Mūsų skelbiama meditacija yra iš jo knygos „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“, kuri buvo išleista originalo kalba 1989 m. Teologas prieš mirtį 1988 m. per Visų Šventųjų iškilmę pats ją pabaigė redaguoti.

„Pagaliau tikite? Štai ateina valanda, ir net yra atėjusi, - kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną“ (Jn 16, 31-32). Savo atsisveikinimo kalbose Jėzus nuolat žvelgia iš kitapus atsivėrusios Kryžiaus ir mirties prarajos, o pilnas paveikslas atsiskleidžia kaip vientisas Tėvo pašlovinimas.

Kadangi Jis piešia šį didesnį paveikslą, kad paguostų ir sustiprintų savo mokinius, dabar jie jaučiasi galintys peršokti šį bedugnės prarajos atstumą tarp dabarties ir to, kas jų laukia ateityje. Todėl jie Jėzui tarė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų“ (Jn 16, 29).

Ne tik paguoda Petrui yra atidedama ateičiai („Tu vėliau mane palydėsi“, - Jn 13, 36), bet Petras  – būtent dėl jo impulsyvaus pareiškimo, kad jis pasiruošęs šokti į kitą prarajos pusę – taip pat turi priimti nerimą keliančią žinią, kad dabarties laiku jis turės prasmegti toje prarajoje („Tu tris kartus manęs išsiginsi“, - Jn 13, 38).

Ir tada visų mokinių mintys yra sugražinamos į dabartį, į neišvengiamai artėjančią valandą, kurios jie patys negali suvokti, nes yra įsitikinę, kad jau pasiekė kitą prarajos pusę. Iš tiesų, jų iškreiptas įsitikinimas reiškia, kad toji valanda jau yra atėjusi.

„Tu dabar negali manęs palydėti“, - Jėzus sako Petrui (Jn 13, 36). Dabar apaštalai visiškai aiškiai girdi: „Jūs išsisklaidysite kas sau“. Kai jų bendrumas su Jėzumi subyra į šipulius, jie praranda visas kitas įmanomas bendruomenes.

Jie nebegali vieningai atsitraukti ir atsiriboti nuo Jėzaus; kiekvienas nueina savo atskiru keliu ir kryptimi, kurios reikšmė ir turinys yra apibūdinamas kaip „aš pats“ ir „mano paties“. Nebėra jokio kito turinio, ką suprato Petras, į Jėzaus klausimą: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ - atsakęs žodžiais: „Viešpatie, pas ką mes eisime?“ (Jn 6, 68).

Kadangi nebėra jokio kito „pas ką“, kas galėtų prilygti Jėzui, tuomet lieka tik „kas sau“ ir „aš pats“, o tai verčia juos išsisklaidyti taip, kad kiekvieno jų „aš pats“ ir „kas sau“ neturi nieko bendra su kitų.

„Aš pats“ ir „mano paties“ lieka išskirtine alternatyva vienybei, telpančiai vieninteliame Dievo Žodyje: „Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, tą jūs priimtumėte“ (Jn 5, 43-44).

Jėzus įvardija žavėjimosi vieni kitais visuomenę, kuriai neįmanomas tikėjimo imlumas. Tasai „kas sau“ išauga į doktriną, sistemą, kuri atrodo pakankamai įtikinamai ir patikima, tačiau jos nesumažinamas branduolys išlieka „aš pats“, „mano paties“, „mano garbei“, kas yra visiškai priešinga Jėzaus žodžio branduoliui -  Tėvo pagarbinimui.

Tarti „mano paties“ žodžius reiškia meluoti, o tai yra priešinga Kristui ir demoniška. Velnias „skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava“ (Jn 8, 44) – tad galima tai prisitaikyti: kas kalba iš savęs, tas meluoja.

Tik šią akimirką suvokiame, koks grėsmingas yra Jėzaus žodis mokiniams: „Pagaliau tikite?“ (Jn 16, 29b). Argi jūs manote, kad jau pasiekėte tikėjimo į mane vienybę ir tiesą? Jūs dar esate šioje bedugnės prarajos pusėje, kur jau pradėjote išsisklaidyti nuo vienybės kas sau, į savo pačių teritorijas. Jūsų tikėjimas vis dar paremtas jumis pačiais, o ne manimi. Jūs vis dar ieškote tikrumo, pasitenkinimo, išsipildymo ir pilnatvės savyje pačiuose, o ne manyje.

O kadangi kiekvienas iš jūsų esate nepalyginamai ir visiškai skirtingi vienas nuo kito, todėl atsiras tiek atskirų sektų (skutelių, gabalų) kiek yra individų su savo asmeniškumais. Galvoti, kad galime susivienyti vien tik susimesdami į bendrą krūvą yra dar vienas melas, sutampantis su asmenine svarba ir verte, tačiau iš esmės prieštaraujantis pats sau.

Šis išsisklaidymas į asmeninius „kas sau“ nuvestų mus į beviltišką mirties aklavietę, jeigu ne kentėti vieno palikto Viešpaties kančia Trejybės vienumoje. „Jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas“ (Jn 16, 32).

Šiuo „su manimi“, netgi ir būtent dėl to, kad yra Tėvo apleistas, Sūnus neturi nieko „savo“, kas tuo pačiu nepriklausytų Tėvui Dvasioje, kad „visa, ką Tėvas turi yra ir mano“ (Jn 16, 15).

Dėl to  tikrasis tikėjimas yra viso savo „kas sau“, „aš pats“ atsisakymas, kad vietoj to tikintysis priimtų jam skirtą „malonės dovaną“, kurios reikšmė, prasmė ir pati būtis yra buvimas ir gyvenimas visiems. „Kiekvienas turi atsiminti, kad visko, kas svarbu dvasiniam gyvenimui, tobulėjimas bus proporcingas savimeilės, savo valios ir interesų atsisakymui.“ (Šv. Ignacas Lojola, Dvasinės pratybos, 189)

Iš anglų k. vertė Aušra Mizgirienė

The post Hansas Ursas Von Balthasaras. Išsisklaidysite kas sau appeared first on LAIKMETIS.

Mūsų skelbiama meditacija yra iš jo knygos „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“, kuri buvo išleista originalo kalba 1989 m. Teologas prieš mirtį 1988 m. per Visų Šventųjų iškilmę pats ją pabaigė redaguoti.

Jėzus „trokšte trokšta“ (Lk 22, 15) šios vakarienės. Didysis Jo troškimas yra nukreiptas į bendrą valgymą, kuris skiriasi nuo ankstesnių bendrų vaišių, nes čia Jis pasiūlo save - aukodamas savo kūną ir kraują.

Tačiau šiuo atveju akcentuojamas ne tik toks dar niekad nematytas bei negirdėtas naujumas, bet ir „su jumis“. Šios vakarienės unikalumas, išskiriantis ją nuo kitų vakarienių, savyje turi svarbųjį „su“, kuris jau buvo pastebimas, kai Jėzus „valgė su muitininkais ir nusidėjėliais“.

Stalo bendrystė Jėzų charakterizavo jau nuo pat jo veiklos pradžių („Šis rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“, - Mt 11, 19). Tačiau per duonos padauginimą, kuris yra Eucharistijos pirmavaizdis, šio „su“ nėra. Mes girdime tik apie duonos padalijimą; pats jos priėmimas nėra išryškintas.

Tačiau Paskutinės Vakarienės metu priėmimas yra toks svarbus kaip ir malda, nors ryšys tarp jų abiejų nėra akivaizdus. Iš vienos pusės matome nepaprastą, ekstravagantišką, save eikvojantį Jėzaus pasiaukojimą; iš kitos - ėmimą („imkite ir valgykite“), kuris yra visiškai neproporcingas tam, kas yra priimama.

Tačiau šis valgis Jėzui neturi prasmės be kontrastų. Suvalgytas ir išgertas, Jėzus kažkokiu būdu iš apaštalų priima lygiavertę dovaną. Jėzaus savęs atidavimas reiškia bendrumą su Juo. Tai tarsi Jo pagarbi dėkojimo malda Tėvui, leidžiančiam Jam įvykdyti šį nesuvokiamo dydžio savęs paaukojimą, tačiau taip pat tai padėkos malda tiems, kurie Jį priima, atveria savo duris ir pakviečia Jį vakarienės.

Tikrai keistus žodžius apie nuolankumą randame Apreiškimo knygoje: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). „Vakarieniausiu“ pirmiausiai reiškia, kad „atsisėsiu prie stalo, kurį jis man paruošė“ – ir tik paskui šis svečias atsiskleidžia kaip tikrasis šeimininkas.

Tai patvirtina valgymai, kurie vyko po Prisikėlimo. Keliaujantys į Emausą mokiniai nepažįstamą pakeleivį pakviečia vakarienės stalo bendrystei ir tik duonos palaiminimo metu jie nepažįstamajame atpažįsta savo vienintelį ir neprilygstamą šeimininką.

Jis paprašo Vienuolikos duoti jam ko nors pavalgyti („ar neturite čia ko nors valgyti?“, - Lk 24, 41), kad galėtų  jiems suteikti velykinį savo Artumo džiaugsmą. To paties Jis klausia ir Petro valtyje sėdinčių septynių vyrų: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ (Jn 21, 5).

Ir tik po to Jis jiems dovanoja stebuklingą žuvų laimikį. Ir netgi paskui, kai mokiniai išvelka pilną tinklą į krantą ir pamato žėrinčias žarijas ir jau paruoštus pusryčius, Jėzus dar neužima šeimininko vaidmens, bet vėl prašo, kad jie duotų: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“ (Jn 21, 10).

Eucharistija gali būti švenčiama tik vieninteliu būdu: „Aš su jumis ir jūs su manimi“. Nors tai kelia neapsakomą nuostabą, Tasai, kuris nepaliaujamai teikia mums daugiau nei galime priimti („dvylika pintinių“ nesuvalgytų maisto likučių) – pats priima dovaną iš Jį priimančiųjų. Jiems priimant Jį – Jis priima juos.

Jėzus priima juos ne vien kaip papildomus savo „mistinio kūno“ narius, bet kaip ir savo giliausios būties slėpinio dalyvius. „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Šių vaikų prigimtis jau nebėra atskirų fizinės kilmės individų, gimusių iš žemiškojo pradėjimo, bet dabar drauge su Kristumi jie yra „iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 13).

Netgi žodžiai brolis ir sesuo yra blankios iš žemiškų santykių kylančios metaforos, nepajėgiančios išreikšti šio nenusakomo „su“.

Visa tai galime suprasti todėl, kad Jėzus „išlieja“ į mūsų širdis savo paties sūnystės dvasią ir „kvepia į mus“ Šventąją Dvasią, kuri mumyse šaukia Jo (o dabar ir mūsų) „Abba, Tėve“.

Iš anglų kalbos vertė Aušra Mizgirienė.

The post Hansas Ursas Von Balthasaras. Valgyti su jumis šią Velykų vakarienę appeared first on LAIKMETIS.

Mūsų skelbiama meditacija yra iš jo knygos „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“, kuri buvo išleista originalo kalba 1989 m. Teologas prieš mirtį 1988 m. per Visų Šventųjų iškilmę pats ją pabaigė redaguoti.

Knygoje yra 101 meditacija pagal įvairias Šventojo Rašto vietas. Šią knygą įkvėpė autoriaus mylimo šventojo Serafimo Saroviečio rūpestis ir raginimas pasivesti Šventajai Dvasiai, esančiai mumyse, kad galėtume suprasti Dievo Žodžio paprastumą.

Von Balthasaras savo gyvenime labai išgyveno, kad „mūsų dienomis šventasis tikėjimas į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tapo drungnas, mūsų abejingumas ir neturėjimas aistros dėl susivienijimo su Dievu yra toks didelis, kad galima sakyti, mes apleidome tikrąjį krikščionišką gyvenimą ir Šventojo Rašto tekstai tapo mums visiškai svetimi, o daugelis sako, kad neįmanoma pamatyti Dievo nesuprantamuose Biblijos žodžiuose“.

Tačiau šv. Serafimas sako, kad „Jėzaus žodžiai taip paplito pasaulyje todėl, kad apaštalai pasivedė Šventajai Dvasiai, kuri leido jiems suprasti Viešpaties žodžius ir juos skelbti.“ Mylimo šv. Serafimo žodžiais Von Balthasaras ir pradeda savo meditacijų knygą.

Nejaugi aš, Viešpatie? ( Mt 26, 22)

Vis daugėja įvairiausių studijų apie Judą. Kai kurios jų, moderniosios, teigia, kad didžioji dalis to, kas kalbama apie Judą, yra tik legendos – juk reikėjo juodos avies ar atpirkimo ožio, kurį būtų galima kaltinti; arba kiti mano, kad išdavikas Judas pridengia Petro išsižadėjimą - trumpalaikį sumišimą, greitai ištaisytą graudžiomis ašaromis.

Gana keista yra tai, kad nors kiti mokiniai ir „pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų“ išduoti Jėzų (Lk 22, 23), atrodo, kad tik vienintelis Petras sau nekelia šio klausimo. Vietoj to, jis yra visiškai įsitikinęs, kad „Aš ir gyvybę už tave guldysiu“ (Jn 13, 37). Ir tik jis vienintelis išgirsta trigubą ištarmę apie būsimą jo išsigynimą, nors ši žinia niekaip nepakeičia Petro veiksmų.

Kitiems apaštalams Jėzus kalbėjo tik bendrais bruožais: „Jūs visi pasipiktinsite“ (Mk 14, 27; Mt 26, 31). Ir tikrai, jie visi jį apleido ir pabėgo (Mt 26, 57), vienas netgi išsinėrė iš savo drabužio ir pabėgo nuogas (Mk 14, 52).

Žvelgiant iš šio pabėgimo ir „pasipiktinimo“ Jėzumi perspektyvos (Mk 14, 27), yra suprantamas mokinių sumišimas ir netikrumas, išgirdus jo perspėjimą apie išdavystę – yra įmanoma, kad bet kuris iš jų galėtų būti išdavikas. Tikinčiam krikščioniui šis netikrumas tampa garantija, kai tikėjimas giliai jo širdyje kalba, jog Kristus mirė už visus nusidėjėlius, o tai reiškia - būtent už jį, ir todėl per jį (jo rankomis Kristus buvo nužudytas).

Šventasis Augustinas šią „už“ ir „per“ vienybę mėgo iliustruoti tokia metafora: pacientas geria savo gydytojo, kurio nužudymą pats suorganizavo, kraują, kaip gydančius vaistus. Šis vaizdinys išreiškia tai, ką daugelis šventųjų nuolat apmąstė kaip sielvarto ir dėkingumo mišinį.

Jėzus primygtinai siūlo, kad mes gertume išgydančiąją taurę, bet neužsimena, kaip mes ją gausime: „jei negersite mano kraujo, jūs neturėsite savyje gyvybės“, „kas geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 53-54). Štai čia ir yra felix culpa (lietuvių k. - laiminga kaltė), kurią skelbia Velykų Vigilijos Exultet himno žodžiai.

Mes visokiais būdais stengiamės pabėgti nuo šio lemtingo ir mirtino ryšio tarp kaltės ir permaldavimo (atsilyginimo). Tačiau Petro pastangos pabėgti išsižadant Jėzaus dar labiau šį ryšį patvirtina, jis tampa neišvengiamai akivaizdus. Mūsų gelmėse slypi tokios galimybės, apie kurias nei nenutuokiam, ir kurias viliamės piktai atmesti. Juk yra neįmanoma, kad prisiekinėčiau ir dievagočiausi, kad „aš nepažįstu šio žmogaus“ (Mt 26, 70-74).

Nerimas, sumaištis, baimė, galbūt kankinimai gali žmoguje atverti neįtikėtinus dalykus.

O Viešpats geriau mato, ką mes sugebame ir ko nesugebame, ir jis gali atsilaikyti prieš savo teisumu įsitikinusių mūsų tuščius plepalus. Nerimas, sumaištis, baimė, galbūt kankinimai gali žmoguje atverti neįtikėtinus dalykus.

Ar galime nuo šito kaip nors apsiginti? Vėl šventasis Augustinas sako: „Ar tu nori pabėgti nuo Jo? Geriau bėk pas Jį!” Iš tiesų, „aš slepiuosi Tavo žaizdose, Viešpatie“.

Manosios žaizdos yra Tavo, nors aš pats Tave sužeidžiau. Tavo žaizdos yra vienintelė vieta, kurioje galiu palaidoti ir paslėpti savąsias su viltimi, kad šios laidotuvės man nežinomu ir nesuvokiamu būdu ir man leis dalyvauti Tavo žaizdose, kad ir galėčiau papildyti „ko dar trūksta“ Tavo kentėjimams dėl Tavo Kūno, Bažnyčios (Kol 1, 24).

Ne taip darau, kaip Tomas, norėjęs įdėti savo pirštą į Tavo žaizdas, kad galėtų priartėti prie Tavęs; ne, aš abejoju ir nesu įsitikinęs, taip kaip Tu, kuris paaukojai Save būdamas Apleistasis ir Perdurtasis. Ir taip padarei ne trumpai akimirkai, bet amžinai, nes Tu pasiėmei savo žaizdas į amžinybę ir Tu leidi, kad Tavo Kraujas tekėtų visad naujas ir šviežias visose pasaulio Mišių taurėse, nuolatos ir be perstojo nuplaudamas Bažnyčios nuodėmes (kaip suprato šventoji Kotryna Sienietė), ir leisdamas Tavo tarnams „plauti savo apsiaustus ir juos išbaltinti Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14).

Iš anglų kalbos vertė Aušra Mizgirienė.

The post Hansas Ursas Von Balthasaras. Nejaugi aš, Viešpatie?  appeared first on LAIKMETIS.