Šiandien ji – Jonavos socialinių paslaugų centro budinti ir nuolatinė globėja. Dabar jos namuose auga šeši vaikai, o neseniai jų buvo aštuoni. Be to, niekada nežinai, kada sulauksi skambučio, kad reikia priimti dar vieną vaiką – budinčio globėjo durys atviros kasdien ir bet kuriuo paros metu.

„Pati turiu dvi dukras, dabar jos jau suaugusios. Visada norėjau, kad mūsų šeimoje gyventų ir berniukas. Taip pradėjau globoti berniuką, kuris į mūsų namus atkeliavo iš vaikų globos namų. Paskui atsirado bendruomenės, susipažinau su kitais globėjais. Man pasiūlė laikinai pagloboti dar vieną vaiką, tada – kitą, kol savo problemas susitvarkys tėvai ir vaikai galės grįžti į šeimas. Taip visa tai ir prasidėjo, o vėliau tapo gyvenimo būdu“, – pasakojo R. Stasiškė.  

– Rasa, kiek vaikų šiuo metu gyvena jūsų namuose?

– Turiu tris nuolatinius ir tris laikinus globotinius. Kiek seniau buvo dar dvi mergaitės, tad iš viso aštuoni. Tačiau jos jau grįžo pas tėtį.

– Kokio jie amžiaus?

– Vyriausiam bus 15, kitam berniukui 12, o mažiausiai mergaitei netrukus bus 9 metai. Juos globoju nuolat, ne laikinai. Pirmasis mūsų namuose apsigyveno dabar dvylikametis berniukas, kurį pasiėmiau iš vaikų globos namų. Jį, dar kūdikį, mama buvo palikusi ligoninėje. Mergaitę atvežė kai jai buvo metukai. Pradžioje buvo laikina globa, tėvai bandė susigrąžinti vaiką. Tačiau jiems su savo problemomis susitvarkyti nepavyko, tad tapau nuolatine globėja. Trečiojo berniuko mama mirusi.

Laikinai globoju 8, 12 ir 4 metukų vaikus – du berniukai ir mergaitė.

– Trumpai paaiškinkite, kas yra budintis globėjas?

– Laikinai globai, kuri gali tęstis iki metų, vaikai atvežami kai suklumpa jų tėveliai ir nėra galimybės vaikų prižiūrėti giminaičiams. Kol tėvai atsitiesia, įvykdo visas sąlygas, gydosi nuo priklausomybių – tada vaikai gyvena pas budintį globėją.

Kiek esu laikinai globojusi vaikų – dažniausiai jie grįžta pas tėvus ir tai labai smagu. Kiekvienam vaikui svarbūs tėvai, kad jie augtų savo šeimose. Jie jų ilgisi. Tačiau liūdna tada, kai matai, jog tėvai su savo problemomis nesusitvarko. Dažniausiai tai būna priklausomybės – alkoholis, narkotikai.

– Kokio amžiaus vaikai patenka į globėjų šeimas?

– Labai įvairaus. Pati mažiausia buvo naujagimė, dviejų savaičių. Ji pas mane gyveno mėnesį, paskui ją įsivaikino. Būna ir vyresnių, ir mažų vaikų – dvejų, trejų metukų.

– Kaip jaučiasi vaikai, kurie atvežami į jiems nepažįstamą, naują aplinką, pas nepažįstamą žmogų į nežinomus namus?

– Kartą, pamenu, buvo mergaitės, kurios iš karto prie manęs pribėgo ir apsikabino, pradėjo pasakoti savo istorijas. Kiti – pasimetę, nedrąsūs, bet kai namuose yra daugiau tokio paties likimo vaikų – jie lengviau adaptuojasi. Tada drąsiau. Jokių kritinių atvejų nebuvo.

– Globėjas yra baigęs mokymus bei žino, kaip skirtingose situacijose elgtis?

– Taip, dalyvaujame mokymuose. Per metus vyksta 160 valandų mokymai su psichologais, psichiatrais, taip pat seminarai. Apskritai šis gyvenimo būdas yra nuolatinis mokymasis. Labai svarbu gebėti suprasti vaiko elgesį. Globojau mergaitę, kuri žalojo save ir būtent mokymai padėjo suprasti, kodėl tai vyksta, kaip elgtis, kaip vaikui padėti.

– Rasa, kaip vaikai jus vadina?

– Įvairiai. Vieni – Rasa, o kiti – mama. Dar kiti ir taip, ir taip.

– O kas jūs jaučiatės – mama ar globėja?

– Norėčiau būti jų draugė. Aš ir su savo dukromis esu draugė – mes taip bendraujame. Jei rimtai – stengiuosi būti jiems mama.

– Minėjote, kad mažiausia mergaitė – kelių savaičių amžiaus. Kokia tai buvo istorija?

– Mama ją paliko iš karto po gimdymo Kauno klinikose. Kai apie tai buvo pranešta – važiavau į ligoninę pabūti su ja, kad naujagimė nebūtų viena. Ligoninėje praleidau nuo penktadienio iki antradienio, paskui grįžome į mūsų namus, o netrukus mergytę įsivaikino jos brolį globojanti šeima. Mat ji nebuvo pirmas vaikas.

Kartais, tiesą sakant, kyla įvairios mintys. Juk kai kurios šeimos nueina ilgą kelią, nes negali susilaukti vaikų, kai tuo tarpu kitos moterys štai taip savo vaikus palieka. Antra vertus, gerai, kad palieka, kad neįvyksta nieko baisaus. Gerai ir tai, kad yra gyvybės langeliai.

– Globa yra ne tik jūsų gyvenimo būdas, tačiau ir darbas – dvidešimt keturias valandas per parą ir be jokių laisvadienių. Tačiau kiekvienam globėjui reikia ir poilsio.

– Būna, išvažiuoju kelioms dienoms. Pavyzdžiui, į sanatoriją. Tada vaikus prižiūri vyras, padeda ir mūsų suaugusios dukros. Tačiau ilgam negaliu. Kai tik pradėjau globoti vaikus – dirbau dar dvejuose darbuose. Netrukus supratau, kad net fiziškai negaliu to daryti. Kai daug vaikų – yra reikalų, nes jie suserga, reikia vežti pas gydytojus, važiuoti į susirinkimus mokyklose, vežioti vaikus ne tik į mokyklas, bet ir į būrelius.

Pamenu, kai išėjau iš abiejų darbų – buvo sunku, nes man visą gyvenimą atrodė, kad taip reikia. Atrodė, kad likau bedarbė, nors tos veiklos čia tiek, kad tik spėk suktis. Kartą net kaimynė juokėsi, klausė, kur aš tiek per dieną važinėju? Taip ir yra – reisuoju visą dieną. Skiriasi ir vaikų būrelių tvarkaraštis, tad vieną nuveži, o kitą jau netrukus reikia pasiimti.

Beje, keičiasi požiūris į tai, kas yra daug vaikų (juokiasi). Kai globojau du vaikus, atrodė, kad daug. Pagalvodavau: o kaip tie, kurie turi kokius aštuonis? Kaip globoti tiek vaikų? Bet kai pats įsisuki į veiklą, atrodo, kad to nė nejauti. Kai globojau aštuonis, o dvi mergaitės grįžo į savo šeimą – tarsi kažko trūksta, namuose pernelyg tylu. Per Kalėdas mūsų namuose po egle netelpa visos dovanos.

– Tiesa, kad su globojamais vaikais yra didesnė atsakomybė, nei auginant savus?

– Žinoma, nes esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Paimi vaiką, nuvedi į mokyklą ir kartais sulauki pretenzijų, kad jis nemoka vieno ar kito. Tačiau kaip per naktį ar savaitę tu jį gali išmokyti? Net tos pačios higienos – elementariausios – išmokyti būna sudėtinga. Mums atrodo, kad tai natūralu, bet iš tiesų taip nėra. Arba gali sulaukti priekaištų iš kaimynų, kad vaikas į jų kiemą įmetė akmenį. Vienas mano globojamas berniukas yra tikrai padūkęs, jis negali susikaupti, tad vis tenka dėl jo elgesio keliauti į mokyklą. Vaikų yra labai įvairių, yra ir hiperaktyvių.

Kartais išgirstu: ji nieko neveikia, sėdi namuose ir globoja vaikus. Tarsi vos ne už dyką pinigus gauni, bet už tuos pinigus vaiką reikia ir aprengti, ir pavalgydinti. Būna visko.

– Ar vaikai jums pasakoja savo istorijas?

– Kai kurie. Vieni sąmoningai nekalba, suvokdami, kad negali nieko blogo sakyti apie mamą. Tik kartais, būna, išsprūsta, kas buvo. Kiti atviresni, labiau pasakoja savo patirtis. Aš manau, kad kiekvienas vaikas ilgisi savo tėvų, kad ir kokie jie bebūtų.

– Jautru jų istorijų klausytis?

– Taip. Kai kurie vaikai tiek įpratę prie tokio gyvenimo, kad tai, kas mus atrodo nenormalu, jiems yra normalu. Jie taip gyveno.

– Kiek globėjas prisiriša prie savo globojamų vaikų?

– Kai kelioms dienoms išvažiuoju į sanatoriją – visuomet skambinu paklausti, kaip sekasi vaikams, ką jie veikia. Pasiilgstu. Tik atrodo, kad tai ne tavo, o svetimas vaikas, bet kai jie grįžta į šeimas, ypač mažesni, verki. Skauda širdį. Būna, ir savaitę verki, nes tas vaikas juk tavo išmyluotas. Tačiau kai daug metų globoji vaikus – išmoksti susitvarkyti su emocijomis, taip smarkiai neprisirišti.

Kai mano namuose buvo naujagimė ir žinojau, kad globosiu tik kelias dienas – atrodo, kad bijai net bučiuoti, nes jei bučiuosi, tada atsiras kitoks ryšys. Skaudu, prisiriši.

– Ar vaikų tėvai su jais palaiko ryšį?

– Kaip ir taip, nors kartais būna, kad prapuola. Su vienais ryšys didesnis, su kitais – mažesnis. Pastebėjau, kad kai kurioms mamoms tokia situacija yra patogi. Juk žinai, kad tavo vaikai prižiūrėti,  kartą per savaitę susitinki, vaišių atneši, nusivedi į baseiną. Jos gal ir galėtų, jei norėtų, vaikus pasiimti. Bet kai jie globoje – niekuo rūpintis nereikia.

Kartais viešoje erdvėje stebiu situacijas, skaitau komentarus. Žmonės piktinasi, kad vaikas iš šeimos paimamas. Bet niekas taip paprastai neateina ir vaikų nepaima. Yra priešistorė, tėvai būna stebimi socialinių darbuotojų. Vaikai ne šiaip sau iš šeimų paimami, ne dėl to, kad specialistai neturi ką veikti.

Lietuvoje būta įvairių atvejų, tragedijų, kai tėvai savo vaikus nužudo, sunkiai sužaloja. Tada visuomenė irgi piktinasi: o kur buvo tarnybos? Manau, kad geriau apsidrausti ir vaiką iš šeimos, esant abejonėms dėl to, ar jam nekyla pavojus, laikinai paimti – kad vėliau neturėtume skaudžių pasekmių.

The post Visada kirbėjo mintis, kad iš globos namų turiu pasiimti bent vieną vaiką, - savo istorija dalinasi Rasa appeared first on LAIKMETIS.

Vis dėlto per tūkstantis vaikų dar laukia mylinčios šeimos. Nors požiūris į vaikų globą kinta, vis dar mažiau būsimų globėjų dėmesio sulaukia vyresnio amžiaus vaikai ir paaugliai, kurių yra daugiausia tarp globojamų vaikų.

Globoti vaiką ar paauglį Lietuvoje teoriškai svarstytų kas dešimtas šalies gyventojas, rodo reprezentatyvi „Spinter tyrimai“ apklausa.

Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) užsakymu vykdytos apklausos duomenimis, globoti vaiką ar paauglį teoriškai svarsto 10 proc. ir rimtai svarsto 1 proc. respondentų.

Ketvirtadalis respondentų yra mažiau kategoriški vaikų globos atžvilgiu – 14 proc. rinkosi atsakymą „nei taip, nei ne“, kiti 11 proc. linkę šį klausimą atidėti ateičiai. Nuomonės vaikų globos klausimu neturėjo 9 proc. apklaustųjų.

„Manau, kad Lietuvos gyventojai nesiryžta priimti į šeimą be tėvų globos likusių vaikų dėl skirtingų priežasčių – vieniems tai galbūt esama finansinė padėtis, kitiems gal trūksta žinių ar nepasitiki savo jėgomis. Taip pat žmonės gali nerimauti dėl aplinkinių nuomonės, jeigu susidurtų su sunkumais, ypač jei gyvenama mažose bendruomenėse, kur visi vienas kitą gerai pažįsta“, – apklausos rezultatus komentuoja Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė.

Apklausos duomenimis, vaikų globą svarstantys labiau teoriškai teigė aukščiausio išsimokslinimo, didesnių pajamų respondentai. Tuo tarpu nesvarstantys ir neplanuojantys svarstyti dažniau teigė vyrai, vyresni, žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų apklaustieji, rajono centrų ir kaimo vietovių gyventojai.

Pasak A. Marčiukaitienės, priežasčių atverti namus ir širdis dar vienam vaikui yra labai daug, o pagrindinė jų yra galimybė padėti be tėvų globos likusiems vaikams.

„Pirmoje vietoje visada yra žmonių noras padaryti gerą darbą ir padėti vaikams užaugti. Dėl šios priežasties globėjais gali tapti ir vaikų giminaičiai, kurie vedami emocinio ryšio prisiima atsakomybę padėti sunkumų patiriančiai šeimai, kad vaikai neliktų be artimojo priežiūros“, – sako ji.

Vien per 9 šių metų mėnesius Lietuvoje pagrindinius mokymus pagal Globėjų ir įtėvių mokymo bei konsultavimo programą baigė 204 asmenys bei 129 globojamo vaiko artimi giminaičiai.

Didėjantis valstybės parama globojamiems vaikams gerina jų gyvenimo sąlygas, tuo pačiu gali pasitarnauti kaip teigiamas impulsas ir globėjams – ypač ši parama svarbi, kai be tėvų globos lieka keli vaikai ar vaikas, turintis sveikatos sutrikimų.

„Tarkime, globėjai yra nusprendę priimti į šeimą vieną vaiką, tačiau jiems pasiūloma paimti kelis vienos šeimos vaikus. Tokiu atveju vaikus globoti svarstantiems žmonėms tenka įsivertinti ne tik fizines galimybes, šeimos psichologinį pasirengimą bet ir finansines galimybes – būtent skiriamos išmokos padeda sumažinti tą finansinę naštą, kai į šeimą priimami keli vaikai, nes jiems reikia ir drabužių, ugdymo priemonių, gali prireikti ir specialistų pagalbos“, – tikina pašnekovė.

Globėjams teikiama pagalba

Pasak A. Marčiukaitienės, neretai vaikų globą lydintis iššūkis yra nenoras globoti vyresnio amžiaus vaikus ir paauglius. „Spinter tyrimai“ apklausos duomenimis, globoti vaiką, bet ne paauglį svarstytų 4 proc. respondentų.

„Turbūt tai yra biologiškai užprogramuotas noras turėti kūdikį ar mažą vaiką, turint lūkesčių ateičiai, kad į šeimą priimamas vaikas užaugs tarsi biologinis. Kai į šeimą priimami paaugliai, jie ateina su savo patirties bagažu, patirtimis ir traumomis, kurių įveikimas gali pareikalauti daugiau šeimos pastangų, kantrybės bei meilės“, – sako A. Marčiukaitienė.

Kartais prireikia pagalbos ir pačiam suaugusiajam. Dėl šios priežasties būtina padėti globėjams įsisąmoninti, kas vyksta ir kodėl vienas ar kitas vaiko elgesys provokuoja jo paties reakcijas, todėl itin aktuali tampa globėjams teikiama socialinių darbuotojų ir psichologų pagalba, padedant įveikti vaiko globos metu kylančius iššūkius.

„Kai vaikas yra išgyvenęs įvairių netekčių, savo elgesiu jis kviečiasi pagalbos, kas neretai suprantama, kaip ribų bandymas ar tiesiog netinkamas elgesys. Paauglystė savaime yra iššūkis tiek pačiam vaikui, tiek šalia esantiems suaugusiems, o netektis patyrusiems vaikams šis etapas kartais būna susijęs su dar didesniais iššūkiais. Vis dėlto situacija keičiasi į gera“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, kasmet vis daugiau globėjų pasiryžta į šeimą priimti ūgtelėjusius vaikus, tad jų sėkmės istorijos skatina taip pasielgti ir kitus globėjus. Juo labiau, kad paauglystė yra tinkamas metas ugdyti vaiko psichologinį atsparumą, kurti saugų emocinį ryšį ir tokiu būdu padėti jam užaugti sveiku, stabiliu jaunuoliu.

Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėjos teigimu, gerinant visuomenės požiūrį į vaikų globą itin svarbus viešumas – reikia ne tik daugiau sėkmės pavyzdžių viešojoje erdvėje.

Jai pritaria ir CPVA direktorė Lidija Kašubienė – vaikų globos viešinimas yra svarbus aspektas tiek gerinant visuomenės požiūrį į vaikų globą, tiek didinant informuotumą apie globėjams teikiamas paslaugas.

„Šiame prasmingame darbe – padėti vaikams – nė vienas nėra paliekamas likimo valiai. Kuo daugiau globoti pasiryžusių žmonių turėsime, tuo daugiau Lietuvoje bus laimingų vaikų, augančių saugioje ir mylinčioje aplinkoje. Šiandien džiaugiamės, kad vaikų globos institucines įstaigas yra pakeitę ES investicijomis finansuojami bendruomeniniai vaikų globos namai, bet vis dėlto be tėvų globos likusių vaikų padėtis būtų kur kas geresnė, jei jie augtų savo ar globėjų šeimose“, – sako L.Kašubienė.

„Aš toks kaip tu. Ne iš kitos planetos“ – VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama skatinti suvokimą (nuostatų ugdymą), kad globoti vaikus yra kilnu ir prasminga bei keisti bendruomenės priešiškas nuostatas dėl globojamų vaikų integracijos į visuomenę siekiant, kad kuo daugiau šeimų priimtų į savo aplinką (globoti, bendrauti, kartu leisti laiką) tėvų globos netekusius vaikus. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

Liepos 18-28 d. CPVA inicijuotoje apklausoje, kurią vykdė „Spinter tyrimai“, dalyvavo 1013 respondentų nuo 18 iki 75 metų.

The post Daugiau nei tūkstantis vaikų Lietuvoje dar laukia mylinčios šeimos appeared first on LAIKMETIS.

Visuomenės požiūris į globą keičiasi, tačiau norinčių padėti be šeimos ir tėvų likusiems vaikams vis dar trūksta. 

Tarp druskininkiečių yra šeimų, kuriose auga globojami vaikai.

Viena tokių – Editos ir Audriaus šeima, prieš ketverius metus į savo namus ir širdis  priėmusi dvi seseris – 5-erių mažylę ir 15-metę paauglę.

„Norėčiau, kad šis mano interviu nors šiek tiek pakeistų visuomenės nuostatas ir paskatintų šeimas ryžtis globoti vaikus“,  – atvirą interviu apie gyvenimą pakeitusį sprendimą pradeda moteris.

Dėl globos apsisprendė visa šeima – tam pritarė ir vaikai

Labai dažnai noras globti vaikus atsiranda šeimose, kuriose žmonės negali susilaukti biologinių vaikų. Editos ir jos vyro Audriaus šeimoje viskas buvo kiek kitaip. Kai jie priėmė sprendimą, kad galėtų tapti globėjais ir savo meile pasidalinti su likimo nuskriaustais mažyliais, šeimoje jau augo du vaikai – 10-ies metų sūnus ir 17-metė dukra.

„Pradžia buvo manyje - atėjo jausmas, kad noriu padaryti kažką gero. Pradėjau kalbėtis su vyru: turime galimybes, turime erdves, kodėl nepadėjus tiems, kam to reikia? Dievas mums davė tiek daug – pasidalinkime“,  – pradžią prisiminė moteris.

Taip sutapo, kad Lietuva tuo metu buvo sukrėsta Kėdainiuose motinos ir patėvio nužudyto keturmečio Matuko istorijos. Todėl mintys, kad reikia nieko nelaukti, o padėti vaikams, darėsi vis stipresnės.

„Džiaugiuosi, kad mano vyras taip pat rado stiprybės apsispręsti dėl globos. Aš gyvenau daugiau emocijomis, vyras – logika, protu, bet viską pasvėrę ir pasitarę, globoje matėme labai daug prasmės“ – pasakoja Edita.

Pasiteiravus, kaip į tokį apsisprendimą reagavo artimieji, draugai ir pažįstami, moteris atvira – šeima turėjo iliuziją, kad visi labai džiaugsis. Tačiau palaikymas iš pradžių buvo labai minimalus ir santūrus. „Vėliau paaiškėjo, kad tarpusavyje visi pasikalbėdavo: „jiems ši mintis greit praeis“ arba „gal neturi ką veikti, kad tokiais dalykais užsiims?“ – pasakoja moteris.

Kai visi suprato, kad šeimos apsisprendimas rimtas, prasidėjo atkalbinėjimai, raginimai pagalvoti, ar pradėjus globoti kitus vaikus nenukentės savi? Bet Edita sako, kad sprendimą globoti vaikučius aptarė su savo vaikais – dukra pritarė, kad reikia padėti, o mažasis sūnus įsivaizdavo, kad atsiras daugiau draugų žaidimams.

Vaikams reikia duoti ne iliuzijas, o parodyti įprastą šeimos gyvenimą

Išklausę globėjų kursus, Editos ir Audriaus šeima laukė, kol su jais susisieks specialistai. „Mes planavome, kad vaikučiai pas mus ateis trumpam. Tada jie susiras namus, šeimas, o mes padėsime kitiems mažyliams“, – apie planus tapti laikinais globėjais pasakoja Edita.

Bet yra sakoma – nėra nieko pastovesnio, už laikiną. Taip ir atsitiko.

Vieną vakarą, kai šeima ramiai ilsėjosi namie ir planavo už savaitės turėjusią įvykti atostogų kelionę, suskambo telefonas. „Man paskambino Vaikų teisių specialistai – pranešė, kad ligoninėje yra dvi mergaitės, 5 ir 15 metų sesutės, kad situacija yra sudėtinga ir reikia skubios pagalbos“, – prisiminė Edita.

Į žinią, kad netrukus į jų namus atvyks dvi mergaitės, šeima sureagavo gana ramiai, tik Edita tą naktį sunkiai užmigo – tvarkė spintas, patalynę, ruošėsi ir labai jaudinosi.

„Jaudinausi, kaip pavyks sutarti su paaugle, nes gerai žinojau, ką reiškia paauglystė. Bet su vyru buvome tvirtai apsisprendę, kad jokių kriterijų globojamiems vaikams nekelsime. Ką Dievas atsiųs – tam stengsimės padėti“,  – atvirai kalba moteris.

vaikams reikia duoti ne iliuziją, o tai, kas yra tikra – tikrą šeimą, tikrus jausmus, tikrus išgyvenimus.

Paklausus, kokios buvo pirmosios gyvenimo kartu savaitės, moteris atvira: „Kai jos atvyko į mūsų namus, aš iš karto norėjau duoti viską – kad kompensuoti jų patirtą skausmą, patirtas skriaudas ir netektis“. Globėja iš karto pabrėžia, kad tai buvo klaida.

„Priimant sprendimą dėl globos, labai svarbu suprasti, kad vaikams reikia duoti ne iliuziją, o tai, kas yra tikra – tikrą šeimą, tikrus jausmus, tikrus išgyvenimus. Jie turi matyti, kaip viskas vyksta paprastoje, eilinėje šeimoje. Kokia yra įprasta, stabili kasdienybė – būtent to vaikams labiausiai reikia“.

Paklausus, ar Editos šeimai yra tekę susidurti su gana dažnu stereotipu – kad vaikai globojami dėl pinigų, moteris sako, kad tokių pastebėjimų būta. „Taip galvojantiems sakau – tikrai yra daug lengvesnių būdų užsidirbti pinigus. Mano mažylę bandė paimti auginti teta – jai nepavyko, nes vaikas buvo per judrus, per greitas. Norint globoti vaiką, reikia žmonių, gebančių pirmiausia dirbti su savimi. Ir negalvoti, kaip jausiesi pats, o galvoti, kaip padėti vaikui. Juk vaikui reikia visko – ne tik pavalgyti ir apsirengti, jam reikia dėmesio, bendravimo“,   - sako Edita.  Ji priduria, kad kartu su vyru mergaitėms norėjo parodyti pasaulį, praplėsti jų akiratį, ugdyti – auginti taip, kaip augina savo vaikus.

Palaiko ryšį ir skatina bendrauti su biologine mama

Editos ir Audriaus šeimoje apsigyvenusios mergaitės – druskininkietės. Todėl šeima gerai žino jų istoriją, pažįsta biologinę mamą. Paklausus, kodėl taip susiklostė, kad mama negalėjo mergaičių auginti, Edita išlieka labai diplomatiška ir taktiška. „Jų istorijoje daug skausmo, smurto. Tai jų širdelėse paliko gilų antspaudą“, – sako Edita.

Moteris, pradėjusi globoti mergaites, neapsitvėrė tylos siena nuo jų artimųjų – atvirkščiai, ji pradėjo su jais palaikyti ryšį, skatino mergaites bendrauti su mama.

„Mergyčių mama yra gera moteris. Bet silpna. Kažkada, kai ji buvo vaikas, jai nebuvo suteikta pagalba laiku. Ji darė tas pačias klaidas, kurias matė savo šeimoje. Tarsi užburtas ratas – iš kartos į kartą tos pačios problemos“,  – pasakoja Edita.

Po keleto mėnesių gyvenimo Editos šeimoje, mergaitės pabandė grįžti į namus. Tačiau gyvenimas ten tęsėsi tik apie 3 mėnesius, ir jos vėl buvo priverstos susikrauti daiktus, nes situacija negerėjo. Mergaitės pačios paprašė grįžti pas Editą – ten buvo vienintelis saugus uostas.

Moteris visus ketverius metus palaiko ryšį su mergaičių mama – šiuo metu ji yra išvykusi  į užsienį, dirba ir stojasi ant kojų. „Turime vilties, kad viskas bus gerai. Aišku, kažin ar susigrąžins vaikus. Bet vyresnioji su mama bendrauja ir tai labai džiugina. Mes labai daug apie tai kalbėjomės, nes iš pradžių mergaičių širdelėse mamos atžvilgiu buvo labai daug skausmo, pykčio, išgyventos neteisybės. Mums padėjo psichologai, Globos centro komanda“,  – pasakoja globėja.

Toli gražu ne visada globėjai taip geranoriškai nori padėti vaikams palaikyti ryšį su biologine šeima. Edita pritaria, kad noras turėti vaikučius tik sau yra didelė problema, nes tai, kad darome ne dėl vaiko, o sau, tampa žala. 

„Daugelis galvoja: aš duosiu duosiu duosiu, ir kažką gausiu atgal. Bet nebūtinai. Net ir iš savo vaikų nebūtinai turite kažką gauti atgal. Reikia susidėlioti prioritetus ir suprasti, kad tu darai tai, kas vaikui geriausia. O jam geriausia jo šeima, kad ir kokia ji būtų. Ką jis gali pasiimti iš globėjų – tai pamatyti, kokia yra paprasta šeima, įprastas gyvenimas ir pasiimti tą patirtį, pavyzdį“ – įsitikinusi Edita.

Vyresnioji mergaitė kuria savo gyvenimą ir svajoja apie sesers globą

Druskininkai – mažas miestas, kur visi vieni kitus geriau ar mažiau pažįsta. Paklausus, ar nesulaukė vertinimų iš aplinkinių, kodėl imasi globoti vaikus iš sudėtingos šeimos ir ar nebijo, kad mergaitės nueis tais pačiais keliais, Edita sako, kad tokių komentarų buvo labai daug, net iš labai artimos aplinkos,  ir tai buvo viena skaudžiausių jos patirčių.

 „Žmonės sakydavo – jūs nieko nepadarysite, juk tai genai. Į tokius pasakymus aš reaguodavau emocionaliai, net piktai – surinkau medžiagos, kad galėčiau argumentuotai apginti savo mergaites. Taip, genai daug dalykų lemia, bet su jais galima susidoroti – ugdyti įgūdžius. Paprastos šeimos matymas – jau keičia ir formuoja žmogų. Ir šiandien, praėjus ketveriems metams, aš turiu patį nuostabiausią pavyzdį – šiandien mano globotai mergaitei greitai sukaks 20 metų. Ji studijuoja, dirba, yra veikli, kuria savo gyvenimą, neturi jokių žalingų įpročių ir turi stiprią poziciją. Man tai didžiausia dovana. Ir kartu atkirtis visiems, kurie netikėjo – štai vaikas, kuris gyvenime matė visko, ir pasirinko teisingą kelią“ – sako moteris.

Šiandien globėja didžiuojasi, kad į jos namus pirmą kartą užsuksi nedrąsi, mažutė paauglė užaugo į jauną žmogų, drąsiai žengiantį į gyvenimą. „Negaliu sakyti, kad nebuvo sunkių akimirkų. Jų tikrai buvo. Bet jų būna kiekvienoje šeimoje, auginant savo vaikus, tiesa?  Buvo ir nelengva paauglystė, ir naktimis nemiegota, ir prarymota. Bet šiandien aš matau – mano mergaitė pasirinko teisingą kelią“.

Paklausus, ar vyresnioji mergaitė, kai jai prireikia patarimo, sugrįžta į Editos namus, globėja šypsosi: „Taip, visada, bet dabar ji suaugusi – jau ir man patarimų duoda, mes padiskutuojame dėl sesės auklėjimo. Ji svajoja pati ją auginti“,  – pasakoja Edita.

Mažylė – aktyvi ir kūrybinga 

Vyresnei sesei išvykus studijuoti, Editos namuose liko mažoji, kuri pasižymi energija ir aktyvumu.

„Ji labai protingas, kūrybingas, gudrus vaikas. Ji turi Dievo dovaną – labai gražiai piešia, kartu einame į dailės pamokas ir mokytojai mato didelį potencialą. Kūrybinga siela, nori kurti čia ir dabar“ – šypsosi globėja ir prisipažįsta, kad per kūrybingumą jų namuose nutinka ir daug juoką keliančių situacijų.

Vieną dieną užėjusi į mažylės kambarį, Edita rado sukarpytus visus drabužius.  „Ji norėjo būti dizainerė. Rūbai virto skuteliais, kuriais buvo papuoštas kambarys ir lėlės“ – šypsosi globėja.

Ir tokių istorijų yra ne viena. Šeima gyvena nuosavame name. Vieną žiemos dieną mažoji iš vadinamojo pečiaus  išmontavo detalę  – 3 paras šeimai teko šildytis židiniu, nes mergaitė neprisiminė, kur tą detalę padėjo, o užsakius naują reikėjo laukti, kol ją atveš. Galiausiai reikalingą detalę kaimynė rado pas save kieme.

Pasakodama apie vaikiškas mažosios išdaigas, Edita nuoširdžiai šypsosi. „Aš labai prisirišau ir taip ją myliu“, – sako kalbėdama apie mažosios pokštus.

Paklausta, kokia yra meilė biologiniams ir globojamiems vaikams, Edita atvira – meilė savo vaikams yra duota gamtos, o meilę į šeimą atėjusiems vaikučiams turi išsiugdyti: „Mylėti reikia išmokti. Ir mes mokėmės visi, po truputėlį“.

Editos dukra naujas šeimos nares priėmė draugiškai ir santūriai, tuo tarpu mažasis, iki tol buvęs pagrandukas ir visų lepinamas vaikas, ne visada suprasdavo, kodėl dabar reikia dalintis daiktais, mamos dėmesiu.

„Dėl dėmesio buvo labai didelė konkurencija. Negalėdavau glausti sūnaus akivaizdžiai matant mergytėms. Mums padėjo psichologai, Globos centro specialistai“ – atvirauja moteris.

„Man atrodo, kad visos patirtys išėjo tik naudą – sūnus daug ko išmoko, sustiprėjo. Auginant keturis vaikus buvo visko: ir susimušdavo, ir vienas kito kažką suvalgydavo ar daiktą paimdavo – kaip ir kiekvienoje šeimoje.  Kartais iš močiutės, kuri labai myli mažąjį, net išgirsdavome, ar tikrai viskas gerai? Ar jo neskriaudžia? Bet viskas buvo gerai. Šiandien mano vaikas užsigrūdinęs, išmokęs pastovėti už save, bet nepraradęs jautrumo, meilės“, – apie patirtis pasakoja Edita.

Visiems būsimiems globėjams: vaikas, atėjęs į šeimą, padeda jai tobulėti ir augti

„Į mūsų šeimą atėjusios mergaitės – mūsų mokytojos, jos tiek daug davė. Mes darydavome susirinkimus, kalbėdavomės apie santykius, atvirai pasipasakodavome, susikūrėme taisykles, kad namuose nebūtų chaoso. Tai mus sustiprino, mes išmokome būti kartu“ – pasakoja globėja.

Edita sako, kad būta visko – ir klaidų padaryta, ir verkti teko, bet pagalba ir palaikymas Druskininkų Globos centre suteikdavo stiprybės ir pasitikėjimo savimi, kad tai, ką ji daro – yra reikalinga ir prasminga.

Paklausta, ar yra laiminga, kad prieš beveik penkerius metus priėmė sprendimą tapti globėja, Edita nė akimirkos nesudvejoja.

„Tikrai taip, aš jaučiu pilnatvę, aš kažkur save įveikiau, užaugau, pasikeičiau, ir mano šeima, mano aplinkos žmonės – keitėmės visi, gerėjome. Turime stiprią šeimą, į kurią galime atsiremti, pasikalbėti. Šiandien visi supranta, kodėl mes jaučiame norą padėti ir niekam nebekyla klausimų, kad tai iš neturėjimo ką veikti. Palikome komforto zoną. Ir kiekvienas turime iš jos išlipti, jei norime, kad pasaulyje kažkas keistųsi“,  – sako Edita.

Lietuva privalo orientuotis ir mokytis iš užsienio šalių, kuriose nėra vaikų globos namų.

Būsimiems globėjams moteris norėtų patarti išdrįsti rasti savyje jėgų būti geresniu. „Šie vaikai – nuostabūs mokytojai, leidžiantys pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Taip, tai iššūkis, bet kiekvienas turėtų paieškoti galimybės tą iššūkį priimti. Pilnatvė ateina kai tu pats keitiesi, kad tu augi, kai supranti, kad ne šiaip sau šią žemę mindai. Jeigu kiekvienas savyje rastų stiprybės priimti vaiką į savo namus, mes turėtume visai kitokią situaciją daugybėje sričių, išspręstume daugybę socialinių problemų.

Todėl Lietuva privalo orientuotis ir mokytis iš užsienio šalių, kuriose nėra vaikų globos namų, kuriose kiekvienas vaikas – tai savas vaikas. Taip, tai sunku. Negaliu meluoti, kad lengva. Bet ne vaikai yra sunkūs, sunku suaugusiems dirbti su savimi, priimti pokyčius, keistis. Bet kai išdrįstame tai padaryti, gyvenimas tampa daug prasmingesnis“,  – atvirai sako moteris.

Tik pabaigus interviu Edita prasitarė, kad ir jos pačios tėvai, dar iki jai gimstant, įsivaikino mergytę. Moteris džiaugiasi tėvų sprendimu ir tuo, kad gyvenimas padovanojo jai seserį.

Sakoma, kad geras pavyzdys – užkrečiamas. Edita savo tėvų patirtį pakartojo savo šeimoje.

Galbūt ši dviejų mergyčių istorija paskatins daugiau druskininkiečių šeimų žengti lemtingą žingsnį apsisprendžiant globoti vaikus?

The post Prieš ketverius metus į savo šeimą dvi mergaites priėmusi druskininkietė: ne globėjai daro vaikams gera appeared first on LAIKMETIS.

„Sveiki, aš esu popiežius Pranciškus“, - pasakė balsas telefone. „Dieve mano!“, - tokia buvo pirmoji Katerinos reakcija, rašoma Italijos naujienų svetainės pranešime.

Šventasis Tėvas ją nuramino: „Ne, ne mamma mia... Aš tikrai esu popiežius Pranciškus!“

Kai Katerina prisiminė, kad prieš kelias dienas ji nusiuntė popiežiui laišką apie savo šeimą. Katerina ir jos vyras Bruno iš Turino (Italija) globoja du sunkią negalią turinčius vaikus - Džiordžiją ir Marselį. 

Neseniai keletas sutuoktinių draugų papasakojo, kad netrukus susitiks su popiežiumi, ir pasiūlė Katerinai ir Bruno parašyti jam laišką, kuriame papasakotų apie savo pagausėjusią šeimą.

Katerina sutiko parašyti laišką ir padarė tai savo globotinės Džiordžijos vardu: „Aš nevaikštau, nekalbu, bet bendrauju akimis. Turiu kochlearinį implantą, jo dėka girdžiu muziką, kuria aistringai domiuosi, taip pat savo artimųjų bei draugų balsus. Šiais ir praėjusiais metais man buvo atlikta operacija, nes turėjau klubo sąnario išnirimą ir labai kentėjau, bet, ačiū Dievui, dabar jaučiuosi geriau“, - rašoma laiške.

Toliau laiške Šventajam Tėvui buvo pasakojama apie šeimos biologinius vaikus ir globojamą sūnų Marselį, „didelį 26 metų berniuką, sergantį autizmu“. Katerina pridėjo nuotrauką, kurioje Džiordžija ir Marselis per televiziją stebi popiežiaus Pranciškaus „Viešpaties angelo“ maldą ir savo mobiliojo telefono numerį.

Katerina pridėjo nuotrauką, kurioje Džiordžija ir Marselis per televiziją stebi popiežiaus Pranciškaus Viešpaties angelo maldą.

„Tikrai nesitikėjau, kad jis man paskambins, ir tai įvyks praėjus tik dviems dienoms nuo tada, kai draugai perdavė jam mūsų laišką“, - pasakojo moteris.

Popiežius telefonu pasakė, kad perskaitė jos laišką, ir pasiteiravo, kaip sekasi Džordžijai ir Marseliui. Tai buvo tarsi pokalbis su „draugu“, pasakojo ji. „Jis norėjo sužinoti daugiau detalių apie jų istorijas.“

Pasak pranešimo, nuo 2003 m. Katerina ir Bruno atvėrė savo namus penkiolikai nepilnamečių. Katerina yra projekto „Priimk mane namo“ pagrindinė kuratorė. Šis projektas ruošia šeimas priimti vaikus, kurie buvo palikti vos gimę.

„Dėkoju jums už tai, ką darote dėl šių vaikų“, - pabaigoje pasakė jai popiežius.

The post Popiežius Pranciškus telefono skambučiu nustebino dviejų neįgalių vaikų globėjus appeared first on LAIKMETIS.

„Jeigu vaikas yra iki šešerių metų, tai išmoka sieks 213 eurų, jeigu nuo šešerių iki 12 metų – 246 eurus, jeigu nuo 12 iki 18 metų bus 266 eurai“, – trečiadienį žurnalistams sakė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Dabar globos išmoka yra 160 eurų per mėnesį.

„Taip pat lieka ta tikslinė išmoka, kuri yra 160 eurų papildomai (...) Ji lieka ir ji plėtojasi tuo būdu, kol vaikas lanko bendrojo ugdymo programą ne daugiau nei iki 21 metų“, – pridūrė ji.

Ministrės teigimu, pakeitimai turėtų atsieiti 8 mln. eurų ir paskatinti žmones užsiimti vaikų globa.

„Tikrai manome, kad globa yra misija, kurią daugelis globėjų renkasi iš pašaukimo, nes nori padėti. Materialinės paskatos yra ir buvo ilgą laiką pakankamai menkos, todėl ir siekiame ją didinti. Manome, kad tai bus paskata ir įvertinimas šito pasirinkimo, kurį daro globėjai, ir labai tikimės, kad jų skaičius Lietuvoje augs“, – teigė ministrė.

Anot jos, Seimas dėl didesnių globos išmokų spręs rudenį, kad pakeitimai įsigaliotų 2022 metais.

Pasak M. Navickienės, šiuo metu globos šalyje laukia apie 1,5 tūkst. vaikų, dauguma jų – vyresnio amžiaus.

The post Kitąmet žadama didinti globos išmokas ir jas diferencijuoti pagal vaikų amžių appeared first on LAIKMETIS.

Už nuopelnus tėvystei ir globai, už atsakingumą, pasiaukojimą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei šalies vadovas apdovanojo 12 tėvų ir globėjų.

Apdovanotųjų gyvenimo istorijos, dažnai kupinos dramatiškų išbandymų, moko, kad be mylinčių tėvų indėlio neįmanoma saugi ir sveika, ugdanti ir įgalinanti aplinka šeimoje. Prezidentas apdovanojo ir tuos, kurie ėmėsi globoti ar įsivaikinti ir savo rūpesčiu apglėbti vaikus, dėl vienų ar kitų priežasčių netekusius ar negavusius savo biologinių tėvų meilės. Taip pat ir tuos tėvus ir įtėvius, kurie augina ir globoja vaikus su negalia. Pasak Prezidento, šis sprendimas vertas didžiausios padėkos, nes dažnai yra tikro pasiaukojimo ir atsakingo pilietiškumo pavyzdys.

„Keičiantis ekonominėms, socialinėms aplinkybėms, tėvo vaidmuo mūsų visuomenėje dramatiškai keitėsi iš tradicinio patriarchalinio tėvo maitintojo – į šiuolaikinį tėtį, kuris noriai dalijasi kasdienius darbus namuose, o derindamas darbą ir šeimą, aktyviai dalyvauja prižiūrint ir auklėjant vaikus. Šiuolaikinis tėtis taip pat yra tas, kuris savo pavyzdžiu moko pilietiškumo, kuris perduoda vaikams bendruomeniškumo ir visuomeninės veiklos patirtį“, – sakė Prezidentas.

The post Tėvo dienos išvakarėse Prezidentas apdovanojo tėvus ir globėjus appeared first on LAIKMETIS.