Stengsiuosi pasidalinti mintimis apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį, žmogų, tarnavusį savo tautai, mūsų Bažnyčiai, visuomenei, tarnavusį taip, kad jo palikta žymė nepaskendo laiko bangose.

Šiandien vienuolijų dvasininkija išgyvena krizę, retėja pašaukimų, tuštėja vienuolynai. Vis mažiau norinčių atsiduoti ir pasišvęsti viso gyvenimo tarnystei. Šioje situacijoje, žinoma, galima atsiversti palaimintojo darbų aprašus, apie jį parašytas knygas ir straipsnius. Jau esu tai daręs: puslapy kapelionas.lt. rasite šito darbo žymių. Tačiau šiandien nusprendžiau pakalbėti, prasitarti kiek kitu būdu.

Dirstelėjus, kad jau apie keturiasdešimt metų priklausau palaimintojo Jurgio Matulaičio atnaujintai tėvų Marijonų vienuolijai, su tokiu stažu apie jį kalbėdamas iš tos tarnystės dvasios, kuriai paskyriau galima sakyti didesnę dalį savo darbinio gyvenimo, manau, jūsų nesuklaidinsiu.

Kalbėti apie Palaimintąjį Jurgį šiame laike, žinoma, galima užeinant iš tos lengvesnės pusės. Jo paties klausiant: „Nuskendai? Atsimena dar Tave? Kas atsimena?“ Kai eini gyvenimo keliu sekdamas jo vedančiųjų idėjų vėliavą šie klausimai (bent man) yra prasmingi. Paskui ką aš einu? Paskui skenduolį? Užmirštą keistuolį? Paskui ką?

Ir vis dėlto nepavadinčiau jo skenduoliu. Nors tauta ir šiandieninė kultūra paskandino daug brangių dvasinių perlų, vertybių, principų nebenešdama jų tolyn laike, ir mums, dvasiškiams, tenka siekti gelmės, kad suskendusias vertybes vėl iškeltume ir stovintiems ant kranto, ir plūduriuojantiems, kad jos būtų pristatytos ateinančioms kartoms. Palaimintasis Jurgis – kas jis?

Man iškyla trys požiūriai. Skaičiau tokį eilėraštį rusų kalba. Jo gerai neišversiu, tik perfrazuosiu. Mintis tokia: ką bedarytum žmonėms, kaip besistengtum, – jie vis tiek tave išduos, apgaus ir atsikeršys. Gal jums bus keista išgirsti, bet tai paauglio septyniolikmečio žvirbliuko Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio, vėliau Stalinu pasivadinusio, eilėraštis. Tas žmogus jau paauglystėje suabejojo žmonių gerumu. Žinojo, kad išduos. Todėl visiems keršijo, visą gyvenimą tūkstančius ir milijonus išdavikais įvardydamas juos galabijo.

Bet panaši mintis vėliau atsikartoja Kalkutos Teresės kalbose ir tekstuose, tik kiek kita prasme. Ji sako: už gerą jums atlygins blogu, daug kartų praris jūsų laiką nedėkingai jį nusinešdami, apmokės nekantrumu ir priekaištais, bet jūs vis tiek darykite gera.

Ir man tai susisieja su palaimintojo gyvenimu. Juk jis atėjo iš sunkaus kaimo gyvenimo, varganos aplinkos. Jo sveikata menka. Atėjo tarnauti. Pasiekė mokslų, tapo Tautos šviesuoliu, dvasininku. Atsidūrė aplinkoje, kur visokie Žibžikovskiai jam keršijo už tai, kad jis lietuvis, kad vyskupas. Bolševikai draskė, plėšė: „Ko tu čia? Kam tu čia?“ Keršijo jam ir prigimtis: sunki liga, skausmas nuolatinis. Ir žiūrint į šio vyro gyvenimą vis dėlto tasai žodis „tarnystė“ vyrauja. Šiame žodyje sutelpa visas jo gyvenimas. Čia aptinku tai, kas yra Bažnyčios esmė – tarnystės dvasią.

Apaštalas Petras I-ąjame savo laiške rašo: „Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.“ (1 Pt 2, 16) Apaštalas tarsi ragina mus suderinti savo širdies stygas su šio vyro, Dievo tarno ir palaimintojo, tarnystės dvasia, laisvos tarnystės dvasia. Į šią tarnystę jis ateina ne kaip staliniukas, nusiteikęs atkeršyti žmonijai, bet kaip rašo Paulius laiške Timotiejui: „Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę“ (1 Tim 1, 12). Teįžengia į mus tarnystės dvasia, tarnystės vienyti Bažnyčią. Šiai tarnystei jis atsiduoda su tokiu uolumu, kantrybe ir pasišventimu, išsilavinimu ir kvalifikacija, kad, pasakyčiau, tik žiūrėk, čepsėk, skonėkis ir džiaukis. Tik sek ir eik į priekį. Šioje tarnystės dvasioje jo darbų sąrašas ilgėja. Palaimintasis rengia Bažnyčią, sakyčiau, naujiems laikams. Susidūrimas su bolševizmu jo tarnystės pradžioje buvo tarsi Tautos parengimas būsimiems jos išbandymams – jos laisvės atsparumo, jos siekių ir pasirinkimų išbandymams ištikus keršytojo žmonijai Stalino parengtoms baisybėms. Įdomus tai buvo laikmetis.

Man asmeniškai Dievas leido ateiti į kunigystę jau po jo. Ir susidūriau su Marijonų vienuolija. Susidūriau su tais, kurie pirmą ar net antrą kartą sugrįžo į ją iš Stalino lagerių. Sugrįžo tarnauti Dievui, tarnauti Bažnyčiai. Taigi, susidūriau su Marijonų vienuolijos likučiais, kurie atsilaikė, atsilaikė po palaimintojo Jurgio dvasinės formacijos. Jie atlaikė didžiąją keršytojo-naikintojo bangą. Susidūriau su šviesiomis asmenybėmis – nuostabia Bažnyčios apraiška, kuri, atvirai sakant, sužavėjo visam gyvenimui. Ir leidžiu sau šiandien pasidalinti tais įspūdžiais ne kaip dėstoma moksline medžiaga, ne kaip istoriniais tyrimais.

Visų pirma, atėjęs į vienuoliją susidūriau su tuo, kas išlaisvina nuo tarnavimo, arba vergystės, daiktams. Ir džiaugiuosi, kad mano kunigystę pasitiko, įvilko ir lydėjo tasai vienuoliškas neturtas, kurį mačiau nuoširdžiai puoselėjamą šioje vienuolijoje. Tiek parapijose, tiek vienuolyne. Kaip ekonomas, ir kaip klebonas laidodamas senuosius mūsų vienuolius turėjau tvarkyti jų palikimą. Jūsų žiniai, daugiausia, ką reikėjo padaryti, tai sutvarkyti jų knygas. Žiūrėk, numiršta koks marijonas, ir atvažiuoja dėžės knygų. Numirė vienas toks Zigmas – šviesus pamokslininkas, žodžio meistras, patraukiantis kunigas. Tai sunkvežimiais atvežė tų knygų. Krovėm, dėjom, rikiavom. Mirė kitas, trečias, dar kelintas – knygos jau nebetelpa. Vežam į muziejus, atiduodam į bibliotekas. Tokia eina žymė. Neprisiėjo iškasinėt suslėptų turtų, bylinėtis dėl milijonų dalybos ir panašiai.

Kai atėjau į šventimus, parengtas priešingai tarybų valdžios norams, negalėjau ateiti gražiai išlygintas, iškvėpintas takeliais kilimėliais. Neturėjau šventimams net sutanos. O jos reikia. Kad įvilktų ir pašventintų. Mane šventinęs kardinolas Vincentas Sladkevičius provincijolui tėvui Pranui Račiūnui sako: „Reikia kokios nors sutanos.“ Mums, neakivaizdininkams, neleisdavo siūtis sutaną pirma laiko, kad neišsiduotume – dar koks užverbuotas siuvėjas pasakys, kad šitas piemuo sutaną siuvasi.

Rado mano šventimams kažkokią mirusio aukštesnio kunigo sutaną. Kadangi tas mirusysis vėliau neatėjo jos atsiimti, man ją ir paliko. Sakė: reikės, kada jau galėsi dirbti. Pagal vienuolijos tvarką, kai laidoja kunigą, reikia sutana apvilkti. Sakė: tu ją turėk, jei reikės kur. Kai mirsi, žinok, ji turi būti, kad nereikėtų vienuolijai rūpintis kur sutaną gauti.

Taip vienuolijoj būdamas vieną po kitos gaudavau tų mirusių kunigų vienuolių sutanas ir jas sunešiodamas kol nebepavyksta prakaito kalkių atskalbt, eilę metų galėjau kunigaut ir vienuoliaut. Na, savotiškai susipažinau ir su biologijos dėsniu, kad su žmogaus prakaitu pasišalina ir druskos. Kai sutaną jau tiek įprakaituoji, kad kalkės druskų cemento neina atskalbt, žiūrėk koks vėl senas marijonas numiršta ir vėl gauni neįkalkėjusią, o jei kitas mažiau įprakaitavęs– nei skalbti nereikia. Va, toks mielas vienuoliško neturto apsisutanojimas.

Ir taip su šia vienuolija, ačiū Dievui, praėjau „neįtikėjęs“ daiktais: „Neįtikėjęs“ namais, turtais, triobom, pilim, rūmais ar daiktų bei pinigų kaupimu. Galėjau džiaugtis laisve, nes mano iš lagerių grįžę mokytojai pilnai įrodė, kad tiek norint pasirengti kunigystei, tiek norint gauti šventimus, iš tikrųjų, nereikia tokios daugybės gražių dalykų, tokios daugybės blizgučių, cackučių, paauksuotų, surikiuotų, kiek kartais pamatai ten, kur jų nesinorėtų matyti. Kai pamatai kartais jauno ar vyresnio kunigėlio gyvenamoj vietoj tokią indišką krautuvėlę, apkrautą visokiausiais nesąmoningais blizgučiais, megsciukais, cackiukais. Tiesiog nesuprantu, kam to reikia. Mat kelias, kuriuo mane Dievas atvedė į kunigystę, aiškiai įrodė ir liepė galvoti, kad to nereikia nei pašaukimui atrasti, nei pašaukimui išpildyti.

Sau iškeliu klausimą: iš tų kunigų, kuriuos aš pažįstu per gyvenimą eidamas – o jų pažinojau nemažai – ar žinau nors vieną, kuris nusprendė būti kunigu dėl to, kad pamatė labai gražią monstranciją ar briliantinį kryžių, ar labai blizgantį kokį kunigėlį su auksiniu arnotu, ar dar ką nors? Atsakau tiesiai šviesiai: Ne, aš tokių nežinau.

Galvoju, kažin, o gal aš atėjau į Bažnyčią paskui blizgučius ir išsiblizginau? Tarp kitko, joje sukuosi nuo trylikos metų. Ir patarnavau, ir zakristijonavau. Atsakau: Ne, savo pašaukimą radau kluone – kunigo J. Zdebskio rekolekcijose jaunimui. Buvome susibūrę slapstydamiesi nuo saugumo kažkokiame kolchoze, kaime netoli Prienų. Tada pagalvojau: noriu taip kalbėti; noriu toks būti. Ten suradau pašaukimą. Bet nieko blizgančio ten nebuvo. Mišioms jis užsidėjo kažkokią suglamžytą baltą maršką. Išsitraukė iš savo įspūdingo portfelio (jis mėgdavo didelius, aptrintus) tai, kas reikia, – kelioninį mišiolėlį ir t.t. Tiek tų blizgučių. O pašaukimui kol kas užteko.

Ar man blizgučių reikia? – galvoju sau. Na, vieną brangenybę, tiesa, turiu – tėvo Vaclovo Aliulio seniai seniai man padovanotą dovaną: kai baigiau neakivaizdiniu Seminarijoje mokslus ir išlaikiau paskutinius egzaminus iš Šventojo Rašto, jis, neseniai grįžęs iš Romos, kažkokiu būdu įsikontrabandinęs ištraukė man tokią juodą piniginukę ir padovanojo komplektuką ligonių sakramentui– aliejus, krapyliukas ir komuninė. Visą laiką su šiuo „blizgučiu“ einu pas daugybę ligonių. Dievui nešti pas sergančius ir mirštančius jo užteko.

Brangieji, tasai pašaukimo suvokimas, kuris siejasi su Dievo vaikų laisve, mane įtikino, kad jam daiktų nereikia. Šventosios Dvasios įliek, Dieve, šiandien į mūsų Tautos dirvonus, kad mes įtikėtume ir pamatytume tikrąją šviesą.

Kada bandai galvodamas apie savo kunigystę, gyvenimą, nueitą kelią po visų ieškojimų ir bandymų paprastai ir aiškiai atsakyti, kas mane veda, sakau tiesiai: gražiausi visoje liturgijoje man yra trys žodžiai – „Kristus mums šviečia“. Kiek kartų bežvelgiu, nagrinėju, mastau šiuos žodžius, sunku, sunku rasti ką nors daugiau. Ir net tada, kai pačioje kunigystėje teko ieškoti kelių sau ir kitiems, tose sumaištyse klausti: Kur eit toliau? Kas ne išdavikas? Klausiau vieną, kitą. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas gražiai pasakė: „Ištikimybė Kristui“, sako: „To laikykis!“

Ištikimybė Kristui visada lieka, turi likti kunigo gyvenime. Pagal šį kriterijų ir daug ieškojau, ir dalinau atsakymus kitiems. Popiežius Benediktas XVI, pasirinkęs V–VI šimtmetyje gyvenusio senų laikų šventojo Benedikto Nursiečio vardą – jį iškėlė kaip Europos vienuolijų įkūrėją. Pasak popiežiaus, jis padarė esminę įtaką Europos civilizacijos ir kultūros raidai. Ir štai šventojo Benedikto Nursiečio citata: „Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę“. Taigi, tasai liturginis šūksmas Prisikėlimo dieną – „Kristus mums šviečia!“, kurį tris kartus sušunka Bažnyčia ir kuris yra jos esmės apraiška Pasauliui, kultūrai, Europai, kaip sau norit, ir šiandieniam laikui tampa užduotimi ir atsakymu.

Ištikimybė Kristui visada lieka, turi likti kunigo gyvenime.

Vis dėlto aš įžvelgiu bandymus nukreipti mūsų dvasią, akis, mūsų žvilgsnius į daiktus. Mielieji, norima, kad mes žiūrėtume į daiktus, kad paskęstume jų rūpesčiuose – stogų, daiktelių, blizgučių, – kai to visai nereikia. Gali kunigauti pasiėmęs nabašninko sutaną, pašaukimą randi palei kluono kampą. Viso kito Tautai nereikia. Reikia, kad Kristus šviestų.

Stojus į Bažnyčios kovą, į jos tarnystę, reikia per šį laiką išlaikyti tą „Kristus mums šviečia“. Išlaikyti tarnystės dvasią ir žiburį – šviesą savo tautai. Perduoti Kristaus šviesą ateinančiai kartai. Nešti kitoms kartoms ne savo rakandus, kad ir labai pablizgintus, bet – tvirtus moralinius principus, ramią krikščionišką sąžinę, savo Tautos dorybes. Ne vieno ar kito žmogučio, neatsilaikiusio prieš vilkus avies kailyje, įtikinėjimus, bet savo krikščionišką pašaukimą, pašaukimą šeimai santuokoje, tarnystei šeimos gyvastingumui ir vaisingumui.

Ir galvojant apie tą vienuolystės apraišką Bažnyčioje, kuriai Dievas leido apsireikšti ir mano gyvenime, žvelgiu į palaimintą Jurgį Matulaitį ir noriu jums pasakyti: Ne, mielieji, jis neskęsta. Nutinka keistas reiškinys, kurį priskirčiau šiam laikui, šiai Tautai. Neskęsta mūsų Tautos šventieji užmarštyje ar atliekų krūvose, kurias metam šalia miestų. Ne! Neskęsta jų vertybės. Neskęsta! Greičiau skęstame mes. Alkoholizme, genderizme, visokių šarlatanų politikose, visokiose keisčiausiose sukonstruotose intelektualinio gyvenimo apraiškose, prikištose keistų teorijų, visokių žmonijos nekentėjų sukonstruotų. Pasakyčiau, keistas vaizdas.

Tie šventieji, tie mūsų tautos kankiniai, kurių virš šimto siekiantis sąrašas paduotas Vatikanui tvirtinti, šiandien jie ant kranto ir neskęsta. Jie žiūri į daugelį iš mūsų, skęstančių ydose, netikėjime, klaidose ir nevilty, ir tiesia mums ranką.

Ir aš, ačiū Dievui, nepaskendau. Nei nevilty, nei netikėjime. Bet paremtas šios vienuolijos, palaikomas vyskupų eidamas šiuo keliu kartu su visa Bažnyčia tiesiu jums ranką ragindamas nepaskęsti. Irkitės link kranto. Plukdykite savo vaikus ten, kur Kristus mums šviečia. Prisimenu šiandien palaimintąjį tarp daugybės šventųjų, kurie nepaskendo klastose ir politikose.

Stovėdami ant Kristaus kaip ant uolos jie tiesia ranką ir nušviečia mums kryptį. Kristus mums šviečia! Tiems, kurie eina į Tiesą ir gyvenimą, atsakingiems už Tautą ir vedantiems ją į išganymą. Dieve padėk!

The post Kun. Kęstutis Kazimieras Brilius MIC. Kristus mums šviečia appeared first on LAIKMETIS.

Šį kartą palaimintojo atlaidų savaitės moto: „Kad nei viena diena nepraeitų be maldos“. Tai – t. Jurgio frazė, kažkada nuskambėjusi jo klausytotų grupelei ir išlikusi konferencijos apmatuose, o šiuo metu, Bažnyčiai išgyvenant Maldos metus – įgavusi naują aktualumą. Taigi, per pal. Jurgio užtarimą prašysime malonės, kurios, Popiežiaus pakviesta, šiemet meldžia visa Bažnyčia, kad vėl suvoktume kokia svarbi yra malda ir joje atrastume viltį.

Per atidarymo šv. Mišiose liepos 6 d., 18.00 val. pal. Jurgio tėviškėje, Lūginėje, prašysime gausių dvasinių vaisių ir maldininkams, ir jiems patarnaujantiems, o taip pat melsimės už mūsų Tėvynę Lietuvą.

Visą savaitę Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje 11.00 – Katechezė;  11.30 – Šv. Rožinis; 12.00 – Šv. Mišios. O kiekivieną popietę 15.00 val. – Švč. Sakramento adoracija Lūginės koplyčioje.

Pirmąjį atlaidų sekmadienį, liepos 7 d., po pagrindinių 12.00 val. Šv. Mišių, – malonių liudijimai. Kitomis dienomis 14.00 – užtarimo malda ir asmeninis palaiminimas pal. Jurgio relikvijomis.

Penktadienio, liepos 12 d. vakarą, 18.00,  – Vidinio išgydymo pamaldos, o šeštadienį, liepos 13 d., 19.00, – Šv. Mišiomis prasidės Vigilija – Švč. M. Marijos, Maldos Mokytojos, vakaras su bendruomene „Gloriosa Trinita“ ir budėjimas prieš pagrindinę atlaidų dieną, 22.00 – Šviesos kelias miesto gatvėmis ir naktinė Švč. Sakramento adoracija, ypač meldžiat taikos pasauliui.

Pagrindinė atlaidų diena, liepos 14-oji, – Maldos už taiką sekmadienis. Pagrindinės Šv. Mišios – 12.00, o jų pabaigoje – Eucharistinė procesija, didžisusio šlovinimo ir džiūgavimo Viešpatyje momentas.

Kaip įprasta, kasdien, po pagrindinių Šv. Mišių, – agapė Marijonų vienuolyno sode.

The post Marijampolėje prasidės pal. J. Matulaičio minėjimas ir atlaidai appeared first on LAIKMETIS.

Tėvo Jurgio įkvėpimas – gyvas, užtarimas – realus, veikimas – juntamas. Tai liudija pal. J. Matulaitį atrandantys ir seniai pažįstantys skirtingų patirčių žmonės. Šįkart dalijamės diakono Arūno Kučiko, gydytojos Margaritos Sriubienės, seminaristo Donat Jurevič, sesers Jolitos Matulaitytės ir Vilniaus Arkikatedros bendruomenės narės Linitos Žebrauskienės draugystės su pal. Jurgiu patirtimis, per kurias atsiskleidžia šios ypatingos asmenybės jėga ir kvietimas „visame kame Dievo ieškoti, visą ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti“.

Susiskaldymą Bažnyčioje ir visuomenėje švelnintų įsiklausymu ir dialogu

Kokios pal. Jurgio asmens savybės labiausiai „kalba“ diakonui Arūnui Kučikui, kaip karitiečiui, vadovaujančiam Kauno arkivyskupijos Caritui ir Lietuvos Carito Tarybai? Pasak Arūno, visų pirma tai sąmoningai pasirinktas paprastas pal. J. Matulaičio gyvenimo būdas (nors būtų galima manyti, jog vaikystėje netekus tėvų, gyvenus gana kukliai, bet asmeninių gabumų ir darbštumo dėka „išėjus į didelius žmones“, norėtųsi likti tokiose aukštumose ir toliau kopti akademinio pasaulio ir bažnytinės hierachijos karjeros laiptais, kitaip sakant, ganyti liaudį iš viršaus).

Kita A. Kučikui ypač imponuoja pal. Jurgio drąsa rūpintis sunkioje padėtyje atsidūrusiųjų reikalais, nepaisant dominuojančio visuomenės požiūrio ir socialinio spaudimo. „Turiu galvoje dėmesį darbininkų reikalams, nors dėl to jam buvo klijuojama socialisto ir modernisto etiketė“, – paaiškina diakonas. Trečioji nuostata – apsisprendimas darbuotis dėl Dievo karalystės, nepasiduodant politiniam spaudimui ir pranokstant tautiškumą: vienodai rūpintis žmonėmis, ar jie būtų lietuviai, lenkai, gudai, ar žydai.

Jei šiuo metu gyventų pal. Jurgis, diakono A. Kučiko nuojauta, pirmiausiai jis mėgintų atkreipti dvasininkų dėmesį į tai, kad Bažnyčia (parapija), turi ieškoti ir atrasti, kaip prisidėti prie asmens ir visuomenės gėrio (pagal Bažnyčios socialinį mokymą).

Jei šiuo metu gyventų pal. Jurgis, diakono A. Kučiko nuojauta, pirmiausiai jis mėgintų atkreipti dvasininkų dėmesį į tai, kad Bažnyčia (parapija), turi ieškoti ir atrasti, kaip prisidėti prie asmens ir visuomenės gėrio (pagal Bažnyčios socialinį mokymą). Taip pat ragintų bažnytinę bendruomenę ir ypač Caritą darbuotis su tomis žmonių grupėmis, kurios yra atskirtyje ir kurias nenoriai priima (ar net atmeta) visuomenė.

„Tikiuosi, pal. Jurgis palaikytų nuolatinių diakonų rengimo idėją, ypač kreipiant jų tarnystę į pagalbą vargstantiems, bendruomenės telkimą ir teisingumo didinimą“, – sako diakonas Arūnas. – Taip pat skatintų pastoracinę veiklą grįsti malda, Šv. Rašto ir „laiko ženklų“ refleksija, o susiskaldymą Bažnyčioje ir visuomenėje švelnintų įsiklausymu ir dialogu. Manau, kad pal. Jurgis tikrai būtų sinodinio proceso Bažnyčioje šalininkas“.

Proga pažinti

Liepos 6–14 dienomis Marijampolėje organizuojamas pal. Jurgio Matulaičio minėjimas ir atlaidai – proga geriau pažinti, o kai kam galbūt naujai atrasti pal. Jurgį. Šiųmetinių atlaidų tema – „Kad nei viena diena nepraeitų be maldos“.

Kaip sakė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesuo Jolita Matulaitytė, malda suteikia dienai kryptį: „Žinoti, kur einu ir ko siekiu palaimintojo pavyzdžiu – labai svarbu. Tik maldoje galiu būti pripildyta vilties, meilės, drąsos. Tik maldoje galiu būti pakelta iš nusivylimų, nepasisekimų. Ir kaip išaušus rytui kas kartą pradedu dieną iš naujo, taip kas kartą iš susitikimo su Dievu maldoje keliauju į dienos susitikimus, užduotis, tarnystę.

ses. Jolita dalijasi nuostaba, kaip palaimintasis Jurgis gebėjo išlikti šviesiu, viltingu ir mylinčiu žmogumi gyvenimo išbandymuose.

Kaip tūkstančiai tikinčiųjų, seserys meldžia ir tiki pal. Jurgio paskelbimu šventuoju. Tačiau koks pal. J. Matulaičio asmenybės bruožas labiausiai atskleistų šventumą? Atsakydama ses. Jolita dalijasi nuostaba, kaip palaimintasis Jurgis gebėjo išlikti šviesiu, viltingu ir mylinčiu žmogumi gyvenimo išbandymuose: „Dešimties tapo našlaičiu, paauglystėje susirgo kaulų tuberkulioze, liga kankino jį visą gyvenimą. Būdamas Vilniaus vyskupu nebuvo nei lietuvių, nei lenkų mylimas, nei suprastas nuolat besikeičiančios valstybės valdžios, laikraščiai spausdino šaržus, jis sulaukė grasinimų... Kažin kokių minčių ir jausmų keldavo žinojimas ir patirtis, kad esi ne tik nemylimas, bet ir nepageidaujamas? Kaip tokiose situacijose netapti piktam, pagiežingam, nelaimingam? Atsakymą randu palaimintojo dienoraštyje. Svarbiausia – Dievo meilė, troškimas ir pastanga visur ieškoti Dievo, Jo valios išpildymo ir Jo garbės, gelminis tikėjimas ir pasitikėjimas, kad viskas yra niekai prieš Dievo meilę. Palaimintasis Jurgis kiekvieną užduotį, pareigą vykdė tikėdamas, kad tik meilė daro stebuklus. Žinoma, galim tik bandyti įsivaizduoti, kiek jam pačiam reikėjo pastangų ir darbo ugdantis nuolankumą, kantrybę, romumą, gerumą,.. kad į kiekvieną žvelgtų ambicijas, nesusipratimus praaugančiu meilės žvilgsniu.“

Kaip brangaus draugo aplankymas

Linitai Žebrauskienei iš Vilniaus piligrimystė į Marijampolę prie pal. Jurgio palaikų – kaip brangaus draugo aplankymas. „Skaitome palaimintojo Jurgio mintis, laiškus, meldžiamės jo litaniją. Tai proga daugiau pagalvoti, koks jis galingas užtarėjas pas Viešpatį“, – dalijosi Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros bendruomenės narė.

Linita pal. Jurgį atrado rašydama magistro darbą apie pasauliečių pašaukimą Bažnyčioje. Buvo nuoširdžiai nustebinta jo „pranašiškų įžvalgų apie pasauliečius, kurios tik po gero pusšimčio metų buvo išsakytos Vatikano II susirinkime“, o dabar – aptariamos diskusijose apie sinodinę Bažnyčią.

Taikdarys, taikintojas, gebantis išklausyti ir sutaikinti prieštaraujančias puses bei skirtingų požiūrių žmones. Šios pal. Jurgio dorybės, Linitos nuomone, aktualios šiandien, kaip jai reikšmingas kasdienis palaimintojo relikvijų Vilniaus Arkikatedroje lankymas, prašant jo užtarimo Arkikatedros bendruomenei – pasauliečiams ir kunigams.

Kurso „gelbėjimo ratas“

Pal. J. Matulaitį kurso globėju yra pasirinkę Kauno kunigų seminarijos pirmakursiai. Kaip pasakojo vienas jų – Donat Jurevič, dar parengiamajame kurse pasirenkamas globėjas lydi ne tik seminarijos studijų laikotarpiu, bet ir, jei Dievas duoda, kunigystės keliu.

„Ilgai galvojome, ką čia pasirinkus? Mes keturiese esame iš Vilniaus ir Vilkaviškio vyskupijų, tarp mūsų yra ir tautinių mažumų atstovų, ir lietuvių. Tada ir supratome, kad reikia globėjo, kuris apjungtų. Ir radome. Palaimintąjį Jurgį, kuris gimė prie Marijampolės, Vilkaviškio vyskupijoje, buvo Vilniaus vyskupu, yra ir lietuvių, ir lenkų gerbiamas palaimintasis. Būtent tuo jis mus pirmiausia patraukė“, – prisiminė D. Jurevič.

Pal. Jurgis, Donat žodžiais, tapo savotišku „gelbėjimosi ratu“. Po vieno sunkesnio laikotarpio seminaristas ieškojo įžvalgų, kurios galėtų padėti jam ir kurso draugams. Rado. Ir jos iki šiol kabo ant tvarkaraščio lentos. „Pal. J. Matulaičio žodžius pasirinkome kaip mūsų kurso šūkį: nieko nebijok, dirbk, aukokis ir stipriai tikėk. Tikėk, kad gėris triumfuos ir nugalės blogį. Juk kas turi Dievą, kas turi Jėzų, tas turi viską. Šie žodžiai mums tapo kelrode žvaigžde. Kiekvieną vakarą kalbama malda į pal. Jurgį – ne formalumas, bet iš tiesų gyvas santykis“, – dalijosi seminaristas.

Donat negalėtų rasti gražesnio pal. Jurgio asmens apibūdinimo, kaip jo paties žodžiai apie Katalikų Bažnyčią, kuri jam yra vienintelė tėvynė, o jis –  tik jos patriotas: „Būtent tai man yra palaimintasis Jurgis. Ir jis iš tikrųjų veikia“.

Liga ir stebuklas

Gydytoja, dėstytoja Margarita Sriubienė pal. J. Matulaitį neseniai „atrado“ kelionėje į Lenkiją. Jos dėmesį patraukė liga – kaulų tuberkuliozė arba kaulų džiova, kuria jis sirgo nuo paauglystės ir su kuria pragyveno beveik 56 metus. „Anuomet tai buvo mirtina liga. Vien tai, kad kęsdamas jos keliamus skausmus pal. Jurgis pragyveno beveik 56 metus, yra Dievo stebuklas bei Švč. M. Marijos užtarimo vaisius“, –  mano gydytoja.

Žvelgiant į pal. Jurgį jai akivaizdu, kokie mes dabar laimingi ir kaip pažengusi medicina: „Pal. J. Matulaičio mirties priežastimi buvo trūkęs apendicitas. Tuomet tai taip pat buvo mirtina liga, nes nebuvo antibiotikų. Juos Aleksandras Flemingas išrado dar po gerų dešimties metų. Vadinasi, tėvas Jurgis anuomet neturėjo jokių pasveikimo galimybių. Ir jis tą suprato, priėmė ramiai, be panikos ar baimės. Argi ne malonė priimti viską ramiai ir iškeliauti pas Tėvą?“

Žavi pal. Jurgio gebėjimas žvelgti į paprastus gyvenimo įvykius malonės šviesoje. „Pilkoje kasdienybėje jis sakydavo: „Ir mane visokie darbai trukdo ir slegia. Ką darysi? Dievo valia. Viskas Dievo rankose. Tegu Jo šventa valia įvyksta visame kame“. Painiose situacijose jis dalijasi savo patikimiausiu ginklu sunkiais atvejais: „Aš beveliju pasimelsti, kad mums visiems Dievas duotų Šventąją Dvasią“. Šiomis mintimis ir aš pradėjau remtis savo gyvenime. Kiekvieną dieną jas prisimenu. Ir tikrai, kai viską taip paprastai, aiškiai priimi į sielą, ateina ramybė, ir, atrodo, problemos išsisprendžia pačios“, – dalijosi gydytoja.

Vyskupo moto „Vince malum in bono“ (Nugalėk blogį gerumu) per šiuos kelis mėnesius tarsi tapo ir jos moto. „Toliau gilinuosi į jo gyvenimo detales, į biografijos faktus ir tikiu, kad laukia dar daug pažinimo malonumo“, – sako gydytoja, dėstytoja M. Sriubienė.

Pasimatymas Marijampolėje

„Susitikimui“ su palaimintuoju Jurgiu skiriama kiekvieno mėnesio 12 diena, mažuosiuose atlaiduose Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje paminint palaimintojo beatifikaciją. Na, o kiekvieną liepą iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų maldininkus sukviečia pal. J. Matulaičio atlaidai, šiemet Marijampolėje vyksiantys liepos 6-14 dienomis. Kaip liudija maldininkai, tai ne tik puiki proga geriau pažinti tėvą Jurgį, aplankant jo gimtinę Lūginėje, palaimintajam skirtą ekspoziciją Marijampolės marijonų vienuolyne, pagerbiant palaimintojo relikvijas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje, bet ir sutikti bendraminčių, įdomių, atvirų žmonių. Atlaidų programą rasite paspaudę šią nuorodą.

Teologas, profesorius, diplomatas

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės, ūkininkų šeimoje. 15-os sirgęs kaulų tuberkulioze ir išvykęs į Lenkiją pas pusbrolį Kelcuose jis pora metų mokėsi privačiai. Gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu.

1891 m. įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai ją uždarius, studijavo Varšuvos seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Fribūre, Šveicarijoje įgijo teologijos daktaro laipsnį.

Paūmėjus ligai, Jurgis Matulaitis nutraukė darbą Kelcų kunigų seminarijoje. Prisiėmė kapeliono pareigas mergaičių amatų mokykloje, nes tai derėjo su seserų jam tuo metu teikiama slauga. Įsitraukė į plačią krikščionišką socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams.

1907–1911 m. profesoriaudamas dėstė Petrapilio dvasinėje akademijoje, apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu, po kelerių metų įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.

1918 m. grįžęs į Lietuvą Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją. Tų pačių metų gruodį paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams, įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų. Popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo.

Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną. Jau per arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuves kanauninkas Juozas Tumas–Vaižgantas prabilo apie jį kaip apie šventąjį. „Tikrai šventu vyru“ Jurgį Matulaitį pavadino ir Popiežius Pijus XI.

Pagal Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos ir Lietuvos Carito informaciją parengė Ieva Urbonaitė.

The post Ko palaimintasis Jurgis imtųsi šiandienos Lietuvoje? appeared first on LAIKMETIS.

11 val. vyks katechezė Bazilikoje.

11.30 val. bus kalbama Šv. Rožinio malda pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje Bazilikoje.

12 val. bus aukojamos šv. Mišios su Lietuvos vyskupais.

13 val. vyks malda prie pal. Jurgio Matulaičio relikvijų.

The post Marijampolės bazilikoje vyks palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo dangui minėjimas appeared first on LAIKMETIS.

„Piligriminės kelionės vaizdai, kviečiam pasidairyti, o taip pat ir patiems susipažinti su Pal. Jurgio keliu Vilniuje, kurį yra parengęs Vilniaus piligrimų centras", - kviečia seserys.

Virtualų turą visada galima išmėginti gyvai. Maršrutas veda po tas Vilniaus vietas, kurios žymi J. Matulaičio vyskupystės Vilniuje metus, kur įvyko netikėti ir svarbūs susitikimai, buvo priimti nelengvi sprendimai.

Pal. Jurgio Matulaičio Kelias Vilniuje apima 14 objektų, tęsiasi 18 kilometrų ir trunka 4 valandas. Žemėlapis.

The post Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys - pal. Jurgio Matulaičio keliu appeared first on LAIKMETIS.

Kiekvienas žmogus yra tarsi knyga, kurią mes skaitome jo gyvenimo metu. Kiekvieną kartą susitikdami žmones mes matome juos, sprendžiame apie šiuos pagal jų poelgius, įvertiname juos. Vieni žmonės yra labiau panašūs į atvertą knygą, kiti - užsidarę, nekalbūs. Tačiau jei kiekvienas žmogus gali mums kažką pasakyti savo gyvenimu, tai tuo labiau gali mums kalbėti mūsų brangūs šventieji, palaimintieji.

Šiandien mes minime palaimintąjį Jurgį Matulaitį, apie kurį esame girdėję daug pasakojimų, istorijų, apie jį parašytos knygos, ir kiekvieną kartą, kai tenka prisiliesti prie jo gyvenimo, aš asmeniškai atrandu vis kažką naujo, įdomaus, kas mane kalbina šiandien. Ir ruošiantis šiam žodžiui teko perskaityti naujausią sesės Viktorijos Plečkytės knygą: „Palaimintasis Jurgis Matulaitis, štrichai portretui“. Tikrai noriu padėkoti sesei už tai, kad ji tikrai nori pristatyti palaimintojo gyvenimą mums visiems.

Ir žinote, skaitydamas tą knygą radau taip pat sau naujų dalykų, kurie man iš naujo suskambėjo ir prakalbo. Kas mane sudomino? Palaimintojo nuolankumas. Sakytumėte, kas čia naujo? Ką jis nustebins tuo nuolankumu? Tačiau kai perskaičiau skyrelį apie nuolankumą, jame atradau nuostabų palaimintojo Jurgio paveikslą.

Pasakojama istorija apie tai, kaip į Vilnių po tremties sugrįžo buvęs Vilniaus arkivyskupas Karolis Hriveneckis ir susitiko su palaimintuoju Jurgiu, tuometiniu Vilniaus arkivyskupu, kuris iš mandagumo jį pasikvietė į kunigų susirinkimą. Ir tada arkivyskupas Hriveneckis, pasinaudodamas didele kunigų auditorija, pradėjo viešai barti palaimintąjį Jurgį, kuris ramiai stovėjo ir klausėsi jo žodžių.

Toje knygoje neparašyta, ką jis ten sakė, bet manoma, kad būtent tuo metu Vilniaus krašte buvo gan įtempti santykiai tarp lenkų ir lietuvių. Vėliau palaimintasis nuncijui laiške rašė, kad nieko tokio blogo jis nebuvo padaręs, ką apie jį kalbėjo arkivyskupas Hriveneckis.

Tačiau tada karšta malda Dievui meldėsi, neatsakydamas nieko pikto. Nesiteisindamas. Kai arkivyskupas Hriveneckis baigė bartis, arkivyskupas Jurgis Matulaitis su tikru ir nuoširdžiu nuolankumu kreipėsi į visus: „O dabar klaupkimės ir prašykime ekscelencijos ganytojiško palaiminimo“.

Žinot, tokie žodžiai, manau, pritrenkė visus. Ir pats atsiklaupė su kunigais. Knygoje nerašoma, kokia buvo besibarančio arkivyskupo Hriveneckio reakcija, tačiau galime įsivaizduoti, kad tokie žodžiai ir tokia laikysena pasakė daugiau negu jis tikėjos.

Palaimintasis Jurgis pasirodė tikrai kaip Dievo žmogus, kuris nepasidavė piktumui, o tuo labiau, kreipdamasis į kolegą, kreipėsi į jį kaip į ganytoją. Tuo primindamas labai svarbią pareigą - būti tuo tikruoju ganytoju, o ne tuo, kuris suveda sąskaitas kitų akivaizdoje, greičiausia dėl tų nacionalistinių dalykų, kurie neturi nieko bendra su sielovada. 

Taigi, tokiu elgesiu palaimintasis tapo vaikščiojančiu pamokslu, kuris ne tik liudijo apie savo nuolankumą, bet kartu priminė svarbias ganytojo pareigas būti pavyzdžiu savo  ganomiesiems. 

Iš tikrųjų, pagalvojau, kaip buvo nelengva ir paprasta palaimintajam taip pasielgti. Tačiau kas jį gaivino, kas jį stiprino? Jo tamprus ryšys su mūsų Išganytoju Jėzumi Kristumi. O nuolatinė malda darė tikrai nuostabius dalykus jo gyvenime. Tiesiog stebuklus.

Ir kaip ši situacija gali kalbėti mūsų dienoms? Nežinau, ar jums teko girdėti, bet šiandien sociologai kalba apie vieną mūsų visuomenės fenomeną, kuris vadinasi pasipiktinimo kultūra. Pastaraisiais metais jos visuomenėje pastebima vis daugiau. Ypač ji matoma socialinėje erdvėje, internetinėse platybėse, kur mėgstama lengva ranka, nepagalvojant apie pasekmes, pagautiems emocijų bangos, reikšti savo nuomonę. Kartais šis piktumas žmonėse būna susikaupęs nebūtinai dėl kažkokio konkretaus įvykio, bet apskritai dėl to, kad blogas gyvenimas ir panašiai.

Tokia kultūra izoliuoja visuomenę, uždarydama žmones į mažus piktų nuotaikų kambarėlius, kuriuose jaučiama piktos masės jėga, ypatingai kai prisijungia kiti komentatoriai, kurie vieningai įpykę ir nusiteikę prieš vieną ar kitą dalyką.

Įdomu tai, kad pasipiktinimas dažnai tampa kiekvienos dienos naujienų pagrindu. Ir, deja, galime nepastebėti kai tai tampa tam tikru malonumu - išlieti savo emocijas. Tačiau taip pat turime pastebėti, kad tas pyktis, kuris mumyse  šaknijasi, nuodija, neleidžia paskui pastebėti to, kas aplink mus yra gražaus ir nuostabaus.

Pastaraisiais metais pasipiktinimo kultūros visuomenėje pastebima vis daugiau.

Kaip svarbu šiandien vėl iš naujo atsigręžti į mūsų palaimintuosius ir šventuosius. Mokytis to  nuolankumo, kuriuo jie prabyla į mus ir moko mus džiaugtis atrodo paprastais dalykais. Kartais atrodo nereikšminga ta diena, kurią Viešpats mums duoda dabar. Ir mes gyvename vis didėjančios poliarizacijos visuomenėje.

Kaip dažnai yra suskirstoma į vieną ar į kitą pusę. Žmonės neįsigilinę į situacijas vertina kitus ir net pasmerkia. Ir kaip dažnai norima lengva ranka viską sudėlioti tik į „gera" arba „bloga" lentynėles, kuriose nebėra kitos padėties.

Pasipiktinimas, ypač kai tampa vienijančiu veiksniu, gali tapti viską griaunančia jėga, nes lieka tik vienas argumentas - minios argumentas „ant kryžiaus Jį“, kuris kartais suskamba iš naujo aidu šiandieninėse mūsų gyvenimo situacijose. Kaip kartą pastebėjo egzegetas Ričardas Heisas, kad po prisikėlimo Jėzus nepasirodo Pilotui, nepasirodo Kajafui, nei Erodui, nors jie buvo pagrindiniai Jėzaus kaltintojai ir pasmerkė jį mirčiai. Toks pasirodymas būtų buvęs jiems tarsi liudijimas, kad jie buvo neteisūs.

Tačiau iš kitos pusės tai būtų reiškę norą išteisinti save kaltintojo akivaizdoje. Laimėti tik vieną ginčą, bet neišgelbėti pasaulio. Ir Jėzus pasirenka kitą variantą. Jis pasirodo tiems, kurie, nors iš pradžių nedrąsiai, bet su džiaugsmu liudys Jo Prisikėlimo stebuklą. Net rizikuodami savo gyvybe.

Taigi, broliai ir seserys, svarbu pastebėti blogį, jo neužmaskuoti. Svarbu patarti, įspėti, pabarti, tačiau visa tai turi būti daroma su meilės kitam intencija. Neįžeisti, nepaniekinti kitų akivaizdoje, bet švelniai padėti kitam suprasti. Ir čia reikia labai daug išminties, kuri turi būti subrandinta maldoje ir meilėje. kad mes galėtume parodyti ją ir Dievui, ir savo artimui.

Kažkada vienoje bažnyčioje teko matyti grindyse tokį paveikslą. Nupieštas apvalus apskritimas, jame - kompaso rodyklės ir užrašyti žodžiai: „Prie Dievo artinamės ne su navigacija, o vedami meilės". Ir iš tikrųjų labai svarbu suprasti, kad tik meilė Viešpačiui Dievui mums leis prakalbėti ir artimui. Tos meilės Dievui ir artimui mus moko ne vien tik knygos, bet tiesiog pats gyvenimas. Susitikdami vieną ar kitą žmogų kartais būname išbandomi, kartais būname tiesiog priverčiami vienaip ar kitaip reaguoti.

labai svarbu suprasti, kad tik meilė Viešpačiui Dievui mums leis prakalbėti ir artimui. Tos meilės Dievui ir artimui mus moko ne vien tik knygos, bet tiesiog pats gyvenimas.

Tačiau kaip tada svarbu prisiminti mūsų palaimintuosius. Ypatingai palaimintąjį Jurgį. Ir melsti to nuolankumo. Būtent tik tokia meilė gali kalbėti į širdį. Ir, kitas dalykas, palaimintasis Jurgis viename savo laiške Totoraičiui rašė tokius žodžius, kurie mane tam tikra prasme ir nustebino, ir privertė pagalvoti – kaip žmogiška. Jis neplanavo, kad bus paskelbtas ir palaimintuoju, ir šventuoju. Jis to nesiekė tiesiogiai. Jis gyveno tokį gyvenimą, kaip šiandien skelbia psalmės žodžiai: „Aš ateinu vykdyti Dievo valios“.

Jis rašė: „Seniau labai neapkęsdavau žydų. Buvo laikas, kai nekęsdavau rusų ir lenkų. Bet Dievas mane apšvietė. Suteikė malonę. Supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokymu, kuris liepė mylėti kiekvieną kaip save patį. Kuris liepė net priešus mylėti. Net už juos melstis ir jiems gera daryti. Nuo to laiko dėkoju Dievui. Nusikračiau visokiais prietarais ir neapykanta.“

Štai, brangieji, koks puikus atsakymas. Kaip svarbu suprasti, kad šventumas nėra būsena, kurią mums Viešpats duoda tuoj pat. Tai yra būsena, kai mes nuolat brandiname save nuolatinėje Dievo ir artimo meilėje. Tai yra nuolatinis savęs ugdymo procesas. Ir kai visa atiduodame į gerojo Dievo rankas, mes tampame brandesni ir turintys platų žvilgsnį.

Taigi, broliai ir seserys, mes esame pašaukti kalbėti tiesą meilėje, kaip sakoma laiške Efeziečiams 4.15. Meilė, apleidusi tiesą, nustoja būti meile. O tiesa, kuri neranda bendros kalbos su meile, praranda savo tyrumą. Nes ją iškraipo kitos tiesos, mūsų intencijos ir užmojai, kurių mes galime nepastebėti. Gali atrodyti, kad norime pasakyti tiesą, bet mumyse gali būti paslėptos dar kitos intencijos.

Taigi, svarbu, brangieji, kad žodis būtų palydimas kantrios ir pagarbios meilės. Svarbu suprasti, kad toks nuolankumas nėra savęs nuvertinimas, o galvojimas mažiau apie save.

Dažnai svarbu pažvelgti į viską platesniu žvilgsniu negu mūsų įsižeidimai ir problemos, kuriose galime kovoti savo vietinius, asmeninius karus. Ši mintis atsikartojo vienoje konferencijoje, kurioje palaimintasis Jurgis kalbėjo apie šventumą: „Šventieji vis tik labiausiai išsiskiria tuo, kad jie mokėjo paskęsti Dievo valioje, mokėjo save prarasti, ir kaip tik todėl atgydavo, nešdami šimteriopą vaisių. Nėra pašaukimo be iššūkio ir sunkumo. Kai Dievas mus šaukia, privalome viską apleisti. Visų pirma – save pačius. Tuomet atgimsime naujam gyvenimui.“

Ir baigiant noriu mums visiems palinkėti nuolankios kantrybės ir meilės tiesoje. Visa tai tepadeda atrasti mums teisingą kryptį link Dievo. Tebūna tai tas kompasas, kuris veda mus arčiau Dievo, nes tik taip galėsime nugalėti tai, kas mums trukdo mylėti jį ir artimą. „Vince malum in bonum“ (liet. Nugalėk blogį gerumu). Amen.

The post Vyskupas Darius Trijonis. Nugalėti blogį gerumu - pal. Jurgio Matulaičio pavyzdys appeared first on LAIKMETIS.

Prieš Šv. Mišias gausiai susirinkę palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos (toliau PJM) nariai iš įvairių skyrių, pašvęstojo gyvenimo seserys iš įvairių kongregacijų, piligrimai bei marijampoliečiai išklausė sesers Viktorijos Plečkaitytės MVS katechezę „Kad Dievas duotų tau malonę padaryti gerą pasirinkimą“ (Pal. Jurgis Matulaitis, „Trys žmonių rūšys“). 

Sesuo Viktorija pristatė savo katechezės temą – melsti žmonių ir tautų sutaikinimo ir kad melsdami sutaikinimo žmonėms ir tautoms, prisimintume prašyti sau ir kitiems malonės daryti gerus pasirinkimus. Tikslas – priminti Tėvo Jurgio žodžius apie gerą pasirinkimą. Todėl buvo cituojamos palaimintojo įžvalgos ir mokymas, kaip sąmoningai pasirinkti gerą tikslą, jo laikytis ir pasirinkti geras, tinkamas  priemones tam tikslui pasiekti.

Temai atskleisti pasirinkta t. Jurgio konferencija ir pavyzdžiai iš jos apie trijų rūšių žmonių elgseną sunkios ligos atveju, apie jų pasirinkimą, nuo kurio priklauso artėjimas prie Dievo ir gyvenimas su Juo. Tėvo Jurgio gyvenimas, prisipažinimas dienoraštyje geriausiai rodo jo pasiryžimą ir teisingą pasirinkimą: Imsiu Tavo Sūnaus kryžių, kurį teikies maloningai ant manęs uždėti, ir nešiu jį.

Po katechezės tikintieji meldėsi Rožinį, vadovaujami diakono Sauliaus Andriuškos. Šv. Mišias Marijampolės bazilikoje, kuriose dalyvavo apie 30 kunigų iš įvairių dekanatų: celebravo Telšių vyskupas ordinaras Algirdas Jurevičius, koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis, kuris skelbė ir homiliją.

D. Trijonis ją pradėjo palygindamas kiekvieną žmogų su knyga, kurią skaitome ir taip susipažįstame su žmogaus sprendimais, pasirinkimais. Kiekvienas mums gali pasisakyti savo gyvenimu, o tuo labiau palaimintieji ir šventieji. Kiek kartų beskaitytume, atrandame kažką naujo, reikšmingo, naudingo.

Vyskupas paminėjo sesers Viktorijos knygą apie minimą palaimintąjį, ypač skyrelį apie nuolankumą, nors ir gerai, atrodo, pažįstamas, bet iškyla nuostabus tėvo Jurgio paveikslas, jo gebėjimas susitvardyti, ramia širdimi priimti net ir nuoskaudas, būti tikruoju ganytoju, būti pavyzdžiu savo ganomiesiems. Jam padėjo tamprus ryšys su Jėzumi Kristumi ir nuolatinė gili malda.

Šiandien, kai aplink mus tarpsta „pasipiktinimo kultūra“, kai dauguma skuba viešojoje erdvėje reikšti savo piktumą, nepasitenkinimą ir taip uždaro save į užburtą neigiamybių ratą, o pyktis neleidžia pastebėti gėrio, grožio ir pozityvumo, iš palaimintųjų turėtume mokytis džiaugsmo, nuolankumo, pajusti, pamatyti, parodyti kitiems meilę ir taip laimėti pasaulį. Juk prie Dievo artintis turėtume su meilės pilna širdimi. 

iš palaimintųjų turėtume mokytis džiaugsmo, nuolankumo, pajusti, pamatyti, parodyti kitiems meilę ir taip laimėti pasaulį. Juk prie Dievo artintis turėtume su meilės pilna širdimi. 

Apie savęs nugalėjimą, apie mokymąsi mylėti viename savo laiške rašė ir tėvas Jurgis, kaip jis anksčiau nekentęs žydų ir rusų, kol supratęs, kad Jėzus mokė ir ragino visus mylėti; taip jis (Palaimintasis) atsikratęs prietarų ir atsidavęs į gerojo Dievo rankas. Meilė, apleidusi tiesą, nustoja būti meile, o ištartas žodis turi būti palydimas kantrios ir nuostabios meilės. Šventieji išsiskiria labiausiai tuo, kad besąlygiškai atsiduodavo Dievui vykdydami Jo valią. Vyskupas pabaigė homiliją cituodamas Palaimintąjį: Vince malum in bonum (liet. Nugalėk blogį gerumu).

Baigiantis Šv. Mišioms Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila padėkojo visiems jų dalyviams, pakvietė nesiskirstyti ir pasimelsti prie Palaimintojo relikvijų. Koplyčioje skambėjo maldos, prašančios užtarimo žmogui ir Tėvynei, giesmė Palaimintajam ir Marijai.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai, piligrimai iš Punsko, Vilniaus, seserys vienuolės dar ilgai nesiskirstė; jie bendravo agapėje Marijonų gimnazijos patalpose ir išklausė gimnazisčių puikiai atliekamas labai jautrias ir dvasingas dainas.

The post Vilkaviškio vyskupija paminėjo pal. Jurgio Matulaičio gimimo dangui dieną appeared first on LAIKMETIS.

Suprasti ir atjausti

„Norėdami geriau pažinti Bažnyčią, turime išmokti skaityti laiko ženklus", – minint pal. J. Matulaičio metus akcentavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, atliepdamas pal. Jurgio kvietimą „pažinti savo gadynę, suprasti ir atjausti savo laikų žmones su jų norais, troškimais, siekimais ir tikslais“.

Dvasinis tvirtumas bei ramybė padėjo vyskupui būti „tėvu ir vadu šioje vargingoje dvasinėje kelionėje“, kaip pal. J. Matulaitis sakė savo ingreso kalboje.

Būdamas Vilniaus vyskupu jis gerai suprato, kad ekonominės, moralinės ir tautinės suirutės metu svarbu žadinti žmonių sąmoningumą, idant jie gyvenimo pamatus klotų ant tvirtos uolos, o ne smėlio. Savo bendradarbius pal. J. Matulaitis ragino „visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti“.

Palaimintojo „Užrašuose“ tarsi ataidi šių dienų aktualijos. Kiek daug pasimetusių, susipriešinusių, piktų ir nelaimingų žmonių, ieškančių, ką apkaltinti dėl bėdų, užuot gręžus žvilgsnį į tikrąjį Gelbėtoją,siūlantį ne trumpalaikės sėkmės, bet amžinojo gyvenimo perspektyvą.

Viešpaties patarimas yra labai paprastas ir veiksmingas: nedaryk kitam, ko nenorėtum, kad tau darytų, ir daryk kitam, ką nori, kad tau darytų.

„Viešpaties patarimas yra labai paprastas ir veiksmingas: nedaryk kitam, ko nenorėtum, kad tau darytų, ir daryk kitam, ką nori, kad tau darytų“, – priminė kardinolas A. J. Bačkis, akcentuodamas šventųjų rodomą pavyzdį: gėris skleidžiasi ten, kur nebijoma juo dalytis. Ne veltui palaimintasis Jurgis savo vyskupo šūkiu pasirinko raginimą: „Nugalėk blogį gerumu“.

Ses. A. Pajarskaitė: Caritas atkurtas tik pal. Jurgio dėka

1988 m. rugpjūčio 26 d. moterų iniciatyvinė grupė, vadovaujama ses. Albinos Pajarskaitės, pasirašė Katalikiško moterų sambūrio Caritas įkūrimo aktą ir šio sambūrio globėju pasirinko palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Kodėl palaimintąjį Jurgį?

„Jis – Bažnyčios socialinio mokymo pradininkas Lietuvoje, jis – labiausiai karitietis. Tik palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimo dėka buvo atkurtas Caritas Lietuvoje“, – įsitikinusi ses. Albina Pajarskaitė.

Pal. J. Matulaičio globojamas Caritas išaugo į vieną didžiausių organizacijų šalyje. Vien per praėjusius metus Caritas pagalbos sulaukė apie 40 tūkst. žmonių. Bendruomenė vienijo apie 270 Caritas darbuotojų ir beveik 4 tūkst. savanorių.

Caritas Lietuvoje sukūręs vaikų dienos centrų ir pagalbos šeimai tinklą. Kaip akcentavo pal. Matulaitis, nepaisant tautybės, religijos ar kitų skirtumųatsiliepiama į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius. Stokojantys aprūpinami maistu, drabužiais, kitais daiktais, padedama patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes. Caritas jaunimas mažina technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padedama integruotis į visuomenę.

Teologas, profesorius, diplomatas

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, 5 km į šiaurę nuo Marijampolės, ūkininkų šeimoje. 1879–1886 m. mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje. Nuo 15-os sirgo kaulų tuberkulioze, tad 1889 m. išvykęs į Lenkiją ir pas pusbrolį gyvendamas Kelcuose dvejus metus mokėsi privačiai. Gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu.

1891 m. įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai 1893 m. šią seminariją uždarius, toliau studijavo Varšuvos seminarijoje. 1895 m. ją baigė geriausiais pažymiais ir buvo rekomenduotas į Petrapilio dvasinę akademiją, kur pelnė aukso medalį bei įgijo magistro laipsnį.

1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu, po metų išvyko studijuoti į Fribūrą Šveicarijoje. 1902 m. apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį.

Dėl ligos paūmėjimo, grėsusio kojos amputacija ar net mirtimi, pal. J. Matulaitis 1904 m. turėjo nutraukti darbą Kelcų kunigų seminarijoje, kurioje dėstytojavo nuo 1891-ųjų. Jau sveikdamas jis prisiėmė kapeliono pareigas mergaičių amatų mokykloje, nes tai derėjo su seserų jam tuo metu teikiama globa ir slauga. Įsitraukė į plačią krikščionišką socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams.

1907–1911 m. dėstė Petrapilio dvasinėje akademijoje. Profesoriaudamas apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu. 1914–1918 m. gyvendamas Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, J. Matulaitis Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė naują Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją.

1918 m. gruodžio 1 d. konsekruojamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų, popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo.

Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną.Jau per arkivyskupo J. Matulaičio laidotuves Kaune kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas prabilo apie jį kaip apie šventąjį. „Tikrai šventu vyru“Jurgį Matulaitį pavadinoPopiežius Pijus XI.

Garsas apie J. Matulaičio šventumą dar labiau pasklido jo kūną 1934 m. spalio 24 d. perkėlus iš Kauno arkikatedros kriptos į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią. Šioje bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio palaikais tapus lengviau prieinamam, žmonės prie kapo dažnai prašydavo malonių per jo užtarimą. Ant sarkofago daugėjo raštelių su padėkomis už gautąsias malones.

Palaimintuoju paskelbė Jonas Paulius II

Pal. J. Matulaičio beatifikacijos byla pradėta 1953 metais, Romos vyskupijoje.Iki 1978 m. gauta apie 900 atsiliepimų bei padėkų už malones dvasiai ir kūnui, daugiausia už pagijimus iš įvairių ligų. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II įvertino Dievo tarno Jurgio Matulaičio dorybes kaip tikrai labai didvyriškas bei suteikė jam garbingojo Dievo tarno titulą. 1987 m. Jurgis Matulaitis paskelbtas palaimintuoju.

Popiežius Jonas Paulius II 1987 m. birželio 28 d. palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių homilijoje citavo Evangeliją pagal Matą:„Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją“.

Pasak Šventojo Tėvo, tai pati geriausia ir tiksliausia pal. Jurgio gyvenimo ir veiklos santrauka: „Visus 56 savo gyvenimo metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje“.

xxx

Knygą „Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Štrichai portretui“ parengusi ses. Viktorijos Plečkaitytės MVS išskiria pal. J. Matulaičio dažniausiai minimas Šv. Rašo citatas, raktines sąvokas bei liudijimą pačiu savo gyvenimu.

Šv. Rašto citatos

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. (Jn 12,24)

Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. (Mt 16, 24)

Raktinės palaimintojo J. Matulaičio sąvokos

Dievas ir Jo garbė kaip (žmogaus gyvenimo) centras, ašis, tikslas.

Dievo Karalystė ir jos kūrimas žemėje.

Geros valios žmonių telkimas ir organizavimas dėl Dievo Karalystės.

Geriausias būdas rūpintis savimi yra pamiršti save.

Liudijimas savo gyvenimu

Gilus asmeninis ryšys su Dievu, paieškos priemonių ir būdų gyventi intensyvų vidinį gyvenimą išorinės veiklos sūkuryje.

Fizinės negalios ir dosnaus savęs dovanojimo santykis.

Gebėjimas skaityti laiko ženklus ir kūrybingai į juos atsiliepti.

Drąsa ir nuolankumas viename.

Visuomenės procesų pažinimas, jų svarbos suvokimas net ir Dievo Karalystės žemėje kontekste.

Laikysena asmeniškų negatyvių patirčių (ligos, kitų nesupratimo, šmeižto, kaltinimo) akivaizdoje.

Kaip „susipažinti“ su pal. J. Matulaičiu

Pasak ses. V. Plečkaitytės, „susipažinti“ su pal. J. Matulaičiu geriausiai gali padėti knygos:

St. Yla, „Jurgis Matulaitis“ – populiariu stiliumi parašyta išsami palaimintojo biografija.

T. Gorski, monografija „Jurgis Matulaitis“ – išsami ir moksliškai parengta palaimintojo biografija.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio „Užrašai“.

E. Mtulewicz, „Viešpatie, kaip aš Tave myliu“ – Pal. Jurgio minčių – maldų rinkinys iš įvairių jo raštų.

Jaunimui ypač tinkama G. Adomaitytės knyga „Kelio dulkės. Baltos rožės“.

V. Plečkaitytė, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Štrichai portretui“.

Piligrimystė Marijampolės krašte

„Susitikimui“ ir asmeninei bendrystei su pal. J. Matulaičiu gali pasitarnauti piligrimystės į Marijampolę. Labai tinkamos mėnesio 12-osios dienos, ypač kai jos yra šiokiadienį, ir Marijampolėje vyksta mažieji atlaidai“, – sakė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesuo Viktorija.

Maldininkai laukiami Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje, kur ilsisi palaimintojo Jurgio žemiškieji palaikai – relikvijos, Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejuje, jo gimtinėje Lūginės kaime. Marijampolėje rengiamos ekskursijos palaimintojo pėdomis.

Carito diena Palaimintojo Jurgio atlaiduoseMarijampolėje minima liepos mėnesį. Pasak ses. V. Plečkaitytės, atlaidai visuomet vyksta tą savaitę, kurioje yra liepos 12 d., o Carito diena yra šeštadienis prieš baigiamąjį atlaidų sekmadienį. Jos dalimi tapo pėsčiųjų piligrimystė iš Lūginės į Marijampolę.

Piligrimystės Vilniuje ir Kaune

Maldininkai laukiami ir Vilniaus arkikatedroje, kurios vienoje iš koplyčių saugoma palaimintojo Jurgio I laipsnio relikvija.

Vilniaus Piligrimų centras parengęs ekskursijas palaimintojo Jurgio pėdomis po Vilnių, piligrimystės vyksta ir Kauno arkikatedroje bei Kauno Marijonų vienuolyne prie Šv. Gertrūdos bažnyčios.

Tekste panaudotos ištraukos iš kardinolo A. J. Bačkio kalbos pal. J. Matulaičio metų pradžiai Vilniaus arkikatedroje.

Pal. J. Matulaičio biografija, kurią papildė ir patikslino Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija.

The post Pal. J. Matulaitis padarė didžiulę įtaką ne tik savo laiko žmonėms appeared first on LAIKMETIS.

Kun. Vitalijus Kodis taip pat vadovauja Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno ir Dievo tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės beatifikacijos byloms.

Generalinio Postulatoriaus informaciniame pranešime rašoma:

„Palaimintasis Jurgis Matulaitis MIC, vyskupas ir Marijonų kongregacijos atnaujintojas, turi ypatingą svarbą Lietuvos Katalikų Bažnyčios, o ypač Marijonų kongregacijos, dvasiniam paveldui. Norime suintensyvinti pastangas skatinti Palaimintojo kultą pirmiausia Lietuvoje, parapijose ir tarp tikinčiųjų. Gerai žinome, kad Bažnyčios malda ir gyvas Palaimintojo kultas Dievo tautoje turi galią tikėtis ir išprašyti stebuklą per Palaimintojo užtarimą, kuris yra būtinas, kad jo kanonizacijos byla judėtų į priekį".

„Melskime naujajam Vicepostulatoriui Šv. Dvasios vedimo ir palaimintojo Jurgio užtarimo jo tarnystėje", - kviečia Vilkaviškio vyskupija.

Be kita ko priduriama, kad naujasis Vicepostulatorius kviečia drąsiai liudyti malones, patiriamas per palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimą, o liudijimus ir toliau prašo siųsti laišku.

The post Pal. J. Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriumi Lietuvoje paskirtas V. Kodis appeared first on LAIKMETIS.

„Artėjant sausio 27 d., palaimintojo Jurgio Matulaičio mirties – gimimo dangui – minėjimui, su džiaugsmu dalinamės žinia, - rašoma bazilikos feisbuko paskyroje. - Kunigų Marijonų kongregacijos kanonizacijos bylų Generalinis Postulatorius, Marijonų kongregacijos generalinis vyresnysis t. Andrzej Pakula MIC, 2022 m. gruodžio 6 d. Dekretu paskyrė kunigą Vitalijų Kodį, Panevėžio vyskupijos kunigą, palaimintojo Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos Vicepostulatoriumi Lietuvoje neribotam laikui".

Kun. Vitalijus Kodis taip pat vadovauja Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno ir Dievo tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės beatifikacijos byloms.

„Generalinio Postulatoriaus informaciniame pranešime rašoma: palaimintasis Jurgis Matulaitis MIC, vyskupas ir Marijonų kongregacijos atnaujintojas, turi ypatingą svarbą Lietuvos Katalikų Bažnyčios, o ypač Marijonų kongregacijos, dvasiniam paveldui", - primenama tikintiesiems.

„Norime suintensyvinti pastangas skatinti Palaimintojo kultą pirmiausia Lietuvoje, parapijose ir tarp tikinčiųjų. Gerai žinome, kad Bažnyčios malda ir gyvas Palaimintojo kultas Dievo tautoje turi galią tikėtis ir išprašyti stebuklą per Palaimintojo užtarimą, kuris yra būtinas, kad jo kanonizacijos byla judėtų į priekį", - rašoma pranešime.

Taip pat priduriama: „Melskime naujajam Vicepostulatoriui Šv. Dvasios vedimo ir palaimintojo Jurgio užtarimo jo tarnystėje. Naujasis Vicepostulatorius kviečia drąsiai liudyti malones, patiriamas per palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimą, o liudijimus ir toliau prašo siųsti pateiktu adresu.

The post Marijampolės bazilikoje - pal. J. Matulaičio gimimo dangui minėjimas appeared first on LAIKMETIS.