Viena, kad sakiau netikintis visokiomis kultūrų mišrainėmis, idealiomis demokratijomis ir kitomis globaliomis „gėrybėmis“, kurios mus visus suvienys į laimingą globalią tautą.

Antra, pranašavau, kad gyvendami taip, kaip tada gyvenome, tikrai prisigyvensime karą. Dabar esu giriamas, kad globalizacijos negyriau, o karą nuspėjau, bet tai kita tema.

Knyga „Globalusis futbolas“ ne apie sportą. Bet būdamas futbolo gerbėju pasiūliau kai ko pasimokyti iš šio žaidimo. Futbolas yra pats globaliausias reiškinys pasaulyje, futbolas – simbolis to, ką ir turime vadinti globalizacija.

Futbolą žaidžia visi pasaulyje, nesvarbu, kokia tų žmonių tautybė, religinė priklausomybė, valstybės sandara ir šalies bendrasis vidaus produktas.

Žaisdamos futbolą, visos šalys vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, nė viena neturi veto teisės kvestionuoti rungtynių rezultato ir visa tai nepriklauso nuo šalies dydžio, jos geografinės padėties ar šalį valdančios koalicijos su karaliais ir prezidentais.

Futbole nėra išskirtinių teisių nė vienam kontinentui, futbolas labai paprastas ir suprantamas net ir tiems su visai pradiniu išsilavinimu. Beje, futbolą gerai išmano ir vertinti sugeba visi – nuo universitetų profesorių iki gatvės kavinių lankytojų.

Dėl futbolo rungtynių rezultato išgyvenama labiau nei dėl ekonominės krizės. Tą pačią futbolo komandą gali dievinti ir turtuolis, ir vargšas, ir liberalas, ir konservatorius.

Mūsų pasaulyje yra didelės ir mažos, reikšmingos ir nereikšmingos šalys, skirtingos jose gyvenančios rasės, skirtingi papročiai. O kur dar skirtingi interesai, „istorinės tiesos“, norai būti didesnėmis ir stipresnėmis už kitas. Toks pasaulis pilnas nepasitikėjimo, konfliktų ir karų. O kodėl gi visas pasaulis negali būti toks kaip futbolas, kokį visi mėgsta, koks mus visus žavi ir niekada nepasibaigia.

Tai ne šiaip sau klausimas. Jį kelia net rimčiausi globalizacijos žinovai, teoretikai ir kritikai.

Šiandien dėl Pasaulio Tvarkos nesutariame iš pagrindų, šiandien pasaulis yra toks, kad jame galimos trys išeitys.

Pirma – visi puolame į karą ir tada jau kas stipresnis, tas laimės, kas laimės, tas bus teisus, tas nustatys Pasaulio Tvarką.

Antra – į tikrą karą nepuolame, bet ginkluojamės, konkuruojame, grasiname, atgrasome, keikiame vieni kitus... Tai Šaltasis karas, jį pagaliau irgi kažkas laimės, gal kantresnis ir sumanesnis, tai kainuos ne pigiau nei tikras karas, bet galiausiai išsaugosime daug žmonių nuo staigiai nutrūkstančio gyvenimo.

Trečia – imame ir kaip nors susitariame, susitariame nebūtinai draugiškai, apsitveriame tvoromis, susitariame, kad nebūtinai mylėsime vieni kitus, bet kažkaip toleruosime. Juk turime visiems bendrų problemų, kad ir visas tas ekologijas ar pandemijas. Mūsų planeta juk viena ir ta pati.

Ar galima sutarti, kai susitarti norisi, bet aišku, kad tartis reiks su tais, kuriais nepasitikima, kurie iš esmės yra priešai? Bet nesusitarus lieka dvi pirmosios minėtos išeitys... Ar kada nors kam nors taip pavykdavo?

Pavykdavo. Ir ne kartą, Politikos istorija byloja, kad 1648 metais buvo sutarta tokia Vestfalijos taika, pabaigusi baisų Trisdešimties metų karą Europoje. Susitarta, kad dėl tikėjimo nesusitarta, bet tebus taip, kad... kieno valdžia, to ir Bažnyčios tvarka.

Gerai visiems žinomas Vienos Kongresas 1815 metais taip pat buvo ne ideologinių bendraminčių susitarimas, veikiau susitarimas nesikišti į vienas kito „daržą“.

Galiausiai 1975 metais pasirašius vadinamąjį Helsinkio Baigiamąjį Aktą, buvo aišku, kad Sovietai jo nevykdys... Bet ir nekariaus, o tai jau šis tas.

Pasakysiu visai ciniškai. Susitarimas gali būti trejopas – paremtas grėsme, paremtas nauda ar paremtas gera valia – fizinis, verslinis ir moralinis. Dėl to moralinio tai sutariame, kad nesutariame, bet fizinis ir verslinis visai galimi. Diplomatų gyvenimas šia prasme yra labai nelengvas. Žinia, kad „eiti su velniu obuoliauti“ labai rizikinga, bet tenka. Galime prisiminti, kad ir labai šiandien mylimą Ronaldą Reaganą. Jis sėdo prie stalo su Blogio Imperijos bosu, nors anais laikais daug kam atrodė, kad sąžinė neturėtų leisti tai daryti. Galiausiai baigėsi gerai. Bent jau mums tai tikrai.

O kaip reikia ir kaip galima susitarti, mokė tokius susitarimus pergyvenę politikai ir diplomatai. Jau minėtas prezidentas Reaganas ne kartą įspėjo, kad galima derėtis su niekšais ir nusikaltėliais. Mes juk net su teroristais deramės. Tik reikia žinoti, kad būdami su mumis prie vieno stalo, džentelmenais jie tikrai netampa.

Nors labai nori, kad juos tokiais laikytumėme. Neseniai miręs Henry Kissinger (dabar jau vertinamas labai nevienareikšmiškai) visus sutarimus laikė sandoriais, primindamas, kad tikra diplomatija yra kietaširdė, o gal ir iš viso beširdė. Bet sutartis galima.

Taigi, kaip sakė tas kietaširdis diplomatas – kai susėdame dviese prie derybų stalo, suvokiame, kad didžiausia problema pasaulyje esame mes patys – derybininkai, pasaulio likimas dabar priklauso nuo to, ką ir kaip sutarsime.

O toliau jau taktinės detalės... Mūsų atveju reiktų žinoti, kad ne mes turėtume rūpintis ar koks putinas atsilieps, kai skambinsim, o atvirkščiai, ne mes turime sukti galvas, ką jis galvoja, o atvirkščiai... daug kas atvirkščiai, ir kaip sakė vienas mano pažįstamas išminčius, gyvenime dažnai būna visai ne taip, kaip iš tikrųjų turėtų būti.

Futbolas paprasčiau, saugiau, gal net įdomiau, nei karas. Bet mes, kažkaip...

The post Dr. Egidijus Vareikis. Globalusis futbolas, arba kaip mums susitarti appeared first on LAIKMETIS.

Kas nutiks, jei bus padaryti šie Sutarčių pakeitimai?

Visų pirma, sprendimų dėl užsienio politikos, ginkluotųjų pajėgų, sveikatos apsaugos, pramonės plėtros, milijonų migrantų apgyvendinimo priėmimas bus perkeltas į Briuselį. Jis pateks į institucijų, kurios nėra atsakingos už sprendimų padarinius ir kurioms netaikomi demokratiniai rinkimai, kaip, pvz., Europos Komisija, rankas. Mūsų šalių pasipriešinimas nebus svarbus, nes šie pakeitimai atima veto teisę. Tereikia, kad Vokietija, Prancūzija, Italija ir Nyderlandai susitartų dėl savo pozicijos ir jų sprendimas taps privalomu visos ES įstatymu, net ir aktyviai priešinantys kitoms 23 šalims.

Balsavimo keliu priimti pakeitimai gali sudaryti sąlygas ES propaguoti lyčių ideologiją, daryti įtaką mokyklų programų turiniui, diktuoti šalims sprendimus aplinkos apsaugos, abortų ar kovos su diskriminacija srityse. Tai duoda ES biurokratams neribotą galią įvesti abortus, priverstinį ir vulgarų lytinį švietimą, skatinti mokesčių mokėtojų finansuojamą „lyties pakeitimą", t. y. chirurginį vaikų ir paauglių žalojimą ir mūsų šalių demografinės struktūros pakeitimą.

Pasiūlymu įvedamas visos Europos referendumo mechanizmas, kuris leis ateityje keisti Sutartį be visų valstybių narių sutikimo.

Nerimą kelia pasiūlymas supaprastinti ES sutarties 7 straipsnyje numatytą procedūrą, pagal kurią sustabdomos narystės teisės šalims, kurios pažeidžia tokias ES vertybes kaip „laisvė", „demokratija", „lygybė", „žmogaus teisės" ar „teisinė valstybė". ES institucijos gali laisvai aiškinti tokius neaiškiai suformuluotus teisinius terminus ir represuoti valstybes nares politiniais pagrindais, pateisindamos tai ES vertybių apsauga.

Neatsitiktinai šiame projekte minimas radikalus komunistas Altiero Spinelli, pristatęs Europos be valstybių ir sienų viziją. Jis atvirai teigė, kad svajonė apie Europos supervalstybę negali būti įgyvendinta demokratinėmis procedūromis ir gavus europiečių sutikimą. Štai kodėl jis siūlė įgyvendinti savo viziją „revoliucinės partijos, kuri sukurs naują valstybę ir aplink ją naują, tikrą demokratiją, diktatūros" keliu.

Spinelli siūlė įgyvendinti savo viziją „revoliucinės partijos, kuri sukurs naują valstybę ir aplink ją naują, tikrą demokratiją, diktatūros" keliu.

Jis rašė, kad Europos integracijos tikslas turi būti nacionalinių valstybių, kurias jis laikė karų šaltiniu ir pažangos kliūtimi, panaikinimas. Jis taip pat rašė apie būtinybę apriboti ar net panaikinti privačią nuosavybę, kuri „gali būti toleruojama tik būtinais atvejais". Šiandien aišku, kad ši vizija nuosekliai įgyvendinama pagal daugeliui metų sukurtą planą.

Vienas iš šio ES supervalstybės sukūrimo plano elementų buvo Konferencija dėl Europos ateities – fiktyvi konsultacijų kampanija. Iš anksto nustatyti jos rezultatai leidžia supervalstybės šalininkams teigti, kad dauguma europiečių nori revoliucijos (jų pačių vyriausybių suvereniteto atėmimo ir demokratijos sunaikinimo), nors dauguma europiečių net negirdėjo, kad tokios konsultacijos vyko. Nyderlanduose viešosios nuomonės apklausos parodė, kad apie tai žinojo mažiau nei 3% olandų. Lenkų apie tai niekas net neklausė.

Dabar įstatymo projektas bus perduotas Europos Sąjungos Tarybai (kurią sudaro atskirų valstybių narių ministrai), o vėliau – Europos Vadovų Tarybai.

Trečiajame procedūros etape Europos Vadovų Taryba (valstybių ir vyriausybių vadovai) paprasta balsų dauguma nuspręs sušaukti konventą, sudarytą iš parlamentų atstovų, valstybių ir vyriausybių vadovų, Europos Parlamento ir Europos Komisijos, kurie priims rekomendacijas tarpvyriausybinei konferencijai.

Tada ES Tarybos pirmininkas sušauks tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje valstybių narių vyriausybių atstovai parengs galutinį Sutarties pakeitimų, kuriuos jos gali priimti tik vienbalsiai, tekstą. Galiausiai ES Tarybos ir Europos Komisijos teisės tarnybos parengs pakeitimų tekstą peržiūros sutarčių forma. Po to pakeitimų turinys nebegalės būti keičiamas.

Paskutinis procedūros etapas bus naujų sutarčių ratifikavimas visose valstybėse narėse, laikantis jų konstitucinių reikalavimų. Lenkijos atveju tokias sutartis ratifikuos Respublikos Prezidentas, gavęs išankstinį parlamento pritarimą, kurį atskirai išreikš Seimas ir Senatas 2/3 kiekvienų rūmų balsų dauguma, arba nacionaliniame referendume, kuriame pakaks piliečių balsų daugumos, referendume dalyvaujant daugiau kaip 50 % rinkėjų.

Nors procesas jau prasidėjo, sutarčių pakeitimai tikrai nebus padaryti per vieną dieną. Prieš tai vyks daug mėnesių trunkančios intensyvios derybos bei pamatysime vyriausybių, kurios bandys įtikinti savo piliečius, kad kovoja už tautos gerovę, rodomą politinį teatrą.

Ne veltui radikalai pasiūlė net 267 pataisas. Tikriausiai joms visoms nebus pritarta, tačiau pakanka priimti keletą pagrindinių pakeitimų, kad mūsų suverenitetas taptų fikcija. Pasiūlius tokį didelį revoliucinių pakeitimų skaičių, nacionaliniai politikai dabar gali atsiriboti nuo viso projekto, o po to grįžti iš vėlesnių derybų sesijų, pranešdami, kad jiems pavyko atmesti dalį mažiau svarbių Sutarties pakeitimų. Tokiame informaciniame triukšme piliečiai nematys, kas yra svarbiausia.

Mūsų laukia svarbi užduotis. Turime informuoti savo tėvynainius, kad pasiūlytų pakeitimų priėmimas reiškia, jog Europos Sąjunga taps centralizuotai kontroliuojama supervalstybe. Jos sprendimų priėmimo centras bus Briuselyje, o kiekviena tautinė valstybė bus paversta komunistinės „Europos valstybių sąjungos" provincija. Visos šalys praras savo įtaką nacionalinių įstatymų, kuriuos nuo šiol primes ES pareigūnai, formai.

The post Jerzy Kwasniewski. ES juda link buvimo supervalstybe appeared first on LAIKMETIS.

Galiausiai ši praktika buvo nutraukta, nes diplomatiniai samdiniai ne tik buvo šališki, savanaudiški ir nepatikimi, bet ir dažnai "išvykdavo į užsienį". Tendencija, kad diplomatai labiau simpatizavo vietinei vyriausybei, o ne savo darbdaviui, tapo tokia paplitusi, kad teko sukurti taisykles šiai problemai pažaboti.

Jungtinėje Karalystėje tiek daug diplomatų susižavėjo Indijos egzotika, kad jie tapo žinomi kaip "baltieji Mogolai". Portugalijoje rašytojas Venceslau de Moraisas, eidamas konsulo pareigas Kobėje, ėmėsi kraštutinių veiksmų - tapo Japonijos piliečiu, net vedė ir mirė Rytų šalyje.

Ši problema imta vadinti "lokalitu" ir kartais įgaudavo dar dramatiškesnes formas. Rusijos generolas Ungernas-Sternbergas, per Rusijos pilietinį karą dislokuotas Tolimuosiuose Rytuose, planavo atkurti "Motiną Rusiją" kaip Azijos mongolų įpėdinę. Garsusis pulkininkas Kurcas iš filmo "Apokalipsė dabar" (Apocalypse Now) buvo sukurtas pagal romano "Tamsos širdis" (Heart of Darkness) veikėją, kuris Kongo džiunglėse puolė į beprotybę, prarado bet kokį civilizacijos jausmą ir perėmė vietinius primityvius papročius.

Nepaisant šiuolaikinių vyriausybių biurokratizavimo, problema ne tik išlieka, bet netgi paaštrėjo.

Briuselio burbule dažnai kalbama apie "demokratijos deficitą" - terminą, apibūdinantį eurokratų atskaitomybės visuomenei trūkumą. Šis deficitas rodo ne tik nepakankamą atsakomybę, bet ir nepakankamą atstovavimą, o su šia problema susiduria net ir stipriausi valstybininkai.

Geriausiai tai išreiškė "Politico" 2016 m. straipsnyje, kuriame aprašomas Angelos Merkel nusivylimas bendraujant su Vokietijos fukcionieriais: "Incidentas neabejotinai parodė, kam ištikimi ES dirbantys vokiečiai: ne Berlynui, o Briuseliui".

Panašios nuostatos vyrauja ir eurokratiniuose teismuose, kurių teisėjai savo misija laiko Europos integracijos didinimą, pamindami savo pilietinę patriotinę pareigą.

Iš tiesų, trumpai pažvelgus į ES įkūrėjus, greitai paaiškėja disfunkcijos kilmė. Jeanas Monnet įkūrė Jungtinių Europos Valstijų veiksmų komitetą (ACUSE). Pats pavadinimas priklauso Čerčiliui; tačiau Monė ir jo bendraminčiai pavadinimą pasirinko neatsitiktinai, nes Jungtinės Amerikos Valstijos iš tiesų įkvėpė pokarinę Senojo pasaulio transformaciją.

ACUSE netgi pasiūlė sukurti vadinamąsias federalines apygardas, visiškai pažeidžiant nacionalinio suvereniteto principą.

Monė ir jo bendraminčiai pavadinimą pasirinko neatsitiktinai, nes Jungtinės Amerikos Valstijos iš tiesų įkvėpė pokarinę Senojo pasaulio transformaciją

Nors pokario socialdemokratų ir krikščionių demokratų partijos nominaliai pasisakė už nacionalinį suverenitetą ir valdymą nacionaliniais interesais, istorija rodo, kad jos pirmosios atsisakė nepriklausomybės ir suvereniteto. Trys rodyklės ant SPD emblemos simbolizuoja kultūrinę revoliucinę srovę: priešpriešą ne tik fašizmui ir komunizmui, bet ir monarchizmui bei konservatizmui; taip pat tai ne mažiau patogus simbolis trockistams, internacionalistams ir globalistams.

Tai padėtų paaiškinti, kodėl net tokios institucijos, kaip Jungtinės Tautos, nesunkiai stoja konservatorių pusėn, tačiau Antifa smurtą traktuoja itin atsainiai, o JAV federalinės valdžios institucijos panašiai puola į absurdišką kraštutinumą - 2021 m. sausio 6 d. įvykius lygina su 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristiniais išpuoliais, o BLM masinės žiniasklaidos sukeltoms riaušėms rodo abejingumą ar net atvirą simpatiją.

Davidas Goodhartas (David Goodhart) savo dabar jau žinomoje knygoje "Kelias į kažkur" (The Road to Somewhere) rašė apie "kažkur" ir "niekur" fenomeną, kad apibūdintų didėjančią prarają tarp kosmopolitinių miestų elito ir nacionalistinių šalies masių. Tačiau net ir tai yra klaidingas įvardijimas, nes klaidinga manyti, kad "niekur" yra tikrai nihilistiniai transnacionalistai.

2018 m. Samas Harrisas debatuose su Jordanu B. Petersonu atsidūrė ne savo rogėse būtent dėl šios priežasties: individualistinis internacionalizmas yra labai panašus į vakarietišką - ir šiek tiek protestantišką - refleksą, o logiška prigimtinės teisės išvada - tik tokia, kokią teoriškai pateikė tokie liberalai kaip Johnas Rawlsas. Kaip pasakytų pastarasis, "dalykai, kurių, kaip manoma, racionalus žmogus nori, kad ir ko jis norėtų". Tuo tarpu normatyvinė įvairovė mūsų pasaulyje yra didžiulė, ir religijos ar nacionalinių sienų pašalinimas iš visuomenės automatiškai nesukelia Rawlso "niekur".

Iš tikrųjų religija ir sienos atspindi konkrečios teritorijos ir tautos susiformavusias normas. Pašalinus jas, tam tikra politinė sistema vėl įgaus savo pirminį pobūdį, kuris yra konkretus, o ne visuotinis. Pavyzdžiui, kai vokiečiai sukilo prieš katalikybę, jie grįžo prie pagoniškų praktikų - decentralizuoto tikėjimo, tikėjimo galimybe užmegzti nesureikšmintą (o ne liturgijos tarpininkaujamą) ryšį su dievybe ir net moterų kunigyste.

Šiandien Europoje yra daug miestų, kurių interesai imigracijos ar suvereniteto klausimais prieštarauja nacionaliniams interesams. Tai Londonas, Paryžius, Strasbūras, Briuselis, Haga, Frankfurtas, Berlynas, Ženeva, Viena ir kiti miestai. Prie šių miestų lengvai galėtų prisijungti Niujorkas ir Vašingtonas. Šių miestų tarptautinėse institucijose dirba biurokratai, sudarę mišrias santuokas, kurių vaikai mokosi tarptautinėse mokyklose, o jų tautinės šaknys yra sumišusios, pamirštos arba jų gėdijamasi. Jie gimė ir užaugo neturėdami jokios tapatybės ar lojalumo, tačiau mėgaudamiesi prabanga, kurią suteikia užsienyje mokami premijiniai atlyginimai, ir pelnydamiesi iš savo protėvių suteikto kosmopolitinio ir nepotistinio pranašumo.

Jie gimė ir užaugo neturėdami jokios tapatybės ar lojalumo, tačiau mėgaudamiesi prabanga, kurią suteikia užsienyje mokami premijiniai atlyginimai

Taigi pasaulyje atsirado nauja tauta, kuri save laiko savotiška ideologine Hanzos lyga. Kosmopolistanas, kaip mes jį pavadinsime, yra Šiaurės Atlanto miestų tinklas, kurio tikslas - eutanazuoti pasenusias Vakarų nacionalines valstybes ir jų sukurtą tarptautinę Vestfalijos sistemą. Pats jo identitetas yra neatsiejamai susijęs su priešinimusi pačiai tautinės valstybės sąvokai, nes jei nacionalinės vyriausybės grąžintų kompetenciją į savo jurisdikciją, Kosmopolistanas nebeturėtų jokios raison d'être.

TED kalboje Albinas Kurti apibūdino tarptautinių institucijų pastangas Kosove kaip išlaikyti status quo, o ne spręsti problemas. Taip yra todėl, kad technokratinė logika yra procedūrinė, o ne nuosekli. Sprendimas visada yra "daugiau Europos", o ne mažiau, nepriklausomai nuo viršnacionalistinės politikos veiksmingumo.

Iš tiesų Kosmopolis yra suinteresuotas, kad jo misija išliktų materialiai subjektyvi ir moraliai absoliuti. Kadangi utopija nėra pakeičiama, "integracija", "demokratija" ir "žmogaus teisės" nėra kiekybiškai įvertinamos ar objektyviai įgyvendinamos. Jei jos būtų įgyvendinamos, Kosmopolistanas būtų susietas su galutiniu terminu, o tikslas yra visiškai priešingas - jo neribotas pratęsimas.

Institucijos jau seniai nebelaiko savęs valstybių instrumentais; vietoj to jos veikia pagal valstybių ir nacionalinių vyriausybių instrumentalizavimo logiką, siekdamos savo pačių tvarumo. Postmoderni "vadybinė revoliucija" nėra pilka, ji yra raudona - o gal rožinė, šiais laikais. Ne partija sukuria Internacionalą, o Internacionalas sukuria partiją.

Ironiška, bet postmodernistinis "lokalumas", užuot skatinęs civilizacijos pažangą, paskatino būtent visuomenės normų "perkrimityvavimą". Istorija postmodernizmo epochoje rimuojasi su padidėjusiu lytiškai plintančių ligų, ikivedybinių lytinių santykių ir nėštumų skaičiumi, saugumo mažėjimu kartu su valstybių sienomis arba gyvūnų ir gamtos fetišizavimu. Kosmopolitams barbarizuojant Vakarų likučius, negalima nešuktelėti: "Siaubas, siaubas!"

The post Miguel Nunes Silva. Kosmopolistanas appeared first on LAIKMETIS.

„Mano galva, kiekviena tauta daugiausiai, ką gali padaryti, sukurti – tai nacionalinė kultūra. Pažiūrėkime, senovės Graikija – jau kiek šimtmečių nėra, o jų nacionalinė kultūra dar tebesvaigina sielas ir širdis po šiai dienai“, – BNS pirmadienį sakė R. Stankevičius.

Anot jo, vykstanti globalizacija turi ir pliusų, ir minusų, o vienas jų – blunkantis nacionalumas.

„Viskas darosi standartiška, vienoda, o būtent nacionalinė kultūra yra išskirtinė. Mes nebūsim niekuo įdomūs, darydami tą patį, ką daro visi. Čia yra ir tautosakos, ir prigimties, ir istorijos sankloda. Jei kažkam atrodo, garbingiems žmonėms, kad mano poezija prisideda prie nacionalinės kultūros kūrimo – tai aš esu devintam danguj“, – teigė rašytojas.

Jis tvirtino sutinkantis su jam paskelbta nominacija „už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje“.

„Sutinku su tuo, esu per galvą nemažai gavęs už tai, kad neva esu senovinis, kad mano poezija kaip žibalinė lempa. Dabartinės kritikės yra parašiusios – nešiuolaikiškas, atsilikęs pusantro šimto metų. Aš to nepaisau“, – sakė poetas. 

Dabartinės kritikės yra parašiusios – nešiuolaikiškas, atsilikęs pusantro šimto metų. Aš to nepaisau

Jis teigė, kad kai rašo poeziją, negalvoja, „kokia yra einamiausia prekė ir ką labiausiai žmonės mėgtų“. 

„Rašau tai, kas plaukia. Kaip ir, man atrodo, kompozitorius, kuris rašo muziką, nepaiso, ar čia bus modernizmas, ar postmodernizmas, ar simbolizmas. Čia palikime visa tai svarstytojams, mokslininkams, kritikams. Kokia poezija, man patinka, tokią ir rašau. Klasika – tas pagrindas, ant kurio aš stoviu“ – kalbėjo laureatas.

Netrukus pasirodys naujausia knyga

Jau artimiausiu metu, po savaitės arba dviejų, pasirodys naujausia R. Stankevičiaus kūrybinės poezijos  knyga „Įsitvėrimai“. Po naujų metų bus rengiami jos pristatymai.

„Bus gana intensyvus mano laikas. Juolab, sausio 7 dieną man sukanka 50 metų“, – sakė rašytojas.

Išleidus naują knygą, poeto teigimu, kurį laiką įsivyrauja tylos metas, nes rašant be sustojimo gimtų dar vienas tos pačios knygos skyrius. 

„Kad parašytum kažką naujo, atsiribotum nuo knygos, turi kelis kartus perskaityt, padėt į šalį fizine ir psichologine prasme“, – teigė R. Stankevčius. 

„Į naują knygą išeiti, reikia pagyvent, užgyvent. Kas yra kūryba? Pėdsakai nuo gyvenimo. Dvasinio ir fizinio irgi. Jei žingsnių nebus, ir pėdsakų nebus“, – sakė premijos laureatas. 

R. Stankevičius vadinamas ir muzikaliu poetu, gebančiu tekstą pritaikyti muzikai. Poetas teigia, jog paslaptis paprasta – šiuos tekstus jis rašo savo draugų dainoms, o visi kiti rečiau yra rimuojami.

„Kai prašo bičiuliai, aktoriai, parašyti dainai tekstą – Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis, Gediminas Storpirštis, Olegas Ditkovskis, Romas Radzevičius – parašau, bet šiaip nesu tas, kuris rašo visiems užsimaniusiems. Man turi patikti muzika, pats kūrinys“, – kalbėjo poetas.

Belaukiant premijos rezultatų, rašytojas teigė, jog „paskutinioji valanda buvo nelengva“. 

„Iškaito ausys, iškaito veidas, aš žinojau, kad esu tarp tų dvylikos nominantų, paskutinė valanda tai buvo nelengva. Daug tos įtampos, daug savęs tokio naršymo, analizavimo, – sakė R. Stankevičius. – Penkias minutes atrodo, kad gausiu, kitas penkias, kad negausiu, dar kitas penkias, kad nevertas, yra vertesnių“.

Beveik 30 kūrybos metų

1973-iais gimęs Rimvydas Stankevičius yra lietuvių poetas, eseistas, žurnalistas, taip pat diplomuotas lituanistas. 

Eilėraščiais debiutavo 1993 metais Poezijos pavasario almanache. Pirmąjį savo eilėraščių rinkinį išleido 1996 metais, laimėjęs Rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkursą.

Rašytojas yra parašęs daugiau kaip dešimt poezijos knygų, tarp jų – „Laužiu antspaudą“, „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, Jurgos Ivanauskaitės premiją pelniusią knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, geriausią 2014 metų poezijos knygą vaikams „Pūgos durys“.

Be kitų įvertinimų, 2016 metais jis yra pelnęs Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premiją.

Nacionalinės premijos pirmadienį taip pat skirtos rašytojui Kaziui Sajai, operos solistui Edgarui Montvidui, kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei-Rosaschi, kino režisierei Giedrei Žickytei.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams bus įteikiamos kitų metų vasario 16 dieną.

The post Nacionalinės premijos laureatas R. Stankevičius: kiekviena tauta daugiausiai, ką gali sukurti – tai nacionalinė kultūra appeared first on LAIKMETIS.

- Ką tik pasirodžiusioje savo knygoje „Link naujos nacionalinių valstybių eros“ keliate viešojoje erdvėje retai dėmesio susilaukiančią problemą – koks tikrasis globalizacijos poveikis Lietuvai ir kitoms nacionalinėms valstybėms? Apie tai mažai diskutuoja politikai, visuomenės veikėjai, ekomomistai, sociologai, apžvalgininkai. Kodėl? Nejau dėl to, kad žodis „antiglobalistas“ mūsų dienomis traktuojamas vos ne kaip „teroristas“? Gal parodomasis politinis korektiškumas šią temą jau yra išstūmęs į viešųjų diskusijų paraštes?

- Tai, kad mes dabar diskutuojame apie globalizacijos poveikį Lietuvai, rodo, kad mūsų šalyje dar ne visiškai triumfavo tas parodomasis politinis korektiškumas. Pavyzdžiui, man dar yra suteiktos galimybės išreikšti kritišką požiūrį į globalizacijos procesą per bent tris „Youtube“ kanalo programas, kurios reguliariai sulaukia 10–20 tūkstančių, kartais ir dar daugiau, žiūrovų. Bet didžiosios, sisteminės spaudos kanalai pritraukia 10–20 kartų didesnes auditorijas, ir ten, manau, vyrauja iš esmės antinacionalinė linija, pagal kurią globalizacija yra laikoma teigiamu ir net kone natūraliu reiškiniu.

Savo knygoje kiek detaliau aptariau stambaus kapitalo koncentruotą galią žiniasklaidoje. Per keliasdešimt metų penkioms-šešioms labai didelėms korporacijoms pavyko užvaldyti reikšmingesnę dalį Vakarų pasaulio laikraščių, žurnalų, televizijos kanalų, interneto portalų. Ten dominuoja tarptautinėms korporacijoms palankūs naratyvai apie neoliberalios politikos, laisvos prekybos, darbo jėgos „mobilumo“ privalumus ir pažangumą.

Ekonominės galios sukoncentravimas dažnai taip pat reiškia, kad ir šių laikų politiniai sprendimai, lemiantys mūsų materialinę ir dvasinę būseną, yra priimami siaurame galingų ponų ir ponių rate. Jei vienijasi pasaulis, tai taip pat suvienodinamas ir politinis mąstymas, išryškėja tarptautinių elitinių grupuočių bendras susitarimas dėl svarbiausių politinių, ekonominių sprendimų Vakarų pasaulyje.

Politinės galios koncentravimas pasauliniu mastu yra antidemokratiškas, mums pavojingas reiškinys. Demokratinėje santvarkoje gyvenantys piliečiai privalo sąmoningai budėti, kad politinė galia neatsidurtų kokiame nors siaurame rate.

Politinės galios koncentravimas pasauliniu mastu yra antidemokratiškas, mums pavojingas reiškinys. Demokratinėje santvarkoje gyvenantys piliečiai privalo sąmoningai budėti, kad politinė galia neatsidurtų kokiame nors siaurame rate, kaip tai būdavo senovėje, kai pasaulį valdė karaliai ir imperatoriai. Galios centrų nuolatinė konkurencija, galios suskaldymas ir yra demokratinės idėjos pagrindas.

- Jau pratarmėje nurodote, kad didžiausia grėsmė Lietuvos valstybingumui šiuo metu kyla ne dėl Rusijos agresyvumo, bet dėl Vakarų globalizacijos, vedančios į pasaulinę finansinės oligarchijos hegemoniją.

Kodėl taip manote? Juk karas Ukrainoje, regis, atskleidė milžinišką globalizacijos privalumą: Rusija taip priklauso nuo šiuolaikinių technologijų, prekių ir paslaugų importo iš užsienio, kad pati viena nebemoka ir nebegali pasigaminti daugelių modernios ginkluotės komponentų.

Vakarų sankcijos atskleidė, kokia pažeidžiama jos karo pramonė, ką jau kalbėti apie civilinį sektorių. Išeitų, globalizacija šiuo atveju mus gina ardydama agresorės karinį ir ekonominį potencialą?

- Ši jūsų paminėta aplinkybė ir patvirtina faktą, kad Vakarų pasaulyje vyrauja koncentruota politinė ir ekonominė galia, nes kaip kitaip pavyktų sukurti ir išlaikyti tokį vieningą 50 skirtingų valstybių frontą prieš agresorę. Kaip kitaip buvo galima paversti Rusiją pažeidžiamą tarptautinėms ekonominėms sankcijoms?

Ekonominiu požiūriu, konkrečiai, bendrojo vidaus produkto (BVP) atžvilgiu, Rusijos 1,5 trilijono JAV dolerių vertės BVP yra 35 kartus mažesnis nei tų 50 Vakarų pasaulio šalių bendras BVP. Jei Vakarų šalių politinė valia išliks vieninga šio karo metu, Rusija neturės jokių šansų laimėti ilgesnį karinį konfliktą prieš tokią NATO, ES, Japonijos, Kanados, Australijos ir kitų šalių milžinišką ekonominės galios persvarą.

Aš nė kiek nesumenkinu Rusijos imperialistinių siekių Rytų Europoje, jie yra pavojingi mums. Knygoje kalbu apie Vakarų pasaulio globalizacijos modelį, kuris siekia valdyti pasaulį, bet taip pat aptariu Rusijos ir Kinijos viltis sukurti Eurazijos bloką, kas de facto yra Rytų šalių globalizacijos modelis, konkuruojantis su Vakarų globalizacija. Turime reikalą ne su viena jėga, siekiančia sulydyti mus į vieningą žmonijos masę, bet privalome išmintingai apsiginti nuo dviejų galios centrų. Lietuvos istorijoje tokia multipoliarinė jėgų grėsmė nėra nieko naujo. Atsiminkime periodą per Antrąjį pasaulinį karą, kai Lietuva bandė laviruoti tarp trijų į mūsų teritoriją besiveržiančių galios centrų – Sovietų Sąjungos, Vokietijos ir Lenkijos.

Rusijos ir Kinijos viltis sukurti Eurazijos bloką, kas de facto yra Rytų šalių globalizacijos modelis, konkuruojantis su Vakarų globalizacija.

Dabar, kai vyksta karas, mes neturime daug pasirinkimų, turime likti lojalūs NATO, nes manau, kad pergalingas Rusijos–Kinijos globalizacijos modelis mums būtų visai nepatrauklus. Bet karas amžinai nesitęs, anksčiau ar vėliau įtampa atslūgs ir vėl atsiras daugiau erdvės mūsų autonominiam veikimui užsienio ir vidaus politikoje. Nemanau, kad mes turėtume remti kai kurių karingai nusiteikusių Vakarų politikų siekius visai nusilpninti, nualinti Rusiją, ją suskaldyti į mažesnius politinius vienetus. Tokia karo strategija tik prailgintų karą, nes tai mobilizuotų rusus ir sutelktų juos kovai prieš Vakarų valstybes.

Patirtis rodo, kad beatodairiškas, bekompromisinis karas prieš Trečiąjį Reichą, jo negailestingas bombardavimas ir visos šalies pramonės naikinimas užtruko labai ilgai – penkerius metus. Tam fanatiškai priešinosi Vokietijos gyventojai, kurie tikėjo savo valdžios teiginiais, kad Vokietijos pralaimėjimas reikštų šalies sunaikinimą. O Antrojo pasaulinio karo pasekme tapo griuvėsių Europa ir Sovietų dominavimas Rytų Europoje. Atsižvelkime dar į tą faktą, kad jei Rusija netektų žymios dalies savo pajėgumų, į jos teritoriją galėtų pretenduoti ir komunistinė Kinija. Ar mes norėtume išvysti dar stipresnę Kiniją, nei ji jau yra?

Aš manau, kad išlaikyti tam tikrą galios pusiausvyrą Europoje nebūtų bloga perspektyva; jėgų balansas išsaugotų tam tikrą erdvę nepriklausomoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva. Visiškas Vakarų pasaulio globalizacijos dominavimas Europoje žymiai sumažintų galimybes išmintingai saugoti kiek įmanoma daugiau šalies suvereniteto. O valstybės suvereniteto išsaugojimas – tai šansas išsaugoti platesnes galimybes piliečiams demokratiškai reikšti savo valią.

Tuo nenoriu pasakyti, kad Putino režimą reikia išsaugoti nuo jo paties kvailysčių pradėjus šį pražūtingą karą. Saugi politinė pusiausvyra Europoje galėtų egzistuoti, jei Rusiją valdytų elitas, kuris gerbia kaimyninių šalių siekius išlikti nepriklausomomis valstybėmis, o ne tapti kažkokios carinės Rusijos inkarnacijos dalimi.

- Svarstydamas apie globalizacijos pažadus ir realybę, be kita ko, kalbate ir apie grandiozinį globalistų sumanymą – žmonijos suvienijimą, vadinamąją Naująją pasaulio tvarką. Žiniasklaidoje ji dažniausiai minima sąmokslo teorijų kontekste, aptarinėjama tarp kitų išsilavinusio žmogaus dėmesio neva nevertų šiuolaikinių prietarų, pseudoidėjų ar tiesiog kvailysčių. Jūs kalbate apie tai rimtai, pateikiate faktus, analizuojate.

Ar galėtumėte trumpai paminėti svarbiausius argumentus, kurie priverstų jūsų knygos skaitytojus kitomis akimis pažvelgti į Naujosios pasaulio tvarkos kūrimo požymius?

- Savo knygoje tiesiog pacitavau dviejų stipriausio pasaulinės jėgos centro vadovų, JAV prezidento Georgeo' Busho vyresniojo ir dabartinio prezidento Joe Bideno viešai išsakytas mintis apie būtinybę sukurti ne ką kitą, o Naująją pasaulio tvarką. Jų įsivaizduojama pasaulinė santvarka, kuriai, žinoma, vadovautų JAV, jau buvo ruošiama per Antrąjį pasaulinį karą.

Tereikia tik paskaityti istorijos vadovėlius, pavyzdžiui, Stepheno Wertheimo „Rytojaus pasaulis: kaip gimė JAV pasaulinė viršenybė“ (Harvardo universiteto leidykla), kad skaitytojai įsitikintų, jog pasaulinė santvarka yra ir ilgai buvo rimtų diskusijų ir kryptingos veiklos subjektas. Šią S. Wertheimo knygą ir JAV vadovaujamą pasaulinę santvarką aš detaliau aptarinėjau per Giedrės Gorienės „Karšto komentaro“ „Youtube“ TV programą gegužės 3 dieną.

Ką veikia tokios pasaulinės biurokratinės struktūros, kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio prekybos organizacija, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Europos Sąjunga, NATO? Jos realiai kuria pasaulinę santvarką, be perstojo gilina tarptautinę integraciją, plečia savo įtaką nacionalinių valstybių sąskaita.

- Demografiniai iššūkiai – vieni rimčiausių, su kuriais šiandien susiduria Vakarų šalys, taip pat ir Lietuva. Milžiniška emigracija, šokiruojanti valstybės teritorijos depopuliacija, Lietuvos regionuose besiplečiančios demografinės dykros, kuriose žmonių tankumas atitinka Sacharos dykumos ar Mongolijos stepių rodiklį. Ar tikrai dėl to kalta globalizacija? O gal veikiau dešimtmečiais vykdyta nusikalstama ekonominė ir socialinė krašto raidos politika, sukėlusi tokias demografines pasekmes?

- Jei depopuliacijos reiškinius stebėtume tik Lietuvoje, tai, sakyčiau, problema daugiausia būtų susijusi su blogu šalies valdymu. Bet kai stebi panašius depopuliacijos reiškinius ir visose buvusio Sovietinio bloko kraštuose (įskaitant ir Lenkiją, Vengriją, Bulgariją, Rumuniją), reikėtų ieškoti ir kitų paaiškinimų.

Visos minėtos šalys pateko į Vakarų pasaulio įtakos sferą, kurioje iki dabar dominuoja griežtai įgyvendinama neoliberalizmo dogma. Jų išorės sienos buvo atvertos masiniam importuojamų prekių antplūdžiui, o tai iškart smogė vietiniams pramonės gamintojams. Staigiai išaugo masinė bedarbystė. Kadangi neoliberalizmas taip pat numato laisvą darbo jėgos judėjimą per nacionalines sienas, tai naujai sukurta Rytų Europos bedarbių armija patraukė į Vakarus.

Manau, kad laisvos rinkos įdiegimas turėjo būti įvestas ne taip radikaliai, bet palaipsniui, ne iš karto pakertant pramoninę bazę mūsų regione. Tada būtume išvengę tokios didžiulės darbingo amžiaus žmonių emigracijos į turtingas, bet senstančias šalis. Mes dabar tiesiog dotuojame tų turtingų šalių socialines sistemas per mūsų prarastą darbo jėgą. Todėl mūsų pensijos išlieka tokios mažos, nes mūsų emigravęs jaunimas išlaiko orų Jungtinės Karalystės, Airijos, JAV, Norvegijos, Italijos ar Prancūzijos pensininkų pragyvenimo lygį.

Jei mūsų partneriai iš Vakarų reikalauja griežtų neoliberalių priemonių, tai Lietuvos elitas visuomet yra pasiruošęs įgyvendinti pačius griežčiausius neoliberalizmo dėsnius.

Kad Lietuva pirmauja depopuliacijos varžybose, sakyčiau, aiškintina tuo, kad mūsų politinis elitas uoliausiai iš visų mūsų regiono šalių tarnauja Vakarų globalistams. Jei mūsų partneriai iš Vakarų reikalauja griežtų neoliberalių priemonių, tai Lietuvos elitas visuomet yra pasiruošęs įgyvendinti pačius griežčiausius neoliberalizmo dėsnius. Atsiminkime 2008 metų ekonominę krizę, kai Lietuvos BVP susitraukė 19 proc. Vėl mūsų šalis pasiekė „rekordą“ tarp visų Europos šalių, nukentėjusių nuo 2008 m. ekonominės recesijos.

Buvęs premjeras Andrius Kubilius didžiuojasi, kad Vakarų žiniasklaida gyrė jo vadovavimą šaliai šiuo kritiniu periodu. Deja, Kubilius susilaukė Vakarų globalistų pagyrų ne dėl jo nuopelnų ginant Lietuvos demografinius interesus, bet dėl jo itin uoliai įgyvendintos „diržų veržimo“ politikos pačia gryniausia neoliberalizmo forma. Tiesa, sulaukėme ir šiokio tokio Latvijos „konkuravimo“: Latvijos BVP nukrito beveik tiek pat, kiek susitraukė Lietuvos ekonomika. Šis reiškinys ir dabar matomas mūsų užsienio politikoje, nes Lietuva gerokai pirmauja tarp Vakarų šalių, pasiruošusių paaukoti nacionalinius interesus Vakarų bloko solidarumo labui. Turiu mintyje Lietuvos politiką Kinijos atžvilgiu, bet ne tik tai.

- „Nors dėmesys ekonominėms problemoms yra svarbus, jos negali užgožti nacionalinės idėjos“, – rašote pabrėždamas nacionalinės ideologijos būtinybę. Kokia ji galėtų būti? Ar apskritai galima kalbėti apie nacionalines ideologijas XXI amžiaus pradžioje, kai žmonės beveik niekuo netiki, kai stebima tokia vertybių ir idėjų infliacija?

- Aš jūsų klausimą norėčiau apversti aukštyn kojomis. Būtent faktas, kad žmonės XXI amžiaus pradžioje mažai kuo tiki, turėtų versti mus kurti tokias idėjas, kurios pritrauktų šiuolaikinį žmogų. Pradėkime nuo patriotiškumo: iki sovietinės okupacijos lietuviai natūraliai jautė meilę Lietuvai ir buvo kupini pasiaukojimo dvasios, o A.Smetonos valdžia šį natūralų jausmą dar sustiprino šalies švietimo sistemos, kultūros politikos bei kitais valstybės turėtais svertais.

Tuomet dauguma Lietuvos gyventojų buvo susiję su kaimu, kur nuo seno vyravo solidarumas tarp šeimos narių ir giminaičių bei kaimynų. Masinis kėlimasis į miestus visur skatina tą patį individualizmo procesą; miesto žmonės yra daugiau linkę galvoti apie save ir savus ekonominius interesus, mažiau rūpinasi kitais. Todėl manau, kad nacionalinė idėja turėtų parodyti šiuolaikiniams miestų gyventojams, mūsų laikų sąmoningiems individams, kuriems rūpi jų asmeninė gerovė ir ekonominis saugumas, kad nacionalinė valstybė yra arčiau jo asmeninių interesų nei kokios nors tarptautinės institucijos ar finansinės galios centrai.

Knygoje bandžiau parodyti, kad būtent nacionalinės valstybės sukūrė Europos pasididžiavimą – socialinės rūpybos sistemą. O per visą hiperglobalizacijos periodą, kuris prasidėjo nuo maždaug 1970 m., matėme, kad „internacionalistai“ nuolat stengėsi sumažinti Europos socialinę apsaugą remdamiesi neoliberalizmo teorijomis. Jeigu globalizacijos procesas yra pažangus, tai kodėl nuo globalizacijos pradžios 1970-aisiais stebimas pastovus europiečių gyvenimo standartų smukimas, Europos šalių BVP mažėjimas, didėjanti demografinė katastrofa? Globalizacija tarnauja siauram turtingų asmenų ratui, o patriotai nori susigrąžinti galimybę tvarkyti savo šalies reikalus pagal tos šalies gyventojų valią. Taigi, patriotiškumas potencialiai yra daug demokratiškesnis nei internacionalizmas.

Todėl nacionalinė idėja turėtų pakeisti klaidingą nuostatą, kad patriotiškumas yra grįstas tik jausmais, kitaip sakant, kad toks nusistatymas galbūt nėra racionalus. Būtent nacionalinė ideologija, kurią bandžiau pateikti savo knygoje, ir užpildo šią tariamą racionalaus mąstymo spragą. Patriotiškumas yra netgi labai racionalus, ir jis galėtų būti itin naudingas moderniam XXI amžiaus pradžios žmogui, ginančiam savo ekonominius interesus nuo agresyvių superturtuolių išnaudojimo. 

- Knygoje nurodote tikslią datą, kai Lietuva pradėjo eiti globalizacijos keliu: tai, pasak jūsų, įvyko 1992 metais, kai Lietuva pasirašė susitarimo protokolą su Tarptautiniu valiutos fondu. Kodėl per šiuos 30 metų mūsų šalyje taip ir neatsirado, jūsų teigimu, jokios kitos jungiančios idėjos, nes Lietuvos politinis elitas nesugebėjo sukurti jokios alternatyvos Vakarų globalizacijos darbotvarkei?

Norėčiau išvardyti kelis veiksnius. Viena vertus, ekonominės ir politinės galios centralizavimas Vakaruose, jau mano minėtas antidemokratiškas galios koncentravimas atvedė prie globalizmui palankių idėjų viešpatavimo viešajame gyvenime. Vakarų pasaulio universitetuose sunku puoselėti neva politiškai nekorektiškas idėjas. O „politiškai korektiškos“, tarkime, dėl gėjų teisių, kaip matome, yra ryžtingai propaguojamos ne tik pas mus, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Kitaip sakant, kartu su pasaulio vienijimo procesu pasaulyje vyksta mąstymo vienodinimas. Globalizacijos šalininkai valdo milžiniškus finansinius išteklius, jie yra galingi ir moka slopinti oponentų idėjas.

Kita vertus, istorija rodo, kad tam, kad atsirastų stiprus poreikis naujoms politinėms idėjoms ar alternatyvoms, reikia, kad susikauptų kritinė masė nepatenkintų žmonių. Neoliberalizmo šalininkų valdomoje Lietuvoje astronomiškai išaugtų bedarbių skaičius – galbūt iki 50 proc. visų darbingo amžiaus piliečių – jeigu globalistai nepanaikintų visų apribojimų ieškoti darbo užsienyje. Kitaip sakant, globalistai turi patikimą kanalą gyventojų nepasitenkinimui aukštu nedarbo lygiu, kuris atsiranda, kai valstybė nustoja saugoti savo pramonę nuo neriboto importo, nukreipti. Nepatenkinti piliečiai tiesiog yra skatinami palikti šalį, ir tai efektyviai apsaugo valdančiuosius nuo jų vykdamos ekonominės politikos padarinių.

Galima sakyti, kad iki maždaug 2008 metų krizės globalistų architektams pavyko išsaugoti pasyvias Vakarų šalių gyventojų nuotaikas. Jeigu kur nors globalinėje ekonominėje erdvėje sušlubuodavo darbo rinka, globalistų įdiegtas laisvas darbo jėgos judėjimo režimas „nukanalizuodavo“ nepasitenkinimą per emigraciją. Bet dabar susikaupė per daug ekonominių problemų, ir paprastų žmonių nepasitenkinimas globalizacija žymiai padidėjo.

Todėl ir regime vadinamųjų „populistinių“ judėjimų gajumą Europoje ir JAV. Jau beveik dešimtmetį pastebimas politinis bruzdėjimas, kuris ilgainiui tik plėsis. Taigi, turėtų atsirasti daugiau tokių naujų politinių idėjų, kaip pateiktos mano knygoje.

- Lietuvos kelias per 30 metų nuo nepriklausomybės atgavimo mūsų dienomis pateikiamas kaip didelė sėkmės istorija. Pasak jūsų, iš pirmo žvilgsnio toks požiūris atrodytų absurdiškas: Lietuva per šį laikotarpį neteko milijono gyventojų, daugiausia jaunesnio amžiaus žmonių.

„Jei JAV patirtų panašaus masto demografinį nuosmukį, tai prilygtų maždaug 80 mln. daugiausia darbingo amžiaus piliečių praradimui per 25 metus. Be jokios abejonės, tai būtų vertinama kaip triuškinantis kaltinimas beviltiškai nekompetentingai valdžiai“, – rašote knygoje. Kuo tada būtų galima paaiškinti tokį vertinimo akibrokštą?

- Pati didžiausia grėsmė mūsų valstybei yra masinė jaunesnio amžiaus piliečių emigracija. Lietuvoje, kaip ir visose Europos šalyse, jau ištisus dešimtmečius daugiau žmonių miršta, nei gimsta. Be to Lietuva pirmauja Europoje pagal darbingo amžiaus žmonių emigravimą į užsienį. Beprasmiška puoselėti viltis dėl geresnio mūsų gyvenimo, jei nebus kam dirbti ir kurti. O šiais geopolitiniu atžvilgiu neramiais laikais turime kelti ir dar vieną klausimą – kas mus gins nuo užsienio agresijos, jei didesnioji dalis jaunų žmonių bus išvykusi į užsienį?

Kalbos apie europietišką arba transatlantinį solidarumą skamba tuščiai, kai Lietuva ir kitos mūsų regiono šalys savo lėšomis paruošia milijonus jaunų specialistų bei darbininkų turtingoms, bet tuo pačiu senstančioms Europos ir kitų žemynų šalims. Turtingosios valstybės taip užsitikrina savo pensijų sistemų mokumą, bet klausimas dėl Lietuvos pensininkų varganos ateities yra nutylimas. Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir kitų mūsų regiono šalių bendras interesas – reikalauti, kad milžiniškos lėšos, investuotos į emigruojančio jaunimo švietimą, būtų adekvačiai kompensuojamos tų pačių turtingųjų šalių. Mes turime sutelkti jėgas su kitomis nuskriaustomis šalimis ir kartu suderinti bendrą poziciją derybose su ekonomiškai pajėgesnėmis valstybėmis.

- Vienas jūsų knygos skyrius skirtas klausimui, kaip sustabdyti dabartinių Europos nacionalinių valstybių nuosmukį. Negaliu nepaklausti, kaip Lietuva šiandien atrodo kaip nacionalinė valstybė ir kaip reikėtų stabdyti jos pačios nuosmukį – juk būtent taip turbūt įvardijate dabartinę valstybės ir visuomenės būklę?

- Viskas turėtų prasidėti nuo aiškių mūsų valstybės tikslų nustatymo. Manau, kad deklaruoti politiniai principai – toli gražu ne tuščia retorika, jie gyvybiškai svarbūs tautos gyvenime. Paskelbti politiniai tikslai yra viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis šalies piliečiai gali įvertinti valdančiosios klasės veiklą.

Lietuvos atveju jos politinė klasė gavo liaudies mandatą sukurti nepriklausomą valstybę, kurioje Lietuvos žmonės pagaliau turėtų galią valdyti savo šalį taip, kaip jiems atrodo tinkama. Ši idėja buvo pati stipriausia kukliame Sąjūdžio idėjų arsenale; to ypač karštai troško dauguma žmonių. Į nacionalinės nepriklausomybės idėją galėjo būti įdėta pozityvesnio turinio, ypač konkretesnės nacionalinių ekonominių interesų formuluotės.

Lietuvai reikia politinio judėjimo ar partijos, kuri ryžtingai pasisakytų už mūsų tautos ir valstybės stiprinimą, taip pat ir demografiniu požiūriu. Lietuvos nacionaliniai interesai turėtų būti įvardyti kaip aukštesni už tarptautinius įsipareigojimus. Reikia pakeisti dabartinės valdžios nuostatą, kad Lietuvos valstybės tikslas – demokratinių pažiūrų skleidimas posovietinėje erdvėje ir pasaulyje, tarnavimas pasaulinei integracijai.

Jeigu mūsų valstybė deklaruoja tikslą tarnauti abstrakčioms idėjoms ir integruotis į globalistų kuriamą naują pasaulinę santvarką, negali būti jokių iliuzijų, kad mes išbrisime iš dabartinių sunkumų. Toliau smuksime į tą duobę, kurią globalistai sukūrė per savo nenumaldomą troškimą valdyti pasaulį.

- Pabaigai – dar viena jūsų citata: „Jei šalies viduje vyraujanti priespauda bus sunkesnė našta nei užsienio užkariautojų tikėtini suvaržymai, piliečiai atsisakys ginti savo kalėjimus.“ Ko turėtų imtis Lietuvos valdžia, kad valstybės piliečiai niekada nesusidurtų su tokio apsisprendimo galimybe? Kokių politinių permainų ir reformų reikėtų, kad dabartinio pasaulio iššūkių audras Lietuvoje pasitiktume pasiruošę, ramūs, vieningi, pasitikėdami savo valstybe ir vieni kitais?

- Jau daug apie tai kalbėjau, tad baigdamas norėčiau paraginti visus mus grįžti į ištakas, prie Sąjūdžio skelbtų tikslų įtvirtinti stiprią, nepriklausomą valstybę ir taip užtikrinti mūsų tautos ilgaamžiškumą. Tai būtų patikimiausias ryšys tarp valdančiųjų ir paprastų piliečių. Globalizacija jau nugyveno savo geriausius laikus ir į jos vietą, manau, pretenduos vis daugiau Europos ir Šiaurės Amerikos patriotinių judėjimų. Mes vieni nesugebėsime įveikti globalizacijų iš Vakarų ir Rytų be kitų europietiškų šalių paramos. Todėl turėtume plėsti ryšius su visomis patriotinėmis jėgomis Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

- Dėkoju už pokalbį.

The post Algis Avižienis: politinis bruzdėjimas tik plėsis appeared first on LAIKMETIS.

Ar šiuo metu esame pasaulio lūžio liudininkai?

Iki šiol tokius terminus kaip globalizacija vartojome apibūdindami „vieno pasaulio“ reiškinį, kuris pradėjo formuotis po Antrojo pasaulinio karo ir visiškai susiformavo Šaltojo karo pabaigoje.

Buvo manoma, kad tai bus vystymasis viena kryptimi ir buvo neįsivaizduojama, kad šis pasaulis gali visiškai subyrėti. Net Kinija, kurią Amerika jau kurį laiką paskelbė pagrindine savo priešininke, nenumatė šio pasaulio lūžio ir nenorėjo pasiekti tokio tikslo. Vietoj to, Kinija greičiausiai norėjo pasiekti laipsnišką pirmenybę vieningame pasaulyje.

Tokio masto karas, kokio ėmėsi Rusija, kurio tikslas yra sugriauti Ukrainos valstybingumą ir priverstinai integruoti ukrainiečius su rusais, visiškai pakeitė visus iki tol buvusius skaičiavimus ir privertė abejoti ​​tolimesniu vieno pasaulio, kuriame gyvenome, egzistavimu.

Rusijai įvestos sankcijos tikrai precedento neturinčiu būdu ištrėmė Maskvą iš Vakarų pasaulio

Buvo susirūpinta dėl naujo Šaltojo karo ir naujos geležinės uždangos atsiradimo. Vakarų šalių Rusijai įvestos sankcijos tikrai precedento neturinčiu būdu ištrėmė Maskvą iš Vakarų pasaulio. Rusija per cenzūrą ir kitus veiksmus, bet pirmiausia dėl žiauraus savo karo Ukrainoje būdų, pradėjo ir pati izoliuotis nuo viso pasaulio.

Nepaisant to, vertinant situaciją reikėtų išlaikyti realistiškumą. Karas Ukrainoje ir toliau vyksta pagal karo logiką, kurią Rusija primetė Vakarams. Vakarų taikomos sankcijos nėra begalinės ir, nepaisant to, ką sakome vieni kitiems, Rusija nėra visiškai izoliuota, jei atsižvelgsime į Kinijos, Indijos, Izraelio ir kai kurių arabų bei Pietų Amerikos šalių politiką.

Štai kodėl neįmanoma numatyti, ar „vienas pasaulis“ subyrės. Tačiau neabejotina, kad jei jis išliks, naujas jo pavidalas XXI amžiuje bus nuspręstas būtent Ukrainoje.

The post Marek Cichocki. Nauja pasaulio tvarka sprendžiasi Ukrainoje? appeared first on LAIKMETIS.

„Dabar, prisidengiant pandemija, vyksta galinga „perkrova“, kaip pasakytų Pasaulio ekonomikos forumo Davose direktorius Klausas Schwabas. Vakarų jėgos beveik vieningai per savo žiniasklaidą ir ruporus bando pradėti plataus masto kampaniją, kurios tikrasis tikslas yra mažinti gyventojų skaičių. Iškreipto marksizmo pagrindu jie sukuria naują kairiųjų orientaciją, kuri realizuoja viską, ką galima pavadinti valstybių ir mažų tautų naikinimu. Tai liudija statistika. Serbija kasmet praranda 35 tūkstančius žmonių pagal gimimų ir mirčių santykį, atliekama 140 tūkstančių abortų, o dabar mes diskutuojame apie tos pačios lyties asmenų santuokos įstatymą. Jei sujungsime šiuos tris komponentus, paaiškės, kad net jei homoseksualai ir lesbietės galės įvaikinti vaikus, kyla klausimas: kokius vaikus jie įvaikins? Tikriausiai gausiai atvykstančius iš Rytų, iš „karštųjų taškų“, kuriuos atveria galingiausios Vakarų šalys, siekdamos, matyt, sunaikinti Vakarų Europą, ir ji visokeriopai tam pritaria".

„Vakarai yra degradacijos fazėje, nes biologiškai ir psichiškai nesugebėjo išsaugoti tradicijos. Kodėl tai vyksta? Nes Vakarų krikščionybė ten rimtai griūva. Olandijoje bažnyčios dažniausiai paverčiamos kavinėmis ar sandėliais. Kai grojau su savo grupe Italijoje, ypač Kalabrijoje, instrumentus palikdavome bažnyčiose, nes jos tuščios. Taigi Vakarų Europos kultūra griūva ir virsta tuo, apie ką pradėjau kalbėti - ji remiasi kažkokiu nauju žmogumi, neturinčiu savų bruožų, praradusiu tapatybę ir, deja, neturinčiu savo kultūrinio pagrindo.

1990-aisiais Samuelis Huntingtonas parašė kūrinį - projekciją į ateitį, kuri dabar yra patvirtinama. Jis sakė, kad liks keturios kultūros. Ameriką galima išgelbėti, jei ji yra pakankamai protinga, kad išsaugotų viską, ką galima išsaugoti jos žemyne. Jis teigia, kad išliks ortodoksų kultūra - čia matau mūsų slavų tautų galimybę. Taip pat išliks musulmonai ir, žinoma, budistai, t.y. azijiečiai.

Vakarai yra degradacijos fazėje, nes biologiškai ir psichiškai nesugebėjo išsaugoti tradicijos.

Pažvelgę ​​į šiandienos pasaulio vaizdą, galime atsakyti į klausimą, ar Huntingtono prielaidos išsipildo. Man atrodo, kad šios prielaidos yra labai tikėtinos kalbant apie jėgų pusiausvyrą ne tik ginklų atžvilgiu, bet ir atsižvelgiant į tai, kad visos Rytų tautos daug skolinosi iš Vakarų, tačiau jos netapo amerikietiškomis. Ir tai yra globalizmo klaida. Nebus įmanoma visiškai primesti globalizmą per anglų kalbą ar kultūrą, ir priversti jas sunaikinti vietines kultūras, atsiradusias iš vienos krikščioniškos šaknies".

„Daugelis serbų kalba angliškai, bet niekada nenustojame kalbėti serbiškai. Turkijoje daugelis kalba angliškai, bet ten vis tiek daugiau žmonių kalba turkiškai. Latvijoje - taip pat. Taigi amerikietiškumo eksperimentas baigėsi net Kinijoje. Labai dažnai, kai lankydavausi Pekine ar Šanchajuje, kai kuriuose tenykščiuose rajonuose man kildavo jausmas, kad esu Hiustone. Šis globalistinis modelis buvo taikomas visose šalyse, tačiau žmonės „nesuamerikonėjo“. Tad vien todėl, kad turi šaldytuvą, dar nereiškia, kad esi amerikietis. Rusijos, Indijos ir mūsų laimei, ateitis remiasi giliais kultūriniais šaltiniais, kurie savo ruožtu veda prie religijos ir jos modelių, ir tai gali duoti rezultatų ateityje".

„Naujasis amžius įveda naują komunikacijos būdą. Kinas 100 metų buvo didingas menas; CŽA netgi teigė, kad jis gali virsti religija. Man atrodo, kad Holivudas savo propagandoje pasiekė tam tikrą religingumą. Nepaisant to, George'as Clooney vis tiek tapo espreso kavos reklamos veidu. Tačiau šventiesiems nėra įprasta ką nors reklamuoti. Todėl manau, kad skaitmenizacija, apėmusi visą pasaulį, pakeitė kino pobūdį. Jis nebėra toks pats, jis neberodo gyvenimo epizodų, o tik sukuria įspūdį. Bus kuriami rimti filmai, nes yra gerų autorių. Bet jie nepasieks to aukščiausio propagandos taško, vadinamo „Netflix“.

„Netflix“ yra propagandos, kurioje kalbama apie Holivudą kaip apie baltą rasistinę erdvę ir pan., kulminacija. Kai kalbu apie save kaip apie praėjusio amžiaus asmenį, tai reiškia, kad mano temos yra iš praėjusio amžiaus. Mes neturime naujo žmogaus, yra tik nauja idėja, kad žmogus be Dievo, vartotojas, yra vienintelis „tikras“ žmogus, kurį galima valdyti. Jį galima valdyti taip pat, kaip ir avių ar karvių bandą. Jis yra įspaustas į tarptautinių kompanijų rankas. Šios įmonės griauna mūsų švietimo sistemą. Serbija žengia į kritinį savo švietimo sistemos etapą, pagal kurį vaikai mokyklose mokomi, kad serbai yra piktadariai, vampyrai, juos moko visko, kas mums nebuvo svarbu istorijoje, dezintegruoja serbų tautos homogeniškumo idėją. Yra žmonių, kurie tam priešinasi, tačiau kyla klausimas: ar jie gali laimėti šį mūšį?"

The post Legendinis serbų kino režisierius Emiras Kusturica: žmogų be Dievo galima valdyti kaip avių bandą appeared first on LAIKMETIS.

XVI amžiaus Lietuvos intelektualas Venclovas iš Maišiagalos aistringai svarstė lietuvių tautos kilmės klausimus, aukštino Lietuvos istoriją kūrusius stiprius vyrus ir su baime žvelgė į žydus bei laisvas, savarankiškas lietuvių moteris. Puiku, kad XXI amžiaus jaunieji mūsų istorikai įveikė žydų ir laisvų moterų baimę. Gaila, kad tapo ištikti lietuvių tautos ir stiprių vyrų baimės.

Gerai, kad ir naujoje programoje išliko svarbios sąvokos: „litvakai", „Holokaustas". Blogai, kad joje tarp daugybės sąvokų nebeliko „lietuvių", „tautos", „Lietuvos", „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės", „Lietuvos Respublikos" sąvokų. Apskritai, ir lietuvių tauta, ir politinė Lietuvos tauta programoje pradingo kaip istorijos veikėjos.

Pamindami Lietuvos istorikų nuo XVI amžiaus gintą nuostatą, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija po Liublino unijos tęsiasi, jaunieji mūsų amžiaus istorikai po 1569-ųjų mato tik Abiejų Tautų Respubliką. Prūsų Lietuva su lietuvių intelektualų kurtu Karaliaučiaus universitetu, Mažoji Lietuva iš viso pradingsta. Kaip, beje, ir senieji prūsai.

Gražu, kad mokytojams siūloma tarp XVIII-XIX amžių sukilėlių aptarti ir Tado Kosciuškos sukilime dalyvavusį vyskupo Ignoto Masalskio ekonomą Bereką Joselevičių, išvedusį į kovą žydų karių būrį. Bet liūdna, kad tarp sukilėlių lieka nepaminėtas paties Tado Kosciuškos – svarbiausio herojaus, apie kurį lietuviai kūrė liaudies dainas – vardas. Programos citata: „'Už Jūsų ir Mūsų laisvę': pasirinkto XVIII – XIX a. sukilėlio (Jokūbas Jasinskis, Berekas Joselevičius, Emilija Pliaterytė, Zigmantas Mineika ar kt.) biografijos aptarimas".

Kodėl jaunųjų autorių dėmesio pristinga tiems reiškiniams ir įvykiams, toms Lietuvos asmenybėms, kurios natūraliai susieja lietuvius, Lietuvą su plačia pasaulio ir civilizacijų istorija?

Puiku, kad tarp „Valstybės tėvų ir moterų" programoje minimos Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Graudu, kad šiame sąraše nutylėta kertinė Jono Basanavičiaus asmenybė. Programos citata: „Valstybės tėvai ir motinos: pasirinktos politinės asmenybės biografijos aptarimas (Felicija Bortkevičienė, Aleksandas Stulginskis, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Antanas Smetona ar kt.)".

Gražu, kad programoje atsiranda Mykolo Roemerio, Česlovo Milošo, Jerzy Giedroyco vardai, nors ir keistokai visi trys siejami su „ATR piliečio samprata". Liūdna, kad visiškai nutylimi Stasys Šalkauskis, broliai Biržiškos ir kiti iš bajorų kilę lietuvių intelektualai, jungę LDK ir modernios Lietuvos Respublikos piliečio sampratas.

Gerai, kad pakankamai dėmesio skiriama Lietuvos partizanų vadams Jonui Žemaičiui – Vytautui ir Adolfui Ramanauskui – Vanagui. Keistoka, kad šiuosyk neatrasta vietos nė vienai partizanei – nei Dianai Glemžaitei, nei Monikai Alūzaitei.

Gerai, kad istorijos pamokose mokiniai bus supažindinti su svarbiausiomis Kovo 11 – osios Respublikos asmenybėmis: Vytautu Landsbergiu, Algirdu Brazausku, Valdu Adamkumi, net Dalia Grybauskaite. Kartu su Vytautu Landsbergiu programoje iškeliamas ir Vytautas Landsbergis – Žemkalnis: mokytojams teks paspėlioti, ar kaip vienintelis XX amžiaus architektas, ar kaip vienintelis Laikinosios vyriausybės narys? Tik keista, kad programą rašiusiems jauniesiems istorikams nepasirodė verti dėmesio nei Sąjūdį kūręs Romualdas Ozolas, nei Lietuvą 1990 – aisiais pasaulyje reprezentavusi pirmoji Respublikos premjerė.

Puiku, kad programa siūlo mokiniams mokytis pasakoti asmeninius istorinius pasakojimus. Liūdna, kad nė nemėgina mokinių supažindinti su daug amžių tautos ir jos istorikų kurtais bendraisiais pasakojimais. Programoje nutylimi šiuos pasakojimus kūrusių asmenybių – Alberto Kojalavičiaus, Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio, Vandos Daugirdaitės – Sruogienės, Marijos Gimbutienės, Edvardo Gudavičiaus – vardai.

Nežinia, kodėl Lietuvos ir Europos istorija naujoje programoje lieka tokia uždara. Kodėl jaunųjų autorių dėmesio pristinga tiems reiškiniams ir įvykiams, toms Lietuvos asmenybėms, kurios natūraliai susieja lietuvius, Lietuvą su plačia pasaulio ir civilizacijų istorija?

Iškalbinga ir pati programos pabaiga. Paskutinė X klasės programos dalis „Globalizacija ir pasaulis po 1990-ųjų" baigiama tema „XX a. trauminė atmintis ir jos paveldas dabartinėje Lietuvoje". Kodėl ne Lietuvos kultūros, meno, mokslo, sporto pasiekimai pasaulyje, bet lietuvių „trauminė patirtis"? Kodėl paskutinis programos akcentas – ne Jonas Mekas, Marija Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Icchokas Meras, Česlovas Milošas, Grigorijus Kanovičius, Mirga Gražinytė – Tyla, Asmik Grigorian, Arūnas Matelis ar Domantas Sabonis, bet „Istorinės diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir sovietais 1940 – 1945 m."?

Gerbiu jaunųjų istorikų nuveiktą darbą. Iš pagarbos jį ir aptariu. Labai norėtųsi, kad į savo mokyklinius pasakojimus žiūrėtume kuo rimčiau. Mat, jie, pasak istorijos semiotikų, veikdami jaunimo pažiūras, nuostatas, elgsenas ir apsisprendimus, patys kuria bendruomenės istoriją.

The post Dr. Darius Kuolys. Kokios istorijos mokysis mūsų vaikai? appeared first on LAIKMETIS.