„Mike'as daugelį metų buvo puikus valstybės tarnautojas, gubernatorius ir tikėjimo lyderis“, - sakoma D. Trumpo pareiškime. - Jis myli Izraelį ir jo žmones, o Izraelio žmonės lygiai taip pat myli jį. Mike'as nenuilstamai dirbs, kad Artimuosiuose Rytuose įsivyrautų taika!“.

Prieš pradėdamas dalyvauti politikoje, M. Huckabee buvo baptistų pastorius, 12 metų pamokslavęs Arkanzaso sakyklose.

Jau būdamas gubernatoriumi, jis ir toliau rūpinosi savo bendruomenės nariais. „Manau, kad tai geriausias pasiruošimas, kokį tik gali gauti žmogus valstybės tarnybai“, - sakė jis apie savo tarnystę 2007 m. interviu RNS.

JAV žiniasklaida Huckabee taip pat apibūdino kaip „aršų tradicinės santuokos gynėją“ ir tos pačios lyties asmenų sąjungų kritiką.

The post Buvęs baptistų pastorius taps JAV ambasadoriumi Izraelyje appeared first on LAIKMETIS.

„Jei tai neteisinga, turėsi man parodyti kitą kelią, nes aš jo nematau“, – būdama devyniolikos metų sušnabždėjau šią maldą Dievui, užverčiau Bibliją ir nusukau žvilgsnį. Turėjusi santykių su lesbietėmis, abejojau krikščionių mokymu apie tos pačios lyties asmenų seksualinį elgesį. Daugelis krikščionių vadovų – nuo katalikų sinodo dalyvių iki evangelikų didžiųjų bažnyčių pastorių – dabar kelia panašius klausimus. Tačiau ar nėra taip, kad visi šie svarstymai apie išspręstus reikalus kyla atsietai nuo tikėjimo? Pernelyg dažnai klausiame, nes mums nepatinka jau duotas atsakymas. Mūsų „klausimai“ tarsi pasitelkiami kaip priemonė pareikalauti kitokio atsakymo.

Pirmą kartą potraukį tos pačios lyties asmeniui patyriau per jaunimo grupės susitikimą baptistų bažnyčioje. Sėdėjau ant grindų, nugara atsirėmusi į sofą. Viena iš mūsų vadovių –  jauna, ištekėjusi moteris – nekaltai ėmė žaisti su mano plaukais, siekiančiais juosmenį. Giliai manyje kilo jausmų antplūdis. Sutrikau, nes mano emocijos veržėsi į ją. Šie jausmai buvo šokiruojantys ir nelaukti, tačiau tuo pat metu stiprūs bei įtikinantys. Būdama dvylikos metų nenutuokiau, kad mano seksualumo ir tikėjimo konfliktas taps giliausia bei intensyviausia mano gyvenimo kova.

Nors potraukio tai pačiai lyčiai etiologija ne visada akivaizdi, savo patirtą potraukį sieju su dviem neigiamomis vaikystės patirtimis – giliomis žaizdomis. Pirma – dar kūdikystėje buvau atskirta nuo savo biologinės šeimos. Nors mano įtėviai buvo geri ir mylintys, šis gilus lūžis paliko „pirminę žaizdą“. Nuo pat ankstyvųjų prisiminimų ilgėjausi savo biologinės mamos ir mane traukė bet kuri moteris, kuri mane globojo ar suteikė gerumą. Antra – kai buvau dešimties metų, per  vasaros atostogas mane ne kartą seksualiai išnaudojo dėdė. Šių dviejų ankstyvų sužeidimų pėdsakai padarė didelę įtaką mano raidai: seksualinei ir ne tik.

Kai po dvejų metų atsirado potraukis tos pačios lyties asmenims, nusiminiau ir to gėdijausi, todėl stengiausi savo jausmus palaidoti. Vidurinėje mokykloje jaučiausi sutrikusi, kentėjau ir galvojau apie savižudybę – tai dažna istorija, kuri laikui bėgant kartojasi ne rečiau, net ir didėjant mokyklų bei visuomenės pastangoms „sveikinti“. Tyliai pūliuojančios žaizdos tada ėmė atvirai kraujuoti. Būdama penkiolikos į mokyklos šokius ėjau su smokingu, buvau nusikirpusi plaukus ir norėjau į pasimatymą pakviesti merginą. Su šiuo lytį keičiančiu debiutu mano kova oficialiai iškilo į viešumą. Visa mokykla nusprendė, kad esu lesbietė. Nerimaudama, kad jie gali būti teisūs, sugalvojau susirasti vaikiną ir su juo permiegoti, siekdama įrodyti jog tai netiesa. Ši desperatiška ir klaidinga strategija baigėsi nuspėjamais rezultatais: siaubingais išgyvenimais, kaltės jausmu ir dar didesne gėda. Praradau bet kokią viltį. Atitinkamai, ką taip pat rodo mokslinių tyrimų duomenys, mano paaugliškas seksualinis aktyvumas skatino mane nusižudyti labiau nei bet kada anksčiau.

Tačiau šiuo beviltiškiausiu metu prasiveržė Dievo meilė. Jėzus atėjo ieškoti ir gelbėti pražuvusiųjų, Jo gailestingumo dėka tarp jų buvau ir aš. Likus vienuolikai dienų iki mano šešioliktojo gimtadienio, nuoširdžiai atsiverčiau bei norėjau sekti Kristų, kad ir kur Jis vestų. Dar niekada nebuvau tokia laiminga. Jėzus mane mylėjo ir ketino perkeisti mano gyvenimą. Buvau naujas kūrinys – „kas buvo sena praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Kadangi buvau Kristuje, maniau, kad mano potraukis tai pačiai lyčiai ir su juo susijusios problemos bus „panaikintos“ – tų dalykų tiesiog nebeliks. Tik, žinoma, taip nenutiko. Iš tikrųjų, kaip Šventajame Rašte sakoma, prasidėjo tapimo nauju kūriniu procesas. Mano potraukis ir žaizdos tebebuvo, kur buvusios, ir laukė, kol jomis bus pasirūpinta. Nežinojau, ką dar galėčiau daryti, apart slopinimo. Tikrai nenutuokiau, kaip viską atnešti Viešpačiui.

Po ilgų metų vienišos kovos, besimokydama koledže, pasidaviau. Atsitraukiau nuo Dievo ir įpuoliau tiesiai į moters rankas. Nustojau slėpti potraukį tai pačiai lyčiai nuo aplinkinių ir pradėjau kurti gyvenimą pagal savo lesbietišką tapatybę. Turėjau merginą ir jaučiausi laiminga – tiesa, įmanoma tik „laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“ (Žyd 11, 25). Ir, kaip sūnų palaidūną, Tėvas mane paleido. Jis man nemelavo. Jis nesakė, kad galiu tuo pat metu patirti gyvenimo Jo namuose džiaugsmą bei tolimos šalies malonumus. Taigi palikau Jo namus ir keliavau toli.

Nustojau slėpti potraukį tai pačiai lyčiai nuo aplinkinių ir pradėjau kurti gyvenimą pagal savo lesbietišką tapatybę.

Atsitraukimas nuo Dievo buvo skausmingas, bet sąmoningas žingsnis – žinojau, kad krikščioniškasis mokymas, kurį atmečiau, buvo nedviprasmiškas. Tačiau išvengti sąžinės buvo sunku. Giliai širdyje žinojau, kad tai, ką dariau, buvo amoralu. Nors niekada nebuvau girdėjusi, kaip apibūdinamas prigimtinis įstatymas, instinktyviai žinojau, kad pažeidžiu kažką esminio. Mano kūnas nebuvo sukurtas seksualinei veiklai, kuria užsiiminėjau, nepaisant stipraus potraukio bei malonumo. Tačiau nenorėjau atgailauti ir pateisindama savo veiksmus gyniau save nuo nuteisimo. Nebuvau pasirinkusi patirti tokį potraukį. Iš tiesų jis man atrodė kaip „natūralus“.

Ar aš tokia gimiau? Buvo 1989-ieji ir „gėjų geno“ paieškos buvo vis intensyvesnės. Ėmiau įrodinėti, kad tokia esu, bet iš tikrųjų tuo netikėjau. Tai buvo plona, bet lengva priedanga. Tuo metu dar nežinojau, kad asmenų, patiriančių potraukį tai pačiai lyčiai ir besielgiančių homoseksualiai, gyvenimo istorijose dažniau pasitaiko neigiami vaikystės išgyvenimai, ypač seksualinė prievarta, ir vėliau tai taps pagrįsta moksliniais tyrimais. Psichologija visada pripažino, kad sudėtinga genetikos, gyvenimo aplinkybių ir patirčių sąveika neabejotinai atlieka tam tikrą vaidmenį, o pastaraisiais metais atlikti įspūdingi didelės apimties tyrimai pateikė galutinių įrodymų, kad seksualinė orientacija nėra nei genetiškai nulemta, nei paveldima savybė. Net jei tokie polinkiai būtų įgimti, kaip tai panaikintų mano atsakomybę moraliai juos vertinti ir vykdyti savo valią atsižvelgiant į Dievo tiesą? Bet man buvo smagu ir aš nenorėjau galvoti apie tokius dalykus, todėl toliau gyvenau pagal savo lesbietišką tapatybę.

Tuo metu pradėjau ryžtingai ieškoti savo biologinės motinos ir galiausiai gavau teismo nutartį paviešinti mano įvaikinimo dokumentus. Naktį prieš tai, kai turėjau jį pristatyti valstijos sostinėje, su draugėmis lankiausi lesbiečių baruose. Vaikščiodama po Ostino centrą, aš audringai ir iššaukiančiai pareiškiau: „Myliu šį gyvenimą ir niekas manęs neprivers jo atsisakyti!“. Kitą rytą valstijos tarnautojas įteikė man originalų gimimo liudijimą. Man drebėjo rankos, kai atplėšiau voką, kuriame buvo nurodytas mano motinos vardas. Pagaliau atsirado galimybė ją rasti.

pastaraisiais metais atlikti įspūdingi didelės apimties tyrimai pateikė galutinių įrodymų, kad seksualinė orientacija nėra nei genetiškai nulemta, nei paveldima savybė.

Nenorėdama pernelyg išsiplėsti, turiu judėti prie šios istorijos pabaigos. Nesulaukiau tokio šilto sutikimo, apie kokį svajojau. Mano gražuolė mama neapsidžiaugė, kai su ja susisiekiau, ir prisipažino, kad su baime laukė šios akimirkos. Buvau visai nepasiruošusi patirti iš jos atmetimą, tad šios patirties sukeltas skausmas tiesiog sukrėtė. Kelias dienas verkiau nuo tos akimirkos, kai tik prabusdavau, iki kol naktį užvaldydavo miegas. Ir maždaug po savaitės tokių dienų ėmiau suprasti, kad šios ašaros ne užtemdė mano regėjimą, o jį apvalė. Kaip sūnus palaidūnas, aš atėjau į protą.

Pirmą kartą per daugelį mėnesių turėjau pokalbį su Dievu, kuris skambėjo maždaug taip: „Dieve, nežinau, kaip čia atsidūriau, bet negaliu gyventi be Tavęs. Ir jei yra koks nors būdas, kuriuo Tu gali mane parvesti namo, prašau, padaryk tai“. Man reikėjo grįžti į Tėvo namus. Ir, kaip palyginime, Tėvas bėgo manęs pasitikti.

Tačiau mano jausmai išliko nepakitę. Nenorėjau palikti lesbietiško gyvenimo, bet žinojau, kad Jėzus mane kviečia jį nutraukti. Buvau giliai susipriešinusi ir jaučiausi atsidūrusi aklavietėje. „Aš esu lesbietė. Jei esu lesbietė, kaip galima atgailauti už tai, kas esu“? Kai kovojau su šiuo klausimu, Apvaizdos dėka patekau į televizijos laidą apie gėjų teises. Tarp homoseksualumą patvirtinančių pranešimų buvo trumpai parodytas krikščionių, kurie palieka homoseksualumą ir seka Kristumi, paveikslas. Buvau sukrėsta. Niekada nebuvau girdėjusi apie tokius žmones. Nenuostabu, kad jie buvo vaizduojami kaip kvailiai. Interviu vedėjas tapo nekantrus vienai moteriai, kai ji prisipažino, kad nuolat kovoja: „Nagi, visi tie Dievo dalykai, sakykite mums tiesą. Jei dabar galėtumėte rinktis, ką pasirinktumėte? Ar rinktumėtės būti su vyru, ar su moterimi?“ Jos atsakymas buvo: „Aš renkuosi Jėzų“.

Sulig  tais žodžiais į mano sielą plūstelėjo šviesa. Pagalvojau: „Aš galiu tai padaryti. Štai ką galiu padaryti. Aš renkuosi Jėzų. Nes negaliu sakyti, kad pasirinkčiau vyrą. Šimtu procentų pasirinkčiau moterį. Bet galiu pasirinkti sekti Kristumi iš klusnumo. Mano seksualiniai jausmai neturi manęs apibrėžti. Aš renkuosi Jėzų“.

Taigi atidaviau savo seksualumą Dievui ir susitelkiau į sekimą paskui Jį. Tai darydama visai nesitikėjau, kad mano potraukis moterims sumažės. Priešingai – buvau įsitikinusi, kad visą likusį mirtingąjį gyvenimą būsiu vieniša, gyvensiu celibate ir galimai kovosiu su troškimais. Tačiau buvau pasiryžusi tai padaryti, nes žinojau, Kas to prašo. „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).

Tomis pirmosiomis dienomis mano kova su pagundomis iš tiesų buvo arši ir nuolatinė. Anksčiau niekada nebuvau kovojusi su geismu, bet dabar tai vyko. Nuoširdžiai maniau, kad man nepavyks, ir mano pasiryžimas eiti kitu keliu buvo beviltiškas. Iš nevilties pradėjau medituoti Jėzų ir Jo gundymus dykumoje. Svarsčiau, kaip po keturiasdešimties dienų Jėzus teisėtai jautė alkį, tačiau Jis nepiktnaudžiavo savo galia, kad patenkintų savo poreikius. Jis atsisakė akmenis paversti duona. Būtent po to, kai Jis atsispyrė Šėtono pasiūlymams, angelai pradėjo jam tarnauti. Tai dažnai prisimindavau, kai stengiausi laukti Dievo.

Mano atgaila buvo dar šviežia, kai paštu atėjo didžiausia pagunda – buvusios merginos atvirutė. Žinoma, kad dabar ji sugrįš į mano gyvenimą. „Patiriu išmėginimus žemiškajame gyvenime, – pasakiau vienai savo draugei, – štai aš bandau sekti Kristumi, o tai yra vienintelė moteris, kuriai negaliu atsispirti.“ Baigiau savo mąstymą pareikšdama: „Bet aš to nedarysiu. Neiškeisiu šių akmenų į duoną“ (pagal Mt 4, 3)

Ištarusi šiuos žodžius, užverčiau atvirutę. Taip greitai atsiverčiau žinutę, kad neatkreipiau dėmesio į viršelį. Jame buvo vienintelis paveikslėlis – akmenų krūva stambiu planu. Kitoje pusėje buvo užrašyta: „Akmenys paplūdimyje“. Dieviškoji žinia negalėjo būti aiškesnė: „Aš žinau, kad esi alkana. Tai ne duona.“ Mano alkis buvo teisėtas, tačiau jo malšinimui tos pačios lyties santykiams – ne. Turėjau laukti Dievo ir pasitikėti, kad Jis duos man duonos savo laiku. Juk Jėzus sakė: argi atsiras iš jūsų tėvas, „kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?“ (Mt 7, 9).

Akmenys nėra nei maistingi, nei skirti virškinimui. Tos pačios lyties lytiniai santykiai nėra nei vienijantys, nei papildantys ir niekada negali būti vaisingi. Turėjau seksualinį apetitą dalykams, kurie negalėjo išpildyti Dievo plano ar ketinimų, skirtų mano moteriškam kūnui. Kaip nebuvau sukurta valgyti akmenų, taip nebuvau sukurta tos pačios lyties santykiams. Dievas nesukūrė manęs būti „lesbiete“. Nepaisant mano potraukio tai pačiai lyčiai, aš nesu trečios kategorijos žmogus ir mano kūnas bei reprodukcinė sistema nėra kitaip sukurti. Mano Tėvas nesakė, kad mano lytiškumo atveju akmenys man tarnaus kaip duona. Jis neiškraipytų dėl manęs prigimtinio įstatymo, bet padėtų man gyventi darnoje su juo. Dievas prašė manęs pasitikėti Juo, nes Jis yra geras ir tik Jo valioje galiu klestėti ir būti laisva.

Tos pačios lyties lytiniai santykiai nėra nei vienijantys, nei papildantys ir niekada negali būti vaisingi.

Studijuodama magistrantūroje atradau tikinčią evangelikų bažnyčią ir buvau palaiminta dvasiškai brandžių mentorių, kurie už mane meldėsi. Sužinoję, kad buvau lesbietė ir vis dar jaučiu potraukį tos pačios lyties asmenims, jie niekada neįrėmino manę seksualinę tapatybę. Jie niekada nesakė: „Amy yra lesbietė.“ Kaip mus kviečia Gerasis Ganytojas? Jis kviečia mus vardu. Jie pagerbė mane darydami tą patį.

Daugiau nei dešimt metų jie laikė mane savo draugystės ir maldų glėbyje. Aš brendau kaip mokinė, nes jie ėjo kartu su manimi, tvirtindami mano tapatybę Kristuje, padėdami man atsikelti po kiekvieno kritimo ir kiekviename žingsnyje rodydami man kelią pas Jėzų. Su šiais nuostabiais globėjais vis dar mielai bendrauju ir jie iki šiol meldžiasi už mane.

Per šį dešimtmetį mano potraukis moterims iš tikrųjų sumažėjo. Sulaukusi trisdešimties, netgi pradėjau jausti pabudimą vyrų atžvilgiu. Tačiau niekada to nesiekiau ir nesitikėjau: mano orientacija man atrodė pastovi, o kultūra skatino manyti, kad ši savybė niekada nesikeičia. Vėliau sužinojau, kaip pasakojimas apie nekintamumą buvo panaudotas politinio tikslingumo sumetimais. Pagrindinės gėjų teisių organizacijos vykdė kampaniją, kad paneigtų pokyčių galimybę ir sukurtų socialines normas, draudžiančias keistis. Nepaisant jų pastangų, žmogaus lytiškumas išlieka kintantis. Galimybė keisti savo troškimus yra reali ir šią tiesą įrodo nesuskaičiuojama daugybė tyrimų bei liudijimų.

Mano nuostabai, būdama trisdešimt septynerių ištekėjau ir buvau apdovanota dviem vaikais. Tačiau, jei būčiau likusi vieniša, kaip visada maniau, irgi būčiau patenkinta. Pasirinkau Jėzų, ir, iš tiesų, Jis yra daugiau nei pakankamas. Mano džiaugsmas ir gyvenimo pilnatvė kyla ne iš mano seksualumo ar šeimyninės padėties, bet iš mano Kūrėjo ir buvimo santarvėje su Jo valia.

Kaip jau rašiau anksčiau, jaučiuosi labai dėkinga besirūpinantiems aktyvesniu pastoraciniu palydėjimu tų, kurie patiria kovas lytiškumo srityje. Tačiau man didelį susirūpinimą kelia tie, kurie į šią kovą reaguoja pasisakydami už pasidavimą nuodėmei. Priėmimo ir įtraukimo vardan pernelyg daug žmonių skelbia, kad krikščionių moralinis mokymas per tūkstantmečius kažkaip neatitiko tikrovės. Iš tikrųjų Dievo įsakymai yra meilės dovanos ir Jis draudžia tik tai, kas mums kenkia. Kas skatina šį pražūtingą kompromisą dėl to, kas ne tik patvirtinta visame Bažnyčios mokyme, bet ir deklaruojama kūno teologijoje? Galbūt didžiausias veiksnys yra klaidinga užuojauta ir klaidingas (bei klaidingai pavadintas) gailestingumas.

Jau dešimtmečius žinoma, kad seksualinių mažumų atstovai patiria daugiau neigiamų psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimų, lyginant su heteroseksualiais asmenimis. Šių skirtumų atpirkimo ožiu ilgą laiką buvo laikoma „mažumų streso“ našta, kylanti dėl visuomenės atmetimo ir Bažnyčios nepritarimo. Mūsų užuojauta kenčiantiems mus klaidina. „Jei tik tos pačios lyties asmenų intymūs santykiai būtų laikomi geru dalyku, tai ir šiems žmonėms būtų gerai. Jei suteiksime pakankamai pritarimo ir priėmimo, šie žmonės daugiau nebekentės“. Tiesa ta, kad rekordiškai didelis visuomenės pritarimas, įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos ir didžiulis kultūrinis pasikeitimas šių skirtumų nesumažino, kaip rodo vienas po kito atliekami tyrimai.

Kartu su dešimtmečius kauptais duomenimis iš Nyderlandų, pirmosios šalies pasaulyje, įteisinusios tos pačios lyties asmenų santuokas, naujausi JAV atlikti gyventojų tyrimai rodo tą patį: didėjantis visuomenės pritarimas nepanaikina psichinės ir fizinės sveikatos skirtumų kiekio skirtumų tarp heteroseksualių asmenų ir tų, kurie save laiko lesbietėmis ar gėjais. Australijoje 2010-aisiais atliktos keturios gyventojų apklausos, kuriose dalyvavo jaunos moterys, parodė panašius rezultatus. Autoriai išreiškė savo nusivylimą ir nuostabą, kad, nepaisant to, jog tyrimas buvo atliktas tuo metu, kai „pritarimas tos pačios lyties asmenų seksualumui buvo palyginus didelis“, duomenys parodė, kad „neheteroseksualios tapatybės priėmimas vis tiek buvo susijęs su dideliu ir reikšmingu psichologinio distreso padidėjimu“.

Per tris dešimtmečius, per tris kartas, trijuose skirtinguose žemynuose, nebuvo jokių pastebimų pokyčių. Kodėl? Todėl, kad yra „įstatymas, įrašytas širdyje“ – prigimtinis įstatymas – ir alternatyvūs seksualiniai santykiai pažeidžia šį įstatymą. Mūsų kūnai tam nesukurti, vadinasi, ir mes tam nesukurti. Technologinė pažanga gali sukurti buferius, o politinė „pažanga“ gali pasiūlyti naujų teisių. Nė vienas iš jų negali pakeisti paprastos tikrovės, kad neheteroseksualūs lytiniai santykiai yra žalingi ir nevaisingi.

Susidūrę su šia tiesa, pernelyg daug progresyvistų – tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų – padvigubina savo klaidas. Australijos tyrėjai siūlo, kad, norint sušvelninti kentėjimus, reikės „reformuoti heteronormatyvias socialines struktūras“ ir „(iš)naikinti socialines struktūras, kurios ir toliau lemia šiuos skirtumus“, siekiant „palaikyti jaunų moterų psichikos sveikatą ir gerovę“. Tačiau Dievo sukurta tvarka ir planas nėra žmogaus rankomis sukurta slegianti „socialinė struktūra“. Tie, kurie nori pakeisti krikščioniškąjį mokymą, kad palengvintų LGBTQ+ identifikuotų asmenų kančias, lygiuojasi į šią pasaulietišką išmintį. Tam jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik pasipriešinti Dievui ir bandyti sugriauti pačią tikrovę. Taip jie pasmerkti žlugti ir dar labiau pagilinti kančias, kurias, kaip jie teigia, nori sumažinti. Ko mums dabar labiausiai reikia, tai atjaučiančio atliepo LGBTQ bendruomenei – tokio, kuris būtų tiesoje apie žmogaus asmenį bei jo lytiškumą.

Ištikimi klebonai, kunigai ir prelatai, tai ne lydėjimas, o apleidimas. Tikra pastoracinė globa LGBTQ tapatybę turintiems asmenims reiškia sutikti juos ten, kur jie yra, mylėti ir priimti juos bei lydėti pas Jėzų, kuris yra pilnas malonės ir tiesos. Nepamirškite, kad siūlote duoną kultūroje, kuri normalizavo akmenų valgymą.

Kas iš jūsų, jei jo sūnus prašytų duonos, duotų jam akmenį?

Geras tėvas neduos savo vaikui akmens. Geras tėvas duoda duonos. Prašau Jūsų, kaip Jo kaimenės ganytojų, elgtis taip pat.

The post Amy E. Hamilton. Mano tėvas duoda man duonos: ko LGBTQ+ bendruomenei reikia iš Bažnyčios? appeared first on LAIKMETIS.

Savo įrašuose „Threads“ Wilson teigė, kad mintys išvykti iš Jungtinių Valstijų ją lankydavo ir anksčiau, tačiau D. Trumpo pergalė rinkimuose ją pastūmėjo link tokio žingsnio.

„Mergina" nerašė apie tai, į kurią šalį pasirinko persikelti, tik svarstė: „Nematau savo ateities Jungtinėse Valstijose. Net jei jis [Trumpas] valdžioje bus tik 4 metus, net jei prieš translyčius nukreipti įstatymai stebuklingai neįsigalios. Žmonės, kurie savanoriškai už tai balsavo, artimiausiu metu niekur nedings“.

Vivian motina rašytoja Justine Wilson (Džastin Vilson) pagimdė keturis technologijų magnato vaikus. Jų pirmagimis mirė dešimties savaičių nuo staigios kūdikių mirties sindromo.

2004 m. J. Wilson pagimdė dvynukus - Xavierą (Ksaverą) ir Griffiną (Grifiną).

Musko sūnus Xavieras Alexanderis Muskas 2022 m. oficialiai atliko translytiškumo transformaciją ir pasikeitė vardą į Vivian Jenna Wilson. Transpokytį paauglys aiškino noru atsikratyti „bet kokios formos giminystės“ su biologiniu tėvu.

Vivian motina teigė, kad didžiuojasi savo translyte dukra.

Elonas Muskas, siūlantis įkalinti iki gyvos galvos tėvus ir gydytojus, leidžiančius vaikams atlikti lyties transformaciją, teigė, kad buvo apgaule įkalbėtas pasirašyti sutikimą dėl šios procedūros savo vaikui.

Jis aiškino, kad dėl to neteko sūnaus. „Tai įvyko prieš man pradedant suprasti, kas vyksta. Plito kovidas, todėl buvo daug painiavos, ir man buvo pasakyta, kad Xavieras gali nusižudyti, jei to nepadarys“, - sakė Elonas Muskas.

Anksčiau amerikiečių miljardierius teigė, kad Vivian gimė „gėjumi ir šiek tiek autistu“.

The post Po D. Trumpo pergalės Elono Musko translytė „dukra" žada emigruoti iš JAV appeared first on LAIKMETIS.

Savo kreipimesi po nominacijos į Jungtinių Valstijų žmones Robertas F. Kennedy jaunesnysis pareiškė: „Nuo 2005 m., jau 19 metų, kasdien 30 minučių prieš eidamas miegoti, prašiau Dievo, kad jis mane pastatytų ten, kur galėčiau nutraukti lėtinių ligų epidemiją ir sugrąžinti sveikatą mūsų vaikams. Ir šių metų rugpjūtį Dievas atsiuntė man Donaldą Trumpą.“

Jis yra katalikas, o už tai, kad ankstyvoje brandos stadijoje atsikratė priklausomybės nuo narkotikų, dėkoja „giliam dvasiniam nušvitimui“.

Jis yra 1968-aisiais nužudyto senatoriaus Roberto F. Kennedy sūnus ir 1963 metais nužudyto JAV prezidento Johno F. Kennedy (Džono F. Kenedžio) sūnėnas.

„Mes kalbėjome rožinį bent kartą per dieną, o dažnai ir tris kartus per dieną“, - apie savo šeimą pasakoja R. Kennedy, duodamas interviu katalikiškai EWTN televizijai.

„Melsdavomės prieš ir po kiekvieno [valgio]. Kiekvieną vakarą skaitydavome Bibliją. Skaitėme šventųjų gyvenimus. Ėjome į bažnyčią, kartais du kartus per dieną. Vasaromis eidavome į 7 ir 8 valandų Mišias. Tokia buvo visa mūsų šeima ir iš tikrųjų visa mūsų bendruomenė. Tai buvo mano vaikystės dalis.“

Kennedy pasakojo, kad būdamas 15 metų, po tėvo nužudymo, kovojo su savo tikėjimu. Jis tapo priklausomas nuo narkotikų, įskaitant heroiną, iki 28 metų.

prašiau Dievo, kad jis mane pastatytų ten, kur galėčiau nutraukti lėtinių ligų epidemiją ir sugrąžinti sveikatą mūsų vaikams.

„Nesakyčiau, kad per tą laikotarpį praradau tikėjimą, bet kai gyveni prieš sąžinę, o tai tenka daryti, jei esi priklausomas nuo narkotikų, Dievą išstumi už savo horizonto ribų“, - sakė Kennedy. „Taigi Dievo sąvoka liko, nors ji niekada nebuvo ištrinta iš mano gyvenimo, ji tiesiog tapo tolima sąvoka, kuri nebuvo mano kasdienio gyvenimo dalis.“

Už tai, kad ankstyvojoje brandos stadijoje atsigavo nuo priklausomybės, jis dėkoja „giliam dvasiniam persitvarkymui“, kuris, pasak jo, nuo to laiko yra „mano gyvenimo ašis“.

„Pasveikęs išsyk patyriau dvasinį pabudimą, dėl kurio man pasisekė, nes nebereikėjo kovoti su prievarta vartoti narkotikus“, - aiškino Kennedy. „Tai nuo manęs buvo nuimta. Tačiau negalima gyventi ant dvasinio pabudimo laurų. Turite jį atnaujinti kiekvieną dieną, o atnaujinate jį tarnaudami kitiems žmonėms.“

Jis sakė, kad tikėjimas suteikia jam ramybę gyvenimo audrose, ir paminėjo savo mėgstamiausius šventuosius, konkrečiai šventąjį Pranciškų ir šventąjį Augustiną.

Tačiau jis nukrypsta nuo Bažnyčios mokymo apie gyvybę, palaikydamas legalius abortus.

Abortų klausimu Kenedis sakė, kad jo šeimos nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė ir kad jis nelaiko savęs „doktrinos šalininku nei vienoje, nei kitoje pusėje“.

Kennedy anksčiau yra teigęs, kad nepritaria prezidento Donaldo Trumpo planui abortų politiką palikti valstijų kompetencijai. Nors jis pripažino, kad „kiekvienas abortas yra tragedija“, bet sakė, kad sprendimai „turėtų priklausyti nuo motinos“ ir kad jis nepasitiki, jog „vyriausybės pareigūnai ir biurokratai“ turėtų dalyvauti sprendžiant šį klausimą.

Naujasis JAV sveikatos apsaugos sekretorius pareiškė norįs kovoti su greituoju ir itin perdirbtu maistu, sukurtu pramoninėmis sąlygomis, naudojant emulsiklius, priedus, kvapiąsias medžiagas ir trintus ingredientus. Pasak Kenedžio jaunesniojo, toks maistas yra labai nesveikas ir sukelia didesnę vėžio riziką.

The post Robertas F. Kennedy: Dievas išklausė maldas ir atsiuntė man Donaldą Trumpą appeared first on LAIKMETIS.

Išplatintame pranešime D. Trumpas teigė, kad 27-erių K. Leavitt yra protinga ir tvirta, ir nurodė tikintis, jog ji JAV piliečiams perteiks prezidento komandos atliekamo darbo žinią. 

Kai respublikonų kandidatas sausį grįš į Baltuosius rūmus, ji taps jauniausiu kada nors šį postą užėmusiu asmeniu. 

K. Leavitt karjera sparčiai įsibėgėjo po to, kai 2016 metų JAV prezidento rinkimų kampanijos metu ji prisijungė prie kanalo „Fox News“ kaip asistentė. 

Pirmuoju D. Trumpo prezidentavimo laikotarpiu ji jau dirbo Baltųjų rūmų spaudos sekretoriaus padėjėja.

K. Leavitt yra kilusi iš Naujojo Hampšyro ir buvo D. Trumpo atstovė spaudai per jo 2024-ųjų kampanijos mitingus.

Liepos mėnesį ji pagimdė pirmagimį ir, besitęsiant rinkimų kampanijai, išėjo devynių dienų motinystės atostogų. 

K. Leavitt yra aistringa D. Trumpo „Pirmiausia Amerika“ prieš imigraciją nukreiptos darbotvarkės šalininkė ir pritaria jo paniekai liberalioms žiniasklaidos bendrovėms.

Penktadienį „Fox News“ tinklalaidei ji sakė, kad per rinkimų kampaniją susidūrė su daugybe žurnalistų, kurie skleidė, jos nuomone, melagingas naujienas. 

„Yra daug žurnalistų, kurie nebesidomi žurnalistika, ir mes kasdien su jais susiduriame“, – teigė K. Leavitt. 

The post K. Leavitt taps jauniausia kada nors buvusia Baltųjų rūmų spaudos sekretore appeared first on LAIKMETIS.

JAV dvasininkai svarstė Vatikano deklaraciją „Dignitas Infinita“. Šiuo dokumentu siekiama skatinti visų žmonių orumą ir ginti gyvybę nuo pat pirmųjų jos stadijų iki mirties.

Penkerius metus rengtos deklaracijos dvidešimtyje puslapių skaitytojas randa ir lyties keitimo operacijų bei surogatinės motinystės pasmerkimą. Vatikanas šias medicinines procedūras prilygina abortams ir eutanazijai.

Vyskupų renginyje pažymėta, kad popiežius Pranciškus per visą savo pontifikatą kreipėsi į LGBTQ+ asmenis, o šis dokumentas nuvylė transseksualus ir jų teisių šalininkus.

Spokano (Vašingtono valstija) vyskupas Thomas Daly sakė: „Norime, kad mūsų jaunimas matytų Bažnyčios mokymą apie lytiškumą kaip gilesnio žmogaus asmens supratimo išraišką, o ne tik taisyklių rinkinį, prieštaraujantį mūsų populiariajai kultūrai.“

Virdžinijos vyskupas Michaelas Burbidge'as šią deklaraciją pavadino „neįtikėtinai savalaike“. „Deja, daugelyje valstijų abortai ir toliau įtraukiami į jų konstitucijas“, - sakė jis susirinkusiesiems, turėdamas omenyje neseniai valstijose vykusias referendumų iniciatyvas. - Žinome, kad dar turime daug ką nuveikti.“

Buvo pažymėta, kad per šiuos balsavimus JAV rinkėjai palaikė 7 iš 10 priemonių dėl teisės į abortą. Net Floridoje, kur teisės į abortus pataisa žlugo, šią priemonę palaikė 57 proc. rinkėjų, t. y. nedaug mažiau nei 60 proc. rinkėjų, kurių reikėjo, kad ji būtų priimta.

Komentuodamas JAV rinkėjų nuotaikas, Kanzaso arkivyskupas anksčiau sakė, kad balsavimo iniciatyvų dėl teisės į abortus sėkmė turėtų būti „skambutis“. Jis teigė, kad reikia konkretesnių formuluočių, kurios padėtų žmonėms priimti Bažnyčios mokymą gyvybės klausimais.

The post JAV vyskupai: negalima tylėti dėl abortų ir LGBT appeared first on LAIKMETIS.

„Marco yra labai gerbiamas lyderis ir galingas laisvės gynėjas. Jis bus tvirtas mūsų tautos gynėjas, tikras mūsų sąjungininkų draugas ir bebaimis karys, kuris niekada nenusileis mūsų priešininkams“, - trečiadienį paskelbė D. Trumpas.

„Man didelė garbė, kad prezidentas D. Trumpas manimi pasitikėjo,“ - teigė M. Rubio lapkričio 13 d. pranešime X. „Būdamas valstybės sekretoriumi kasdien dirbsiu, kad įgyvendinčiau jo užsienio politikos darbotvarkę“, - tęsė jis.

„Vadovaujami prezidento D. Trumpo užtikrinsime taiką per jėgą ir visada aukščiau visko kelsime amerikiečių ir Amerikos interesus.“

Praėjusią savaitę prieš paskyrimą į šį postą duodamas interviu „EWTN News“ respublikonų senatorius sakė, kad nori paversti D. Trumpo gautą rinkimų mandatą „veiksmais, kad jis taptų šios šalies valdančiąja koalicija, kuri leistų mums iš tikrųjų padaryti gerų dalykų Amerikai“.

Senatoriaus biografijoje, kuri buvo pridėta prie D. Trumpo pranešimo, rašoma, kad „Rubio gimė 1971 m. Majamyje, jis dviejų Kubos imigrantų sūnus, siekęs amerikietiškos svajonės. Jo tėvas dirbo banketų barmenu, o motina dalijo laiką tarp motinystės ir viešbučio kambarinės darbo. Nuo mažens Rubio suprato, kad tikėjimas, šeima, bendruomenė ir orus darbas yra svarbūs geram gyvenimui.“

Pirmąją Komuniją Rubio priėmė 1984 m. Jis yra priėmęs Sutvirtinimo sakramentą ir Katalikų Bažnyčioje susituokė su Jeanette Dousdebes, su kuria susilaukė keturių vaikų.

Vingiuotas kelias į katalikybę

2016 m. kandidatuodamas į JAV prezidento postą Rubio išsamiai kalbėjo apie savo tikėjimą ir sakė, kad „teologiškai ir doktrininiu požiūriu visiškai pritaria Romos Katalikų Bažnyčiai“.

Jo tikėjimo kelias - iš katalikybės į mormonizmą, vėl grįžimas į katalikybę, po to, perėjimas į Pietų baptistų konvencijai priklausančią evangelikų megabažnyčią ir galiausiai atgal į katalikybę.

Šiuose ieškojimuose jam buvo svarbūs Biblijos pažinimo gilumo įrodymai. „Dabar aš kalbu kaip pamokslininkas,“ – juokavo Rubio kalbėdamas su žurnalistais.

Jis užaugo į vakarus nuo Majamio vadinamosios Mažosios Havanos, netoli katalikų bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas ir kartu su motina lankė Mišias, po kurių, kaip pats yra sakęs, kartais susisukdavo į paklodę ir „vaidindavo kunigą“ imituodamas pamaldas.

Kai 1979 m. jo šeima persikėlė į Šiaurės Las Vegasą, kur dėl vienos iš tetų jie nuėjo į mormonų bažnyčią. „Aš pasinėriau į Paskutinių laikų šventųjų teologiją“, - rašė Rubio savo memuaruose, - „ir supratau ją taip gerai, kaip tik tai gali aštuonmetis protas“.

Jo tėvui nelabai patiko mormonų religija dėl draudimų rūkyti (jis mėgo cigarus), gerti (dirbo barmenu) ir vartoti kofeiną (kubietiška kava!). Tuo tarpu jo motina labiau ieškojo draugų ir bendrų vertybių nei konkrečios teologijos ar ideologijos.

Knygoje „Amerikos sūnus“ (angl. An American Son) Rubio save vaizduoja kaip labiausiai pamaldų šeimos narį, nors dar buvo berniukas ir paauglys. Mokyklos bibliotekoje jis vartė knygas apie religiją. Iš tėvų Kalėdų dovanų gavo „World Book“ enciklopedijų rinkinį ir atsivertė puslapius apie katalikybę. Per televiziją jis stebėjo popiežiaus Velykų mišias ir nusprendė, kad vėl nori būti kataliku.

Jis rašė, kad Rubio šeima paliko mormonų bažnyčią „daugiausia mano paskatinti“, o jų grįžimas į katalikybę „iš tikrųjų buvo tik mano sprendimas“.

Troško Švenčiausiojo Sakramento

Tačiau jo politinio gyvenimo pradžia sutapo su Rubio religinio gyvenimo nuosmukiu. Jis buvo „užsiėmęs“ ir „tingus“, kaip pats yra sakęs, ir „gerokai nusileido savo dvasinėms pareigoms šeimai“, - rašo savo atsiminimų knygoje.

Talahasio mieste, po to, kai Rubio buvo išrinktas į valstijos įstatymų leidžiamąją valdžią, jis susitelkė į didesnio žinomumo ir valdžios siekimą. Majamyje jo žmona užpildė tuštumą ir nuvedė vaikus į Kristaus draugiją, baptistų, charizmatikų ir evangelikų bendruomenę. Rubio sekė paskui ją. Iki 2003 m. jis sakė, kad Kristaus draugija buvo jų nuolatinė bažnyčia, jų „namų bažnyčia“.

Tačiau 2004 ir 2005 m., kai jis rengėsi tapti valstijos Atstovų Rūmų pirmininku, jis grįžo į katalikybę. Marcas „ilgėjosi“ savo „šaknų“. Kiekvieną rytą jis eidavo į Mišias, prenumeravo katalikišką leidinį „Magnificat“.

Kaip pats rašo, jis „troško, tiesiogine to žodžio prasme“, „Švenčiausiojo Sakramento, Šventosios Komunijos, sakramentinio sąlyčio taško tarp katalikiškos ir dangiškos liturgijų“. Jam patiko „šiuolaikinė Evangelijos žinia“, paprastumas, susitelkimas į Raštą, Kristaus bičiulystė, bet iš tikrųjų jis norėjo ir jam reikėjo „tikrojo Jėzaus Kūno ir Kraujo“.

Jo blaškymosi tarp denominacijų laikotarpis baigėsi. Taip pat ir bet koks dvilypumas dėl savo tikėjimo. Beje, nors politikas ir apsisprendė už konfesiją, Rubio karts nuo karto lankosi evangelikalų pamaldose, aukoja mylimai Kristaus draugijai.

Rubio atstovauja tipiškam XXI a. Amerikos religiniam modeliui. Marcas Rubio atstovauja, pasak teologo George‘o Weigelio, evangelinę katalikybę.

Aiškiai katalikiškos pažiūros

Kai jis kandidatavo į JAV Senatą, pareiškė, kad „Roe prieš Wade'ą yra moraliai ir konstituciškai neteisinga ir turėtų būti panaikinta“, o „santuoka yra tik tarp vyro ir moters“. Jis pažadėjo, kad „nesiruošia keistis kartu su apklausomis ar laikais“.

Vienas Rubio bendražygių yra teigęs, kad jis „priims sprendimus, atitinkančius krikščioniškąją pasaulėžiūrą, pagrįstus Biblija ir paremtus malda“.

2012 m. interviu „Christianity Today“ jis sakė: „Niekada nekritikuočiau nieko už tai, kad jo tikėjimas daro įtaką jo viešosios politikos sprendimams. Jei jūsų tikėjimas yra tikras, degantis jūsų viduje, jis darys įtaką visko vertinimui“.

Tą vasarą Tampoje vykusiame respublikonų nacionaliniame suvažiavime sakydamas kalbą jis pareiškė: „Tikėjimas mūsų Kūrėju yra svarbiausia amerikietiška vertybė.“

2013 m., kai „Time“ patalpino Rubio atvaizdą ant viršelio ir pavadino jį „respublikonų gelbėtoju“, jis turėjo paruoštą atsakymą. „Yra tik vienas gelbėtojas, - parašė Rubio socialiniame tinkle, - ir tai ne aš“.

Pokalbyje su Pietų baptistų konvencijos Etikos ir religinės laisvės komisijos prezidentu Russellu Moore'u Rubio sakė: „Žmonės, kurie pasisako už idėją, kad jums turėtų būti suteikta galimybė nutraukti nėštumą bet kuriuo nėštumo etapu, yra ekstremistai“.

Jis pridūrė, kad krikščionys „yra pašaukti daryti įtaką mus supančiai kultūrai“.

The post Būsimasis JAV valstybės sekretorius - uolus katalikas appeared first on LAIKMETIS.

Laikraštis citavo anoniminius Irano šaltinius, kurie teigiamai įvertino turtingiausio pasaulio žmogaus ir Irano ambasadoriaus prie JT Amiro Saeido Iravani (Amiro Saido Iravanio) susitikimą. 

Leidinio duomenimis, pirmadienį jie ilgiau nei valandą kalbėjosi neatskleidžiamoje vietoje.

Nei D. Trumpo pereinamojo laikotarpio komanda, nei Irano misija Jungtinėse Tautose dar nepatvirtino šio susitikimo, Irano misijai teigiant, kad ji neturi jokių komentarų.

Jei šis susitikimas bus patvirtintas, tai gali būti pirmas ženklas, kad D. Trumpas rimtai nusiteikęs siekti diplomatijos su Iranu ir nesilaikyti griežtesnės pozicijos dėl Teherano, nepaisant to, kad tam pritartų daugelis jo Respublikonų partijos narių ir Izraelis.

Tai taip pat dar kartą parodytų nepaprastą E. Musko, bendrovių „Tesla“ ir „X“ savininko, kuris beveik nuolat buvo šalia D. Trumpo ir, kaip pranešama, prisijungdavo prie jo telefoninių pokalbių su pasaulio lyderiais, įtaką.

Praėjusią kadenciją D. Trumpas pasitraukė iš 2015 metų susitarimo su Teheranu dėl jo branduolinės programos, dėl kurio susiderėjo jo pirmtakas Barackas Obama (Barakas Obama), ir ėmėsi „maksimalaus spaudimo“ politikos, įskaitant pastangas priversti kitas šalis nepirkti Irano naftos.

Tačiau D. Trumpas, kuris giriasi, kad jam puikiai sekasi sudarinėti sandorius, per pastarąją savo kampaniją pareiškė esąs atviras diplomatijai, nepaisant to, kad deklaruoja paramą Izraelio ministrui pirmininkui Benjaminui Netanyahu (Benjaminui Netanjahu), kuris pažadėjo smogti Iranui ir pradėjo karą su islamistų kovotojų grupuote „Hamas“.

Irano prezidentas Masoudas Pezeshkianas (Masudas Pezeškianas), kuris yra laikomas reformistu klerikalinėje valstybėje, ketvirtadienį Teherane viešinčiam JT Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) vadovui pareiškė, kad Iranas nori išsklaidyti abejones dėl šalies deklaruojamos taikios branduolinės veiklos. 

Irano ambasadorius per susitikimą taip pat paragino E. Muską siekti JAV sankcijų išimčių ir užsiimti verslu Teherane, rašo NYT, cituodamas Irano užsienio reikalų ministerijos pareigūną. 

D. Trumpas paskelbė, kad E. Muskas ir dar vienas turtingas respublikono bendražygis, Vivekas Ramaswamy (Vivekas Ramasvamis), kartu vadovaus naujam Vyriausybės efektyvumo departamentui, sieksiančiam sumažinti federalinės vyriausybės biudžetą.

E. Musko bendrovės turi įvairių ryšių su JAV ir kitų šalių valdžia, tad atsirado ir nuogąstavimų dėl galimo interesų konflikto.

Socialiniame tinkle „X“ sukurtoje programos paskyroje prašoma kandidatų teikti paraiškas tiesiogine žinute.

„Mums reikia itin aukšto IQ mažos vyriausybės revoliucionierių, norinčių dirbti daugiau nei 80 valandų per savaitę, siekiant sumažinti išlaidas“, – sakoma platformoje „X“ paskelbtame pranešime ir priduriama, kad „Elonas ir Vivekas peržiūrės 1 proc. geriausių kandidatų“.

The post E. Muskas susitiko su Irano ambasadoriumi Jungtinėse Tautose appeared first on LAIKMETIS.

„Mes norime, kad jūs sugalvotumėte dalykų, idėjų ir tai, apie ką jau seniai kalbate, ir manau, kad padarysite neįtikėtinų dalykų“, – ketvirtadienio vakarą per renginį savo rezidencijoje Floridoje „Mar-a-Lago“ sakė D. Trumpas galimam sveikatos apsaugos sekretoriui. 

Praėjusią savaitę rinkimus laimėjęs respublikonų kandidatas pradėjo sparčiai burti savo antrąją administraciją. 

 Baltųjų rūmų administracijos vadove jis paskyrė jo rinkimų kampanijai vadovavusią Susie Wiles (Siuzi Vailz), į savo nacionalinio saugumo komandą – tokius lojalius asmenis kaip senatorius Marco Rubio (Markas Rubijas) ir kongresmenas Mike'as Waltzas (Maikas Volcas).

Dar prieš rinkimus D. Trumpas patvirtino, kad jei jis taps prezidentu, svarbų vaidmenį sveikatos apsaugos srityje vaidins skiepus skeptiškai vertinantis R. F. Kennedy jaunesnysis. 

JAV viceprezidentė ir prezidento rinkimus pralaimėjusi Kamala Harris (Kamala Haris) R. F. Kennedy jaunesnįjį yra pavadinusi „netikro mokslo ir beprotiškų sąmokslo teorijų“ propaguotoju.

R. F. Kennedy taip pat kandidatavo į prezidento postą, tačiau rugpjūtį sustabdė savo kampaniją ir parėmė D. Trumpą.

Jei respublikonų kontroliuojamas JAV Senatas pritars jo kandidatūrai, 70- metis R. F. Kennedy jaunesnysis perims vadovavimą Sveikatos ir socialinių paslaugų departamentui – milžiniškai institucijai, kurios biudžetas siekia beveik 2 trln. JAV dolerių (1,9 trln. eurų).

Aiškindamas savo pasirinkimą, D. Trumpas atkartojo daugelį dalykų, kuriuos anksčiau išsakė R. F. Kennedy jaunesnysis. Pareiškime teigiama, kad „amerikiečius gniuždo pramoninis maisto kompleksas ir farmacijos bendrovės, užsiimančios apgaule, klaidinga informacija ir dezinformacija“.

Tačiau R. F. Kennedy jaunesniojo kandidatūra gali sulaukti pasipriešinimo. Jis propaguoja įvairias medicinines teorijas, įskaitant teiginį, kad vaikiškos vakcinos sukelia autizmą, ir tvirtinimą, kad skiepai nuo COVID-19  sukelia mirtį. 

Politikas taip pat turi daug spalvingų ir net keistų asmeninio gyvenimo istorijų. 

Kažkada jis teigė, kad kažkoks „parazitinis kirminas kartą įsisiurbė į jo smegenis, suvalgė dalį jų ir tada žuvo“.

Anksčiau šiais metais jis nustebino prisipažinimu, kad yra susijęs su prieš dešimtmetį Niujorko Centriniame parke išmesto negyvo lokio paslaptimi.

The post JAV – dar vienas svarbus paskyrimas appeared first on LAIKMETIS.

Pirmoji detalė, žinoma, yra tai, kad D. Trumpas žaibiškai pristato savo būsimo kabineto narius, kurių kiekvienas vis labiau sukelia skrandžio rūštį progresyviems „punditams“ ir elektoratui.

Skirtumas, palyginus su 2016 m. – pritrenkiantis. Tuomet D. Trumpas užtruko daugiau nei mėnesį, kol paskyrė savo Gynybos ir Užsienio reikalų sekretorius. Su abiem, beje, prezidento vizijos stipriai išsiskyrė ir jie buvo priversti palikti savo postus nebaigę kadencijos.

Apskritai, D. Trumpo kadrų problemos pirmąją kadenciją buvo akivaizdžios (kai kurias svarbias pareigas – iš reikalo – teko perleisti net žentui J. Kushneriui) ir iš esmės neleido įgyvendinti daugelio sumanymų.

Dabar kandidatai į šias pareigas (Peter Hegseth ir Marco Rubio) pasiūlyti per mažiau nei savaitę ir abu demonstruoja didžiulę ištikimybė D. Trumpui. Tai rodo, kad per pastaruosius ketverius metus MAGA judėjimas atliko įspūdingą kadrų reformą – kai kuriuos „atversdamas“ iš senosios respublikonų gvardijos (Rubio), o kitus užsiaugindamas de novo.

Skirtumas, palyginus su 2016 m. – pritrenkiantis.

Ar tai reiškia, kad dabar D. Trumpas buldozeriu prastums visus savo rinkiminius pažadus? Štai čia svarbi antroji detalė – naujasis Senato pirmininkas Johnas Thune‘as. Šis politikas yra senas Vašingtono „pelkės“ gyventojas ir D. Trumpo labai nemėgstamo buvusio Senato pirmininko respublikono Mitcho McConnelo dešinioji ranka. Prieš Thune‘ą atvirai pasisakė tokie MAGA šulai kaip Elonas Muskas ir Robertas F. Kennedis.

Ir vienok? Vienok ištikimi LRT žiūrovai ramiau miegotų, jei žinotų, kad prezidentinėse valstybėse įstatymų leidėjai yra itin nepriklausomi nuo savo partijos lyderių. „Galingiausias pasaulio žmogus“, JAV prezidentas, norėdamas paskirti savo žmogų į atsakingas pareigas arba įgyvendinti reikšmingesnę reformą, negali būti tikras, kad jį palaikys net jo partijos kongresmenai! Taigi normaliomis sąlygomis D. Trumpo buldozeris būtų panašesnis į sniego kastuvą.

Šį sykį užtikrintas D. Trumpo laimėjimas, didžiule politine gyventojų poliarizacija ir konfrontacinė demokratų (išskyrus prezidentą J. Bideną) reakcija į rinkimų rezultatus leidžia manyti, kad MAGA respublikonai bus žymiai labiau disciplinuoti. Trumpui to ypač reikės siekiant Senate išvengti demokratų „filibusterio“ strategijos ir greitai patvirtinti jo kabineto narius.

Būtent dėl to J. Thune‘o paskyrimas yra tokia svarbi detalė. Nepaisant E. Musko ir RFK raginimų Senatas savo lyderiu išsirinko „pelkės gyventoją“. Ir nors Thune‘as pastaraisiais mėnesiais visaip stengėsi užtušuoti savo ankstesnius nesutarimus su D. Trumpu, jo išrinkimas turėtų kilstelėti skrandžio rūgšties lygį D. Trumpo šalininkams.

Kita vertus, balsavimas Senate buvo slaptas. Nežinia ar senatoriai liks tokie nepriklausomi, kai bus balsuojama viešai. Taip pat netrukus pamatysime ar J. Thune‘as tikrai atsivertė į MAGA tikėjimą ar tik užsiima politine akrobatika. Nuo atsakymo į šiuos klausimus priklausys labai daug antrosios D. Trumpo kadencijos turinio.

The post Dr. Vincentas Vobolevičius. D. Trumpo buldozeris, ar..? appeared first on LAIKMETIS.