Benediktas XVI nugyveno ilgą gyvenimą, kupiną ir sunkumų, ir nesuskaičiuojamų palaiminimų, rašo patriarchas, paminėdamas mirusio popiežiaus emerito didžiulį indėlį ne tik į Katalikų Bažnyčios mokymą, bet ir į visą XX a. teologiją.

Patriarchas mini Benedikto XVI įsipareigojimą dialogui, ypač su Ortodoksų Bažnyčia, mini jo apsilankymą Ortodoksų Bažnyčios patriarchato centre Stambule 2006 m. bei savo apsilankymus Vatikane ir jųdviejų susitikimus.

„Su liūdesiu atsisveikiname su jūsų pirmtaku, seseriškos Romos Bažnyčios šv. Petro Soste, – rašo Baltramiejus Pranciškui. – Reiškiame jums, brangus broli, ir visai Katalikų Bažnyčiai Konstantinopolio Bažnyčios užuojautą dėl šios netekties. Su meile prisimindami didžiąją Benedikto XVI asmenybę, meldžiame „visų dvasių ir kūnų Dievą, kuris sutrypė mirtį, sunaikindamas velnio valdžią, dovanodamas pasauliui gyvybę“, suteikti jo sielai amžinąjį atilsį ten, kur ilsisi teisieji.“ 

The post Konstantinopolio patriarchas pareiškė užuojautą dėl Benedikto XVI mirties appeared first on LAIKMETIS.

Tai patvirtino premjerės atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė.

„Vieša Maskvos patriarcho Kirilo parama Rusijos karui prieš Ukrainą daliai Lietuvos stačiatikių nėra priimtina, tad, anot premjerės, natūralu ir žmogiška, kad Lietuvos stačiatikiai turi teisę išpažinti savo tikėjimą be konflikto su sąžine“, – atsakyme BNS pirmadienį teigė R. Jakilaitienė.

Anot jos, laiške Konstantinopolio patriarchui I. Šimonytė išreiškė paramą tikinčiųjų kreipimuisi ir patvirtino pasirengimą aptarti galimą Vyriausybės vaidmenį Konstantinopolio patriarchatui atkuriant motininės bažnyčios veiklą Lietuvoje – „tiek, esant, galimybei, susitikimo su patriarchu Baltramiejumi I metu, tiek darbiniu lygmeniu per užsienio reikalų viceministrą Mantą Adomėną“.

Dalis Lietuvos ortodoksų dvasininkų prašo Konstantinopolio patriarcho leisti stačiatikiams Lietuvoje atkurti kanoninį pavaldumą Konstantinopolio patriarchatui. Dabar jie pavaldūs Maskvos patriarchatui, o jo patriarchas Kirilas atvirai remia Rusijos pradėtą karą Ukrainoje.

Gegužės 18 dieną Lietuvos ambasadorius Turkijoje Ričardas Degutis lankėsi Konstantinopolio patriarchate ir įteikė premjerės laišką patriarchui Baltramiejui I.

Anot R. Jakilaitienės, premjerės laiške pabrėžiama, kad stačiatikybė yra antroji didžiausia tradicinė religija Lietuvoje, be to, stačiatikių bendruomenė šalyje sparčiai auga, mat šalyje apsigyveno daugiau kaip 50 tūkst. nuo karo bėgančių ukrainiečių.

„Atkreipiame dėmesį, kad sprendimą dėl Konstantinopolio patriarchato parapijos (-ų) atkūrimo Lietuvoje gali priimti tik Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas – tai yra Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalas. Lietuvos Vyriausybė šiame procese dalyvaus tiek, kiek jos įsitraukimas yra būtinas, siekiant užtikrinti Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintą tikėjimo, sąžinės ir religijos laisvę visiems Lietuvos gyventojams“, – BNS sakė premjerės atstovė spaudai.

Sužinojęs apie premjerės laišką Lietuvos stačiatikių bažnyčios vadovas Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus kreipėsi į I. Šimonytę

Sužinojęs apie premjerės laišką Lietuvos stačiatikių bažnyčios vadovas Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus kreipėsi į I. Šimonytę, klausdamas, kodėl apie bendruomenės likimą kalbama šiai nežinant.

„Tai esminis klausimas. Tačiau mes matome, jog jis sprendžiamas be mūsų dalyvavimo. Kyla natūralus klausimas: kas vyksta mums už nugaros?! Sutikite su manimi, gerbiama ministre pirmininke, mes turime teisę apie tai žinoti, nes už mūsų stovi tūkstančių tūkstančiai žmonių, kurie gyvena Lietuvoje, ir laiko save stačiatikiais“, – savaitgalį išplatintame viešame laiške rašo metropolitas Inokentijus.

Pasak jo, absoliuti dauguma Lietuvos stačiatikių nė nemąsto apie jokį jurisdikcijos keitimą.

„Mums reikia dialogo – atviro, sąžiningo ir draugiško pokalbio. Mes visada esame tam pasiruošę“, – pabrėžė metropolitas.

Jo teigimu, apie norą pereiti į Konstantinopolio patriarchatą kalbantys stačiatikių dvasininkai žengė atskilimo keliu ir įnešė sumaištį į stačiatikių aplinką bei sukėlė grėsmę Lietuvos visuomenės stabilumui.

Lietuvos stačiatikių vadovas pakartojo atmetantis kaltinimus dėl karo Ukrainoje rėmimo.

„Nepaisant kaltinimų, kuriuos ne kartą išsakė atskilusieji dvasininkai ir pavieniai visuomenės veikėjai, mūsų bažnyčių parapijiečiai reiškia savo ištikimybę savo Tėvynei – Lietuvos Respublikai, kurios piliečiai jie yra, ir kasdien meldžiasi už jos valdžią, žmones ir kariuomenę. Apie tai, ir apie Lietuvos stačiatikių bažnyčios vienybės troškimą liudija tūkstančiai stačiatikių pasauliečių surinktų parašų“, – rašoma laiške I. Šimonytei.

Lietuvos ortodoksų bažnyčios vadovas Inokentijus anksčiau iš pareigų atleido kelis stačiatikių kunigus, kai šie nusprendė kreiptis į Konstantinopolio patriarchą, kad galėtų tapti šios metropolijos dalimi. 

Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui.

The post Laiške Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui I. Šimonytė teigė remianti kunigų siekį atsiskirti nuo Maskvos patriarchato appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos metropolija, trys Vilniaus kankiniai ir Šventosios Dvasios vienuolynas Konstantinopolio patriarchate

Filologas akademikas Zigmas Zinkevičius, pasiremdamas lingvistiniais duomenimis, teigia, kad Konstantinopolio patriarchato misija Lietuvoje galėjo prasidėti tarp X-XII a. XIII a. jau Bažnyčios istorijos puslapiuose pasirodo pirmieji lietuvių kilmės ortodoksų šventieji, taip pat Konstantinopolio patriarchato tikintieji – šv. kunigaikštis Daumantas (mirė 1299 m.), šv. vienuolis Eliziejus Laurušavietis (mirė 1250 m.), šv. vienuolė Charitina (mirė 1281 m.).

Vienu garsiausių Lietuvos ortodoksų tapo pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas (mirė 1267 m.), įsteigęs Laurušavo vienuolyną šalia Naugarduko, lietuvių žemėms artimiausioje kaimynystėje.

Kijevo ir Visos Rusios metropolitui Maksimui perkėlus savo katedrą iš Kijevo į Vladimirą (1299/1300 m.), dėl tais laikais egzistavusių valstybių sienų ir kitų pasidalijimų krikščionių ortodoksų padėtis mūsų regione tapo pakankamai sudėtinga. Atsižvelgdamas į sielovadinius poreikius, Konstantinopolio patriarchatas rūpestingai ir atsakingai spręsdavo šį klausimą. Jau apie 1303 m. buvo įsteigta Haličo ortodoksų metropolija.

Netrukus, 1315–1317 m., buvo įsteigta Lietuvos ortodoksų metropolija, kuri, kaip ir Haličo, buvo tiesiogiai pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Yra žinoma, kad lietuvių metropolitas Teofilis dalyvavo Konstantinopolio Bažnyčios sinoduose (1327 m., 1329 m.).

Nors ortodoksų tikėjimas tarp lietuvių tautos žmonių tiek neplito kaip anuomet buvo tikėtasi Konstantinopolyje, vis dėlto graikų apeigų krikščionybė tapo neatsiejama Viduramžių Lietuvos religinio ir socialinio kraštovaizdžio dalimi.

Pats ryškiausias anuo metu užgimusios ortodoksų tradicijos ženklas tai ir senovėje, ir mūsų dienomis visame krikščioniškame pasaulyje garsūs trys Vilniaus kankiniai. Šiuos ortodoksų šventuosius – Antaną, Joną ir Eustachijų 1374 m. kanonizavo Konstantinopolio patriarchas Filotėjas. Iki mūsų dienų išliko Konstantinopolio Dieviškosios Išminties katedros rektoriaus Mykolo Balsamono pagiriamasis žodis Vilniaus kankiniams graikų kalba.

Šv. Leontijus Karpovičius ( mirė 1620 m.), pirmasis Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno vyresnysis, kaip ir pats vienuolynas, taip pat buvo Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijoje. Šalie vienuolyno veikusi Šv. Dvasios brolija turėjo stauropigijos statusą, liudijantį tiesioginį pavaldumą Konstantinopolio patriarchui (XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje). Ant iki mūsų dienų išlikusių XVII a. Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno leidinių ir šiandien galima pamatyti to liudijimus – šventosios Konstantinopolio Bažnyčios patriarcho vardą.

Be didžiųjų šventųjų, Konstantinopolio patriarchato epocha Lietuvai paliko taip pat Tėvynės didvyrių ortodoksų, gynusių Lietuvos Didžiąją Kunigaištystę ir Abiejų Tautų Respubliką: kunigaikštis Teodoras Karijotaitis (mirė 1414 m.), Žalgirio mūšio dalyvis Teodoras Ostragiškis (mirė 1446 m.), Oršos mūšyje dalyvavęs didysis etmonas Konstantinas Ostragiškis (mirė 1530 m.), jo sūnus, globojęs ortodoksijų tikėjimą – Konstantinas Ostragiškis Jaunesnysis (mirė 1608 m.).

Kitaip tariant, visi senieji Lietuvos šventieji buvo Konstantinopolio patriarchato tikintieji, kaip ir senosios Lietuvos cerkvės – visa yra Konstantinopolio patriarchato palikimas. Mūsų sostinėje Vilniuje šiuo metu yra 10 bažnyčių ir 2 vienuolynai, iš kurių 3 cerkvės ir 1 vienuolynas pastatyti pavaldumo Konstantinopolio patriarchatui laikais, daugybė Konstantinopolio patriarchato cerkvių yra neišlikę iki mūsų dienų.

Kur iš Lietuvos „dingo“ Konstantinopolio patriarchatas?

Kokiai jurisdikcijai priklauso tam tikra teritorija, nustato Bažnyčios kanonų teisė. Vienų patriarchatų jurisdikciją nustato Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kitų – Visuotinio (Konstantinopolio) patriarchato dekretai (tomosai). Konstantinopolio patriarchatas prarado valdžią tikintiesiems Lietuvoje ne todėl, kad pasikeitė Bažnyčios taisyklės (kanonai), o dėl to, kad iš Lietuvos jį išstūmė Rusijos imperijos politinė valdžia.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės priklausė Kijevo metropolijai, kuri buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Kai Maskvos valstybė užėmė dalį tų žemių, ji pareikalavo Konstantinopolio patriarchato perduoti valdžią Kijevo metropolijai.

Nors Maskva papirkinėjo Konstantinopolio hierarchus ir darė jiems spaudimą, Maskvos reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies. Maskvos patriarchatui jurisdikcija Kijevo metropolijos atžvilgiu buvo deleguota tik dalinai ir laikinai. Visa tai yra ištyrę istorikai.

Viskas, ką Maskva išreikalavo iš Konstantinopolio, aprašoma 1686 m. Konstantinopolio patriarcho laiške carui Ivanui V Aleksejevičiui. Šis laiškas yra įtrauktas į Rusijos imperijos įstatymų sąvadą, kur pateikiamas jo graikiškas originalas ir vertimas į rusų kalbą, ir su jo turiniu gali susipažinti kiekvienas. Laiškas kalba apie tokią privilegiją Maskvos patriarchui:

...dėl didelio atstumo ir dėl dviejų didžiųjų karalysčių karo, negalėjo visuotinio patriarchato [šventasis] sostas šventinti tikrojo Kijevo metropolito, [...] [todėl] Jūsų Karališkoji ortodoksiška Didenybė [...] paprašė, kad Kijevo vyskupija būtų šventojo Maskvos patriarchato sosto valdžioje, kad kai bus reikmė pašventinti vertą žmogų, jį galėtų išrinkti [Kijevo] metropolijai priklausantys arkivyskupai, archimandritai ir igumenai, kunigai, vienuoliai, bajorai ir kiti, su leidimu ir žinia ten tuo metu esančio šlovingojo etmono [...].

Jo Palaimintybė Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Joakimas [...] teturi teisę šventinti Kijevo metropolitą pagal Bažnyčios taisykles, kurį išrinks, kaip nurodoma šiame rašte, priklausantys šiai vyskupijai [...]. Tokiu būdu tepaklūsta Kijevo metropolija šventajam Maskvos patriarcho sostui [...], bet tegu būna išlaikyta šitai: kai Kijevo metropolitas atnašauja bekrauję auką ir tarnauja Dieviškąją Liturgiją, tegu prisimeną kaip pirmąjį Jo Šventenybės Visuotinio patriarcho vardą; [...] tik po to – Maskvos patriarchą.

Laiškas nekalba apie Kijevo metropolijos pilnavertį perdavimą Maskvos patriarchatui, o tik tam tikromis sąlygomis (dėl karo ir didelio atstumo) įvedamą išimtį (oikonomia), galimybę Maskvos patriarchui pašventinti dvasininkų ir pasauliečių susirinkimo išrinktą Kijevo metropolitą. Tuo tarpu Kijevo metropolitui nurodoma ir toliau kaip savo primą minėti visuotinį patriarchą, taip pripažįstant savo  kanoninę priklausomybę Motinai Bažnyčiai Konstantinopolyje.

Laiškas nekalba apie kitų Kijevo metropolijos vyskupų skyrimo teisę, nekalba apie Maskvos patriarcho teisę perbraižyti metropolijos ribas ir pan. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad šio laiško sąlygų Maskva niekada nevykdė: visuotinis patriarchas minimas nebuvo, netrukus prasidėjo metropolijos ribų perbraižymai, buvo panaikinti metropolito rinkimai, ne visi Kijevo katedros vadovai turėjo „metropolito“ titulą, pati metropolija buvo netekusi savo vardo, jis grąžintas tik 1992 m. Kitaip tariant, nors laiškas tokių privilegijų nesuteikė, bet Maskvos patriarchatas tvarkėsi Kijevo metropolijoje kaip savo vyskupijoje.

Abiejų Tautų Respublikoje gyvenę ortodoksų vyskupai nepripažino jurisdikcijos perdavimo Maskvai. Nepripažino ir vėlesni Konstantinopolio patriarchai.

Pavyzdžiui, 1924 m. patriarchas Grigalius VII rašė: „...užfiksuota, kad pirmasis Kijevo metropolijos ir nuo jos priklausančios Lietuvos bei Lenkijos ortodoksų metropolijos atskyrimas nuo mūsų sosto bei jų įjungimas į šventąją Maskvos Bažnyčią buvo įvykdytas pažeidžiant kanonų teisę...“.

Kadangi 1686 m. laiškas yra ne sutartis, o vienpusiškai Konstantinopolio Maskvai suteikta privilegija, kad nekiltų nesusipratimų, 2018 m. spalio 11 d. Konstantinopolio patriarchato sinodas oficialiai atšaukė laiško galiojimą.

Jeigu jurisdikcijos perdavimo fakto nepripažino nei ATR ortodoksai, nei Konstantinopolio patriarchai, tai kaip čia atėjo Maskvos patriarchatas? Kadangi Rusijos Bažnyčia buvo carų politinis įrankis, daugelis Abiejų Tautų Respublikos piliečių mieliau jungėsi prie unijos su Romos popiežiumi, nei pakluso Maskvai.

Po ATR padalijimų (1772 m.; 1793 m.; 1795 m.) Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, visi Lietuvos ortodoksai galutinai tapo pavaldūs Peterburgo sinodui, tačiau ortodoksų čia jau buvo ne tiek ir daug.

Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės žemių ortodoksai priklausė dviem – Minsko ir Zaslavlio vyskupijoms, šiandienos Vilniaus kraštas priklausė Minsko vyskupijai, o nuo 1833 m. – atkurtai Polocko vyskupijai.

Polocko vyskupas Smaragdas Kryžianovskis rašė, kad visoje Vilniaus gubernijos teritorijoje (su dalimi šiandieninės Baltarusijos) tebuvo 1000 ortodoksų, o Vilniuje neveikė nė viena parapija, tik Šventosios Dvasios vienuolynas (1838 m. įkurta jo filija – šv. Efrozinos (Eufrosinijos) bažnyčia. Taigi, kai visi Lietuvos ortodoksai galutinai buvo pajungti Rusijos Bažnyčiai, ortodoksų čia jau beveik ir nebebuvo.

Kaip Lietuvoje atsirado šiuolaikinė Maskvos patriarchato vyskupija?

Šiuolaikinė „Rusiõs Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupija“ atsirado iš 1839 m. įkurtos „Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Lietuvos ir Vilniaus vyskupijos“. Ją kuriant nebuvo paisoma Bažnyčios kanonų – 1839 m. Polocke buvo sušauktas unitų susirinkimas, kuris imperatoriaus ir sinodo paprašė juos priimti į Ortodoksų Bažnyčią. Prašymas buvo patenkintas ir taip buvo įkurta Lietuvos ir Vilniaus vyskupija, prie kurios prijungti 1,6 milijono unitų.

Kuriant vyskupiją nebuvo konsultuojamasi su visuotiniu patriarchatu, neprašoma peržiūrėti kanoninę tvarką, nes Rusijos imperijos praktikoje Rusija laikėsi požiūrio, kad visur, kur yra jos politinė valdžia, ten automatiškai bažnyčios turi paklusti Peterburgo sinodui.

Taip 1801 m. Rusijai užgrobus Sakartvelą (Gruziją), caras panaikino Gruzijos patriarchatą ir padarė Gruzijos Bažnyčią pavaldžią Peterburgo sinodui (nors ji buvo autokefalinė nuo pirmojo tūkstantmečio).

Rusijos imperijai užgrobus Rumunijos kraštą Besarabiją, nuo autokefalinės Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios buvo atgnybtos vyskupijos ir taip pat pajungtos Peterburgo sinodui. Taip ir Vilniaus gubernija buvo traktuojama kaip kanoninė Peterburgo sinodo teritorija vien todėl, kad šią teritoriją valdė Rusijos imperija.

XX a. pr., žlugus Rusijos imperijai, buvusios Rusijos imperijos kolonijos kreipėsi į visuotinį patriarchatą, kad išlaisvintų jas nuo pavaldumo Rusijos Bažnyčiai. Kadangi pagal senuosius kanonus buvusios Kijevo metropolijos teritorija ir toliau priklausė Konstantinopolio patriarchatui, 1924 m. kitai buvusiai Kijevo metropolijos daliai – Lenkijos Bažnyčiai – buvo suteikta autokefalija. Estijos (1923 m.) ir Latvijos (1936 m.) Bažnyčioms buvo suteikta autonomija Konstantinopolio patriarchato sudėtyje.

Taigi, Maskvos patriarchatas (Rusijos Bažnyčia) Lietuvoje atsirado 1839 m., kai buvo įsteigta unitams atversti skirta vyskupija. Po 1830 m. ir, ypač, po 1863 m. sukilimų prieš Rusijos valdžią, visoje Lietuvoje kaip bausmė pradėtos statyti naujos cerkvės, todėl daugelis plačiosios Lietuvos cerkvių pastatytos būtent tais metais. Rusijos imperijos metu ortodoksų bendruomenės skaičių pildė rusų kolonistai, o po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) prie bendruomenės prisijungė gausybė sovietmečiu į Lietuvą atsiųstų dirbti rusakalbių.

Apibendrinimas

Pradinė Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje buvo Konstantinopolio patriarchatas, kuris XVII a. prarado įtaką dėl pasikeitusių politinių aplinkybių. Faktinę Konstantinopolio patriarchato valdžią Lietuvoje nutraukė tik bažnytinė unija ir carinės valdžios veiksmai, bet Bažnyčios kanonai nesikeitė.

Maskvos patriarchato vyskupija buvo įkurta carinės valdžios ir palaikyta sovietmečiu, todėl daugelio lietuvių atmintyje pagrįstai siejasi su Rusijos imperine politika. Dabar, kai Maskvos patriarchas yra įsitraukęs į politiką, daug kas pagrįstai nori grįžti į faktinį pavaldumą Konstantinopoliui, kurisčia gyvavo apie septynis šimtus metų.

The post Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje – nauja Bažnyčia? appeared first on LAIKMETIS.