Policija kontroliuoja mintis

Žinomo anglų rašytojo Džordžo Orvelo (George Orwell) prieš 75 metus publikuotas fantastinis romanas „1984-ieji“ apie represinio totalitarinio režimo sąlygomis veikiančią ir netgi piliečių mintis bandančią kontroliuoti policiją (thought police) netikėtai tapo realybe pačioje demokratinėje Didžiojoje Britanijoje.

Pastaraisiais metais toje šalyje pradėta suiminėti pavienius asmenis, kurie miestuose, pirmiausia, Birmingeme, sustoję tyliai meldėsi prie abortų klinikų. Taip atsitiko todėl, kad 2023 metų pavasarį Britanijos parlamente buvo priimtas įstatymas, leidęs savivaldybėms aplink abortų klinikas įsteigti vadinamąsias 150 metrų „buferines zonas“, kuriose draudžiami kokie nors veiksmai, trukdantys tose institucijose atliekamoms „paslaugoms“, tai yra žudyti motinų įsčiose pradėtus kūdikius.

Kai kurie teisėtvarkos pareigūnai tiems „trukdymams“ linkę priskirti netgi tylią maldą, taip kriminalizuojant asmenines mintis ir nuostatas. Tarp suimtųjų pasitaikė ne tik aktyvių gyvybės gynėjų, bet ir paprastų žmonių bei kunigų, sustojusių privačiai melstis šalia abortų klinikų, netgi jų nedarbo valandomis.

Bene labiausiai tapo žinomas katalikės moters, anglų nevyriausybinės žmogaus gyvybę ginančios organizacijos „March for Life“ („Žygis už gyvybę“) vadovės Izabelės Vogan Sprius (Isabel Vaughan-Spruce) arešto atvejis.

Ši aktyvistė, jau daugiau kaip du dešimtmečius rengianti pradėtų kūdikių palaikymo prieš abortus nukreiptas manifestacijas bei asmeniškai padedanti moterims, atsidūrusioms nėštumo krizėje, už privačią maldą net du kartus buvo sulaikyta prie Birmingemo abortų klinikos.

Per tuos incidentus, kaip buvo pranešta vietinėje katalikų spaudoje ir Vatikano žiniasklaidoje, Izabelė, gerbdama prieštaringus valdžios potvarkius, „buferinėje zonoje“ nieko nekalbino balsu, nedalino kokių nors brošiūrų, nelaikė jokių protesto ženklų, bet tiesiog susikaupusi mintyse stovėjo ant šaligatvio. Prie jos prisiartinę keli policijos pareigūnai, paklausė, ar ji meldžiasi ir, gavę teigiamą atsakymą, pareiškė, kad tokiu būdu ji yra viešosios tvarkos pažeidėja. Moteris buvo grubiai apieškota, apstumdyta, įgrūsta į policijos automobilį ir nuvežta į areštinę.

Paleista už užstatą kol vyks tyrimas, ji pati padavė ieškinį teismui prieš policiją dėl žmogaus teisių pažeidimo. Galiausiai Birmingemo policija turėjo pripažinti, kad Izabelės areštas, įžeidinėjimas ir daliniai smurtiniai veiksmai, tikrai buvo asmens teisių pažeidimas, todėl jos atsiprašyta ir išmokėta 13 tūkstančių svarų (apie 15 tūkstančių eurų) piniginė kompensacija.

Šiam sprendimui įtakos, matyt, turėjo skandalo apie tai, jog Anglijoje nesilaikoma demokratinių sąžinės laisvės standartų, išėjimas į tarptautinę erdvę. Tuometinė vidaus reikalų ministrė Svela Breiverman (Suella Braverman) raštiškai turėjo patvirtinti, kad tyli malda nėra nusikalstamas išpuolis ir pareikalavo, kad policija atsiprašytų dėl savo veiksmų.

Žmogaus teisių pažeidimai

Dėl tokio išteisinančio sprendimo daug prisidėjo ir I. Vogan Sprius byloje palaikęs Laisvės gynimo aljansas (Alliance Defending Freedom, AFD), teisininkų savanorių grupė, dažnai įsitraukianti į panašaus pažeidimų bylas. Savo pareiškime AFD pripažino, jog tai esąs reikšmingas pasiekimas ginant sąžinės ir žodžio laisvę, kai Didžiojoje Britanijoje po šimtmečių pertraukos vėl bandoma primesti vadinamuosius „minčių nusikaltimus“.

Tačiau tyli krikščioniška malda, susikaupimas mintyse kreipiantis į Dievą, kaip absoliuti tikinčio asmens teisė negali tapti kokiu nors tvarkos pažeidimu bet kokiomis aplinkybėmis, taip pat ir vadinamosiose „buferinėse zonose“. Izabelės teisminėje byloje AFD atstovavęs teisininkas Džeremijus Iganubulas (Jeremiah Igunnubule) pabrėžė, kad jos sunki patirtis turi kelti gilų susirūpinimą visiems, kurie turi suprasti, kad per šalies istoriją iškovotos fundamentalios teisės turi būti nuosekliai ir ištikimai apgintos.

Pasak teisininko, tiesiog stebina, kad Didžiojoje Britanijoje, galima sakyti šiuolaikinės demokratijos lopšyje, galėjo būti priimtas įstatymas, suteikiantis vietinei valdžiai galimybę nepaaiškinamai savivaliauti, kad net mintys galvoje (tyli malda), kai kuriose vietose priimamos, kaip išpuolis prieš viešąją tvarką, su žeminančiu tokio tariamo pažeidėjo areštu bei baudžiamojo proceso pradėjimu, kaltinant kriminaliniu elgesiu.

Tas faktas, kad teisėsaugos struktūros galėjo tylią maldą įvardyti kaip baudžiamąjį pažeidimą yra begėdiškai įžūlus pačios Didžiosios Britanijos valdžios prasižengimas, nesilaikant įsipareigojimo ginti tarptautines teisines normas, kurios apibrėžia neginčytinas žmogaus teises.

Šis paradoksalus ir papiktinantis pavyzdys rodo, kad netgi šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje gali iškilti kalbos, minties ir sąžinės krizė, teigė Dž. Iganubulas. Jis pabrėžė, jog teisėsaugos pareigūnai privalo budriai saugoti ir ginti taikų pagrindinių žmogaus teisių, kokia yra privati malda, pasireiškimą, o ne kaltinti dėl tokio, tariamai „blogo elgesio“ ir jį varžyti.

Visiškai nepateisinama, kad diskriminuojami krikščionys gyvybės gynėjai, kurie meldžiasi už pradėtus kūdikius prie abortų klinikos ar su ten einančiomis moterimis jų sutikimu net pasikalba. Juk jos dėl savo nėštumo turbūt yra sunkumų ištiktos, labai sutrikusios, išgyvena ir nori gauti patarimą, kad palengvintų savo padėtį ir gal apsispręstų dėl savo brangaus įsčių vaisiaus išsaugojimo.

Taigi, kalbos ir minties laisvės principas turi būti apgintas tiek „buferinių zonų“ viduje, kaip ir išorėje, ko reikalauja tarptautinės teisės normos. Nes kitaip bus galima sakyti, kad Anglijoje vėl įvedama cenzūra, pagal Dž. Orvelo minėtoje knygoje aprašytus pranašiškus perspėjimus dėl galimo tariamai „blogo“ mąstymo kriminalizavimo.

Tuo labiau, kad panašūs kaltinimai dėl maldos ar nuoširdaus pasikalbėjimo su abortų klinikų lankytojomis pastaruoju metu buvo iškelti kai kuriems kitiems asmenims, netgi dvasininkams. Policijos „buferinėje zonoje“ sulaikytas Birmingemo arkivyskupijos kunigas Šionas Gugas (Sean Gough) klausė: „Meldžiuosi visur, kur einu, mintyse turėdamas supančius žmones. Kaip kunigo malda gali būti nusikaltimas?“.

Iškilęs pavojus demokratijai

Po tokių incidentų paskelbtame pareiškime Vestminsterio (Londono) vyskupas augziliaras Džonas Šeringtonas (John Sherington), kuris Anglijos ir Velso vyskupų konferencijoje yra atsakingas už gyvybės klausimus, taip pat griežtai kritikavo naujajame įstatyme pateiktas prieštaringas „buferinių zonų“ formuluotes, kurios lengvai leidžia kriminalizuoti tai, kas niekada neturėtų būti vadinama nusikaltimu. Toks apibrėžimas kelia pagrįstą klausimą apie valstybės kišimąsi į asmens įsitikinimų sritį, ko laisvoje ir demokratinėje visuomenėje neturėtų būti.

Pasak ganytojo, Katalikų Bažnyčia smerkia bet kokį abortų klinikas lankančių moterų užgauliojimą ar gąsdinimą. Tačiau naujos įstatymo formuluotės, draudžiančios netgi tylią maldą ir abipusiškai sutinkamą taikų suaugusių žmonių pasikalbėjimą, nėra teisiškai pagrįstos ir būtinos: jos neproporcingai kišasi ir žeidžia religijos bei įsitikinimų laisvės skelbimą.

Beje, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento ir Kongreso įsteigta Tarptautinės religijos laisvės komisija savo metinėje ataskaitoje irgi kritikavo Didžiojoje Britanijoje vykusius areštus dėl tylios maldos prie abortų klinikos. Pranešime nurodoma, kad I. Vogan Sprius ir kitų sulaikymo atvejai rodo, jog kai kurių Europos šalių vyriausybės kartais diskriminuoja asmenis dėl taikaus religijos laisvės laikymosi.

Pati gyvybės gynimo sąjūdžio „March pro Life“ vadovė po išteisinimo ir kompensacijos išmokėjimo, žiniasklaidai sakė, jog „tyli malda nėra ir negali būti nusikaltimas ir niekas neturi būti suimtas vien tik už galvoje turimas mintis. Bet man taip atsitiko du kartus, policijos pareigūnams pareiškus, kad malda yra išpuolis prieš viešą tvarką, todėl kriminalinis nusikaltimas“.

Ji pabrėžė, kad dabar, XXI amžiaus Anglijoje, neturi būti vietos minčių kontrolės policijai, apie kurią rašė Dž. Orvelas savo knygoje „1984 metai“. Izabelė, išreiškusi džiaugsmą, kad dėl ADF paramos buvo apginta, pripažino, jog jau atėjo laikas kalbėti apie krikščionybės suvaržymo politikos perspektyvas radikaliai sekuliarizuotoje visuomenėje. Praktikuojantys tikintieji visame Vakarų pasaulyje liudija apie grėsmę viešai ir taikiai reikšti savo religinius įsitikinimus, kai netgi kreipimasis į Dievą gali tapti nepageidaujamas ir cenzūruojamas.

Vadinamųjų „buferinių zonų“ prie abortų klinikų politika turi būti tuojau pat nutraukta, nes tuose įstatyminiuose potvarkiuose yra daug šizofreniškos baimės, neaiškumo ir galimo manipuliavimo, kuris ne tik silpnina gyvybės gynimo pastangas, bet atveda į privačios asmens laisvės pažeidimus.

Pasklidus žinioms, kad po rugpjūčio pabaigoje Didžiojoje Britanijoje vykusių parlamento rinkimų į valdžią atėjusi kairiųjų leiboristų partija nenori ne tik nutraukti „buferinių zonų“ kontrolės, bet dar labiau ją sustiprinti formaliai uždraudžiant netgi tylią maldą jose, savo susirūpinimą išreiškė žymūs anglų konservatorių politikai. Ankstesnio ministrų kabineto buvęs narys lordas Deividas Frostas (David Frost) sakė, jog tiesiog neįsivaizduojama, kad šiuolaikinėje Anglijoje žmonės gali būti suiminėjami už minčių nusikaltimus.

Išreiškęs pasitenkinimą, kad I. Vogan Sprius buvo išmokėta kompensacija už neteisingą areštą dėl tariamo pažeidimo, jis pripažino, jog naujosios leiboristų vyriausybės svarstymai dėl buvimo prie abortų klinikų tolesnio kriminalizavimo, gali sukelti kitus panašius incidentus, rodančius, kad ir šiandienos save demokratine vadinančioje visuomenėje iškilusi grėsmė žodžio ir minties laisvei. „Sunku nurodyti labiau absurdišką ir demokratijai pavojingą situaciją, – tvirtino lordas D. Frostas. – Jeigu taip atsitiktų, taptų aišku, kad visi vyriausybės įsipareigojimai dėl pilietinių laisvių ir teisių gynimo, neverti ir to plono lapo popieriaus ant kurio jie surašyti“.

Kitas žymus politikas, buvęs finansų ministru konservatorių vyriausybėje, lordas Maiklas Farmeris (Michael Farmer) teigė, kad „tokia visuomenė, kaip mūsų, kuri tradiciškai vertina žmogaus teisių ir žodžio laisvės palaikymą, turėtų pasibaisėti, sužinojusi, jog šalies piliečiai suiminėjami dėl savo minčių ir tylios maldos“. Tai kas ištiko I. Vogan Sprius, galima vadinti teisingumo parodija, todėl gerai, kad policija, pripažinusi savo klaidą, jai už patirtas negandas išmokėjo kompensaciją.

Tačiau tas faktas, kad įstatymu įsteigtos „buferinės zonos“ išliko, rodo, kad Didžiojoje Britanijoje įvesti nedemokratiški kalbos ir minčių suvaržymai, pirmiausia diskriminuojant krikščionis. „Jeigu šiandien maldą dėl pradėto kūdikio gyvybės gynimo bandoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tai kokių persekiojimų dėl „minties nusikaltimų“ reikėtų laukti rytoj?“, – klausė lordas M. Farmeris.

Teisingumas nėra privilegija

Sąjūdis „March for Life“ rugsėjo 7 dieną Londone surengė kasmetinę anglų gyvybės gynėjų manifestaciją, kurioje tarp keliolikos tūkstančių Didžiosios Britanijos sostinės centrinėmis gatvėmis žygiavusių dalyvių buvo ne tik katalikai su penkiais vyskupais, grupe kunigų, seserų ir brolių vienuolių, bet ir nemažai protestantų (anglikonų), stačiatikių, netgi būrys pradėtos gyvybės apsaugai palankių ateistų (pro-life atheist groupe).

Vienas iš kalbėtojų šiame mitinge, priminęs šiemetinio renginio temą – „abortas nėra sveikatos priežiūra, sveikatos priežiūra nežudo“, – pastebėjo, kad pradėtų kūdikių, kurie „niekada nesirenka mirties“, gynimą skatina žymaus britų lyderio per Antrąjį pasaulinį karą Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) padrąsinimas gintis nuo mirtį nešančių priešų: „Mes kovosime pakrantėse, kovosime laukuose ir kalvose, kovosime miestų gatvėse ir niekada nepasiduosime“.

Manifestacijos organizatorė I. Vogan Sprius, savo ruožtu, pabrėžė, jog vis daugiau žmonių suvokia, kad šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja dviejų lygių teisingumas ir šio selektyvumo aukomis dažnai tampa motinų įsčiose augantys kūdikiai. „Betgi arba teisingumas taikomas visiems vienodai, arba nustoja būti teisingumu ir tampa privilegija išrinktiesiems, – aiškino ji. – Juk gyvybė nėra užtarnauta privilegija, bet Visagalio Dievo dovana, mus suteikiama per prasidėjimą“.

Jeigu įstatymas nesugeba pripažinti kiekvieno žmogaus orumo nuo prasidėjimo momento ir moko piliečius gerbti vienas kitą, tik tada, kai yra patogu ir naudinga, tai nėra ko stebėtis, kad mūsų visuomenėje trūksta sutarimo ir darnos. „Niekada nebus taikos ir santarvės šalyje, kol pirmiausia nebus taikos ir santarvės besilaukiančios  motinos įsčiose, – teigė gyvybės gynėja. – Ir tai turi saugoti įstatymas“.

Statistika nurodo, kad 65 milijonus gyventojų turinčioje Didžiojoje Britanijoje, kiekvienais metais atliekama daugiau kaip ketvirtis milijono (2022 metais – 252 tūkstančiai) abortų. Bet svarbu ne tik skaičius, o kiekviena išgelbėta gyvybė, nes kaip aiškina senovės žydų mokymas, išgelbėdamas vieną gyvybę, gelbėji pasaulį.

Todėl gyvybės gynėjai su artumu ir meile skubėdami suteikti paramą kiekvienai rūpesčiuose atsidūrusiai nėščiai moteriai, kiekvienam netikrumą jaučiančiam pradėto kūdikio tėvui, nori, kad būtų ištartas „taip“ brangios gyvybės dovanai, dėl ko „džiaugtųsi angelai danguje“ ir mes kartu su jais.

The post Mindaugas Buika. Malda už gyvybę – nusikaltimas? appeared first on LAIKMETIS.

JAV dvasininkai svarstė Vatikano deklaraciją „Dignitas Infinita“. Šiuo dokumentu siekiama skatinti visų žmonių orumą ir ginti gyvybę nuo pat pirmųjų jos stadijų iki mirties.

Penkerius metus rengtos deklaracijos dvidešimtyje puslapių skaitytojas randa ir lyties keitimo operacijų bei surogatinės motinystės pasmerkimą. Vatikanas šias medicinines procedūras prilygina abortams ir eutanazijai.

Vyskupų renginyje pažymėta, kad popiežius Pranciškus per visą savo pontifikatą kreipėsi į LGBTQ+ asmenis, o šis dokumentas nuvylė transseksualus ir jų teisių šalininkus.

Spokano (Vašingtono valstija) vyskupas Thomas Daly sakė: „Norime, kad mūsų jaunimas matytų Bažnyčios mokymą apie lytiškumą kaip gilesnio žmogaus asmens supratimo išraišką, o ne tik taisyklių rinkinį, prieštaraujantį mūsų populiariajai kultūrai.“

Virdžinijos vyskupas Michaelas Burbidge'as šią deklaraciją pavadino „neįtikėtinai savalaike“. „Deja, daugelyje valstijų abortai ir toliau įtraukiami į jų konstitucijas“, - sakė jis susirinkusiesiems, turėdamas omenyje neseniai valstijose vykusias referendumų iniciatyvas. - Žinome, kad dar turime daug ką nuveikti.“

Buvo pažymėta, kad per šiuos balsavimus JAV rinkėjai palaikė 7 iš 10 priemonių dėl teisės į abortą. Net Floridoje, kur teisės į abortus pataisa žlugo, šią priemonę palaikė 57 proc. rinkėjų, t. y. nedaug mažiau nei 60 proc. rinkėjų, kurių reikėjo, kad ji būtų priimta.

Komentuodamas JAV rinkėjų nuotaikas, Kanzaso arkivyskupas anksčiau sakė, kad balsavimo iniciatyvų dėl teisės į abortus sėkmė turėtų būti „skambutis“. Jis teigė, kad reikia konkretesnių formuluočių, kurios padėtų žmonėms priimti Bažnyčios mokymą gyvybės klausimais.

The post JAV vyskupai: negalima tylėti dėl abortų ir LGBT appeared first on LAIKMETIS.

„Žinoma, linkime jam viso geriausio“, – sakė kardinolas P. Parolinas pridurdamas, kad pagal Biblijos tradiciją visiems valdantiesiems būtina aukščiausia dorybė yra išmintis. Kardinolas reiškė viltį, kad naujasis prezidentas sieks įveikti visuomenės poliarizaciją, nes ji daro žalą ne tik Amerikos visuomenei, bet ir tarptautiniams santykiams.

Taip pat tikimasi, kad naujai išrinktas prezidentas prisidės prie pasaulinių konfliktų sprendimo, ypač tuose regionuose, kur žūsta daugybė žmonių. Nors Pietro Parolinas sveikino Donaldo Trumpo pažadą užbaigti karus, tačiau pridūrė turįs abejonių dėl pažadų greito įgyvendinimo galimybių. „Netikiu, kad jis turi burtų lazdelę“, – pastebėjo kardinolas, pabrėždamas, kad norint tikrai pasiekti taiką reikia nuolankumo ir noro tarnauti bendrajam gėriui.

Žurnalistai taip pat priminė prieštaringą Donaldo Trumpo požiūrį į migraciją. Kardinolas kritiškai vertino kalbas apie masišką migrantų deportavimą ir pabrėžė Šventojo Sosto poziciją. „Esame už tokią politiką, kuri būtų išmintinga, humaniška ir vengtų kraštutinumų“, – teigė P. Parolinas, primindamas popiežiaus raginimus saugoti migrantų orumą. Pasak kardinolo, tai yra vienintelis būdas išspręsti sudėtingas migracijos problemas, nekurstant susiskaldymo ir ksenofobijos.

Vis dėlto kardinolas pripažino, kad gali būti bendrų tikslų tarp Šventojo Sosto ir naujosios JAV administracijos, kaip antai gyvybės apsauga. Donaldas Trumpas ne kartą viešai pasisakė prieš abortus, remdamasis tradicine pozicija, kuri atitinka Katalikų Bažnyčios mokymą. Kardinolas išreiškė viltį, kad ši naujo prezidento pozicija ne skaldys visuomenę, bet prisidės prie konsensuso šiuo klausimu plėtimo.

The post Kardinolas P. Parolinas apie D. Trumpą: netikiu, kad jis turi burtų lazdelę appeared first on LAIKMETIS.

Pasak šalies vadovo, šie apdovanojimai liudija pagarbą tiems, kurie XX amžiaus viduryje susidūrė su tamsiausiomis žmogiškosios būties apraiškomis ir liko ištikimi savajai šviesai.

„Lemtingą akimirką pasirinkę tiesą vietoje abejonės, atjautą vietoje nužmogėjimo, gyvenimo viltį vietoje pražūties, šie Lietuvos žmonės pakeitė ne tik pavienių žydų tautybės žmonių, bet ir jų šeimų, bendruomenių, buvusių, esamų ir dar tik ateisiančių kartų likimus. Savo tvirtu moraliniu apsisprendimu jie įsirašė į Lietuvos ir pasaulio istoriją ir taip tapo nemirtingi“, – apdovanojimų ceremonijoje sakė šalies vadovas.

Pasak Prezidento, šiandien prisimename ir šimtmečiais daugiabalsį bei daugiakultūrį Lietuvos veidą kūrusią gausią žydų bendruomenę, kuri Antrojo pasaulinio karo metais buvo sadistiškai išplėšta iš gyvojo mūsų visuomenės audinio. Ši neregėto masto tragedija, pareikalavusi šimtų tūkstančių bendrapiliečių žydų gyvybių – tai milžiniška ir nepataisoma visos Lietuvos netektis.

Daugelis dramatiškų žydų gelbėjimo istorijų byloja apie nepaprastą gelbėtojų drąsą ir altruizmą. Apie visus įmanomus – ir neįmanomus – būdus rūpintis šalia esančiu žmogumi.

„Daugelis dramatiškų žydų gelbėjimo istorijų byloja apie nepaprastą gelbėtojų drąsą ir altruizmą. Apie visus įmanomus – ir neįmanomus – būdus rūpintis šalia esančiu žmogumi. Tačiau niekada – apie abejingumą svetimo skausmui. Išties, nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvybę, kaip ir nieko šventesnio už jos išsaugojimą“, – valstybės apdovanojimų ceremonijoje sakė Prezidentas.

Valstybės vadovas palinkėjo, kad šių nepaprastų žmonių gyvenimo istorijos ir iškalbingi darbai visu ryškumu šviestų pasauliui ir vėl susiduriant su naujomis blogio jėgų apraiškomis.

„Tegul šių drąsių žmonių pavyzdys tampa įpareigojimu mums visiems – visada stovėti žmogiškumo sargyboje, kurioje nėra vietos nejautrumui, diskriminacijai ir neteisybei. Iš jų semkimės įkvėpimo kas dieną teisingai pasirinkti. Rinktis meilę. Rinktis atjautą. Rinktis Žmogų!“ – akcentavo šalies vadovas.

Prezidento dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais buvo apdovanota 30 asmenų, visi po mirties. Tėvų, senelių ar prosenelių vardu apdovanojimus atsiėmė didvyrių artimieji. 

Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima rugsėjo 23 d.

The post Išties, nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvybę - G. Nausėda, įteikiant Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius appeared first on LAIKMETIS.

Vestminsterio pagalbinis vyskupas ir Vyskupų konferencijos atstovas gyvybės klausimais vyskupas Johnas Sherringtonas (Džonas Šeringtonas) rugsėjo 18 d. pareiškime teigė, kad Viešosios tvarkos įstatymas „yra diskriminacija ir neproporcingai veikia tikinčiuosius“.

„Religijos laisvė yra pamatinė kiekvienos laisvos ir demokratinės visuomenės teisė, būtina kiekvieno žmogaus klestėjimui ir orumo įgyvendinimui. Religijos laisvė apima teisę viešai reikšti savo privačius įsitikinimus liudijant, meldžiantis ir teikiant labdarą, taip pat ir už abortų įstaigų ribų“, - kalbėjo J. Sherringtonas.

„Be to, kad šis teisės aktas yra nereikalingas ir neproporcingas, mums didelį susirūpinimą kelia praktinis jo veiksmingumas, ypač atsižvelgiant į tai, kad trūksta aiškumo dėl privačios maldos praktikos ir pagalbos siūlymo „saugiose prieigos zonose“, - tęsė jis.

Viešosios tvarkos įstatymo priėmimas reiškia, kad nuo spalio 31 d. visoje Anglijoje ir Velse bus įvestos buferinės zonos aplink abortus atliekančias įstaigas, sudarančios 150 metrų atstumą nuo „bet kurios abortų klinikos dalies arba bet kurios prieigos prie bet kurio pastato ar teritorijos, kurioje yra abortų klinika“.

Rugsėjo 18 d. paskelbtame Vidaus reikalų ministerijos pareiškime rašoma: „Saugios prieigos buferinėse zonose bus draudžiama atlikti bet kokius veiksmus, kurie tyčia ar dėl neatsargumo daro įtaką kieno nors apsisprendimui pasinaudoti aborto paslaugomis, trukdo jas teikti arba sukelia priekabiavimą ar nerimą šiose patalpose besinaudojančiam ar jose dirbančiam asmeniui. Įstatymas bus taikomas 150 metrų spinduliu nuo aborto paslaugų teikėjo. Asmenims, pripažintiems kaltais dėl įstatymo pažeidimo, bus skiriama neriboto dydžio bauda.“

Artimiausiomis savaitėmis Policijos koledžas ir Karališkoji prokuratūra turėtų paskelbti gaires, kas konkrečiai bus laikoma neteisėta veikla. Tarp už gyvybę kovojančių aktyvistų tebėra neaišku, ar tyli malda bus laikoma „neteisėta veikla“ pagal naująjį teisės aktą.

Šis prieštaringai vertinamas klausimas pateko į pirmuosius laikraščių puslapius po to, kai 2022 m. lapkritį ir 2023 m. vasarį labdaros organizacijos darbuotoja Isabel Vaughan-Spruce (Izabelė Vogan Sprius), buvo du kartus apieškota ir suimta už tai, kad tyliai meldėsi prie abortų klinikos. Vis dėlto galiausiai Vest Midlandso policija jai atlygino žalą, atsiprašydama ir išmokėdama 13 000 svarų sterlingų (apie 10 913 eurų) išmoką, todėl kyla klausimų, kiek toli bus taikomi naujieji teisės aktai.

Rugsėjo 18 d. išplatintame pareiškime JK organizacijos „Teisė į gyvybę“ atstovė spaudai Catherine Robinson (Katerina Robinson) teigė: „Šimtams moterų prie abortų klinikų padėjo už gyvybę pasisakantys savanoriai, kurie suteikė joms praktinę paramą ir taip paaiškino, kad jos turi kitą išeitį, o ne tik daryti abortą.“

„Kitą mėnesį įvedus buferines zonas, bus panaikinta gyvybiškai svarbi praktinė pagalba, kurią prie abortų klinikų teikia savanoriai. Pagalba suteikia tikrą pasirinkimą ir pagalbą moterims, kurios gali patirti prievartą, ir tikėtina, kad dėl aborto bus prarasta dar daugiau gyvybių“, - teigė ji.

The post Anglijos ir Velso katalikų vyskupai pasmerkė teisės aktą dėl maldos prie abortų klinikų draudimo appeared first on LAIKMETIS.

Dėl to dar brangesnis buvo Šventojo Tėvo pasiuntinio Ukrainoje – apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Visvaldo Kulboko – atvykimas į Šiluvą iš Kyjivo rugsėjo 15-ąją Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo kvietimu.

Svečias sakė katechezę, vadovavo Eucharistijai, dalijosi ganytojišku padrąsinimu, kaip nuolat stiprina ir visaip gelbsti karo siaubą išgyvenantiems Ukrainos gyventojams.

Prieš Gailesčio aktą arkivyskupas, kuris yra mūsų tautietis, atkreipė dėmesį, jog dėkodami Dievui už laisvę Lietuvoje ir brangindami ją atsiprašome (o tai reiškia – norime nebekartoti nuodėmių), kad esame šalis lyderė tarp Europos šalių pagal savižudybių skaičių, daugybę abortų.

Homilijoje, be kita, arkivyskupas V. Kulbokas pasidalijo mintimis, ką reiškia Jėzaus žodžiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs...“ (Mk 8, 34).

Pasak arkivyskupo, Jėzus kalba apie atsižadėjimą savojo „ego“, savo riboto mąstymo, savo baimių.

„Šėtonas atneša mums baimę. Su Jėzumi nėra ko bijoti, – kalbėjo arkivyskupas V. Kulbokas ir baigė homiliją žodžiais sau ir kitiems: – Išsižadu savęs, savo baimių, prisirišimų, nuodėmių, egoizmo, pykčio, nevilties, beprasmybės, tuščio laiko leidimo. Šito šiandien išsižadu, kad, Jėzau, Tu būtum mano gyvybė.“

Atnašų procesijoje dalyvavo jaunieji savanoriai – net 70 jaunų žmonių šiemet dovanojo savo laiką atlaiduose!

„Būkit palaiminti, Viešpaties numylėti“, – sakė arkivyskupas K. Kėvalas baigiamąją atlaidų dieną, nuoširdžiai padėkodamas visiems, kas prie jų prisidėjo darbu, dovanomis, pasidalijo turimomis gėrybėmis.

The post Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Visvaldas Kulbokas Šiluvoje: su Jėzumi nėra ko bijoti appeared first on LAIKMETIS.

„Ordo Iuris" teisininkų aktyvumo dėka apginta konkretaus vaiko, užšaldyto embriono forma in vitro procedūros metu, teisė į gyvybę. Dar visai neseniai atrodė, kad tokie vaikai beveik neturi teisių, tačiau tai jau pasikeitė!

In vitro procedūroje pradėtas ir užšaldytas vaikas galės gimti, praėjus 9 metams po sesers, pradėtos pagal tą pačią in vitro procedūrą, gimimo. Deja, per tą laiką vaiko tėvų santuoka subyrėjo. Motina sutiko su skyrybomis, pareikalavusi, kad tėvas neprieštarautų užšaldyto vaiko gimimui, tačiau tėvas nesilaikė susitarimo ir bet kokia kaina bandė sustabdyti jau gyvo vaiko gimimą, reikalaudamas, kad jis būtų „sunaikintas" arba atiduotas anoniminiam įvaikinimui. Motina kreipėsi į „Ordo Iuris", prašydama paramos, kovojant už savo kūdikio teisę į gyvybę.

Teisme vyras pagrindė savo prieštaravimą tariamu rūpesčiu dėl vaiko gerovės: vaikui gimus, jis augtų nepilnoje šeimoje. Savo ruožtu mūsų teisininkai teigė, kad pagal mokslą ir Lenkijos teisę žmogaus gyvybė prasideda nuo pastojimo momento, todėl užšaldytas vaikas turi teisę gimti, remiantis Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu, kuriame konstatuota, kad embrionas turi teisę į gyvybę ir negali būti traktuojamas kaip daiktas. Spręsdamas bylą, Radomo apylinkės teismas pripažino „Ordo Iuris" pozicijos teisingumą.

Paskelbėme išsamią precedento reikšmę turinčio sprendimo analizę, siekdami, kad jis turėtų didelę įtaką Lenkijos teismų praktikai ir patvirtintų, kad gyvybės apsauga prasideda nuo pastojimo momento.

Byla taip pat sudomino kairiųjų pažiūrų žiniasklaidą, kuri buvo pasipiktinusi, kad teismas leido moteriai nuspręsti dėl vaiko gimdymo prieš tėvo valią. Tai tikrai mįslinga. Kai motina ketina nužudyti savo vaiką, tie patys laikraščiai teigia, kad vyras neturi teisės pasisakyti šiuo klausimu. Atrodo, kad pagrindinis kairiųjų ideologų rūpestis yra priešinimasis pradėtai gyvybei, o motinų ar tėvų teisės traktuojamos tik instrumentiškai.

Praėjusių metų rudenį, kai Lenkijos parlamentas rengė įstatymo, numatančio in vitro viešojo finansavimo įvedimą, projektą, paskelbėme analizę, kurioje parodėme neetišką dirbtinio apvaisinimo pobūdį.

Atkreipėme dėmesį, kad dėl šios priežasties parlamentarai, atstovaujantys gyvybės civilizacijai priklausantiems rinkėjams, turėtų balsuoti už tai, kad viešasis in vitro procedūros finansavimas būtų atmestas. Jei tai nepavyks, jie turėtų stengtis pateikti pataisą, kuria būtų uždrausta kurti perteklinius embrionus, apribota tokio sprendimo pasiūla susituokusioms poroms, taip pat uždrausta naudoti anoniminių donorų genetinę medžiagą. Tokiu būdu kiekvienas dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtas vaikas galėtų susipažinti su savo biologiniais tėvais. Mes taip pat pareikalavome, kad vyriausybė įsipareigotų rengti ir viešai skelbti metines ataskaitas apie in vitro metodu pradėtų vaikų skaičių, nurodant gimusių, užšaldytų ir mirusių vaikų skaičių.

Atrodo, kad pagrindinis kairiųjų ideologų rūpestis yra priešinimasis pradėtai gyvybei, o motinų ar tėvų teisės traktuojamos tik instrumentiškai.

„Ordo Iuris" institutas dalyvavo tarptautinėje ekspertų koalicijos veikloje. Ši koalicija siekia įtikinti pasaulio šalis apriboti surogatinės motinystės (susijusios su in vitro) procedūrą, kuria taikant vaikai auginami pagal konkretų užsakymą, įskaitant vaikus, skirtus tos pačios lyties poroms.

Gindami gyvybės civilizacijos vertybes, jau daugelį metų priešinamės nehumaniškai surogatinės motinystės praktikai, taigi ir prekybai žmonėmis, kai moterys verčiamos gimdyti vaikus už pinigus. Vykdydami šią veiklą, balandžio pradžioje mūsų teisininkai pasisakė tarptautinėje konferencijoje Romoje, kurdami plačią, tarptautinę pasipriešinimo grupę, siekiančią uždrausti vadinamąją „pakaitinę motinystę". Renginyje taip pat dalyvavo ir Šventojo Sosto valstybės sekretoriato sekretoriaus pavaduotojas kun. Miroslavas Vachovskis, kuris aiškino moraliai neigiamą surogatinės motinystės pobūdį ir kreipėsi į geros valios asmenis, atstovaujančius įvairias religines ir politines pažiūras, kviesdamas juos įsijungti į kovą su šiuo neetišku reiškiniu.

Po kelių savaičių Europos Parlamentas priėmė Europos Komisijos pasiūlytą Direktyvos dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos pakeitimo projektą, kuris yra svarbus žingsnis, siekiant užkirsti kelią surogatinei motinystei. „Ordo Iuris" instituto teisininkai šia tema parengė analitinį teisinį komentarą. Jame atkreipėme dėmesį į tai, kad ypač svarbus EK pasiūlymo elementas yra galutinai įgyvendintas reikalavimas „išnaudojimą, naudojant surogatinę motinystę" kvalifikuoti kaip vieną iš išnaudojimo formų, kuri yra nusikaltimo, susijusio su prekyba žmonėmis, potipis. Pabrėžėme, kad surogatinė motinystė visų pirma smogia moters ir jos vaiko orumui, kurie šiuo atveju yra sumažinti iki veisimo ir pardavimo objekto vaidmens komerciniame sandoryje.

Pataisytoje direktyvoje nustatytos naujos teisinės sankcijos už nusikaltimus, susijusius su prekyba žmonėmis. Jos visų pirma apima teisės naudotis viešosiomis paslaugomis, įskaitant konkursų procedūras, subsidijas, koncesijas ir licencijas, atėmimą, taip pat įveda galimybę panaikinti veiklos leidimus subjektams, kurie gauna naudos iš tokių nusikaltimų. Dokumente taip pat numatyta sukurti nacionalinius mechanizmus, skirtus padėti tokių nusikaltimų aukoms.

The post Jerzy Kwasniewski. In vitro procedūros metu užšaldytas kūdikis turi teisę gimti appeared first on LAIKMETIS.

„Abu yra prieš gyvybę. Tas, kuris atsikrato migrantų, ir ta, kuri žudo vaikus. Abu yra prieš gyvybę“, – sakė Pranciškus žurnalistams lėktuve, grįžtančiame į Romą po 12 dienų trukusios kelionės po Aziją.

„Nesu amerikietis ir ten nebalsuosiu. Bet tegul bus aišku: tiek migrantų išsiuntimas, tiek nesuteikimas jiems galimybės dirbti ir jų nepriėmimas yra nuodėmė, tai rimta“, – sakė jis.

Buvęs prezidentas D. Trumpas, siekiantis grįžti į Baltuosius rūmus per lapkritį vyksiančius rinkimus, pažadėjo surinkti nelegalius imigrantus ir juos deportuoti.

Jis taip pat sudarė sąlygas 2022 metais JAV Aukščiausiajam Teismui panaikinti sprendimą 1973 metų byloje „Roe prieš Wade“ („Rou prieš Veidą“), užtikrinusį konstitucinę teisę į abortą, kurią K. Harris pažadėjo atkurti.

„Iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. Kuris yra mažesnė blogybė? Ta ponia ar tas ponas? Aš nežinau. Kiekvienas turi pagalvoti ir priimti šį sprendimą pagal savo sąžinę“, – sakė Pranciškus.

The post Popiežius Pranciškus apie JAV prezidento rinkimus: iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę appeared first on LAIKMETIS.

2021 m. rugsėjo 12 d. Šiluvoje buvo paskelbta Deklaracija, kuri iš esmės buvo priminimas tų esminių reikalavimų, kurie laisvoje demokratinėje valstybėje sudaro pamatinius asmens ir visuomenės gėrius. Nors Deklaracija išryškino būtinybę gerbti dabartinei Lietuvai – jos fiziniam ir dvasiniam klestėjimui – svarbius dorinius dalykus, tačiau visuomenėje atitinkamos pozityvios reakcijos nebuvo.

Tad visai dėsninga, kad, praėjus trejiems metams, šiandieninė Šiluvos konferencija, tarp kitų, iškelia nepaprastai svarbų valstybinės reikšmės klausimą: Ar įmanoma saugi, vidinėms ir išorinėms grėsmėms atspari, laisva visuomenė, kurioje nėra puoselėjamos jos narių dorybės?

Šiluvos Deklaracija pirmiausiai ragina gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Savaime suprantama, kad žmogaus gyvybė yra esminis ir pirminis gėris, sudarantis pagrindą visoms kitoms žmogaus vertėms. Nėra pasaulyje didesnės vertybės už žmogaus gyvybę. Žmogus nėra savo gyvybės pradininkas – jis ją gauna kaip stebuklą, kaip brangiausią Dievo dovaną, kurią privalo labiau už viską branginti ir puoselėti.

Žinome, kad ypatingas žmogaus gyvybės vertinimas atsirado ne su dabartine kultūra ir civilizacija, bet kur kas anksčiau. Dar  IV a. pr. Kr. žymusis senovės graikų gydytojas Hipokratas, vadinamas medicinos tėvu, paskelbė Hipokrato vardu vadinamą priesaiką, kuria pasižadama: Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos. Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.

Nuo seniausių laikų žmogaus gyvybės branginimas ir puoselėjimas daugeliui taurių žmonių buvo svarbiausiu rūpesčiu. Šis rūpestis atsispindi didžiosiose pasaulio religijose, jis skelbiamas ir šiuolaikinės Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pirmuoju straipsniu, morališkai nuspalvindamas visų kitų 30-ties straipsnių turinį: Visi žmonės – skelbia toji Deklaracija - gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.

Žmogaus gyvybės branginimas yra visų kitų dorybių pagrindas. Netikras yra rūpestis šeima, žmonija, teisingumu, tautos ir politikos laisve, jeigu nesistengiama užtikrinti žmogaus gyvybės nuo pat jos pradėjimo. Tuo pačiu, nesant besąlyginės pagarbos piliečių gyvybei, negali būti saugi, vidinėms ir išorinėms grėsmėms atspari laisva visuomenė.

Tokios mintys verčia atidžiau pažvelgti į Lietuvos gyventojų požiūrį šiuo klausimu. Pastarąjį dešimtmetį atliktos apklausos rodo, kad abortą pateisina apie 84 proc. gyventojų. Tad ar tokia visuomenė yra saugi, atspari vidinėms ir išorinėms grėsmėms, jeigu jos absoliuti dauguma narių nenori ir nesiruošia saugoti ateinančių gyventi, bet dar nesugebančių apsiginti, būsimų mūsų valstybės piliečių? Kartu iškyla svarbus pradinis klausimas: kokiu būdu išsikerojo tokia mūsų visuomenės pasaulėžiūra ir moralė, tokia nepagarba žmogaus gyvybei?

Sovietų okupuotoje Lietuvoje abortas buvo įteisintas 1955 m., paskatinęs intensyvų būsimų kūdikių naikinimą, kuris tebesitęsia ir dabar. Abortų dekriminalizavimą daugelis sovietinių žmonių priėmė kaip sunkaus sovietinio gyvenimo palengvinimą. Nes nepagarba žmogaus gyvybei, kaip ir dvasinėms vertybėms, sparčiai išplito jau per pirmąjį – represinį – sovietinės okupacijos dešimtmetį. Tam negalėjo pasipriešinti nei dvasininkai, nei vienuoliai, nei mokytojai, kurie pirmiausiai buvo tremiami į Rusijos lagerius. Lageriuose kalėjo šimtai aktyviausių Lietuvos kunigų ir beveik visi vyskupai, todėl nebebuvo autoritetingų dvasininkų, galėjusių pasipriešinti prasidėjusiam kūdikių žudymui.

1969 metų vasarą lankydamasis Svėdasuose girdėjau jausmingą tėvo P. Masilionio pamokslą dėl negimusių kūdikių žudymo. Pabaigoje pamokslo jis pritilo, o tada, pakėlęs rankas, grėsmingu balsu užbaigė: „Ir tai vyksta visame krašte!“ Išvadas turėjo padaryti patys klausytojai, tačiau tai buvo tyruose šaukiančiojo balsas...

Žvelgiant krikščionio akimis, kūdikių naikinimas yra grėsmingiausias reiškinys, nes, kaip įspėja Katalikų Bažnyčios katekizmas, nekalto kūdikio nužudymas šaukiasi Dangaus keršto, o Bažnyčioje iškart įsigalioja ekskomunika, atskirianti kūdikio žudikus nuo Bažnyčios teikiamų malonių. Tūkstančiai šeimų ligi šiol tebepuoselėja šį dvasinės mirties marą, kurio šešėliai daugelį sutuoktinių lydi visą gyvenimą amžinosios mirties link...

Netikras yra rūpestis šeima, žmonija, teisingumu, tautos ir politikos laisve, jeigu nesistengiama užtikrinti žmogaus gyvybės nuo pat jos pradėjimo.

Reikia pastebėti, kad Katekizme minima „dangaus bausmė“ nebūtinai reiškia kokią nors fizinę bausmę. Pirmiausiai tai dvasinis praradimas ir nelaimė, nes galioja žmogaus dvasinei būsenai, moralinei sveikatai ir amžinajam pomirtiniam gyvenimui. Baisiausia, kad ne sovietiniai atėjūnai, o lietuviškieji sovietinės okupacijos šalininkai tapo aršiausiais ateistinės ideologijos skelbėjais, siekdami paneigti krikščioniškos pasaulėžiūros ir pomirtinio gyvenimo pagrįstumą, tuo norėdami pateisinti savo amoralų elgesį.

Kuomet į Lietuvos Sąjūdį susibūrė žmonės, ištroškę asmens laisvės, pažinimo laisvės ir kūrybos laisvės, susidomėjimas religija buvo tartum naujo pasaulio ir naujo verslo atradimas. Į bažnyčias plūdo net buvę aktyvūs ateistai ir KGB agentai. Kai kurie tapo parapijų aktyvistais, chorų dalyviais ir net... tikybos mokytojais!

Iš šitokių krikščionių susigrupavo politinės partijos, kurių nariai, Seime laisvanoriškai prisiekdami, ligi šiol deklaruoja Dievo vardą. Deja, jų kuriami ir priimami įstatymai dažnai apeina evangelinius principus ir  krikščioniškąją moralę, ypač kai iškyla reikalas ginti kūdikių gyvybę, globoti šeimas bei užtikrinti moralinį jaunimo ugdymą ir švietimą. Kodėl taip vyksta? Kaip atsirado toks prieštaravimas tarp politinio pozavimo ir realaus gyvenimo?  

Taip yra todėl, kad sovietinio ateizmo aršumas sumažėjo, bet jo esmė niekur nedingo. Nors po 30-ties laisvės ir nepriklausomybės metų, net 83 proc. Lietuvos piliečių apklausų metu save įvardina krikščionimis, bet apie 40 proc. neigia pomirtinį gyvenimą bei prisikėlimą po mirties, o apie 30 proc. netiki Dievu nei Kristaus realumu. Jiems krikščioniškas gyvenimo būdas yra nemadingas, nepelningas, nenaudingas ir neįdomus.

Savo susikurtoje miglotoje religijoje jie kartais praktikuoja kiaušinių dažymą, eglučių puošimą ar išgalvoto Senio Šalčio pagerbimą, bet nemato prasmės praktikuoti tikras dorybes: artimo meilę, maldą, santūrumą, santuokinę ištikimybę, labdarą, kantrybę ir t.t. Tad nėra ko stebėtis, kad tokie tariamieji krikščionys nepalaiko Šiluvos deklaracijos ir net piktinasi dėl tradicinio krikščioniško požiūrio į santuoką. Ne tik piktinasi, bet ir buriasi į politines grupes, kurios brandina tikslą išstumti krikščionybę, jos moralę ir kultūrą už įstatymo ribų, o kartu ir iš europinio gyvenimo.

Visa tai matant, belieka Šiluvos Deklaracijos autoriams, šalininkams ir gerbėjams aktyviau ir glaudžiau bendrauti su tais 10 proc. Lietuvos krikščionių, kurie gyvenime dar vadovaujasi Dievo ir Bažnyčios įsakymais. Jiems geriausiu pavyzdžiu buvo ir dar bus nukirsdintasis Jonas Krikštytojas, nors prie Europos Parlamento durų jau nekantriai trepsena feministinės Erodiados su  dubenimis...                                          

The post Petras Plumpa. Žmogaus gyvybė – dorybių pagrindas appeared first on LAIKMETIS.

Policija sulaikė I. Vaughan-Spruce po to, kai ji atsisakė savanoriškai vykti į policijos nuovadą. Nors kaltinimai buvo panaikinti, po trijų mėnesių ji vėl buvo suimta prie tos pačios klinikos.

Teismai stojo į jos pusę, iš policijos ji gavo finansinę kompensaciją. Leidinys „European Conservative“ paskelbė interviu su aktyviste, kurį kviečiame perskaityti lietuviškai.

Kaip įsitraukėte į judėjimą už gyvybę?

Užaugau katalikiškoje šeimoje. Ypač mano tėvas buvo tvirtai nusistatęs už gyvybę, nors manau natūralu, kad bet kuris vaikas turėtų būti už gyvybę, nebent būtų mokomas kitaip. Laimei, manęs nemokė dehumanizuoti negimusio kūdikio.

Vaikystėje prisimenu, kaip buvo uždaryta vietinė psichiatrijos ligoninė, kurioje gyveno žmonės, turintys sunkių psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, šizofrenijos ar bipolinį. Daugelis šių žmonių negalėjo susidoroti su išsiuntimu gyventi atskirai, todėl mano tėtis jiems atidarė mūsų namus.

Prisimenu, kaip aš ir mano penki broliai ir seserys gyvenome viename miegamajame, o kiti mūsų didelio namo ant kalvos kambariai buvo atverti „svečiams“. Vieni pasilikdavo savaitėms, kiti - daugeliui metų. Vėliau jie man pasakojo, kad tai buvo geriausi jų gyvenimo metai - šis laikas buvo toks svarbus ir mums, vaikams. Jie išmokė mane vertinti žmones dėl to, kas jie yra, o ne tik dėl to, ką jie daro ar pasiekia.

Tik paauglystėje pradėjau laikytis savo įsitikinimų už gyvybę. Būdama paauglė, skaičiau daug karo istorijų, įsijausdavau į jas ir klausdavau savęs, ką būčiau dariusi, jei būčiau gyvenusi tais laikais: ar man būtų užtekę ryžto ką nors pasakyti arba drąsos ką nors padaryti?

Pamažu supratau, kad užduodu neteisingą klausimą. Tai buvo ne tiek klausimas, ką būčiau dariusi, jei būčiau gyvenusi anuomet, bet ką darau dabar? Supratau, kad ištisai populiacijos daliai buvo atimta žmogaus teisė į gyvybę. Negalėjau būti tiesiog abejinga.

Kas jus paskatino melstis prie abortų centro?

Manau, kad iš pradžių tai buvo neteisybė negimusio vaiko atžvilgiu. Jaučiau, kad tai didžiulis Dievo įžeidimas, kai tauta teisėtai atsikrato vaikais kaip šiukšlėmis. Abortų centras, prie kurio ėjau melstis, buvo pirmasis šalyje atidarytas centras, kuriame per metus buvo atliekama 10 000 abortų. Supratau, kad kiekvienas iš šių kūdikių turi didžiulę vertę ir yra nepakartojamas dieviškojo Kūrėjo, kuris nedaro klaidų, kūrinys.

Kai meldžiausi prie šio centro, susidūriau su į įvairias ir sunkias situacijas patekusiomis moterimis, kurioms abortas galiausiai nepadėjo; joms tiesiog viena problema buvo pakeista kur kas gilesne. Mačiau, kaip jos išeina iš centro tuščiomis veido išraiškomis, apgailėtinos būklės arba verkia į telefoną. Žala, kurią šioms moterims padarė abortas, tapo nauja motyvacija, nes žinojau, kad jos nusipelnė geresnės dalios.

Birmingeme pradėjau kampaniją „40 dienų už gyvybę“, organizuodama rotaciją, kad 40 dienų iš eilės kasdien nuo 8 iki 20 val. ten melstųsi po du žmones. Pačią pirmąją šios kampanijos dieną tyliai meldžiausi prie abortų centro. Priešinga kelio puse ėjo jauna moteris. Ji pašaukė mane ir paklausė, kodėl čia stoviu. Paaiškinau, kad meldžiuosi ir esu čia tam, kad pasiūlyčiau pagalbą ir alternatyvas tiems, kurie naudojasi abortų centro paslaugomis. Šios jaunos moters veide atsirado neįtikėtinai liūdnas žvilgsnis, ir ji atsakė: ,,Kodėl nebuvote čia praėjusią savaitę? Jei kas nors būtų čia buvęs praėjusią savaitę, aš nebūčiau pasidariusi aborto“. Viduje pasižadėjau, kad bent jau artimiausias 40 dienų niekas kitas negalės to pasakyti.

Kokia buvo patirtis, kai jus suėmė už tylią maldą?

Tai buvo labai siurrealistiška. Prisimenu, kaip pirmą kartą prie abortų centro žiūrėjau į patalpą, kurioje iš tikrųjų atliekami abortai (buvęs darbuotojas paaiškino, kuri tai patalpa), ir bandžiau suvokti, kad ten kasmet nutraukiama 10 000 kūdikių gyvybė, tačiau gyvenimas žaliuojančioje gyvenamojoje gatvėje vyko įprasta vaga.

Kai buvau suimta, taip pat jaučiausi tarsi sapne, nes tiesiog stovėjau gatvėje ir meldžiausi viduje (prieš tai niekada neturėjau net baudos taškų vairuotojo pažymėjime), ir girdėjau žodžius, kuriuos galima išgirsti tik per televiziją: „Viskas, ką jūs darote ar sakote, gali būti panaudota prieš jus“. Tuo metu net neprisipažinau tyliai meldęsis; tik pasakiau: „Galbūt meldžiausi mintyse, bet garsiai nieko nesakiau“.

Vis tik jaučiausi keistai rami. Kaip ir pirmąją dieną prie abortų centro, žinojau, kad esu ten, kur Dievas nori, kad būčiau, todėl, nors akivaizdu, kad sulaikymas ir krata viešoje vietoje buvo labai nemaloni situacija, jaučiau vidinę ramybę.

Ar jūsų sėkminga byla, kurią palaikė ADF JK, sukūrė precedentą kitiems gyvybės gynėjams, siekiantiems liudyti ne klinikose?

Tai labai stiprus, nors ir ne privalomas teismo precedentas. Viešosios tvarkos įstatymas, kuriuo visoje šalyje bus nustatytos buferinės zonos aplink abortų centrus, yra parengtas labai plačiai ir jį reikės aiškinti teisėsaugos institucijoms visoje Anglijoje ir Velse. Mano bylos baigtis yra tvirčiausias ženklas, kad policijos pareigūnai tylios maldos nelaikys kriminaliniu nusikaltimu - šis ženklas atitinka ankstesnių vidaus reikalų ministrų rekomendacijas.

Teisinės valstybės principas reikalauja, kad įstatymas būtų aiškus, nuoseklus ir nuspėjamas. Tikrai nesitikiu, kad Vest Midlandso policija dar kada nors mane suims už tylų meldimąsi, ypač atsižvelgiant į šios bylos baigtį ir ankstesnį išteisinantį nuosprendį magistratų teisme. Nuoširdžiai tikiuosi, kad naujoji vyriausybė atidžiai išnagrinės mano bylą ir susilaikys nuo gairių, kuriose tyli malda būtų įvardyta kaip nusikalstama veika.

Kokią žinią tikitės pasiųsti tiems, kurie įžengia į abortų centrą?

Svarstantiems apie abortą noriu pasiūlyti kitą galimybę. Daugelis moterų, su kuriomis bendrauju ir kurios pasidarė vieną ar kelis abortus, man pasakojo, kad buvo blogai pasiruošusios pasekmėms, ypač emocinei sveikatai, bet neretai ir fizinei sveikatai. Manau, kad kiekviena moteris turi teisę žinoti tiesą. Taip pat ir tai, kad jos gali rinktis iš kitų galimybių.

Palaikau ryšius su įvairiomis organizacijomis ir asmenimis, kurie gali padėti (ir jau padėjo) moterims ir poroms įvairiais būdais. Pavyzdžiui, pagalba dėl finansų, vaiko priežiūros, antros gydytojo nuomonės, apgyvendinimo, įvaikinimo, konsultavimo, patarimų, kaip tęsti darbą ar studijas, kūdikių prekių ar tiesiog dėl poreikio su kuo nors pasikalbėti.

Galiausiai siūloma viltis, nesvarbu, kokioje situacijoje kas nors yra atsidūręs. Net jei buvo padarytas abortas, mes galime pasiūlyti realią pagalbą ir kartu su jais rasti teigiamą ir gyvenimą patvirtinantį sprendimą.

The post Maldininkė prie abortų klinikos: negalėjau likti abejinga appeared first on LAIKMETIS.