„Antrą dešimtmetį skaičiuojantis kalėdinių giesmių festivalis sutraukė gausų būrį dalyvių ir klausytojų! Džiaugiamės chorų gausa, jų dovanota sakralia muzika! Festivalyje dalyvavo ir giedant visų dalyvių jungtiniam chorui šv. mišias aukojo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Telšių vyskupijos kancleris Haroldas Šneideraitis", - su dėkingumu rašė Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapija savo feisbuko paskyroje.

„Esame dėkingi visiems organizatoriams, o ypatingai doc. dr. Algirdui Šumskiui! Dėkojame chorams", - pridūrė ji savo įraše, išvardindama visą būrį festivalyje dalyvavusių chorų iš Plungės, Skuodo, Kalvarijos ir kitų šalies vietovių.

The post Klaipėdoje nuaidėjo kalėdinių giesmių festivalis appeared first on LAIKMETIS.

Sovietmečiu pasiaukojančiu klaipėdiečių darbu pastatyta, vėliau tarybų valdžios nusavinta ir paversta filharmonija, bažnyčia tikintiesiems buvo sugrąžinta tik 1988 m. Lapkričio 25 d.

Ši ypatinga sukaktis tapo puikia proga pažvelgti į istoriją, prisiminti bažnyčios statytojus, geradarius ir kovojusius už tikėjimo laisvę. Šventės metu pasidalinta bažnyčios statybų kadrais, unikalia filmuota medžiaga iš bažnyčios atgavimo.

Šeštadienio vakaro šv. Mišios buvo skirtos maldai už tuos, kurie prieš 35-erius metus, mylėdami šią bažnyčią darė stebuklus, ją atstatydami ir dėdami pamatus bendruomenei. Tai ir monsinjoras Bronislovas Burneikis, monsinjoras Jonas Gedvilas, kiti Amžinybėn iškeliavę čia tarnavę dvasininkai. Taip pat prisimintas ir Telšių vyskupas Antanas Vaičius, kuris lygiai prieš 15 metų buvo pašauktas Amžinybėn.

Po šv. Mišių skambėjusio koncerto metu girdėjome ir šv. popiežiaus Jono Pauliaus II tekstus, pasakytus vizito Lietuvoje metu bei jo žodžiais parašytas giesmes.

Prieš sekmadienio šv. Mišias taip pat skambėjo sakralinė muzika, sukūrusi šventės ir džiugesio atmosferą.

Iškilmingas sekmadienio šv. Mišias laikė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, taip pat Mišiose dalyvavo ir Apaštalinio nuncijaus – arkivyskupo dr. Petar Antun Rajič sveikinimą perskaitė kun. dr. Da Woon Cheong.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos socialiniame tinkle rašoma: „Keičiantis laikams, keičiasi bendruomenės veidai... Išlieka tik Viešpaties malonė, įgalinanti mylėti Jį, Bažnyčią ir savo konkrečius maldos namus...

Meldžiame Viešpatį, užtariant Švč. Mergelei Marijai, Taikos Karalienei, kad nepaliautų duoti tokių mylinčių žmonių. Tai didžiausias stebuklas, iš kurio kyla kiti nuostabūs dalykai.

Už šventę dėkojame visai bendruomenei! Dėkojame mus pagerbusiems svečiams ir visiems, gera linkintiems!"

Daugiau renginio akimirkų galite išvysti paspaudę ČIA

Unikalią filmuotą medžiagą iš bažnyčios atgavimo dienos galite pamatyti ČIA

The post Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijoje iškilmingai paminėtas bažnyčios grąžinimo tikintiesiems 35 -etis appeared first on LAIKMETIS.

Programa

Lapkričio 25 d., šeštadienį:

18 val. šv Mišios, kurias aukos Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Maldoje prisiminsime ir vyskupą Antaną Vaičių, jo mirties 15-osiose metinėse.

19 val. koncertas „Totus Tuus“. Dalyvauja operos solistas Mindaugas Zimkus, pianistė Audronė Juozauskaitė, smuikininkė Ilona Klusaitė ir vokalinis ansamblis „Veritas“ (vad. Vita Liaudanskaitė Vaitkevičienė). Skambės giesmės iš ciklo „Begalinė meilė“ pagal šv. Jono Pauliaus II tekstus.

Lapkričio 26 d., sekmadienį:

11.15 val. sakralinės muzikos koncertas. Dalyvauja operos solistas Juris Vizbulis, pianistas Maris Treijs (Ryga).

12.00 val. iškilmingos šv. Mišios, kurias aukos Šventojo Tėvo atstovas Baltijos šalims Nuncijus Peter Antun Rajič.

The post Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimo sukakties šventė appeared first on LAIKMETIS.

Papasakokite apie laikmečio kontekstą, atvedusį prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos gimimo.

-Tas 8-ojo dešimtmečio laikotarpis yra labai įdomus. Tai atskira karta, iškilusi tuo metu. Dabartinis kardinolas Jo Eminencija Sigitas Tamkevičius, kunigai A. Svarinskas, J. Zdebskis, vėliau įsitraukė dabartinis Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas, V. Vėlavičius. Tačiau jų veikla išaugo ir persipynė su daug ankstesne veikla. Praktiškai nuo 1940 m. Bažnyčiai bei tikintiesiems pradeda darytis sunku, atsiranda spaudimas. 1940-ųjų įvykiai ir 1945-1946 m. davė ženklą, kad ramiai dirbti tikrai nebus leista.

Tad nuo šių datų ir galime pradėti skaičiuoti laikotarpį pasipriešinimo prieš tikinčiųjų, Bažnyčios teisių varžymą. Visa karta – Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius, Šeduvoje – Teofilius Matulionis įrodė, kad ir tarp hierarchų nėra susitaikymo su esama padėtimi, jie nori gyventi, kaip reikalauja tikėjimas, Bažnyčios meilė. Šie ganytojų žingsniai liudijo, kad negalima taip gyventi, kaip liepiama. Jie išeina iš patogių zonų ir dalyvauja pasipriešinime. Tuo metu buvo akivaizdu, kad veikia galinga sistema, kurios apeiti negalėjo nė vienas žmogus. Ganytojai laikėsi vieno iš tikėjimo pagrindų – sakyti tiesą. Tas tiesos sakymas, kad ir koks jis būtų nepatogus, išvesdavo iš komforto zonos.

Tuo metu buvo akivaizdu, kad veikia galinga sistema, kurios apeiti negalėjo nė vienas žmogus.

Bažnyčia tuo laikotarpiu nukentėjo dvejopai. Vienas dalykas – nuo sovietinių represijų dar prieš karą, kitas, kai karo metu pasitraukė į Vakarus ar sovietinių struktūrų buvo represuojami Lietuvos dvasininkai, kurių netekome virš 300... O kaip juos subrandinti, kaip išlaikyti, kad jie paisytų pačios tikėjimo esmės? Kad būtų tikėjimo kelrodžiai? Nemenkas iššūkis. Ir vienas iš sovietinės valdžios argumentų, kodėl vyskupas J. Steponavičius buvo ištremtas, buvo atsisakymas kunigais pašventinti sovietams lojalius seminarijos auklėtinius. Tad vienas pagrindinių uždavinių buvo švarios terpės išlaikymas, visą laiką reikėjo balansuoti tarp esamos realybės ir siekiamybės.

Realybėje, norint, kad išliktų pati kunigų terpė, kuri ir taip itin nukentėjo, reikėjo prisitaikyti prie esamų aplinkybių ir tuo pačiu metu, neapleisti tikėjimo. Tik tvirtas suformuotas stuburas leido dvasininkams palikti patogias kėdes ir drąsiai atsisakyti palaikyti valdžios reikalavimus. Tad dar iki kardinolo Sigito Tamkevičiaus buvo visa eilė pavyzdžių, kuriais buvo galima sekti – ir vyskupas Vincentas Borisevičius Telšiuose, ir vyskupas Pranciškus Ramanauskas.

Šių ganytojų laikysena suformavo palankią dirvą tam, kad būtų suvokta tikėjimo svarba ir kad už jį reikia kovoti. Tikėjimas yra meilė, Bažnyčia yra meilė, ji yra esmė. Bet meilę taip pat reikia apginti. Jį išlaikyti – vienas pagrindinių uždavinių, atneštas ir į 8-ąjį dešimtmetį. Taip tuo laikotarpiu gimė idėja leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kuriai pavadinimą davė kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Ar Kronika buvo skirta Lietuvai ar užsieniui?

- Ir tam, ir tam. Anais laikais buvo svarbu paskelbti informaciją ir čia vietoje. Buvo galima ją skelbti per nedideles žmonių grupeles iš lūpų į lūpas, bet tuomet labai nesunkiai būtų atsekami šaltiniai. Kitas dalykas, kai atsiranda kelias per užsienį. Tad šis leidinys atnešė didžiulę naudą, nes tikintieji, kiek aš atsimenu iš savo vaikystės, susitikdavo ir šnekėdavosi tomis temomis, dalindavosi Kronikoje skelbiamomis žiniomis. Svarbi ir pačių žmonių reakcija, kaip ta informacija juos paveikia. Žmonės pradėjo jaustis šiek tiek labiau apginti, atstovaujami. Kitas dalykas – Kronika buvo tarsi tiesos atsvara melui, pragiedrulys, leidžiantis susigaudyti, kas yra tiesa. Kai visa sistema įveda į hipnotizuojančią melo būseną, labai sunku kalbėti apie žmonių vidinį gyvenimą, jų tikėjimą.

Kokia forma šiais laikais galėtų egzistuoti toks reiškinys kaip Kronika tokioje visuomenėje, kuri užhipnotizuota melo?

-Šiandien labai sunkiai įsivaizduoju Rusijos žmogaus, tikinčiojo kelią. Pirmiausia, tikinčiojo. Sunkiai jį įsivaizduoju be atgailos. Be jos neįmanomas bet koks susitaikymas. Ir kalbu ne apie Bažnyčios struktūrą Rusijoje, bet tiesiog apie tikintįjį. Bet kaip jį pasiekti, kaip į jį prisibelsti? Nepaisant to, atgaila išlieka pagrindine vidinio pokyčio sąlyga. Ir tas pokytis truks labai ilgą laiką, skaičiuojamą dešimtmečiais. Viltis tik ta, kad krikščionybė sugeba atsinaujinti ir veikti net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Būtent pasipiktinimas melu, kurio negalėjo sau leisti krikščionys, ir buvo vienas iš stimulų, skatinusių žmones leisti Katalikų Bažnyčios Kroniką.

O kaip dabar būtų galima tą melo foną pramušti? Tai siūlyčiau atkreipti dėmesį į gana didelį migrantų kiekį iš Rusijos. Kaip skelbia statistiniai duomenys – iš Rusijos pasitraukė virš 10 mln. žmonių. Tai jie gali tapti tuo tam tikru nuskaidrėjimo kanalu. Tai vienas iš kelių – kova su melu. Būtent pasipiktinimas melu, kurio negalėjo sau leisti krikščionys, ir buvo vienas iš stimulų, skatinusių žmones leisti Katalikų Bažnyčios Kroniką.

Ir šiandien Bažnyčioje yra žmonių, kurių dvasia nerimstanti, kurie yra suprantantys ir veikiantys. Tikėjimo nėra be veiksmo, jis privalomas. Tik gal mes per mažai žinome, mažai akcentuojame.

Tai mums šiandien būtų reikalinga Kronika, fiksuojanti geruosius pavyzdžius, įkvepianti drąsos?

-Būtų iš tikrųjų geras dalykas! Beje, tai daro ir „Bernardinų" tinklalapis, katalikiška spauda, „XXI amžius", „Artuma". Nemažai informacijos praeina. Bet kartais mes nemokame jos pastebėti.

O tuomet mes, telšiškiai, puikiai žinojome apie tuos įvykius Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Klaipėdiečiams apie tai pasakoti nereikėjo, o Telšiuose, kad ir mažiau žinodami, bet vis tiek kalbėjome, kad Klaipėdoje uždarė bažnyčią. Ir pats uždarymo faktas iškalbingas. Juk bažnyčia buvo statoma pačių žmonių. Ir ją uždarinėjant, žmonės saugojo, neprileido prie ardymo darbų. Tai rodo, kad žmonės buvo subrendę, jie norėjo turėti bažnyčią. Uždarymas, griovimas nepraėjo be bangos, nepastebimai.

Tai buvo tam tikras sovietinės valdžios apsiskaičiavimas: visų pirma, leidžiant ją statyti, antra, teismo proceso pradėjimas prieš kunigus. Tai buvo akivaizdus valdžios aktas prieš tikėjimą. Ir, žinoma, tai gimdė pasipriešinimą. Kai bažnyčią naikino, buvo surinkta apie 3 tūkst. parašų, o tai, turint mintyje laikotarpį, buvo daug žmonių, nepabijojusių dėl savo likimo ir gynusių tikėjimą.

Praėjus 7 metams po pirmojo Kronikos leidinio, 1979 m. Klaipėdoje vėl jaučiamas pakilimas kovoje prieš tikėjimo priespaudą. Tais metais net du kartus rinkti parašai dėl bažnyčios grąžinimo – pirmąjį kartą surinkta apie 10 tūkst., o antrąjį net virš 148 tūkst. parašų. Kai 1,5 tūkst. lapų knyga nukeliavo į Maskvą Brežnevui, buvo aišku, kad tokios daugybės žmonių represuoti yra neįmanoma. Tad svarbiausias čia dvasios augimas. O kur ta kova už tikėjimą buvo publikuota, išviešinta? Ne kur kitur, kaip Katalikų Bažnyčios Kronikoje. Tai ir šiais laikais gerųjų darbų viešinimas, įkvėpimas yra labai reikalingi ir neturi teisės nutrūkti, tam, kad išlaikytume tęstinumą ir pastovų atsinaujinimą.

Veikiančių žmonių vis atsiranda ir šiandien. Ir jų skaičius nesumažės. Jie gal dirbs kitaip, tai natūralu, o mums tereikia juos, ir kitaip veikiančius, pastebėti.

- Dėkoju Jums už pokalbį. Tegu mūsų dvasia niekada neužmiega!

The post Dr. Vacys Vaivada. Apie LKB kroniką, auginusią ir auginančią tikinčiųjų dvasią appeared first on LAIKMETIS.

Apie šią naują galimybę parapija rašo:

„Nuo šiol paaukoti rinkliavos metu bus galima ir bankine kortele! Bendradarbiaudami su „Swedbank Lietuvoje" įsigijome štai tokį simpatišką puodelį, skirtą aukų rinkimui grynaisiais ir pavedimu. Tereikia pasirinkti norimą paaukoti sumą (2, 5, ar 10 €) ir pridėti kortelę".

Toks pasidalinimas sukėlė kai kurių komentatorių pasipiktinimą.

Komentaruose sekėjai nevengė parapijos apkaltinti darant verslą.

„Turbūt ne visos parduotuvėlės turi atsiskaitymus su kortele, o čia bažnyčia - verslas", „Išrašysit sąskaitą faktūrą, kad PVM susigrąžint galėčiau?", „Viskas gerai, bet taip bus suskaičiuoti tikintys banke", - ironizavo komentatoriai.

Tačiau buvo ir kitokių nuomonių. Kai kurie tikintieji sveikino tokį parapijos pasirinkimą ir jį pavadino moderniu: „Šaunuoliai! Tikriausiai pirma kregždė Lietuvoje", „Labai modernu ir praktiška. Super".

Kiek Laikmetis.lt žinoma, ši parapija yra pirmoji Lietuvoje, kurioje nuo šiol bus galima paaukoti moderniai - banko kortele.

The post Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijoje - galimybė paaukoti ir banko kortele appeared first on LAIKMETIS.

Katalikiškas laidotuves sudaro šios apeigos ir papročiai:

1) Išvakarėse giedami Kalvarijos kalnai (ar kitos giesmės, skaitomos įvairios maldos, giedamas arba kalbamas Rožinis).

2) Laidotuvių dieną dalyvaujama šv. Mišiose, kurios gali vykti prieš laidotuves arba laidotuvių dieną, vėliau - malda gedulo namuose, mirusiojo palydėjimas į kapines ir kapo duobės pašventinimas.

3) Laidotuvių šv. Mišios užsakomos toje bažnyčioje, kurioje mirusysis lankėsi arba toje bažnyčioje, kurioje planuojama laidoti. Reikia nuvykti į parapijos (bažnyčios) raštinę arba kleboniją ir sutarti dėl laidotuvių šv. Mišių bei palydėjimo į kapines. Turėkite su savimi mirties liudijimą, jo reikės bažnyčioje pildant laidotuvių metrikų knygą.

4) Pirmaisiais metais po žmogaus mirties pagerbiant jo atminimą ir prašant Dievo gailestingumo jo sielai meldžiamasi užsakant daugiau šv. Mišių.

Šv. Mišių sukaktis galima skaičiuoti arba nuo mirimo arba nuo palaidojimo dienos:

Devintinės (devinta diena po mirties);

Trisdešimtinės (trisdešimta diena po mirties, arba vienas mėnuo po mirties);

Metinės (vieneri metai po mirties).

Pastačius naują paminklą, jis šventinamas (jeigu laidojama šeimos kape, paminklo antrą kartą šventinti nereikia).

Pagal tradiciją galima pasikviesti giedotojus, kurie padeda melstis apeigų metu.

Tegu malda, kurią skiriame už savo mirusius artimuosius, būna prasminga bei svarbi ir mums!

The post Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapija: kaip į Amžinybę palydimas katalikas appeared first on LAIKMETIS.

„Gyvenimas susideda iš daugelio smulkių dalykų, kurie vėliau sudaro visumą. Keletas smulkmenų kelionės link Velykų apmąstymui. Kviečiame gyvai apžiūrėti kasdien 7.00 - 19.00“, - rašoma parapijos feisbuko paskyroje.

The post Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapija: šv. Velykų link appeared first on LAIKMETIS.