Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Konstitucija) 25 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neap-ykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Taigi, Konstitucijoje, saviraiškos laisvės ir asmens orumo sankirtoje, nusikalstamais yra įvardinti trys veiksmai, kuriais gali būti pažeidžiamas kartu su kitomis įstatymo saugomomis vertybėmis taip pat ir asmens orumas: tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas (a), šmeižtas (b) ir dezinformacija (c).

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse (BK) dezinformacija nėra kriminalizuota, o šmeižtas laikomas kriminaliniu nusikaltimu tik atskirais atvejais: kai per visuomenės informavimo priemonę paskleista apie kitą žmogų tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo (a), kai yra apšmeižtas asmuo neva jis padarė tyčinį nusikaltimą (b), ir kai šmeižikas yra fizinis asmuo (c).

Kitais atvejais, pavyzdžiui, kai šmeižia juridinis asmuo (a), kai yra apšmeižtas juridinis asmuo (b) bei tuo atveju, kai fizinis asmuo šmeižiamas ne per visuomenės informavimo priemones (pavyzdžiui, susirinkime, elektroniniuose laiškuose ir pan.) ir šmeižtas nėra susijęs su kaltinimu padarius tyčinį nusikaltimą (c), baudžiamoji atsakomybė nenumatyta.

Rasti ribą tarp žodžio laisvės ir piktnaudžiavimo šia teise, kuomet yra taikoma teisinė atsakomybė, nėra lengva.

Socialiniuose tinkluose paskelbta informacija gali būti taip pat prilyginta šmeižimui per visuomenės informavimo priemones, nes atskirų asmenų paskyros socialiniuose tinkluose pagal teisminę praktiką tam tikra apimtimi yra prilyginamos visuomenės informavimo priemonėms, o jų valdytojai yra teisiškai kvalifikuojami kaip viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai). Apie Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją vertinti socialinių tinklų paskyrose paskelbtos informacijos teisėtumą bei tokių paskyrų priskyrimą visuomenės informavimo priemonėms bei jų valdytojų pripažinimą viešosios informacijos rengėjais (skleidėjais) yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT). Jis yra išaiškinęs, kad socialinio tinklo paskyra atitinka informacinės visuomenės informavimo priemonės kriterijus, o tokios paskyros valdytojas laikytinas viešosios informacijos rengėju bei skleidėju, atsakingu už jo asmeninėje paskyroje paskelbtos informacijos teisėtumą[1].

Taigi fizinio asmens orumas baudžiamosios teisės priemonėmis, t. y. pagal BK 154 straipsnį, yra ginamas tik atskirais atvejais, o  juridinio asmens dalykinė reputacija pagal BK iš viso nėra ginama.

 Ar yra ginamas asmens orumas kitų BK normų ir kokia apimtimi?

Konstitucijoje įvardintas tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas yra detalizuotas BK 170 straipsnyje. Ši teisės norma yra daugialypė, apimanti kelis nusikalstamus veiksmus, tačiau teisminėje praktikoje suprantama per siaurai, t. y. baudžiamoji atsakomybė yra taikoma paprastai tik tuo atveju, kai nustatomas neapykantos motyvas dėl tam tikrų neapykantos kalbos aukos asmeninių ypatybių ar statuso (saugomi bruožai), todėl taikoma fragmentiškai. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2023 m. liepos 26 d. patvirtintų „Neapykantos ir neapykantos kalbos ikiteisminio tyrimo metodinių rekomendacijų“ (GP Rekomendacijos) 19 punkte išvardintos neapykantos kalbos aukos asmeninės ypatybės ar statusas: amžius, lytis, seksualinė orientacija, negalia, rasė, odos spalva, tautybė, kalba, kilmė, etninė kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros yra vadinami  saugomais bruožais (saugomi bruožai)[2].

Autorės nuomone, BK 170 straipsnio 2 dalyje esanti baudžiamosios teisės norma, nepriklausomai nuo to, kad ji yra BK 25 skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei[3], turėtų būti skirta taip pat ir atskiro asmens orumo apsaugai tais atvejais, kai iš žmogaus yra tyčiojamasi, kai jis yra niekinamas bei skatinama neapykanta tokio asmens atžvilgiu, t. y. ir tuo atveju, kai yra neapykantos motyvas (angliškai bias motive), tačiau neidentifikuojami saugomi bruožai.

Nors BK 170 straipsnio pavadinime yra įvardintas tik kurstymas prieš bet kokią žmonių grupę, tačiau iš teisės normos dispozicijos matyti, kad ji apima ne tik kurstymą, bet ir kitus veiksmus: gaminimą, įsigijimą, siuntimą, gabenimą bei laikymą dalykų, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, jeigu tokie veiksmai atliekami turint tikslą išvardintus dalykus platinti.

Be to minėto straipsnio 2 dalyje įvardintos dar dvi, autorės nuomone, savarankiškos nusikalstamų veikų sudėtys: tyčiojimasis, niekinimas bei skatinimas neapykantos (a) ir kurstymas diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl saugomų bruožų (b), o šio straipsnio 3 dalyje numatytos dar dvi savarankiškos nusikaltimo sudėtys: viešas kurstymas smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl saugomų bruožų (a) ir finansavimas ar kitoks materialus tokios veiklos rėmimas (b). Už visas 170 straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Dėl BK 170 straipsnio 2 dalies taikymo praktikoje

Asmens orumo ir saviraiškos laisvės sankirtos kontekste, aktuali yra BK 170 straipsnio 2 dalyje išdėstyta teisės norma, kurioje išvardinti veiksmai, t. y. tyčiojimasis, niekinimas bei neapykantos skatinimas. Kiekvienas iš šių nusikalstamų veiksmų gali būti traktuojamas kaip nusikalstamas, tačiau dažnai jie yra tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, viešą įžeidžiančio pobūdžio gestų ir (ar) asmenį įžeidžiančių žodžių panaudojimą galima traktuoti, kaip tyčiojimąsi iš asmens, jo niekinimą bei neapykantos prieš tą asmenį skatinimą. Tokie nusikalstami veiksmai, autorės nuomone, sudaro savarankišką nusikalstamos veikos sudėtį ir šioje teisės normoje gramatiniu požiūriu neapykantos motyvas nėra siejamas su saugomais bruožais. Šios nusikalstamos veikos objektai faktiškai yra ne tik asmens lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė, kaip tai yra nurodyta BK 25 skyriaus pavadinime, bet ir asmens orumas, nes tyčiojimosi, niekinimo bei neapykantos skatinimo atveju pirmiausia yra pažeidžiamas neapykantos kalbos[4] aukos orumas.

Tokia išvada darytina pirmiausia dėl BK 170 straipsnio 2 dalies gramatinės konstrukcijos. Jeigu įstatymų leidėjas būtų turėjęs tikslą visus šioje teisės normoje nurodytus nusikalstamus veiksmus susieti su motyvu, susijusiu su saugomais bruožais, tai gramatinė konstrukcija, matyt, turėtų būti kitokia, t. y.: „Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ar kurstė juos diskriminuoti“. Baudžiamojoje teisėje interpretacijų neturėtų būti, nes kaip žinia, baudžiamoji teisė yra griežčiausia teisės šaka ir jos taikymas turėtų būti ne tik ultima ratio, bet taip pat šios teisės šakos normos turi būti preciziškai tikslios.

Pagal dabartinę BK 170 straipsnio 2 dalies gramatinę konstrukciją asmens, prieš kurį atliekami nusikalstami veiksmai, t. y. tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos skatinimas ir kurstymas diskriminuoti, priklausymo tam tikrai grupei požymis yra siejamas tik su kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį.Pagrįstai galima teigti, kad nusikalstami veiksmai (tyčiojimasis, niekinimas bei neapykantos skatinimas) gali būti nukreipti tiek prieš atskirą asmenį, nesiejant jo su priklausomybe vienai ar kitai socialinei grupei ir saugomais bruožais, tiek prieš asmenų grupę, tiek ir prieš visą visuomenę. Tiesiog atskirais atvejais tokie veiksmai gali būti kaip neapykantos proveržis prieš bet kokį asmenį ar asmenis ir tokių veiksmų kriminalizavimo pagrįstumas turėtų būti vertinamas pagal teisminės praktikos suformuotus pavojingumo lygmens kriterijus, o tokių veiksmų atlikimo motyvas nors yra neapykanta, tačiau jų padarymas dėl saugomų bruožų teisinei kvalifikacijai pagal BK 170 straipsnio 2 dalį yra būtinas tik vienu atveju, kai yra kurstymas diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį.

Tokius argumentus dar labiau sustiprina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Konstitucinis Teismas) išaiškinimas, kad „būtų neįmanoma užtikrinti pagarbos kiekvieno žmogaus orumui ir visų asmenų lygiateisiškumo, jeigu Konstitucijos tekste nurodytas draudžiamo diskriminavimo pagrindų sąrašas būtų suvokiamas kaip baigtinis. Todėl pagal Konstituciją negalima pateisinti diskriminacijos, be kita ko, tokiais jos tekste neįrašytais pagrindais“[5].

Taigi, Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad saugomų bruožų sąrašas nėra baigtinis. Be to atkreiptinas dėmesys, kad kai kuriuose tarptautiniuose dokumentuose saugomų bruožų sąrašas yra skirtingas. Antai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (Chartija) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos. Taigi Chartija numato ir tokius neapykantos kalbos aukos saugomus bruožus, kurių nėra BK 170 straipsnyje: asmens genetinius bruožus, politines pažiūras bei gimimą, o Nusikaltimų aukų direktyvos[6] preambulės 9 punkte išvardinti  dar keli papildomi saugomi bruožai, kurių taip pat nėra BK 170 straipsnio dispozicijoje: lytinė raiška, lytinės tapatybė, gyventojo statusas ar sveikata.

Autorės nuomone, asmens orumo, kaip vienos iš pagrindinių asmens konstitucinių teisių, apsaugos negalima būtų užtikrinti, jeigu tokia apsauga priklausytų nuo saugomo bruožo imperatyvo. Atskirais atvejais tokio motyvo buvimas gali būti traktuojamas kaip kvalifikuojantis požymis, rodantis aukštesnį pavojingumo laipsnį, tačiau šiuo metu galiojančioje BK 170 straipsnio 2 dalies dispozijos gramatinėje konstrukcijoje tokio kvalifikuojančio požymio (saugomo bruožo buvimo), kalbant apie tyčiojimąsi, niekinimą ir neapykantos skatinimą atskiro asmens atžvilgiu, nėra.

GP Rekomendacijų 2 punkte yra nurodoma, kad neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba pažeidžiami pamatiniai demokratinės visuomenės principai – asmenų lygiateisiškumo, orumo ir individualumo. Taigi GP Rekomendacijose taip pat yra įtvirtintas universalus asmens orumo apsaugos principas bei pripažįstama, kad „neapykantos kalba gali būti nukreipta ne tik į konkretų asmenį ar objektą, bet į visą bendruomenę ar asmenų grupę“ (3 punktas).

Nors Rekomendacijų 19 punkte yra įvardinti tam tikri motyvai, kuriais siekiama išreikšti nusikalstamą veiką padariusio asmens neapykantą kitiems asmenims dėl saugomų bruožų, tačiau tokie bruožai nėra nusikalstamų veiksmų, pasireiškiančių tyčiojimusi iš atskiro asmens, jo niekinimo ir neapykantos skatinimo tokio asmens atžvilgiu privalomi kvalifikuojantys požymiai. Rekomendacijose visos su neapykantos motyvu susijusios nusikalstamos veikos yra skirstomos į neapykantos nusikaltimus (1) ir neapykantos kalbą (2) (19 punktas).

Neapykantos kalbos apibrėžimų yra labai įvairių. Antai 2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos rekomendacijoje Nr. 15 (EK Rekomendacijos) neapykantos kalba apibrėžiama kaip vienos ar daugiau išraiškos formų – būtent asmens ar asmenų grupės juodinimo, neapykantos ar šmeižimo – palaikymas (angl. advocacy), skatinimas ar kurstymas, taip pat bet koks priekabiavimas, įžeidinėjimas, neigiamas stereotipizavimas, stigmatizavimas arba grasinimai tokiam asmeniui ar asmenims, taip pat bet koks visų šių išraiškos formų pateisinimas – panaudojimas rasės, spalvos, kilmės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, kalbos, religijos arba įsitikinimų, lyties, lytiškumo, lytinės tapatybės, seksualinės orientacijos ir kitų asmeninių ypatybių ar statuso pagrindu[7].

Neapykantos kalbos apibrėžimų yra labai įvairių.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje CM/Rec(2022)16 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ (ET MK Rekomendacijos) neapykantos kalba suprantama kaip visų rūšių išraiška, kuria kurstomi, skatinami, skleidžiami ar pateisinami smurtas, neapykanta ar diskriminacija prieš asmenį ar asmenų grupę arba jie niekinami dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių savybių ar statuso, pavyzdžiui, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, tautybės, nacionalinės ar etninės kilmės, amžiaus, negalios, lyties, lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos.

Neapykantos kalba yra nusikalstama, kai tam tikros išraiškos (kalbinės, vaizdinės ir pan.) turinys yra kriminalizuotas (t. y. viešas tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos, diskriminacijos, smurto skatinimas) ir konkreti išraiška pasiekia tarptautinius standartus atitinkantį pavojingumo lygį (Rekomendacijų 28 punktas).

Tokie standartai (kriterijai) yra suformuluoti EŽTT praktikoje dėl Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad naudojantis šia laisve buvo tariamai kurstomas ar pateisinamas smurtas, neapykanta ar netolerancija, t. y. buvo išsakyta neapykantos kalba. Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į tokius reikšmingus pavojingumo lygmens kriterijus:

1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas;

2) ar teiginiai, aiškinant sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas naudoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas;

3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti žalingų padarinių kilimą[8].

Teisminėje praktikoje yra pripažįstama, kad neapykantos kalbos internete, be kita ko, ir socialiniuose tinkluose, atsižvelgiant į itin greito ir plataus tokios kalbos skleidimo skaitmeninėje aplinkoje galimybę bei keliamus pavojus, yra pavojingesnės[9].

Darytina pagrįsta išvada, kad tokie atvejai, kai yra viešai rodomi įžeidūs gestai ar viešai išsakomi įžeidžiantys niekinamojo pobūdžio žodžiai atskiro asmens atžvilgiu, nusikalstami veiksmai nebūtinai turėtų būti siejami su neapykantos kalbos aukos priklausymu tam tikrai grupei, o BK 170 straipsnyje išvardintų saugomų bruožų sąrašas (amžius, lytis, seksualinė orientacija, neįgalumas, rasė, odos spalva, tautybė, kalba, kilmė, etninė kilmė, socialinė padėtis, tikėjimas, įsitikinimai ar pažiūros) yra nebaigtinis ir kaip kvalifikuojantis požymis turėtų būti siejamas tik su kurstymu diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, bet nebūtų privalomas tais atvejais, kuomet yra tyčiojimąsis, niekinimas bei neapykantos skatinimas prieš atskirą asmenį. Juk neapykantos kalba gali būti siejama, ne tik su odos, plaukų, akių spalva, kūno sudėjimu, socialine padėtime, bet ir su ekonomine veikla[10], tokia neapykanta gali būti reiškiama ir prieš atskirų profesijų atstovus, papvyzdžiui, prieš antstolius[11], teisėjus, žurnalistus, kariškius, dvasininkus ar policininkus etc.

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Šis konstitucinis imperatyvas įtvirtina valstybės pareigą užtikrinti žmogaus, nepriklausomai nuo jo priklausymo atskirai žmonių grupei, orumo apsaugą ir gynimą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš žmogaus orumo, kaip konstitucinės vertybės, užtikrinimo prielaidų. Valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą reiškia ir tai, kad valstybės institucijos ir pareigūnai negali nepagrįstai riboti žmogaus teisių ir laisvių, žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai. Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas nepriklausomai nuo to kokia asmenų grupei jis priklauso ar nepriklauso, t. y. nepriklausomai nuo to, ar identifikuojami saugomi bruožai ar ne.

Teisminėje praktikoje paprastai yra akcentuojamas nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 170 straipsnyje neapykantos motyvas, susijęs su saugomais bruožais, t. y. tokių veiksmų padarymas dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Nesant tokio motyvo nusikalstami veiksmai: tyčiojimasis, niekinimas ir skatinimas neapykantos prieš atskirą asmenį, paprastai nėra inkriminuojami kaip nusikalstami, jeigu nėra identifikuojamas specialus motyvas, t. y. tokių veiksmų padarymas dėl saugomų bruožų. Toks požiūris, autorės nuomone, yra teisiškai nepagrįstas ir siaurina, o kartais visiškai eliminuoja asmens orumo apsaugą baudžiamosios teisės kontekste.

Kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogiškasis orumas yra gerbtinas nepriklausomai nuo to kokia asmenų grupei jis priklauso ar nepriklauso

BK 170 straipsnio 2 dalies aiškinimas ir taikymas praktikoje ypač pasidarė aktualus po 2015 m., kuomet įstatymų leidėjas dekriminalizavo įžeidimą bei valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą bei panaikino BK 155 straipsnį bei BK 290 straipsnį[12], o pasaulinės pandemijos bei karinės agresijos Vidurio Europoje bei Artimuosiuose Rytuose kontekste, ypač pagausėjo konstitucinių teisių (saviraiškos laisvės bei žmogaus orumo) sankirtų tiek socialinėje, tiek ir politinėje erdvėje. Žodžio laisvės ribų paieška pasiekė kritinę ribą, kai dėl neatsakingų pasisakymų buvo pritaikyta konstitucinė atsakomybė tiesioginiuose rinkimuose išrinktiems politikams[13], o taip pat tais atvejais, kuomet šios teisės sankirtoje su asmens orumo apsauga, vieši įžeidinėjimai atskirų asmenų atžvilgiu prilyginami viešųjų asmenų kritikai arba  vertinami kaip administraciniai nusižengimai,[14] etc.

Šiuos procesus ypač sunkina visuomenės ideologinis susiskaldymas ir to pasėkoje taikomi skirtingi standartai, kuomet įvairūs neigiami vieši pasisakymai bei neapykantos provežiai prieš atskirus asmenis bei socialines grupes teisėsaugos institucijų yra traktuojami skirtingai nei vieši pasisakymai prieš kitus asmenis bei kitas socialines grupes. Įsimintiniausi tokių skirtingų vertinimų pavyzdžiai yra:

Antai, komentuodamas rinkimų rezultatus visuomeninio transliuotojo ilgametis laidų vedėjas A. Valinskas viešai pareiškė, kad „Lenkų partija ir Tomaševskis neturi nieko bendro. Tomaševskis yra absoliutus kolorado vabalas, kuris, gaudamas finansavimą savo partijai iš Lietuvos valstybės biudžeto, jis yra antivalstybininkas. Tokius reikėtų šaudyt šiaip jau. Po vieną į metus. Pradėt nuo jo, nes tai yra bėda, ką jis daro“.  Dėl tokių A. Valinsko teiginių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 170 straipsnio (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) 2 ir 3 dalis, tačiau prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 ir 3 dalyse, požymių. Tiek vyriausiojo prokuroro nutarimu, tiek ir teismo nutartimis pareiškėjo skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atmesti, o ikiteisminis tyrimas dėl tokių pasisakymų buvo nutrauktas, remiantis kalbos specialistų išvadomis, kad tokie „teiginiai negali būti pripažinti kurstymu smurtauti ar fiziškai susidoroti, nes šių teiginių komunikacinis tikslas – ne raginti ar skatinti žiūrovus atitinkamai elgtis, o išreikšti A. Valinsko asmeninę negatyvią nuomonę“[15]. Taigi ikiteisminio tyrimo organai bei teismas tokiuose pasisakymuose neįžvelgė ne tik kurstymo smurtauti ar fiziškai susidoroti (BK 170 straipsnio 3 dalis), o akivaizdžiai išreikštą viešais pasisakymais tyčiojimąsi, niekinimą bei neapykantos skatinimą politiko atžvilgiu (BK 170 straipsnio 2 dalis) teisiškai kvalifikavo kaip „A. Valinsko asmeninę negatyvią nuomonę“[16].

Primintina, kad EŽTT šiuo metu yra nagrinėjama politiko V. T. peticija prieš Lietuvą. Šioje byloje Strasbūro teismas vertins, ar buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis, taikomas kartu su 8 straipsniu[17], nacionalinėms institucijoms nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl A. V. teiginių pareiškėjo atžvilgiu. EŽTT taip pat vertins, ar buvo pažeista pareiškėjo teisė pagal Konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnį dalyvauti laisvuose rinkimuose, kuriuose garantuojama žmonių nuomonės raiškos laisvė renkant įstatymų leidybos institucijas[18].

Ikiteisminis tyrimas taip pat buvo nutrauktas dėl viešai išsakytų buvusio visuomeninio transliuotojo laidų vedėjo A. Ramanausko akivaizdžiai neapykantą skatinančių teiginių: „Didžioji daugumą tų, kurių teigimu „prie ruso buvo geriau“, yra gyvuliai…“„Mano skaičiavimais, Lietuvoje yra nuo ketvirtadalio iki trečdalio žmonių, kuriuos būtų gerai ištremti – tai yra visa ta rusifikuota gyvulių, sovietinė masė.“„Mes turime daug šitų galvijų, jie dvesia po truputį, tai yra gerai.“„Išaugę prastos genetinės kokybės asmenys galvijų šeimose, nieko nuostabaus, kad jie irgi tampa galvijais“[19]. Šioje situacijoje teisėsaugos institucijos taip pat neįžvelgė akivaizdžiai neapykantą kurstančių teiginių ir  prioritetą suteikė saviraiškos laisvei jos sankirtoje su tam tikros socialinės grupės ir tam tikrų politinių pažiūrų asmenų orumo apsauga[20].

Visai kitoks teisėsaugos institucijų požiūris į neapykantos kalbą, nukreiptą prieš homoseksualius asmenis. Antai Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu R. B. nors ir buvo išteisintas pagal BK 170 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis socialiniame tinkle www.facebook.com, po paskyros „T. V. R.“ vartotojo paskelbta dviejų besibučiuojančių vyrų nuotrauka pavadinimu „Meilė yra meilė!“ parašė komentarą: „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“, tačiau buvo pripažintas kaltu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį. Teismas sprendė, kad komentaras negali būti vertinamas kaip aiškiai lenkiantis kitus asmenis smurtauti ar fiziškai susidoroti su homoseksualiais asmenimis, tačiau, įvertinęs R. B. parodymus apie komentaro paskelbimo aplinkybes, kad ryte pabudęs jis pamatė T. V. R. įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, susinervino ir po juo pakomentavo, padarė išvadą, kad teisiamasis R. B. saviraiškos laisvę įgyvendino netinkamai, t. y. viešai niekino nukentėjusįjį T. V. R. dėl jo seksualinės orientacijos. Su tokia teisine kvalifikacija sutiko ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT)[21].

Lyginant šiuos pavyzdžius, akivaizdus teisėsaugos institucijų skirtingas neapykantos kalbos traktavimas atskirų asmenų grupių atžvilgiu. Homoseksualių asmenų grupei priklausančio asmens atžvilgiu net ir lakoniškas netinkamas išsireiškimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o kitų socialinių grupių bei atskirų asmenų atžvilgiu (politiko V. T., Kauno mero V. M. bei asmenų, kuriems „prie ruso buvo geriau“, išsakyti akivaizdžiai pavojingesnio lygmens išsireiškimai teisėsaugos institucijų yra toleruojami.

EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendime byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą[22] nusprendė, kad Lietuvos valdžios institucijoms atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo, Lietuva pažeidė Konvencijos 14 straipsnį (diskriminacijos uždraudimas), taikomą kartu su 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) bei 13 straipsnį (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę). Taigi, šios bylos kontekste buvo suformuluoti BK 170 staipsnio taikymo homofobinės neapykantos kalbos nusikaltimuose standartai.

EŽTT 2020 m. birželio 11 d. sprendime byloje Lilliendahl prieš Islandiją[23] išaiškino, kad pagal EŽTT praktiką neapykantos kalbos sunkiausios formos patenka į Konvencijos 17 straipsnio, draudžiančio piktnaudžiavimą teisėmis, taikymo sritį ir neturi apsaugos pagal Konvencijos 10 straipsnį, ginantį saviraiškos laisvę.

Nors nei Konstitucija, nei Konvencija nerūšiuoja asmens teisių pagal jų svarbą, vis dėl to žmogaus orumo apsaugos svarba neginčytina, nes daugeliu atveju būtent žmogiškojo orumo gynimas yra pagrindas visoms kitoms žmogaus teisėms apsaugoti. Demokratinėje visuomenėje taip pat neginčijamai pripažįstame asmens saviraiškos ir žodžio laisvės svarbą, kaip demokratinės valstybės  pagrindą ir būtinąją sąlygą. Taigi rasti ribą tarp šių abiejų pamatinių teisių nėra lengva.

Matyt, sprendžiant tokį sudėtingą uždavinį, svarbiausia nenukrypti nuo pagrindinio principo, jog taikant proporcingumo principą ir ieškant balanso tarp šių svarbių teisių ir laisvių nė viena iš jų neturi būti nuneigta.

[1]     LVAT 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties 25-27 punktai bei LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1125-821/2­023 35-37  punktai. 

[2]     Interaktyvi nuoroda:  https://www.prokuraturos.lt/data/public/uploads/2023/09/20230726_neapykantos_nusikaltimai_rekomendacijos.pdf, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[3]     Šis BK skyriaus pavadinimas nėra visiškai tikslus, nes šio skyriaus normos saugoja ir kitas vertybes, įskaitamt bet neapsiribojant, asmens orumą, saviraiškos laisvę etc.

[4]     Neapykantos kalba(angliškai hate speech) – tai visų formų raiška (kalbinė, vaizdinė ir pan.), kurstanti, skatinanti, skleidžianti ar pateisinanti smurtą prieš asmenį ar asmenų grupę, neapykantą ar diskriminaciją arba menkinanti asmenį ar asmenų grupę dėl jų tikrų ar priskiriamų asmeninių bruožų ar padėties, tokių kaip rasė, odos spalva, kalba, religija, tautybė, tautinė ar etninė kilmė, amžius, negalia, lytis, lytinė tapatybė ar seksualinė orientacija – EŽTT2017 m. kovo 28 d.  sprendimas byloje Škorjanec v. Croatia, peticijos Nr. 25536/14; GP Rekomendacijų 26 punktas.

[5]     Ten pat, psl. 166.

[6]     2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų  aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR – interaktyvi nuoroda – https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/ALL/?uri=celex%3A32012L0029, žiūrėta 2025 m. vasario 3d.

[7]     2015 m. gruodžio 8 d. Europos Komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) bendrosios politikos rekomendacijos Nr. 15 „Dėl kovos su neapykantos kalba“ aiškinamojo rašto 9 punktas.

[8]     EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinçek v. Switzerland, peticijos Nr. 27510/08, 204–212 punktai; EŽTT Didžiosios kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Sanchez v. France, peticijos Nr. 45581/15, 154 punktas etc.

[9]     EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas v. Lithuania, peticijos Nr. 41288/15, 127 punktas, su nuoroda į ECRI ataskaitą apie Lietuvą

[10]   Antai niekindami Kauno merą sporto sirgaliai  jį viešai įžeidinėjo dėl anksčiau buvusių verslo ryšių Rusijoje  -intraktyvi nuoroda: lrt.lt/naujienos/sportas/10/2425588/matijosaitis-kreipesi-i-policija-del-sirgaliu-poelgio-banditu-laikai-seniai-praeityje, žiūrėta 2024 m. vasario 2 d.

[11]   „Lietuvos antstolių rūmai yra užfiksavę daugiau nei 200 incidentų, susijusių su antstolių profesine veikla. Dėl teismų sprendimų įniršę skolininkai pyktį dažniausiai išlieja būtent ant savo darbą dirbančių ir teismų sprendimus vykdančių antstolių, antstolių padėjėjų ir kontorų darbuotojų“- interaktyvi nuoroda: https://www.antstoliurumai.lt/index.php?id=3120, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[12]   Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-1888, priimtas 2015 m. birželio 25 d., įsigaliojo 2015 m. liepos 10 d., (Įstatymo 2 straipsnis įsigalioja 2016-04-01.) – registracimo duomenys: 2015-07-09 Nr. 2015-11 https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2996/content179.

[13]   Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvada Nr. KT37-12/2024 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“- interaktyvi nuoroda: https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2996/content , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.

[14]   Interaktyvi nuoroda: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/policija-pradejo-administracine-teisena-del-fanu-skanduotes-kauno-merui-59-2349486, žiūrėta 2025 m. vasaio 5 d.

[15]   https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2309554/eztt-nagrineja-tomaszewskio-skunda-del-valinsko-pareiskimu

[16]   Interaktyvi nuoroda: https://tm.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/3/KkneWG8fUxs.pdf , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.

[17]   Primintina, kad asmens garbės bei orumo apsauga yra sudėtinė Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) dalis.

[18]   Interaktyvi nuoroda: https://tm.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2024/3/KkneWG8fUxs.pdf , žiūrėta 2025 m. sausio 31 d.

[19]   Interaktyvi nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2371074/profesore-ramanausko-pasisakymai-yra-net-blogiau-nei-zemaitaicio-ar-kartuves-prie-seimo, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[20]   Interaktyvi nuoroda: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2371074/profesore-ramanausko-pasisakymai-yra-net-blogiau-nei-zemaitaicio-ar-kartuves-prie-seimo, žiūrėta 2025 m. vasario 5 d.

[21]   LAT 2024 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-58-489/2024.

[22]   EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, ptiijos Nr., žiūrėta 2024-11-04. Prieiga internetu: http://lrv-atstovas-eztt.lt/uploads/BEIZARAS_ir_ Levickas_2020_sprendimas.pdf.

[23]   EŽTT 2020 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Lilliendahl prieš Islandiją, peticijos Nr. 29297/18, žiūrėta 2024-11-04. Prieiga internetu: https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001- 203199%22.

The post Prof. Liudvika Meškauskaitė. Žodžio laisvės ribų paieška baudžiamosios atsakomybės kontekste: asmens orumas v. saviraiškos laisvė appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, skaitytojui reikėtų dar kartą pacituoti ginčijamą įstatymo nuostatą ir tas Konstitucijos nuostatas, kurioms pasak Konstitucinio Teismo, prieštaravo minėta įstatymo nuostata:

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas

4 straipsnis. Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti viešoji informacija […]:

16) kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Lietuvos Respublikos Konstitucija

25 straipsnis

(1) Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

(2) Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

(3) Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

38 straipsnis

(1) Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

(2) Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

1. Visų pirma, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas šio nutarimo rezoliucinėje dalyje taip ir nekonstatavo, ar minėto įstatymo nuostata prieštarauja pačiai Konstitucijai, ką jis turi padaryti pagal Konstitucijos 102[i] ir 105[ii] straipsnius. Kitaip tariant, teiginys, kad įstatymo nuostata nedera su Konstitucijos 25 ir 38 straipsnių kai kuriomis nuostatomis, dar nereiškia, jog ši įstatymo nuostata prieštarauja visai Konstitucijai. Taip yra todėl, kad Konstituciją sudaro įvairios nuostatos, įtvirtintos 154 Konstitucijos straipsnyje bei konstituciniuose aktuose, kurie yra sudedamoji Konstitucijos dalis. Todėl negalima būtų pritarti tokiai Konstitucinio Teismo pozicijai, kuria jis nusprendė „toliau netirti [pareiškėjo ginčytus] ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 138 straipsnio 3 daliai“ klausimus.

Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas šiuo atveju, norėdamas nuspręsti dėl įstatymo nuostatos atitikimo Konstitucijai, turėjo tirti jos atitikimą ne tik kai kurioms 25 straipsnio ir 38 straipsnio nuostatoms, bet ir pareiškėjo paminėtiems 29 bei 138 straipsniams bei visoms kitoms su šia byla susijusioms Konstitucijos nuostatoms, iš kurių čia galima paminėti tik keletą, pavyzdžiui, Konstitucijos 26 str. 5 dalies nuostatą, kad “tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus” ir 38 str. 6 dalies nuostatą, kad „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“.

Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nėra civilinis teismas ir jam negalioja reikalavimas neišeiti iš civilinio ieškinio ribų ir juo labiau – jis negali savo nuožiūra „susisiaurinti“ konstitucinės priežiūros objekto nei iki pareiškėjo nurodytų, nei iki savo pasirinktų kelių Konstitucijos nuostatų, nes taip būtų pažeisti minėti Konstitucijos 102 ir 105 straipsniai ir šia prasme – Konstitucijos, kaip skirtingų konstitucinių vertybių pusiausvyros, samprata. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas taip pat neturi kompetencijos susiaurinti konstitucinės priežiūros byloje ginčijamos nuostatos turinio.

2. Visgi, čia būtų įdomu atidžiau panagrinėti ir tai, ar Konstitucinis Teismas pagrindė įstatymo neatitikimą, minėtiems dviejų Konstitucijos straipsnių nuostatoms, t.y. 25 str. 1, 2 ir 3 dalims bei 38 str. 1 ir 2 dalims. Taigi, pradėkime nuo Konstitucijos 38 straipsnio, kurio 1 dalyje numatytas bendras principas, jog “šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”, kuris yra abstraktaus pobūdžio ir jokių normų nenustato. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje teigiama, jog “valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”, kuri tiesiog nurodo, jog “motinystė, tėvystė ir vaikystė”, kylanti iš vaiko santykio su savo tėvais, valstybės yra saugoma taip pat, kaip ir „šeima“ , todėl šia prasme gali būti įtraukta pastarosios sampratos turinį.

Bet kuriuo atveju, Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos apie šeimą (kaip valstybės ir visuomenės pagrindą bei valstybės teikiamą apsaugą šeimai) yra ginčijamu įstatymu saugomos „Konstitucijoje įtvirtintos […] šeimos kūrimo sampratos“ dalis. Todėl sekant Konstitucinio Teismo argumentavimo logiką, išeitų, kad Konstitucijai prieštarauja tai, … kas įtvirtina Konstitucijoje.

Tiesa, tokį teiginį galbūt reikėtų suprasti kartu su tuo, kad, pasak Konstitucinio Teismo, ginčijama įstatymo nuostata (kad nepilnamečiams neigiamą poveikį daro vieša informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Konstitucijoje […] įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata) neva tai yra neaiški, t.y. „neaišku, kokią konkrečiai informaciją […] siekiama riboti“. Todėl, pasak Teismo, šis neaiškumas savaime sąlygoja prieštaravimą teisinės valstybės principui. Tačiau, ar bet kurio įstatymo nuoroda į Konstituciją gali būti vadinama neaiškia?

Sunku būtų atsakyti teigiamai į šį klausimą, tačiau net jeigu kas nors taip galėtų teigti, tokiu atveju reikėtų pastebėti, jog teismų (visų pirma, Konstitucinio Teismo) prerogatyva kaip tik ir yra išaiškinti šios nuostatos turinį, remiantis Konstitucija. Taigi, Konstitucinio Teismo teiginys, kad ginčijama įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 38 str. 1 ir 2 daliai (kartu su prieštaravimu teisinės valstybės principui) švelniai tariant, neįtikina.

3. Dabar pabandykime panagrinėti ginčijamos informacijos nepilnamečiams ribojimo neatitikimą Konstitucijos 25 straipsnio 1-3 dalims. Šiame kontekste įdomus yra Konstitucinio Teismo teiginys, jog pagal Konstituciją „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų suponuojama, kad informacija apie bet kokius šeimos modelius ir asmenų tarpusavio santykius savaime yra netinkama nepilnamečiams vaikams“, nes toks ribojimas, pasak Konstitucinio Teismo, „trukdo nepilnamečiams vaikams formuotis kaip brandžioms, visapusiškoms asmenybėms […], yra nesuderinamas su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis“. Nelabai aišku, ką čia reiškia „bet kokių šeimos modelių“ sąvoka, nes jei čia turimi omenyje kiti („bet kokie“) šeimos modeliai nei tie, kurie yra numatyti Konstitucijoje, tuomet išeitų, kad Konstitucija bet kuriuo aspektu draudžia riboti informaciją nepilnamečiams, pavyzdžiui, apie poligaminės ar be tarpusavio įsipareigojimų gyvenančios šeimos modelius.

Tačiau, paprastai visos žmogaus teisės turi tam tikrus ribojimo pagrindus, jie yra numatyti ir Konstitucijos 25 str. 3 dalyje, teigiant, kad „laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Kaip matysime vėliau, Konstitucinis Teismas savo nutarime net neanalizavo minėtos įstatymo nuostatos santykio nei su 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais įsitikinimų laisvės bei teisės į informaciją principais, nei su 3 dalyje numatytais šios teisės ribojimo pagrindais.

Tiesa, paprastai Konstitucinis Teismas, siekdamas nustatyti konstitucinių žmogaus teisių ribojimų konstitucingumą, naudoja iš Europos Žmogaus Teisių Teismo „pasiskolintą“ keturių kriterijų testą, teigiant, kad: konstitucinės žmogaus teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, šis ribojimas turi būti būtinas demokratinėje valstybėje, jis turi būti proporcingas siekiamam tikslui ir nepažeisti ribojamos teisės esmės. Tačiau šioje byloje Konstitucinis Teismas nusprendė (nepaaiškinęs priežasties) minėto žmogaus teisių ribojimo konstitucingumo vertinimo testo netaikyti.

Gaila, nes čia galima buvo pritaikyti bent jau teisės į informaciją ribojimo proporcingumo testą, turint omenyje, kad įstatyme informacija ribojama ne visiems asmenims, o tik nepilnamečiams vaikams. Kitaip tariant, nežiūrint į tai, ar, kaip teigia Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas „konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas“[iii], visų pirma, šioje byloje Teismui reikėjo atskleisti, kuo gi konstitucinės teisės į informaciją (ir kartu galimybės ją riboti) turinys skiriasi nepilnamečio atžvilgiu, palyginus ją su pilnamečio asmens teisių turiniu.

Be to, analizuojant ribojimo proporcingumo klausimą galima buvo atsižvelgti ir į tai, kad ginčijamame įstatyme numatytas ribojimas nėra absoliutus, nes įstatymo 5 straipsnyje yra numatytos „ribojimų skleisti neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją išimtys, [kai] 1) jos turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą; 2) ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams, švietimui ar ugdymui; 3) yra viešasis interesas ją skelbti; 4) jos mastas ir poveikis yra mažareikšmiai“.

Aišku, Konstitucinis Teismas neprivalo taikyti būtent „strasbūrišką“ žmogaus teisių ribojimo vertinimo testą, tačiau visais atvejais Teismas turi paminėti, koks testas (aišku, numatytas Konstitucijoje) šioje byloje bus naudojamas. Pavyzdžiui, šioje byloje reikėjo atskleisti, ar informacijos nepilnamečiams vaikams ribojimas apie Konstitucijoje neįtvirtintus šeimos modelius atitinka 25 str. 3 dalyje įvardintą „privataus gyvenimo” ir „dorovės” apsaugos kriterijų bei 26 str. 5 dalyje įtvirtintą tėvų ir globėjų nevaržomą teisę rūpintis „vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Todėl nesuprantama, kaip Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti ginčijamų įstatymų nuostatų prieštaravimą „Konstitucijos 25 str. 3 daliai“, jei joje numatytų informacijos skleidimo pagrindų jis visai neanalizavo?

Taigi, Konstitucinis Teismas šioje byloje leido suprasti, jog informacija nepilnamečiams apie šeimos kūrimo modelius negali būti ribojama jokiais pagrindais. Tačiau bandant suprasti, kodėl Konstitucinis Teismas šioje byloje dėl informacijos ribojimo nepilnamečiams apie kitokius nei Konstitucijoje įtvirtintus šeimos kūrimo modelius nusprendė visai netaikyti jokio Konstitucijoje numatyto (ar ankstesnėje savo jurisprudencijoje įvardinto) ribojimo konstitucingumo vertinimo testo, į galvą ateina mintis, kad galbūt tokio pasirinkimo priežastis buvo ta, kad ginčijamo įstatymo nuostatoje apskritai nebuvo įvardinta žmogaus (šioje byloje – nepilnamečio) teisių ribojimo.

Kitaip sakant, čia galima kelti klausimą, kaip galima vertinti informacijos skleidimo ribojimo būtinumą, esmę, proporcingumą ar kitus ribojimo pagrindus (pvz., privataus gyvenimo apsaugą), kai įstatyme ribojamos informacijos apie šeimos kūrimo sampratą turinys visai nėra įvardijimas, o nukreipiamas į Civilinį Kodeksą ir, visų pirma į Konstituciją? Bet kuriuo atveju, kaip buvo minėta, negalima konstatuoti įstatymo prieštaravimo toms Konstitucijos nuostatoms (visų pirma, 25 str. 1-3 dalims), kurių atžvilgiu nebuvo atlikta įstatymo konstitucingumo priežiūra.

4. Visgi, kaip tuomet Konstitucinis Teismas galėjo konstatuoti, kad įstatyme pateikta nuoroda į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“ gali prieštarauti pačiai Konstitucijai? Ogi tai galima buvo padaryti tik performulavus pačią įstatymo nuostatą. Taigi, Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, jog ginčijamą įstatymo nuostatą reikia suprasti ne kaip ribojančią informaciją apie „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, o kaip ribojančią „informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius“.

Jei paklaustumėte, kaip yra įmanoma padaryti tokį įstatymo nuostatos pakeitimą ir susiaurinimą, tai reiktų atsakyti, jog tokį performulavimą Konstitucinis Teismas pagrindė, atsižvelgdamas į „įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus“ ir atsižvelgiant į ginčijamos įstatymo nuostatos „taikymo praktiką“. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas nurodė, jog „iš Seimo narių pasisakymų šio įstatymo projekto svarstymo metu matyti, kad ginčijama nuostata siekta apsaugoti tokią Konstitucijoje įtvirtintą šeimos ir santuokos sampratą, pagal kurią šeimą sudaro susituokę vyras ir moteris, o neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikytina informacija apie bet kokius kitus šeimos modelius“. Tačiau nustatyti, ką galvojo kiekvienas (savo motyvų neįvardijęs) Seimo narys, balsuodamas už šį įstatymą, nėra galimybės. Tačiau netgi ir tuo atveju, jei visi už įstatymą balsavę Seimo nariai būtų galvoję taip, kaip užfiksuota kai kurių Seimo narių pasisakymuose, visgi, įstatymo taikymui svarbiausia yra konkreti įstatymo formuluotė, o ne šių Seimo narių intencija.

Panašiai reikėtų vertinti Konstitucinio Teismo nutarime minimą šios įstatymo nuostatos (Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Vilniaus apygardos teismo) „taikymo praktikos“ argumentą, nes galimai netinkamas institucijų šios nuostatos taikymas negali pakeisti ar susiaurinti ginčijamos įstatymo nuorodos į „Konstitucijoje įtvirtiną šeimos kūrimo sampratą“, kuri, beje, įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnyje ir išaiškinta 2011 m. rugsėjo 28 d. bei pakartota 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose[iv]. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.

5. Visgi, čia galima manyti, jog Konstitucinio Teismo sprendimą performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį įtakojo pernykštis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2023 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Macatė prieš Lietuvą, kur jis pripažino, jog „priemonėmis, kurių buvo imtasi prieš pareiškėjos knygą, buvo siekiama apriboti vaikų galimybę gauti informaciją, vaizduojančią tos pačios lyties asmenų santykius kaip iš esmės lygiaverčius skirtingų lyčių santykiams, įvardijant tokią informaciją kaip žalingą“, ir konstatavo, jog „šiomis priemonėmis nebuvo siekiama teisėto tikslo, numatyto Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje” (leidžiančio riboti saviraiškos laisvę)[v]. Manomai todėl, Konstitucinio Teismo nutarimo viena iš struktūrinių dalių kaip tik ir vadinasi – „II. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali EŽTT jurisprudencija“, kur Konstitucinis Teismas pateikė tam tikrą EŽTT bylų, susijusių su tos pačios lyties asmenų santykiais, santrauką ir atskirai – sprendimo Macatė prieš Lietuvą santrauką. Visgi, čia būtina priminti, jog ginčytinoje įstatymo nuostatoje niekur nėra minimi tos pačios lyties asmenų santykiai.

Konstitucinis Teismas turi ne performuluoti ginčijamos įstatymo nuostatos turinį (tai gali padaryti tik įstatymų leidėjas), o pateikti tokį šio įstatymo nuostatos aiškinimą, kuris padėtų Lietuvos teismams ir kitoms institucijoms įgyvendinti konstituciškai pagrįstą įstatymo nuostatos taikymą, jeigu būtų pastebėtas Konstitucijai prieštaraujantis jo taikymas.

Tačiau tokios Konstitucinio Teismo praktikos ateityje būtina atsisakyti, nes, kaip jau daug kartų buvo minėta, Konstitucija ir jos nuostatos negali būti aiškinamos nei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų, nei EŽTT jurisprudencijos pagrindu ne tik todėl, kad taip būtų pažeistas Konstitucijos viršenybės principas, tačiau ir todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos turinys yra daug platesnis, t.y. susijęs ne tik su žmogaus teisėmis, bet su visomis trimis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis: teisine valstybe, demokratija ir žmogaus teisėmis.

Čia ne vieta plačiau apsistoti ties šių trijų pamatinių konstitucinių vertybių turiniu, tačiau galima tik paminėti, jog į teisinės valstybės sampratos turinį įeina ne tik formalaus pobūdžio elementai (kaip, teisinis tikrumas ir aiškumas), tačiau ir tokie substancinio turinio principai, kaip valdžių padalijimas. Tuo tarpu Konvencijos turinys yra daug siauresnis, nes susijęs, visų pirma, su žmogaus teisėmis, tuo tarpu nuorodas į demokratijos ir teisinės valstybės principus (gana siauroje apimtyje) Konvencijoje galima rasti tik jos preambulėje ir žmogaus teisių ribojimo nuostatose.

Todėl Konstituciniam Teismui, vykdančiam konstitucingumo kontrolę nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų žmogaus teisių atžvilgiu, reikia jas subalansuoti ne tik su žmogus teisių ribojimo pagrindais, bet ir su Konstitucijoje įtvirtintomis teisinės valstybės bei demokratijos ir kitomis vertybėmis, kurios, kaip minėta, Konvencijoje visai nėra minimos arba jų turinys joje yra daug siauresnis. Pavyzdžiui, Konvencija niekaip nepasisako apie nepilnamečių apsaugą, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina tam tikras vaiko teises ir pareigas bei mini valstybės pareigą ginti nepilnamečių vaikų teises. Taip pat Konvencija nepasisako (ir negali pasisakyti) apie tai, kad teisę į informaciją galima riboti, jei tuo būtina apginti Lietuvos Respublikos „konstitucinę santvarką“, kaip tai numatyta Konstitucijos 25 str. 3 dalyje.

Be to, Strasbūro teismas nevykdo nacionalinių teisės aktų teisėtumo kontrolės, o konstatuoja tik jų taikymo atitikimą Konvencijai, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atvirkščiai, neturi kompetencijos konstatuoti netinkamo teisės aktų taikymo praktikoje, o gali tik abstrakčiai konstatuoti teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Aišku, nacionalinių konstitucinių teismų ir Europos teismų dialogas vienokia ar kitokia forma yra svarbus šiuolaikinėse demokratijose, tačiau pats žodis dia-logas suponuoja tai, kad šiame pokalbyje turi dalyvauti du lygiaverčiai pokalbio partneriai, todėl dialogo dia-lektika negali būti vienos krypties judėjimas, nes tokio pokalbio negalima būtų vadinti dialogu. Taigi, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, dalyvaudamas šiame dialoge, neturėtų jo suprasti, kaip tiesiog bandymo prisitaikyti prie EŽTT sprendimų net ir tais atvejais, kai toks „prisitaikymas“ nederėtų su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Toks teismų „dialogas“ ne tik nebūtų niekam naudingas, bet ir nėra galimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. 

6. Nors šis komentaras nėra tinkama vieta plačiau aprašyti Konstitucijos interpretavimo metodologiją, tačiau norisi priminti, jog dar 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog yra bent devyni Konstitucijos aiškinimo metodai (lingvistinis, sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinis, lyginamasis ir kt.)[vi], todėl, aiškinant Konstituciją, negalima taikyti tik kurio nors vieno iš jų.

Visgi, perskaičius šį nutarimą, taip liko ir neaišku, kokius Konstitucijos interpretavimo metodus Konstitucinis Teismas čia naudojo, kurie leido prieiti išvados, kad Konstitucinis Teismas gali netirti ginčijamos įstatymo nuostatos atitikties visai Konstitucijai ir turi kompetenciją pats susiaurinti ginčijamo įstatymo nuostatos turinį; pagaliau, neaišku, koks Konstitucijos aiškinimo metodas galėtų privesti prie išvados, jog Konstitucijai prieštarauja nuoroda į pačią Konstitucija.

Pabaigai reikėtų priminti, jog Konstitucinis Teismas nėra civilinis ar kitas ordinarinis teismas, vykdantis teisingumą Konstitucijos IX skirsnio prasme, visgi, jo nariai vadinami „teisėjais“, todėl jis negali tapti politine institucija, o jo sprendimams turi būti taikomas nešališko teismo proceso ir pagrįstų sprendimų priėmimo reikalavimas. Tam, kad Konstitucinio Teismo nutarimus visuomenė galėtų priimti ne kaip politinės institucijos, o kaip nešališko ir objektyvaus teismo, būtina keisti ir Konstitucinio Teismo teisminį procesą, leidžiant dėl byloje keliamų konstitucingumo kausimų savo nuomonę pateikti ir tam tikroms suinteresuotų asmenų grupėms.

Tuo tarpu šiame nutarime buvo priimti tik vieno „suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus rašytiniai paaiškinimai“. Aišku, negalima buvo drausti tuometiniam Žmogaus teisių komiteto pirmininkui atstovauti Seimo šioje byloje, bet Konstitucinio Teismo sprendimas apsiriboti išimtinai tik šio politiko rašytiniais paaiškinimais vargiai galėjo prisidėti prie didesnio pasitikėjimo šio nutarimo objektyvumu ir atitikti bendrą teisės principą audiatur et altera pars.

Taigi, čia norėtųsi grįžti prie šio komentaro pavadinime užduoto klausimo: kaip gi ginčijimo įstatymo nuoroda į Konstituciją (tiksliau – į „Konstitucijoje įtvirtintą šeimos kūrimo sampratą“) Konstitucinio Teismo žodžiais tariant, galėjo „sudaryti prielaidas susiaurinti šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį“ ir „paneigti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes […]“? Atsakymą į šį klausimą palieku pačiam skaitytojui.

Keletas apibendrinimų

1. Konstitucinis Teismas turi keisti savo rezoliucinės dalies formuluotes, nes dabartinė jų formulavimo praktika (įskaitant ir šį nutarimą) yra nepakankama, norint konstatuoti ginčijamos nuostatos prieštaravimą Konstitucijai pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius.

2. Tik Konstitucinio Teismo spendimas performuluoti ir susiaurinti ginčijamos įstatymo nuostatos (dėl informacijos nepilnamečiams ribojimo) turinį į siauresnį leido jam pripažinti šią nuostatą prieštaraujančia Konstitucijos 38 str. 2 daliai. Toks sprendimas de facto sąlygojo tai, jog Konstitucijai prieštaraujanti buvo pripažinta originali ginčijamo įstatymo nuostatos nuoroda į pačią Konstituciją.

3. Netgi performulavęs ginčijimo įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas nepagrindė jos prieštaravimo Konstitucijos 25 str. 1-3 dalims ir teisinės valstybės principui dėl to, kad jis visai neanalizavo 25 str. 3 dalyje numatytų informacijos ribojimo pagrindų.

4. Tokį ginčijamo įstatymo nuostatos turinio susiaurinimą sąlygojo EŽTT 2023 m. sausio 23 d. sprendime Macatė prieš Lietuvą įvardintas šios nuostatos turinio „neaiškumas“ ir jos taikymo Lietuvos institucijose praktika. Visgi, jei Konstitucinis Teismas būtent taip supranta nacionalinių ir Europos teismų „teisminį dialogą“, tai reikia pasakyti, jog jis yra netinkamas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Siekiant Konstitucinio Teismo procesą padaryti labiau objektyvų ir nešališką, būtina leisti jo nagrinėjamose bylose dalyvauti ir rašytinius paaiškinimus teikti suinteresuotoms byloje šalims.

[i] 102 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai […].

[ii] 105 straipsnis. (1) Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

[iii] Neneigiant, kad Konstitucija (pvz. 39 str.) numato ypatingą dėmesį vaiko teisių apsaugai, tiksliau būtų konstatuoti, jog Konstitucija (22 str. 4 d., 31 str. 3 d., 38 str. 1, 2, 6, 7 dalys) neleidžia „vaiko interesų“ priešinti šeimos interesams, kur vaiko interesai ir yra geriausiai garantuojami. 

[iv] Tai, kad pagal Konstitucijos 38 str. 2 dalį, šeimos santykiai atsiranda ne tik iš santuokos, bet kyla ir iš „vaikystės, tėvystės ir motinystės“, t.y. vyrui ir moteriai “auginant vaikus”, buvo konstatuota 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime. Taigi, Konstitucinis Teismas ir šiame nutarime paminėjo, kad negalima sudaryti prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių, „kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt”. Įdomu, kad cituodamas 2011 m. KT nutarimą, kiek „pagudravo“, nes nepaminėjo, to, kad pastarajame, kaip viena iš šeimos santykių atsiradimo sąlygų, yra minima vyro ir moters „bendras vaikų auginimas“ (tiesa, jis šiame nutarime to ir nepaneigė). Toks nepilnas ankstesnių savo nutarimų citavimas nėra tinkama vadinamojo „precedentų“ Konstitucijos aiškinimo metodo naudojimas.

[v] https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001-222072%22]}

[vi] https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta265/content

The post Doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis. Ar Konstitucijoje numatyta šeimos kūrimo samprata prieštarauja Konstitucijai (2024-12-18 d. KT nutarimo komentaras)? appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, Konstitucinis Teismas savo naujausiame nutarime nepasakė nieko naujo. Santuoka ir toliau lieka vieninteliu pagal Konstituciją privalomu įstatymuose įtvirtintu juridiniu instrumentu, skirtu kurti teisinius šeimos santykius tarp giminystės ryšiais nesiejamų vyro ir moters. Žinome, kad yra ir nesantuokinių šeimų. Jos taip pat laikomos šeimomis pagal KT, jos taip pat gerbiamos, ir žinia apie jas nedaro neigiamo poveikio nepilnamečiams.

Kreipimasis į KT buvo ideologiškai ir politiškai motyvuotas, bet netikiu, kad kreipimosi teikėjai dabar labai džiaugiasi pačiu nutarimu. Jie, aišku, bandys jį visaip pristatyti tarsi laimėjimą, bet laimėjimas, jeigu ir yra, tai labai mažas (įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai), arba jo visai nėra (nuostata realiai nebuvo taikoma — galime diskutuoti).

Kas man leidžia taip teigti? Ogi tai, kad teisėjų dauguma, kuriems turiu padėkoti, nutarė nedalyvauti šiame kultūriniame kare ir apsimetė, kad jo nemato. Suprantant, kokioje nepavydėtinoje padėtyje jie atsidūrė, manau, iš dalies tai galima pateisinti.

Taigi, kad suprastumėte, kaip KT interpretavo teisės akto, kurio atitiktis Konstitucijai buvo ginčijama, turinį, pateikiu trumpą ištrauką:

„Pagal ginčijamą įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą apibendrinus įstatymo pakeitimo įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus, taip pat atsižvelgiant į įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto taikymo praktiką, informacija apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius laikoma neatitinkančia Konstitucijoje ir CK įtvirtintos santuokos bei šeimos kūrimo sampratos, niekinančia šeimos vertybes; tokios informacijos sklaida yra ribojama, ją skleisti nepilnamečiams leidžiama tik išimtinais atvejais.“

KT savo argumentaciją dėliojo taip, tarsi ginčijamu įstatymu būtų draudžiama nepilnamečiams pateikti informaciją apie kitokius nei santuokinės šeimos modeliu grindžiamus vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykius. Dar viena citata:

„Taigi iš įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatyto teisinio reguliavimo nėra aiškus jame įtvirtinto informacijos sklaidos ribojimo turinys, neaišku, kokią konkrečiai informaciją apie kitokią, nei įtvirtinta Konstitucijoje ir CK, santuokos sudarymo bei šeimos kūrimo sampratą siekiama riboti, ar Konstitucijoje ir CK įtvirtinta santuokos samprata bei šeimos kūrimo samprata vartojamos kaip sinonimai, ar turi skirtingą turinį.“

Ir dar:

„Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos konstitucinės šeimos sampratos ar konstitucinio vaiko pirmumo imperatyvo nekyla reikalavimas riboti nepilnamečiams pateikiamą informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius, kai bendro jų gyvenimo santykiai grindžiami šeimai, kaip konstituciniam institutui, būdingais pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.“

Pabaigai noriu pasakyti, kad konstitucinei šeimos sampratai svarbiausias yra savanoriškas vyro ir moters apsisprendimas prisiimti (tam tikras) teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių .... (?). Čia šį tą nutylėjau. Savarankiškai paskaitykime KT doktriną, ne tik šį nutarimą, ir viskas taps aiškiau.

The post Vytis Turonis. Antraštės kalba garsiau negu KT nutarimas appeared first on LAIKMETIS.

Prezidentas Gitanas Nausėda savo užuojautoje teigia, kad Lietuva neteko vieno iškiliausių teisininkų, žmogaus, su kurio pavarde visada bus siejamas šalies Konstitucijos gimimas ir pirmieji konstitucinės jurisprudencijos žingsniai.

„Tai buvo Žmogus, kurio dvasinę ramybę, inteligentiškumą, pagarbą aplinkiniams iki šiol mini daugelis su juo vienaip ar kitaip susidūrusių. Todėl tikrai iškalbinga, kad būtent J. Žiliui buvo lemta palikti tokį ryškų įspaudą Lietuvos teisinėje kultūroje. Jo pavyzdžiu turėsime sekti ir ateityje“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad J. Žilys rengė ir prisidėjo prie daugelio svarbių teisės aktų rengimo, kaip mokslininkas ir dėstytojas išugdė ne vieną Lietuvos teisininkų kartą.

G. Nausėda išreiškė užuojautą J. Žilio artimiesiems, draugams ir visai Lietuvos teisininkų bendruomenei.

Savo ir parlamento vardu užuojautą išreiškusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad J. Žilys daug nusipelnė Lietuvai, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo vienas iš Laikinojo Pagrindinio Įstatymo, 1992-ųjų Konstitucijos, kitų teisės aktų rengėjų.

„Tai išties didelė netektis. Dėl jos nuoširdžiai užjaučiu šeimą, artimuosius, teisininkų bendruomenę“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės teigimu, J. Žilio nuopelnai Lietuvos valstybei ir jos teisinių pamatų tvirtybei yra neįkainojami.

„Būdamas vienu iš valstybės pagrindinio įstatymo kūrėjų, Konstitucinio Teismo pirmininku ir prisidėjęs prie teisinės minties progreso Lietuvoje, jis paliko itin reikšmingą pėdsaką įtvirtinant ir saugant kiekvieno iš mūsų laisves ir teises, be kurių šių dienų demokratinis pasaulis yra tiesiog neįsivaizduojamas. Užuojauta šio puikaus teisininko, didžio žmogaus artimiesiems ir visai teisininkų bendruomenei“, – sakė premjerė.

J. Žilys mirė per savo gimtadienį rugsėjo 7-ąją, sulaukęs 82-ejų metų.

1992 metais jis vadovavo darbo grupei, rengusiai Konstitucijos projektą, taip pat dalyvavo rengiant Pilietybės, Referendumo, Savivaldos pagrindų, Prezidento rinkimų įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.

J. Žilys apdovanotas Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, ordino Už nuopelnus Lietuvai kryžiais, Norvegijos ir Lenkijos valstybiniais apdovanojimais.

The post Reiškiama užuojauta dėl pirmojo Konstitucinio Teismo pirmininko, vieno iš Konstitucijos kūrėjų J. Žilio mirties appeared first on LAIKMETIS.

Naujausiais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, suskaičiavus absoliučią daugumą balsų, referendume dalyvavo 1 mln. 396 tūkst. 828 arba 59 proc. rinkėjų.

Iš jų pilietybės pokyčiams pritarė 1 mln. 11 tūkst. 14 arba 73,9 proc. balsavusiųjų, tačiau to nepakako.

Kad Konstitucijos pataisa dėl pilietybės būtų priimta, už ją privalo balsuoti ne mažiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių asmenų. Rinkėjų sąraše šiemet iš viso buvo 2 mln. 385 tūkst. 234 piliečiai. Todėl privalu buvo surinkti 1 mln. 192 tūkst. 617 rinkėjų balsų.

2019 metais surinkti reikėjo 1,24 mln. balsų, pavyko – 956 tūkst. 564 arba 72,35 proc. balsavusiųjų.

Šiemet siūlyta pakeisti Konstituciją iš jos išbraukiant sakinį, kuris dabar užkerta kelią Lietuvos piliečiams įgyti antrą pilietybę – kad „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.

Pareikšti nuomonę reikėjo dėl pataisytos Konstitucijos formuluotės: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“

Politologai ir visuomenės atstovai kritikavo šią formuluotę, vadino nesuprantama.

Emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną šiuo metu, išskyrus kai kurias išimtis, dvigubos pilietybės turėti negali.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tik referendumu pakeitus Konstituciją galima atverti galimybę turėti dvigubą pilietybę Lietuvos piliečiams, kurie po nepriklausomybės atkūrimo įgijo kitų šalių pilietybę.

The post Konstitucijos keitimo nebus, - nusprendė balsavusieji appeared first on LAIKMETIS.

Visgi jau ne viename pasisakyme išgirdome ir viešų asmenų pasipiktinimų, kad referendumo balsavimo biuletenis tarsi neatitinka komunikuoto referendumo tikslo, net savo tvirtą įsitikinimą dėl balsavimo referendume susiformavusiems piliečiams įėjus į balsavimo kabiną gali pasidaryti nebeaišku ką reiškia jų balsas žymint "TAIP“ arba "NE“. Kiekvienas neaiškumas tokiu atveju kelia riziką referendumo  sėkmei, turint omenyje, kad keičiamas Pirmo Konstitucijos skirsnio straipsnis, kam būtinas daugiau nei pusės visų turinčių balso teisę piliečių pritarimas.

Svarbu pabrėžti, kad šis komentaras nėra skirtas kuriai nors nuomonei dėl pasirinkimo referendume palaikyti, bet pasidalinti mintimis apie tam tikrus Konstitucijos keitimo ir konstitucinio pilietybės instituto aspektus, ypač kiek tai susiję su Konstitucijos teksto reinterpretavimu po galimo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo.

Pirmiausiai norisi priminti kelias pagrindines oficialiosios konstitucinės doktrinos tezes apie pilietybės institutą, kurios neturėtų keistis net ir po Konstitucijos pakeitimo. Konstitucinis Teismas ne viename savo baigiamajame akte yra pažymėjęs, kad pilietybė yra nuolatinis ir nepertraukiamas teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Taip pat galima pridurti, kad šio juridinio ryšio nepertraukiamumas lemia tai, kad išskirtinės teisės ir pareigos, kurias vienas kito atžvilgiu turi įgyvendinti pilietis ir valstybė, nenutrūksta, net tuo atveju, jeigu pilietis išvyksta iš valstybės, joje praktiškai nebegyvena. Svarbu nepamiršti, kad pilietybė savo esme išreiškia teisinę narystę ir priklausomybę pilietinei (politinei) Tautai. Su tuo siejama ir teisė dalyvauti priimant svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus (Konstitucijos 9 str. 1 d.). Tik kai kurios pilietinės konstitucinės teisės siejamos ne tik su pilietybe, bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvoje, priesaikos ar pasižadėjimo ryšių su užsienio valstybėmis neturėjimu. Pavyzdžiui, teisė būti renkamam Seimo nariu ( Konstitucijos 56 str. 1 d.).

Paminėtina, kad Konstitucija daro skirtumą tarp pilietinės Tautos ir lietuvių Tautos. Pilietinės Tautos nariu gali būti įvairių tautybių žmonės, bet lietuvių Tautos, kaip titulinės Tautos, kuri prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, nariai turi ypatingą konstitucinę garantiją įtvirtintą Konstitucijos 32 str. 4 d. ("kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“). Ši konstitucinė nuostata lemia, kad lietuviai nepraranda teisės apsigyventi Lietuvoje, net tada kai neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes gyvenantys užsienyje ir net būdami kitų valstybių piliečiais lietuviai yra neatskiriama lietuvių Tautos dalis.

Taigi pagal Konstituciją buvimas lietuvių Tautos dalimi dar savaime nelemia to, kad asmuo būtinai turi būti Lietuvos Respublikos pilietis, kad būtų pripažįstamas jo ryšys su lietuvių Tauta ir jos sukurta valstybe. Pakankamai retai akcentuojama, kad konstitucinei teisei apsigyventi Lietuvoje realizuoti gali būti pasitelkiamas daugiau nei vienas teisinis instrumentas. Šią teisę garantuoja ne tik Lietuvos Respublikos pilietybė, bet ir supaprastinta tvarka gaunamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Visgi rengiamo referendumo atveju mus labiausiai domina būtent pilietybės institutas ir su juo susijęs Konstitucijos keitimas.

Kiekvienas neaiškumas tokiu atveju kelia riziką referendumo  sėkmei, turint omenyje, kad keičiamas Pirmo Konstitucijos skirsnio straipsnis, kam būtinas daugiau nei pusės visų turinčių balso teisę piliečių pritarimas.

Galiojančio Konstitucijos 12 str. 2 d. nustato, kad ,,išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje atskleidė, kad tokie atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis yra ir kitos valstybės piliečiu gali būti tik išimtiniai. Teisinis reguliavimas turi būti toks, kad daugybinės pilietybės atvejai būtų tokios būklės draudimo išimtys. Kai kurie teisės mokslininkai papildomai pažymi, kad daugybinės pilietybės ribojimas yra ne tik šiuolaikinės Konstitucijos, bet ir modernios Lietuvos konstitucionalizmo tradicijos, dalis. Taip yra dabar. O kaip šią situaciją siūloma keisti?

Pirmiausiai, atsiliepiant į kai kuriuos priekaištus dėl neaiškaus balsavimo biuletenio teksto, reikia pasakyti, kad teisinės naujos redakcijos Konstitucijos 12 str. formuluotės pateikimas balsavimui yra neišvengiamas. Žinoma, galima ir turbūt reikėtų ieškoti galimybių rinkėjams pateikti ir lyginamąjį Konstitucijos straipsnio pakeitimo variantą atskirame informaciniame lape. Nors teisininkai žino, kad jokia keičiama norma nėra tarsi pakabinta ore, net vienos konstitucinės nuostatos pakeitimas daro įtaką visos Konstitucijos sistemai. Visgi, manytina, kad tokia priemonė, kuria nebūtų agituojama už vieną ar kitą pasirinkimą, bet pateikiama daugiau informacijos apie pakeitimo esmę, daliai žmonių tikrai padėtų geriau apsispręsti. Dabar referendume balsuojančiam piliečiui siūloma pasirinkti ar jis sutinka su Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimu ir pasiūlyta naujos redakcijos šio straipsnio formuluote. Visų patogumui, šiame komentare toliau pateikiu neoficialų lyginamąjį siūlomo Konstitucijos 12 str. pakeitimo variantą:

"12 straipsnis

Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką nustato įstatymas.“

Atkreipiu skaitytojo dėmesį, kad juodai išryškinti naujai įrašomi žodžiai, o perbraukto teksto yra atsisakoma. Taigi, nauja redakcija dėstomo Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę sudaro visas tekstas, kuris nėra išbraukiamas.

Vertinant jį iškart pastebime, kad keičiama įstatymo rūšis, kuriuo nustatomi pilietybės įgijimo bei netekimo pagrindai ir tvarka. Naujoji formuluotė nustato, kad šie klausimai reguliuojami konstituciniu įstatymu, kurį, laikantis Konstitucijos 69 str. 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų, gali priimti Seimas. Tai reiškia, kad šio įstatymo priėmimo ir pakeitimo procedūra reikalaus didesnio politinio konsensuso dėl konkrečių šio įstatymo nuostatų. Kartu įvairūs komentatoriai jau atkreipė dėmesį, kad Seimui tarsi be apribojimų pavedama reguliuoti pilietybės institutą, ir nors šiandien jau yra registruotas Pilietybės konstitucinio įstatymo projektas, bet dar nėra aišku, koks bus galutinis jo turinys po projekto svarstymo.

Ir turbūt nereikia priminti, kad konstitucinis įstatymas nėra Konstitucijos sudedamoji dalis, todėl šio naujojo įstatymo konstitucingumas taip pat gali ir neabejotinai dar bus vertinamas ateityje. Taigi nors referendumo iniciatoriai teigia, kad ši Konstitucijos pataisa atveria galimybes išplėsti dvigubos pilietybės atvejus, tačiau ji savaime negarantuoja jokio konkretaus įstatymo turinio. Svarbu nepamiršti, kad paprastai galioja įstatymų atitikties Konstitucijai prezumpcija, bet tik po atskiros konstitucinės patikros (vienos ar kelių), galėsime užtikrintai spręsti, kokią įtaką šis pateikimas padarė konstitucinei doktrinai apie pilietybę.

Dar kartą rimtai pažvelkime į lyginamąjį Konstitucijos straipsnio pakeitimo variantą. Neabejotinai reikšmingiausias šio pakeitimo dalykas yra dabartinės Konstitucijos 12 str. 2 d. normos, kad "išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, išbraukimas. Nors paprastai esame linkę interpretuoti šią konstitucinę normą, kaip ribojančią dvigubos pilietybės atvejus, visgi, vienas pagrindinių jos tikslų –   konstitucionalizuoti dvigubos pilietybės galimybę, kuri, beje, įtvirtinta ypatingai saugomame Pirmame Konstitucijos skirsnyje. Taigi, panaikinus šią normą dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės galimybės, Konstitucijoje apskritai neliktų jokios tiesioginės nuorodos į tai, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu.

Tai reiškia, kad galėtų kilti abejonių dėl to, ar įstatymų leidėjas apskritai gali (kokia apimtimi gali?) numatyti dvigubos pilietybės institutą, jei Konstitucijoje tokio instituto tarsi nebėra. Todėl čia galime įžvelgti tam tikrą paradoksą, kad asmenys, kurie  nori išplėsti dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų taikymą, referendume raginami balsuoti už naują Konstitucijos 12 straipsnio formuluotę, kurioje apskritai nebeliktų dvigubos (daugybinės) pilietybės instituto. Bet kuriuo atveju, referendume pritarus pakeistam Konstitucijos 12 straipsniui, dvigubos (daugybinės) pilietybės instituto teisinis statusas iš esmės pakistų. Kartu kyla klausimas, jeigu pilietybės reglamentavimas, be jokių išskirtinių konstitucinių ribojimų yra deleguojamas Seimui, kaip turėtume pagrįsti šio naujojo Konstitucijos 12 straipsnio vietą Pirmame Konstitucijos skirsnyje, ypač turint omenyje ypatingą šio skirsnio keitimo procedūrą?

Apibendrinant šiame komentare pateiktas įžvalgas, reikia pasakyti, kad klausimai, diskusijos ir teisminiai konstituciniai ginčai dėl dvigubos (daugybinės) pilietybės Lietuvoje, referendumu priėmus siūlomą Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą, nesibaigs; tik galutiniam jų sprendimui Konstitucijos tekste būtų palikta mažiau aiškumo. Todėl šiandien nepaprastai sunku prognozuoti, koks dvigubos (daugybinės) pilietybės reglamentavimas ateityje nusistovėtų kaip konstituciškai pagrįstas. Šioje vietoje leisiu sau spėti, kad ilgalaikėje perspektyvoje, dėl čia aptarto neapibrėžtumo, jis netgi galėtų būti artimas tokiam, kuris yra nusistovėjęs šiuo metu.

The post Vytis Turonis. Referendumas dėl dvigubos pilietybės išbraukimo iš Konstitucijos? appeared first on LAIKMETIS.

Staiga driokstelėjo žinia, kad Pilietybės įstatymas dėl dvigubos pilietybės (galiojo nuo 2003 m. sausio 1 d. – 2006 m. lapkričio 13 d.), atšaukiamas – LR Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kuris (buvęs TSKP narys), nusprendė, kad, remiantis "konstitucinėmis dvasiomis”, 12 str. žodis "atskiras", negali būti taikomas plačiai, o dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai... Taip atsirado KT doktrina, kuri, beje, yra visiškai neteisinė. Per trejų metų laikotarpį, iki šių išaiškinimų, spėta suteikti galimybę išlaikyti LR pilietybę daugiau nei trims tūkstančiams užsienio lietuvių, ypač JAV išeivijoje. Svarbiausia, kad į įstatymą buvo įtraukti įstatymo nustatyti atskiri atvejai ir lietuvių kilmės asmenys.

Įstatymo atšaukimas paskatino Komiteto narius vėl susirinkti. Taip nutarėme pradėti kovą už teisę dvigubai (dvejopai) pilietybei gyvuoti. Gimė JAV lietuvių visuomeninis komitetas "Už dvigubą piliet­ybę”, k­urio pirmininku sutiko dirbti hab. m. dr. Rimtautas Marcinkevičius.

2008 m.paskelbėme peticiją dėl dvigubos pilietybės per JAV lietuvių internetinį laikraštį "Bičiulystė” (biciulyste.com, steigėja, vyr. redaktorė Ligija Tautkuvienė) ir per 5 savaites iš 52 šalių surinkome virš 18 tūkst. parašų, kuriuos nuvežėme į Lietuvą. Dr. R. Marcinkevičius pats įteikė prezidentui V. Adamkui ir Seimo pirmininkui Č. Juršėnui. Gavom kanceliarinius raštus – priimta ir jokios reakcijos.

Rašėm LR Seimo nariams laiškus. Nesulaukėme jų atsakymų – tokia komunikacijos mada Lietuvoje?! Tuo metu ir toliau LR Seime buvo priimami įvairūs papildymai, pakeitimai Pilietybės įstatyme. Be referendumo.

Komitetas rengė politinius savaitgalius. Išeivijoje gimusi idėja įsteigti "Laisvės premiją”, kurią finansavo pats pirmininkas iš asmeninių lėšų (1000 USD.), dažnai buvo įteikiama tokių politinių savaitgalių metu. Pirmoji 2006 m., beje, buvo įteikta Loretai Asanavičiūtei (po mirties) per jos mamą S. Asanavičienę.

2012 m. Politinio savaitgalio metu priėmėme rezoliuciją: “Keisti 2011 m. balandžio 1 d. įstatymą į trumpesnį ir paprastesnį, suvienodinant sąlygas visiems emigravusiems: “Lietuvos respublikos pilietybė išsaugoma, įgijus kitos šalies pilietybę asmenims (bei jų palikuonims – vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams), kurių tėvai, seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiais iki SSSR okupacijos – 1940 m. birželio 15 d. Visi kiti – okupantai, kolonistai ar jų palikuonys – atskiras atvejis.”

Šią rezoliuciją pristatėme 2012 m. vykusiame XIV PLB Seime, kurio delegatais buvo R. Marcinkevičius, L. Tautkuvienė. Šis Seimas priėmė ir patvirtino siūlomą rezoliuciją, atmetę "okupantus ir kolonistus, jų palikuonis…” (gal todėl, kad buvo daug atvykusių lietuvių kilmės asmenų iš Rusijos, jau sunkiai susikalbančių lietuviškai).

Kova dėl dvigubos pilietybės vyksta visą laiką. LR Seime Pilietybės įstatymas apie 20 kartų buvo papildomas, keistas. Be referendumų.

2019 m. referendumas nepavyko, nes jo tekstas buvo visai nesuprantamas, paslėptas. Lygiai tas pats vyksta ir su 2024 m. referendumu – gudraujama, tekstas neatskleidžiamas.

Po lietuvišką žiniasklaida pasižvalgius

Noriu pacituoti lietuviškoje žiniasklaidoje paskelbtą straipsnį būsimo referendumo tema.

“Daugybinės pilietybės referendumo fronte – daugiau vilčių. Jau paaiškėjo, kad kitais metais kartu su prezidento rinkimais vyks ir referendumas dėl daugybinės (išskirta mano) pilietybės iš Lietuvos kilusiems asmenims.”

“Referendumo darbo grupės pirmininkė konservatorė D. Asanavičiūtė teigia, kad antras kartas gal nemeluos, nes trečio mėginimo turbūt jau nebus.”

“Konstitucijos keitimo formuluotė gerokai trumpesnė ir aiškesnė nei 2019 m. Siekiama tik išbraukti jos 12 straipsnio sąlygą, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis, o konkreti tvarka bus nustatyta (išskirta mano) daug lengviau priimamu konstituciniu įstatymu.”

“Gana pesimistiškai vertindami referendumo rezultatus net JAV lietuviai teisininkai vis dar kalba apie kitokį Lietuvos pilietybės išsaugojimo kelią, tik tai turbūt neįmanoma Konstituciniam teismui nepakeitus Konstitucijos išaiškinimo doktrinos, o toks posūkis nerealus (išskirta mano) Nesudėtinga sudėlioti saugiklius, kad daugybinė pilietybė nekeltų pavojaus Lietuvai. Tai ir numatys įstatymas, kuris neleis išsaugoti lietuviško paso nedraugiškų mūsų šaliai valstybių, pirmiausia Rusijos, piliečiams. Bet lieka kitų abejotinų daugybinės pilietybės pasekmių, kurios gali atbaidyti Lietuvos paso išsaugojimu asmeniškai nesuinteresuotus žmones, o tokių asmenų mūsų šalyje yra, nors sakoma, kad beveik neliko šeimų, kurių dalis nebūtų atsidūrusi užsienyje.”

Lemtinga pataisa

2016 m. balandžio mėn., likus 3 dienoms iki sesijos pabaigos, trys Seimo nariai A. Kubilius, G. Kirkilas ir E. Zingeris pateikė Pilietybės įstatymo dvi pataisas dėl LR pilietybės išlaikymo, įgijus kitos šalies pilietybę. Viena jų, priimta 1996 m. išeivijai: “…pasitraukusiems iki 1990 m. kovo 11d.” buvo pakeista: "…išvykusiems iki 1990 m. kovo 11 d.” Skirtumas labai aiškus – “pasitraukusieji” (pasitraukiama dėl nesaugumo, pavojaus gyvybei ir pan.) išeiviai buvo atkirsti nuo galimybės išlaikyti LR pilietybę. Seimo nariai, nesigilindami, kaip dažnai atsitinka mūsų Seime, nubalsavo ir priėmė tas pataisas – juk sesija ėjo į pabaigą… Taigi, nuo 2016 m. iki šios dienos arti 20 tūkstančių litvakų iš PAR, Izraelio, JAV, Pietų Amerikos ir kt. šalių, įgijo LR pilietybę, negimę Lietuvoje, nekalbantys valstybine lietuvių kalba ir neatsisakę turimų kitų šalių pilietybių. Ir jie turi teisę balsuoti!!! Čia išlenda ir Abramovičiaus verslas.

Taigi, jokia LR Konstitucinio Teismo doktrina negaliojo minėtoms pataisoms ir tūkstančiai litvakų be referendumo tapo LR piliečiais. Tyli tie, kurie rėkia, kad tik tautiečiams nebūtų suteikta galimybė, kaip tai sako 12 pataisa: “Išvykusiems po 1990 m. Kovo 11-osios, Lietuvos Respublikos pilietybė išsaugoma, įgijus kitos šalies pilietybę asmenims (bei jų palikuonims – vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams), kurių tėvai, seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiais iki SSSR okupacijos – 1940 m.birželio 15 d.” Taip užkertamas kelias okupantų, kolonistų ar šiaip atvykėlių palikuonims pretenduoti į dvigubą pilietybę. Jiems gali būti kelias natūralzacijos procesu ar kitomis įstatymų išimtimis.

Šiai dienai peršasi tokia išvada – lietuvių tauta sąmoningai diskriminuojama dvigubos pilietybės klausimu. O juk pakanka LR Seimo 85 narių balsavimo už, Prezidento patvirtinimo ir jokio referendumo nereikia. Kaip ir nereikia švastyti milijonus mokesčių mokėtojų pinigų. Nereikia keisti LR Konstitucijos įstatymo – juk remiantis juo ir Pilietybės įstatymu, LR pilietybę išsaugojo ne mažiau, kaip 100 tūkst., gal ir daugiau, gyvenančių Lietuvoje LR piliečių. Gal tiek pat gyvena ir už Lietuvos ribų, įgiję kitos šalies pilietybę (daugumoje atvejų – santuoka su kitos šalies piliečiu/iete) ir išsaugoję LR prigimtinę pilietybę.

Konstitucija nėra tobula, bet jos keisti nereikia

Referendumo teksto atnaujinimo data – 2023 m. gruodžio 14 d. (skrajutėse, reklamose, plakatuose gudriai užmaskuotas daugybinės pilietybės įstatymas ir jo galutinė formuluotė.)

Tiksli referendumu spręsti teikiamo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo formuluotė skamba taip:

„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“

Lietuvos piliečiams pritarus, iš Konstitucijos būtų išbrauktas teiginys: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ Tokiu pakeitimu esamiems Lietuvos Respublikos piliečiams būtų išsaugota Lietuvos pilietybė, jiems įgijus Lietuvai draugiškų valstybių pilietybę.”

Jokiu būdu nereikia keisti LR Konstitucijos 12 str. Statistiniam lietuviui jo tekstas labai aiškus - dviguba pilietybė derinama su Pilietybės įstatymu. Kas čia kam neaišku? Sureikšminta ir pramušinėjama Seime – partnerystė, narkotikai, Stambulo konvencija, NT mokesčiai, karas Ukrainoje, tik ne Lietuvos gyventojų apsauga, ekonomika ar kylančios kainos. Vyksta spekuliacija dvigubos pilietybės tema. Pajudinsi vieną straipsnį, tuoj pabirs kitų keitimai.

Ką siūlo Asanavičiūtė – daugybinę pilietybę, bendrinę kalbą? Ką tai reikštų? – lietuvių Tautos sunaikinimą. Skirtingų kultūrų tolerancija, musulmonų mečetės statyba Vilniuje… Totorių kilmės D. Asanavičiūtei – mečetės statyba – naujas bizniukas?

Ar galima pasitikėti referendumo šauklių garsinama, siūloma dviguba pilietybe, kai skrajutėse, visokiuse atsišaukimuose, plakatuose žodžio dviguba nėra. Ne vienoje TV laidoje D. Asanavičiūtė kalbėjo tik apie daugybinę pilietybę.

Praeito ir šio referendumo tekstų autorius tas pats – prof. Vytautas Sinkevičius. Advokatė Z. Sličytė ir jau Anapilin iškeliavęs N. Rasimavičius – Rasimas, teigė, kad komunistas V. Sinkevičius dirbo LTSR Aukščiausioje taryboje juridiniame skyriuje, nuo eilinio klerko pakilęs iki vedėjo pavaduotojo. Atsiverskite jo biografiją Vikipedijoje, o ten apie priklausymą TSKP – nė žodelio. O juk jos nariu buvo nuo 1975 m. Taip, jis dalyvavo LR Konstitucijos kūrimo posėdžiuose ir visą laiką “kažką rašė” (gal protokolavo). Teko žiūrėti TV jo laidą, kurioje pasakojo ,,prisiminimus”, kaip buvo kuriama LR Konstitucija. Beje, dar nedrįsdamas prisistatyti "vienu iš kūrėju”, nes dar ne visi konstitucininkai iškeliavę Anapilin… Ateityje, galimai, išgirsime kitokią versiją (kas gali paneigti), kai archyvai išnyksta negrįžtamai.

Taigi, jei 2019 m. referendumo tekstas buvo taip sumarmalintas, žmonėms nebuvo pateiktas visas, kas garantuoja, kad šiame referendume, pasirašydami už, nesulauks netikėtumo – konstitucinis įstatymas, kurio dar nėra, bus atiduotas LR Seimui, kuriuo šiandien pasitiki tik 27 proc. Lietuvos gyventojų.

Prisiminkime, 2018 m., kaip Pilypas iš kanapių atsirado naujas dvigubos pilietybės mesijus Rimvydas Baltaduonis iš Konektikuto valstijos. Pragyvenęs ten 10 metų, šeimos nesukūręs, į mano klausimą susitikime su juo – ką veikęs 10 metų JAV, atsakęs – mokiausi. Žinoma, kad pasiekęs daktaro laipsnį, kandidatavo į KTU rektoriaus vietą. Kadangi nei JAV, nei Lietuvoje nebuvo žinomas, suvokė, jog reikia įsijungti į Lietuvių bendruomenės veiklą. Tokia proga ir pasitaikė – dviguba pilietybė, referendumas. Staiga – PLB ir Seimo komisijos bendrapirmininkis. Pirmasis jo susitikimas su būsimais rinkėjais surengiamas Lemonte, Pasaulio lietuvių centre (PLC). Aktyviai remiamas spalvių, skelbė “MŪSŲ LAIKAS DABAR”. Technika, diagramos, iškilmingai pranešama – tekstą mums parengė, konsultavo prof. V. Sinkevičius.

JAV lietuvių visuomeninis komitetas “Už dvigubą pilietybę” ne kartą kreipėsi į Pasaulio LB, siūlydamas savo vieną narį dalyvauti LR Seimo ir PLB posėdžiuose, atvykimo išlaidas pasidengiant asmeniškai. Tačiau nebuvomo išgirsti. Visai neseniai Anapilin iškeliavo buvusi PLB pirmininkė Regina Narušienė, konstitucinės teisės mokslų daktarė, parengusi ir išspausdinusi knygą “Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt” (Vilnius, 2020 m), kurioje pateikiamos visos peripetijos su LR Seimu dėl dvigubos pilietybės įteisinimo.

Netaisyk to, kas nesugadinta, – sena patarlė, labai tinkanti referendumo stūmėjams. Pilietybės įstatymo pataisose visi atvejai surašyti, nėra vienintėlio – išvykusiems po 1990 m. Kovo 11-osios. LR Seimas – įstatymų leidėjas gali priimti dar vieną pataisą ar papildymą: “Išvykusiems po 1990 m. Kovo 11-osios iš Lietuvos lietuvių kilmės asmenims, kurie patys ar jų tėvai, seneliai buvo Nepriklausomos Lietuvos piliečiais iki rusų okupacijos 1940 m. birželio 15 d.” LR Seimas 2016 m., nepaisydamas KT doktrinos, dvigubą pilietybę įteisino (be referendumo). Tereikia tik nubalsuoti už Pilietybės įstatymo 12 pataisą, o Prezidentas, tikėkime, pasirašys – juk visiems svarbu, kad kuo daugiau tautiečių išlaikytų Lietuvos pilietybę.

Kam labiausiai rūpi referendumo “prastūmimas”?

1. Dalia Asanavičiūtė – neligitimi LR Seimo narė nuo 2020-11-13, 2020–2024 m. kadencija.

LR Konstitucija 56 str.: ”Seimo nariu gali būti renkamas LR pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena (išskirta mano) Lietuvoje (…)“

Iškėlė Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Išrinkta pagal sąrašą, kurį sudarė G. Landsbergis davęs nr. 48, o porinkiminis eilės numeris tapo 39.

Septynetą metų gyveno Jungtinėje Karalystėje; nuo 2014 m. kovo iki 2020 m. birželio – išrinkta JK LB pirmininke. Šiuo metu – JK Valdybos narė. Ar kas rinktų bendruomenės pirmininke, jei ji gyventų Lietuvoje? Internete yra visas pluoštas žinių apie D. Asanavičiūtės verslą (prekybininkė) JK ir adresai, kuriais ji naudojosi. Galimai, VRK anketose įrašė gyvenamąją vietą, kuri yra Registrų centro dokumentuose – galimai turi gyvenamąjį plotą Vilniuje. De facto gyveno JK, o su savo vaikais į Lietuvą persikėlė 2020 m. lapkričio 5 d. Beje, vaikai liko JK.

Referendumas jai tarsi išsigelbėjimo ratas. Tačiau – ji ir G. Landsbergis sulaužė LR Konstituciją – net vienmandatėje kandidatavo iš Anglijos. Kaip sakė Anglijos lietuviai – balsavo už Armonaitę, taip balsuodami prieš Asanavičiūtę.

2. Prof. Vytautas Sinkevičius - referendumo teksto rengėjas

Pateikiu iškalbingą citatą iš lietuviškos žiniasklaidos: “Kaip žinia, prof. Vytautas Sinkevičius, buvęs LR KT teisėjas 2001 m. lapkričio 30 d. VU Teisės fakultete apgynė disertaciją „Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reguliavimas 1918-2001 metais: raida ir dabartinio teisinio reguliavimo problemos“ (doktorantūros komiteto pirmininkas, darbo vadovas – profesorius Mindaugas Maksimaitis), kai iki pirmo LR KT nutarimo 2003-12-30 pilietybės klausimais buvo dar dveji metai, tai atmesti labiausiai kvalifikuoto asmens nuomonę pilietybės klausimais LR KT ko gero nei norėjo, nei sugebėjo. Tuo labiau prof. V. Sinkevičius savo kvalifikaciją demonstruoja ir 2002 metais išleistoje knygoje „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais“, 207 psl. Todėl ypatingai svarbu paanalizuoti, ką gi prof. V. Sinkevičius aiškina moksliškai apie dvi pilietybes. Apie tai – 2017-04-27 jo straipsnis „Konstitucijos korifėjo bankrotas“. Profesoriui V.Sinkevičiui buvo sudaryta galimybė sukritkuoti šiame straipsnyje pateiktus teiginius ir jis ta galimybe pasinaudojo. Apie tai, kaip prof. V.Sinkevičiui pavyko sukritikuoti yra aprašyta 2017-05-17 straipsnyje „Konstitucijos korifėjaus bankrotas (II dalis)“.

Pažvelkime į naujų žodžių, naujų sąvokų įvedimo genezę. Imkime prof. V. Sinkevičiaus mokslinio darbo „Dviguba pilietybė: pasiūlymo papildyti Konstitucijos 32 straipsnį analizė“ tokią ilgą, tačiau labai esminę citatą:

„Atskleidžiant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ sampratą negalima apsiriboti vien lingvistiniu (verbaliniu) teisės aiškinimo metodu ir remiantis tik kurio nors vieno minėtoje nuostatoje esančio žodžio – nagrinėjamu atveju žodžio „atskiras“ – lingvistine prasme aiškinti visoje nuostatoje nustatytą teisinį reguliavimą. (….)”

Toliau nebecituosiu, nes dėl tokio šarlatanizmo dėl vieno vienintėlio žodžio atskiras, neverta gaišti laiko. Manome, kad paaiškinome kodėl tokie sukti, apgaulingi referendumo tekstai.”

3. Dvi partijos Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Laisvės partija. Reitingai žemiausi. Todėl bet kuria kaina reikia siekti populiarumo, tapti tautiečių “gelbėtojais” – iš čia kyla referendumai, partnerystės įteisinimas, Stambulo konvencija, narkotikai…

Pabaigai

5 milijonus eurų kultūros ministras teišgalėjo skirti 100 -metinei Dainų šventei. Galimai, daugiau nei 5 mln. kainavo visas šitas referendumo širšalas. Reklama – plakatai, spalvotos skrajutės ant brangaus kreidinio popieriaus, dainuška repo stiliumi, sklindanti visose Lietuvos parduotuvėse, agitaciniai vaizdo įrašai.

Na, ir finalas – LR Seimo narių, ambasadorių, konsulų kelionės su užduotimi – agituokite. Kelionės ne bet kur – į užsienius. Prieš savaitę į JAV atsilankęs Seimo kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis buvo gana agresyvus – pasirašykite taip ir viskas. Kai moteris pabandė paprieštarauti, tai įsiutęs Seimo narys aiškino – aš esu Seimo narys, aš žinau geriau, – vos ne pirštu durdamas moteriai į akis.

Kažkada Seimo narys V. Juozapaitis, kaip tikras detektyvas išnagrinėjo jauno ir talentingo pianisto karjerą, užėmus Kultūros ministro pavaduotojo postą. Pasirodė, kad pianistas, sugebėjęs puikiai baigti tuometinę valstybinę konservatoriją, tik… be vidurinio mokslo atestato. V. Juozapaitis įrodė aferą. Turint detektyvo patirtį, reiktų atskleisti labai nesunkiai, kaip sakoma, matomą ,,plika akimi” D. Asanavičiūtės ir G. Landsbergio aferą – nuolat negyvenant Lietuvoje, kandidatuoti į Seimą, o svarbiausia, patekti su partijos pirmininko palaimintu sąrašu. Apkaltą organizuokite ir išleistus mokesčių mokėtojų pinigus pareikalaukite sugrąžinti į biudžetą. Kad kitiems nesąžiningiems nekiltų noras pakartoti svaiginančią D. Asanavičiūtės karjerą…

Taigi, susitarkime, supvalinkime, – repuoja dainininkai referendumui. Ką susitart, suapvalint?

Visoje šioje bakchanalijoje referendumo tema, apie patį svarbiausią įvykį Lietuvos žmonių gyvenime – Prezidento rinkimus, šaukliai iš Seimo, URM, ambasadų, konsulatų, TV, tik mesteli, kaip V. Juozapaitis Čikagoje ir jos apylinkėse: ,,Na, jūs žinote, vyksta Prezidento rinkimai. Bet dabar svarbiausiai yra referendumas….”

Asmeninė nuomonė

LR Seimas turėtų priimti tokio teksto įstatymą: ,,LR piliečiai, turintys ir kitos šalies pilietybę, neturi teisės kandidatuoti į LR Seimą, dirbti vyriausybėje atsakingose pareigose.”

Šis tekstas yra skaitytojų pozicija ir nebūtinai atspindi redakcijos nuomonę.

The post Skaitytojų paštas. Buldozeriu stumiamas nereikalingas referendumas appeared first on LAIKMETIS.

Jei mylėtume savo istoriją, turėtume labai džiaugtis ir Konstitucija, ir jos paskelbimo diena, nes, kaip rimtai sako istorikai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ji buvo svarbesnė, nei Lenkijos Karūnai, ir lietuvių tarpe susilaukė didesnio palaikymo nei tarp lenkų. Bet nutiko taip, kad susipykome ne tik su lenkais, bet ir su savo valstybės raida. Kai kurie istorijos mokytojai ir „mokytojai“ dar ir šiandien yra linkę veikiau niekinti kelis šimtus mūsų Didžiosios Kunigaikštystės istorijos metų, nei jais didžiuotis. Net vietoj Lietuvis vardo sako LDK. Lyg ta didžiųjų kunigaikščių pastatyta valstybė su visomis pergalėmis prieš Moskoviją, su visomis Radvilų barboromis ir net Šventuoju Kazimieru būtų kažkoks blogis.

Tad ir turime visokių istorinių baimių kur kas daugiau nei istorinės laimės. Pasidairykite ir pamatysite, kiek daug kalbų ir tekstų, apie tai, kokie esame maži, kaip mums reikia kažkaip suktis ir išsisukti, kad aplink tik visokie agresoriai ir klastūnai. Ir kiek mažai visko apie tai, kad esame didi atsakinga tauta ir patys turime rašyti ir kurti savo – laimingos šalies istoriją. Be jokių išsisukinėjimų prisitaikymų ir „kailio vertimų“.

Ana minėta konstitucija turėjo būti pirmasis žingsnis į tai, ką vadiname gražiu žodžiais žodžiais – demokratija ir pilietinė bendruomenė. Istorijos ir politologijos žinovai bei „žinovai“ moko, kad demokratija visada geriau nei „tvirta ranka“ ar kiti panašūs dalykai. Neseniai rašytoje knygoje apie karą (ji vadinasi „Skaistyklos evangelija“) skaitytojų klausiau, ar Trojos karas būtų pasibaigęs kitaip, jei tą Troją būtų valdęs liaudies išrinktas parlamentas, o vyriausias kariuomenės vadas būtų civilis?

esame didi atsakinga tauta ir patys turime rašyti ir kurti savo – laimingos šalies istoriją.

Iš skaitytojų girdėjau įvairių nevienareikšmiškų komentarų. Girdėjau ir tai (negaliu nesutikti), kad Antrajame pasauliniame kare Vakarų sąjungininkai nugalėjo Hitlerį ne todėl, kad buvo tobulai demokratiški (tikrai ne!), o buvo tiesiog kariškai stipresni. Stalinas buvo gal net baisesnis nedemokratas už Hitlerį, bet laimėjo, nes turėjo daugiau įbaugintos „patrankų mėsos“. Tad ar karą laimi demokratija ar karinė jėga? Klausimas ne šiaip sau ir dabarties kontekste, kai matome, kad mums – Vakarams - dėl Ukrainos reikalų kur kas sunkiau demokratiškai apsispręsti, nei įbaugintiems maskvėnams be diskusijų vykdyti diktatoriaus nurodymus. Taigi, demokratija yra didis gėris, bet jeigu ji neinvestuoja į politikos „fizinį pasiruošimą“, gali būti visai nekaip. Istorija žino nemažai tokių pavyzdžių įskaitant ir jau minėtą.

Parašyti gerą konstitucijos tekstą ne taip jau ir sunku, bet jis ir liks tik tekstas, jei nesugebėsime jo įgyvendinti ir apginti, ypač nuo tų, kurie tokių „konstitucinių“ tekstų neskaito ar iš viso nemoka skaityti. Dar prieš kelis metus Briuselio Europa garsiai džiaugėsi, kad nestatys jokių „fizinių sienų“, nes pastatė „teisines“. Šiandien stato realias tvoras, nes įspėjimų apie teisinę sieną migrantai tiesiog sąmoningai neskaito.

O grįžtant į Gegužės 3-sios Konstitucijos reikalus pasakysiu, kodėl viskas čia man taip susidėliojo. Tarp gausybės refleksijų apie Konstituciją perskaičiau tokį (lenkišką, beje) tekstelį apie tai, kad 1791 metais Abiejų Tautų Respubliką reikėjo veikiau ginti, nei plėtoti mintijimo pliuralizmą, reikėjo investuoti į patrankas, o ne į „arklus, lyras ir knygas“... Juk iš esmės tai netekome valstybės ne todėl, kad jos neapgynėme, bet todėl, kad dorai iki galo ir negynėme. Gal manėme, kad kariauti ne(be)apsimoka? Skaičiai rodo, kad buvome santykinai turtinga, raštinga, švari ir sveika valstybė. Tokia pat santykinai šviesi valstybė buvome ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje, bet ir vėl savo valstybės negynėme. Diplomatijos ir karybos istorija byloja, kad stengėmės „kaip nors išsisukti“, nusileidome vienam dėl Klaipėdos, iš kito kruvinų nagų (at)gavome Vilnių. Kad tik nereiktų kariauti...

Šiandien girdžiu politikus šnekant, kaip čia mums reikia suktis, lankstytis, laviruoti, blefuoti, kalkuliuoti, „stumti“ interesus ir eiti į kompromisus su savo tautine ir istorine sąžine. Jei tikrai taip, tai gali susidaryti vaizdas, kas esame čia kažkokia netikusi valstybė, kažkokie nereikalingi ir nenatūralūs geopolitiniai inkliuzai? Jei nesame, tai žinokime, kad mūsų istorinė misija yra ne pasipriešinti, o laimėti. Žinau, kad kai kam pareiga laimėti skamba labai baisiai, nes pergalės pigios nebūna.

O kaip Post scriptum, (čia nebus jokia politinė reklama, nes nesakau, už ką balsuoti) pasakysiu, kad pasiklausius prezidentinių rinkiminių debatų, liko kartėlis – beveik visi sakė, kad kovai už laisvę skirs kažkiek, bet ne per daug, nes daug reikia visiems kitiems dalykams, nes esame ne karo, o kažkokių kitokių „demokratinių gėrybių, vertybių“ šalis, kurią ginsime, jei bus už ką... Žodžiu, turėsime gynybai, kiek liks, o ne kiek reikės, jei neužteks, tai ir nereikės... Nes dar turime rašytinę teisę būti nepriklausomi... Pridursiu, kad šį tą karuose išmanau ir tikrai žinau, kad jokie BVP procentai neišgelbės. Reikės tiesiog kariauti neskaičiuojant.

Ir tų paralelių su Abiejų Tautų Respublika nebesinori vadinti atsitiktinėmis. Tad su Konstitucijos Diena, mielieji skaitytojai.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Konstitucija ir visokie išsisukinėjimai appeared first on LAIKMETIS.

Primename, kad dr. V. A. Vaičaičio pagrindinės mokslinių interesų, tyrimų ir ekspertinės sritys yra Lietuvos konstitucinė teisė, konstitucionalizmo istorija, lyginamoji konstitucinė teisė, teisės filosofija, teisės istorija. Todėl manome, kad šio konstitucinė teisės eksperto mintys, kuriomis jis sutiko pasidalinti ir su mūsų skaitytojais, atsakydamas į redakcijos klausimus, yra svarbios ne tik teisės specialistams.

Kokia yra KT nutarties dėl Stambulo konvencijos teisinė galia?

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 4 dalį, galutinį sprendimą dėl tokios Konstitucinio Teismo išvados turi priimti Seimas. Kitaip tariant, Seimui ši išvada yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas, panašiai, kaip specialistų ekspertinė nuomonė. Taigi, pagal Konstitucijos 138 straipsnį, tik ratifikavus šią Konvenciją Seime, ji taptų Lietuvos teisinės sistemos dalimi ir galėtų būti tiesiogiai taikoma Lietuvos teismuose.

Jei pažvelgtume į patį Stambulo konvencijos tekstą, didžiausia painiava kyla dėl terminologijos. Ji kyla ir verčiant šį tekstą, pavyzdžiui, į lietuvių kalbą. Atsiranda skirtis tarp biologinės ir socialinės lyties, kas suponuoja ideologines nuostatas. Ar tokiame kontekste KT neįsipainiojo į sociolingvistinę problematiką?

Taip, visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisės norminis aktas, kokiu pretenduoja būti Stambulo konvencija, neturėtų būti nei politinės ideologijos traktatas, nei juo labiau mokslinių tyrimų rezultatų publikacija. Tačiau Stambulo konvencijoje yra nemažai sociologinio bei pasaulėžiūrinio (ideologinio) pobūdžio teiginių, kurie nėra būdingi teisės aktui.

Pavyzdžiui, Konvencijos preambulėje teigiama, kad „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška“; taip pat, kad „smurtas prieš moteris yra vienas iš esminių socialinių mechanizmų, dėl kurių moterys prieš savo valią atsiduria priklausomoje padėtyje vyrų atžvilgiu“.

Tokie teiginiai remiasi tam tikra išankstine pasaulėžiūrine prielaida apie vyrų ir moterų antagonizmą, panašiai, kaip marksistinė ar lenininė ideologija rėmėsi darbdavių ir darbininkų klasių antagonistinės kovos ideologija. Be abejo, šitokia mokslinė pasaulėžiūrinė prieiga (kaip ir jai priešingos) gali egzistuoti demokratinėje visuomenėje, tačiau demokratinėje valstybėje jokie pasaulėžiūrinės ideologijos postulatai negali pretenduoti būti įtvirtinami teisės aktais, kurių pirminis uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius ar valstybės institucijų kompetencijas.

Be to, šioje Konvencijoje galima rasti ir tokių teiginių, kad „mergaitės dažnai susiduria su [...] nusikaltimais, prisidengus vadinamąja „garbė“ ar lyties organų žalojimu“. Tokie teiginiai sunkiai gali būti pripažįstami, kaip Europos kultūrinio paveldo pavyzdys, kokiu pretenduoja būti šis dokumentas, nes būdingi kitoms kultūroms. Pagaliau, Konvencijoje vartojami tokie sociologinio pobūdžio terminai, kaip „prietarai“, „papročiai“, „stereotipai“, „lyčių stereotipiniai vaidmenys“, „vienos lyties nepilnavertiškumo ar pranašumo idėja“ ir kt., jau nekalbant apie Konvencijoje vartojamą „gender“ terminą, kuris taip pat yra tam tikras ideologinis konstruktas, neegzistuojantis socialinėje tikrovėje.

Tuomet kaip vertinti tą aplinkybę, kad KT interpretavo šį tarptautinį teisės aktą mūsų Konstitucijos kontekste?

Mano paminėtieji pastarieji teiginiai ir terminai labiau tinka sociologiniams kultūriniams moksliniams tyrimams, o ne teisės norminiam aktui, todėl teismams būtų sudėtinga įgyvendinti šiuos teiginius arba vykdyti tokių teiginių ir teisinių konstruktų teisminę kontrolę. Konstitucinis Teismas šiuo atveju turėjo galimybę atsisakyti vykdyti šio dokumento konstitucinę priežiūrą.

KT savo išvadoje daug rėmėsi kitų šalių KT nutartimis dėl Stambulo konvencijos. Ar toks metodas dera su Lietuvos Konstitucijos dvasia?

Mano manymu, Konstitucinio teismo pasirinktas argumentavimo būdas šioje išvadoje buvo netinkamas, nes jis didesnį dėmesį čia skyrė Europos Sąjungos, tarptautinių sutarčių, įvairių rekomendacinių dokumentų ir užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimų aptarimui nei pačios Konvencijos nuostatų analizei. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jos nuostatos konstitucinės priežiūros byloje negali būti aiškinamos, remiantis tarptautine teise, užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimais ar Europos komisijos „Demokratija per teisę“ išvadomis apie Stambulo konvencija, nes Konstitucinio Teismo išvada nėra mokslinė publikacija.

Tuo tarpu Lietuvos Konstitucinis Teismas savo išvadoje nemaža dalimi rėmėsi minėtos komisijos nuomonėse išsakytais teiginiais, skirtais Armėnijai ir Moldovos Konstituciniam Teismui. Tačiau taip negali būti, nes Lietuvos Konstitucijos oficialiame aiškinime rėmimasis minėtomis nuomonėmis (netgi, jei jos būtų skirtos Lietuvos atvejui) – pažeistų Konstitucijos viršenybės principą.

Gaila, bet Konstitucinio Teismo teiginiai, susiję su Konvencijos teiginių analize Lietuvos Respublikos Konstitucijos kontekste sudaro mažesnę šios išvados dalį. Be to, netgi ir tuo atveju, kai jis apie tai pasisakė, kartais tai darė netinkamai. Pavyzdžiui, vienoje vietoje Konstitucinis Teismas pasisakė apie „tam tikroje visuomenės dalyje vyraujantį supratimą apie tai, ką galėtų reikšti sąvoka „lytis socialiniu aspektu“. Tačiau Konstitucinis Teismas nėra kompetentingas vertinti ir analizuoti apie visuomenėje ar jos dalyje vyraujančias žmogaus ar lyties sampratas. Taigi, iš to, kas pasakyta, matosi, kad Konstitucinio Teismo išvados turinys nėra tinkamas nei turinio, nei formos prasme.

Vis tik kokia būtų žmogaus lyties samprata pagal Lietuvos Konstituciją?

Manau, kad Stambulo konvencijos turinio esmė, į kurią savo išvadoje, visų pirma, turėjo atkreipti dėmesį Konstitucinis Teismas, yra susijusi su šioje Konvencijoje vartojama žmogaus lyties samprata, kuri angliškame Konvencijoje tekste išskaidyta į gender ir sex sąvokas.

Jei gender sąvoka Konvencijoje yra suprantama, kaip „socialiai sukonstruoti vaidmenys“ (angl. socially constructed roles), tai termino sex reikšmė Konvencijoje nėra pateikta ar paaiškinta, nors lietuviškame vertime išversta, kaip „biologinė lytis“ arba „lytis biologiniu aspektu“. Taigi, kadangi Konvencijoje sex ir gender terminai vartojami atskirai, kaip turintys savarankišką ir vienas nuo kito autonomišką turinį, galima daryti išvadą, jog Konvencijoje nebelieka žmogaus vientisos lyties sampratos.

Konstitucinis Teismas nėra kompetentingas vertinti ir analizuoti apie visuomenėje ar jos dalyje vyraujančias žmogaus ar lyties sampratas.

Kitaip tariant, Stambulo konvencija ne tik suskaido žmogaus lyties sampratą į du savarankiškus elementus, kurie neegzistuoja socialinėje tikrovėje, bet ir susiaurina žmogaus lyties sampratą iki jos socialinio ir biologinio „aspekto“. Kitaip tariant, vientisa žmogaus, kaip vyro ar moters, samprata apima ne tik jos biologinį ir socialinį, bet ir psichologinį, dvasinį ir kitus aspektus. Be to, pagal Konvenciją, lyties sampratą suprantant atsietai nuo jos biologinės ir psichologinės prigimties ir aiškinant ją kartu su tokiais Konvencijos terminais, kaip „seksualinė orientacija“ ir „lytinė tapatybė“, galima suponuoti, jog lytis čia suprantama, kaip susijusi su asmens pasirinkimo teise.

Pagaliau, dėl tokios lyties sampratos dviprasmybės nebeaiški Konvencijoje tampa ir „moters“ sąvoka, t.y. neaišku, kieno teises siekia garantuoti ši konvencija: moters prigimtine prasme, ar „moters“, kaip tam tikro „socialinio konstrukto“? Tokie dirbtiniai teisiniai konstruktai sunkiai gali būti suvokiami ne tik eiliniam Konvencijos skaitytojui, bet ir – Konvenciją taikyti turinčioms valstybės institucijoms, o tai diskredituoja ir patį Konvencijos pavadinime suponuojamą jos tikslą – apsaugoti moteris nuo smurto.

Konvencijoje nebelieka žmogaus vientisos lyties sampratos.

Čia taip pat reikia priminti, kad Konstitucinis Teismas šioje išvadoje pritarė ir tam, kad Konvenciją ratifikavus, joje pateikta lyties samprata, turės būti mokoma švietimo įstaigose net ir tuo atveju, jei ji bus nepriimtina tėvams, t.y. prieštaraus tėvų pasaulėžiūriniams įsitikinimams, nors Konstitucija tėvams garantuoja teisę religiškai ir doroviškai auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Taigi, būtent dėl lyties sampratos dviprasmybės ir tikrovėje neegzistuojančių teisinių konstruktų sukūrimo ši Konvencija gali tapti puiki priemonė valdžios galių piktnaudžiavimui žmogaus teisių atžvilgiu. Čia reikia priminti, jog būtent reguliavimo aiškumas ir yra vienas pagrindinių skirtumų, kuo teisė skiriasi nuo kitų socialinių normų.

Visgi, nežiūrint Stambulo konvencijos dviprasmiškumo, galime pasidžiaugti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra pateikta aiški ir nedviprasmiška žmogaus lyties samprata. Štai, Konstitucijos 18 straipsnyje kalbama apie žmogaus prigimtį, o 38 straipsnyje yra įvardijama vyriška ir moteriška žmogaus lytis. Be to, konstitucinė žmogaus, kaip vyro ir moters, samprata apima ne tik biologinį kūną ir galimybę turėti įvairius socialinius vaidmenis visuomenėje (pvz., pilietis ar šeimos narys), bet ir žmogaus psichologinį (per „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės“ įvardijimą Konstitucijoje) bei dvasinį (pvz., Konstitucija mini dvasinius autorių interesus) aspektus. Kitaip tariant, Konstitucijoje minimas žmogus yra vientisas, o ne suskaidytas, asmuo, kaip vyras ar moteris, kuris pasireiškia ne tik per vyro ar moters biologinį kūną, bet ir per jo socialines, psichologines ir dvasines savybes.

Kitaip sakant, pagal Lietuvos Konstituciją, negalima žmogaus sampratos atskirti nuo jo prigimtinės lyties, kaip ir žmogaus lyties sampratos negalima dirbtinai suskaidyti į „biologinę“ ir „socialinę“ lytį bei jas atskirti nuo psichologinės ir dvasinės žmogaus dimensijos.

Dėkojame už pokalbį.

The post Konstitucinės teisės ekspertas Vaidotas A. Vaičaitis: Konstitucijoje minimas žmogus yra vientisas, o ne suskaidytas appeared first on LAIKMETIS.

Europos Parlamentas neprivalomą rezoliuciją priėmė 336 balsais prieš 163. Ją palaikė centro ir kairiojo sparno frakcijos.

Tačiau teisė į „saugius ir legalius abortus“ beveik neturi galimybių būti įtraukta į teisiškai privalomą bloko chartiją, kuriai turėtų vienbalsiai pritarti 27 ES šalys.

Teisė į abortus vis dar labai ribojama kai kuriose ES šalyse, įskaitant katalikiškas Lenkiją ir Maltą. Ketvirtadienį Lenkijos įstatymų leidėjai pradėjo diskusijas dėl abortų įstatymų liberalizavimo, tačiau dėl valdančiosios koalicijos susiskaldymo šiuo klausimu sunku pasakyti, ką jie nuspręs. 

EP surengė balsavimą Prancūzijai praėjusį mėnesį tapus pirmąja ES valstybe, kuri savo konstitucijoje įtvirtino teisę į abortą.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) tuo metu pasiūlė įtraukti teisę į abortą ir į ES chartiją.

Diskusijos ES vyksta tuo metu, kai Jungtinėse Valstijose abortai kelia daug nesutarimų, 2022 metais JAV Aukščiausiajam Teismui panaikinus pusę amžiaus galiojusią federalinę teisę į šią procedūrą.

Per balsavimą Europos Parlamente prancūzų kraštutinių kairiųjų europarlamentarė Manon Aubry (Manon Obri) pasmerkė „kraštutinių dešiniųjų ir reakcionierių“ išpuolius prieš šią rezoliuciją.

„Teisė į abortą nėra nuomonės klausimas – tai žmogaus teisė, – sakė ji parlamente. – Teisė į abortą nežudo, priešingai, ji gelbsti gyvybes.“

The post Europarlamentarai pritarė raginimui įtraukti teisę į abortus į ES Pagrindinių teisių chartiją appeared first on LAIKMETIS.