Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

Šešta dalis čia.

Septinta dalis.

Aštunta dalis.

Biblioterapija kaip skaitymas sielai ir dvasiai

Skaitymas. Apibendrinantis, vienijantis, teikiantis vienovę, gydantis, kuriantis vientisus, paveikius vaizdus, kuriuose atsispindi mūsų-mano vidinis ir mano-mūsų bendras ir vientisas išorinis pasaulis. Gaivinantis sielą iš vidaus ir teikiantis dvasios išorėje.

Kaip jau minėjau, kalbėdamas apie savo psichoterapiją, norėčiau parodyti ne tik vientisą, bet ir gydomąjį visos psichoterapijos vaizdą, drauge — paradoksaliai — ir vientisą gydomąjį jos atskirų dalių, sričių vaizdą. Tai įmanoma tik esant jų tiek vidaus, tiek išorės vienybei. „Krikštas“ vandeniu ir dvasia. Dvasia ir siela. Dalyvaujant tikėjimui.

Ir tuomet, net ir dėstant taip trumpai, bet akivaizdžiai veikiant sielai ir dvasiai, ši psichoterapijos sritis įgauna savarankiško vientisumo ir paveikumo, tuo atspindėdama visos psichoterapijos sistemos vienovę, viso santykių komplekso „psichoterapija-psichoterapeutas-psichoterapijos priemonės-pacientas“ vienovę.

Biblioterapija (BT) šiuo atžvilgiu — ypač dėkingas, ryškus pavyzdys. Mūsų įprastame, stresų kupiname, patogeniškame, liguistame pasaulyje ir skaitymas yra patogeniškas. Jis ne tiek skatina mūsų atskirų procesų, mūsų individualybės, mūsų bendruomenių vientisumą, bet ir labiau išryškina ir įtvirtina ribas. Vis daugiau sužinome. Dažniausiai apie įvairias gyvenimo detales, dalis, apie atskirus procesus. Tai atskirybių žinojimas. Žinojimas, atskiriantis mus nuo bendro žinojimo. Nuo žinojimo kartu, nuo su-si-žinojimo. Tai žinios, kurios mus tolina vieną nuo kito. Net ir nuo savęs. Nuo bendro žinojimo apie save. Nuo žinojimo, kuris mūsų vidinį pasaulį jungia į vienovę, į vaizdinį, į tapatybę. Nuo žinios apie išorinį pasaulį kaip vienovę.

Vis daugiau sužinome apie ligas ir beveik nieko — apie sveikatą…

Tačiau eikime arčiau prie mūsų temos. Vis daugiau sužinome apie ligas ir beveik nieko — apie sveikatą… Vis plačiau — apie ligų priežastis ir beveik nieko apie sveikimą… Kalbame apie neapykantos, bet ne apie meilės ir draugystės priežastis… Vis daugiau žinome apie „gėrio ir blogio pažinimo medį“… Bet faktiškai — apie blogio pažinimą…

Biblioterapija — gydomasis ir gydantis skaitymas. Kodėl? Nes tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei…

Tad pažvelkime į BT kaip į gydomąjį ir gydantį skaitymą per dvasingumą, kurį randame Ivano Iljino, žodžio meistro, mąstytojo, rašytojo, skaitytojo, visuomenės veikėjo, raštuose.

„Kaip atsirado, kaip subrendo tai, kas parašyta?

Kažkas gyveno, mylėjo, kentėjo ir džiaugėsi; stebėjo, galvojo, troško — patyrė viltį ir neviltį. Ir panoro papasakoti apie kažką, kas mums visiems svarbu, ką mums būtina dvasiškai pamatyti, pajusti, apmąstyti ir suvokti. Vadinasi, ką nors reikšminga apie kažką svarbaus ir vertingo. Ir štai jis leidžiasi ieškoti tinkamų vaizdinių, aiškių ir gilių minčių, tikslių žodžių. Tai buvo nelengva, pavykdavo ne iš karto ir ne visada.

Atsakomybę jaučiantis rašytojas brandina savo knygą ilgai, ištisais metais, kartais net visą gyvenimą, nesiskirdamas su ja nei dieną, nei naktį; atiduoda jai geriausias savo jėgas, savo įkvėpimo valandas, „serga“ jos tema ir „gydosi“ rašydamas. Ieško tuo pat metu ir tiesos, ir grožio, ir „tikslumo“ (pasak A. Puškino), ir tinkamo stiliaus, ir tinkamo ritmo; ir visa tai tam, kad neiškraipydamas papasakotų, ką regėjęs širdimi…“

„Ir štai mes, skaitytojai, imamės šios knygos. Prieš mus — jausmų, įžvalgų, idėjų, vaizdų, valios pliūpsnių, raginimų, įrodymų sankaupa, ištisas dvasios statinys (paryškinta mano — A. A.), kuris mums pateikiamas ne atvirai, o tarsi užšifruotas. Jis glūdi už tų juodų negyvų kabliukų, už visiems žinomų, nuzulintų žodžių, už visiems suprantamų vaizdinių, už abstrakčių sąvokų. Gyvenimą, ryškumą, jėgą, prasmę, dvasią — visa tai iš tenai privalo ištraukti pats skaitytojas. Jis turi atkurti sau tai, ką sutvėrė autorius…“

„Tikrasis skaitymas — tai savotiška meninė aiškiaregystė.“^[1]

Tikiuosi, dauguma skaitytojų ne vien suprato, bet ir suvokė, priėmė kaip dovaną akivaizdų, gana tikslų, teisingą, gyvą, dvasingą paveikslą — štai netikras, suskaidytas, į atskirumus pabiręs ir mus į dalis trupinantis skaitymas, o greta — tikrasis skaitymas, vienijantis mūsų pojūčius, jausmus, potraukius, atmintį, mintis, valią į vientisus ir gydančius vaizdinius, tokius, kurie daro mus pačiais savimi ir grąžina mums mus pačius… Tampame mūsų kalbos, kultūros, mūsų visuomenės žmonėmis… I.Iljino žmonėmis. Susijusiais su juo giminystės ryšiais. Jo giminaičiais… Mes ne pasyviai mąstėme jo žodžius, bet sau ir savyje atkūrėme tai, ką sukūrė autorius. Ir išgyvenome ne kokią nors mistinę būseną, o realią, naudingą, mus keičiančią aiškiaregystę ir ją įsisavinome. Ir sieloje pajutome vienovės šilumą, kuri leidžia įžvelgti dvasingumą. Ir jau ne tik mūsų autoriaus, jo vaizdinių dvasingumą, bet ir jį patį kaip dalį mano „Aš“. „Aš“, „Mes“ netapome Ivano Iljino dalimi; mes įgijome dalį, dėl kurios tapome vieningesni, vientisesni. Nes ta „dalis“ sau, savyje, kitiems yra vientisa. Ir skleidžia tą vientisumą, dovanoja, veikia, teikia malonę, daro gera…

Kaip šituo skaitydamas gali užsiimti kiekvienas psichoterapeutas ir net pats pacientas? Vaizdingai tariant, galima pasiremti jau pažįstama aforizmų sistema: raidė marina — žodis gaivina (nes žodis — jau raidžių vienovė, jau vaizdas…). Knyga marina — tikėjimas gaivina (knyga marina, jeigu ji — pirmoje vietoje, pirmiau žmogaus, jeigu žmogus virsta „knygium“, „fariziejum“, tuo, kam Knyga tampa įstatymu). Geriau vieną kartą perskaityti, negu šimtą kartų pagalvoti. Geriau vieną kartą perskaityti kūrėją, negu šimtą kartų — informatorių. Geriau vieną kartą perskaityti dėl svarbaus reikalo, negu šimtą kartų — tam, kad žinotum. Geriau vieną kartą perskaityti kitam, negu šimtą kartų — sau. Geriau vieną kartą perskaityti sielai ir su siela, negu šimtą kartų — bedvasiškai. Geriau vieną kartą parašyti, negu šimtą kartų perskaityti.

Tiesa — tai išraiška to, kas yra, o ne pati tikrovė. Tiesa — ne žodžiai, o veiksmas. Tiesa ir tikrovė visiškai sutapo tik kartą per visą istoriją — Kristuje.

Tačiau kaip vaizdams, skaitomiems literatūros vaizdiniams, dar tiksliau — meninio žodžio vaizdiniams suteikti paveikumo, gydomosios galios? Kadaise „Psichoterapijos vadovui“ rašytame skyriuje apie biblioterapiją šitai išdėsčiau gana knygiškai, sistemiškai. Dabar norėčiau pasidalyti patirtimi, daugiausia sielos ir dvasine. Galima to siekti, kaip jau esu daręs, pasitelkus pagrindines biblioterapijos sąvokas, esmingiausius reiškinius: Žodį, Kalbą, Knygą, Literatūrą, Kūrybą. „Raktiniai“, „šerdies“ žodžiai, nedaugelis žodžių, ant kurių laikosi pasaulis ir žmogus… (Pabaigoje pateikiu gana platų sąrašą tokių žodžių, žodžių vaizdinių, žodžių, kurie egzistavo nuo pradžių greta to, Dievo turėto Žodžio, kuriais Dievas kalbėjo su Adomu ir Ieva, žodžių, šaknimis siekiančių tas amžių glūdumas.)

Skaitant tokių žodžių gali pasitaikyti labai nedaug. Tačiau jie būtini. Dažnai kaip tik nuo jų prasideda gijimas, vienovė, pilnatvė, vientisumas, persmelkiantys pojūčius, jausmus, mintis, troškimus, sielą. Ties tais esmingaisiais žodžiais pacientui būtina stabtelti tarsi prie bažnyčios slenksčio. Neretai be pagalbininko, psichoterapeuto žmogus nepajėgus tai padaryti. Pa-būti prie to žodžio. Pabūti su juo. Pagyventi… „Nuo aušros iki saulėlydžio…“

Taip, pavyzdžiui, kaip Intensyviame Terapiniame Tikėjime gyvenome su žodžiu „ėjimas-iš-proto“. Ne vienatvėje, o su žodžio, minties autorium… Taip dabar galima stabtelti, pabūti, pagyventi su žodžiu „knyga“. Pirmoji knyga, Svarbiausioji knyga, Visų knygų motina — Biblija. Ji per amžius gyvavo žodžiuose. Egzistavo lūpose, ją pasakojusiose vis iš naujo. Gyvai… Ji teikia mums galimybę gyventi ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutinio teismo… Tai tokia Knyga…

Pirmoji knyga, Svarbiausioji knyga, Visų knygų motina — Biblija. Ji per amžius gyvavo žodžiuose.

Pamenu kitados girdėtą istoriją. Šv. Joanas iš Kronštato viename pamoksle buvo supeiktas, kad jis tikįs, esą banginis prarijo Joną, nors mokslas nustatė — banginių gerklė tokia siaura, kad jis maitinasi tik planktonu… Pasakojama, kad jis atsakė: „Žinote, Biblija — tokia knyga, kad jei ten būtų parašyta, kad Jona prarijo banginį, aš nesuabejočiau!“ Nemažai knygų ar jų skyrių kai kuriomis aplinkybėmis gali žmogų veikti panašiai.

Negaliu susilaikyti neprisiminęs garsaus posakio: į rusų poeziją galima patekti vos dviem eilutėmis. Ir sunku neprisiminti tokių dviejų eilučių, tarkim, parašytų Boriso Sluckio:

Buvau, gyvenau tame kare.
Dabar karas gyvena manyje.^[2]

Prie kokių knygų pastaruoju metu dažniausiai apsistoju su savo ligoniais, norėdamas „šiuolaikiniam“ pacientui suteikti blaivumo, pagyvinti, sudvasinti jį? Nelengva rinktis iš mano viso keturiasdešimties metų „biblioreceptariumo“, kuriame — dvidešimt skyrių ir daugiau kaip du šimtai gydomųjų knygų… Net jeigu paliksime nuošalyje klasifikacijas — literatūros, asmenybių, gyvenimo laikotarpių, ligų. Trumpajame biblioreceptariume, ko gero, liktų penki skyriai: medicinos, specialus psichoterapijos, populiarus mokslinis psichoterapijos, religijos ir filosofijos.

^[1]       Иван Ильин. Я вглядываюсь в жизнь. Москва, 2000.

^[2]       Pažodinis vertimas.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Skaitymas - sielai ir dvasiai appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Aktyvumas. Be atomų, molekulių, ląstelių, audinių, organų, jausmų, instinktų, minties judėjimo nėra gyvybės. Net ir tikėjimas — tai kelias. Kuo daugiau aktyvumo, tuo daugiau gyvenimo. Judėjimas, aktyvumas vienija organus į organizmus, atskirus sielos procesus — į „Sielą“, į dvasinę veiklą, žmones — į visuomenę…

Kasdieniame gyvenime žmonės atsisako aktyvumo — fizinio, sielos, dvasinio, visuomeninio. Arba jų aktyvumas per daug vienpusis: vyrauja emocijos, protas, aistros… „Nežinau“. „Jei žinočiau, į specialistą nesikreipčiau!“ „Nemačiau“. „Pirmąsyk matau!“ „Yra labiau patyrusių“. „Negaliu imtis atsakomybės!“ „Noriu, bet nežinau — kaip?“ Kai žmogus pasyvus, suyra ne tik laiko ryšys, bet ir siela. Dvasinis gyvenimas gali egzistuoti tik drauge su nuolatiniu aktyvumu. Net miegant. Važiuoti dviračiu įmanoma visą laiką judant — šis vaizdinys tik iš tolo atspindi šį aktyvumą.

Įsivaizduokime genijų, kurio prisiminimai, mintys vos truputį vėluoja… Ir nebėra genijaus. Nėra Tiesos.

Intensyviame Terapiniame Gyvenime visada randame gana aktyvių dvasinių procesų, kuriais galime remtis ir kurti aritmetinę ar geometrinę sielos arba dvasios progresiją. „Nežinau, bet… tarsi jaučiu, tarsi pamenu, tarsi norėtųsi, tarsi įsivaizduoju, galvoju, tikiu… Pats nepradėčiau, bet mielai prisijungsiu prie to, ką daro X… Nesu tikras, kad pavyks, tačiau dabar pajėgsiu parodyti gerus ketinimus… Nieko negaliu padaryti, tačiau esant tokiai padėčiai visada galiu pabūti šalia… Galiu suprasti Jūsų jausmus ir pasidalyti savaisiais… Galiu palyginti. Galiu įvertinti.“ Ir prasideda grandininė aktyvumo reakcija.

Ypač svarbi ITG egzistavimo sąlyga yra laisvė. Liga — tai gausybė apribojimų. Juos lemia ne vien skausmas, fizinis ar dvasinis silpnumas, ir ne jausmingumo, poreikių, norų perteklius (nuotaikos perteklius iš mūsų atima laisvę). Laisvę riboja ir išorinis, ir vidinis žmogaus pasaulis; pats žmogus riboja laisvę. Todėl ir individualioje, ir grupinėje psichoterapijoje nustatome sąlygą — kiek įmanoma daugiau realios laisvės ir nuolatinio jos plėtojimo.

Liga — tai gausybė apribojimų.

Jums, man čia leista viskas — viską jausti, norėti, prisiminti, galvoti, kalbėti, prašyti, reikalauti, daryti… Jūsų, mūsų čia beveik niekas neriboja. Ypač pats žmogus.

Čia, su terapeutu, su šios bendruomenės žmonėmis galiu sau leisti ne mažiau, negu leisdavo sau apaštalas, kalbėjęs taip: „Man viskas leista, tačiau ne viskas naudinga… Galiu valdyti viską, tačiau ne viskas gali valdyti mane“.

Ligotas žmogus — šventas. Tam tikra prasme sirgdamas yra šventesnis už apaštalą. Galiu sau leisti daugiau, kad per veiksmą išvysčiau, kas vyksta, kas nu-tinka, ką būtina daryti. Man pačiam nereikia savęs riboti. Jeigu žengsiu per daug toli ar ne ten, mane suturės, palaikys…

Intensyviame Terapiniame Gyvenime svarbesni ne Senojo Testamento draudimai, o laiminantieji Naujojo priesakai: palaiminti yra varguoliai, puolusieji, verkiantieji…

Realumas. Galima sakyti, kad vienas iš pagrindinių ligos, ypač dvasinės, požymių (drauge tai ir viena svarbiausių priežasčių) yra nerealumas, tariamumas. Ir asmeninis, ir visuomeninis žmonių gyvenimas, ir jų atskiri psichiniai procesai menkai tikroviški. Žmonės remiasi tuo, ką skaitė, girdėjo, matė per televiziją, ką atsimena, tuo, ką sugalvojo; jiems atrodo, kad sutinka su kieno nors nuomone; jie baiminasi, kad taip gali būti, kad tai tikėtina, juk yra priežasčių, tuo tiki tūkstančiai ir t. t. Ir neretai žmogus lieka vieno ar dviejų dvasinių procesų „plokštumoje“. O jei dar ir viename laike, dažniausiai būtajame ar kartais „šviesiame būsimajame“…

Tikras gyvenimas daugialypis, daugiamatis, bet ir galimas suvokti, pa-lyginti. Jį jaučiame, girdime, matome, „ragaujame“, jo „trokštame“, jį kvėpuojame, veikiame, įveikiame pasipriešinimą, to pasipriešinimo veikiami keičiamės…

Apmąstome. Lyginame. Sulyginame. Suvokiame, koks jis neprilygstamas. Neaprėpiamas.

Intensyviame Terapiniame Gyvenime nardiname žmones į šį daugiamatį pasaulį, parinkdami patį realiausią, pacientui perspektyviausią procesą. Jūs nežinote, bet matote. Nežinote, bet jaučiate. Jūsų jausmai „sutrikę“, tačiau pataria potraukiai, patirtis. O ką pataria baimė? Pasipūtimas? Ką būtumėt jautęs tokiomis aplinkybėmis prieš 5 metus? Ką jaustumėt po 20 metų? Ką jaustų jūsų draugas? Priešas? Jūs greta draugo? Greta priešo? Prisiminkite kokį anekdotą apie tokias aplinkybes. Ir realumas iškyla, iš-ryškėja.

Negaliu ištverti neprisiminęs mūsų visuomenei, mūsų laikui, mūsų gyvenimui labai deramo testo, kuris panardina mus į šiuolaikinę tikrovę: „Apie ką galvojate, kai galvojate apie pinigus?“ Iš ligonių, terapeutų, giminaičių, draugų, vyresnybės, pavaldinių. Politikų… Ir kaip po tokio klausimo daug kas įgyja realumo.

Atsakomybė. Šiais laikais po tokio „testo“ atsakomybę norisi grįsti tik tuo, už ką ir kiek norime, galime, privalome mokėti. Savaime suprantama, pinigais. Neišgirdome, nepamatėme, neįsijautėme, neprisiminėme, nepanorome, nepadėjome, kiek jėgos leido… Esame skolingi… Tačiau vis prisimenant šventųjų tėvų žodžius, dvasiškus, sielos žodžius: atsakome už visus, esame kalti prieš visus… Kitaip tariant, bendrumas, bendruomenė, visuomenė — tai ne visų, ne liaudies ar kiekvieno valdžia, tai kiekvieno atsakomybė.

Mūsų psichoterapijoje kaip tik atsakomybė pri-jungia, su-jungia, vienija, taiko mūsų „Aš“ su „Tu“, „Jis“, „Mes“… Leidžia semti iš tos vienovės naujus pojūčius, jausmus, potraukius, patirtį, išmintį, tikėjimą, dorybes… Tai, ką daugelis mūsų laikų psichologinės pagalbos „sistemų“ abstrakčiai ar mistiškai vadina „energija“, „jėga“.

Intensyvaus Terapinio Gyvenimo praktikoje atsakomybę lemia sąlyga: pagal galimybes už visa pageidautina dovanoti, duoti, mokėti kiek įmanoma pagal tai, ką gavome, kiek tai mums svarbu, pagal tai, iš ko gavome. Už teisybę apie save mokame teisybe apie kitus, už kitų realumą — savuoju realumu; už kitų laisvę, aktyvumą — savo laisve ir aktyvumu… Už saugumą mokame tuo, kad priimame tvarką, „senelių, moterų ir vaikų pirmenybę“, „mažumų“ — paliegusiųjų, silpnųjų ir vargstančiųjų — pirmenybę. Už pagalbą mums mokame pagal savo galimybes padėdami kitiems.

Dovanos, priedermės, mokesčio pavidalai be galo įvairūs. Galime mokėti, dalydamiesi savo pojūčiais, jausmais, veiksmais, patirtimi, naujomis tam žmogui sąvokomis, palyginimais, įpareigojančiais, reikšmingais, pasekmes sukeliančiais žodžiais, pažadais. Dovanojame savo laiką, pavyzdžiui, perleisdami jį grupėje. Dovanojame savo skausmą. Savo išgyvenimus, neretai užstodami jais pacientą nuo jo išorinio ir vidinio pasaulio priešiškumo. „Aš perpus mažiau pažeidžiamas negu N. Todėl verčiau tas pretenzijas reikšti man. Pažiūrėsim, kaip pavyks su jomis susidoroti“. „Sutinku dabar priimti šią užduotį…, tai bausmė…“ „Sutinku pabūti su N rato viduryje, pačiame įvykių centre. Pridengti jį… Vargu ar man pavyks ką nors padaryti, tačiau pa-būti, būti pajėgsiu“. Galima užstoti žmogų ir savo kūnu…

Ir pagaliau, jei jau žmogus nežino, kuo reikia mokėti, praverčia mano dar nuo sovietinių laikų mėgstamas posakis: „Jeigu nežinote, kaip padėkoti, tuomet — pinigais, jei nežinote, kiek — tuomet daug. Jeigu nepatogu — tuomet labai daug.“

Nesusilaikysiu ir papildysiu „teoriją“ labai praktiškais ir asmeniškais bruožais. Per 30 sovietinio darbo metų nė vienas žmogus neapkaltino manęs kyšininkavimu. Materialiniu suinteresuotumu…

Neretai galima pritaikyti aritmetinės ar geometrinės progresijos taisyklę. Jeigu šiandien negalime pacientui skirti 10 minučių, tai rytoj teks skirti 20, poryt — 40 minučių. Jeigu šiandien negaliu jam duoti 5 litų, tai rytoj teks duoti 25…

Ko gero, paskutinė iš svarbiausiųjų ITG sąlygų, kurią būtina sudaryti klientui ar pacientui, yra saugumas. Jo gyvenimas be bendruomenės ir psichoterapeutų, gyvenimas už psichoterapinės grupės ribų todėl ir nėra tikras, kad ten pilna tikrų, o dar dažniau tariamų pavojų. „Argi tai gyvenimas?“ Bijome tiesos, laisvės, savo netobulumo, bijome neatitikti „šito pasaulio“, nepateisinti savo artimų, mylimų žmonių lūkesčių; bijome likti nesuprasti, bijome užgauti… Turime gausybę teisių, bet geriau nė nemėginti jų reikalauti. Jei ir sulaukiame pagalbos, jaučiamės pažeminti, įsiskolinę.

Bijome tiesos, laisvės, savo netobulumo, bijome neatitikti „šito pasaulio“, nepateisinti savo artimų, mylimų žmonių lūkesčių.

Tai ne gyvenimas, o išlikimas. Ne pilnakraujis gyvenimas, o egzistavimas, kai pasiekiame tik pačių būtiniausių dalykų. Palyginkime su garsiąja Michailo Svetlovo fraze: „Galiu apsieiti be to, kas būtiniausia, tačiau niekaip negaliu be to, kas atliekama!“

Kaip užtikriname saugumą? Žinoma, ne idealų, ne viską apimantį. Gyvenimo esmė — pavojai ir jų nugalėjimas be nuolatinės kovos, sugebant efektyviai gintis ir ginti kitus. Pavojus iš anksto nešalinamas. Juo labiau kad dažniausiai jis glūdi pačiame paciente, jo ir mūsų bendradarbių viduje. Tačiau mes garantuojame, kad jis mažėja, tolsta, nyksta, jei pasirodo, kad jį galime valdyti, jo pasekmėms užkirsti kelią, vos tik pacientas kreipiasi pagalbos. Kiek tada atsiranda liudytojų! Ir pagalbininkų.

Geriausias būdas susilpninti į pavojų sukoncentruotą dėmesį — sumažinti baimės, nerimo, įtampos jausmą — pasidalyti savuoju ir perimti dalelę svetimo…

Geriausias būdas pakelti sau nuotaiką — pakelti nuotaiką kitam. Psichoterapinėje grupėje ar skyriuje visada atsiranda labiau patyrusių, veiklesnių, paveikesnių pacientų, kuriems padėti kitiems reiškia stiprinti savo sveikatą, įtvirtinti sėkmingus gydymo rezultatus. Galų gale padeda pats terapeutas. Visuomet galima, padedant liudininkams ir pagalbininkams, pasirinkti patikimiausią procesą.

Vientisumo visoms šioms mintims gali suteikti vieno ITG atvejo aprašymas. Gyvai aprašyti realų darbą, mano nuomone, beveik neįmanoma. Nepasiekiama. Čia nepakanka būti „plunksnos genijum“. Įtariu, kad dauguma rašančiųjų psichoterapeutų — labiau poetai nei darbininkai. Čia būtinas ir individualus, ir bendras, ir pacientą, ir skaitytoją persmelkiantis talentas — ligos, išgijimo ir sveikatos talentas.

Galime įsivaizduoti dirbantį chirurgą poetą, teisininką poetą, tačiau ar norėtume tapti jų klientais?… Geriau vieną kartą pamatyti, tegu ir menamai, negu 100 kartų išgirsti…

Pacientė O., 30 metų, vadybininkė.

Pirmasis apsilankymas. Skundai: nesusitvarko su savo emocijomis, ašaros visada „čia pat“. Verkia bent penkis kartus per dieną, kartais ištisas valandas. Širdį „lyg akmuo spaudžia“. Žiūrint į vyrą, ištinka įniršio priepuoliai — ir tuomet, kai jam gerai, ir kai blogai, ir kai jis abejingas. Įkyrūs vaizdiniai, ką vyras veikė, galbūt ir dabar veikia su „ta moterimi“.

Ligos (sutrikimų) istorija: mokslas visada buvo svarbiau už viską. Todėl domėjimasis priešinga lytimi — nuo 13 metų. Viena platoniška meilė 15–18 metų amžiuje. Nuo 19 metų ir iki šiol vienintelė, pasak pacientės, tikra meilė vieninteliam vyrui — jos sutuoktiniui. Jis — ekonomistas, 9 metais vyresnis. Todėl visada dominuodavo. Patikslinus pacientė susimąsto ir pripažįsta, kad dėl to jos meilė — ne 100, o 75 proc. Intymiame gyvenime pacientė visuomet jautė pasitenkinimą, tačiau „devintame danguje atsidurdavo gal vieną kartą iš 10–20“. Tačiau jai „to pakakdavo“. Ištekėjusi 10 metų. Intymus gyvenimas nuo 10 kartų per savaitę pirmaisiais metais ilgainiui nusistovėjo iki maždaug 2 kartų per savaitę. Sūnui — 5 metai.

Prieš septynis mėnesius vyras išėjo pas kitą moterį. Jai — 19 metų. Tiek pat buvo ir pacientei, kai prasidėjo jos ir vyro romanas…

Pacientė mėgino gerti trankviliantus. Ryškesnio poveikio nebuvo.

Prašo pagalbos: padėti apsispręsti dėl skyrybų. Vyras gana dažnai grįžta į namus. Kalba, kad tą moterį myli, tačiau šeima — šventas dalykas. Jam tokia padėtis tinka. Tai moteriai taip pat. Pacientės padėtis nepakenčiama.

Antrasis apsilankymas (po 2 dienų). Gyvenimo anamnezė: iš inteligentų šeimos. Tėvų gyvenimas konfliktiškas. Jų skyrybos, kai pacientei buvo 10 metų. Dėl to — sunki vaikystė. Daugiausia augo pas senelę. Po skyrybų — patėvis, sunkaus charakterio, abejingas.

Ypatingesnių susirgimų nepasitaikė, išskyrus vieną nemalonią infekciją dėl vyro kaltės.

Baigė ekonomikos fakultetą. Sėkmingai dirbo. Geras atlyginimas. Geras, beveik išmokėtas nuosavas namas.

Psichikos būsena: praeityje — didesnio jautrumo, kartais nerimastingos asmenybės bruožai, neperžengiantys charakterio normos ribų. Tam tikros dekompensacijos požymiai. (Pavyzdžiui, pati save apibūdina kaip drąsią darbe, bet nepasitikinčią šeimoje. Sudėtingomis situacijomis linkusi ištisas valandas galvoti, kol priima sprendimą, nors patirtis ir teikia pagrindą apsispręsti. Didokas, labiau trukdantis nei padedantis jausmingumas 2–3 kartus per dieną. Prireikia maždaug valandos, kad grįžtų į normalią būseną…)

Intelektas aukštesnis už vidutinį. Interesai ribojasi šeimos gyvenimu. Savęs vertinimas pagal dešimties balų skalę: intelektas — 10 balų, valia — 6, emocingumas — 9, išorė — 8, sąžiningumas — 9, gerumas — 8, sėkmė — 8. Tokius vertinimus patvirtina objektyvaus stebėjimo rezultatai ir tyrimai.

Objektyvūs sutrikimai atitinka skundus. Per pirmąsias apžiūras lengvai pravirksta, akyse dažnai pasirodo ašaros, jos matyti apie 10 proc. laiko. Aiškiai pasimetusi. „Kaip šitai galėjo atsitikti? Iki spalio mėnesio nieko nepastebėjau!.. O gal nenorėjau pastebėti?.. Niekam apie tai nepasakojau. Nei jo tėvams, nei savo!.. Kodėl aš jį dar myliu? Ar tai normalu?“

„Sakykite, daktare, ar taip atsitinka dažnai? Ar aš tai įveiksiu? O gal man geriau skirtis? Kad nereikėtų viso to matyti?“

Fizinė būsena. Išorė — graži moteris visų savo galimybių viršūnėje. Kol nepradeda dėstyti skundų, sunku įsivaizduoti, kas dedasi viduje.

Išorė — graži moteris visų savo galimybių viršūnėje. Kol nepradeda dėstyti skundų, sunku įsivaizduoti, kas dedasi viduje.

Somatiškai — vegetacinis labilumas.

Diagnozė: adaptacijos sutrikimas. Nerimastingos depresijos sind­romas.

Psichoterapijos pradžia — raminamasis įtikinimas.

Išorinis gyvenimas ir vidinė būsena kupini sumaišties. Tačiau tai ne tragiška. Didesnį vienkartinį psichoterapinį pokalbį galima atidėti iki kito karto. Pageidautina laikyti save ligone. Tačiau kitiems, ypač vyrui, šito nedemonstruoti.

Trečiasis apsilankymas (po savaitės). Kaip ir visi tolesni vizitai, jo trukmė — 30 minučių. Esmę nupasakosiu keliomis frazėmis. Racionali psichoterapija pasiremiant žiniomis. Mūsų su paciente bendromis, drauge pasiektomis, bet skirtingomis žiniomis… Ne tik faktas: esu pamesta. Ne tik emocijos: viską praradau, manęs niekam nebereikia…

„Jūsų ligos pavadinimas — nerimastinga depresinė neurozė. (Ne psichozė. Jūs neblogai, nors ir nepakankamai, orientuojatės savyje.) Jūsų būsena — sutrikusi adaptacija, prisitaikymas prie gyvenimo. Pradėjote kliautis tik savimi. Bet trūksta vilties. Trūksta tikėjimo. Ne-pasitikėjimas. Nepakankamas tikėjimas. Tokios išorinės ir vidinės būsenos negalite gauti pakankamai žinių, negalite jomis pasinaudoti. Emocijos nepadeda jūsų žinioms, protui. Jūsų protas dabar „plokščias“, vienpusiškas. Ne įvairus. Ne išmintingas.

Jūsų vyras jums nepadeda. Arba pats nėra prisitaikęs prie naujos padėties. Arba jūs negalite gauti iš jo pagalbos… Arba jį tokia padėtis tenkina…

Tokios būsenos natūralu jausti nerimą, patirti emojų sprogimus, neturėti nuotaikos, kuri šiaip padeda efektyviau veikti. Norą veikti jūs turite. Tokios būsenos negali būti nė kalbos apie kokius nors rimtus savarankiškus sprendimus. Jūsų uždavinys — laukti…

Greta viso kito, laukti ir kito apsilankymo pas mane. Tai svarbiau, negu tai, „ką vyras veikia su ta moterimi“. Svarbiau, ką veiksite su savimi. Nuo to priklausys ir tai, ką aš veiksiu su jumis… Paguldysiu jus „su hipnoze“, kad pamirštumėte nuoskaudas ir atsimintumėte tik gera. Sustiprinsiu jūsų pačios kaltės jausmą. Galbūt vyras neišėjo? Gal jūs pametėt ir jį, ir save? Arba atsisakysiu jūsų. Pasiųsiu „prie vaistų…“

Ketvirtasis apsilankymas (po savaitės). Pacientė sako, kad vyras pranešė ketinąs grįžti į šeimą… Terapeutas: „Štai dabar spręsti lengviau. Tačiau spręsti reikia kartu. Jums ir vyrui. Na, ir terapeutas gali šiek tiek pagelbėti… Pavyzdžiui, ko jūs ir ko vyras neprivalo, tačiau gali pataisyti pirmiausia, kalbant apie jūsų santykius? Esate pasirengusi? Bent ką nors konkretaus pasakyti savo atžvilgiu, vyro atžvilgiu?“ — „Ne“.

„Vadinasi, ir dabar svarbiausia jums — laukti. Paklauskite vyro. Juk jis aktyviau dalyvavo šituose įvykiuose.“

(Atkreipiu skaitytojų dėmesį, kad taip iš lėto, tačiau gana energingai nardinu pacientę į bendrą jos pačios su kitais gyvenimą, gyvenimą su vyru, su sūnumi, santykius su terapeutu.)

Penktasis apsilankymas (po 8 dienų). Pacientė praneša, kad vyras gyvena šeimoje „lyg niekur nieko“, „kaip anksčiau“, tačiau kiekvieną vakarą skambina „tai moteriai“. „Nieko negali paaiškinti“. „Tai sudėtinga…“

Pacientė: „Anksčiau nebūčiau šito ištvėrusi. Vos prieš tris savaites… Tačiau ramybė „kainuoja“: dabar jau myliu jį ne 70, bet tik 20 proc. („Matuoja“ terapeuto prašymu.)

Šeštasis apsilankymas (po 9 dienų). Pacientė: „Šeimoje kažkokia keista padėtis — viskas pakibę.“ Buvo intymių santykių. „Tačiau neabejoju, kad jis turi artimų santykių ir su ta moterimi…“ Terapeutas: „Ką gaunate, krizei tęsiantis? Gal tikrai būtų buvę geriau, jeigu prieš mėnesį būčiau ėmęsis atsakomybės ir pataręs jums „tausoti nervus“ ir skirtis? Nes jis daro, ką nori… su jumis“. Pacientė: „Ne! Tai anksčiau jis darė su manimi ką norėjo… Toks man rodydavosi. Koks norėjo būti mano akyse. Ir matydavau jį tokį… Dabar matymo mažiau… Realybės daugiau“. Terapeutas: „Ir ką tai jums duoda? Šita nepavydėtina realybė?“ Pacientė: „Man mažiau reikalingas „tas“, „nerealus vyras“…

Septintasis apsilankymas (po 3 savaičių). Po pacientės atostogų. Dalį atostogų pacientė praleido su vyru ir vaiku. „Vyrui — kaip visada“. „Man — kaip niekada“. „Žinojau, kaip jis praleis likusią atostogų dalį… Jis bandė suartinti sūnų su ta moterimi. Tačiau aš nepažįstu savo vyro. Nepažįstu savęs. Nebuvo jokio skandalo“. Terapeutas: „Mėginkite pažinti. Iki šiol neduodavau jums patarimų, ką daryti, išskyrus patarimą laukti… Ne sukelti įvykius, o duoti galimybę jiems vykti. Ir per juos pažinti save, vyrą. Dabar mėginkite veikti. Iš pradžių paprašykite vyro leidimo susitikti su senu draugu, „simpatija“. Kad palygintumėte savo jausmus vyrui ir draugui prieš 5 metus ir dabar“.

Aštuntasis apsilankymas (po 6 dienų). Pacientė: „Vyras pasakė: „Negaliu tau nei leisti, nei drausti“. Nepajutau jokių jo jausmų!..“

Pacientei rekomenduota pažiūrėti metropolito Antonijaus iš Surožo videokasetę „Apie šeimą“ ir paprašyti vyro leidimo susitikti su „ta moterim“, kad geriau galėtų suprasti savo klaidas ne šeimos gyvenime, bet bendravime su vyru, kad geriau pažintų save ir jį…

Devintasis apsilankymas (po 10 dienų). Vyras atsisakė leisti pasikalbėti su „ja“.

Pacientė: Supratau, kad aš jam — tik šiukšlė!..

Terapeutas: Svarbi žinia… Tačiau nepatvirtinta…

Pacientė: Kokio dar reikia patvirtinimo: jis nenori man padėti!

Terapeutas: Galbūt bijo jūsų susitikimo… Tačiau mane labiau domina, ką sužinojote sau? Jūs — šiukšlė? Skuduras?..

Pacientė: Tai jau ne!.. Net ir anksčiau nebuvau skuduras… Anksčiau man atrodė, kad jeigu jo nemylėsiu, viskas žlugs… Mylėjau iš visų jėgų. Ir už save, ir už jį… Ir nuolat buvo 75 proc… Net kai jis išėjo pas tą moterį, dar buvo 50 proc… Per visus mano apsilankymus pas jus mano meilė keitėsi. Ji svyravo: 75, 20, 80, 20 proc. Šiandien 10 proc… Tačiau tai ne tiek mano meilė, labiau jau aš — jos. Ne ji man priklauso, o aš jai priklausau… Jeigu išsiskirsime, tie 10 proc. išaugs iki 50%… Vis dėlto tai pirmoji ir vienintelė meilė… Tai ne mano meilė… Tai nėra meilė vyrui, kuris ją gali atimti… Šiai meilei nereikia, kad iš visų jėgų už ją kovočiau… Šita meilė gali likti… Jeigu pasiliks, bus 20 proc., kompromisas… Jeigu praeis, su manim liks 50 proc… Arba mes su vyru nueisime kelią… Arba nueis mūsų meilė… Manoji pasiliks… Nesijaučiu pamesta žmona. Jaučiuosi sudėtingo žmogaus žmona…

Terapeutas: Šiandien jumyse pasireiškė tiek proto, kiek nebuvo per visus ankstesnius 8 kartus… Tai neblogai… Tačiau šiandien norėčiau išgirsti, kiek atskirų savybių įgijote, galbūt net atskirų privalumų. Ir anksčiau neabejojau, kad turite daugybę puikių privalumų. Šiandien norėčiau pamatyti, kas su jumis vyksta kaip visuma, gal iš dalies jau įvyko?

Pacientė: Galiu gyventi su skausmu… Anksčiau jį tik kęsdavau…

Terapeutas: Taip… Tai jau kelias į atsimainymą… Tačiau kur pats atsimainymas, nors ta geroji pradžia, kuri — jau pusė darbo?

Pacientė: Prieš tris mėnesius buvau pamesta žmona… Praradau vyrą. Praradau šeimą. Sūnus neteko tėvo. Netekusi pusės namo, praradau savo namus… Praradau save… Praradau viską!

Terapeutas: Ne viską, ne viską: geras darbas liko… O svarbiausia, pamesta žmona virto kuo?..

Pacientė: Moterimi…

Terapeutas: Tik tiek?

Pacientė: Man tai daug!

Terapeutas: Moteris, paprastai tariant, tai lytis… Pusė žmogaus… Be to — silpnoji pusė…

Pacientė: Bet anksčiau nebuvau ir ta pusė… Buvau funkcija…

Terapeutas: O dabar visa pusė?

Pacientė: Pakankamai visa… Labiau visa, nei kita pusė.

Terapeutas: Jau kai ką įžvelgiu… Tačiau galima būti ir visumos puse, ir visuma… Kas yra daugiau už vyrą ir daugiau už moterį?

Pacientė: Mylinti moteris?

Terapeutas: Neblogai, neblogai… I.Iljino raštuose yra toks vaizdinys: „Pasitaiko draugijoje vienišas žmogus. Ir mato: aplink vyrai ir moterys. Vyrai ir moterys… Vėliau jis veda ir mato: aplinkui tiesiog žmonės, tiesiog žmonės“. Kokia dalimi per šituos mėnesius tapote „tiesiog žmogumi“? „Visu žmogumi“?

Pacientė: Gera pradžia — pusė darbo.

Terapeutas: Na štai, jums prieš akis kelias…

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Net ir tikėjimas - kelias appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Intensyvus terapinis gyvenimas. Prieš keturiasdešimt metų savarankišką darbą pradėjau kaip tik nuo šito. Norėtųsi grįžti į tuos laikus tarsi į saulėtą vaikystę, į pirmąją meilę, prie pirmojo kūdikio…

Vienas iš mano mėgstamiausių „darbinių“ priežodžių: „Gyveni vieną kartą, tačiau kasdien!“ Norisi grįžti į tas pirmąsias dienas… Pagyventi tą gyvenimą. Ne taip terapiškai. Ne taip intensyviai. Daugelį dalykų pataisyti, patobulinti, papasakoti naujai… Juo labiau kad tuomet viskas buvo nauja, naivu, natūralu, sava… Viskas buvo prieš akis… Neslegiama praeities, ateities, galimų pasekmių. Viskas buvo labiau sava negu bendra. Tai, kas bendra, atrodė labiau sava nei bendra. Širdingumas atrodė konkretesnis, kūniškesnis. Dvasingumas skaidresnis, aiškesnis.

Apibendrinimai likdavo neužrašyti, tik išsakyti žodžiais, ne itin apibrėžti, laisvesni… Lyg savotiškas padavimas. Pasakos apie psichoterapiją. „Pasakos — pramanai, bet šį tą ten sužinai…“ Sužinai sau, pacientams. Užuominos, kurios pasitvirtindavo, kurios formavo naują realybę, naują sveikesnį gyvenimą.

Tačiau bijau, kad grįždamas į vaikystę dabar ją iškraipyčiau. Įterpčiau ten augumo, senatvės, o ne gyvenimo. Pasikeistų dalis, dėl to ir visuma liktų kitokia. To, kas tikra, gyva, neįmanoma pakeisti. Galima padėti tam keistis, sudaryti sąlygas. Mėginti keisti, veikti tiesiogiai dažniausiai tolygu griovimui.

Nesiryžtu tobulinti net ir 1998 metais rašyto straipsnio. Tai „ta diena, kai gyvenau vieną kartą…“ „Kadaise…“ „Labai seniai…“ Tačiau, kaip ir žadėjau, pamėginsiu Intensyvų Terapinį Gyvenimą pripildyti dvasios. Taip pat ir Intensyvų Terapinį Tikėjimą, Biblioterapiją, Superviziją, Terapinę Bendruomenę, svarbiausius terapinius reiškinius ir sąvokas, gydančius žodžius…

Intensyvaus terapinio gyvenimo paveikumas, jo esmė — sudaryti tinkamas sąlygas reikštis gyvenimo įvairialypiškumui, jo vientisumui ir visybiškumui drauge su intensyvumu, kurį lemia bendra erdvė, bendras laikas, organiškumas, širdingumas, dvasingumas.

Daugumos šiuolaikinių žmonių, ypač linkusių į ligas, sutrikimus, kasdienis gyvenimas dažniausiai būna gana ribotas: organiškas (kūniškas) ar vienpusiškai širdingas, vyraujant daugiausia vienam ar dviem procesams — potraukiams, pojūčiams, emocijoms, protui (per daug protingas), atminčiai, idealams — ar net ribotai dvasingas (sektantizmas, vienpusis religingumas, politikavimas…). Reta, kad kasdienis gyvenimas būtų ir organiškas, ir širdingas, ir dvasingas, be to, pasižymėtų įvairialypiškumo ir vienovės darna, pusiausvyra. Pusiausvyrą retai aptiksime net ir vienoje — organizmo (kūno), sielos, dvasios — srityje.

Tokią būseną gerai išreiškia anekdotas, kur Rabinovičius atidaro savo buto duris, o atėjęs žmogus klausia, ar čia gyvena Rabinovičius. Šis atsako „Ne“; kai jo paklausia, argi jis ne Rabinovičius, jis atsiliepia: „Argi čia gyvenimas?“ Paprastai tariant, buitinis gyvenimas yra vienas dalykas, gyvenimas iš širdies, darbas iš širdies — kita, gyvenimas ir veikla, pasitelkus dvasią — trečia…

Pagrindinės ITG sąvokos: gyvenimas, vientisumas (gydanti vienovė), laikas (amžinybė). Kalbame ir apie tokias esmines kategorijas kaip Tiesa, Laisvė, Siela, Kalba, Malda, Tikėjimas, Stebuklas, Dievas, Meilė, Kūdikystė, Vaikystė, Jaunystė, Branda, Senatvė, Mirtis, Tėvystė, Motinystė…

Pamėginkime prie jų priartėti, pajusti šias esmes. Kiek įmanoma, įsigyventi į jas.

Šiame skirsnyje neturime galimybės giliau nagrinėti širdingumo ir dvasingumo esmės per protą, pažinimą, tačiau galbūt, padedami kai kurių žodžių prasmės, tiesiogiai pajusime vienokį ar kitokį dvasingumą.

Kas yra gyvenimas? — Dar koks tūkstantis suvalgytų kotletų!

Gyvenimas. Kasdienį gyvenimo supratimą, varganą, ne tik bedvasį, bet ir besielį, XX amžiaus pradžioje gerai išsakė Stolypino žudikas: „Kas yra gyvenimas? — Dar koks tūkstantis suvalgytų kotletų!“

Iš esmės — tai aukščiausia būties pilnatvė. Aukščiausia maksimaliai įmanoma vienovė, apimanti viską. Tai alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga. Gyvenimas yra pirminis. Pirminis ir Būties, ir Nieko atžvilgiu. Taip pat ir Mirties, nes gyvenimas aprėpia ir mirtį. Mirtis priešinga gyvenimui. Gyvenimas — tokia esatis, kai visuma neišmatuojamai didesnė už savo dalių sumą. Tik apytikriai šitai leidžia suprasti tokia metafora: visas veikiantis automobilis, sudarytas iš 3000 detalių — tai gerokai daugiau negu krūva detalių iš 1000 automobilių… Tai nuostabus bendrumas — vietos, laiko, veiksmo bendrumas… Tai nuostabi gausybė atomų, susijungusių į molekules, molekulių, susijungusių į ląsteles, milijardai ląstelių, susijungusių į audinius, organus, organizmus… Sustojus net ir čia, žmogaus organizmo lygiu, kita esminė sąvoka atrodo nesuvokiama.

Vienovė. Vientisumas. Visų šitų milijardų vienybė. Jie gyvuoja atskirai. Su ribomis — savomis ir bendromis. Savu ir bendru laiku. Ir visa jų būtis vyksta reikiamu laiku. Darniai ir tvarkingai. Nenuostabu, kad gali pasitaikyti sutrikimų, trikdžių. Nuostabu, kad ta vienovė suyra taip retai.

Iš kur ta daugiamilijardinė vienovė, darna, galima sakyti — Dievo karalystė. Kai viskas lengva… Sveikas aštuoniasdešimties kilogramų kūnas „nieko nesveria“. Po šešiolika kilogramų — pūdą — sveriančios kojos nepavargdamos basomis žingsniuoja dešimtis kilometrų per smėlėtą paplūdimį… Tačiau tereikia, kad į batą patektų akmenėlis, sunegaluotų vienas iš trijų dešimčių pėdoje esančių sąnarių, ir viso kūno judesiai virsta kančia.

Tas pat ir su siela: vienas nerimastingas prisiminimas, vaizdinys, ir sielos pasaulyje stoja tamsa. Sieloje nelieka ramybės… Žinoma, ji niekur nedingo. Ta daugiamilijardinė vienovė negali išnykti. Tačiau mes atitrūkome nuo jos. Atitrūkome nuo aukštesniojo prado, likome prie įprasto gamtiškumo, kūniškumo.

Nebėra visos gerovės. Tėra tik akmenėlis bate.

Nebėra Tėvo — tik kvailas, irzlus senis…

Kaip sugrįžti nuo dalies prie visumos? Kaip pasirūpinti koja? Kaip vėl tapti Sūnumi?

Gyvenimas turi būti ne buitis, bet gyvenimas, vientisas ir gydantis, o ne suskilęs į dalis, ir čia svarbi kita esmingiausia kategorija.

Laikas — ir amžinybė, intensyvus kaip amžinybė. Juo labiau kad kalba mums tarsi rodo, jog amžinybė nėra kas nors iš kitapus — tai žmogaus amžius. Dažnai jis trunka mažiau negu šimtą istorijos metų. Bet nugyventi savo amžių — realu.

Gyvenimas — tai vystymasis. Nuo dviejų vos užsimezgusių vaisiaus ląstelių iki 150 milijardų per 9 mėnesius. Tai gimimas.

Daugelis mūsų gyvena nuo gimimo iki mirties. Daugelis — nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Daugeliui gyvenimas tiesiog atsitinka. Kai kuriems — vyksta, tęsiasi. Tęsiasi iš Amžinybės ir amžinybės link. Kyla į Amžinybę. Jis kuriamas. Drauge ir neatskiriamai nuo kitų. Drauge ir neatskiriamai nuo esmės. Bendrai veikiant sielai ir Dvasiai. Ir Dievui. Tveriasi gyvenimas…

Žinoma, kai kurie žmonės ne tveria gyvenimą, o tvarsosi su juo…

Intensyviame Terapiniame Gyvenime laiką papildome amžinybe. Kai kurios psichoterapijos rūšys prailgina gyvenimą. Kitos jo atima. Dar kitos nugyventiems metams prideda gyvenimo.

Intensyvus Terapinis Gyvenimas prideda ir vientisumo, ir amžinybės… Žinoma, jeigu leis Viešpats ir mūsų viešpats pacientas… Be abejo, ne tiek mes su kolegomis ar aš su pacientu, ar pats pacientas prideda; daugiau mes sukuriame sąlygas, kad kažkas pasipildytų, vyktų, gimtų… Kad vyktų drauge ir neatskiriamai, o ne kovojant už būvį. Kad atskiri sielos procesai vyktų „drauge“ vienas su kitu, o ne vienas prieš kitą.

Ką daryti, kad siela vienytų ir jungtų šiuos procesus, padėtų jiems būti santarvės, bendrumo „rojuje“, o ne prieštaros, nedarnos pragare, kad siela išsaugotų tą milžinišką „pirmųjų sutvėrimo dienų“ energiją bent jau mūsų individualiame gyvenime?

Teoriniu lygmeniu galime aiškiau suvokti, pasitelkę tokias metaforas. Lerva, vikšras ir drugelis — tai ta pati būtybė, tačiau jų gyvenimo esmė visiškai kitokia, kita ir erdvė, net laikas: lerva — amžinybė, vikšras — savaitės, drugelis — diena. Žmogus gali gyventi ir lervos amžinybę, ir vikšro laiką, ir vieną drugelio dieną.

Kai vaikui 5 metai, jam prieš akis — amžinybė, galbūt dar 20 tokių gyvenimų. Kai jam keturiasdešimt — tik vienas nugyventas gyvenimas. Kai žmogui 75 metai, prieš akis gal tik dvidešimtoji jau pragyvento laiko dalis. „Viena diena…“ Tačiau už nugaros — 20 nugyventų gyvenimų patirtis. Visiškai kitoks intensyvumas, gelmė, galimybės. Dėl tokios gyvenimo „sandaros“ žmogus vienokiu ar kitokiu mastu gali patirti ir vaiko, ir „aukso vidurio“, ir „senjoro“ gyvenimų vientisumą ir intensyvumą. Nėra taip, kad pojūčiai gyventų mumyse, kad jausmai, potraukiai, atmintis mumis naudotųsi, kad tarnautume mąstymui, valiai… Tai jie mums tarnauja, mes jais ir su jais gyvename… Gyvename pilnakraujį gyvenimą.

Paprasčiausia metaforiškai išreikšti ITG taip: geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Geriau vieną kartą pajusti, negu šimtą kartų pamatyti. Geriau vieną kartą panorėti, negu šimtą kartų pajusti. Geriau vieną kartą padaryti, negu šimtą kartų panorėti. Geriau vieną kartą padaryti su meile, iš širdies, su įkvėpimu, negu šimtą kartų… Geriau vieną kartą padaryti su man atliepiančiu žmogum, negu šimtą kartų su tolimu ir svetimu…

Kaip pasiekti šitą gyvenimiškumą, gyvumą, vientisumą, intensyvumą, gydomąją galią, pakankamą išbaigtumą, bet ne vien poreikį išlikti? Vienas iš dažniausių būdų — vartoti žodžius, suteikiančius ypač daug gyvybės pacientui ir pačiam terapeutui, remtis jais. Tokius, kurie, pasak E.Rosenstock-Huessy, atsitiktinę situaciją paverčia įvykiu, pripildo įvykį gyvenimo, sujungia mus su tuo įvykiu. Tuos žodžius, kuriuos tariame nuo savęs ir iš savęs. Tokius, kurie skiriasi nuo sugalvotų kaip ėjimas nuo skrydžio. Kas žingsnis — smūgis į kietą žemę, kuri savaip atliepia kiekvieną tokį smūgį. Žodžius, paliekančius pėdsakus. Žodžius liudininkus. Žodžius, kurių liudininkais tampame patys. Tais gerais liudininkais, vertesniais už dešimtį advokatų. Vėlesniame skirsnyje pateiksiu sąrašą tokių gyvybės teikiančių, gydančių, amžinų žodžių.

Kitas būdas — tai sąlygos, reikalingos tiek individualiai, tiek ir šeimos, grupinei psichoterapijai.

Priėmimas — gyvenimo, pasaulio, grupės, paties savęs, terapeuto priėmimas. Faktiškai tai reiškia — girdėti, matyti, jausti, čiuopti visų pirma tai, ką gera savyje turi pirminis maloningas įvaizdis. Iš pačių pradžiųViešpats sukūrė pasaulį ir pamatė, kad jis geras. Iš prigimties geras. Toks, kad Viešpačiui kilo noras pasidalyti šiuo gėriu su žmogumi… Toks yra gyvenimas, toks yra pasaulis, kad net sunkumai, sutrikimai, ligos, išmėginimai gali tapti mums gėriu. Kaip toje mano mėgstamoje patarlėje: „Jeigu Dievas mus baudžia — ačiū Dievui, jis mūsų dar neužmiršo!“

„Pasaulis manęs nesupranta, nepriima… Nėra viskas taip blogai. Nebūtina šį pasaulį keisti. Greičiau jau aš pats nesuprantamas, nepriimtinas… O štai su tuo galima susidoroti. Dar nė nemėginau kaip reikiant pasiaiškinti… Neprašiau, nenusipelniau, kad mane pri-imtų. Nepasinėriau į šitą pasaulį. Dar tik stoviu ant kranto…“

„Žinoma, svarbu, kad čionai atėjau. Dar svarbiau, kad gydytojas (grupė) mane priėmė… Pažvelgus plačiau, juk patekau čia per stebuklą. Mane čia atvedė stebuklas. Šiuo stebuklu galima pasi-tikėti… Į-tikėti dar tikriausiai negaliu. Bet pasi-tikėti galima…“

Tiesa, jos variantai, ypatybės, ir teisybė. Kasdieniame gyvenime gausu smulkių išlygų, nuolaidų, patogių supaprastinimų. Tiesą išbarstome po trupinį, po gabalą, kurį paranku naudoti iš dalies, pritaikyti savo poreikiams. Tiesa virsta dalinėmis tiesomis. Ji nusavinama. Privatizuojama. Tiesa tampa vis mažiau bendra, vis menkiau vienija mus ir iš vidaus, ir iš išorės. Tai jau teisybė, atskira teisybė, atskiras teisingumas.

Nenorime teisybės. Sunku būna išgirsti ją apie save.

Tačiau negyvename ir pagal teisybę. Nenorime teisybės. Sunku būna išgirsti ją apie save. Kur jau ten patiems pasakyti?! Ar išsakyti?! Vėliau teks ilgai aiškintis, atsiprašinėti, klausytis arba priekaištų, arba užuojautų… Neseniai vienai mano pacientei vyras pasakė, kad pirmaisiais šeimos gyvenimo metais jis, pasirodo, jos nė ketvirtadaliu nemylėjo taip, kaip po dukters gimimo… Kas ten dėjosi? Po trejų metų ji šitai pasakojo, liedama ašaras kaip žirnius… Todėl nesakome apie save, apie kitus ne tik tiesos, nesakome net ir teisybės, negirdime jos…

Į ITG atėję žmonės gyvena tikrą, tiesos gyvenimą. Dažniausiai jis prasideda nuo „gyvenimo be melo“, be „abejotinos tiesos“. Mokomės kalbėti trumpai ir nuolankiai. Mokomės sakyti: „Iš tiesų dar nežinau“, „Nesu tikras“, „Nesijaučiu taip tvirtai, kad pasisakyčiau aiškiai“, „Nežinau“. Jeigu nepatinka pojūtis, jausmas, noras, prisiminimas, mintis, išvada, sprendimas, veiksmas, pats žmogus, negalima sakyti, kad patinka. Tik tiek. Iš pradžių ir tai — jau daug. Neleidžiame savyje reikštis tam, kas nėra tiesa… Ir apie save negirdime netiesos.

Tikri, teisingi mūsų pojūčiai, jausmai, geismai, patirtis, reikalai yra tuomet, kai išlieka tai, kas reikšminga, tikra ir veiksminga, kai visa tai perteikiame kitiems. Ir tuo pasidalijame, bet dėl to nieko neprarandame, atvirkščiai — įgyjame dar daugiau. Mano tiesa grįžta iš kitų pas mane jau kitokia, turtingesnė, tačiau ji tebėra mano. Ir mūsų. Gyvesnė.

Mūsų mažos teisybės, tiesos rutuliojasi, viena kitą turtindamos, į didelę, bendresnę, paveikesnę tiesą.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Intensyvus terapinis gyvenimas appeared first on LAIKMETIS.