Viešoji konsistorija – Kardinolų kolegijos susirinkimas – vyko Šv. Petro bazilikoje. Liturginių apeigų metu popiežius Pranciškus į Kardinolų kolegiją iš viso įvesdino 21 dvasininką. 

Konsistorijos homilijoje popiežius Pranciškus komentavo šia proga skaitytą Evangelijos pagal Morkų ištrauką, pasakojančią kaip Jėzui su mokiniais keliaujant į Jeruzalę du mokiniai paprašė Jėzaus, kad savo būsimoje karalystėje skirtų jiems svarbiausias pareigas.

„Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas“ (Mk 10, 43), – atsakė jiems Jėzus, mėgindamas paaiškinti tuo metu mokiniams dar nesuprantamos Dangaus karalystės esmę.

Evangelija atskleidžia dramatišką kontrastą, sakė Pranciškus.  Jėzus eina stačiu į kalną vedančiu keliu, kurio gale laukia Golgota, o mokiniai galvoja apie lygų kelią, apie šlovingą Mesijo pergalę. Taip gali nutikti ir mums. Ir mus gali apakinti prestižo ir galios vilionės.

Štai kodėl svarbu pažvelgti į savo vidų, nuolankiai atsistoti prieš Dievą ir sąžiningai paklausti savęs: kur krypsta mano širdis? Kuria kryptimi ji juda? Ar neinu klaidinga kryptimi?

Ką reiškia eiti Jėzaus keliu?

Eiti Jėzaus keliu pirmiausia reiškia statyti jį į visko centrą. Dvasiniame gyvenime, kaip ir pastoracijoje, kartais kyla pavojus, kad susitelksime į išorė, pamiršdami esminius dalykus.

Pernelyg dažnai antraeiliai dalykai užima to, kas būtina, vietą, išoriniai dalykai ima viršų prieš tai, kas iš tiesų svarbu, pasineriame į veiklą, kurią laikome neatidėliotina, nesigilindami į esmę. Turime grįžti prie to, kas svarbiausia, susigrąžinti tvirtą pagrindą, „apsivilkti“ Kristumi.

Eiti Jėzaus keliu taip pat reiškia puoselėti susitikimo aistrą. Jėzus niekada nekeliauja vienas. Jo ryšys su Tėvu neatskiria jo nuo pasaulio įvykių ir skausmo. Priešingai, jis atėjo į pasaulį būtent tam, kad išgydytų žmogaus žaizdas ir palengvintų jo širdies naštą, kad nuverstų širdį slegiančius nuodėmės akmenis ir sutraukytų vergijos grandines. Jėzus savo kelyje sutinka kančios paženklintų žmonių veidus, tampa artimas tiems, kurie prarado viltį, pakelia puolusius, gydo sergančius.

Eiti Jėzaus keliu pagaliau reiškia būti bendrystės ir vienybės statytojais, sakė popiežius. Jėzaus kelias veda į Golgotą. Ant kryžiaus jis įvykdys jam patikėtą misiją, kad nė vienas nebūtų prarastas (plg. Jn 6, 39), kad būtų sugriauta priešiškumo siena (plg. Ef 2, 14) ir kad visi suprastume, jog esame to paties Tėvo vaikai ir broliai bei seserys tarpusavyje.

Galiausiai popiežius kreipėsi į naujus kardinolus: „Viešpats, nukreipęs savo žvilgsnį į jus, kilusius iš skirtingų istorijų bei kultūrų ir atstovaujančius Bažnyčios visuotinimui, šiandien kviečia jus būti brolybės liudytojais, bendrystės kūrėjais ir vienybės skatintojais. „Eikime kartu Jėzaus keliu – nuolankiai, su nuostaba ir džiaugsmu.“

Perskaitęs jų pavardes bei iš 21 naujai paskirto kardinolo priėmęs tikėjimo išpažinimą ir priesaiką, popiežius kiekvienam iš jų įteikė kardinolišką žiedą ir kepuraitę, vadinamą biretu.

R. Makrickas gimė 1972 metais Biržuose, 1996 metais buvo įšventintas kunigu Panevėžio vyskupijai, iki 2001-ųjų buvo Lietuvos vyskupų konferencijos sekretorius ir 2000 metais didžiojo jubiliejaus nacionalinio komiteto vadovas.

2004 metais Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete R. Makrickas įgijo Bažnyčios istorijos daktaro laipsnį, 2006-aisiais priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, dirbo nunciatūrose Sakartvele, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Gabone ir Valstybės sekretoriato bendrųjų reikalų skyriuje.

R. Makrickas nuo 2021 metų gruodžio vidurio yra Popiežiškosios Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos nepaprastasis komisaras, o šių metų kovą buvo paskirtas šios Bazilikos arkikunigu koadjutoriumi.

Praėjusiais metais jis Švč. Mergelės Marijos bazilikoje Romoje pašventintas vyskupu.

Lietuvoje kardinolo titulas taip pat yra suteiktas Jurgiui Radvilai, Vincentui Sladkevičiui, Audriui Juozui Bačkiui bei Sigitui Tamkevičiui.

Raudonos spalvos sutanas dėvintys kardinolai yra svarbiausi popiežiaus patarėjai.

Sekmadienį Šventasis Tėvas su visais konsistorijoje dalyvavusiais kardinolais aukos Šv. Mišias.

The post Arkivyskupas Rolandas Makrickas tapo kardinolu appeared first on LAIKMETIS.

Vos popiežius Pranciškus spalį paskelbė, kad konsistorija įvyks gruodžio 7 d., „Gamarrelli“ parduotuvės vitrina buvo nudažyta raudona - tradicine kardinolų rūbų, spalva.

Kaip aiškina ateljė direktorė Alessia Gammarelli, vitrinos ekspozicija yra gana istorinė - kai kurie iš eksponuojamų drabužių jau nebedėvimi. Alessia ir jos pusbroliai Lorenzo bei Massimiliano yra šeštoji Gammarelli šeimos karta, vadovaujanti šeimos verslui.

Šiandieniniai kardinolai vis dar dėvi juodas sutanas su raudonais apvadais, tačiau manteletės - kelius siekiantys drabužiai be rankovių - išėjo iš mados. Raudoni batai, kuriuos avėjo Benediktas XVI, taip pat nebemadingi, tačiau Gammarelli iš susidomėjimo istorija juos įtraukė į vitriną.

Giovanni Antonio Gammarelli savo ateljė atidarė 1798 m. Nuo to laiko įmonė pasiuvo rūbus šimtams, jei ne tūkstančiams kunigų, vyskupų ir kardinolų. Nuo Pijaus XI (1922-1939 m.) visi popiežiai dėvėjo Gammarelli drabužius.

O šiandien garsiausias ateljė klientas yra popiežius Pranciškus, kuris gerokai supaprastino pontifiko drabužius: raudonus batus pakeitė juodais, atsisakė raudonos spalvos rūbus, palikdamas tik baltus.

Pontifiko sekretoriai pateikia ateljė užsakymą dėl naujų popiežiaus drabužių, ir po savaitės jie jau būna paruošti.

Gruodžio 7 d. Vatikane naujieji kardinolai pirmą kartą apsivilks raudonos spalvos sutanas ir mozetus - trumpus pečių apdangalus.

Roketė - balti lininiai marškiniai, siekiantys kelius ir puošti nėriniais - yra dar viena svarbi kardinolo aprangos dalis. Kardinolišką įvaizdį užbaigia raudonas zucchetto (pijusė) - maža apvali kepuraitė.

Konsistorijos metu kardinolai iš popiežiaus gauna biretus - raudonus kvadratinius galvos dangalus ir žiedus. Alyviniai kardinolų drabužiai skirti ypatingoms iškilmėms, kasdien jie dėvi juodas sutanas su raudonais apvadais ir raudona juosta.

Dabar Gammarelli siuvėjai ir siuvėjos skuba įvykdyti visus skubius būsimųjų kardinolų užsakymus iki šeštadienio konsistorijos - dauguma jų tik prieš du mėnesius sužinojo, kad jiems reikia naujų rūbų.

„Viską siuvame patys, čia, ateljė, taip pat visus liturginius drabužius sukirpome ir pasiuvome rankomis. Stengiamės tęsti šią gražią tradiciją“, - sako Alessia Gammarelli.

Ateljė lange visuomet eksponuojamas baltas zucchetto - tokios spalvos kepuraites dėvi tik pats popiežius.

Kaip aiškina Alessia, su šia kepuraite susijusi tradicija: žmonės, kurie ketina pamatyti popiežių audiencijoje, parduotuvėje perka naujas zucchetto, tikėdamiesi, kad susitikę su popiežiumi galės jam jas padovanoti ir mainais gaus kepuraitę, kuri bus ant jo galvos.

The post Istorinė Romos ateljė paruošė rūbus naujiems kardinolams appeared first on LAIKMETIS.

Turino arkivyskupas metropolitas Roberto Repole, redagavęs seriją „Popiežiaus Pranciškaus teologija“, yra teologas, buvęs Italijos teologų asociacijos prezidentas, išsilavinimą įgijęs Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje.

57 metų prelatas aktyviai dalyvavo abiejose 2023 ir 2024 m. Vatikane vykusio visuotinio Sinodo dėl sinodiškumo plenarinėse sesijose. Repole taip pat dalyvavo 2024 m. Vyskupų sinodo įsteigtuose teologiniuose-pastoraciniuose forumuose, skirtuose pagilinti studijas ir apmąstymus apie Bažnyčios misijinę veiklą.

Romos vyskupijos generalinis vikaras arkivyskupas Baldassare Reina yra jauniausias iš Italijos prelatų, kurie gruodžio 7 d. bus pakelti kardinolais. Dar tik 2024 m. 54 metų prelatas popiežiaus Pranciškaus buvo paskirtas Romos vyskupijos generaliniu vikaru, Šventojo Jono Laterano bazilikos arkivyskupu ir Popiežiškojo Laterano universiteto didžiuoju kancleriu. 

Tėvas Fabio Baggio CS yra vienintelis iš penkių išrinktųjų Italijos kardinolų, priklausantis pašvęstojo gyvenimo kongregacijai. Karolio misionierių (dar vadinamų skalabriniečiais) kunigas Baggio nuo 2017 m. dirba Vatikano integralaus žmogaus vystymosi skatinimo dikasterijoje.

2022 m. dikasterijos prefektu paskyrus kanadietį jėzuitą kardinolą Michaelą Czerny, Baggio vėliau buvo paaukštintas į dikasterijos sekretoriaus pavaduotojo pareigas. 2017-2022 m. Baggio vadovavo dikasterijos Migrantų ir pabėgėlių skyriui.

Neapolio arkivyskupas metropolitas Domenico Battaglia, garsėjantis meile vargšams, per savo kunigiškąją tarnystę daugiau kaip 20 metų vadovavo narkomanų reabilitacijos centrui Katancaro mieste, Kalabrijoje.

„Prašau manęs nevadinti eminencija; jums esu ir visuomet būsiu don Mimmo (kun. Mimmo)“, - patikino Domenico Battaglia Vatikano radijui kalbėdamas apie jam visiškai nelauktą skyrimą.

„Prašau manęs nevadinti eminencija; jums esu ir visuomet būsiu don Mimmo (kun. Mimmo)“, - patikino Domenico Battaglia.

„Tapti kardinolu yra ne privilegija, o atsakomybė, kurią turime prisiimti visi kartu ir ja dalytis eidami kartu ir jausdamiesi kaip vieni kitų tarnai“, – pažymėjo būsimas kardinolas.

Don Mimmo, plačiai žinomas kaip socialiai angažuotas dvasininkas, pietinėje Italijoje vadinamas „gatvės klebonu“, ypač dėl veiklos narkomanų reabilitacijos ir jaunimo pastoracijos srityse. Don Mimmo buvo vienas iš spalio mėnesį posėdžiavusio sinodo apie sinodiškumą narių, deleguotas Italijos vyskupų konferencijos.

„Suteikdamas papildomos atsakomybės naštą popiežius prašo, kad dar labiau išplėsčiau širdį, kad padėčiau jam vykdyti jo tarnystę ir galėčiau dalytis jo rūpesčiu dėl visuotinės Bažnyčios ir viso pasaulio gerovės.

Be to, esu dėkingas popiežiui už tai, kad skyrė dėmesį ne tiek mano asmeniui, kiek pietų Italijai, nes pašaukdamas mane šiai tarnystei pažvelgė į pietinės Italijos sūnų ir į vyskupą iš pietų Italijos, kuri kartu yra ir vargo, ir vilties kraštas“, – patikino arkivyskupas D. Battaglia.

Iš Satriano, Kalabrijos regiono Katancaro provincijos miesto, kilęs ganytojas prieš tarnystę Neapolio arkivyskupijoje buvo vyskupas Kampanijos regione.

D. Battaglia baigė filosofijos ir teologijos studijas regioninėje Popiežiškojoje Šv. Pijaus X seminarijoje Katancare. 1988 m. įšventintas kunigu, tarnavo įvairiose parapijose, įskaitant gimtąjį Satrianą, ėjo Katancaro mažosios seminarijos rektoriaus pareigas.

Po gruodžio 7 d. konsistorijos Kardinolų kolegijoje bus 52 italai, iš kurių 17 turės balsavimo teisę kitoje popiežiaus konklavoje.

Nors daug kalbama, kad italų įtaka būsimoje konklavoje mažėja, tačiau jie lieka skaitlingiausia tautine grupe tarp rinkikų.

The post Kardinolų kolegiją papildys net penki italai appeared first on LAIKMETIS.

Po dešimtosios savo pontifikato konsistorijos popiežius Pranciškus veiksmingai įtvirtins didelę geografinę Kardinolų kolegijos įvairovę.

Taip pat po jos apie 60 proc. visų kolegijos narių ir beveik 80 proc. kardinolų, kurie būsimoje konklavoje rinks popiežių yra paskirti Pranciškaus.

Nors Kardinolų kolegija ir toliau bus didžia dalimi europietiška (joje vis dar dominuoja italų kilmės eminencijos), po gruodžio 7 d. konsistorijos Kolegijoje, atsakingoje už pagalbą popiežiui rūpinantis Visuotine Bažnyčia, bus atstovaujama daugiau kaip 90 šalių.

Po gruodžio mėnesio konsistorijos Kardinolų kolegija taip pat išsiplės iki 253 narių. Nors didžioji dauguma kardinolų paprastai yra pasaulietiniai dvasininkai, šių metų konsistorijoje vienuolinėms kongregacijoms ir institutams priklausančių kardinolų skaičius padidės iki 68. 

Nuolatinę kolegijos plėtrą už tradiciškai katalikiškos Europos ribų liudija ir tai, kad atrenkami kardinolai, priklausantys misionierių kongregacijoms šalyse, kuriose katalikai sudaro mažumą.

Du nauja paskirti kardinolai - Tokijo arkivyskupas Tarcisio Isao Kikuchi, SVD, ir Belgrado-Smederevo (Serbija) arkivyskupas Ladislavas Nemetas, SVD, priklauso Dievo žodžio draugijos vienuolinei kongregacijai ir atstovauja Bažnyčiai šalyse, kuriose katalikų yra 5 proc. ir mažiau.

popiežius Pranciškus veiksmingai įtvirtins didelę geografinę Kardinolų kolegijos įvairovę.

Pagal Kanonų teisės kodekso 349 kanoną kardinolai privalo kolegialiai rinkti popiežiaus įpėdinį, jei būtų sušaukta konklava. Tačiau ne visi kardinolai turi teisę joje balsuoti. 

Po konsistorijos daugiau kaip pusė kolegijos narių taps „kardinolais-rinkikais“. Šie kardinolai yra jaunesni nei 80 metų amžiaus, todėl turi teisę balsuoti už naująjį popiežių.

Tarp 140 balsavimo teisę turinčių kardinolų pagal šalis daugiausiai atstovauja Italija - 17 kardinolų-rinkikų, toliau eina JAV - 10 ir Ispanija – 6.

Likusieji 113 kolegijos „kardinolai nerinkėjai“ yra 80 metų ir vyresni. Nors jie gali dalyvauti susitikimuose prieš prasidedant konklavai, tačiau neturi balsavimo teisės, todėl pačioje konklavoje nedalyvaus.

Gruodžio 7 d. vyksiančioje konsistorijoje į naują tarnystės rangą bus pakelti tiek vyriausias, tiek jauniausias Kardinolų kolegijos nariai.

Seniausiu kolegijos nariu taps 99 metų italas kardinolas emeritas Angelo Acerbi, Maltos riterių prelatas emeritas. Jis 50 metų tarnavo Katalikų Bažnyčiai kaip vyskupas, taip pat turi 40 metų darbo Šventojo Sosto diplomatiniame korpuse patirtį.

1974-2001 m. jis buvo nuncijumi Naujojoje Zelandijoje, Kolumbijoje, Vengrijoje, Moldovoje ir Nyderlanduose.

Melburno (Australija) Ukrainiečių graikų katalikų Šv. Petro ir Pauliaus eparchijos vyskupas Mykola Byčiokas, būdamas 44 metų, taps jauniausiu kardinolu. Po jo pakėlimo į kardinolo rangą bendras kardinolų iš didžiojo Okeanijos regiono skaičius padidės iki keturių.

Spalio 6 d. laiške, sveikindamas naujuosius kardinolus tapus „Romos dvasininkija“, popiežius Pranciškus rašė, kad narystė Kardinolų kolegijoje „išreiškia Bažnyčios vienybę ir ryšį, jungiantį visas Bažnyčias su šia Romos Bažnyčia“.

The post Nauji kardinolai atspindės Katalikų Bažnyčios vienybę geografinės plėtros sąlygomis appeared first on LAIKMETIS.

Pranciškus būsimų kardinolų prašo stengtis, kad jų tarnystė įkūnytų tris bruožus, kuriuos paminėjo argentiniečių poetas Francisco Luisas Bernardezas apibūdindamas šventąjį Kryžiaus Joną: toli žvelgiančios akys, maldai sudėtos rankos, basos kojos.

Popiežius rašo, jog kardinolams būtinas toli matantis žvilgsnis, jog jų tarnystė reikalauja praplėsi regėjimo lauką ir išplėsti širdį, kad galėtų žvelgti toliau ir labiau visus mylėti. Labai reikia ir maldos, nes nuo jos priklauso skelbimo ir vadovavimo jų globai patikėtai bendruomenei sėkmė.

Reikia ir basų kojų, kad keliaujant per pasaulį jos jaustų aštrius kelio akmenis, kad kardinolui nebūtų svetimas žmonių skausmas, kad matytų visus, kenčiančius dėl karo, diskriminacijos, persekiojimo, bado ir skurdo, visus, kuriems reikia atjautos ir gailestingumo.

Tegul kardinolui nebūna svetimas žmonių skausmas, kad matytų visus

Galiausiai popiežius patikina, kad jis meldžiasi už būsimus naujus kardinolus ir linki, kad jų gyvenime žodis „tarnas“ užgožtų titulą „eminencija“.

Pranciškus praėjusį sekmadienį sakė, jog džiaugiasi galėdamas pranešti, kad š. m. gruodžio 8 d. surengs konsistoriją naujų kardinolų skyrimui. Popiežiaus liturginių apeigų vadovas šeštadienį išplatintame naujame apeigų kalendoriuje nurodė, kad minėtoji konsistorija įvyks šeštadienį, gruodžio 7 d. Šv. Petro bazilikoje.

Apeigos, kurių metu popiežius įvesdins į kardinolų kolegiją 21 dvasininką, įskaitant arkivyskupą Rolandą Makricką, Popiežiškosios Šv. Marijos Didžiosios bazilikos arkikunigą koadjutorių, prasidės šeštadienį popiet, 16 val.

Gruodžio 8-ąją popiežius aukos Mišias su naujais kardinolais ir visais konsistorijoje dalyvausiančiais kardinolais. Eucharistijos šventimas Šv. Petro bazilikoje prasidės 9.30 val.

The post Popiežius naujiems kardinolams: tegul žodis „tarnas“ užgožia titulą „eminencija“ appeared first on LAIKMETIS.

Geografinė būsimos konklavos konfigūracija

Tarp naujųjų raudonųjų kardinolų kepurių yra Džubos kardinolas Stephenas Ameyu Martinas Mulla, pirmasis kardinolas iš Pietų Sudano. Taip pat pakelti dar du Afrikos prelatai - kardinolas Stephenas Brislinas iš Keiptauno (Pietų Afrikos Respublika) ir kardinolas Protase Rugambwa iš Taboros (Tanzanija). Bendras iš Afrikos kilusių kardinolų - rinkikų procentas dabar yra 14 %, t. y. 5 % daugiau nei 2013 m.

Popiežius taip pat paskyrė kardinolus, atstovaujančius katalikų bendruomenėms krikščionių daugumos neturinčiose šalyse: kardinolas Pierbattista Pizzaballa, Jeruzalės lotynų patriarchas, kardinolas Stephenas Čou iš Honkongo ir kardinolas Sebastianas Francis iš Penango (Malaizija). Iš viso dabar 16 % visų kardinolų - rinkikų yra iš Azijos, palyginti su 9 % prieš Pranciškaus pontifikatą.

Tai įprasta Pranciškui, kuris pasirenka naujus kardinolus iš tikrai tolimų teritorijų ir vyskupijų, dažnai turinčių mažą katalikų populiaciją, - taip įkūnijamas Šventojo Tėvo rūpestis pasiekti Bažnyčios periferijas. Paskiriami kardinolais dvasininkai iš Mongolijos, Maroko, Švedijos, Žaliojo Kyšulio, Tongos ir Laoso, kur katalikų skaičius skaičiuojamas ne milijonais, o tūkstančiais. Nors Liuksemburge ir Maltoje vyrauja katalikybė, bet skaičiai ten nesiekia net pusės milijono, ir vis tik pontifikas kardinolų kepurėmis ir rinkimų teise apdovanojo šių šalių vyskupus.

Šeštadienį taip pat buvo paskirti penki nauji kardinolai iš Lotynų Amerikos, įskaitant tris iš Pranciškaus gimtosios Argentinos, ir bendras iš šios pasaulio dalies kilusių kardinolų - rinkikų procentas dabar sudaro 18 %, tai reiškia kukliais 2 % daugiau nei prieš argentiniečiui popiežiui pradedant valdyti.

Šiuo metu popiežius yra paskyręs kardinolus iš 66 skirtingų šalių, tarp jų - iš kelių šalių, kurios niekada neturėjo raudonos kepurės, pavyzdžiui, Mongolijos ir Singapūro.

Priešingai nei didėjantis kardinolų iš pasaulio pietų ir rytų šalių skaičius, kardinolų iš Europos procentinė dalis sumažėjo nuo 53 % 2013 m. iki 39 % dabar.

Europiečių skaičiaus mažėjimas kolegijoje yra daugiau nei šimtmetį besitęsiančio proceso dalis. 1903 m. konklavoje, kurioje buvo išrinktas popiežius šventasis Pijus X, visi, išskyrus vieną, iš 62 dalyvavusių kardinolų buvo iš Europos (vienintelis ne europietis buvo Baltimorės kardinolas Jamesas Gibbonsas), o iš europiečių daugiau kaip pusė buvo iš Italijos. 

Iki 1958 m. konklavos, kurioje buvo išrinktas popiežius Jonas XXIII, kolegija geografiškai iš esmės skyrėsi dėl sąmoningų popiežiaus Pijaus XII pastangų įtraukti kardinolus iš viso pasaulio. Iš 51 balso teisę turinčio dalyvio 17 buvo iš Italijos, 16 - iš Europos ir 18 - iš įvairių ne Europos šalių. Tarp dalyvių buvo du amerikiečiai, taip pat kardinolai iš Argentinos, Kubos, Indijos, Kolumbijos, Kinijos, Sirijos ir kitų šalių. Per vėlesnes konklavas, vykusias 1963, 1978, 2005 ir 2013 m., neeuropiečių rinkikų skaičius ir toliau didėjo. 

Itin stipriai kinta kardinolų iš Italijos. Šiuo metu jų skaičius sumažėjo nuo 28 rinkėjų 2013 m. iki 16 per paskutinę konsistoriją. Vis tik Italija ir toliau turi daugiausia kardinolų pagal šalis lenkdami JAV (11) ir Ispaniją (8). Be to, italų tautybės kardinolų yra ir daugiau, jie, pavyzdžiui, reziduoja Jeruzalėje ar Mongolijoje. Galime pasidžiaugti dėl savo kaimynų lenkų - kardinolu pakeltas Lodzės arkivyskupas metropolitas Grzegorzas Rysas ir Lenkijai konklavoje atstovautų keturi rinkikai.

Tad konklavoje dalyvauti galinčių kardinolų skaičius šiuo metu yra 136. Jų tarpe 52 kardinolai iš Europos, 22 iš Lotynų Amerikos, 23 iš Azijos, 19 iš Afrikos, 17 iš Šiaurės Amerikos ir 3 iš Okeanijos.

Nenuspėjama konklava

Tačiau geografinė įvairovė nebuvo vienintelis prioritetas, kuriam atstovavo naujieji popiežiaus kardinolai, nes tarp jų buvo ir svarbiausių bažnytinių bendradarbių. Raudoną kepurę gavo kardinolas Victoras Manuelis Fernándezas, ilgametis popiežiaus teologas, neseniai paskirtas vadovauti Tikėjimo doktrinos dikasterijai, taip pat kardinolas Christophe'as Pierre'as, prancūzas ir popiežiaus atstovas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Konsistorijos metu taip pat buvo pakelti kardinolas Robertas Prevostas, kilęs iš Čikagos ir vadovaujantis Vyskupų dikasterijai, ir kardinolas Americo Aguiaras, portugalų prelatas, vadovavęs 2023 m. Pasaulio jaunimo dienų Lisabonoje organizavimui ir įgyvendinimui. Nors sklandė gandai, kad vyskupas Aguiaras vyks į Romą vadovauti vienai iš Kurijos dikasterijų ar net pakeis kardinolą Manuelį José Macário do Nascimento Clemente Lisabonos patriarcho poste, jis buvo išsiųstas į kuklią portugališkąją Setubalio vyskupiją, kuri yra Lisabonos sufraganas.

Dar vienas paaukštintas popiežiaus bendradarbis - arkivyskupas Claudio Gugerotti, Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas. Nuo 2001 m. Claudio Gugerotti buvo apaštališkuoju nuncijumi Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane. Nuo 2011 m. jis vadovavo nunciatūroms Baltarusijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje, tad gerai pažįsta posovietinę erdvę.

Su 18 naujų rinkikų dabartinis kardinolų, galinčių išrinkti kitą popiežių, skaičius yra 136 - 99, arba 72 %, iš jų parinko būtent popiežius Pranciškus. Verta prisiminti, kad konklavoje gali dalyvauti 120 kardinolų. Šis skaičius turėtų būti pasiektas kitų metų rudenį.

Tačiau dar iki 2023 m. pabaigos jau keturi kardinolai peržengs popiežiaus šv. Pauliaus VI nustatytą amžiaus slenkstį, numatantį, kad sukakus aštuoniasdešimtiesiems metams kardinolai nebegali dalyvauti popiežiaus rinkimuose – konklavoje.

Tarp jų – kardinolų kolegijos vicedekanas, argentinietis Leonardo Sandri, Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas emeritas. Tačiau jis ir po aštuoniasdešimtojo gimtadienio 2023 m. lapkričio 18 d. toliau lieka vicedekano pareigose, nors ir nebegali dalyvauti konklavoje. Taip pat kardinolų kolegijos dekanas 91 metų G. B. Re galimos Romos vyskupo sosto vakancijos atveju toliau eina dekano pareigas, tačiau nebegali dalyvauti konklavoje.

Kardinolų kolegijos išsiplėtimas buvo simboliškai išreikštas per konsistoriją, nes kiekvienas naujasis kardinolas, gavęs raudoną biretą, ėjo atsisėsti prie į renginį susirinkusių kardinolų veteranų.

Apskritai 2023 m. konklavos yra labiau daugiatautė, įvairi ir nenuspėjama nei toji, kuri 2013 m. išrinko Pranciškų į popiežiaus sostą. Be abejo, joje yra įsipareigojusių progresyvių kardinolų, tačiau negalima daryti kategoriškų prielaidų apie viso tolimojo pasaulio rinkikų korpuso ideologines ar teologines tendencijas. Todėl būsimos konklavos rezultatus nuspėti taip pat sunku, ir nors gali atrodyti, kad Pranciškus, skirdamas savo kardinolus - rinkikus, pasirinko eklektišką požiūrį, bet gal būtent tuo jis ir siekia nenuspėjamumo.

The post Kas pasikeitė Kardinolų kolegijoje paskyrus naujus kardinolus appeared first on LAIKMETIS.

Kreipdamasis į skiriamus naujus kardinolus, konsistorijos apeigų homilijoje popiežius Pranciškus komentavo du Evangelijoje aptinkamus ugnies simbolius – ugnį kaip liepsną, kuri degina, išgrynina, atnaujina ir perkeičia, ir ugnį kaip žarijų ramiai skleidžiamą šilumą.

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Šiuo ugnies įvaizdžiu „Viešpats nori mums perduoti savo apaštališką drąsą, savo uolumą dėl kiekvieno žmogaus išganymo, nė vieno neišskiriant. Jis nori perduoti mums savo didžiadvasiškumą, savo meilę be ribų, be išlygų, be sąlygų, nes jo širdyje dega Tėvo gailestingumas. Šioje ugnyje taip pat tvyro Kristaus misijai būdinga slėpininga įtampa tarp ištikimybės savo tautai, pažadėtajai žemei, tiems, kuriuos jam davė Tėvas, ir atvirumo visoms tautoms, pasaulio horizontui, dar nežinomiems pakraščiams“, – kalbėjo Pranciškus.

Yra ir kita ugnis – žarijų ugnis – ta, apie kurią kalbama Evangelijos pasakojime apie prisikėlusio Viešpaties susitikimą su mokiniais prie Galilėjos ežero. Pasak Pranciškaus, šis įvaizdis – tai Jėzaus mokiniams skirtas prašymas padėti žmonėms pajusti jo buvimą tarp mūsų. Žarijų skleidžiama šiluma, sakė popiežius, primena šventojo Karolio de Foucauld stilių. Jis ilgą laiką išbuvo nekrikščioniškoje aplinkoje, dykumos vienatvėje, liudydamas gyvojo Jėzaus buvimą jo žodyje ir Eucharistijoje, taip pat savo paties duotame brolystės ir artimo meilės liudijime.

„Brangūs broliai kardinolai, – sakė popiežius į kardinolų kolegiją priimamiems naujiems nariams, – ši ugnis nušviečia šventos ir ištikimos Dievo tautos kelią ir šildo jos gyvenimą. Mes esame iš šios tautos kilę ir Kristus mus siunčia jai tarnauti. Kardinolas turi mylėti Bažnyčią, degdamas tokia pačia dvasine ugnimi, nesvarbu, ar sprendžia didelius, ar mažus reikalus, ar susitinka su šio pasaulio didžiaisiais, ar mažaisiais, kurie yra dideli Dievo akivaizdoje.“

Popiežius paminėjo dviejų didžiųjų pastarųjų dešimtmečių kardinolų pavyzdžius. Kardinolas Agostino Casaroli garsėjo savo atvirumu ir išmintingu dialogu Šaltojo karo pabaigos laikotarpiu. „Neduok Dieve, kad žmogiškoji trumparegystė vėl užvertų tuos horizontus, kuriuos jis atvėrė!“, – pridūrė popiežius. Tačiau Dievo akyse lygiai taip pat vertingi ir šio kardinolo reguliarūs apsilankymai Romos nepilnamečių kalėjime, kur jaunieji kaliniai jį vadindavo „tėvu Augustinu“.

Popiežius paminėjo ir vietnamietį kardinolą Nguyeną Van Thuaną, pašauktą ganyti Dievo tautą sunkiais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais. Kristaus meilės ugnies gaivinamas jis sugebėjo meiliai rūpintis kalėjimo sargybinio, stovėjusio prie jo kameros durų, siela.

„Jėzus ir šiandien nori savo ugnį įžiebti žemėje“, – sakė Pranciškus. „Jis nori ją vėl įžiebti mūsų kasdienėse istorijose. Jis pašaukia mus vardu, pažvelgia mums į akis ir klausia: ar galiu tavimi pasikliauti?“

Popiežiui baigus homiliją, prasidėjo skyrimo kardinolais apeigos. Kardinolai sukalbėjo Tikėjimo išpažinimą ir davė ištikimybės popiežiui priesaiką. Paskui vienas po kito prieidami prie popiežiaus iš jo rankų gavo kardinolų insignijas – kardinoliškuosius biretus ir žiedus bei Romos titulinių bažnyčių arba diakonijų skyrimo pergamentus.

Vienas iš dvidešimties naujų kardinolų – ganietis Richardas Kuuia Baowobras – šeštadienio apeigose nedalyvavo, nes atvykęs į Romą sunegalavo ir buvo paguldytas į ligoninę. Jam kardinoliškos insignijos bus įteiktos vėliau. Kardinolų skyrimo konsistorija baigėsi visų kartu giedama „Tėve mūsų“ malda.

The post Popiežius konsistorijoje: kardinolas turi mylėti Bažnyčią appeared first on LAIKMETIS.

Tai - aštuntoji popiežiaus Pranciškaus pontifikato konsistorija ir pirmoji jo konsistorija, rengiama rugpjūčio mėnesį.

Paskutinį kartą kardinolas buvo paskirtas rugpjūtį - mėnesį Romoje, kuomet Vatikano kurijoje darbas sulėtėja – tik 1807 m. rugpjūčio 24 d., kai Pijus VII kardinolu „in pectore" paskyrė Francesco Guidobono Cavalchini, o jo vardą viešai paskelbė tik 1808 m. balandį.

Paskyręs naujus kardinolus, popiežius Pranciškus yra pakėlęs 121 hierarchą į kardinolo rangą.

Romos kurijai priklauso trys nauji Kardinolų kolegijos nariai: Arthuras Roche, Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos dikasterijos prefektas, Lazzaro You Heung Sikas, Dvasininkijos dikasterijos prefektas, ir Fernando Vergezas, Vatikano Miesto Valstybės Gubernatūros vadovas ir Kristaus legionierius.

Popiežiaus Pranciškaus pasirinkimas dėl vyskupijų patvirtina, kad jis mieliau renkasi vyskupijas, kurios tradiciškai nėra kardinolų sostinės, praleisdamas tokias žymias vietas kaip Milanas, Venecija, Krokuva ir Paryžius.

Glaustai susipažinkime su naujais kardinolais.

63 metų Marselio arkivyskupas kardinolas Jeanas-Marcas Noëlis Aveline'as, kuris tapo pirmuoju Prancūzijos vyskupijos ganytoju, gavusiu šią garbę per popiežiaus Pranciškaus pontifikatą.

J.-M. Aveline’as gimė Prancūzijos Alžyre, netoli Viduržemio jūros skalaujamo Orano, tačiau vaikystėje patyrė sunkumų – priverstinę migraciją į Prancūziją su kukliai gyvenusiais tėvais, ankstyvą sesers mirtį Paryžiuje, įsikūrimo Marselio priemiesčiuose vargus.

Prancūzų kardinolas, įšventintas kunigu 1984 m., – teologijos mokslų daktaras ir dėstytojas, teologijos veikalų autorius, Marselio religijų ir teologijos mokslų instituto steigėjas ir direktorius, islamo ir krikščionybės dialogo ugdytojas.

59 m. Peteris Ebere Okpaleke, Ekvulobijos vyskupas centriniame Nigerijos regione. Dar 2012 m. Benediktas XVI jį paskyrė vyskupu, tačiau vietos tikintieji prieštaravo šiam paskyrimui, neleido jam perimti vyskupijos valdymo. 2018 m. popiežius priėmė vyskupo P. Okpaleke atsistatydinimą. Vėliau, 2020 m. kovo 5 d., buvo įkurta Ekvulobijos vyskupija, o jis paskirtas šios vyskupijos ganytoju.

Skirdamas jį kardinolu, popiežius Pranciškus siunčia labai aiškią žinią, nukreiptą prieš bet kokias tribalizmo formas visuomenėje ir tuo labiau Bažnyčioje. Jis yra ketvirtas kardinolas iš Nigerijos.

Leonardo Ullrichas Steineris, 71 m., Manauso arkivyskupas Brazilijos Amazonės regione, pranciškonas, kuris atliko pagrindinį vaidmenį Amazonės sinode ir yra neseniai įsteigtos Amazonės vyskupų konferencijos vicepirmininkas.

Brazilas arkivyskupas užaugo gausioje vokiečių kilmės katalikų migrantų Leonardo Steinerio ir Carlotos Arns šeimoje – yra tryliktasis iš šešiolikos vaikų. Daug būsimo kardinolo artimųjų yra dvasininkai ir vienuolės, įskaitant garsųjį kardinolą Paulo Evaristo Arnsą, kuris jį įšventino kunigu ir konsekravo vyskupu. Savo dėdės kardinolo pavydžiu jis rinkosi pranciškono pašaukimą, tapo kunigu ir vyskupu. Garsėja aštria valdžios kritika.

Filipe'as Neri António Sebastião do Rosário Ferrão, 69 m., Goa arkivyskupas, dar 1993 m. Jono Pauliaus II paskirtas vyskupu, šiuo metu einantis Indijos lotynų apeigų vyskupų tarybos pirmininko pareigas.

Robertas McElroy'us, 68 m., San Diego (JAV) vyskupas, kurio vyskupija yra sufraganinė Los Andželo arkivyskupijai, vadovaujamai JAV vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo José Gomezo. Jis yra jauniausias JAV kardinolas, kaip ir Pranciškus, McElroy'us aistringai rūpinasi migrantų, benamių ir aplinkos apsaugos reikalais.

McElroy'aus komentarai susiję su idėja atverti diakonatą moterims, išsiskyrusių ir susituokusių katalikų statusu, Bažnyčios mokymu apie homoseksualumą sukelia aštrias diskusijas. Be to, jis kritikavo savo kolegų JAV vyskupų bandymą naudoti ginklu Eucharistiją bendraujant su katalikų politikais, kurie viešai atmeta Bažnyčios mokymą apie abortus ir kitus svarbius klausimus.

Virgilio do Carmo Da Silva, 68 m., salezietis, Dilio (Rytų Timoras) arkivyskupas. Jis - pirmasis kardinolas iš nedidelės buvusios Portugalijos kolonijos su didele katalikų dauguma, drąsiai gynusios savo nepriklausomybę.

Oscaras Cantoni, 71 m., Komo (Italija) vyskupas, 2005 m. paskirtas Kremos vyskupu, 2016 m. jam patikėta Komo vyskupija. Jis buvo seminarijos dvasios tėvas, atsakingas už pašaukimų sielovadą, tuo jis domėjosi ne tik Italijos lygmeniu, tačiau ir visos Europos kontekste. Komo vyskupija sulaukė ypač daug dėmesio, kai prieš porą metų jos teritorijoje buvo žiauriai nužudytas kunigas Roberto Malgesini. Komo vyskupo paskyrimas kardinolu liudija ir popiežiaus artumą šiam vyskupui ir vyskupijai.

Anthony'is Poola, 60 m., Haiderabado (Indija) arkivyskupas, vyskupas nuo 2008 m. ir pirmasis dalitas, tapęs kardinolu. Žodis „dalitas“ kilęs iš sanksrito, pažodžiui jis reiškia „engiamasis“ ir vartojamas pavadinti tiems, kurių socialinis statusas toks žemas, kad jie marginalizuojami, yra už hinduistų visuomenės kastų sistemos ribų.

Jis po septynių klasių nebegalėjo eiti į mokyklą dėl skurdo, manė, kad jo mokslai jau baigti. Tačiau misionieriai juo rūpinosi, nusiuntė jį į švietimo centrą, kad galėtų toliau mokytis, ir atėjus laikui įstojo į seminariją.

Paulo Cezaras Costa, 54 m., Brazilijos (Brazilija) arkivyskupas, ketvirtasis Brazilijos sostinės arkivyskupas, tapęs kardinolu. Brazilijoje gyvena daugiausiai katalikų pasaulyje. Nuo pat paskyrimo vyskupu vos prieš 11 metų Costa tapo Brazilijos episkopato vadovu. Nuo 2020 m. gruodžio mėn. jam patikėta šalies sostinės Brazilijos arkivyskupija, kur jis siekia skatinti dialogą tarp poliarizuotų visuomenės pusių ir būti arti savo kaimenės.

Richardas Kuuia Baawobras, 63 m. Va (Gana) 1987 m. įšventintas kunigu. Jis ėjo įvairias sielovadines pareigas ir tęsė mokslus iki 2010 metų, kai buvo išrinktas Afrikos Baltųjų tėvų draugijos vyresniuoju. Tais pačiais metais buvo paskirtas Popiežiškojo arabų ir islamo studijų instituto vicekancleriu. Pastarąsias pareigas jis ėjo iki 2016 m, kai buvo popiežiaus Pranciškaus paskirtas savo gimtosios Va vyskupijos vyskupu. R. K. Baawobras šiuo metu yra Šventojo Sosto krikščionių vienybės dikasterijos narys.

Williamas Goh Seng Chye, 62 m., Singapūro arkivyskupas nuo 2013 m. Išaugęs katalikų šeimoje, po karinės tarnybos du metus dirbo „Barclays“ banke. Jis tapo pirmuoju Singapūro kardinolu.

Adalberto Martinezas Floresas, 71 metų, Asunsjono (Paragvajus) arkivyskupas taip pat tapo pirmuoju savo šalies, Paragvajaus, kardinolu.

Jis į kunigystę pasuko vėliau nei įprasta. Baigęs profesinę vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi prekybos specialybės, septintojo dešimtmečio pradžioje Asunsjono nacionaliniame universitete studijavo ekonomiką, paskui išvyko į Vašingtoną studijuoti anglų kalbos ir filosofijos. Jis kunigu tapo 1985 m. ir tik po studijų, pastoracinio darbo Italijoje, JAV, grįžo į tėvynę, kol 1997 m. Jonas Paulius II paskyrė vyskupu.

Giorgio Marengo, 47 m., italų misionierius iš Consolata bendruomenės ir Ulan Batoro (Mongolija) apaštališkasis prefektas, kuris tapo jauniausias kardinolas naujausioje istorijoje kartu su Karoliu Wojtyla, kuris taip pat buvo paskirtas kardinolu būdamas 47 m. per 1967 m. birželio 26 d. konsistoriją.

Visi jaunesni nei 80 m. kardinolai per konklavą iš savo gretų renka popiežių.

The post Kas yra naujieji Bažnyčios kardinolai? appeared first on LAIKMETIS.