Popiežiaus aplankytos kapinės yra už Romos miesto ribų, prie į pietus einančio kelio Via Laurentina. Tai palyginti nedidelės naujos kapinės, įkurtos 2002 m. Jų plotas – apie 21 ha.

Atvykusį į kapines popiežių pasitiko jo vikaras Romos vyskupijai ir Romos miesto meras. Pirmiausia Pranciškus užsuko į „Angelų sodelį“ – kapinių dalį, kurioje laidojami vaikai, valandėlę pasimeldė, tarė keletą paguodos žodžių gedintiems tėvams.

Popiežius vadovavo Vėlinių Mišioms, tačiau prie Eucharistijos aukos altoriaus jį pavadavo ceremonmeisteris arkivysk. Diego Ravelli. Per šeštadienio rytą aukotas Vėlinių Mišias homilija nebuvo sakoma. Mišios baigėsi popiežiaus Pranciškaus malda:

„Lankydamiesi kapinėse, kur ilsisi mūsų mirę broliai ir seserys, atnaujiname savo tikėjimą į Kristų, kuris mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė dėl mūsų išganymo. Mūsų mirtingi kūnai bus prikelti paskutiniąją dieną, o užmigusieji Viešpatyje bus įjungti į jo pergalę prieš mirtį. Tuo tikėdami visi kreipiamės į Tave, Viešpatie, malda.

Garbė Tau, Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, kuris dėl savo didžio gailestingumo per Jėzaus prisikėlimą iš numirusių palaikai mumyse gyvą viltį, kad sulauksime palikimo, kuris nenyksta ir nevysta (plg. 1 Pt 1, 3-4). Išklausyk maldą, kuria kreipiamės į Tave už visus šį pasaulį palikusius mūsų artimuosius. Ištiesk savo gailestingas rankas ir priimk juos į šlovingą šventosios Jeruzalės bendriją.

Paguosk tuos, kurie išgyvena išsiskyrimo skausmą, tikrumu, kad mirusieji gyvena Tavyje ir kad kūnai, patikėti žemei, vieną dieną taps Tavo Sūnaus velykinės pergalės dalininkais. Tu, kuris keliaujančiai Bažnyčiai kaip šviesų ženklą davei Švenčiausiąją Mergelę Mariją, palaikyk mūsų tikėjimą, kad jokia kliūtis nepriverstų mūsų nukrypti nuo kelio, vedančio pas Tave, į niekada nesibaigiančią Tavo šlovę. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“

* * *

Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos kunigai pakvietė Romos lietuvių bendruomenę Vėlinių dienos popietę dalyvauti Mišiose Campo Verano kapinių Kolegijos koplyčioje ir melstis už šiose ir kitose Romos kapinėse palaidotus lietuvius.

The post Popiežius Pranciškus aplankė kapines Romos priemiestyje, meldėsi už mirusiuosius appeared first on LAIKMETIS.

Pranciškus aukojo Vėlinių Mišias Laurentino kapinėse pietiniame Romos pakraštyje.

Prieš mišias jis sustojo tyliai pasimelsti prie niekada negimusių kūdikių kapų, kurių teritoriją saugo dvi marmurinės angelų statulos.

Prie kūdikių kapų popiežius padėjo baltų rožių puokštę.

Anksčiau Pranciškus čia buvo sustojęs 2018 metų lapkritį, kai pirmą kartą aukojo mišias Laurentino kapinėse.

Per šeštadienį aukotas Vėlinių Mišias homilija nebuvo sakoma. Mišios baigėsi popiežiaus Pranciškaus malda.

Pontifikas ne kartą buvo pabrėžęs, kad „nėra žodžių“ vaiko netekusių tėvų skausmui išreikšti.

„Angelų sodelyje“ taip pat yra dėl medicininių procedūrų, įskaitant abortus, mirusių vaisių kapai.

Pranciškus neseniai griežtais žodžiais dar kartą patvirtino savo tradicinį požiūrį į abortus.

Rugsėjo pabaigoje grįžęs iš kelionės į Belgiją, jis abortus atliekančius gydytojus pavadino žudikais.

The post Popiežius Pranciškus meldėsi prie negimusių kūdikių kapų appeared first on LAIKMETIS.

Pasak VILNIUS TECH Architektūros fakulteto tyrėjos dr. Eglės Bazaraitės, keičiantis laikams, keičiasi ir laidojimo, mirusiųjų atminimo įamžinimo tradicijos. Kokios tendencijos vyrauja šiuo metu ir kaip tai veikia gyvąją atmintį?

Dr. Eglė Bazaraitė kapines tyrinėja jau daug metų – nuo magistrantūros Vilniaus Gedimino technikos universitete laikų. 2023 m. ji išleido knygą „Kapinės už miesto, miške. Katalikų laidojimo kraštovaizdžiai XIX a. Vilniuje", o šiuo metu atlieka tyrimą – „Trumpam numirus, gyventi amžinai: atsikuriantys atminties kraštovaizdžiai ir tvarus laidojimas".

Su VILNIUS TECH Architektūros fakulteto tyrėja kalbame apie senąsias ir naująsias Lietuvos didmiesčių ir miestelių kapines, besikeičiančias tradicijas ir šiuolaikines kapinių tendencijas. 

Kapinės žmonėms kelia prieštaringus jausmus: vieniems – smalsumą, kitiems – nostalgiją, tretiems padeda pajusti ryšį su išėjusiais artimaisiais, tad lankymasis ten gali būti ir skausmingas, ir jaukus. Ko gero, tikrai yra ir tų, kurie kapinėse pasijaučia nejaukiai. Kokius jausmus kapinės sukelia jums?

Įvairiose kapinėse lankausi nuo vaikystės, galbūt dėl to jos niekada neglumino, nekėlė nepatogių jausmų. Tai buvo ir tebėra ir susitikimų, bendrystės vieta, nes čia, o ypač mažose kaimo kapinėse, visada sutiksi pažįstamų, artimų ir tolimų giminių. Be to, kapinės man yra kelionė laiku ir galimybė suprasti, kas kapines įkūrusiems ir jose palaidotiems žmonėms buvo svarbu. Sukrečia ir kartu įkvepia čia tvyrantis noras nepamiršti ir nebūti pamirštiems. 

Esate minėjusi, kad retos kapinės Lietuvoje yra įkurtos anksčiau nei XIX a., taigi, palyginus jos yra gana „jaunos". Vis dėlto, dabar kapinės dažnai skirstomos į „senąsias" ir „naująsias". Kokios yra esminės šių kapinių charakteristikos ir skirtumai? 

Senosiomis įprasta vadinti kapines, įkurtas XIX a., naujas – XX-XXI a. Ryškiausias skirtumas tarp senųjų ir naujųjų kapinių yra pastarųjų racionalus planavimas, paremtas tiesiomis linijomis. Dėl to jos yra itin vienodos – vienodo dydžio kapai, įrengti vienas šalia kito, suformuoja vienodas eiles, o kapinių teritoriją kerta tiesūs takai. Iš paukščio skrydžio jos neretai atrodo kaip racionaliai išplanuotos pramonės teritorijos ar automobilių stovėjimo aikštelės, o ne kapinių sodai, kaip amžinojo poilsio vietas idealizavo XVIII—XIX a. kapinių kūrėjai. Deja, tiek senosiose Vilniaus katalikų, tiek miestelių kapinėse lieka  vis mažiau medžių, kurie savo šešėliais ir šnaresiu prisidėtų kuriant švelnesnę, malonesnę atmosferą kapinėse. Tokios atmosferos itin trūksta naujosiose kapinėse.

Savo darbuose tyrinėjote Vilniaus katalikų kapines – Rasų, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (Saulės). Kaip galėtumėte jas apibūdinti? Kuo jos panašios į kitų Europos šalių kapines, o kuo išsiskiria?

XIX a. pradžioje įkurtos kapinės atspindi to laikmečio požiūrį, kad kapinės turi būti už miesto – būtent tada pradėta uždarinėti kapines, buvusias bažnyčių šventoriuose. Šimtmečio pabaigoje kapinėse atsiranda šeimos laidojimo koplyčių, mauzoliejų – tokį laidojimo būdą rinkdavosi kilmingi ir pasiturintys asmenys. Tai rodo, kad jie nebesiekė laidotis kuo arčiau, ar net pačiose bažnyčiose, jų rūsiuose, o kapinės už miesto tapo priimtina laidojimo vieta.

Tokie pat procesai vyko ir Vakarų Europos šalių kapinėse, tačiau Prancūzijoje, Italijoje ir aplinkiniuose kraštuose laidojimo atsakomybę iš Bažnyčios perėmė miestų savivaldybės. Kuriant didžiules kapines, buvo rengiami projektai, diskutuojama, kaip jos galėtų atrodyti. Nuošalėje nepalikti ir simboliniai klausimai. Esminis skirtumas yra tai, kad didžiosiomis katalikų kapinėmis Vilniuje ir toliau rūpinosi religinės institucijos, jos išliko monokonfesinės (išskyrus Antakalnio kapines), o pati kapinių erdvė vystyta užlaidojant jas pagal reljefą, atitinkamai išsivystė ir kapinių takai. Dėl tokio laidojimo būdo XIX a. Vilniuje jau nebesilaikyta principo laidoti mirusiuosius taip, kad jų kojos būtų nukreiptos į artimiausią bažnyčią. Mažų miestelių kapinėse šio principo dar neretai laikomasi.

Šiuo metu vykdote podoktorantūros tyrimus, kuriais mėginate suprasti Lietuvoje vykstančią kapinių plėtrą ir transformaciją. Kas lemia šiuos pokyčius ir kokios mirusiųjų atminimo įamžinimo tendencijos šiuo metu vyrauja?

Kapinių plėtrą bene labiausiai lemia pasikeitusios antkapių mados. Anksčiau kapinėse dominavo mediniai paminklai, kurie neišlieka taip ilgai, kaip akmeniniai. Pagerėjus finansinėms galimybėms ir pagausėjus akmens importui, tapo įprasta statyti akmeninius paminklus, o neretai – ir uždengti kapus akmeniu. Be to, per pastaruosius dešimtmečius daugybė Lietuvos gyventojų pakeitė gyvenamąją vietą, tad žmonės vis rečiau laidojami tuose pačiuose kapuose, kur palaidoti jų tėvai ar seneliai. Nuolat kuriami nauji kapai, kurie, uždengus akmeniu, išlieka gerokai ilgiau. Taip programuojama nuolatinė kapinių plėtra. 

Antkapių pasirinkimui įtakos turi ir išaugę migracijos mastai. Užsienyje gyvenantys žmonės ne visada turi galimybę dažnai lankyti artimųjų kapus Lietuvoje, o pagal vietos kultūrą nėra priimtina kapus apleisti, palikti apaugti neprižiūrėtais augalais ir nepastatyti jokio ilgalaikio antkapio. Dauguma dėl to jaučia gėdą ir kaltę. Neturint galimybių ar noro nuolat rūpintis kapais, pasirenkama juos uždengti akmeniu, plytelėmis ir skaldele. 

Noras pasirūpinti mirusiųjų atminimu suprantamas, tačiau gaila, kad dabar populiarios aplinkai nedraugiškos priemonės. Be to, dėl tipinių sprendinių, kuriuos siūlo paminklų gamintojai, antkapiai dar labiau suvienodėjo. Nors kapinėse nuo seno matome daug masinės gamybos antkapių, dėl skirtingų augalų ir jų kompozicijų jose dar būta daugiau individualumo. Dabar, net jei ir tenka retkarčiais paminklą nušveisti, nebesirūpinama, kokius augalus sodinti ir kuo, praėjus žydėjimo laikotarpiui, juos pakeisti. 

Kadangi daugybė žmonių artimųjų kapus uždengia plokštėmis ar plytelėmis, sumažėja būtinybė juos dažnai lankyti, prižiūrėti. Ar tai – racionalus sprendimas, neturintis įtakos gyvajai atminčiai, ar tai gali turėti reikšmės ilgalaikėje perspektyvoje?

Gyvoji atmintis remiasi gyvąja praktika. Žymius žmones prisimename ir po jų mirties – vertiname jų nuveiktus darbus, įsikvepiame jų idėjomis, tad jie ir toliau „gyvena". Visgi, mus visus yra dėl ko atsiminti, tačiau vienus prisimena daugiau žmonių, kitus – mažiau. Įvairios šeimos ir giminės taip pat skirtingai rūpinasi kapais ir atmintimi. Vieni rūpinasi ir tais protėviais, kurių niekuomet nesutiko, kurie išliko gyvi tik pasakojimuose, o galbūt – tik antkapio įraše. Kiti rūpinasi tik tų artimųjų kapais, kuriuos pažinojo ar tiesiog pačiais svarbiausiais. Apskritai, XX-XXI a. gyvenę žmonės po savęs paliko gerokai daugiau artefaktų negu anksčiau – nuotraukų, vaizdo įrašų, daiktų. Šie objektai neretai yra „gyvesni" nei antkapis kapinėse – tuomet kapo priežiūra atrodo kaip nuobodi pareiga, stengiamasi ją kuo racionaliau išspręsti.

Vertinant iš architektūrinės perspektyvos, tikėtina, kad kapu besirūpinantys artimieji ir sukežusį medinį kryžių pakeis kitu, ir rūpinsis akmeniniu antkapiu, jį lankys, prižiūrės, nes jis jiems bus svarbus, reikalingas. Tuo tarpu yra žmonių, akmeniniame antkapyje matančių atmintį, kuria nereikia rūpintis. Jie atlieka pareigą, tačiau gyvojoje atmintyje tokie kapai neišlieka, tad laikui bėgant jie apleidžiami, jais rūpintis ima kapines prižiūrinti institucija.

Nors šiuo metu suprantama, kad antkapį dera pastatyti kiekvienam, net jei artimiesiems tai yra našta, o ne galimybė pratęsti ryšį su mirusiuoju, manau, kad tokiais atvejais antkapio vieta yra beprasmiška. Vis tik, tokios praktikos keičiasi itin lėtai, todėl reikia padiskutuoti apie savo poreikius ir ilgainiui sąmoningiau pasirinkti, kaip įamžinsime mirusiuosius.

Dažnai, vaikščiodami po kapines, žmonės atkreipia dėmesį į išskirtinius antkapius, koplyčias ir kitus įdomius objektus, tačiau, ko gero, retai vertina kapines kaip visumą, apjungiančią ir kraštovaizdį, ir meninius, istorinius paminklus. Į ką jūs paragintumėte atkreipti dėmesį?

Naujosiose kapinėse kviečiu savęs paklausti – kokius jausmus kelia šios vietos? Nepaisant netekties skausmo, ar apsilankymas jose mane ramina? Kokia galėtų būti raminanti kapinių aplinka?

Senosiose kapinėse kviečiu pamatyti sodą ar miško parką, kuriame išryškėja paminklų įvairovė. Čia, nepaisant jas keičiančių procesų, vis dar išlikusi elegiška atminties vietų atmosfera, kurią papildo medžiai. Tai – atminties kraštovaizdis, kuriame ilsisi daugybė žmonių, nors jų paminklai ir neišliko. Jie taip pat kūrė miestus, miestelius ir kaimus, kuriuose gyvename, prižiūrėjo laukus, augino gyvulius, statė pastatus, tiesė gatves, taip pat ir nematerialiai, savo mintimis ir idėjomis prisidėjo prie vietos gyvenimo kokybės. Tokios vietos mums primena ir apie mūsų pačių trumpalaikiškumą, mūsų laiko šioje planetoje vertę.

Eglė Bazaraitė šiuo metu atlieka tyrimą „Trumpam numirus, gyventi amžinai: atsikuriantys atminties kraštovaizdžiai ir tvarus laidojimas" kurį finansuoja Europos Sąjunga (projekto Nr. S-PD-22-108) pagal sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).

The post Dr. Eglė Bazaraitė: šiuolaikinės kapinės primena automobilių stovėjimo aikšteles appeared first on LAIKMETIS.

Davidas buvo palaidotas Haifos karinėse kapinėse, kuriose laidojami žydų kariai.

2024 m. spalio 7 d. žuvusiojo motina Julija Bogdanovsky apsilankė kapinėse ir rado sūnaus antkapį uždengtą juodu audeklu. Socialinėje žiniasklaidoje ji išreiškė savo pasipiktinimą:

„Šiandien pamačiau, kad mano Davidą, mano asmeninį didvyrį, Izraelio didvyrį, uždengė juodu audeklu, kad uždengtų paminklą ir ant jo esantį kryžių. Maniau, kad mano sūnus niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų, bet buvau pažeminta...“.

Ši istorija sukėlė atgarsį Izraelio žiniasklaidoje. Gynybos ministerija pareiškė, kad įstatymas draudžia ant karių kapų statyti kryžių ar kitus religinius simbolius. Tačiau ant kai kurių antkapių šiose kapinėse yra religinių ženklų.

Ministerija bando rasti kompromisą su Bogdanovskių šeima.

The post Izraelio gynybos ministerija liepė pašalinti kryžių nuo kario kapo appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus distrikto superintendento M. Jastržembskio palaikai rasti netoli 2018 metais rastų partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų.

M. Jastržembskio palaikų užkasimo vieta, kaip ir kiti užslaptinti ir apleisti Našlaičių kapinių kapai, nepažymėta jokiu užrašu. Anot centro, išlikusioje kapinių sargo, buvusio sovietų KGB bendradarbio knygutėje ši vieta užrašyta kaip kapas Nr. 107.

Kunigo M. Jastržembskio palaikai 1956 metais birželio 28 dieną kartu su dar dviem karstais buvo atvežti iš Vilniaus evangelikų kapinių. Tuo metu sovietai Vilniuje ant Tauro kalno sumanė statyti Profsąjungų rūmus, todėl sunaikino šalia esančias evangelikų kapines, o ten esančius palaikus slapčia išvežė ir užkasė be jokių atminimo ženklų.

M. Jastržembskis prieškario Vilniuje buvo žinomas ir svarbus asmuo: 13 metų ištarnavo Vilniuje ir jo apylinkėse pamokslininku, vėliau 31 metus iki mirties atliko Vilniaus superintendento pareigas Lietuvoje ir Baltarusijoje, buvo Sinodo kolegijos narys, Sinodo skyrybų komisijos pirmininkas.

Jis mirė 1938 metais Vilniuje ir buvo palaidotas evangelikų kapinėse ant Tauro kalno. M. Jastržembskio tėvas taip pat buvo pastorius, klebonavo Slucke, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Apie M. Jastržembskį Lenkijoje yra išleista knyga.

M. Jastržembskio palaikai buvo ieškomi Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos prašymu.

Palaikų tapatybė patvirtinta DNR sugretinimu, antropologiniais ir istoriniais tyrimais bei antriniais identifikavimo požymiais.

The post Vilniuje, apleistose Našlaičių kapinėse, rasti evangelikų reformatų pastoriaus palaikai appeared first on LAIKMETIS.

„Minėdami Vėlines, persipynusias su senąja lietuvių švente Ilgėmis, lankydami artimųjų kapus, galime didžiuotis, kad Vilnius turi išlikusias senąsias Rasų, Bernardinų, Saulės, Antakalnio kapines, kuriose yra atgulusi dalis Vilniaus, Lietuvos ir Lenkijos bei Europos istorijos", - buvo pasakojama departamento pranešime.

Kultūros paveldo departamentas pakvietė Lietuvos visuomenę pildyti Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorių, į jį įrašyti galimai vertingųjų savybių turinčius objektus, šiandien jame jau yra 82 kapai.

„1801 metais įsteigtos Rasų kapinės ir 1810 metais įsteigtos Bernardinų kapinės – vertingiausi Vilniaus nekropoliai, dėmesį traukiantys antkapinių paminklų įvairove, per šimtmečius susiformavusiomis tradicijomis, garsių žmonių vardais", - rašoma toliau buvo pranešime.

„Bernardinų kapinės ypač gerai atspindi Vilniaus istoriją ir kultūrą, čia yra palaidoti žmonės, kurie XIX a. gyveno, kūrė ir dirbo Vilniuje. Tarp Bernardinų kapinėse amžino atilsio atgulusiųjų yra labai garsių žmonių, kurių pavardes žinome iki šiol. Rasų kapinės, galima sakyti, yra visuomenės kultūrinio, politinio gyvenimo elito kapinės. Šis specifinis kultūros paveldo objektas atspindi kelių šimtmečių istoriją", - buvo priduriama jame.

Į Kultūros vertybių registrą yra įrašytos 1842 kapinės (daugiausiai tai senosios kaimų kapinės), teigia departamentas.

Kultūros vertybių registre rasime net 1722 žymių, žinomų, istorijai, kultūrai nusipelniusių asmenybių kapus.

Įrašę žodį kapai, rasime dar 549 objektus (Lietuvos partizanų kapai, Lietuvos karių kapai, Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos imperijos karių kapai, sukilėlių kapai ir kt.), atskleidžia pranešimas.

Tarp paveldo objektų yra ir 567 kapinynai – senovės palaidojimo vietos.

„Jei dar priskaičiuosime arti tūkstančio pilkapių ir pilkapynų, senkapių, tai turėsime beveik 6000 paveldo objektų, kur Vėlinių vakarą galėtų spindėti ypatingos mūsų atminties žvakelės", - buvo skelbiami duomenys Vėlinių dieną.

The post Per Vėlines tūkstančiams svarbių objektų įžiebta atminties žvakelė appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau jei rimtai apie tai pagalvosime, kas yra malda už mirusius? Net tie, kurie nelanko bažnyčios, mirusiųjų dieną eina į kapines ir bent jau padaro kryžiaus ženklą prie savo mirusiųjų kapų. O kai kas nors nebemoka melstis, bent jau paprašo kito, kad pasimelstų bažnyčioje, arba, kaip kad dažniausiai girdime, „užprašo Mišias“ pas kunigą. Atrodo, kad krikščioniškos laidotuvės ir mirusiųjų minėjimai yra paskutinis ryšys, kuris juos dar laiko pririšęs prie Bažnyčios.

Tačiau laidotuvių apeigos skirtos ne tik krikščionims. Jau ikikrikščioniškais laikais buvo praktikuojami tam tikri papročiai, kurie buvo laikomi šventais, pavyzdžiui, mirusįjį nuplauti, aprengti šventiniais drabužiais ir su žibintais surengti procesiją, kai mirusysis buvo vežamas laidoti. Krikščionys kai kuriuos iš šių papročių išsaugojo, suteikdami jiems naują prasmę, o kitus tiesiog pakeitė. Pavyzdžiui, moterų raudas dėl mirusiojo pakeitė psalmių giedojimas, rožinio kalbėjimas ar giedojimas, Žemaitijoje per šermenis yra giedami "Žemaičių Kalvarijos Kalnai"...

Aplink Viduržemio jūrą gyvenančios tautos rengdavo laidotuvių vakarienes ne iš karto laidotuvių dieną, o po trijų, septynių ar trylikos dienų. Pagonys tam priskirdavo savą prasmę: nematomu būdu kviesdavo mirusįjį paskutinį kartą valgyti su savaisiais. Krikščionys šiose vakarienėse, vadinamose “refrigerium”, įžvelgė būsimo dangiškojo stalo Dievo puotoje simbolį. Kad pagonys per tokias vakarienes ne visada elgdavosi garbingai, galima spręsti iš to, jog Milane šventasis Ambraziejus, gyvenęs IV amžiuje, uždraudė šį paprotį. Kai kuriose šalyse vis dar gyvuoja paprotys per laidotuves kaip amžinosios laimės įvaizdį įdėti į karstą sumuštinių ir bandelių.

Kai pagalvojame apie šiuos archajiškus laidotuvių papročius, visada kyla abejonių. Ar tai buvo maldos, paprasti prisiminimai, ar prietaringas noras bendrauti su mirusiaisiais? Tai ne visada aišku. Egipte ir Afrikos liaudies papročiuose buvo praktikuojamos tam tikros maldos. Filosofas Platonas manė, kad jos visiškai nenaudingos. Anot jo, mirusieji išsivadavo iš kūno svorio, yra palaiminti ir kviečia mus sekti paskui juos – lygiai taip pat po mirties išsilaisvinti ir nebegrįžti į „kūno pančius“.

O kaip yra Šventajame Rašte? Senajame Testamente žinome tik vieną tekstą apie maldą už mirusiuosius - antrojoje Makabiejų knygoje (12, 38-46), kur skaitome, kad Judas Makabiejus liepė surinkti mirusiuosius ir palaidoti juos šeimos kapuose. Tuomet jis surengė rinkliavą, kurioje surinko apie du tūkstančius drachmų sidabro, kurias nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų atlikta išperkamoji auka nuodėmėms atleisti.

Krikščionys taip pat pradėjo melstis už mirusiuosius. Tačiau jie aukojo ne Senojo Testamento auką, o Eucharistiją, Mišias. Šiandien mes galbūt tai pamirštame ir galvojame, kad piniginė auka už Mišias ir yra ta išperkamoji auka, tačiau prasmė yra būtent pačios Mišios. Iš Tertulijono sužinome, kad per liturgiją buvo vardijami mirusieji. Nebuvo žinoma, kaip ši malda padėdavo mirusiesiems. Tačiau nuo pat pradžių žmonės buvo įsitikinę, kad sielos apvalymas nesibaigia paskutinio atodūsio akimirką. Perėjimas iš šio gyvenimo į amžinybę yra svarbus mūsų egzistencijos etapas. Šventasis Grigalius Didysis moko, kad tikinčiųjų maldos sutrumpina apsivalymą, t.y. Skaistyklą, šio perėjimo metu.

nuo pat pradžių žmonės buvo įsitikinę, kad sielos apvalymas nesibaigia paskutinio atodūsio akimirką.

Šių maldų galia slypi vienybėje su Kristaus auka, kuri nuplauna, nuskaistina blogio ir nuodėmės pažymėta mūsų prigimtį. Štai kodėl IV a. buvo įvestas paprotys, kai tik įmanoma, mirštančiajam duoti šventąją Komuniją. Nikėjos Susirinkimas 325 m. šiai komunijai įvardyti suteikė pavadinimą “viaticum” - dovana keliui. Pamaldieji kartais persistengdavo, duodami mirštančiajam šventąją Komuniją net kelis kartus per dieną, kad šis mirtų su ostija burnoje, panašiai kaip pagonys, kurie mirusiajam į burną įdėdavo monetą Keltininkui, kad šis būtų perkeltas į mirusiųjų karalystę. Tačiau krikščionys tiki, kad eucharistinė duona tarnauja perėjimui ne į mirusiųjų, o į gyvųjų karalystę – ji užtikrina, kad tas, kuris yra regimai miręs, grįš prisikėlęs su Kristumi.

Kokią išvadą darome? Krikščioniškos maldos už mirusiuosius nėra atsisveikinimo maldos, jos išreiškia būsimą susitikimą, ne paskutinis „sudiev“, bet „iki pasimatymo“. Todėl rekomenduojama, kad laidotuvių apeigos neturėtų pernelyg gedulingo aspekto. Bizantiškos liturgijos apeigyne rekomenduojami balti kunigo drabužiai. Po Vatikano II Susirinkimo liturginėse instrukcijose rekomenduota naudoti violetinę spalvą, naudojamą per adventą ir gavėnią - atgailos simbolį. Negalime išleisti iš akių, kad mirtis yra nuodėmės pasekmė ir sukelia liūdesį mirusiojo artimiesiems. Tačiau atgaila įveikia nuodėmę ir jos padarinius. Todėl ji taip pat yra paguodos išraiška. Kai kur Rytų bažnyčiose yra įvestas paprotys po užtarimo Mišių už mirusiuosius giedoti Velykų Aleliuja kaip būsimojo prisikėlimo viltį.

Su šia gražia religine atmosfera nesiderina teatrališkos frazės ir pompastiški pamokslai. Laidotuvės ir Mirusiųjų diena yra geriausia proga išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą kryžiumi ir amžinojo gyvenimo viltį.

Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia!

The post Br. Jokūbas Marija Goštautas OP. Malda už mirusius appeared first on LAIKMETIS.

Kapinių prižiūrėtojai sako, kad dažniau šiuo nišiniu draudimu pasirūpina gyventojai, daugiau lėšų investuojantys į kapavietes. Jos draudžiamos nuo audrų, vandalizmo, vagysčių, gaisro. 

Kapinių draudimo paslaugą nuo 2013 metų teikianti įmonė „Lietuvos draudimas“ sako, kad sutarčių nėra daug, bet jų skaičiaus neviešina „dėl konkurencijos dalykų ir rinkos paslapčių“. 

„Ergo“ turto draudimo ekspertė Inga Žvirblytė BNS pranešė, kad per šių metų devynis mėnesius 600 klientų apdrausdami turtą, papildomai rinkosi ir kapaviečių draudimą. 

„Matome, kad mažesniuose miestuose, kaimo vietovėse kapavietes žmonės draudžia dažniau negu didmiesčiuose“, – BNS teigė I. Žvirblytė.   

Pasak jos, tokį draudimą dažniau renkasi vyresni žmonės: „Nors turime keletą 30-mečių klientų, dažniausiai klientai yra 50-70 metų amžiaus. Įdomu tai, kad daugiau klientų turime tarp tų, kurie gyvena privačiuose namuose“. 

Vertinant paskutinių šešerių metų duomenis, metinis augimas vidutiniškai siekia apie 20 proc.

„Lietuvos draudimo“ turto draudimo rizikos vertintojas Aivaras Tumėnas BNS teigė, kad šį draudimą kasmet renkasi maždaug 20 proc. žmonių daugiau.   

„Vertinant paskutinių šešerių metų duomenis, metinis augimas vidutiniškai siekia apie 20 proc. Šiems metams prognozuojamas 15 proc. augimas“, – BNS sakė jis. 

Dažniausiai fiksuojamos žalos, kai paminklai nukenčia nuo lūžtančių medžių, krentančių šakų, griūnančių kitų paminklų. Taip pat pakankamai dažnai fiksuojama žala dėl vandalų ir vagysčių, gaisrų, kuriuos sukelia degti paliktos žvakės. 

„650 eurų yra vidutinė žalos suma, vertinant 2016-2022 metų laikotarpį. Šiais metais per devynis mėnesius esame išmokėję keturias žalas“, – BNS tvirtino „Lietuvos draudimo“ atstovas.

I. Žvirblytė sako, kad draudimo išmokos siekia iki 2 tūkst. eurų. Pasak jos, buvo atvejų, kai gyventojai pageidavo kapavietę apdrausti net 15 tūkst. eurų. 

Karmėlavos kapinių prižiūrėtojas Rokas Šmotavičius BNS teigė žinąs tik vieną kitą apdraustos kapavietės atvejį. Jis prisiminė atsitikimą, kai kažkas užvažiavo ant kapo, sutrūko plokštės, tada savininkas apsidraudė. 

„Dabar visus vartus atidarėme įvažiuoti į kapines, žmonės atvažiuoja ir sutemus, gali nepastebėti ir užvažiuoti ant kapo, gali su kitu automobiliu neprasilenkti“, – sakė R. Šmotavičius 

Kelių Alytaus kapinių prižiūrėtojas Liutauras Zalanskas BNS teigė nedaug žinantis kapaviečių draudimo atvejų: „Arba nežinome tokių atvejų, nepasisako žmonės, arba nepopuliaru. Yra keletas mūsų kapinėse“.  

R. Šmotavičius ir L. Zalanskas pabrėžė, kad draudimu labiausiai domimasi, kai kapavietė uždengiama brangia akmens plokšte.

The post Kapaviečių draudimas nėra populiarus, tačiau kasmet po truputį auga appeared first on LAIKMETIS.

Pasak Šiaulių savivaldybės Miesto ūkio ir aplinkos skyriaus vedėjos Eglės Bružienės, spalio 31 dieną oficialiai atidaromos kapinės bus pagrindinė miestiečių laidojimo vieta. 

„Bet nebus uždaromos nei Ginkūnų kapinės, kur laidojami žmonės į šeimos kapavietes, nei K. Donelaičio kapinės, nes ten dar yra vietų ir naujų kapaviečių formavimui“, – BNS teigė E. Bružienė. 

Jos teigimu, 4,35 mln. eurų kainavusiose Daušiškių kapinėse suplanuota apie 6,2 tūkst. kapaviečių, iš jų beveik 5,5 tūkst.  skirta šeimoms. 

Anot E. Bružienės, nuo 1970 metų veikiančiose iki šiol pagrindinėse buvusiose Ginkūnų kapinėse naujos kapavietės nebeformuojamos, tuo metu 1958 metais įkurtose K. Donelaičio kapinėse dar yra likę apie 250–300 vietų – kiek daugiau nei jų skiriama per metus (230), be to, jose planuojama įrengti kolumbariumą. 

Savivaldybės atstovės teigimu, vieta kolumbariumui yra numatyta ir Daušiškių kapinėse, tačiau artimiausiu metu čia jo įrengti neplanuojama. 

Naujose kapinėse įrengta automobilių aikštelė, privažiavimo keliai, pėsčiųjų takai, apšvietimas, tualetai, laistymo vietos, atvestas vandentiekis ir kanalizacija. Tačiau į jas kol kas nekursuoja miesto autobusai. E. Bružienė tikino, kad miesto transportas link kapinių numatytas, tačiau tai bus dar ne šiemet.  

„Mes tą klausimą nagrinėjame. Galvojame, jog pirmuosius autobusus paleisime, kai atsiras šiek tiek palaidojimo vietų, nes dabar važiuoti į tuščias kapines tikrai nėra poreikio“, – teigė savivaldybės atstovė. 

Mažėjant vietų kitose miesto kapinėse, teritorijos naujai laidojimo vietai miesto valdžia pradėjo ieškoti dar 2005 metais. Vieta naujoms kapinėms pasirinkta greta miesto – Šiaulių rajone esančiuose Daušiškiuose. 

2010 metais savivaldybė už beveik 9 mln. litų (apie 2,6 mln. eurų – BNS) kapinėms nupirko apie 60 hektarų žemės. Tačiau įstatymui uždraudus formuoti didesnius kaip 40 hektarų masyvus, teismas panaikino teritorijos detaliuosius planus, todėl kapinių įrengimo procesas įstrigo.

Be to, paaiškėjo, jog tarp privačių asmenų, iš kurių įsigyta žemė, buvo ir tuomečio miesto mero Genadijaus Mikšio artimieji. 

2015 metais buvo parengtas naujas Daušiškių kapinių projektas, o 2018 metų liepą tarp savivaldybės ir įmonės „Šiaulių plentas“ buvo pasirašyta 4,2 mln. eurų vertės rangos sutartis. Darbus rangovė turėjo atlikti per 26 mėnesius. 

The post Šalia Šiaulių netrukus bus atidarytos naujos kapinės appeared first on LAIKMETIS.

Kaip pranešė Policijos departamentas, įvykis Dotnuvos gatvėje esančiose kapinėse pastebėtas antradienį, apie 10.26 val.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kapo ar kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimo. 

Tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, arba išniekino kitą viešosios pagarbos vietą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

The post Kėdainiuose - koplyčios ir paminklo už Lietuvos laisvę žuvusiems kariams išniekinimas appeared first on LAIKMETIS.