Šį klausimą panagrinėsime per kelias skirtingas perspektyvas. Visų pirma, reikia suprasti, kad Rusija bet kokiu atveju turi daug branduolinių ginklų ir tokių raketų nešėjų, kurios leidžia pasiekti ir kitą žemyną, ką jau kalbėti apie Lietuvą. Rusija nuolat skalambija apie tai, kaip ji jau tuoj tuoj pasiųs savo baisiąsias raketas tiesiai į sprendimų priėmimų centrus Europoje ar net į patį Vašingtoną. Taigi, tokiu atveju raketų dislokavimas keliais šimtais kilometrų į Vakarus nelabai ką keičia.

Kitas dalykas – tie ginklai netampa Baltarusijos nuosavybe, ir ne Baltarusija priiminėtų sprendimus juos panaudoti. Baltarusija yra faktiškai Rusijos visiškai kontroliuojama šalis. Rusija naudojasi jos infrastruktūra, taip pat išnaudoja ją kaip sandėlį ar placdarmą saviems tikslams siekti. Ukrainos karo pradžioje Rusija perkėlė į Baltarusiją dalį savo kariuomenės ir tuomet atakavo Ukrainą, įsiverždama per Baltarusijos sieną. Taigi, nors branduoliniai ginklai techniškai ir būtų kitoje šalyje, juos visiškai kontroliuotų ta pati Rusija.

Trečia – Rusija jau kuris laikas grasina panaudoti branduolinius ginklus, ir tikrai buvo ne vienas atvejis, kai daugelis galvojo, kad, neduok Dieve, bet greičiausiai ta valanda tuoj išmuš. Turiu omeny Rusijos pralaimėjimus mūšio lauke, atsitraukimą ir nesibaigiančias nesėkmes – visa tai tarsi turėtų paskatinti paskutinio dar likusios ginklo panaudojimą, jei visa kita iki šiol nesuveikė.

Taipogi reikia prisiminti ir Rusijos pareiškimus, kad jei Ukraina bandys atsiimti okupuotas teritorijas, ar juo labiau Krymą, Rusija tai priims kaip grėsmę savo šalies išlikimui, o tai pagal jos nacionalinį karinį kodeksą jai leistų panaudoti branduolinius ginklus. Tačiau Ukraina sėkmingai ginasi ir ruošiasi išlaisvinti savo teritorijas, tolimojo nuotolio ginklais nuolat atakuodama ne tik objektus Kryme, bet ir objektus pačioje Rusijoje, taip pat ir visai netoli Maskvos!..

Kaip į tai atsako Rusija?.. Dislokuoja oro gynybos sistemas gyvenamuosiuose rajonuose ir netoli Rusijos elito privačių vilų, bei dalina pareiškimus apie tai, kad gegužės 9-osios pergalės parado ir šventės daugelyje regionų nebus dėl sudėtingos situacijos kovos lauke.

Ketvirta, Rusijos tikrasis branduolinis potencialas yra labai abejotinas. Neseniai Rusija skelbėsi pratybų metu išbandysianti vieną iš savo tarpžemyninių branduolinių raketų, tačiau bandymas nepavyko. Akivaizdu, kad tikrieji raketų skaičiai ir jų techninė būklė gali toli gražu neatitikti to, ką deklaruoja pati Rusija. Didžioji dalis branduolinių galvučių buvo pagamintos Šaltojo karo metais – t. y. prieš 30, 40 ir daugiau metų. Tokie ginklai turi taip vadinamą galiojimo laikotarpį, ir jiems reikia nuolatinės aukšto lygio techninės priežiūros.

Penkta – Rusija, nepaisant jos visos propagandos ir skambių pareiškimų, supranta, kad Vakarai turi daugiau ir pažangesnių branduolinių ginklų ir kad bet koks pabandymas Rusijai juos panaudoti neliktų nenubaustas.

Branduoliniame kare nelaimi niekas – tas ir taip aišku, tačiau net jei ir imtume labai minimalų ir lokalų branduolinio ginklo panaudojimo scenarijų, į kurį, tarkime, nebūtų tiesioginio branduolinio Vakarų atsako, vien pats vienkartinio panaudojimo atvejis Rusiją galutinai izoliuotų nuo likusio pasaulio ir užtrauktų jai visišką pasmerkimą.

Taip pat labai tikėtina, kad tokiu atveju Vakarai įsitrauktų į Ukrainos karą konvenciniu būdu – ne tik remdami [ginklais ir kitomis priemonėmis], bet ir konkrečiai panaudodami savo pajėgas, kas reikštų labai greitą Rusijos pralaimėjimą kare. Visa tai jos elitas puikiai supranta.

Tačiau tikrai nenoriu, kad suprastumėte mane klaidingai. Jau pats branduolinio ginklo egzistavimas visada yra reali grėsmė, kad gali nutikti koks nors nelaimingas atsitikimas, įvykti žmogiškoji klaida ar netgi diktatorius visgi gali ryžtis savidestrukciniam sprendimui.

Mažai kam žinoma istorija, vos neįžiebusi branduolinio karo Šaltojo karo metais – 1962 metais vykusi vadinamoji Kubos raketų krizė. Sovietų sąjunga dislokavo branduolinius ginklus vienoje iš savo sąjungininkių – Kuboje, o Jungtinės Amerikos Valstijos sureagavo į tai išsiųsdamos savo karo laivus prie Kubos krantų, vykdyti jūros blokadą. Tai visiškai neatitiko Sovietų Sąjungos interesų, ir įtampa tarp dviejų supervalstybių ėmė tik didėti.

Rusija prie Kubos krantų nusiuntė savo povandeninį laivą, ginkluotą branduolinėmis torpedomis. Jungtinės Amerikos Valstijos, aptikusios šį laivą, netoli jo buvimo vietos ėmė paleidinėti giliavandenius sprogstamuosius užtaisus, siekdamos priversti laivą iškilti indentifikacijai. Rusų povandeninis laivas buvo tokiame gylyje, kad jau kuris laikas neturėjo jokio tiesioginio ryšio su Maskva ir išoriniu pasauliu.

Kapitonas, pastebėjęs užtaisų sproginėjimus, padarė išvadą, jog jau prasidėjo didelio masto karas, ir davė įsakymą paleisti branduolines torpedas. Tačiau tam reikėjo ne tik kapitono įsakymo, bet trijų aukšto rango karininkų patvirtinimo, iš kurių vienas buvo Vasilijus Archipovas. Jis patvirtinimo nedavė, ir torpedos liko nepaleistos. Kubos raketų krizę pavyko išspręsti taikiai. Vėliau Archipovas buvo paskelbtas didvyriu ir žmogumi, išgelbėjusiu pasaulį nuo branduolinės katastrofos.

Ko iš viso to galime pasimokyti?.. Kad dar nebuvo atėjęs metas, Jėzus, mokiniams pasakodamas apie paskutiniuosius laikus, kalbėjo: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus badmečių, marų ir žemės drebėjimų. Tačiau visa tai – gimdymo skausmų pradžia.“

O kitoje vietoje Jis sako: „visa tai turi įvykti“. Jėzus akivaizdžiai kalba, kad karai yra neišvengiami, ir jie bus vienas iš apie pasaulio pabaigą liudijančių ženklų. Todėl, kad ir kaip keistai skambėtų, [apskritai] melstis prieš karus yra tolygu melstis prieš Dievo Žodį. Dievas pasakė, kad jie vyks ir nuolat kartosis. O už ką tuomet melstis?! Pasakodamas apie būsimus karus ir sunkumus, kuriuos žmonėms teks dėl jų patirti, Jėzus sakė: „Bet melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar per sabatą.“ Mes galime melsti Dievo apsaugos, palankių aplinkybių, stiprybės, išminties priimant sunkius sprendimus – Dievas tikrai išklausys ir atsilieps į mūsų prašymus.

Jėzus evangelijose ne kartą kalbėjo apie paskutiniuosius laikus, tą patį darė ir apaštalas Paulius savo laiškuose. Jų abiejų tikslas buvo toks pat: padrąsinti žmones nebijoti įvairių karų ir nelaimių, žinant, kad tai turi įvykti ir įvyks savo laiku, kaip Dievas yra numatęs. Jėzus kalbėjo: „Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau!“ – šitaip drąsindamas savo mokinius ir sekėjus. Tad kai mes šiandieną stebime įvairius karus, girdime apie kuriamus ir dislokuojamus ginklus, turime turėti ramybę širdyje, jei iš tiesų tikime Dievu. Ramybę, nes matome, kad Dievo Žodis pildosi, šitaip liudydamas apie savo tikrumą, ir todėl, kad pats Jėzus mus įspėjo, užbėgdamas už akių mūsų būgštavimams.

Turėti ramybę tikrai nereiškia tiesiog sėdėti ir nieko neveikti, kitaip tariant, nesipriešinti blogiui ir neskleisti Dievo Evangelijos. Anaiptol!

Turėti ramybę tikrai nereiškia tiesiog sėdėti ir nieko neveikti, kitaip tariant, nesipriešinti blogiui ir neskleisti Dievo Evangelijos. Anaiptol! Dievo Žodis ir Jo įsakymai dėl priešinimosi blogiui nesikeičia. Reikia veikti, turint ramybę.

Pasaulis mus puola įvairiausiais gąsdinimais, pavyzdžiui, Nesipriešinkime ir nepykdykime rusijos, nes juk ji turi branduolinį ginklą!.. Štai, dislokavo jį visai šalia mūsų sienų, tad rūpinkimės savo saugumu ir neerzinkime rusijos! Nes kas bus, jei rusų lokys supyks!.. Ogi nieko nebus. Dievas išliks Dievu, girdinčiu ir atsakančiu į mūsų maldas, teikiančiu amžinąjį gyvenimą kiekvienam, kas tik tiki Jo Sūnų, bei atlygins kiekvienam už jo padarytus ir nepadarytus darbus šiame gyvenime.

O kalbant apie pasaulio pabaigą arba Jėzaus sugrįžimą, Biblijoje parašyta, kad „tos dienos ir valandos niekas nežino, nė dangaus angelai, o vien tik Tėvas“ – atėjus laikui, Jis tą ir padarys.

The post Jonas Čyvas. Branduoliniai ginklai appeared first on LAIKMETIS.

Aktyvi saulė, audros ir išsiveržimai yra visiškai normalus dalykas, netgi pasireiškiantis prognozuojamu cikliškumu. 1859 metais dėl galingai išsiveržusios Saulės plazmos, kuri sukėlė didžiulę geomagnetinę audrą, visoje Šiaurės Amerikoje nutrūko telegrafo ryšys, nes buvo sugadintos telegrafo sistemos. 2012 metais fiksuotas panašus galingas išsiveržimas, tačiau tą kartą Saulės dalelės nepataikė į Žemę.

Tokie galingi reiškiniai kaip šią kovo 13-ąją fiksuojami kartą per kelis dešimtmečius ar netgi rečiau. Laimei, plazma išsiveržė priešingoje Žemės planetai Saulės pusėje. Anot mokslininkų, kitu atveju padariniai būtų tiesiog katastrofiški. Dingusios elektros nepavyktų atstatyti per kelias savaites ar netgi mėnesius.

O šiuolaikinis pasaulis laikosi ant elektros. Ilgam jai dingus maža to, kad grįžtume į archajiškus laikus, neabejotinai būtų daug nuostolių, kiltų pavojus sveikatai ir gyvybei. Iš dangaus kristų palydovai, lėktuvai, nevaldomi būtų traukiniai, laivai ir automobiliai. Sutriktų susisiekimas, informacijos perdavimas, šildymas, vandens tiekimas, neveiktų ligoninių ir kitų įstaigų įranga. Tai pajustume iškart. O kur dar liekamieji reiškiniai?

Vienas iš tokių – nusikalstamumas. Ne tik pavienių asmenų. Netrūktų ir valstybinio terorizmo. Dingus technologijoms mūšio laukas labai suvienodėja. Tokiomis aplinkybėmis velnias žmogaus sąmonę ima atakuoti ypač aktyviai, dėl to pirminė sumaištis gali iš tiesų peraugti į neprognozuojamą chaosą.

Panašiai kaip atominiame kare. Juk branduolinio ginklo panaudojimo atveju ne tik mechaniškai sunaikinamos didžiulės teritorijos, taipogi kyla elektromagnetinės audros, kurios išjungia, sugadina elektroninę ar elektrinę įrangą. Tačiau, palyginti su tuo, ką gali Saulė, atominių ginklų pavojus neatrodo toks didžiulis. Kita vertus, saulės šviesa ir šiluma ne tik suteikia malonumo, bet ir yra pagrindinis gyvybei reikalingų sąlygų šaltinis.

Daugelis pastaruoju metu iš įvairių perspektyvų nagrinėja pasaulio pabaigos klausimą.

Daugelis pastaruoju metu iš įvairių perspektyvų nagrinėja pasaulio pabaigos klausimą. Pasak Biblijos, mes gyvename paskutiniaisiais laikais (t. y. paskutinį tarpsnį prieš pasaulio pabaigą). Niekas nežino, kiek jie truks. Paskutinieji laikai prasidėjo po Jėzaus pakilimo į Dangų ir tęsiasi iki šiol. Būdamas žemėje Jėzus savo mokiniams pasakojo, kaip tai įvyks. Jis kalbėjo apie antrą sugrįžimą, paskutinį teismą, įvairius gamtos reiškinius ir įvykius prieš pasaulio pabaigą. Jėzaus vardinamus ženklus daugelis žino – tai badas, karai, marai, žemės drebėjimai ir kiti kataklizmai. Žemė patirs tokį sukrėtimą, kokio nebuvo ir nebus, nes bus sunaikinta.

Skeptikai ir kritikai sako, kad tai yra nerealu, tai kartojasi nuolat ir toli gražu nerodo pasaulio pabaigos. Kartu jie kritikuoja Jėzaus žodžius: „Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus jėgos bus sudrebintos“ (Mt 24, 29), neva tai visiškai nelogiška. Tačiau Biblija nėra mokslo vadovėlis ir daug kas čia įvardijama metaforomis, posakiais, kuriuos lengvai suprato prieš du tūkstančius metų gyvenęs žmogus. Aktyvi Saulė, meteoritai, asteroidai, dingęs žemės magnetinis laukas, pasikeitusi planetos orbita, didžiuliai žemės plutos lūžiai – pabaigos scenarijaus galimybių yra daug daugiau nei gali atrodyti.

O ką tik išsiveržusi Saulės plazma – tik nedidelis vaizdinys, kas ir kaip gali įvykti. Tarsi įžvalga, kokias priemones ir būdus mūsų Viešpats gali panaudoti paskutinei dienai atėjus. Įpratome manyti, kad esame protingi, daug ką suprantame, galime kontroliuoti arba bent jau nuspėti. Tačiau visata pilna paslapčių ir siurprizų. Apaštalas Petras savo laiške įspėja: „O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs“ (2 Pt 3, 10).

Ką mes galime padaryti? Tikėti ir pasitikėti Dievu. Esame tokie bejėgiai ir mažyčiai šioje visatoje, kad nei žinios, nei technologijos neišgelbės mūsų nuo pasaulio pabaigos. „Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jis rastų jus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus“ (2 Pt 3, 14).

The post Jonas Čyvas. Geomagnetinės Saulės audros, kataklizmai ir kitos pasaulio pabaigos appeared first on LAIKMETIS.

Pastaruoju metu tarsi žaibas socialinius tinklus ir įvairius žiniasklaidos kanalus apskriejo žinia apie belaisvio ukrainiečio kario egzekuciją, kurią įvykdė rusų kariai. Iš kitų panašių atvejų ji išsiskyrė tuo, kad sąmoningai ir tikslingai nufilmuota pačių rusų. Budelius šokiravo, kad ukrainiečių karys prieš mirtį ramiai žvelgdamas į juos ištarė: „Slava Ukraini“ (liet. „Šlovė Ukrainai“). Jie nesitikėjo, galimai norėjo padaryti visai kitokį įrašą, kuriame karys atgailautų, prašytų pasigailėti, o jie moralizuotų, skleistų propagandą ir pan. Planus nušlavė du žodžiai: „Šlovė Ukrainai“. Prasiveržus pykčiui rusai jį brutaliai sušaudė.

Tokie įvykiai neabejotinai priverčia jausti pyktį, gailestį, neteisybę, svetimą skausmą, užuojautą didvyriui ir jo artimiesiems. Tačiau šioje ir panašiose situacijose krikščioniams kyla klausimas, ar galima šlovinti kažką kita, ne Dievą? Juk tai – erezija, šventvagystė ir grynai pasaulietinis dalykas, kuriam pasiduodame. Dėl to tikintiesiems gali būti sunku nuoširdžiai palaikyti Ukrainos didvyrius, šlovinti ne Dievą, o žmonėms sakyti: „Šlovė Ukrainai!“ arba „Didvyriams šlovė!“.

Ką apie šlovę kalba Biblija?

Mes, tikintieji, šloviname Dievą ne tik sekmadienio bažnyčios susirinkimuose ir pamaldose, bet stengiamės Jam atiduoti šlovę kasdien. Nes Jis visa sukūrė, Jam viskas priklauso ir Jis visus teis. Šventajame Rašte yra daugybė eilučių apie Dievo šlovę. Pavyzdžiui, Pirmame laiške Timotiejui rašoma: „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam išmintingajam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius!“ Laiške efeziečiams sakoma: „Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais!“.

Yra ir konkretesnių vietų. Pavyzdžiui, Izaijo knygoje rašoma: „Aš esu Viešpats, tai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam ir savo šlovės stabams.“ Mintis, kad Dievas savo šlove nesidalina, kartojasi. O Apaštalų darbuose aprašoma situacija, kaip karalius Erodas nuo Dievo siųsto angelo mirė baisia mirtimi (kirmėlių suėstas), nes neatidavė Dievui garbės. Tokios situacijos skatina labai atsakingai žiūrėti į šlovę ir vengti šlovinti ne mūsų vienintelį Viešpatį. Jei mūsų tikėjimas tikras, mažiausiai norėtume įžeisti ar liūdinti Dievą.

Ką reiškia pats žodis „šlovė“? Žodynuose ji apibrėžiama kaip pagarba, garbė, gyrius, pripažinimas, išskirtinumas. Šių savybių gali turėti tiek daiktai, tiek žmonės. Patarlių knygoje 25-ame skyriuje rašoma: „Negerai persivalgyti medaus, taip pat siekti sau šlovės nėra šlovė.“ Tačiau giriame savo vaikus, teikiame žmonėms diplomus, plojame juos sveikindami, dėkojame už jų tarnystę, vadinasi, juos išskiriame virš kitų. Taigi galima šlovinti įvairiausius pasaulio reiškinius ir situacijas, bet Dievui priklauso visa šlovė, nes Jam apskritai viskas priklauso ir visa ant Jo laikosi.

Taigi galima šlovinti įvairiausius pasaulio reiškinius ir situacijas, bet Dievui priklauso visa šlovė, nes Jam apskritai viskas priklauso ir visa ant Jo laikosi.

Mes, tikintieji, dažnai teisiame ar vertiname pasaulį tik per teologinę prizmę. Pavyzdžiui, žinome, kad Jėzus kabėdamas ant kryžiaus meldėsi savo Tėvui Danguje, sakydamas „Tėve, atleisk jiems, jie nežino ką daro“. Labai panašiais žodžiais meldėsi ir apaštalas Steponas prieš užmėtant jį akmenimis. Tad pagal šiuos pavyzdžius mes taip suprantame aukščiausią pasiaukojimą ir elgesį mirties akivaizdoje.

Tačiau reikia nepamiršti, kad, visų pirma, tai krikščioniška pozicija, kuri netikinčiam žmogui yra svetima. Antra, ne kiekvienas mirties akivaizdoje sugeba išlaikyti šviesų protą ir įveikti emocijas. Duok Dieve, kad esant sudėtingai situacijai kiekvienas turėtų užtektinai dvasinių jėgų neišsižadėti Jėzaus ir išstovėti vienybėje su Juo.

Tai, kaip žmogus mato savo priklausomybę, yra pagrindinis filosofinis pasauliečių ir tikinčiųjų skirtumas. Tikintysis save suvokia kaip priklausantį Dievui ir todėl viską stengiasi daryti visų pirma dėl Jo ir taip, kad neliūdintų Dievo savo pasirinkimu ar darbais. O pasaulietis save suvokia kaip priklausantį pačiam sau, t. y. absoliutų situacijos šeimininką, visų pirma siekiantį gerovės ir malonumų sau asmeniškai. Toks yra klasikinis pasauliečio įvaizdis.

O kaip žmogus, kuriam svarbiausia ne jis pats, bet jo šalis? „Šlovė Ukrainai“ – ne man, netgi ne artimiesiems, o mano šaliai. Žmonėms, kurių nė nepažįstu. Kartu tie žmonės, atsiliepdami šaukiniu „Didvyriams šlovė!“ juk nesako: „Ačiū už šlovę, kurią davei mūsų šaliai, nes tikrai – aš tos šalies dalis“. Ne, jie grąžina šlovę tiems, kurie yra arba buvo mūšio lauke.

Ką galėtume pasakyti apie tokius pasauliečius, kurie negalvoja apie save ir visiškai išsižada savęs dėl kitų? Jono evangelijos 15-ame skyriuje parašyta: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.“ Ar pripažinimo vertas tas, kuris mirė, kad tu gyventum?

The post Jonas Čyvas. Krikščionio dilema: ar galima šlovinti ne Dievą? appeared first on LAIKMETIS.

Nuo gyvenimo pabėgti neįmanoma, tačiau galima jį keisti maldomis, realiais darbais ir sąmoningu pasirinkimu. Komentaras apie tai, kodėl reikėtų krikščioniams balsuoti, pagal Jono Čyvo pirmadienio rubriką „Reakcija“ radijo stotyje XFM.

Atsiribojantys nuo politikos remiasi Biblijos eilutėmis, kurios sako, kad tikintysis nepriklauso pasauliui, neturi nieko bendra su nešvariais dalykais, pavyzdžiui, politikos. Jokūbo laiške rašoma: „Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi, kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu“.

Laiške korintiečiams sakoma: „Kaip gi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu?“ O laiške romiečiams rašoma: „Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą.“

Prieš nagrinėdamas šią poziciją papasakosiu tokią istoriją. Vienos šalies žmonės nesidomėjo politika, nes manė, kad su ja tiesiog nesusiję. Kartą į tokios šeimos duris pasibeldė pareigūnai ir išsivedė tėvą bei vyriausiąjį sūnų. Visi buvo ramūs, nes tikėjo, kad tai – dėl jų gerovės. Nes taip sakė pareigūnai ir tai nuolat kartodavo vienas žmogus iš televizoriaus ekrano.

Po mėnesio tėvas ir sūnus namo sugrįžo juoduose maišuose, o žmonai buvo įteiktas koldūnų maišelis, dar kartą lakoniškai patikinus, kad viskas bus gerai, nes valdžios žmonės yra geri, jiems rūpi tauta ir kiekvienas pilietis.

Politika nesidomintis žmogus pastebėjo, kad gyvenamoji laiptinė tapo purvina, neapšviesta, suniokota, prie jos ėmė rinktis neaiškūs asmenys, o automobiliai statomi ant šaligatvio ir vejos.

Sakysite, kad tokia istorija negali būti pavyzdys? Gerai, kita istorija. Politika nesidomintis žmogus pastebėjo, kad gyvenamoji laiptinė tapo purvina, neapšviesta, suniokota, prie jos ėmė rinktis neaiškūs asmenys, o automobiliai statomi ant šaligatvio ir vejos. Galų gale kažkas aprašinėjo jo buto duris. Su kaimynais išsiaiškino, kad prieš mėnesį gyvenamojo namo bendrija išrinko naują pirmininką. Jis žinojo, tačiau nematė prasmės dalyvauti šiuose rinkimuose. Tokių kaimynų buvo daug.

Akivaizdu, kad atsiriboti nuo įvykių ir gyventi savame burbule neišeina, tai neduoda nieko gera. Kodėl tuomet Dievo Žodis skatina tai daryti? Tačiau ar tikrai? Daugelis tikinčiųjų drąsiai pasakytų, kad Jėzus atsiribojo nuo politikos, valdžios ir panašių dalykų, tačiau mažai kas atkreipia dėmesį, kad Jis savo sekėjams įsakė patiems būti valdžia! Jėzus liepė tikintiesiems, savo mokiniams, skleisti Evangeliją ir plėsti Dangaus Karalystę.

Daugelis tikinčiųjų drąsiai pasakytų, kad Jėzus atsiribojo nuo politikos, valdžios ir panašių dalykų, tačiau mažai kas atkreipia dėmesį, kad Jis savo sekėjams įsakė patiems būti valdžia!

Štai Mato evangelijoje Jėzus kalba: „Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Dangaus Karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“. Raugas yra tai, kas veikia globaliai, o ne lokaliai. Jis pakeičia tešlą, įsiskverbia į kiekvieną dalelę ir ją atitinkamai paveikia. Kaip ir druska, kuri giliai įsiskverbia ir viską pakeičia.

Tačiau objektyviai pažvelgę į kontekstą suprantame, kad tos eilutės kalba ne apie pasaulio ignoravimą, o apie neprisitaikymą prie jo. Kartu Jėzus moko ir ragina mus eiti ir aktyviai veikiant keisti kiekvieną šio pasaulio kertelę.

Mes, tikintieji, esame ta dangiškoji šviesa, kurią Jėzus siunčia kaip Evangelijos skleidėjus, Dangaus ambasadorius, kad visi, prie kurių prisiliesime, būtų atnaujinti ir atsiverstų į Gyvąjį Dievą ir Jo mokymą. Kad ir kur būtume, kad ir ką darytume, tikinčiųjų pareiga yra stabdyti blogį, mokyti Dievo principų ir skleisti Evangeliją. Ignoruodami kurią nors sritį, pavyzdžiui, politiką, kartu ignoruojame Jėzaus žodžius. Šventasis Raštas sako, kad išgelbėjimas ir Dievo pažinimas yra visiems, kiekvienam, nepaisant aplinkybių.

Kaip minėta, yra krikščionių, kurie aklai kabinasi už bet ko, kas tik deklaruoja esantis krikščionis arba kaip politinį prioritetą iškelia kovą su homoseksualais. Tačiau tokie deklaruojantys gerai pažįsta savo auditoriją ir žino, kaip parinkti teisingą jauką.

Vis daugiau rinkodaros projektų ir reklamų specialiai pritaikoma krikščioniams. Nes, pirma, jų gana daug; antra, jie labai vieningi ir veikia vieni kitus; ir, trečia, jie lojalūs idėjoms ar metodams. Todėl produktai, paslaugos ir projektai pateikiami kaip „krikščioniški“, „krikščionių sugalvoti“, „krikščionių daromi“ ar „krikščioniams pritaikyti“. Tačiau neretai tai – tik tušti žodžiai, nieko bendra neturintys su Dievo mokymu ir krikščioniška morale.

Krikščioniškas pasakojimas politikai naudojamas jau seniai. Tačiau už jo neretai slepiasi nekrikščioniški dalykai, tušti, realiai neįgyvendinami populistiniai šūkiai, priešiški interesai, nusikalstamumas, tautą skaldančios ar antivalstybinės idėjos. Deja, nemažai krikščionių praryja šį jauką, ypač pagardintą antihomoseksualumo prieskoniu.

Tai viskas, ko reikia, krikščionio širdžiai papirkti. Bet būkime išmintingi, kaip Dievo Žodis moko, pasigilinkime, pasidomėkime, kas ir kokie iš tikrųjų yra tie žmonės, ką jie veikia, kas surašyta į politinę programą, kurie žinomi krikščionių autoritetai juos palaiko, ką jie iš tiesų turi bendra su Dievu.

Seksualinė nuodėmė yra tik viena iš daugelio, tačiau ji labai įaudrina vaizduotę ir sužadina emocijas. Dažnai nuolat pabrėžiantys vien tik homoseksualumo blogį patys daro seksualines nuodėmes, tik kitokias: gyvena nesusituokę, turi suguloves ar sugulovus, flirtuoja, žiūri pornografiją ir pan. Tačiau tai lieka nuošalyje, nes juk iš seksualinių mažumų kyla visos šalies bėdos!

Gyvename nuodėmingame pasaulyje tarp įvairių žmonių, susiduriame su daugybe situacijų ir reiškinių. Nuo to nepabėgsime. Bet daug ką galime keisti. Ne tik maldomis, bet ir savo veiksmais, darbais bei sąmoningu pasirinkimu. Nebūkime abejingi tam, kas vyksta aplink mus. Jėzus nebuvo abejingas, Jis ėjo ir darė. Būkime panašūs į Jėzų.

The post Jonas Čyvas. Krikščionys ir politika: atsiriboti nuo rinkimų ar keisti pasaulį? appeared first on LAIKMETIS.

Individas ir tauta – dar ne lygybė

Žinoma, kiekviena tauta turi sau būdingus ir populiarius bruožus, kurie pasireiškia kultūroje, tradicijose, ar kitose etnografinėse savybėse, bet tuo pat metu atskiras individas visada skiriasi nuo tautos.

Pamenu, tik prasidėjus karui bandžiau pats sau atsakyti į klausimą „O ką reiktų daryti, jei būčiau rusas?“ Ir mano atsakymas buvo paremtas asmeniniu pavyzdžiu, kai užmezgus naujus santykius su užsieniečiais pasirodydavo, kad šie lietuvius pažįsta tik iš blogosios pusės: nes visi lietuviai, kiek jų jiems buvo tekę gyvenime sutikti, būdavo arba tinginiai ir simuliuojantys darbuotojai, arba nusikaltėliai – vagys, plėšikai ir prievartautojai.

Tokiu atveju aš darydavau du dalykus: pirma – atsiprašydavau už visus tas situacijas su lietuviais, kurias tam užsieniečiui teko apturėti, ir, antra – atsiribodavau nuo jų, sakydamas, kad aš ne tik kad ne toks, bet ir griežtai smerkiu tokį požiūrį ir elgesį.

Rusiškasis pasaulis visų pirma – imperialistinis

Taigi, koks gi yra tas vadinamasis rusiškasis pasaulis?.. Imperialistinis. Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti – greičiausiai būtų panaudotas šis apibūdinimas. Siekiantis dominuoti, jėga pavergti kitus, primetant jiems savo kultūrą, suvokimą ir taisykles. Galima būtų atskirai kalbėti apie tą kultūrą, suvokimą ir taisykles, kuriuos irgi diktuoja paprasčiausia brutali jėga, bet į tai nesileisime.

Šiandieninė Rusija yra daugybės tautų junginys – visos jos buvo vienaip ar kitaip užgrobtos ir pavergtos, o pastarasis šimtmetis yra pažymėtas krūva kruvinų karų ir okupacijų, kuriomis naudodamasi Rusija nuosekliai bandė plėsti savąjį, rusiškąjį, pasaulį.

Per šiuos aštuonerius karo mėnesius pamatėme daugybę įvairų situacijų su civiliais rusais, gyvenančiais tiek pačioje Rusijoje, tiek svetur ir visos tos situacijos išsiskyrė tuo, kad jose sunkiai įsivaizduotume bet kokios kitos tautybės žmogų. Daugelis rusų turi suvokimą, kad Rusija geriausia, galingiausia, kad visi kiti tiesiog privalo ją gerbti, mylėti ir priimti ir, kad jos sienoms nėra ribų.

Rusijos Bažnyčią valdo valstybė

Taigi, kaip tokiame kontekste gali gyvuoti krikščionys?.. Įdomiausias dalykas yra tas, kad oficialiai Rusija yra krikščioniška valstybė. Rusijos valstybinė religija – krikščionys stačiatikiai, arba dar kitaip žinomi, kaip ortodoksai. Galbūt galėtume dar kažkaip visa tai paaiškinti, jei Bažnyčia būtų atskirta nuo valstybės. Tai yra, Bažnyčia būtų suverenus organas, kuriam šalies valdžios institucijos negalėtų daryti jokios įtakos.

Tačiau Rusijoje taip nėra. Rusijoje Bažnyčia yra valdoma vyriausybės ir išnaudojama kaip dar viena specialioji tarnyba imperialistiniams tikslams pasiekti – Bažnyčios vyriausieji laimina karą, pasisako už kitų tautų žudymą, okupaciją ir visus kitus imperialistinius siekius, bei viską, kas telpa į terminą „rusiškasis pasaulis“.

Be abejo, tuomet kyla klausimas, kaip tai apskritai gali vadintis krikščionybe?.. Nes tai yra konkreti priešingybė – velnio darbai, pridengiami melu. Arba – na, gerai, tebūnie Bažnyčia, tik velnio užgrobta, tačiau kas į ją eitų, arba kas tikėtų jos mokymu ir kas tokį mokymą priimtų?.. Juk tikrai eiliniai žmonės to nedarytų.

Ir štai čia mes susiduriame su visiškai priešinga statistika. Ir priima, ir palaiko, ir dalyvauja. O kodėl taip yra?.. Dėl to paties, apie ką jau kalbėjome – „rusiškojo pasaulio“. Toks yra rusų pasaulis, kuriame ciniškai prisidengiama Kristumi, vardan žudymo ir naikinimo.

Taigi, belieka vienas pagrindinis klausimas – o kas gi tuomet laukia tikrų krikščionių tokiame pasaulyje?.. Ar įmanoma jiems išgyventi?.. Ar reikėtų bandyti išgyventi, ar verčiau trauktis į saugias vietas, jei tik įmanoma?..

Rusiškasis cinizmas – be loginio paaiškinimo

Praėjusį mėnesį Ukrainos Melitopolio mieste okupacinė valdžia jėga uždarė evangelikų protestantų bažnyčią pavadinimu „Malonė“, kurioje pastoriavo Michailas Britsinas. Kaip tiksliai vyko tas uždarymas?..

Sekmadieninio tarnavimo metu į bažnyčią įsiveržė specialiosios tarnybos, jėga suėmė kai kuriuos tarnautojus, nuplėšė kryžių ir išvaikė žmones. Tai – tik vienas atvejis iš daugelio. Tokių uždarymų jau būta ne vienas ir ne du. Pastoriai, klebonai ir kunigai sukišami į kalėjimus, o pastatai ir visas kitas turtas, be abejo, atitenka okupacinei valdžiai.

Kažkam gali kilti klausimas: „O kam to reikia?“ Juk toji tikinčiųjų bendruomenė nieko nedaro – nepolitikuoja, nerengia rezistencijos ar ginkluoto perversmo ir niekaip kitaip jokios grėsmės niekam nekelia. Koks tikslas iš tų žmonių išsityčioti ir viską atimti?.. Argi galiausiai tai nėra tiesiog specialiųjų tarnybų resursų švaistymas?.. Tai yra rusiškasis pasaulis. Tam nereikia logiško ir racionalaus paaiškinimo, vienintelis paaiškinimas, kurio užtenka su kaupu – jūs mums nepatikot. Ir mes nusprendėm.

Visgi dvasinis paaiškinimas visada egzistuoja. Velnias negali pakęsti tiesos, laisvės, meilės ir viso kito, kas yra dieviška, todėl jis naudos visus įrankius ir visas priemones, kad tai sugriautų. Žmonės, kurie yra užvaldyti velnio, tą kuo puikiausiai įgyvendina. Gali kilti klausimas, kad visi, kas netiki Kristumi, kaip savo Viešpačiu, yra užvaldyti velnio. Tačiau užvaldymo laipsniai skiriasi. Yra žmonės, kurie neapykantą laiko širdyje, yra žmonės, kurie neapykantą išreiškia žodžiais, yra žmonės, kurie neapykantą skleidžia veiksmais – tai ir yra rusiškasis pasaulis.

Pats Jėzus perspėjo apie persekiojimą

Be abejo, krikščionių priespauda egzistavo visais laikais. Nuo pat senovės Romos iki dabartinių islamistinių valstybių ir diktatoriškų šalių, įskaičiuojant ir rusų pasaulį. Net ir, atrodytų, civilizuotame pasaulyje mums nepavyksta to atsikratyti – dažnai priespauda būna tiesiog psichologinė. Tačiau, ar esate kada susimąstę – o kodėl taip yra?.. Kodėl žmonės, aukštindami visokeriopą toleranciją, krikščionybei taiko absoliučiai priešingas taisykles?..

O todėl, kad Dievo Žodis taip sako. Jono evangelijoje 15-ame skyriuje Jėzus kalba: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“, o Mato Evangelijos 5-ajame skyriuje papildo, sakydamas: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus karalystė.“ Dar toliau guodžia: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje.“ Taigi, Jėzus visų pirma krikščionims pažada persekiojimus, o visų antra sako, kad tai yra palaiminimas, nes už tai laukia didelis atlygis ir galiausiai ragina netgi džiaugtis persekiojimais!

Visa tai gali atrodyti labai jau siurrealistiška. Ar tikrai Dievas nori, kad aš kentėčiau?.. Kaip aš turėčiau džiaugtis, jei iš manęs tyčiojamasi ir gal netgi gresia pavojus mano gyvybei?.. Ar tai reiškia, kad aš sąmoningai privalau išlikti kančioje?..

Dievas tave myli ir nenori tau kančios, tačiau Jis tiesiog atskleidžia tiesą, kad tu galėtum tinkamai jai pasiruošti.

Dievas tave myli ir nenori tau kančios, tačiau Jis tiesiog atskleidžia tiesą, kad tu galėtum tinkamai jai pasiruošti. Kaip kadaise Nojui liepė ilgus metus sunkiai dirbti ir ruošti laivą, nes įvyks toks suspaudimas, kurio nėra buvę,  tačiau būtent per savo paklusnumą Nojus buvo išgelbėtas. Taip ir dabar Dievas sako – tam, kad išsigelbėtumėte, turite priimti mano Sūnų kaip savo asmeninį Viešpatį ir niekada Jo neišsižadėti. Bus nelengva, bet tai – vienintelis kelias į išsigelbėjimą.

O ar tai reiškia, kad krikščionys turi pasilikti karo zonoje ar kitoje pavojingoje aplinkoje?.. Nebūtinai. Kiekvienu atveju tai – individualu. Svarbiausia yra neprarasti tikėjimo, o žmogaus kelius nukreipia Viešpats. Vienus jis siunčia patarnauti į Afriką, kitus – patarnauti savo kaimynystėje. Svarbiausia – išgirsti Jo balsą ir vykdyti Jo valią.

The post Jonas Čyvas. Krikščionių priespauda rusiškame pasaulyje appeared first on LAIKMETIS.