Kaip ir kiekvieną rytą, taip ir šiandien atsiverčiu nedidelę suskaitytą – gerai, kad viršeliai odiniai – knygutę, kurią skaitau jau 33-čius metus, ir skaitau;

"Dažnai mes nė pastebėti nepastebime, kaip esame akli.
Dažnai ne tik blogai elgiamės, bet ir suktai teisinamės.
Kartais mus valdo aistros, o mes manome, kad tai uolumas.
Kitų ir mažiausias klaidas pastebime, o sau ir didžiausias leidžiame.
Kas teisingai save vertina, tas žino, kad neturi teisės kito griežtai smerkti".

Taip rašoma knygutėje: Tomas Kempietis. Kristaus sekimas. Putnam, Connecticut, Tretysis leidimas, 1969.

Tikriausiai atkreipėte dėmesį į datą ir vietą, kurioje knyga išleista. Į mano rankas ji pateko 1993 m. Atėjo pati. Tiksliau – buvo padovanota.

Ėjo 1993-jų vasara. Prisimenate? Tai buvo didžiulių pokyčių metai ir Lietuvoje, ir Rusijoje. Ypač – Rusijoje, kur net į valdžią atėjus Borisui Jelcinui, demokratų vairuojamai vyriausybei, nestigo pasipriešinimo naujiems vėjams, stengiantis paversti juos skersvėjais, išpučiančiais iš gyvenimo kiekvieną iškilesnę asmenybę, kiekvieną ryškesnę mintį. Sankt Peterburgo lietuviai jau buvome spėję atkurti šiandien antrą šimtmetį skaičiuojančią Lietuvių kultūros draugiją. Paskyrus mane atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės vyriausybės atstovybės Maskvoje atstove Leningrade/Sankt Peterburge, draugijos vairą perdaviau kitam asmeniui. Neatsisakydama veiklos Lietuvių kultūros draugijoje (likau jos taryboje), kaip Lietuvos valstybę atstovaujantis asmuo dalyvavau visur, kur tik, kaip man atrodė, būtina buvo atstovauti mūsų jauną valstybę, kad būtų girdimas jos balsas. Daug kur buvau sutinkama draugiškai, bet buvo ir kitokių susitikimų. Buvo ir grasinimų. Buvo perspėjimų ir iš Instituto, kuriame dirbau, direktoriaus, kad mažiau šmėžuočiau TV ekranuose (tarsi aš būčiau prašiusi, kad žurnalistai nukreiptų į mane savo kameras, jei tik kur pasirodydavau...). Ir, žinoma, kildavo abejonių, ar aš teisingai elgiuosi, ar kalbu tai, kas tikrai reikalinga. O gal geriau patylėti, nutylėti, neįkišti liežuvio, neiškišti galvos, nestatyti į pavojų vyro, Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus (sūnus jau buvo Lietuvoje, kur gyveno ir jo vyresnioji sesuo, ir močiutė, studijavo Vilniaus universitete)?

Tokių abejonių kamuojama, vasarą atvažiavau į Kretingą, kur gražiausiais žiedais skleidėsi atkurtojo pranciškonų vienuolyno pirmųjų vienuolių veiklos žiedai, ir priklaupiau prie klausyklos išpažinčiai. Išpažinau ne tik nuodėmes, bet ir savo abejones...Ir išgirdau ištarmę maždaug tokią: „Jei 1994 metais įvyks pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II, Rusijoje gali kilti kruvino teroro banga, gali būti pralieta daug kraujo, ir jūs galite būti to teroro auka“.

Kadangi man visada stigo dviejų (gal ir daugiau, bet tiek to...) dorybių – nuolankumo ir kantrybės, po poros savaičių grįžau į vienuolyną, išsikviečiau aną nuodėmklausį ir apipyliau jį priekaištais, kaip jis, nepažinodamas manęs, galėjo man skelbti tokią pranašystę, kai pats Jėzus aiškino, jog niekam neduota žinoti savo ateities? O gal mano psichinė struktūra tokia trapi, kad išgirdus tokią pranašystę, man „pavažiuos stogas?

Vienuolis ėmė aiškintis. Jau ne viską iš jo aiškinimo prisimenu, bet prisimenu prisipažinimą, jog jis kartais nė pats nežino, neprisimena, ką kalbėjęs, nes kažkas kitas kalba jo lūpomis. Pasipiktinau dar labiau. Tada vienuolis iš kito kambario atsinešė mažą rudą knygutę, paprašė, kad intensyviai galvodama apie kokią nors savo savybę, kurią norėčiau puoselėti ar, priešingai, kurios norėčiau nusikratyti, nurodyčiau puslapį, kurį reikėtų atversti. Nurodžiau, „intensyviai galvodama“ apie vieną iš jau paminėtų mano trūkumų.... Kadangi tai buvo ketvirtadienis, vienuolis atskaičiavo ketvirtą pastraipą nuo viršaus ir... perskaitė Tomo Kempiečio pamokymą apie būtent apie tą savybę, kurios aš ir norėjau jei ne atsikratyti, tai bent tramdyti.

Iš mano veido pamatęs, kad buvo „pataikyta“, vienuolis su palengvėjimu atsiduso: „Na, matot. O nenorit manimi tikėti.“ Ir padovanojo man ta knygutę, dovaną palydėjęs prašymu: „Skaitykite kiekvieną dieną. Ne po daug. Bent po puslapį ar po pastraipą. Bet – kasdien.“

Štai taip. Pasikėsinimas tais metais į popiežių neįvyko, kruvinojo teroro banga Rusijos neužliejo, aš likau gyva ir skaitau, skaitau...iki dabar.

Ne mažiau keistais keliais pas mane atkeliavo ir vienos iškiliausių naujųjų laikų rusų dvasininkijos asmenybės Aleksandro Menio knyga.

Įsibėgėjus Perestrojkai, atsirado galimybė geriau susipažinti su jo kūriniais ir veikla. Atėjo eilė ir jo gal populiariausiam veikalui „Syn Čelovečeskij“ („Žmogaus Sūnus“). Skaitau, skaitau... ir kaip sapnuodama prieinu prie savo knygų spintos, ištraukiu knygutę tuo pačiu pavadinimu, tik ... autorius kitas. A. Bogoliubov.

Praėjo nemažai laiko, kol suvedžiau galus su galais.

Tą knygutę, kurios autorius buvo A. Bogoliubov, visokiais aplinkiniais keliais man buvo perdavusi mamos sesuo vienuolė, kuri gyveno Belgijoje, Leuveno miesto vienuolyne prie katalikiškojo Leuveno universiteto. Tai buvo ne vienintelė knyga, kurią teta sugebėjo man atsiųsti, apeidama sovietų pasieniečių budrumą. Prieš tai mamos adresu Lietuvoje atsiuntė Antano Maceinos raštų tomą, įrištą į kažkokį prancūzišką kulinarijos veikalą...

Labai stebėjaus, kodėl teta, pati nelabai mokėdama rusiškai ir anaiptol nedegdama meile Rusijai, siunčia man religinio turinio knygą rusų kalba. Žinoma, aš iškart puoliau skaityti, man ji labai patiko, tik vietomis jaučiau, kad ji kažkokia... krikščioniška tai krikščioniška, bet kažkokia nekatalikiška. Kad teta man siuntė ne katalikų, o ortodoksų autoriaus veikalą, tada man nė į galvą neatėjo, todėl aš keletą metų iki Perestrojkos taip ir gyvenau, nesusivokdama, kodėl teta, dora katalikų vienuolė, nutarė mane jaukti protą ne visai katalikiško turinio pamąstymais. Tik kai galų gale į rankas pateko naujesnis leidinys jau A. Menio pavarde, susivokiau, kur šuo pakastas. O „pakastas“ jis buvo Belgijoje, katalikiškoje leidykloje „Gyvenimas su Dievu“, kuri 1968 m. išleido „Syn Čelovečeskij“, tik konspiracijos sumetimais knyga buvo pasirašyta slapyvardžiu, ir ji buvo platinama slapta. Mane ji pasiekė gal apie 1980-sius metus...

Būna ir tokių atvejų, kai skaitytoją pasirenka ne visa knyga, o tik kažkoks knygos teksto gabalėlis. Kuri aktyvi skaitytoja jaunystėje su draugėmis nežaidė „būrimo iš knygos“? Žaidžiau ir aš su draugėmis studentėmis, ir vėliau, jau brandžiame amžiuje su tokiomis pat „knygų žiurkėmis“. Paimi mėgstamo autoriaus, dažniausiai – poeto knygą ir renkiesi puslapį, na, panašiai taip, kaip „būrėme“ mudu su pranciškonų vienuoliu. O pastaraisiais metais aš neretai imu į rankas Bibliją ir ieškau, ką Jis norėtų man pasakyti šiandien. Ir juk pasako...

Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje, kurios vyriausybė ir dauguma piliečių remia prieš Rusijos agresiją kovojančią Ukrainą, tenka susidurti ir su beatodairišku bet kokio pasipriešinimo ginklu pasmerkimu. Kai tokie raginimai skelbiami Lietuvoje, priimi tai kaip raginimą neremti Ukrainos kovojančių žmonių ginklais, o apsiriboti vien malda už taiką. O kai nesipriešinimą ginkluotam blogiui ima skelbti kunigai, remdamiesi Evangelija, natūraliai kyla klausimas: ar kiekvienas karas Bažnyčios akimis yra smerktinas, yra nuodėmė? Ar kiekviena taika, nepaisant jos pasekmių (pavyzdžiui, išnaikinus visą tautą, gentį, kaip tai nutiko su lietuvių broliais, senąja prūsų gentimi), yra gėris?

Be Tomo Kempiečio knygos kasdien skaitinėju fundamentalų katalikišką leidinį, 970 puslapių „Katalikų bažnyčios katekizmą“, išleistą Lietuvos vyskupų konferencijos 2015 metais. Skaitau pamažu, iš eilės, nuo pirmo puslapio, apgalvodama kiekvieną sakinį, tad tebesikapstau kažkur netoli pradžios. Bet vieną dieną, FB vėl pamačiusi kunigo raginimą nesinaudoti ginklais ir pan., kiek susierzinusi atsiverčiau atsitiktinį puslapį antroje didžiulio tomo pusėje ir...pataikau į skirsnį „Taikos gynimas“ (psl. 618).

Prasideda jis tokia mintimi: „Primindamas įsakymą: „Nežudyk“ (Mt 5, 21) mūsų Viešpats reikalauja širdies ramybės ir smerkia mirtino pykčio ir neapykantos nedorumą“.

Kas su šituo nesutiktų? Aš irgi pritariu, kaip ir sekančiam teiginiui: „Pagarba žmogaus gyvenimui ir jo plėtojimuisi reikalauja t a i k os.“

Dar už kelių pastraipų – mintis, kurią pacitavę, paprastai ir sustoja visi „taikos nešėjai“, visi taikdariai: „Penktu įsakymu draudžiama VALINGAI (paryškinau aš – J.L.) griauti žmogaus gyvenimą. Dėl blogio ir neteisybių, kurias sukelia kiekvienas karas, Bažnyčia primygtinai ragina visus melstis ir taip elgtis, kad Dievo gerumas išvaduotų mus iš nuolatinių karų vergijos“.

Bet juk šita mintimi nesibaigia nei Evangelijos, nei kitų teologų komentarai, nei šio Katekizmo skyrius apie taikos gynimą. Nes toliau Katekizmas cituoja Vatikano II Susirinkimo Pastorac. konst. Gaudium et spes, 79: AAS 58 (1966) 1103.:

„O kol tebėra karo pavojus ir nėra kompetentingos tarptautinės valdžios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol valstybėms NEGALIMA PANEIGTI TEISĖS LEISTINU BŪDU GINTIS, prieš tai išbandžius visas taikaus susitarimu būdus“ (paryškinau aš – J.L.).

Ir tai dar ne viskas. Katekizme išskaičiuojamos sąlygos (jų – penkios), kurių reikia griežtai laikytis, kad karinė savigyna būtų pripažinta leistina. O juk tai reiškia, kad Bažnyčia leidžia gintis, leidžia kariauti, susidarius ypatingos sąlygoms. Ir ne tik leidžia, bet ir skatina:

„Kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei kaip karys, tas yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas. Deramai atlikdamas savo pareigas, jis tikrai prisideda prie tautos bendrojo gėrio ir taikos išsaugojimo“.

Kaip sakoma, sapientibus sat!

Ne kitaip, kaip Aukščiausiojo rankos vedamas tas skyrius, tas tekstas susirado mane, savo skaitytoją, kuriam labai reikėjo Jo išminties. O gal ir jums?

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Tekstai ir skaitytojai appeared first on LAIKMETIS.

Internetinėje svetainėje www.bernardinai.lt neseniai paskelbtas straipsnis „Pokalbiai su Tėvu. Melas politikoje“.

Tema, be abejo, labai aktuali, nes politika, ko gero, ta žmonių veiklos ir tarpusavio santykių sritis, kurioje melo daugiau, nei kur kitur. O kai ją imasi gvildenti asmenys, su kurių pavarde pagrįstai ar nepagrįstai Lietuvos politikoje siejama ypač daug melo (daugiau už juos politinio melo priskiriama nebent kai kuriems socialdemokratams), tylomis apeiti straipsnį vargu ar būtų verta.

Taigi, tėvą Vytautą Landsbergį kalbina sūnus Vytautas V. Landsbergis. Pastarasis iš viso Landsbergių klano (senelis-sūnus-anūkas) iki šiol nuo politikos laikėsi atokiausiai, susitelkęs į kultūrinę veiklą, tad skaitant jų pokalbį, kažkurį laiką ramybės nedavė klausimas: „O kurio galo sūnus nukrypo į politikos pelkes?“

Bet priežastis netrunka išaiškėti, ji gana banali, suprantama kiekvienam savo atžalai neabejingam tėvui, tačiau nesietina nei su gyvenimiška išmintimi, nei su filosofinės minties skrydžiais.

Prasideda pokalbis sūnaus klausimu:

„Sūnus: Melas – kaip politinio veikimo būdas. Ar gali jis būti juodas ir baltas? Jei jis atneša sėkmę ir po to galima daryti gražius darbus, įgyvendinti svarbias reformas – tai gal meluoti yra visai gerai? Jei pasiseka ateiti į valdžią melo būdu – tai melas šiuo būdu legalizuojamas ir net tampa sėkmės modeliu, gal net siūlymu panašiai veikti ir kitiems. Ar aš klystu?“

Tėvas ilgokai vengia tiesaus atsakymo į klausimą, mėgina išlaikyti jam būdingą išsisukinėjimo stilistiką: „Čia visiškai nesvarstytinas klausimas. Tu lygiai taip galėtum pasakyti – o jeigu man versle reikalinga sėkmė ir fizinis pašalinimas vieno kito konkurento, ar tai blogai?“

Tačiau sūnus nepasiduoda ir myga toliau:

„Melas – kaip politinio veikimo būdas. /.../ Net ir dabartinius politinius melus matant – juk jie niekaip nepaveikė Palucko ar jo partijos reitingų, visiems tiko du kartus pažadėtų (pameluotų) dalykų nepaisymas. Blinkevičiūtės reitingas gal šiek tiek aptrupėjo, bet šiaip viskas gerai. Gal meluoti yra tiesiog sava, atpažįstama, lietuviška? Ir kitoms partijoms reiktų to pasimokyt ateityje? Melas – veiksnus įrankis, ir tiek. Ir nereikia iš jo daryti baubo. Gal ir konservatoriai pralaimėjo, nes nesugeba taip įtaigiai pameluot, nes kažko „savo ir žmoniško“ nemoka?“

Dabar jau, kaip sakoma, ir ežiui aišku, ko siekia sūnus savo klausimais: išskalbti visokių – pedofilinių, finansinių aferų, azartinių lošimų – skandalų ir nesėkmingų rinkimų išpurvintą konservatorių partijos rūbelį, o nesėkmių priežastis nuo parazitais aptekusios galvos suversti ant švaresnės. O tai jau ir nekultūringa, ir, ko gero, gerokai gadina gero sūnaus įvaizdį. Mat, priskirdamas visai lietuvių tautai kelių politikų aistrą melui, Vytautas V. suka konservatoriaus Žygimanto Pavilionio pramintu keliu į pragarą.

Maža to, taip rašydamas, sūnus nepasivargino įsiklausyti į tėvo nuomonę, išsakytą, vertinant to paties Ž. Pavilionio, Sergiejaus Kanovičiaus ir jų pasekėjų  keliamą antilietuvišką isteriją dėl R. Žemaitaičio  kvailo išsišokimo, pacitavus vaikišką dainelę ar eilėraštuką.

Profesorius V. Landsbergis savo nuomonę ir dėl šios dirbtinai pučiamos isterijos, ir dėl nuolat gaivinamų kaltinimų lietuviams dėl Holokausto Lietuvoje išsakė nedviprasmiškai aiškiai: „Mačiau Izraelyje, El Hagetaot kibuco muziejuje Lietuvos žydų apdegusius pasus su Vyčiais – visi jie mirė kaip Lietuvos piliečiai, bet žudė svetima valstybė. tad siekiant kuo daugiau priešiškumo lietuvai („žudė lietuviai!“) nereiktų persistengti“.

Ko gero, nereikėjo persistengti ir Landsbergiui-sūnui, vaizduojant konservatorius kažkokiais meluoti neišmokusiais, baltais ir pūkuotais doruoliais. Jis, matyt, nematė vaizdelio per TV, kurį mačiau aš ir kiti Lietuvos piliečiai, kuriems rūpi valstybės politinis ir pilietinis gyvenimas. Tą kartą TV rodė konservatorių Tarybos pasitarimą prieš Seimo rinkimus. Ir parodė, kaip partijos patriarchas „auklėjo“ partijos elitą, reikalaudamas  būti etiškesniais, nelaikyti savęs „baltais ir pūkuotais“ [cituojami profesoriaus V. Landsbergio žodžiai]. O negailestinga kamera fiksavo, kaip prieš oratorių veidas į veidą sėdėję Gabrielius Landsbergis ir Vytautas Juozapaitis linksmai plepėjo tarpusavyje, dėmesio nekreipdami į gerbiamo patriarcho priekaištus ir pamokymus.

Štai taip, matyt, ir bus prisiplepėję.

O sūnaus ir tėvo pokalbio skaitytojai, ko gero, susidomėjo, ar tikrai TS-LKD – ta partija, kuri nemoka ar prastai išmoko naudotis melu kaip politinio veikimo būdu?

Kad šitas teiginys – viso labo primityvi demagogija, liudija jau partijos pavadinimas: prie „Tėvynės sąjungos“ prilipdytas priedėlis „Lietuvos krikščionys demokratai“. Mat, kaip liudija visi balsavimai Seime bei dauguma priimtų sprendimų, šiandieninę partijos esmę teisingiau atspindėtų priedėlis „Laisvės partija“.

ar tikrai TS-LKD – ta partija, kuri nemoka ar prastai išmoko naudotis melu kaip politinio veikimo būdu?

Apie konservatorių – ir kaip partijos, ir kaip pavienių partijos narių, politikų, ministrų - melą internetas skambėjo visus jų valdymo metus. Jonas Jasaitis didelę dalį  konservatoriškų laimėjimų“ suminėjo straipsnyje „Gyvenimo prasmės suvokimo gairės“. Tiesa, jis daugiau akcentavo aferas, vagystes, bet juk kas vagia, tas ir meluoja.

Taigi, skaitome:

„Nors nesąžiningumo apraiškų būta ir per visą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, bet tokio organizuotų nusikaltėlių siautėjimo, kokį matėme per pastaruosius ketverius metus, nebuvo beveik per visą trisdešimtmetį. Vogė  ir prie ankstesnių valdžių – kas tūkstančiais, o kas net milijonais, bet per šiuos ketverius metus vogė milijardais“.

Keliais žodžiais J. Jasaitis užsimena apie vilkinamą „Nacionalinio stadiono“ statybą, ir nebaudžiamai praloštus dešimtis milijonų, ir su ministrais susijusių giminaičių bei draugų finansines machinacijas (apie kurias šie neva nieko „nežinojo“), ir apie ypatingai svarbių valstybei („Teltonikos“ ir kitų inovatyvių įmonių) projektų žlugdymą biurokratinėse džiunglėse, sumaišties didinimą, prisidengiant reformomis švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, nacionalinės gyvulininkystės ūkių stūmimas į bankrotą, darnios regionų plėtros sabotavimą, vergišką net pačių kvailiausių Briuselio užgaidų tenkinimą ir kt.

Šitą sąrašą „papuoštų“ ir straipsnyje nepaminėtos „Igničio“ aferos, ir „kosminiai“ vandenilio energetikos plėtros projektai,  ir visiškas nesiskaitymas su savo visuomene, brukant jai grobikiškus užsienio verslo projektus, kaip tai atsitiko su danų verslininkų planais statyti nauda Lietuvos visuomenei (nebent kai kurių ministrų gobšumui naudingą) nepagrįstą (naudingą nebent kai kuriems ministrams) cheminės pramonės milžiną šalia mažyčio Auksūdžio kaimelio Darbėnų seniūnijoje.

Tėvas ir sūnus Landsbergiai nesusilaikė neapspardę socialdemokratų ir jų rinkėjų dėl to, kad jie patikėjo Vilijos Blinkevičiūtės melu, pažadėjus vadovauti vyriausybei, jei partija laimėtų.

Bet nereikia būti socialdemokratu, kad iškart atmintyje atgytų konservatorių premjerės melagingi pažadai aukštai iškelti etinių reikalavimų kartelę (bet realiai ne iškėlus, o nuleidus...) savo ministrų kabinetui ar grasinimus atsistatydinti (bet neatsistatydinus...) iš posto, jei Seimas nešoks pagal jos dūdelę.

Žodžiu, jau kas kas, bet įžvalgus Vytautas Landsbergis vyresnysis, be abejo, suvokia, kad  būtent jo partijos ir jos liberaliųjų partnerių valdžioje veikla ir žodžiai pripratino visuomenę pro pirštus žiūrėti į ministrų, politikų pažadus, kurių pastaraisiais metais niekas, regis, nė neketino vykdyti. Todėl rinkėjai nekreipė dėmesio ir į Vilijos Blinkevičiūtės pažadus, o paprasčiausiai sutartinai balsavo už bet ką (ir už Žemaitaitį su visais jo eilėraštukais), kad tik kuo mažiau konservatorių patektų į Seimą.

Komiškai tėvo ir sūnaus pokalbyje nuskambėjo svarstymai apie Prezidento vaidmenį rinkimuose. Bet  Prezidentas – asmuo, pats atsakingas už savo poelgius, žodžius bei jų pasekmes, tad nors „čėsnyje“ su konservatoriais advokatauti jam ir nebūtų labai sudėtinga, vargu ar yra prasmė dirbti už jį ir jo komandą.

Tolesnėje pokalbio eigoje tėvas ir sūnus ne kartą prisimena ir Dievą. Aš irgi prisiminiau, ir Dievą, ir tai, ką apie melą sako/rašo pripažinti krikščioniški autoriai Stephen Arterburn, David Stoop knygoje „Susigrąžinkite gyvenimą“ su paantrašte mažytėmis raidelėmis: „Nebeleiskite praeičiai ar kitiems žmonėms jūsų valdyti“: „Jei esate įklimpę meluose apie save, vadinasi, savyje kurstote nuodingą gėdą. Tačiau jūs neturite to daryti. Nors ir neįstengsite sustabdyti tų melagysčių, galite jas pakeisti tiesa. Jei nešiojatės gėdingus melus, perimtus iš kito žmogaus ar daugelio žmonių [paryškinta mano – J.L.], turite liautis juos kartoti ir pradėti į juos atsiliepti tiesa. /../ Jei įsitversite savo gėdos, liksite atskirti nuo kitų, įsitraukę į žalingus santykius ir nesileisite išgelbstimi. Jus vis labiau grauš kartėlis ir didžiulis įniršis, kurį laikysite  visiškai pateisinamu“.

Jei Tėvynės Sąjungos partijos nariai vis dar nori vadintis ir „LKD“, šitą citatą jie turėtų iškabinti visose savo partijos būstinėse ir kartoti choru. Bet tai jau kvepia pareiga, o žodį „pareiga“ valdžios paragavę partiečiai paprastai  skuba ištrinti ir iš savo partinio, ir iš moralinio visos mūsų šalies visuomenės kodekso. Gal todėl ir politika nebeįsivaizduojama be melo, ir sūnui su tėvu belieka tik svarstyti, kuri partija (kuris lyderis...) meluoja „geriau“, o kuri – „blogiau“?

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Melas politikoje appeared first on LAIKMETIS.

Jau iš ryto LRT demonstravo Agnės Zalanskaitės filmą apie partizanų vadą, pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį, o iškart filmui pasibaigus vyko tiesioginė transliaciją iš Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios, kur prie karsto su partizanų vado palaikais buvo aukojamos gedulingos Šv. Mišios, užsibaigusios gedulinga procesija ir laidotuvėmis Antakalnio kapinėse. Mišias koncelebravo, į kapines lydėjo ir prie kapo duobės meldėsi arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su būriu kitų vyskupų ir kunigų.

Šiandienos krikščionys, katalikai dažnai nusiskundžia, nusistebi, kad  dabar mažai bevyksta Dievo dovanojamų stebuklų. Bet ar tai tiesa? Manau, kad ne. Tiesiog sekuliarizuotos visuomenės augintinių, peniukšlių akys užputo, užtino nuo besaikio malonumų vaikymosi ir nebemato to, kas pamatoma tik atsivėrus sielos akims.

Eilinis stebuklas – visa, kas susiję su Juozu Vitkumi, jam pasirinkus partizano kelią.  Nuo tada Lietuvos karininko ir giliai tikinčio žmogaus gyvenimas, kova, žūtis, palaikų paieškos, jų atradimas ir, pagaliau, šios gedulingos iškilmės tapo iš mažų stebuklų karoliukų Dievo ranka suvertas didelio stebuklo vainikas.

Beje, panašūs stebuklai prasidėjo ne šiandien. Man atrodo, kad jie prasidėjo 1988 m. pabaigoje – 1989 m., kai iš Sibiro į Lietuvą giminių, draugų, Sąjūdžio pastangomis pradėjo grįžti tremtinių, politinių kankinių palaikai.

šios gedulingos iškilmės tapo iš mažų stebuklų karoliukų Dievo ranka suvertas didelio stebuklo vainikas.

Prisimenu, kaip ką tik tikintiesiems grąžintoje Vilniaus katedroje vyko gedulingos Šv. Mišios prie pirmųjų į Lietuvą sugrąžintų Laisvės kankinių palaikų, kokia didžiulė minia suplaukė jų pasitikti ir išlydėti. Aš į pačią katedrą net nepatekau, bet minios jaudulį, ašaras prisimenu iki šiol.

Kur šiandien tie žmonės? Taip, dauguma jų buvo vyresni už mane, tai buvo sugebėję išgyventi ir sulaukti laisvės Sąjūdžio tremtiniai ir politiniai kaliniai, kurie šios dienos jau nesulaukė. Bet buvo ir nemažai mano vienmečių, ir jaunesnių už mane. Kur jie šiandien? Ar tebesaugo širdyse ano stebuklo šviesą?

Kitas labai stiprus įspūdis, prilygstantis stebuklo pojūčiui – galiausiai sėkme pasibaigusios  partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškos ir jo laidotuvės. Labai iškilmingos, labai jaudinančios, su gausia laidotuvių procesija. Tačiau ne iškilmės man prilygo stebuklui, o pats faktas, kad pavyko atrasti tai, ką mūsų priešai galvojo amžiams paslėpę, ir kad partizano duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė pagaliau sulaukė galimybės pasimelsti prie savo tėvo palaikų, prie jo kapo.

O šiandien man nuolat prieš akis sukosi skaičius „77“. Septyniasdešimt septynerius metus šeši Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikai ir žmona vylėsi, tikėjo ir laukė, kada  ateis ta diena, kai jie galės melstis prie savo vyro, tėvo kapo. Iškeliavo amžinybėn žmona, paskui ją ir trys vaikai. Bet štai – įvyko stebuklas: du sūnūs ir dukra sulaukė tos dienos!

Ir toji diena išaušo ne be Dievo palaiminimo. Ilgus metus archeologai, tyrėjai ieškojo Juozo Vitkaus palaikų, pasitelkę visokias technologijas. Ir nežinia, kiek dienų jie dar būtų ieškoję, bet vieną dieną pas juos atėjo vietinis gyventojas ir pirštu parodė: „Kaskit štai ten, už pusę metrų nuo tos vietos, kur kasate dabar“. Žinoma, žmogus nežinojo, kieno kaulus jis buvo pastebėjęs prieš daug metų, kai vykdant paruošiamus darbus kažkokio pastato statybai, jis aptiko žmogaus kaulus. Aptiko – ir tyliai užkasė, paslėpė nuo negerų akių, nes nujautė, kad tai gali būti kurio nors partizano palaikai.

Kas, jei ne Šventa Dvasia atvedė tą dieną tą žmogų į tą vietą, kur triūsė archeologai?!

Beje, pagarbos, mano nuomone nusipelno archeologas Linas Kvizikevičius, iš LRT studijos komentavęs  palaikų paieškos istoriją. Ne tik dėl to, kad jo ir jo kolegų paieškos pagaliau buvo apvainikuotos sėkme, bet ir dėl to, kaip gražiai, taktiškai jis atsakė į žurnalisto klausimą: „O kieno palaikų jūs dabar ieškosite?“ Žurnalistas aiškiai turėjo galvoje kokio nors vado palaikus. O archeologas atsakė: „Visų. Ir eilinių partizanų, ir vadų“. Visų, kurie dar nesurasti...

Tikro mokslininko ir tikro Žmogaus atsakymas.

O akis turintieji galėjo paliudyti dar vieną ypatingą stebuklą – užaugusius partizanų vado anūkus, kurių vienas pasirinko kunigo kelią, ir jis, kunigas Gintaras Vitkus, patyrė ypatingą Viešpaties malonę: Šv. Mišiose sakė homiliją, žvelgdamas į savo senelio karstą. Norėčiau tos homilijos klausytis dar ir dar, nes ji be galo prasminga. Nekonspektavau jos, negaliu nieko pacituoti, bet kai kas įsiminė ypatingai ir tuo noriu pasidalinti kunigui Gintarui, jo paties žodžiais tariant, senelio gyvenimas tapo Dievo sumanyto vyriškumo įsikūnijimu. Tikintis, darbštus, talentingas, narsus, ištikimas kario priesaikai visu gyvenimu ir mirtimi, šitas vyras  įprasmino savo vyriškąjį pašaukimą dar ir gausia šeima, vaikais, anūkais, kurie, tikėkimės, geriausias savo senelio  charakterio  savybes bei vertybes, dėl kurių jis pasirinko kovotojo kelią, perduos ateities kartoms per savo ainius.

Pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis gyeno tik 45 metus. Jo palaikai savo laidojimo dienos laukė 77 metus! Bet – sulaukė.

Viešpatie, pasitikiu Tavimi!

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Stebuklai vyksta ir šiandien appeared first on LAIKMETIS.

Karas tęsiasi. Krikščionių pasaulis pašiurpęs iš pasibaisėjimo klausėsi, kaip Maskvos stačiatikių patriarchas laimino rusų armiją žudyti ir naikinti tuos, kuriuos dar vakar vadino „broliais slavais“. Katalikai su viltimi ir nekantrumu laukė, kada popiežius aplankys karo siaubiamą šalį, malda, gyvu žodžiu sutvirtins taikos ir ramybės gynėjų dvasią.

Tačiau popiežius, karui besitęsiant, lankė įvairiausias pasaulio katalikų bendruomenes, ne kartą beldėsi į Maskvos vartus, kad jį priimtų (bet vis nepriima), bet taip ir nerado laiko, kad atvyktų ten, kur jo labiausiai laukė – į Ukrainą. Štai ir dabar jis ruošiasi aplankyti vos tūkstantį narių turinčią Mongolijos katalikų bendruomenę, jo nestabdo nei tolimas kelias, nei įvairūs nepatogumai, o Ukrainos katalikams jis, galima sakyti, smeigė peilį į nugarą savo kalba, skirta Rusijos katalikiškajam jaunimui.

Visu kūnu, protu, širdimi ir siela pritariu ekscelencijos Sviatoslavo Ševčiuko vertinimui, kurį jis paskelbė apie popiežiaus Pranciškaus pasisakymą Rusijos katalikų jaunimui: "Žodžiai apie "didžiąją Petro Didžiojo, Jekaterinos Didžiosios Rusiją, tą imperiją - didingą, apsišvietusią, didžios kultūros ir didžio žmoniškumo šalį" yra baisiausias imperializmo ir kraštutinio rusiškojo nacionalizmo pavyzdys".

Manyčiau, kad mes, buvusios Rusijos imperijos pavergtų tautų palikuonys, katalikai, kartu su mūsų Katalikų Bažnyčia privalome paaiškinti popiežiui, kad taip kalbėdamas jis įžeidė ne tik kovojančios Ukrainos bei ją remiančius viso pasaulio žmones, tikinčius ir netikinčius, bet ir buvusios Rusijos imperijos bei jos įpėdinės - Sovietų Rusijos, tapusios SSSR, - aukas, nužudytas jos grobuoniškuose karuose, užkariaujant Eurazijos platybes, aukas, nukankintas "kultūringos" imperijos kalėjimuose, aukas, "kultūringai" mirusias iš bado ir šalčio Šiaurinės Rusijos, Sibiro, Kazachstano lageriuose.

Apmaudu, kad tas kunigas ar pasaulietis, kuris patarinėja popiežiui klausimais, susijusiais su Rusija, yra ne tik etninis rusas, bet ir aršus imperininkas, taip neapkenčiąs visų, kas ne su "matuška Rusia", kad drįso pastatyti Popiežių į nepavydėtiną, net žeminančią padėtį, nes nepaaiškino, kad Rusijos katalikų daugumą sudaro atstovai tų tautų, kurios buvo imperinės Rusijos ujamos ir naikinamos: lenkai, lietuviai, vienas kitas latvis, Rusijoje gyvenantys katalikai užsieniečiai (ypač daug jų iš Afrikos) ir jų vaikai...

Asmeniškai pažįstu ir keletą katalikybę priėmusių žydžių iš Sankt Peterburgo, kurios irgi nedega meile carinei Rusijai, nesididžiuoja nei jos kultūra, nei kitomis "vertybėmis". Neabejoju, kad daug Rusijos katalikų rytą vakarą meldžiasi už Putino imperijos žlugimą, už jos sunaikinimą, tad popiežiaus liaupsės imperijai juos turėjo mažų mažiausiai šokiruoti, o gal net atstumti nuo Katalikų Bažnyčios. 

Gavosi stačiai anekdotinė situacija iš sovietinės Lietuvos laikų, kai atvažiavusios į Vilnių pirmosios "atšilimo" kregždės - mūsų tautiečiai lietuviai iš JAV, - pirmų sutiktų žmonių Vilniuje pradėjo klausinėti, ar jų neskriaudžia rusai. "Ne, ne, neskriaudžia", - linksmai patikino šie, po to, kai vertėja iš lietuvių kalbos klausimą išvertė į jų gimtąją rusų kalbą...

Ten - anekdotas. Bet dabar - nepadori tikrovė...

Tūkstančiai katalikų mokomi, kad popiežius - Dievo vietininkas žemėje, tad sąmoningai ar nesąmoningai perkelia ant popiežiaus asmenybės ir dieviškąjį neklystamumą, ir autoritetą, kuriuo besąlygiškai pasitikima.

Deja, dabartinis popiežius - klystantis. Nuolat klystantis ir klaidinantis. Klystantis daugiau ir dažniau, nei kai kurie kiti lyderiai ar  žmonės, tikintys tuo, kad jie - netikintys... Betgi auką nuo agresoriaus, gėrį nuo blogio atskiria ir nebūdami popiežiais.

Klysti – žmogiška... Ką daro garbingi, bet suklydę žmonės? Atgailauja. Atsiprašo. Atlygina skriaudą. Beje, taip mus, katalikus, nuolat moko mūsų ganytojai, tarp kurių irgi ne vienas klystantis, net ir nusidėjėlis. Ir jie kartu su savo klystančiomis avelėmis mokosi prisipažinti, atsiprašyti, atgailauti.

Šiandien mes, teisieji ir klystantys, stiprūs ir silpni, nusidedantys, bet neabejojantys Dievo Žodžiu, laukiame, kada į mūsų, atgailaujančių chorą įsilies ir popiežiaus balsas.

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Kas toliau, kai popiežius – klystantis? appeared first on LAIKMETIS.

Dabar ant mano stalo guli dvi knygos: Antoine de Saint-Exupéry „Citadelė“ ir Josepho Ratzingerio, Benedikto XVI, „Liturgijos dvasia“.

„Citadelės“ ieškojau ilgokai, nes tose bibliotekose, kuriomis dažniausiai naudojuosi, jos nebuvo. Bet pagaliau rūpestingosios Darbėnų miestelio bibliotekininkės Danutė ir Jurgita surado ją nedidelėje kaimo bibliotekoje, į kurią pati nebūčiau sugalvojusi nuvykti. O „Liturgijos dvasia“ neseniai „apsigyveno“ netoli mano namų gyvuojančioje arbatinėje-knygyne „Špitolė‘.

Tai ir vargstu su abiem.

Kodėl „vargstu“?

Nuo pat pirmojo puslapio, pirmųjų sakinių „Citadelė“ pagavo ir nebepaleidžia. Tai savotiška „Biblijos“ imitacija, kurioje veikia du veikėjai: kažkokios karalystės ar kunigaikštystės valdovas Tėvas ir jo Sūnus, tapęs valdovu po tėvo. Savo mintimis apie valstybės valdymą dalijasi valdovas-Sūnus, reguliariai prisimindamas, ko jį kažkada mokė tėvas, ypač tais kebliais atvejais, kai reikėdavo priimti pavaldiniams nesuprantamus ar net skaudžius sprendimus.

Kur įsikūrusi valstybė, neaišku. Dažniausiai, ypač tais atvejais, kai autoriui reikia išryškinti vertybines sąsajas su Biblija, ji įkurdinama tarp smėlynų, lyg ir dykumų  regione. O kartais – tai žalias kraštas, panašus į Prancūziją ar kitą Europos valstybę, pilnas gyvybės, maisto, amatininkų ir kitų veiklių žmonių. Bet tai daroma sąmoningai, matyt, norint pateikti kuo įvairesnį prieš valdovą iškylančių problemų spektrą.

Autorius savo sumanymą atskleidžia pačiame pirmajame knygos sakinyje: „Nes aš per daug dažnai mačiau, kaip gailestis pasiklysta. Bet mes, valdantys žmones, mes išmokome tyrinėti jų širdis, kad suteiktume rūpestingą globą tik objektui, vertam dėmesio. Bet aš atsisakau parodyti gailestį įžūliai rodomoms žaizdoms, kurios alina moterų širdis, kaip ir merdintiesiems, kaip ir mirusiesiems. Ir aš žinau kodėl“.

Aštru, tiesa? Ir drastiškai nesutampa su šiandien puoselėjama besąlygiška užuojauta bei visokeriopa pagalba kiekvienam (!) atbėgėliui, atvykėliui, migrantui, kuris neteisėtai kerta kurios nors Europos valstybės sieną...

Savo sprendimą gailėtis ne kiekvieno žaizdoto elgetos valdovas aiškina gyvenimiškąja patirtimi. Jis prisipažįsta, kad jaunystėje ir jis gailėdavosi elgetų ir jų opų, samdydavo jiems gydytojus, pirkdavo vaistus. „Šitaip elgiausi iki tos dienos, kol perpratau, kad jie brangina kaip retą prabangą savo pūlinius, užklupęs juos besidraskančius ir besitepančius išmatomis savo odą, kaip daro tasai, kuris tręšia dirvą, kad iš jos išrautų purpurinę gėlę./.../ Ir paskui, iš naujo puikiai prisidengę savo liga, šlovingi ir tuščiagarbiai, paėmę į rankas savo medinį dubenėlį, jie vėlei pasukdavo karavanų keliu ir savo nešvaraus dievo vardu plėšdavo išmaldą iš keliautojų“.

Nebijoti mirties, nesigailėti mirštančiųjų, herojaus prisipažinimu, jį išmokęs jo Tėvas, kuris buvęs „erelių kraujo“, bet pabaigė gyvenimą kažkokio karalžudžio nužudytas. Ir paliko Sūnų visą gyvenimą rinktis tarp gailesčio vienam žmogui ir būtinybės rūpintis visos valstybės ar tautos daugumos ateitimi, pasmerkiant vieną ar keletą žmonių žūčiai, o naktimis kankinantis svarstymais, ar teisingai jo buvo pasirinkta, ir kodėl...

Tėvas mokino peržengti gailestį vieno žmogaus kančiai. Nuvežęs jį stebėti, kaip dykumos saulėje miršta teisėjų nuteista jauna moteris, o Sūnui pasibaisėjus, kad gal mirštančioji kankinasi, Tėvas jam atsakė, kad moteris jau peržengė „kančią ir baimę – tvarto ligas, skirtas nuolankiai bandai. Ji atranda tiesą“.

Tačiau Sūnui tą tiesą besąlygiškai priimti ir ja vadovautis nelengva. Jis nuoširdžiai mėgina kurti rojų savo žemėje, savo valstybėje, stengdamasis suderinti Tėvo jam perduotą žemiškosios karalystės valdovo išmintį, prisiimant atsakomybę prieš pavaldinius, su dangiškosios karalystės Viešpaties mokymu. Valdovas Sūnus ieško savo tiesos per visus 470 knygos puslapius, nuolat mintimis diskutuodamas su savo buvusiu, jau žuvusiu priešu, su kuriuo kovojo, bet kurį gerbė labiau nei kurį nors kitą savo krašto pavaldinį ar karo vadą.

Savo išvadų, sprendimų teisumui patikrinti valdovas nevengia kreiptis į Dievą. Ir štai jo paskutinė nutartis paskutiniame knygos puslapyje: „Nes Tu, Viešpatie, esi bendras matas ir vieno, ir kito [turi galvoje buvusįjį draugą-priešą, kitos valstybės valdovą - aut. past.]. Tu esi esminis įvairių poelgių mazgas.“

Išvada skaidri kaip pati Tiesa. Koks tikintysis jai prieštarautų? Bet kelias iki šios išvados per  šimtus knygos puslapių – sunkus, klampus, atvirai kalbant, netgi varginantis. Negalėčiau net paaiškinti, kodėl. Gal Antoine de Saint-Exupéry stilius sunkus? Gal vertėjas nelabai profesionalus? O gal autorius, siekdamas būti maksimaliai sąžiningu sau ir skaitytojui, pats klimpsta savo herojaus sudėtinguose svarstymuose, nesurasdamas to vienintelio aiškaus  sprendimo ir jo pagrindimo? Gali būti, atsakymus surasiu, dar kartą perskaičiusi „Citadelę“?

O štai  amžinybėn iškeliavusio popiežiaus emerito Benedikto XVI knyga – visiška priešingybė aptartajai.

Pirma – ji daugiau nei perpus mažesnė, be priedų tik 174 puslapiai.

Antra – autorius savąją tiesą jau yra suradęs ir tvirtai su ja susigyvenęs, tad dabar jis tik  labai profesionaliai, skaitytoją mylinčio mokytojo gero linkinčiu tonu aiškina tai, kas jam pačiam paprasta ir aišku: liturgija – tai „gaivinanti Bažnyčios šerdis ir krikščioniškojo gyvenimo centras“.

Kaip prisipažįsta autorius, jam rūpi „ne moksliniai ginčai ar tyrimai, bet pastangos padėti suprasti tikėjimą ir dramai įgyvendinti jo pagrindą liturgijoje“.

Norite nesunkiai ir greitai, be ilgų klaidžiojimų painiuose šiuolaikinės krikščionybės labirintuose atsidurti centre – drąsiai imkite į rankas šią jaukią, sunokusių kviečių spalvos rūbu apvilktą knygą.

Norite nesunkiai ir greitai, be ilgų klaidžiojimų painiuose šiuolaikinės krikščionybės labirintuose atsidurti centre – drąsiai imkite į rankas šią jaukią, sunokusių kviečių spalvos rūbu apvilktą knygą. Juolab, kad pasakojimo stilius lengvas, nešte neša skaitytoją nuo vienos minties prie kitos. Jam nereikės eikvoti jėgų, stengiantis įveikti kokius nors sintaksės sunkumus ar minčių  labirintą, tad niekas nekliudys mėgautis sklandžia minčių eiga, kartkartėmis sušildoma dar ir  švelniu humoru.

Galbūt prie to sklandumo nemažai prisidėjo ir vertėjas Gediminas Žukas, nes iš praktikos žinau (teko mokytis ir vokiečių, ir prancūzų kalbos), kad prancūzų kalbos sintaksė yra žymiai lengvesnė nei vokiečių.

Kažkada, tik pradėjus gilintis į Biblijos tekstus ir komentarus, mane glumino tai, kad Mozė, kaip man atrodė, derėdamasis su faraonu, kad šis leistų Mozės tautai iškeliauti iš Egipto, buvo, švelniai tariant, nelabai sąžiningas. Jis vis aiškino faraonui, kad jo tautai reikia kelioms dienoms (netgi patikslinama – trims dienoms) pasitraukti į dykumą, kad ten galėtų pagal savo papročius pagarbinti savo Dievą. O juk iš tiesų Mozė jau iš pat pradžių žinojo išsivesiąs savo tautą iš Egipto visiems laikams, kad apsigyventų Pažadėtoje žemėje. Taigi, mano, ir ne tik mano, supratimu, Mozė norėjo išsivesti tautą apgaulės būdu. Kaip tai suderinti su krikščioniškajam mokymui priskiriama maxima, kad „Tikslas nepateisina priemonių“?

Ir Jozephas Ratzingeris pateikia atsakymą į šį klausimą. Jo teigimu, „Izraelis iškeliauja ne kad būtų tauta kaip kitos, bet kad tarnautų Dievui. Išėjimo tikslas – dar nežinomas Dievo kalnas, tarnavimas Dievui“. Atsakydamas į kitų Šv. Rašto komentatorių teiginį, kad tikrasis ir vienintelis išėjimo tikslas, pažado Abraomui tikrasis turinys buvęs ne kultas, o žemė, autorius rašo: „Iš esmės žemės ir kulto priešpriešinimas beprasmis: žemė duodama, kad būtų tikrojo Dievo garbinimo vieta. Vien žemės turėjimas, vien nacionalinė autonomija nužemintų Izraelį iki visų tautų lygio. Toks tikslas neatitiktų ypatingo išrinkimo...“

Toks aiškinimas man „nuėmė“ visas abejones, kilusias skaitant ankstesnių autorių komentarus apie žydų išėjimo iš Egipto tikslus.

Ir tokių minčių nuskaidrinimų atvejų knygoje – ne vienas ir ne du. Tad ši knyga – penas sielai, poilsis protui šių dienų krikščioniui, kurio tikėjimą ne kartą sudrebino (ir tebedrebina) naujausi vėjai, modernybės viesulai, atskriejantys net iš paties Vatikano.

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Knygos, kurias skaityti verta appeared first on LAIKMETIS.

Nevienareikšmiškai vertinamo Lenkijos maršalo atminimo įamžinimo klausimas Druskininkuose keliamas, pasirodo, jau ne pirmą kartą. Ir šį kartą „sprendimas dėl įamžinimo jau priimtas, sako kurorto meras Ričardas Malinauskas, klausimas tik vienas – kokiu būdu jis bus pagerbtas". Jei Druskininkų merui beliko tik toks klausimas, man ir, tikiuosi, visuomenei, atrodo, klausimų kyla kur kas daugiau.

Pirma: ar tikrai Druskininkų savivaldybė ir jos meras supranta, kokioms asmenybėms ir už ką yra statomi paminklai bei kitokie atminimo ženklai?

Antra: ar tikrai maršalas Pilsudskis, Lietuvai ir lietuviams apie save palikęs pačius šlykščiausius prisiminimus, sugebėjo kažkuo ypatingu nusipelnyti Druskininkams? Štai (cituoju minimą straipsnį) Druskininkų savivaldybė šią savaitę savo interneto svetainėje skelbė „kviečianti įprasminti Druskininkams nusipelniusių žmonių atminimą“.

Toji pati savivaldybė savo svetainėje J. Pilsudskį pristato taip: „Lenkijos maršalas, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo iniciatorius, tarpukario Druskininkų garbės pilietis“. Kokių nors kitų nuopelnų Druskininkams savivaldybė nemini. Nemini jų ir žurnalistas. Gal pritrūko normalaus žurnalistinio profesionalumo, susidūrus su dviprasmiška situacija ar su dviprasmiškai vertinama persona?

Kokių nors kitų nuopelnų Druskininkams savivaldybė nemini. Nemini jų ir žurnalistas. 

O vertėjo pasidomėti. Mat tarpukariu, t. y. tuo metu, kai Lenkijos maršalas J. Pilsudskis, grubia karine jėga atplėšęs nuo Lietuvos jos senąją sostinę Vilnių, buvo paskelbtas Druskininkų garbės piliečiu, patys Druskininkai kaip tik dėl tos karinės akcijos irgi buvo atplėšti nuo Lietuvos ir prijungti prie Lenkijos!

Ir štai už tokį „nuopelną" Druskininkų savivaldybė kartu su meru siekia įamžinti Druskininkuose Lietuvos valstybę pažeminusį žmogų, kuris, po teisybei, lietuvių akyse nusipelno nebent grobiko ir plėšiko vardo.

Išeitų, kad Druskininkų politikai imasi įgyvendinti naują iniciatyvą: įamžinti Lietuvą, Lietuvos valstybingumą istorijos bėgyje niokojusių personų atminimą?

Pasvajokime. Gal Vilniuje atstatysime paminklą Rusijos imperijos generolui Muravjovui-Korikui? Vėl išpuošim Lietuvos miestus ir miestelius Stalino paminklais ir bareljefais, o kad jam būtų jaukiau Vilniuje demontuosime paminklą Vincui Kudirkai ir į tą aikštę grąžinsime sovietmečiu stovėjusį paminklą sovietinės armijos generolui?

Gal dar pridėsime atminimo ženklų ypatingu žiaurumu pasižymėjusiems tikriesiems (ne tiems, kuriuos savo naujausiame interviu minėjo profesorius Vytautas Landsbergis) čekistams, sovietinių represinių struktūrų NKVD ir KGB „pirmūnams", tokiems kaip teisingumo išvengę Rainių žudikai P. Raslanas ir N. Dušanskis?

Rašau visa tai raukydamasi ir pykdama, kad dėl kai kurių provincijos politikų kvailumo tenka kelti iš praeities tuos „herojus", kuriuos vertėtų laikyti istorinės atminties kalėjime tam, jog jie nedrumstų šiandienos.

Sunkiai, klupdami, retkarčiais net vėl apsikeisdami nemaloniomis pastabomis (dėl ko kaltas ne kas kitas, o tas neužmirštasis Druskininkų garbės pilietis) gludiname draugiškai diplomatiškus santykius su kaimyne Lenkija. Pastaraisiais metais, ne be ypatingos geopolitinės situacijos (Rusijai užpuolus Ukrainą) „paraginimų", galėjome netgi džiaugtis aiškiais teigiamais poslinkiais, ir - še tau!

Sakoma, kad dešimtis klastingų intrigantų tiek blogo nepridarys, kiek vienas kvailys. Ir kas su tuo ginčytųsi, susipažinęs su Druskininkų valdžios ketinimais ir sprendimais? Jų nepagarba istorijai visai Lietuvai akis drasko. Bet ar tai – tik neišmanėliška nepagarba? O gal nusikaltimas teisingumui?

Skelbiamas tekstas nebūtinai atitinka redakcijos poziciją.

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Nepagarba istorijai ar nusikaltimas? appeared first on LAIKMETIS.

Kaip ir viskas šiais karo Ukrainoje paženklintais metais, taip ir adventas pažymėtas ypatingu emociniu atspalviu. Bet viena, kas XXI-jame amžiuje nesikeičia metai iš metų – tai kasmet vis labiau įsisiautėjanti, triukšminga pramogų, žaidimų, juslinių malonumų reklama, vis mažiau bepaliekanti tylos dvasiai nurimti, išskleisti sparnus, pakilti aukščiau, pakilti „Dieve, arčiau Tavęs, arčiau Tavęs“...

Negalima nesutikti su T. Vilucko pastaba, kad „šiuolaikinė visuomenė yra smarkiai nutolusi nuo pradinės advento prasmės. Negana to, adventas praktiškai išsitrina iš žmogaus gyvenimo. Kai tik įžiebiamos Kalėdų eglės, prasideda Kalėdų šventimas. Dingsta laukimo, būsimos šventės atmosfera, o įmonėse ir darbovietėse kalėdiniai vakarėliai pradedami švęsti net neatėjus gruodžio mėnesiui. Kitaip tariant, vartojimų kultūra yra nuplovusi advento dvasią“.

Bet, kaip jau minėjau, ta dvasia vakarėlių šurmulyje skandinama ne pirmus metus. O nešokantys, nesiautėjantys vaikšto su klausimu ant kaktos: „Kas su mumis atsitiko? Kas su mumis darosi, Viešpatie?“

Tomas Viluckas bando mus, gyvenančius advento laukimu, paguosti: „Dievas, nors ir kartais atrodo nutolęs nuo mūsų, vis tiek yra teisingas ir įgyvendins teisybę".

Neabejoju, kad Dievas teisingas ir galiausiai įgyvendins teisybę... Tačiau kažin kas nuo ko nutolo? Ar Dievas nuo mūsų, ar mes nuo Dievo?

Ar Dievas išėjo iš Bažnyčios ir laksto po parduotuves, godžiai pirkdamas viską, kas blizga ar atrodo skanu?

Ar Dievas išėjo iš Bažnyčios ir laksto po parduotuves, godžiai pirkdamas viską, kas blizga ar atrodo skanu?

Ar Dievas organizuoja varžytuves, kokio miesto, miestelio eglutė-karkasinė piramidė gražiausia?

Ar tai Dievas kaimyninėje krikščioniškoje šalyje, apsirėdęs gražiausiais liturginiais rūbais, laimina karius, siunčiamus į svetimą šalį žudyti ir žūti?

Ar Dievas skatina krikščionis, judėjus ar ateistus rinkti į valdžią, į Seimą, narkomanus, gėjus, lesbietes, nemokšas ir karjeristus, kad jie jauktų protus, priiminėtų sprendimus, kurie neišvengiamai atves prie tautos, davusios pavadinimą šitai valstybei, su(si)naikinimo? 

Ar Dievas sodina už vadinamųjų derybų stalų suktus pinigų maišus, kad jie svarstytų ir spręstų, kas naudingiau, pelningiau: ar Ukrainos pergalė, ar Putino valdžios išsaugojimas?

Ne, Dievas nei nutolo, nei priartėjo. Jis yra ten, kur buvo, tebėra ir bus visada: čia ir visur.

Tik žmogus tolsta nuo Dievo. O toldamas dar ir skundžiasi: „Dieve, kur tu? Kur keliauji, Viešpatie? Kodėl mane apleidai?"

Kažin, ar girdi Dievas veidmainio klausimą? Ar atsakys jam?

Žmogus laukia. Adventas...

The post Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Adventas – laikas Viešpaties ir Viešpačiui appeared first on LAIKMETIS.