar dar yra Konstitucinio Teismo ir Seimo narių, kurie žinotų, kas yra garbė, kas yra drąsa, kas yra atsakomybė prieš Lietuvos tautą? Nežinau, tikrai nežinau.

The post Doc. dr. Darius Alekna. Ciniškas advokatas, Konstitucinis Teismas ir demokratija Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Ministrų kabinetas trečiadienį pritarė Teisingumo ministerijos parengtam nutarimo projektui, kuriuo KT prašoma prašoma įvertinti dvi Civilinio kodekso ir jo įsigaliojimo įstatymo normas.

Teismo klausiama, ar pagrindiniam šalies įstatymui neprieštarauja nuostata, kad galima tik vyro ir moters partnerystė, ir tai, kad kodekso skyrius, reguliuojantis bendro gyvenimo sąlygas neįregistravus santuokos, pradės veikti tik tuomet, kai bus priimtas partnerystės įstatymas.

„Nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį nesudariusių santuokos bendrai gyvenančių asmenų teisės į jų šeimos gyvenimo teisinį pripažinimą ir apsaugą įgyvendinimas yra priklausomas nuo įstatymų leidėjo diskrecijos, yra nesuderinamas su konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principais, – rašoma dokumente. – Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų neginamos Konstitucijoje įtvirtintos asmenų teisės, nesaugomi iš Konstitucijos kylantys asmenų teisėti lūkesčiai.“

Teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska BNS yra sakiusi, kad šis kreipimasis parengtas atsižvelgus tiek į Lietuvos teismų, tiek į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką.

Nutarime pabrėžiama, kad Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygybės principas, diskriminacijos draudimas, pagrindiniame šalies dokumente valstybė taip pat įsipareigoja saugoti ir ginti visas šeimas, atitinkančias konstitucinę šeimos sampratą. 

Laisvės partija, kuriai priklauso ir E. Dobrowolska, nuo kadencijos pradžios mėgino parlamente priimti įstatymą dėl partnerystės įteisinimo ir tarp skirtingų lyčių, ir tarp tos pačios lyties asmenų.

The post Konstituciniame Teisme aiškinsis dėl partnerystės instituto nebuvimo appeared first on LAIKMETIS.

Šį kreipimąsi pasirašė 40 parlamentarų.

„Projektą, kuris ištaisytų šią spragą, teikiau praėjusį pavasarį, tačiau Seimas jį atmetė net nepradėjęs svarstyti. Kad apginčiau žmonių teisę į šeimą, nusprendžiau kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šalies Konstitucija užtikrina teisę į šeimą visiems Lietuvos žmonėms, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Teisė kurti šeimą yra ir pamatinė žmogaus teisė, ginama tarptautinių konvencijų“, – trečiadienį išplatintame pranešime teigė M. Danielė.

Anot jos, įstatymai turi skatinti, o ne riboti gimstamumą.

Kreipimesi teigiama, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymas numato teisę į pagalbinį apvaisinimą tik asmenims, sudariusiems santuoką ar registruotą partnerystę, o visi kiti asmenys diskriminuojami minėto reguliavimo atžvilgiu.

Anot Seimo narių grupės, valstybė, nepagrįstai diskriminuodama nesusituokusias poras ir vienišas moteris gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, realizuoti prigimtinę teisę į motinystę, pažeidžia tokių moterų ir porų orumą, nesuteikdama joms galimybės išpildyti savo egzistencinį, pilnatvės jausmą, taip pat apriboja jų teisę į motinystę, tėvystę, teisę susilaukti vaikų ir taip didinti gimstamumą Lietuvoje.

Kreipimesi pabrėžiama, kad Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog įstatymui, valstybės institucijoms visi asmenys turi būti lygūs ir draudžiama bet kokių jų diskriminacija, o valstybė yra įsipareigojusi saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Seimo narės duomenimis, Lietuvoje su nevaisingumo liga susiduria apie 50 tūkst. porų ir jų kasmet daugėja. Apie tūkstantį porų kasmet pasinaudoja pagalbinio apvaisinimo paslaugomis, o pagalbinio apvaisinimo pagalba per metus Lietuvoje gimsta apie 400 vaikų.

Pasak M. Danielės, dar tiek pat porų tokių paslaugų Lietuvoje gauti negali, nes nėra susituokę. Pagalbinio apvaisinimo paslauga taip pat negali pasinaudoti tinkamo partnerio nesutinkančios moterys, norinčios ir galinčios susilaukti naujagimių.

Pernai birželį parlamentas atmetė jos siūlymą leisti pagalbinio apvaisinimo procedūromis pasinaudoti nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims.

Projekto kritikai tvirtino, kad pagalbinis apvaisinimas yra medicininė procedūra, leidus ja pasinaudoti vienišoms moterims būtų sprendžiamos nebe sveikatos problemos, o tenkinami asmeniniai norai.

Dabar Pagalbinio apvaisinimo įstatyme nustatyta, kad pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik naudojant apvaisinamos moters ir su ja gyvenančio sutuoktinio ar partnerio lytines ląsteles, išskyrus tam tikrus atvejus atvejus, bet apibrėžta, kad pora turi būti sudariusi registruotos partnerystės sutartį.

The post M. Danielė apie kreipimąsi į KT: įstatymai turi skatinti, o ne riboti gimstamumą appeared first on LAIKMETIS.

„Tai yra Vyriausybės nutarimas, kuris turi būti apsvarstytas Vyriausybės posėdyje ir tada keliauti į Konstitucinį Teismą. Nematau kito būdo šį klausimą spręsti, kai Seimas atsisako šį klausimą spręsti. Teismai taip pat nesprendžia problemos, nes laukia, kol bus priimtas įstatymas, kurio Seimas nenori priimti“, – penktadienį radijui „Znad Wilii“ teigė premjerė.

„Mano supratimu, šita situacija yra nenormali. Todėl kreipimasis į Konstitucinį Teismą, ką Vyriausybė gali daryti – yra toks kelias“, – pridūrė ji.

I. Šimonytė teigė, kad kreipimasis bus tada, kai „bus suderintas dokumentas“.

Premjerės teigimu, ministrų kabinetas taip pat pasielgė ir kreipėsi į KT, kai Seimas atsisakė svarstyti Teisingumo ministerijos parengtą Nepilnamečių apsaugos įstatymo keitimo projektą, kuriame numatyta braukti nuostatą, jog neigiamą poveikį nepilnamečiams turi informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės ar skatinama kitokia nei tradiciškai suvokiama santuokos ar šeimos kūrimo samprata.

„Mes tikimės, kad KT priims svarstyti šitą klausimą ir vienokį ar kitokį sprendimą priims. Kai priims tą sprendimą, tada ir galėsime toliau diskutuoti. Aš tikiu, kad tos valios Seime vis tiek atsiras. (...) Jeigu ne šitas, tai kitas Seimas tą įstatymą vis tiek priims“, – kalbėjo premjerė.

Teisingumo ministerija gegužės pradžioje parengė Vyriausybės nutarimo projektą kreiptis į KT dėl tos pačios lyties partnerystės instituto nebuvimo. Prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad toks politikų žingsnis rodo bejėgiškumą.

Pagal Vyriausybės nutarimo projektą, KT būtų prašoma įvertinti dvi Civilinio kodekso normas.

Jo ketinama klausti, ar pagrindiniam šalies įstatymui neprieštarauja kodekso nuostata, kad galima tik vyro ir moters partnerystė, ir tai, kad kodekso skyrius, reguliuojantis bendro gyvenimo sąlygas neįregistravus santuokos, pradės veikti tik tuomet, kai bus priimtas partnerystės įstatymas.

Projekte pabrėžiama, kad Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygybės principas, diskriminacijos draudimas, valstybė įsipareigoja saugoti ir ginti visas šeimas, atitinkančias konstitucinę šeimos sampratą. 

Laisvės partija nuo kadencijos pradžios mėgina parlamente priimti įstatymą dėl partnerystės įteisinimo ir tarp skirtingų lyčių, ir tarp tos pačios lyties asmenų. Pernai gegužę Seimas po svarstymo kelių balsų persvara yra pritaręs Civilinės sąjungos įstatymo projektui, tačiau teikti projekto priėmimui nedrįstama, nes jam priimti gali pritrūkti balsų.

Civilinės sąjungos įstatymo projektas numato, kad ją sudarę partneriai kurtų bendrą dalinę nuosavybę, tačiau turėtų galimybę atskiru susitarimu nustatyti ir kitokį turto teisinį režimą, paveldėtų pagal įstatymą ir nemokėtų paveldėjimo mokesčių, turėtų galimybę veikti vienas kito vardu ir interesais, atstovautų vienas kitam sveikatos priežiūros srityje, galėtų gauti su sveikata susijusią informaciją.

Lietuvoje partnerystė šiuo metu nėra įteisinta nei vyro ir moters, nei vienos lyties poroms. Ankstesni bandymai tą padaryti parlamente buvo nesėkmingi.

The post Šimonytė palaiko idėją kreiptis į KT dėl partnerystės instituto nebuvimo appeared first on LAIKMETIS.

Visgi jau ne viename pasisakyme išgirdome ir viešų asmenų pasipiktinimų, kad referendumo balsavimo biuletenis tarsi neatitinka komunikuoto referendumo tikslo, net savo tvirtą įsitikinimą dėl balsavimo referendume susiformavusiems piliečiams įėjus į balsavimo kabiną gali pasidaryti nebeaišku ką reiškia jų balsas žymint "TAIP“ arba "NE“. Kiekvienas neaiškumas tokiu atveju kelia riziką referendumo  sėkmei, turint omenyje, kad keičiamas Pirmo Konstitucijos skirsnio straipsnis, kam būtinas daugiau nei pusės visų turinčių balso teisę piliečių pritarimas.

Svarbu pabrėžti, kad šis komentaras nėra skirtas kuriai nors nuomonei dėl pasirinkimo referendume palaikyti, bet pasidalinti mintimis apie tam tikrus Konstitucijos keitimo ir konstitucinio pilietybės instituto aspektus, ypač kiek tai susiję su Konstitucijos teksto reinterpretavimu po galimo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo.

Pirmiausiai norisi priminti kelias pagrindines oficialiosios konstitucinės doktrinos tezes apie pilietybės institutą, kurios neturėtų keistis net ir po Konstitucijos pakeitimo. Konstitucinis Teismas ne viename savo baigiamajame akte yra pažymėjęs, kad pilietybė yra nuolatinis ir nepertraukiamas teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Taip pat galima pridurti, kad šio juridinio ryšio nepertraukiamumas lemia tai, kad išskirtinės teisės ir pareigos, kurias vienas kito atžvilgiu turi įgyvendinti pilietis ir valstybė, nenutrūksta, net tuo atveju, jeigu pilietis išvyksta iš valstybės, joje praktiškai nebegyvena. Svarbu nepamiršti, kad pilietybė savo esme išreiškia teisinę narystę ir priklausomybę pilietinei (politinei) Tautai. Su tuo siejama ir teisė dalyvauti priimant svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str. 1 d.). Tik kai kurios pilietinės konstitucinės teisės siejamos ne tik su pilietybe, bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvoje, priesaikos ar pasižadėjimo ryšių su užsienio valstybėmis neturėjimu. Pavyzdžiui, teisė būti renkamam Seimo nariu ( Konstitucijos 56 str. 1 d.).

Paminėtina, kad Konstitucija daro skirtumą tarp pilietinės Tautos ir lietuvių Tautos. Pilietinės Tautos nariu gali būti įvairių tautybių žmonės, bet lietuvių Tautos, kaip titulinės Tautos, kuri prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, nariai turi ypatingą konstitucinę garantiją įtvirtintą Konstitucijos 32 str. 4 d. ("kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“). Ši konstitucinė nuostata lemia, kad lietuviai nepraranda teisės apsigyventi Lietuvoje, net tada kai neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes gyvenantys užsienyje ir net būdami kitų valstybių piliečiais lietuviai yra neatskiriama lietuvių Tautos dalis.

Taigi pagal Konstituciją buvimas lietuvių Tautos dalimi dar savaime nelemia to, kad asmuo būtinai turi būti Lietuvos Respublikos pilietis, kad būtų pripažįstamas jo ryšys su lietuvių Tauta ir jos sukurta valstybe. Pakankamai retai akcentuojama, kad konstitucinei teisei apsigyventi Lietuvoje realizuoti gali būti pasitelkiamas daugiau nei vienas teisinis instrumentas. Šią teisę garantuoja ne tik Lietuvos Respublikos pilietybė, bet ir supaprastinta tvarka gaunamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Visgi rengiamo referendumo atveju mus labiausiai domina būtent pilietybės institutas ir su juo susijęs Konstitucijos keitimas.

Kiekvienas neaiškumas tokiu atveju kelia riziką referendumo  sėkmei, turint omenyje, kad keičiamas Pirmo Konstitucijos skirsnio straipsnis, kam būtinas daugiau nei pusės visų turinčių balso teisę piliečių pritarimas.

Galiojančio Konstitucijos 12 str. 2 d. nustato, kad ,,išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje atskleidė, kad tokie atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis yra ir kitos valstybės piliečiu gali būti tik išimtiniai. Teisinis reguliavimas turi būti toks, kad daugybinės pilietybės atvejai būtų tokios būklės draudimo išimtys. Kai kurie teisės mokslininkai papildomai pažymi, kad daugybinės pilietybės ribojimas yra ne tik šiuolaikinės Konstitucijos, bet ir modernios Lietuvos konstitucionalizmo tradicijos, dalis. Taip yra dabar. O kaip šią situaciją siūloma keisti?

Pirmiausiai, atsiliepiant į kai kuriuos priekaištus dėl neaiškaus balsavimo biuletenio teksto, reikia pasakyti, kad teisinės naujos redakcijos Konstitucijos 12 str. formuluotės pateikimas balsavimui yra neišvengiamas. Žinoma, galima ir turbūt reikėtų ieškoti galimybių rinkėjams pateikti ir lyginamąjį Konstitucijos straipsnio pakeitimo variantą atskirame informaciniame lape. Nors teisininkai žino, kad jokia keičiama norma nėra tarsi pakabinta ore, net vienos konstitucinės nuostatos pakeitimas daro įtaką visos Konstitucijos sistemai. Visgi, manytina, kad tokia priemonė, kuria nebūtų agituojama už vieną ar kitą pasirinkimą, bet pateikiama daugiau informacijos apie pakeitimo esmę, daliai žmonių tikrai padėtų geriau apsispręsti. Dabar referendume balsuojančiam piliečiui siūloma pasirinkti ar jis sutinka su Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimu ir pasiūlyta naujos redakcijos šio straipsnio formuluote. Visų patogumui, šiame komentare toliau pateikiu neoficialų lyginamąjį siūlomo Konstitucijos 12 str. pakeitimo variantą:

"12 straipsnis

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką nustato įstatymas.“

Atkreipiu skaitytojo dėmesį, kad juodai išryškinti naujai įrašomi žodžiai, o perbraukto teksto yra atsisakoma. Taigi, nauja redakcija dėstomo Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę sudaro visas tekstas, kuris nėra išbraukiamas.

Vertinant jį iškart pastebime, kad keičiama įstatymo rūšis, kuriuo nustatomi pilietybės įgijimo bei netekimo pagrindai ir tvarka. Naujoji formuluotė nustato, kad šie klausimai reguliuojami konstituciniu įstatymu, kurį, laikantis Konstitucijos 69 str. 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų, gali priimti Seimas. Tai reiškia, kad šio įstatymo priėmimo ir pakeitimo procedūra reikalaus didesnio politinio konsensuso dėl konkrečių šio įstatymo nuostatų. Kartu įvairūs komentatoriai jau atkreipė dėmesį, kad Seimui tarsi be apribojimų pavedama reguliuoti pilietybės institutą, ir nors šiandien jau yra registruotas Pilietybės konstitucinio įstatymo projektas, bet dar nėra aišku, koks bus galutinis jo turinys po projekto svarstymo.

Ir turbūt nereikia priminti, kad konstitucinis įstatymas nėra Konstitucijos sudedamoji dalis, todėl šio naujojo įstatymo konstitucingumas taip pat gali ir neabejotinai dar bus vertinamas ateityje. Taigi nors referendumo iniciatoriai teigia, kad ši Konstitucijos pataisa atveria galimybes išplėsti dvigubos pilietybės atvejus, tačiau ji savaime negarantuoja jokio konkretaus įstatymo turinio. Svarbu nepamiršti, kad paprastai galioja įstatymų atitikties Konstitucijai prezumpcija, bet tik po atskiros konstitucinės patikros (vienos ar kelių), galėsime užtikrintai spręsti, kokią įtaką šis pateikimas padarė konstitucinei doktrinai apie pilietybę.

Dar kartą rimtai pažvelkime į lyginamąjį Konstitucijos straipsnio pakeitimo variantą. Neabejotinai reikšmingiausias šio pakeitimo dalykas yra dabartinės Konstitucijos 12 str. 2 d. normos, kad "išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, išbraukimas. Nors paprastai esame linkę interpretuoti šią konstitucinę normą, kaip ribojančią dvigubos pilietybės atvejus, visgi, vienas pagrindinių jos tikslų –   konstitucionalizuoti dvigubos pilietybės galimybę, kuri, beje, įtvirtinta ypatingai saugomame Pirmame Konstitucijos skirsnyje. Taigi, panaikinus šią normą dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės galimybės, Konstitucijoje apskritai neliktų jokios tiesioginės nuorodos į tai, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu.

Tai reiškia, kad galėtų kilti abejonių dėl to, ar įstatymų leidėjas apskritai gali (kokia apimtimi gali?) numatyti dvigubos pilietybės institutą, jei Konstitucijoje tokio instituto tarsi nebėra. Todėl čia galime įžvelgti tam tikrą paradoksą, kad asmenys, kurie  nori išplėsti dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų taikymą, referendume raginami balsuoti už naują Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę, kurioje apskritai nebeliktų dvigubos (daugybinės) pilietybės instituto. Bet kuriuo atveju, referendume pritarus pakeistam Konstitucijos 12 straipsniui, dvigubos (daugybinės) pilietybės instituto teisinis statusas iš esmės pakistų. Kartu kyla klausimas, jeigu pilietybės reglamentavimas, be jokių išskirtinių konstitucinių ribojimų yra deleguojamas Seimui, kaip turėtume pagrįsti šio naujojo Konstitucijos 12 straipsnio vietą Pirmame Konstitucijos skirsnyje, ypač turint omenyje ypatingą šio skirsnio keitimo procedūrą?

Apibendrinant šiame komentare pateiktas įžvalgas, reikia pasakyti, kad klausimai, diskusijos ir teisminiai konstituciniai ginčai dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės Lietuvoje, referendumu priėmus siūlomą Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą, nesibaigs; tik galutiniam jų sprendimui Konstitucijos tekste būtų palikta mažiau aiškumo. Todėl šiandien nepaprastai sunku prognozuoti, koks dvigubos (daugybinės) pilietybės reglamentavimas ateityje nusistovėtų kaip konstituciškai pagrįstas. Šioje vietoje leisiu sau spėti, kad ilgalaikėje perspektyvoje, dėl čia aptarto neapibrėžtumo, jis netgi galėtų būti artimas tokiam, kuris yra nusistovėjęs šiuo metu.

The post Vytis Turonis. Referendumas dėl dvigubos pilietybės išbraukimo iš Konstitucijos? appeared first on LAIKMETIS.