Naujajame laikraštyje Lietuvos stačiatikių tikinčiuosius „apšviesti“ buvo pakviestas Baltarusijos valstybinio universiteto istorikas Aleksandras Bendinas. Jo plunksnai priklauso tokios knygos, kaip „Michailas Muravjovas-Vilnietis. Rusijos imperijos šiaurės vakarų krašto taikdarys ir reformatorius“, taip pat „Užkietėjusių" [katalikų] fenomenas kaip Rusijos imperijos šiaurės vakarų krašto tikėjimo pakantumo problema (1863-1914)“. Pastarajai knygai recenzija yra paskelbta ir Lietuvos mokslinėje literatūroje, ją parašė istorikas Darius Staliūnas: „Apie naują/seną Rusijos imperinės politikos apologetiką“, Lietuvos istorijos studijos, 2014/33.

D. Staliūno nuomone, „A. Bendinas carinių valdininkų suformuluotus įvykių vertinimus dažnai pateikia taip, tarsi jie atspindėtų objektyvią realybę“. Na, o šiame oficialiame laikraštyje pavadinimu „Stačiatikių Lietuva“, A. Bendinas atsako į mano straipsnį apie Konstantinopolio patriarchatą.

Autorius apšviečia Lietuvos tikinčiuosius, kad Lietuva yra Vakarų Rusios krašto dalis, kurios istorija neatsiejama nuo likusios Rusios Bažnyčios, ir tiesiogiai man adresuoja „pamokymą“ apie tai, kiek daug Rusijos imperija davė Lietuvai: „Net negali patikėti, kad tai rašo buvęs stačiatikių kunigas, kuris tikrai turėtų žinoti, kad senovinės Vilniaus šventovės - Paraskevės (Piatnickaja) cerkvė, šv. Nikolajaus cerkvė ir Skaisčiausiosios Katedra (Prečistenskij sobor) Konstantinopolio Patriarchato epochos metą, patekusios į unitų rankas, buvo praktiškai sunaikintos ir atrodė apgailėtinai.

Turėtų žinoti ir jausti milžinišką dėkingumą uoliam Stačiatikybės puoselėtojui, metropolitui Josifui (Semaškai) bei kitiems stačiatikiams, kurių aukos, plaukusios iš visos Rusijos, padėjo atstatyti minėtas griuvenas [...]. Jau nebekalbant apie tai, kad po 1863 m. Lietuvoje buvo pastatyta dešimtys šventovių, kuriomis iki šiol palaimingai naudojasi Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos dvasininkai bei pasauliečiai.“

Šias eilutes dabar skaitys visi Maskvos patriarchato tikintieji Lietuvoje, gavę šiuos neva nepolitizuotus laikraščius maldos namuose, ir šios eilutės paremtos metropolito autoritetu.

Nustebčiau dėl tokio žingsnio, jeigu nežinočiau, kad 2015 m. su metropolito Inokentijaus palaiminimu buvo išleista Andrejaus Fomino knyga „Ortodoksų tikėjimas ir Bažnyčia Lietuvos istorijoje“, kurioje nuskamba labai panašios tezės. Ji taip pat recenzuota Lietuvos periodikoje - V. Vareikis, „Istorijos interpretacija pagal ,rusų pasaulį'" arba vienas informacinio karo epizodas?“, Kultūros barai. 2019. Nr. 1/2, p. 90-92, 95.

V. Vareikis apie tą knygą rašo: „Apie Lietuvą ir kitas Baltijos šalis kryptingai pateikiama itin šališka informacija, istoriniai įvykiai vertinami pagal Rusijos prezidento Putino užduotą tendencingą toną.“

Dabar pilnai matyti, kad kunigas Vitalijus Mockus, užimdamas kanclerio kėdę, buvo tarsi šliuzas, bent kažkiek stabdantis Rusijos propagandą nuo pateikimo į vietinius religinius leidinius, bet dabar to šliuzo nebeliko. Anksčiau tai buvo pavieniai epizodai, dabar tai tapo oficialia vyskupijos pozicija.

The post Gintaras Jurgis Sungaila. Lietuva – „Vakarų Rusia“? appeared first on LAIKMETIS.

Susidaro įspūdis, kad į Bendino straipsnyje pateiktus argumentus ir faktus nėra ką atsakyti, todėl pasitelkus demagogiją ir sukčiavimą bandoma apkaltinti autorių, o kartu ir Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos vadovybę imperialistinėmis ambicijomis ir didžiarusiškuoju šovinizmu.

Deja, toks stilius būdingas Sungailai, nuo pat pradžių pasirinkusiam niekuo nepagrįstų kaltinimų ir „liaudies priešų” paieškos taktiką. Mes jau įpratę prie mūsų hierarchams, kunigams ir net Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios pasauliečiams metamų kaltinimų antivalstybine veikla ir karo Ukrainoje rėmimu.

Žinoma, tokiems kaltinimams nėra pagrindo, net ir menkiausio. Mūsų Bažnyčia iš karto, jau vasario 25 d., pasmerkė Ukrainos puolimą. Vėliau sekė oficialus metropolito Inokentijaus kreipimasis, kuris buvo pastebėtas visame stačiatikių pasaulyje. Antikarinę vyskupijos poziciją patvirtino ir vėlesni Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios hierarchų, kunigų ir pasauliečių pareiškimai. Kasdien visose mūsų cerkvėse meldžiamasi už Lietuvos žmones, valdžią ir kariuomenę ir už taiką Ukrainoje.

Gintaras Sungaila visa tai puikiai žino, bet tai netrukdo ir toliau šmeižti Motiną Bažnyčią, kurios prieglobstyje savo laiku jis buvo įšventintas kunigu ir kelerius metus atliko jos klero nario tarnystę, teikė sakramentus, bet kurią dabar bando pateikti kaip kažkokią visuomeninę - politinę organizaciją, po religine atributika slepiančią savo „griaunamąją veiklą“.

Žinoma, Sungaila (beje, puikiai kalbantis rusiškai ir turintis galimybę paskaityti originalų straipsnį) gerai supranta, kad nei Bendinas, nei kas nors kitas Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijoje nemano, kad dabartinė Lietuva - tai Vakarų Rusia. Tarsi nežinotų, kad Vakarų Rusios metropolija, Vakarų Rusios stačiatikybė – tai terminai, nurodantys tam tikrą buvusią istorinę tikrovę, susidariusią, taip pat ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Juk ir išgirdus, kad unitus kažkas vadina „graikiškaisiais katalikais“, galima būtų pasipiktinti: „Ukraina (ar Baltarusija) yra Graikijos dalis?“.

Apie ką iš tikrųjų savo straipsnyje rašo Bendinas? Atsakydamas į anksčiau publikuotą Sungailos straipsnį, jis atkreipia dėmesį, kad, pasikliaudams tuo, kad jo skaitytojai neišmano Bažnyčios istorijos, autorius perša jiems tendencingą požiūrį į Lietuvos metropoliją, neva gyvavusią izoliuotai, be sąsajų su procesais, vykusiais senovės Rusios religiniame ir etniniame gyvenime. Todėl - rašo Bendinas - straipsnyje nerasite jokių duomenų apie Kijevo metropoliją ir kad čia vyko pasidalijimai į Kijevo ir Lietuvos metropolijas. Nerašoma ir apie priežastis, dėl kurių Lietuvos metropolija buvo įkurta, ir kodėl ji panaikinta. Nėra duomenų ir apie dvasininkų bei pasauliečių etninę sudėtį.

Anot Bendino, vertinant iš Bažnyčios istorijos pozicijų, neįtikina ir vienašalis straipsnio autoriaus teiginys, kad „Konstantinopolio Patriarchato epocha“ davusi „Tėvynės didvyrių ortodoksų, gynusių Abiejų Tautų Respubliką“ (t. y. Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę). Norėčiau priminti autoriui ir jo skaitytojams, kad straipsnyje šlovinama herojiška „epocha“ Kijevo metropolijai, kitaip sakant, Konstantinopolio Patriarchui pavaldžiai Rusios Vakarų Bažnyčiai, atnešė sunkiausių išbandymų, dėl kurių stačiatikybė ten priartėjo prie išlikimo ribos.

Pirma. Konstantinopolio Patriarcho valdžia Vakarų Rusios Bažnyčiai tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek Žečpospolitoje, buvo nominali, nes patys graikų patriarchai buvo priklausomi nuo Osmanų imperijos valdovų, išpažįstančių islamą, ir galėjo užimti sostą tik leidus sultonui, gavus jo įsaką („firmaną“). Be to, kariniai konfliktai tarp Žečpospolitos ir Osmanų imperijos nepaprastai apsunkino kontaktus tarp Kijevo metropolitų ir Konstantinopolio. Kad galėtų susisiekti, minėtiems metropolitams ir Konstantinopolio patriarchams tekdavo kreiptis į Maskvos carą.

Antra. Sudarius Krėvės (1385 m.) ir Liublino (1569 m.) unijas, Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, būdami katalikai, savo valdose stiprino Romos Katalikų Bažnyčią, kad ji čia viešpatautų, todėl suteikė jai išskirtinių teisių ir privilegijų. Tuo tarpu Vakarų Rusios Bažnyčia tapo juridiškai priklausoma nuo valdovų katalikų. Ją tik pakentė.

Šios sunkios ir žeminančios priklausomybės nuo katalikiškos valstybės rezultatai netruko atsispindėti Bažnyčios gyvenime. Baigiantis XVI a. Vakarų Rusios Bažnyčia patyrė gilią vidinę krizę, akivaizdžiai pasireiškusią hierarchijos išdavyste, dėl kurios 1596 m. ši Bažnyčia suskilo. Sulaužę priesaiką, duotą Konstantinopolio Patriarchui, dauguma Vakarų Rusios hierarchų tapo unitais ir perėjo į Romos jurisdikciją.

Trečia. Vakarų Rusios Bažnyčios dalis, likusi ištikima Konstantinopoliui, tapo Unitų Bažnyčios ir ją remiančios Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) religinio persekiojimo objektu. Kovos su unija ir religiniu nepakantumu epocha - tai tragedijų ir heroizmo metas Vakarų Rusios Bažnyčios istorijoje. Uolus kovotojas prieš unitų schizmą buvo Stačiatikybės gynėjas, šventasis vienuolis Leontijus (Karpovičius). Amžininko žodžiais, jam „laimingai pavyko pakylėti dėl prakeikto skilimo sumenkusį mūsų Bažnyčios šventumą“, - rašo Bendinas.

Bendinas atkreipia dėmesį ir į Sungailos bandymą įtikintų neišmanantį skaitytoją, kad Patriarcho Baltramiejaus paskelbtos pretenzijos į buvusios Kijevo metropolijos kanoninę teritoriją yra teisėtos, vertinant jas ne tik kanonų, bet ir Bažnyčios istorijos požiūriu.

„Dokumentų analizė nesuteikia pagrindo teigti, kad 1686 m. Konstantinopolio Sinodo raštuose skelbiama, kad Kijevo metropolija Maskvos patriarchų jurisdikcijai perduodama laikinai, išsaugojant Konstantinopolio patriarchų jurisdikciją. Todėl tyrėjai daro pagrįstą išvadą, kad 1686 m. Konstantinopolio Patriarcho tomosas neribojo Maskvos Patriarchato jurisdikcijos nei laiko, nei įgaliojimų srityse. Vadinasi, Kijevo metropolija teisėtai, vadovaujantis kanonais, perėjo į nuolatinę Maskvos Patriarchato jurisdikciją“, - rašoma straipsnyje.

Bendinas baigia savo straipsnį šventojo kankinio Irenėjo Lijoniečio žodžiais: „Kristus nuspręs, kaip pasielgti su skaldytojais, nemylinčiais Dievo ir labiau besirūpinančiais savo nauda nei Bažnyčios vienybe, dėl menkų ir atsitiktinių priežasčių kapojančiais ir draskančiais didį ir Šlovingą Kristaus Kūną“.

Pilną straipsnį tiek originalo kalba, tiek jo vertimą į lietuvių kalbą galima rasti Lietuvos Stačiatikių arkivyskupijos svetainėje.

Rubrikoje „Laisvas žodis" skelbiami tekstai nebūtinai atspindi redakcijos nuomonę.

The post Maksimas Rogalskis. Politiniai kaltinimai – ne diskusija appeared first on LAIKMETIS.

Tad trumpai aptarkime ką daro latviai, ir kokia tai turi prasmę.

Prezidento siūlymas

Latvijos prezidento pranešime sakoma, kad Latvija pripažins nepriklausomą (autokefalinį) vietinės ortodoksų Bažnyčios statusą. Teigiama, kad de facto tam prielaidas jau sudaro 1921 m. Maskvos patriarcho Tichono tomosas (dekretas), prie kurio vykdymo ir būtų sugrįžta.

Šis siūlymas – visiškai pagrįstai – motyvuojamas nacionalinio saugumo interesais. Juk jau ne viena valstybė, įskaitant Lietuvą, pripažino Rusiją esant terorizmo rėmėja, o Maskvos patriarchą Kirilą – kaip teisintoją, todėl Lietuva ir Latvija yra įvedusios jam sankcijas. Taigi, išeina kuriozas, kai asmuo dėl labai svarios priežasties yra įtrauktas į sankcijų sąrašą, o jo vadovaujamai organizacijai toliau leidžiama veikti be jokių apribojimų. Deja, mano kuklia nuomone, prezidento siūlomas įstatymas šioje situacijoje nieko iš esmės nepakeis.

Kas yra autokefalija?

Autokefalija – tai visiška vietinės Bažnyčios administracinė nepriklausomybė, kai Bažnyčia pati sprendžia visus savo vidaus klausimus, turi savo vietinę teisę ir pati renka visus savo vyskupus, įskaitant autokefalinės Bažnyčios vadovą (primą). Tokią Bažnyčią įpareigoja tik bendras tikėjimas ir tie Bažnyčios kanonai, kurie yra visiems bendri, daugelis jų yra senoviniai. Didžiuosius bažnytinės drausmės ar ginčų klausimus sprendžia visos autokefalinės Bažnyčios kartu, tarpininkaujant ir pirmininkaujant Visuotiniam (Konstantinopolio) patriarchui.

Viešumoje dažnai painiojama, bet labai skirtinga sąvoka yra autonomija:

Autonomija – žemesnis savarankiškumo statusas, tai nėra nepriklausomybė. Autonominės Bažnyčios gali spręsti daugelį klausimų savarankiškai, bet tokios Bažnyčios vadovą (primą) paprastai skiria autokefalinės Bažnyčios primas. Ką autonominė Bažnyčia gali daryti savarankiškai, o ko – ne, nurodo autokefalinė Bažnyčia, kuriai ji priklauso. Galima autokefalinę Bažnyčią palyginti su valstybe, o autonomiją – su autonominėmis struktūromis valstybės sudėtyje.

Taigi, autokefalija yra visiška nepriklausomybė, autonomija – tik autokefalinės Bažnyčios vadovybės suteikta teisė į savivaldą. Katalikų tradicijoje tai vadinama sui iuris Bažnyčia.

Kaip Bažnyčia tampa autokefaline?

Šis klausimas, tiesą pasakius, dar pačios Ortodoksų Bažnyčios pilnai neatsakytas. 2016 m. Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchas buvo sušaukęs susirinkimą Kretoje, kad būtų pateiktas tikslus ir apibrėžtas atsakymas, tačiau Maskvos Bažnyčiai boikotavus susirinkimą, ginčas taip ir nebuvo išspręstas.

Viena yra aišku ir akivaizdu – tam, kad Bažnyčia būtų tikrai autokefalinė, ją turi pripažinti kitos autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios. Valstybės „pripažinimas“ tam nieko nereiškia. Dabartinė praktika yra tokia, kad atsiskirti norinti bendruomenė turi kreiptis į Visuotinį (Konstantinopolio) patriarchatą, o Konstantinopolio patriarchas turi išrašyti tomosą (dekretą) apie naują statusą ir apie tai informuoti kitų autokefalinių Bažnyčių vadovus.

Maskva XX a. pradėjo ginčyti šios teisės ekskliuzivumą ir yra pati rašiusi tomosus, kurių kiti nepripažino, bet čia jau kita tema – ginčas, kuriam padėti galą Konstantinopolis ir norėjo 2016 m. Trumpai: jeigu nekreipsime dėmesio į Maskvos pretenzijas, valstybė gali tik sudaryti sąlygas autokefalijai, o sprendimą priima Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas.

Kas kita yra autonominė Bažnyčia. Ji yra didesnės autokefalinės Bažnyčios sudėtyje, sprendimą apie jos sukūrimą priima autokefalinės Bažnyčios vadovybė. Lygiai taip pat ji gali autonomiją ir panaikinti.

Ką kanonų požiūriu reiškia Latvijos prezidento siūlymas?

Latvijos prezidento siūlymas referuoja į 1921 m. Maskvos patriarcho Tichono įteiktą raštą (tomosą), tačiau de jure šis raštas Latvijos Bažnyčiai suteikė ne autokefaliją, o tik autonomiją. Tomosas Latvijos Bažnyčiai numatė platų savarankiškumą Maskvos patriarchato sudėtyje.

1936 m. ta autonominė Bažnyčia in corpore pasiprašė ir buvo priimta į Konstantinopolio patriarchatą, bet 1940 m. komunistai „grąžino“ ją į Maskvos patriarchatą ir Maskvos sinodo rankomis panaikino autonomiją. Latvijai po 1990 tapus vėl nepriklausoma, Maskvos patriarchatas suteikė jai savo išgalvotą „savivaldą turinčios Bažnyčios statusą“, kuris imituoja autonomiją bet iš tikrųjų nėra net autonomija (bet Latvijos pasaulietiniuose įstatymuose ir juridinio asmens varde Maskvai pavyko jį pavadinti „autonomija“).

Grįžti prie 1921 m. Maskvos patriarcho Tichono tomoso prasmės mažai, nes Maskvos sinodas turi teisę jį bet kada atšaukti. Ir iš to grįžimo nebūtų ir didelio laimėjimo – „savavaldė Bažnyčia“ Maskvos patriarchate taptų „autonomine Bažnyčia“ tame pačiame Maskvos patriarchate. Nebent yra kažkoks neviešintas kelių žingsnių planas, kurio mes dar nežinome.

Ar įstatymas įtvirtins autokefaliją?

Kaip jau tampa aišku, joks pasaulietinis įstatymas negali įtvirtinti autokefalijos. Taip, Justiniano Didžiojo laikais, kai kanonų ir valstybės teisė dar nebuvo atskirti, tokie precedentai egzistavo, tačiau šiuolaikinėje Bažnyčios praktikoje vidiniame Bažnyčios gyvenime vadovaujamasi išskirtinai tik kanonų teisės normomis. Nei Konstantinopolis, nei jokia autokefalinė Bažnyčia tokios autokefalijos „automatiškai“ nepripažins, nebent vyksta neviešintos derybos su Visuotiniu patriarchatu.

Kitas dalykas, kad toks įstatymas gali įtvirtinti netgi labai patogią Maskvos patriarchatui „hibridinę“ autokefaliją, kas jau išbandyta Ukrainoje. Maskvos patriarchato Ukrainoje metropolitas Onufrijus paskelbė, kad jo Bažnyčia nuo šiol yra visiškai nepriklausoma, prisiėmė išoriniai autokefalijos atributus, bet jokių reikalingų kanoninių procedūrų neatliko ir kanonų požiūriu toliau yra Maskvos patriarchato sudėtyje. Žinoma, pasaulyje ji kaip autokefalinė taip pat nepripažįstama. Ir taip atsiranda hibridinės struktūros, kurios tarsi ir priklauso Maskvos patriarchatui, bet tarsi ir ne.

Taigi, Latvijos valdžia, bent jau pagal viešą prezidento pareiškimą, rizikuoja pati paversti vietinę Maskvos patriarchato struktūrą į tokį hibridinį darinį. Vietiniai Maskvos patriarchato vyskupai noriai priims tokią kanoninės galios neturinčią „nepriklausomybę“ ir apie ją skelbs, tyliai Maskvos patriarchui sakydami: „Nebijokite, mes suprantame, kad kanoniškai esame Maskvos patriarchate, viskas lieka kaip buvo“.

The post Gintaras Jurgis Sungaila. Ar latvių „autokefalijos įstatymas“ – išeitis ir Lietuvai? appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos metropolija, trys Vilniaus kankiniai ir Šventosios Dvasios vienuolynas Konstantinopolio patriarchate

Filologas akademikas Zigmas Zinkevičius, pasiremdamas lingvistiniais duomenimis, teigia, kad Konstantinopolio patriarchato misija Lietuvoje galėjo prasidėti tarp X-XII a. XIII a. jau Bažnyčios istorijos puslapiuose pasirodo pirmieji lietuvių kilmės ortodoksų šventieji, taip pat Konstantinopolio patriarchato tikintieji – šv. kunigaikštis Daumantas (mirė 1299 m.), šv. vienuolis Eliziejus Laurušavietis (mirė 1250 m.), šv. vienuolė Charitina (mirė 1281 m.).

Vienu garsiausių Lietuvos ortodoksų tapo pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas (mirė 1267 m.), įsteigęs Laurušavo vienuolyną šalia Naugarduko, lietuvių žemėms artimiausioje kaimynystėje.

Kijevo ir Visos Rusios metropolitui Maksimui perkėlus savo katedrą iš Kijevo į Vladimirą (1299/1300 m.), dėl tais laikais egzistavusių valstybių sienų ir kitų pasidalijimų krikščionių ortodoksų padėtis mūsų regione tapo pakankamai sudėtinga. Atsižvelgdamas į sielovadinius poreikius, Konstantinopolio patriarchatas rūpestingai ir atsakingai spręsdavo šį klausimą. Jau apie 1303 m. buvo įsteigta Haličo ortodoksų metropolija.

Netrukus, 1315–1317 m., buvo įsteigta Lietuvos ortodoksų metropolija, kuri, kaip ir Haličo, buvo tiesiogiai pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Yra žinoma, kad lietuvių metropolitas Teofilis dalyvavo Konstantinopolio Bažnyčios sinoduose (1327 m., 1329 m.).

Nors ortodoksų tikėjimas tarp lietuvių tautos žmonių tiek neplito kaip anuomet buvo tikėtasi Konstantinopolyje, vis dėlto graikų apeigų krikščionybė tapo neatsiejama Viduramžių Lietuvos religinio ir socialinio kraštovaizdžio dalimi.

Pats ryškiausias anuo metu užgimusios ortodoksų tradicijos ženklas tai ir senovėje, ir mūsų dienomis visame krikščioniškame pasaulyje garsūs trys Vilniaus kankiniai. Šiuos ortodoksų šventuosius – Antaną, Joną ir Eustachijų 1374 m. kanonizavo Konstantinopolio patriarchas Filotėjas. Iki mūsų dienų išliko Konstantinopolio Dieviškosios Išminties katedros rektoriaus Mykolo Balsamono pagiriamasis žodis Vilniaus kankiniams graikų kalba.

Šv. Leontijus Karpovičius ( mirė 1620 m.), pirmasis Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno vyresnysis, kaip ir pats vienuolynas, taip pat buvo Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijoje. Šalie vienuolyno veikusi Šv. Dvasios brolija turėjo stauropigijos statusą, liudijantį tiesioginį pavaldumą Konstantinopolio patriarchui (XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje). Ant iki mūsų dienų išlikusių XVII a. Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno leidinių ir šiandien galima pamatyti to liudijimus – šventosios Konstantinopolio Bažnyčios patriarcho vardą.

Be didžiųjų šventųjų, Konstantinopolio patriarchato epocha Lietuvai paliko taip pat Tėvynės didvyrių ortodoksų, gynusių Lietuvos Didžiąją Kunigaištystę ir Abiejų Tautų Respubliką: kunigaikštis Teodoras Karijotaitis (mirė 1414 m.), Žalgirio mūšio dalyvis Teodoras Ostragiškis (mirė 1446 m.), Oršos mūšyje dalyvavęs didysis etmonas Konstantinas Ostragiškis (mirė 1530 m.), jo sūnus, globojęs ortodoksijų tikėjimą – Konstantinas Ostragiškis Jaunesnysis (mirė 1608 m.).

Kitaip tariant, visi senieji Lietuvos šventieji buvo Konstantinopolio patriarchato tikintieji, kaip ir senosios Lietuvos cerkvės – visa yra Konstantinopolio patriarchato palikimas. Mūsų sostinėje Vilniuje šiuo metu yra 10 bažnyčių ir 2 vienuolynai, iš kurių 3 cerkvės ir 1 vienuolynas pastatyti pavaldumo Konstantinopolio patriarchatui laikais, daugybė Konstantinopolio patriarchato cerkvių yra neišlikę iki mūsų dienų.

Kur iš Lietuvos „dingo“ Konstantinopolio patriarchatas?

Kokiai jurisdikcijai priklauso tam tikra teritorija, nustato Bažnyčios kanonų teisė. Vienų patriarchatų jurisdikciją nustato Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kitų – Visuotinio (Konstantinopolio) patriarchato dekretai (tomosai). Konstantinopolio patriarchatas prarado valdžią tikintiesiems Lietuvoje ne todėl, kad pasikeitė Bažnyčios taisyklės (kanonai), o dėl to, kad iš Lietuvos jį išstūmė Rusijos imperijos politinė valdžia.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės priklausė Kijevo metropolijai, kuri buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Kai Maskvos valstybė užėmė dalį tų žemių, ji pareikalavo Konstantinopolio patriarchato perduoti valdžią Kijevo metropolijai.

Nors Maskva papirkinėjo Konstantinopolio hierarchus ir darė jiems spaudimą, Maskvos reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies. Maskvos patriarchatui jurisdikcija Kijevo metropolijos atžvilgiu buvo deleguota tik dalinai ir laikinai. Visa tai yra ištyrę istorikai.

Viskas, ką Maskva išreikalavo iš Konstantinopolio, aprašoma 1686 m. Konstantinopolio patriarcho laiške carui Ivanui V Aleksejevičiui. Šis laiškas yra įtrauktas į Rusijos imperijos įstatymų sąvadą, kur pateikiamas jo graikiškas originalas ir vertimas į rusų kalbą, ir su jo turiniu gali susipažinti kiekvienas. Laiškas kalba apie tokią privilegiją Maskvos patriarchui:

...dėl didelio atstumo ir dėl dviejų didžiųjų karalysčių karo, negalėjo visuotinio patriarchato [šventasis] sostas šventinti tikrojo Kijevo metropolito, [...] [todėl] Jūsų Karališkoji ortodoksiška Didenybė [...] paprašė, kad Kijevo vyskupija būtų šventojo Maskvos patriarchato sosto valdžioje, kad kai bus reikmė pašventinti vertą žmogų, jį galėtų išrinkti [Kijevo] metropolijai priklausantys arkivyskupai, archimandritai ir igumenai, kunigai, vienuoliai, bajorai ir kiti, su leidimu ir žinia ten tuo metu esančio šlovingojo etmono [...].

Jo Palaimintybė Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Joakimas [...] teturi teisę šventinti Kijevo metropolitą pagal Bažnyčios taisykles, kurį išrinks, kaip nurodoma šiame rašte, priklausantys šiai vyskupijai [...]. Tokiu būdu tepaklūsta Kijevo metropolija šventajam Maskvos patriarcho sostui [...], bet tegu būna išlaikyta šitai: kai Kijevo metropolitas atnašauja bekrauję auką ir tarnauja Dieviškąją Liturgiją, tegu prisimeną kaip pirmąjį Jo Šventenybės Visuotinio patriarcho vardą; [...] tik po to – Maskvos patriarchą.

Laiškas nekalba apie Kijevo metropolijos pilnavertį perdavimą Maskvos patriarchatui, o tik tam tikromis sąlygomis (dėl karo ir didelio atstumo) įvedamą išimtį (oikonomia), galimybę Maskvos patriarchui pašventinti dvasininkų ir pasauliečių susirinkimo išrinktą Kijevo metropolitą. Tuo tarpu Kijevo metropolitui nurodoma ir toliau kaip savo primą minėti visuotinį patriarchą, taip pripažįstant savo  kanoninę priklausomybę Motinai Bažnyčiai Konstantinopolyje.

Laiškas nekalba apie kitų Kijevo metropolijos vyskupų skyrimo teisę, nekalba apie Maskvos patriarcho teisę perbraižyti metropolijos ribas ir pan. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad šio laiško sąlygų Maskva niekada nevykdė: visuotinis patriarchas minimas nebuvo, netrukus prasidėjo metropolijos ribų perbraižymai, buvo panaikinti metropolito rinkimai, ne visi Kijevo katedros vadovai turėjo „metropolito“ titulą, pati metropolija buvo netekusi savo vardo, jis grąžintas tik 1992 m. Kitaip tariant, nors laiškas tokių privilegijų nesuteikė, bet Maskvos patriarchatas tvarkėsi Kijevo metropolijoje kaip savo vyskupijoje.

Abiejų Tautų Respublikoje gyvenę ortodoksų vyskupai nepripažino jurisdikcijos perdavimo Maskvai. Nepripažino ir vėlesni Konstantinopolio patriarchai.

Pavyzdžiui, 1924 m. patriarchas Grigalius VII rašė: „...užfiksuota, kad pirmasis Kijevo metropolijos ir nuo jos priklausančios Lietuvos bei Lenkijos ortodoksų metropolijos atskyrimas nuo mūsų sosto bei jų įjungimas į šventąją Maskvos Bažnyčią buvo įvykdytas pažeidžiant kanonų teisę...“.

Kadangi 1686 m. laiškas yra ne sutartis, o vienpusiškai Konstantinopolio Maskvai suteikta privilegija, kad nekiltų nesusipratimų, 2018 m. spalio 11 d. Konstantinopolio patriarchato sinodas oficialiai atšaukė laiško galiojimą.

Jeigu jurisdikcijos perdavimo fakto nepripažino nei ATR ortodoksai, nei Konstantinopolio patriarchai, tai kaip čia atėjo Maskvos patriarchatas? Kadangi Rusijos Bažnyčia buvo carų politinis įrankis, daugelis Abiejų Tautų Respublikos piliečių mieliau jungėsi prie unijos su Romos popiežiumi, nei pakluso Maskvai.

Po ATR padalijimų (1772 m.; 1793 m.; 1795 m.) Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, visi Lietuvos ortodoksai galutinai tapo pavaldūs Peterburgo sinodui, tačiau ortodoksų čia jau buvo ne tiek ir daug.

Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės žemių ortodoksai priklausė dviem – Minsko ir Zaslavlio vyskupijoms, šiandienos Vilniaus kraštas priklausė Minsko vyskupijai, o nuo 1833 m. – atkurtai Polocko vyskupijai.

Polocko vyskupas Smaragdas Kryžianovskis rašė, kad visoje Vilniaus gubernijos teritorijoje (su dalimi šiandieninės Baltarusijos) tebuvo 1000 ortodoksų, o Vilniuje neveikė nė viena parapija, tik Šventosios Dvasios vienuolynas (1838 m. įkurta jo filija – šv. Efrozinos (Eufrosinijos) bažnyčia. Taigi, kai visi Lietuvos ortodoksai galutinai buvo pajungti Rusijos Bažnyčiai, ortodoksų čia jau beveik ir nebebuvo.

Kaip Lietuvoje atsirado šiuolaikinė Maskvos patriarchato vyskupija?

Šiuolaikinė „Rusiõs Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupija“ atsirado iš 1839 m. įkurtos „Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Lietuvos ir Vilniaus vyskupijos“. Ją kuriant nebuvo paisoma Bažnyčios kanonų – 1839 m. Polocke buvo sušauktas unitų susirinkimas, kuris imperatoriaus ir sinodo paprašė juos priimti į Ortodoksų Bažnyčią. Prašymas buvo patenkintas ir taip buvo įkurta Lietuvos ir Vilniaus vyskupija, prie kurios prijungti 1,6 milijono unitų.

Kuriant vyskupiją nebuvo konsultuojamasi su visuotiniu patriarchatu, neprašoma peržiūrėti kanoninę tvarką, nes Rusijos imperijos praktikoje Rusija laikėsi požiūrio, kad visur, kur yra jos politinė valdžia, ten automatiškai bažnyčios turi paklusti Peterburgo sinodui.

Taip 1801 m. Rusijai užgrobus Sakartvelą (Gruziją), caras panaikino Gruzijos patriarchatą ir padarė Gruzijos Bažnyčią pavaldžią Peterburgo sinodui (nors ji buvo autokefalinė nuo pirmojo tūkstantmečio).

Rusijos imperijai užgrobus Rumunijos kraštą Besarabiją, nuo autokefalinės Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios buvo atgnybtos vyskupijos ir taip pat pajungtos Peterburgo sinodui. Taip ir Vilniaus gubernija buvo traktuojama kaip kanoninė Peterburgo sinodo teritorija vien todėl, kad šią teritoriją valdė Rusijos imperija.

XX a. pr., žlugus Rusijos imperijai, buvusios Rusijos imperijos kolonijos kreipėsi į visuotinį patriarchatą, kad išlaisvintų jas nuo pavaldumo Rusijos Bažnyčiai. Kadangi pagal senuosius kanonus buvusios Kijevo metropolijos teritorija ir toliau priklausė Konstantinopolio patriarchatui, 1924 m. kitai buvusiai Kijevo metropolijos daliai – Lenkijos Bažnyčiai – buvo suteikta autokefalija. Estijos (1923 m.) ir Latvijos (1936 m.) Bažnyčioms buvo suteikta autonomija Konstantinopolio patriarchato sudėtyje.

Taigi, Maskvos patriarchatas (Rusijos Bažnyčia) Lietuvoje atsirado 1839 m., kai buvo įsteigta unitams atversti skirta vyskupija. Po 1830 m. ir, ypač, po 1863 m. sukilimų prieš Rusijos valdžią, visoje Lietuvoje kaip bausmė pradėtos statyti naujos cerkvės, todėl daugelis plačiosios Lietuvos cerkvių pastatytos būtent tais metais. Rusijos imperijos metu ortodoksų bendruomenės skaičių pildė rusų kolonistai, o po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) prie bendruomenės prisijungė gausybė sovietmečiu į Lietuvą atsiųstų dirbti rusakalbių.

Apibendrinimas

Pradinė Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje buvo Konstantinopolio patriarchatas, kuris XVII a. prarado įtaką dėl pasikeitusių politinių aplinkybių. Faktinę Konstantinopolio patriarchato valdžią Lietuvoje nutraukė tik bažnytinė unija ir carinės valdžios veiksmai, bet Bažnyčios kanonai nesikeitė.

Maskvos patriarchato vyskupija buvo įkurta carinės valdžios ir palaikyta sovietmečiu, todėl daugelio lietuvių atmintyje pagrįstai siejasi su Rusijos imperine politika. Dabar, kai Maskvos patriarchas yra įsitraukęs į politiką, daug kas pagrįstai nori grįžti į faktinį pavaldumą Konstantinopoliui, kurisčia gyvavo apie septynis šimtus metų.

The post Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje – nauja Bažnyčia? appeared first on LAIKMETIS.

„Kreipimąsi šiuo metu rengiame. (...) Bus atskiras dvasininkų ir tautinių bendrijų kreipimasis ir valdžios kreipimasis su parama mums“, – trečiadienį po susitikimo su Vilniaus meru sakė vienas iš atleistų ortodoksų kunigų Gintaras Sungaila.

Jo duomenimis, tokį kreipimąsi tikrai parems septyni kunigai, tačiau pajudėjus procesui jų bus daugiau. Iš viso Lietuvoje yra apie 60 ortodoksų kunigų.

Kiek galėtų trukti šis procesas, nėra aišku, tačiau manoma, kad tikinčiųjų bendruomenei, valdžiai išreiškus palaikymą, kunigų prašymas turėtų būti patenkintas gana greitai. 

G. Sungaila vylėsi, kad Konstantinopolio patriarchas, gavęs tokį kreipimąsi, netruks nuspręsti priimti Lietuvos dvasininkus į šį patriarchatą. Jo teigimu, sprendžiant analogišką klausimą su Ukrainos kunigais Konstantinopolio patriarchas įsitikino Maskvos patriarchato negeranoriškumu.

Praėjusią savaitę Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovas, metropolitas Inokentijus iš pareigų atleido kunigą Vitalijų Mockų, o kiti du kunigai, Gintaras Jurgis Sungaila ir Vitalis Dauparas, ne tik atleisti iš pareigų, bet ir nušalinti nuo bet kokios aktyvios tarnystės.

Dvasininkai tvirtino pasitraukę iš pareigų, nes jaučiantys sąžinės konfliktą, kai Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarchas Kirilas remia Rusijos karinę invaziją į Ukrainą, o Maskvos priešininkus Ukrainoje vadina „blogio jėgomis“, kovojančiomis prieš „Rusijos vienybę“.

V. Dauparo teigimu, šis atsiskyrimas prasidėjo jau gerokai seniau ir yra „sąžinės procesas“. 

Kunigas neslėpė, jog tarnaudamas Ortodoksų Bažnyčioje daugelį metų tiesiog užmerkdavo akis į girdimus ortodoksų bažnyčios vadovų pasisakymus, tačiau „atėjus tokiam baisiam dalykui kaip karas, kur žūsta nekalti žmonės, sąžinė neleidžia taikstytis ir užmerkti akis“. 

Pasak V. Dauparo, Ortodoksų Bažnyčioje prasidėjo susiskaldymo, bet ne skilimo procesas.

„Visų pirma norime pabrėžti, kad tai nėra ortodoksų bažnyčios skilimas, ką stengiasi pavadinti kolegos kitoj pusėj, nes schizma būtų atskyrimas, atskilimas bažnyčios kaip tokios, kūrimas kažko naujo, bet mes nei norime, nei svajojame tai daryti“, – sakė V. Dauparas. 

Anot jo, prisijungimas prie kito vyskupo nėra skilimas, o vidinis procesas, kai pereinama ne iš anksto suplanavus, o „vedami to, kas vyksta, varomi, vejami lauk tos ideologijos, kuri, deja, Maskvos patriarchatą yra apėmusi“. 

„Ortodoksų Bažnyčia nėra tik Maskvos patriarchatas, tai yra 15 atskirų autokefalinių nepriklausomų bažnyčių vienybė. Viena iš jų, garbingiausia, seniausia, kuri yra buvusi Lietuvoje, yra Konstantinopolio patriarchatas, tačiau yra ir Lenkijos autokefalinė bažnyčia, Gruzijos, Aleksandrijos, Jeruzalės ir įvairių kitų. (...)

Todėl tas perėjimas arba grįžimas iš vienos struktūrinės, institucinės formos į kitą, prisijungimas nuo vieno vyskupo prie kito ortodoksiško vyskupo nėra skilimas“, – aiškino V. Dauparas.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius trečiadienį po susitikimo vis dėlto sakė matantis tai kaip bažnyčios skilimą.

„Tai, kas vyksta bažnyčios viduje, susidorojimas su dalimi kunigų, mano asmenine nuomone, kaip skilimas stačiatikių cerkvės“, – sakė R. Šimašius.

Pasak jo, tokia situacija, kad Lietuvos ortodoksų bažnyčia priklauso Maskvos patriarchatui, yra nenatūrali, netinkama. Mero teigimu, ji turėtų grįžti į Konstantinopolio patriarchato pavaldumą.

„Raginu pažiūrėti rimčiau į tuos dalykus. Man, kaip Lietuvos piliečiui, apmaudu, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikus menančios cerkvės priklauso neteisėtai organizacijai, kuri inicijuoja karą ir taikių gyventojų žudymą. Mano siūlymas – sugrįžti į laikus iki 1686 metų, kai stačiatikių cerkves perėmė Maskvos patriarchatas, tam visos prielaidos yra“, – sakė meras.

Anot jo, apie tai turėtų kalbėti istorikai, bažnytinės ir civilinės teisės specialistai. 

R. Šimašius tvirtino su atsistatydinusiais dvasininkais aptaręs, kur stačiatikių Velykas galėtų atšvęsti tie tikintieji, kurie norėtų atsiriboti nuo Maskvos patriarchatui priklausančių kunigų. Anot jo, viena iš tokių vietų galėtų būti Lukiškių kalėjimo cerkvė.

„Turbūt tikinčiųjų bendruomenė su kunigais turėtų apsispręsti, kuri vieta yra labiausiai tinkama, ir tada, kiek galėčiau, tarpininkaučiau, palaikyčiau, kad tai galėtų viena iš tokių vietų“, – sakė meras.

Šią savaitę Lietuvos metropolitas Inokentijus minėtus kunigus apkaltino sąmokslu – kad jie kuria planus „pereiti į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją“.

2018 metų spalį Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas paskelbė negaliojančiu 1686 metais įvykusį Ukrainos stačiatikių prijungimą prie Maskvos patriarchato ir dar kartą patvirtino, kad kaip motininė bažnyčia, Konstantinopolis turi teisę ir tęs procedūras dėl autokefalijos (nepriklausomybės) Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteikimo.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui. Bendruomenei vadovauja Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupas metropolitas. 

The post R. Šimašius Maskvos patriarchatą pavadino neteisėta organizacija, lietuvių ortodoksų kunigai neigia skilimą appeared first on LAIKMETIS.

Nenorėjo tylėti apie karą Ukrainoje

„Kaip sakiau, tai ne visi mūsų bendraminčiai. Bus ir naujų atleidimų", - sako ortodoksų kunigas Gintaras Jurgis Sungaila savo feisbuko paskyroje paaiškina, kas šiuo metu vyksta Lietuvos ortodoksų bendruomenėje, taip pat jis pasidalina įvykių priešistore.

Kunigas pasakoja apie karo pradžios įvykius: „Vasario 24 dieną prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Dvasininkams buvo pasakyta su niekuo nebendrauti šia tema, nei su parapijiečiais, ne juo labiau su žurnalistais. Visus žiniasklaidos atstovus nukreipti į kuriją. Tylėti kaip burną prisėmus vandens".

Tačiau ortodoksų kunigai nusprendė netylėti: „Kunigas Vitalijus, kancleris, kurijos atstovas, nuo antros karo dienos pradėjo smerkti karą, Rusijos agresiją. Tą jis darė su metropolito palaiminimu, bet prisiimdamas riziką – jis tiesiai šviesiai paprašė metropolito galimybės laisvai kalbėti, ir, sakė, jeigu Maskva prieštaraus, galėsite man suversti kaltę ir atleisti. Metropolitas, tuo tarpu, viešumoje nesireiškė".

Netylėti skatino ir aplinkiniai

Vėliau, kaip pasakoja kunigas, spaudžiami parapijiečių, giminių ir draugų netylėti karo akivaizdoje, netgi gėdinami, iš pradžių kunigas Vitalis, vėliau ir kunigas Gintaras viešai pasmerkė patriarcho Kirilo paramą karui ir pačią Rusijos agresiją Ukrainoje.

Kunigai nepritarė patriarchui Kirilui dėl karo palaikymo pozicijos ir nenorėjo apie jį tylėti.

Patriarcho pozicija buvo aiški: „Žinome, kad tai ne šiaip kaimynų kivirčas, bet ir konfliktas, kuriame dalyvauja valstybės, t. y. institucijos, turinčios teisę panaudoti jėgą, kad priverstų savo piliečius paklusti, jei jie pažeidžia įstatymus, arba [turinčios teisę] priversti kitas šalis, jei mato jose grėsmę, panaikinti grėsmę", – sakė patriarchas Kirilas pirmosios gavėnios savaitės trečiadienio pamoksle.

O po to, sekmadienį, patriarchas įteikė ikoną Nacionalinės Rusijos gvardijos vadovui, kuris atsiskaitė patriarchui Kirilui: „Noriu jums ir visiems čia esantiems parapijiečiams pranešti, kad Nacionalinės gvardijos kariai kartu su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis sėkmingai vykdo visas karinės kontroperacijos užduotis.

Ir noriu pasakyti, kad taip, ne viskas vyksta taip greitai, kaip norėtume. (...) Žingsnis po žingsnio einame į numatytą tikslą, ir pergalė bus mūsų, o [padovanotoji] ikona globos Rusijos kariuomenę ir paspartins mūsų pergalę“, - patriarchas, žinoma, tik šypsojosi ir laimino, kaip pasakoja kunigas G. J. Sungaila.

Pasmerkė patriarcho poziciją ir patį karą, nusprendė trauktis

G. J. Sungaila ir kitas kunigas Vitalis savo feisbuko paskyrose pasmerkė patriarcho poziciją ir karą.

Kunigas pasakoja, kad vėliau, „kovo mėnesį buvo sušauktas visų Lietuvos ortodoksų dvasininkų pasitarimas, kurio metu, be kita ko, buvo svarstoma idėja nustoti pamaldose minėti patriarchą kaip „mūsų didįjį poną ir tėvą“ (velikij gospodin i otec naš) – tai nebūtų pakeitę Bažnyčios priklausomybės nuo Maskvos, bet būtų bent jau simbolinis nesutikimo su patriarcho pozicija aktas.

Tiesa, susirinkimo metu paaiškėjo, kad daug kam iš dvasininkų dėl karo „ne viskas aišku“, o kiti apskritai palaiko patriarchą ir „specialiąją operaciją“.

„Nieko nepešę", kunigai V. Dauparas ir G. J. Sungaila parašė pareiškimus, kad jeigu taip, jie geriau nutrauks tarnystę. Kunigas Gintaras parašė labai konkrečiai, kad jeigu reikia minėti patriarchą, tai prieštarauja jo sąžinei.

„Iškart po pasitarimo buvo paskelbtas puikus metropolito kreipimasis. Be kita ko, metropolitas atsisakė priimti atsistatydinimus ir pasiūlė kompromisą – neminėti patriarcho tam tikrų pamaldų metu. Lietuviškose, baltarusiškose, ukrainietiškose pamaldose patriarcho neminėjome, ir lyg ir viskas ėmė krypti gera linkme. Viešų pareiškimų metropolitas daugiau nebedarė", - pasakoja kunigas savo paskyroje.

Balandžio 14 d. staiga pasklido gandas, kad metropolitas ne tik netikėtai patenkino prašymus, bet ir atleido iš kanclerio, dekano ir klebono pareigų kunigą V. Mockų, kuris jokių prašymų nerašė. „Ir tai prieš pat mūsų Verbų sekmadienį ir Didžiąją savaitę", - primena kunigas G. J. Sungaila.

Kunigui Vitalijui Mockui taip pat buvo uždrausta bendrauti su žiniasklaida, netgi vesti laidas „Marijos radijuje“.

Įsakai buvo įteikti balandžio 15 d.

Tą pačią dieną kunigas Vladimiras Seliavka, protestuodamas prieš neteisybę, taip pat parašė prašymą išeiti.

„Šiuo metu yra ir jau anksčiau panašius prašymus parašiusių kunigų, kurių prašymai netenkinami – galbūt, bijant žiniasklaidos, tai bus atidėta dar vėlesniam laikui", - dalinasi G. J. Sungaila.

Arkivyskupijos pozicija

Anot kunigo, paskelbtoje pozicijoje sakoma, „neva metropolitas viso labo patenkino prašymus. Skamba keistai, nes tada neaišku, kodėl reikėjo ieškoti kompromisų, kodėl atrastieji staiga nebetinka".

Kunigo Vitalijaus atleidimas arkivyskupijos aiškinamas tuo, kad „reikėjo pakelti kanclerio statusą, paskiriant vyskupą“.

Kunigas G. J. Sungaila dalinasi toliau: „Kaip rašė Sergejus Čapninas, nelabai aišku, kodėl staiga dabar, mūsų nedidelėje Lietuvos vyskupijoje, staiga prireikė pakelti kanclerio statusą – vysk. Amvrosijus čia tarnavo nebūdamas kancleriu jau beveik du metus. Bet „kėlė“ ne tik kanclerio, bet ir Vilniaus miesto dekano statusą. Dar neaiškiau, kodėl vysk. Amvrosijus tapo ne tik katedros, bet ir šv. Paraskevės parapijos klebonu – matyt, nedidelės Parasekves parapijos klebono statusą irgi reikia kelti..."

Įraše kunigas stebisi sutapimais: „Ir, žinoma, įdomu, kaip su statuso kėlimu susijęs draudimas tėvui Vitalijui vesti net „Marijos radijo“ laidas, kurias vesdavo netgi mūsų pasauliečiai... Ir dar, aišku, visi turi patikėti, kad dviejų dvasininkų „prašymų patenkinimas“ ir kun. Vitalijaus atleidimas bei uždraudimas bendrauti su žiniasklaida tiesiog stebuklingai sutapo".

V. Mockus ėjo Lietuvos ortodoksų arkivyskupijos kanclerio ir Vilniaus dekano pareigas, taip pat jis buvo Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų (Užmigimo) katedros klebonas. Jis vienas pirmųjų pasmerkė karą Ukrainoje.

Iš pareigų atleistas ortodoksų kunigas G. J. Sungaila tikina, kad jam šioje situacijoje svarbiausia moralės klausimas, todėl jis negali palaikyti patriarcho Kirilo, artimo V. Putino draugo, nors iki šiol nuo politikos stengėsi atsiriboti.

Tarnystę palieka ir daugiau dvasininkų - tarp jų ir diakonas Viktoras Miniotas iš Vilniaus

Besitraukiantis dar vienas ortodoksų dvasininkas diakonas Viktoras Miniotas rašo, kad dar 2014 m. socialiniuose tinkluose kategoriškai rašė apie Krymą. Daugelis dvasininkų palaikė okupaciją, jis su jais polemizavo. Kai kuriuos net užblokavo. Tada metropolitas iškvietė jį „ant kilimėlio" ir peikė už „nedvasingumą“.

„Vėliau aš kažkur parašiau, kad pagal Lietuvos įstatymus religinė organizacija, remianti agresyvų karą, gali būti likviduota. Ir priekabės dingo, buvo liepta visiems šia tema tylėti.

Iš aktyvios tarnystės („za štat“) aš pasitraukiau praeitų metų birželį, bet ir toliau ateidavau giedoti į vienuolyną, tarnaudavau per šventes. Viskas pasikeitė prasidėjus karui.

Pirmąjį sekmadienį po karo pradžios aš atėjau į Dieviškąją Liturgiją (šv. Mišias) ir paklausiau tarnaujančiojo kunigo, kokią maldą už Ukrainą jis skaitys. Pasirodė, kad skaitys seną maldą, kur prašoma Ukrainoje sustabdyti „pilietinį karą“ (междоусобную брань), minimi „pikti“ (озлобленные) ukrainiečiai. Aš tada paėmiau maldos tekstą, suplėšiau ir išmečiau. Deja, pasirodė, kad jie turėjo atsarginį egzempliorių.

Įdomu, kad tokia malda buvo skaitoma ne vieną dieną, nors aš aktyviai kėliau šį klausimą. Vėliau maldą pakoregavo, išmesdami „pilietinį karą“, bet „pikti“ ukrainiečiai ten dar kurį laiką buvo.

Visumoje, buvo daug skandalingų su karu susijusių epizodų, ir kovo 3 d. aš išėjau tiesiog vidury pamaldų. Vakar galutinai iš vienuolyno susirinkau visus darbus ir daugiau ten nebegrįšiu“.

Diakonas Viktoras Miniotas – daugiavaikės šeimos tėvas, kompozitorius, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, šiuo metu papildomai uždarbiauja dirbdamas pavėžėju.

Kunigas Georgijus Ananijevas iš Klaipėdos taip pat pasitraukia

Tarp besitraukiančiųjų - ir kunigas Georgijus Ananijevas – rusas, atvykęs į Lietuvą iš Rusijos. Jis – vienas sąžiningo rusų dvasininko pavyzdžių, žmogus, kurio sąžinė negalėjo kentėti karo.

„Norėjau pareikšti apie tai, kad išeisiu iš aktyvios tarnystės dar dvasininkų susirinkimo metu kovo mėnesį, tačiau susilaikiau išgirdęs metropolito kreipimosi tekstą, jis man patiko. Galvojau, gausime nepriklausomybę, bet dabar matau, kad visa tai tik priedanga, todėl jau pateikiau prašymą palikti aktyvią tarnystę (za štat)", - teigia jis.

Šiuo metu metropolitas patvirtino, kad nuo gegužės 1 d. atleidžia mane nuo Tauragės cerkvės klebono pareigų, o dėl tarnystės Klaipėdoje spręs vyskupas Amvrosijus.

„Kodėl aš išeinu? Kristus visada buvo kenčiančiųjų ir engiamųjų pusėje. Ir mums taip liepė. Aš užjaučiu ukrainiečių tautą ir tikėjausi, kad tarp mūsų dvasininkų tokių bus bent pusė! Bet daugelis kaip tik palaiko Rusijos agresiją. Netgi vienas mano artimas draugas, kunigas, pasirodė palaikąs kitą pusę“, - sako jis.

Kunigo Georgijaus prašymas atleisti iš aktyvios tarnystės (za štat) dar nepasirašytas. Jo žmona dirba tikybos mokytoja. Greičiausiai šeima liks be jokių pajamų, jie turi vaikų.

Traukiasi ir diakonas Georgijus Cyburevkinas iš Visagino

Dar vienas besitraukiantis kunigas - tėvas diakonas Georgijus Bažnyčioje prisikentėjo daug, ir dar iki karo. Daugiavaikės trijų vaikų šeimos tėvas atsimena laikus, kai iš Bažnyčios gaudavo vos 200-300 eurų atlyginimą. Todėl jau dabar jo pagrindinė darbovietė yra gamykloje, kur jis uždirba šeimai duoną, o tarnauja tik kai turi laiko, savo malonumui. Tam atvažiuoja iš Visagino į Vilnių.

Solidarizuodamasis su kitais tėvais, jis irgi rašys prašymą trauktis iš aktyvios tarnystės (za štat), nors tai tik formalumas – faktiškai ir dabar jis tarnauja kaip za štat.

„Mano motyvai trys: Maskvos patriarchato ir patriarcho Kirilo pozicija Ukrainos agresijos klausimu, solidarumas su savo noru išeinančiais tėvais ir tėvo Vitalijaus atleidimas iš mūsų parapijos klebono pareigų“, - sako jis.

„Jeigu dar kas iš mūsų dvasininkų nori paviešinti savo istorijas – rašykite, solidarizuokitės", - kviečia kunigas G. J. Sungaila.

The post Mums buvo pasakyta apie karą tylėti - ortodoksų kunigas G. J. Sungaila sako, bus daugiau atleidimų appeared first on LAIKMETIS.