Geras humoras. Ne vienas rimtai išsigando, net rimtai pagalvojo, kad tai rimtai. Jei taip pasakytų dabartinis prezidentas, tai Maskva tikriausiai palaikytų šiuos žodžius karo pradžia. Humoro nesupranta. Anuometinė Maskva gal ir palaikė, bet valdžia buvo tokia, kad ją pačią reikėdavo už pažastų prilaikyti...

Kartais pagalvoju, kad būtų buvę visai neblogai, jei Rusija tuomet humorą priimtų savotiškai ir pati sau pasirašytų nuosprendį. Taip visai neformaliai ir be jokio karo. Su savotišku humoru. Nebūtų dabartinio karo, rusai gyventų nedidelėse taikiose valstybėse ir niekas neįpareigotų jų mirti už visokius ten putinus ir imperijas.

Politinis humoras klesti ten, kur stinga laisvės kalbėti parasta kalba. Todėl ir anekdotų apie valdžią buvo gausu. Vienas iš jų bylojo, kad didžiausi Sovietų sąjungos priešai yra kapitalizmas ir... metų laikai. Tad ir vasara. Rugpjūtis.

1991 metų rugpjūtyje grupė sovietinių nomenklatūrininkų surengė perversmą, kuris per kelias dienas iš nacionalinės tragedijos virto politiniu humoru su mažųjų gulbių pastraksėjimu. Tie, kurie sako, kad rusų kultūra yra Dostojevskis ir Čaikovskis, humoro jausmo nestokoja. Čaikovskis tapo baletinio perversmo simboliu. Bet čia juodas humoras, kuris galiausiai virto... patys žinote kuo. Žvelgiant pro šios dienos langą, tas putinistinio virėjo pučas buvo ne ką prastesnis politinis humoras, kurio pabaiga dar neparašyta. Bet nieko rimto ten nebus, veikiau balaganas. Visi rusiški perversmai arba balaganu baigiasi arba balaganą įgyvendina ilgiems metams. Bjauriausias buvo spalio perversmas lapkričio mėnesį (irgi humoras), bet čia ne vasaros tema...

Netrūksta kalbančių, kad dėl visko kalta tik tas vienas Putinas. Kaltas, bet ne jis vienas. Informacijos kanalai primena dar vieną rusiškos politinės vasaros „nuotykį“. 2000 – jų rugpjūtį, parodomųjų karinių manevrų metų paniro ir nebeišniro povandeninis laivas „Kursk“. Šiandien visi sako, kad galėjo išnirti, bet tam reikėjo pagalbos iš Vakarų. Na, jau ne. Tuomet naujai iškeptas Maskvos administratorius putino pavadinimu pats pasiuntė laivą ten, kur dabar su kandžiu politiniu humoru siunčia ukrainiečiai.

Juodojo humoro temą šią rusai vysto ir toliau.

Yra tokia keista penkių valstybių organizacija, kurios pavadinimas dažnam primena plytą, nors tokia plyta tai jau nėra. BRICS (Brazilija-Rusija-Indija-Kinija-Pietų Afrika) kasmet organizuoja trumpus, dažniausiai nieko nenulemiančius „viršūnių“ susitikimus, artimiausiais numatytas šiomis vasaros dienomis Pietų Afrikoje (net, beje – žiema). Problemos agresyviame kare prieš Ukrainą privertė Maskvą ieškoti ir politinių sąjungininkų, ir tų, kurie leistų Rusijai apeiti sankcijų bei politinės izoliacijos sukeltas problemas.

Būtent BRICS šalys pasirodė tos potencialios „landos“, kuriomis pasinaudojus Rusija galės prekiauti, o galiausiai ir gauti politinę paramą... juk viskas pasaulyje yra verslas. Pikantiškas ir savaip linksmas visos šios politikos indikatorius yra BRICS viršūnių susitikimas turįs neužilgo įvykti Pietų Afrikoje. Rusijos Putinas nepageidautinas Pietų Afrikoje, nes jei atvyks, teks jį suimti kaip įtariamąjį padarius karo nusikaltimus. Taigi, simboliška, Putino kelyje draudžiamasis ženklas - plyta, o pati organizacija vis dar lieka šiapus, o ne anapus Pasaulio Tvarkos.

Vakaruose (o gal ir ne tik) visais laikais politikai būdavo auklėjami būti korektiškais ir nejuokauti, bet daugiausiai politinių laimėjimų pasiekia ne korektiškumas, o drąsa. Reaganas visai nekorektiškai peržengė „raudoną liniją“, viešėdamas Berlyne ir dar pasakė, Michailai, nugriauk tą sieną. Kaip reikia šiandien tokio Reagano, kuris pasakytų: Volodia, eik lauk iš tos Ukrainos... ir bendrai eik lauk! Berlyno siena, beje, taip pat atsirado rugpjūtyje, ir tuomet ne vienas korektiškas politikas manė, kad čia tik humoras, nejaugi rusų chamizmas pasieks tokias žemumas. Pasirodo, pasiekia ir dar ne tokias...

Suprantate, kur suku... mums reikia ne korektiškų politikos rimtuolių, o tokių... su humoro gaidele. Turiu jums dvi naujienas – gerą ir blogą. Gera ta, kad naujas Reaganas bus. Politinių ir socialinių procesų tyrėjai sako, kad JAV pergyvena socialinės krizės laikotarpį panašų į tą, kuris buvo šalyje prieš maždaug penkias dešimtis metų. Reaganas atėjo po ganėtinai silpnų prezidentų kaip Fordas ir Carteris. Daug analogijų, bet čia nesiplėsiu. O bloga žinia tam kad naujo Reagano galina tikėtis ne dabar, o greičiausiai 2028 metų rinkimuose. Va tada viskas išsispręs. Gal ne tik Amerikoje, gal ir Europoje visi ateis į protą... Gaila, kad ne šiandien...

Bet gal? Politikams reikia, tikriausiai, dažniau juokauti, ir nelėpti, kas „ant širdies“.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Politinis humoras ir kitos ne visada linksmos vasaros istorijos appeared first on LAIKMETIS.

Nieko neturiu prieš poną Olegą kaip žmogų, humoristą ir pan. Jo humoras man nejuokingas, bet, matyt, čia amžiaus problema: nesuprantu aš to jaunimo. Kiekviena karta turi savo bajerius: mums nejuokingi tėvų, jaunajai kartai – mūsų. Jei kam patinka O. Šurajevo bajeriai, čia jų ir bajerių autoriaus reikalas. Tie bajeriai giliamintiškumu ir vidine kultūra nepasižymėjo, bet, jei klauso ir žiūri, matyt, yra ir tokių, kuriems patiko. Kiekvienam savo...

Ko jau O. Šurajevui neprikiši, tai bailumo. Kol jis įžūliai priekabiavo prie visokių „darba parcyjų“, elitui jis per daug nekliuvo: liumpenas besityčiojantis iš kitų liumpenų. Neturėkit iliuzijų, kad valdantieji O. Šurajevą laikė profesoriumi. Jis tiesiog buvo jiems naudingas.

Pono Olego buvimas valdančiųjų areale, premjerės aplinkoje, rodė, kad su savo mediniais pokštais apie Šveiką (kurio jaunimas net neskaitė, o kurie skaitė, tie nelabai suprato) tiesiog bandoma būti patraukliems sėdmaišių „užingridiniam“ planktonui. Tokie abejotini „saviakai“.

O. Šurajevas išgarsėjo ir kaip aktyvus paramos Ukrainai rinkėjas. Žinoma, bet kokia parama yra svarbi ir reikalinga. Kiekvienas euras, turniketas, apkasų žvakė ar kojinės. Bet... Ar nekyla nemalonus įtarimas, kad parama Ukrainai tampa indulgencija nuo visų kitų nuodėmių. Tie, kurie renka paramą, automatiškai tampa šventi ir nekritikuotini. Jiems atsiveria aukščiausių kabinetų durys. Ir domėtis, ką jie dar, be paramos rinkimo, veikia, visuomenei darosi lyg ir nekultūringa, lyg ir šiek tiek neskanu.

Renkantys paramą Ukrainai, automatiškai tampa šventi ir nekritikuotini, jiems atsiveria aukščiausių kabinetų durys.

Viskas su tuo O. Šurajevu būtų buvę gerai, jei žmogus sugebėtų laiku sustoti. Tačiau kaip lakštingala negali nečiulbėti... Kas apie ką, alkanas – visada apie duoną, o šis humoristas – visada apie, pardon, vyriškus lyties organus. Ir jis dėl to nekaltas: ponas Olegas niekada neapsimetinėjo.

Jis visada taip kalbėjo, kaip vakar Seime. Jis elgiasi sąžiningai ir su savimi, ir su aplinkiniais. Jis tiesiog toks: niekada nekalbėjo tvarkingai ir nevulgariai. Jo bajeriai ir prieš ketverius, ir prieš dvejus metus buvo prišokti prie žmogaus ir surėkti: „čiulpk b***bį“. Tačiau iki vakar tokie bajeriai valdančiajai grietinėlei buvo juokingi, po vakar – jau nebe. Valdantieji, žinoma, teisinasi: tai tie žmonės, tautos išrinktieji, prie kurių šis pilietis priekabiavo jų darbo vietoje, nesupranta bajerių, kažkaip ne taip reagavo.

Tie žmonės reagavo taip, kaip reaguoja kiekvienas sveiko proto žmogus tokioje situacijoje. Ir Seimo nariams, kad ir kokioms nekošerinėms, kažkieno manymu, netinkamoms partijoms priklauso, yra būdingas elementarus žmogiškasis orumas. Egzistuoja elementari pagarba parlamentui, kaip vietai, kurioje yra priimami svarbiausi šalies sprendimai, kaip institucijai. Ir jei kai kurie parlamentarai to nesupranta, tai gal ne O. Šurajevas atėjo ne toje vietoje, o tie, kurie jį pasikvietė, dirba ne savo darbą?

Ne tik O. Šurajevas nesupranta, kas yra parlamentas. Jis bent jau buvo ir yra sąžiningas. Kalti ir atsakingi yra tie, kurie šį žmogų be jo humoro veiklų, be jo paramos Ukrainai rinkimo, sumanė dar padaryti savo įrankiu politiniams tikslams siekti. Kurie pagalvojo, kad politikui reikalinga tokia „čiulpk b***bį“ parama.

Kažkada Kaligula į Senatą sugalvojo atsivesti savo žirgą. Jis teigė, kad žirgas iš esmės yra protingesnis už daugelį Romos senatorių. Ir iš esmės neklydo. Taip ir dabar, O. Šurajevas iš esmės yra protingesnis už tuos, kurie jį atsivedė į Seimą. Šiuo atveju leidimą išrašė ministrė Aušrinė Armonaitė. Tauta turi žinoti savo didvyrius.

Ir kai kitą kartą premjerė sugalvos humoristą pasikviesti pokalbio dėl šalies ekonominių reikalų, būtų pats metas susimąstyti, ar tikrai ji sėdi savo vietoje. Ar tikrai politikui reikalingi tokio pobūdžio susitikimai ir pokalbiai. Lygiai taip pat derėtų paklausti už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomos LRT, ar tikrai ji sutinka, kad šūkiu „čiulpk b**bį“ žmogus kuria valstybę?

Ribas peržengė ne tik O. Šurajevas. Ribas senokai peržengė tie, kurie iš jo darė žvaigždę ir bandė juo pasinaudoti savo reitingams kelti. O konservatorius, matyt, jau galima pasveikinti sugalvojus ateinančios rinkiminės kampanijos šūkį. Patys suprantate, kokį. Ir jis labai gerai atspindi jų požiūrį į save, į valstybę, į rinkėjus.

Ir manau, kad kitąmet, renkant prezidentą, ar po pusantrų metų parlamento rinkimuose, kiekvienuose debatuose, kiekvienoje gluškaimio kultūrnamio salėje, galinėje eilėje tikrai atsiras pilietis, kuris vos prasižiojus šios partijos kandidatams, pradės rėkti: „čiulpk b...“

Ir visiems bus labai juokinga. Nes nesijuokti iš „labai artimo imperatoriui“ asmens bajerių – blogas tonas. Ir policija neturės pagrindo išvesti triukšmadarį už parankių: kas leidžiama Jupiteriui, tas leidžiama ir jaučiui. O jei jau koks kandidatėlis įsižeis, tai jam visada galima pacituoti Tomą Vytautą Raskevičių, Matą Maldeikį ar Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę: „tai jūs čia humoro nesuprantat“.

Su tuo būsimu nuolatiniu citavimu kuo nuoširdžiausiai ir sveikiname valdančiosios koalicijos politikus.

The post Lina Dūdaitė-Kralikienė. O ko jūs tikėjotės? Lakštingala negali nečiulbėti... appeared first on LAIKMETIS.

Bet dabar, sėdusi rašyti apie tai, kad šiandien ypač dėkoju už tai, kad esu geros nuotaikos, susimąsčiau - visgi, neabejotinai, jeigu turėčiau padaryt sąrašą, už ką labiausiai esu dėkinga Dievui, tai pirmam penketuke atsirastų humoro jausmas. Tikrai tai ne mano nuopelnas, negalėčiau to humoro jausmo nei nusipirkti, nei išsitreniruoti, jeigu jis nebūtų dovana.

Šio jausmo palaikoma stengiuosi gyventi ir šiandien, kiek įmanoma į visas laikmečio situacijas žvelgti per humoro, ironijos, ir jokiu būdu ne patyčių prizmę.

Taigi, kas juokingesnio, premjere? Kas mane pralinksmina šiandien?

Labai prajuokino Ingridos Šimonytės vizitas į Jungtinius Arabų Emyratus. Pamenu, kaip kadaise vieni pirmųjų skridom į Egiptą žurnalistų delegacija, su Remigijum Ruokiu ir laida „Klajūnų dienoraštis“, tai buvo prieš daugiau nei dvidešimt metų. Tada nieko nežinojom apie paslaptinguosius Rytus, bet ir tai buvom instruktuoti geradarių, supratom bent tiek, kad einat į Egipto Turizmo ministeriją susitikimui su tuomečiu ministru, derėtų apsivilkti suknelę, prisidengti rankas. Ką visos Lietuvos žurnalistės klusniai ir padarėme. Ne aptemptus kostiumėlius vilkomės, išryškinančius kiekvieną net intymiausią kūno linkį, o suknelę.

O mūsų delegacijos moterys Šimonytė ir Armonaitė nuskrido ten su ryškiais kostiumėliais, premjerė tai kaip dešrelė į celofaną įsprausta atrodė, tad ta tautos įžvalga apie filmą „Bukas ir bukesnis“, manau, labai į temą buvo, skaniai prisijuokiau. Tikiuosi, žinant Armonaitės polėkį, ji nepasiūlė kokiam šeichui ar jo arklininkui per oficialius pietus tūlike žolės parūkyti? 

Atsiverčiu internetą, vis įlendu ten, nors TV jau nežiūriu kelis mėnesius. Ten randu antraštę, „E. Jakilaitis susirgo korona, dėkoja skiepams“. Per visokias Oskaro ceremonijas ar ištrūkę iš gaisro žmonės dėkoja Dievui, artimiesiems, gaisrininkams, o čia žmogus skiepams dėkoja, kažkokiam tirpalui, kuris neapsaugojo nuo ligos, kaip buvo žadama pavasarį kampanijose „Petys už laisvę“, bet, anot sergančiojo, garantuotai apsaugojo nuo komplikacijų.

Sėdi dabar tas žmogus sergantis, izoliuotas nuo šeimos, vidury miškų, tai kokia čia laisvė? Bet vis tiek dėkoja, mat jis įsitikinęs, kad jei ne skiepai, dabar jau būtų reanimacijoj turbūt. Jaunas, lieknas, sportiškas vyras, puikiai informuotas, kad korona labiausiai pavojinga seniems, ligotiems ir nutukusiems, tiki, kad jis irgi staiga tapo priklausantis tai rizikos grupei, arba netiki, bet taip turi kalbėti.

Per visokias Oskaro ceremonijas ar ištrūkę iš gaisro žmonės dėkoja Dievui, artimiesiems, gaisrininkams, o čia žmogus skiepams dėkoja.

Rimvydas Paleckis juk prisipažino, kad koronos viešinimo ir propagandos pinigų visi gavo, na, beveik visi, tai ir gieda kaip robotai tą pačią giesmę. „Susirgau, esu skiepytas, dėkoju skiepams, bėkit ir jūs skiepytis. Nuo ligos neapsaugos, susirgę sėdėsit miške irgi izoliuoti, bet nuo komplikacijų tai tikrai apsaugos, pionieriaus garbės žodis, duodu dantį.“

Taigi iš tų, kurie nesiskiepija, propagandistai juokiasi, vadina juos tamsuoliais ir tikinčiais sąmokslo teorijomis, o patys it kokie burtininkai teigia žinantys, kas būtų buvę, jei jie būtų nepasiskiepiję. Net nepalieka prielaidos, kad neskiepytas gal būtų iš vis nesusirgęs, arba jei tą dieną, kai darė skiepą, būtų persigalvojęs ir nusipirkęs loterijos bilietą, būtų laimėjęs milijoną.

Ne, tokia hipotezė netinka, jie ne tik tiki, jie žino, kas būtų buvę. Maždaug, dėkoju skiepams, jeigu ne jie, galėjo mane pagrobti teroristai arba meška miške suėsti. Nenustebsiu, jei vieną gražią dieną tie visažiniai vangos pradės dėkoti skiepams už skaniai iškeptus pyragus ar sėkmingai praeitą automobilio techninę apžiūrą.

Dar man labai juokinga, kai prie Prezidentūros susirenka mamos protestuoti, kad Lietuvoj gėjai negali tuoktis, paradui vadovauja tokia etatinė leftistinė feministinė aktyvistė, ateina ir visokių a la influencerių, Nijolė Oželytė, žinoma, dar Nomeda, ir kitoks iš LRT ir panašių šaltinių mintantis šviesuomenės elito branduolys, etatiniai gėjų paradų veidai.

Jie ten glėbesčiuojas, virkauja turbūt apie tai, kokie vargšai tie jų vaikai... Na, kaip vaikai, tokios jau įmitę lesbietės ir kiti į trečią dešimtį įkopę šių dienų nuskriaustieji, už kuriuos tos mamos eina kovot, ir apie tai ištrimituoja visa žiniasklaida.

Kai man buvo tiek metų, kiek tiems vaikams, net į galvą nebūtų šovę prašyti mamos, kad nueitų prie Prezidentūros protestuoti, kad koks nors bernas negali su manim ženytis dėl kokių nors techninių ar teisinių priežasčių. Pavyzdžiui, sėdi kur nors Afrikoj kalėjime. Bet mūsų seksualinės mažumos, gausiai maitinamos įvairių proto knisimo fondų fondelių pinigų, jaučiasi turinčios teisę griauti tradicijas ir visuomenės normas.

Ir ta pati žiniasklaida apie tai, kad prie Prezidentūros jau dešimt metų kiekvieno mėnesio septynioliktą dieną renkasi žmonės, sukrėsti Garliavos šturmo ir reikalaujantys Tiesos, nerašė niekada. Pamanyk, dešimt metų. Nė vienas Prezidentūros šeimininkas per tuos dešimt metų nesiteikė pakviest arbatos puodeliui nors vieno žmogaus iš to būrio, o štai mamos, susirūpinusios, kad jų vaikučiai galėtų laisvai kopuliuotis su 72 lytimis, yra ypatingai gerbtinos, jų skausmas nesvetimas Prezidentui.

Man irgi gaila tų mamų, ne juokas dabar su tom 72 lytim, kol jaunimas visas išbandys, gali ir viso gyvenimo neužtekti. Vieną dieną dukra teka už moters, kitą jau skiriasi ir pamilstą kokį pusvyrį, po metų, žiūrėk, jau koks driežažmogis ožiaragfėjis į akį krito... Tas progresas su lyčių eksperimentais taip spėriai skinasi čia kelią, kad greit lytis progresyvieji keis dažniau, negu mes dažydavom plaukus jaunystėj, kai pankuodavom.

Girdėjau, vienoje Vilniaus gimnazijoje net septintokai jau gavo klausimynus apie tai, kokia jie lytimi jaučiasi. Vienas tėvas pasakojo. Ir ką, sakau, kaip reagavot? Nieko, sako, nekreipiam dėmesio. Na, ir puiku, žmoga juk dar nepalaiminta kaip naujas terminas homo sapiens apibūdinti, bet palaimins vieną dieną net rūsčioji Lietuvių kalbos komisija, net neabejoju. Reikia gi žmogoms save kažkaip vadinti, jei tarp tų 72 lyčių pasiklysi. Sakys tuomet, žmoga tai skamba išdidžiai, dar vakar buvau vyras, o šiandien jau gal žmoga, ryt gal ką nors prisisiųsiu, pvz, ausis po kaklu, ir būsiu žmoga kalakutlytis. O ką? Skamba visai neblogai, tvirtinam.  

The post Ligita Juknevičiūtė. Apie skiepinius aiškiaregius ir kalakutlyčius appeared first on LAIKMETIS.