Pasak Pranciškaus, šio sekmadienio Evangelijos palyginimu apie kviečius ir rauges Jėzus kalba apie mūsų pasaulį, kuris iš tiesų yra panašus į didelį lauką, kuriame Dievas sėja kviečius, o piktasis – piktžoles, apie pasaulį, kuriame gėris ir blogis auga kartu. Tai matome žinių laidose, visuomenėje, taip pat šeimoje ir Bažnyčioje. Kai kartu su geraisiais kviečiais matome blogąsias piktžoles, norisi jas tuojau pat išrauti. Tačiau šiandien Viešpats mus įspėja saugotis šios pagundos. Mes patys negalime sukurti tobulo pasaulio. Negalime daryti gera skubotai naikindami tai, kas bloga, nes toks elgesys turės dar blogesnių padarinių.

Tačiau yra kitas laukas, kurį galime ir privalome nuolat švarinti, valyti – tai širdies laukas, sakė Pranciškus. Jame taip pat auga kviečiai ir raugės. Mūsų širdis yra laisvės laukas – tai ne sterili laboratorija, bet atvira ir todėl pažeidžiama erdvė. Jei norime tinkamai įdirbti savo širdies lauką, turime, viena vertus, nuolat rūpintis švelniais gėrio daigais, o kita vertus, turime greitai atpažinti ir išnaikinti piktžoles. Taigi pažvelkime į savo vidų ir ištirkime, kas jame vyksta, kas mumyse auga. Popiežius paminėjo ir paprastą, išbandytą priemonę – sąžinės tyrimą, kuris padės mums Dievo šviesoje patikrinti, kas vyksta mūsų širdies lauke.

Popiežius pridūrė, kad yra ir trečiasis laukas, kurį jis pavadino artimo lauku. Tai žmonės, su kuriais kasdien bendraujame ir kuriuos dažnai teisiame. Kaip lengva atpažinti tai, kas jų gyvenime bloga! Ir kaip sunku įžvelgti jų lauke augančius gerus kviečius! Tačiau atminkime, kad jei norime įdirbti gyvenimo laukus, pirmiausiai turime atpažinti Dievo darbą, turime išmokti įžvelgti kituose, pasaulyje ir savyje grožį to, ką Viešpats pasėjo.

Mūsų širdis yra laisvės laukas – tai ne sterili laboratorija, bet atvira ir todėl pažeidžiama erdvė.

Galiausiai popiežius prašė kreiptis į Švč. M. Mariją ir prašyti, kad ji mums padėtų kantriai auginti tai, ką Viešpats sėja gyvenimo laukuose.

Sekmadienį po „Viešpaties angelo“ maldos ir palaiminimo, Vatikano rūmų lange, iš kurio kalbėjo popiežius, pasirodė ir kiti du asmenys – jaunuolis ir jo močiutė. Popiežius priminė, kad būtent šį sekmadienį minima Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena.  

„Melskimės už taiką, ypač už brangiąją Ukrainą, kuri ir toliau kenčia nuo mirties ir griovimo, kaip, deja, atsitiko šią naktį Odesoje“, – sekmadienį po vidudienio maldos sakė popiežius. Naktį nuo rusų raketos nukentėjo Odesos ortodoksų katedra.

Pranciškus paminėjo ir daugelyje šalių išgyvenamus ekstremalius orų reiškinius: vienur siaučia neįprasti karščiai ir gaisrai, kitur – audros ir potvyniai. Popiežius dar kartą kreipėsi į valstybių vadovus, kad būtų imamasi konkretesnių veiksmų dėl oro taršos apribojimo.

Galiausiai Pranciškus atkreipė dėmesį į tebesitęsiančią migrantų dramą šiaurinėje Afrikoje. Tūkstančiai jų yra įstrigę dykumų teritorijose. „Kreipiuosi visų pirma į Europos ir Afrikos valstybių ir vyriausybių vadovus, prašydamas skubiai suteikti pagalbą šiems broliams ir seserims“, – sakė popiežius.

The post Mes patys negalime sukurti tobulo pasaulio - popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Pasak Amortho, jaunos poros dažnai sudaro santuoką ketindamos tapti „vienu kūnu" ir „viena dvasia", tačiau viskas baigiasi išsiskyrimu, nes „jas išardo įvairios traukos; jie vėl susijungia ir vėl išsiskiria, porose, šeimose, namuose, skirtingose šalyse ir su skirtingais vaikais".

„Šis [šeimos] iširimas veda į nusikalstamumą, nedorybes ir blogį", - sako jis.

Kun. Angelo De Simone – Šv. Pauliaus draugijos narys - kunigo ir egzorcisto mintis sudėjo į ilgą pomirtinę knygą-interviu, pavadintą: „Dievas gražesnis už velnią, dvasinis testamentas“ (anglų k. God Is More Beautiful Than the Devil, a Spiritual Testament).

Pasak De Simone, tėvo Amortho nuomone, šiandien labai svarbu iš naujo atrasti savo santykį su tėvu. G. Amortas pabrėžia, kad tėvo nebuvimas „atveria vaikams tokią skaudžią žaizdą, kad jie pasiduoda deviantiniam elgesiui, nusikalstamumui ir tikrai blogiems poelgiams".

Jis taip pat teigia, kad mums reikia iš naujo atrasti ryšį su Dievu, mūsų dangiškuoju Tėvu.

Pasak buvusio Romos egzorcisto, daugelis žmonių, kurie, kaip manoma, yra „apsėsti demono", iš tikrųjų tėra „asmenys su labai sužeistomis sielomis, nes jie žiūri tik į Dievo įstatymą, bet nėra patyrę Jo meilės".

Atsakydamas į De Simone'o klausimus, tėvas Amorthas primena, kad didis gėris egzistuoja ir šiandien. „Tačiau, - sako jis, - jis ne visada akivaizdus ir viešinamas. Tiesą sakant, šiandien plinta vadinamoji eufobija, t. y. gėrio atmetimas."

Dieviškoji tikrovė yra geroji naujiena, todėl dažniausiai ignoruojama. Velniui rūpi nusikaltimų ritmas, todėl tam skiriama daugiau dėmesio, sako Amorthas. „Blogis egzistuoja, bet jis bijo mūsų Viešpaties". Ir egzorcistas sako, kad tikrasis tikėjimas ir malda yra „įstabios pozicijos gintis nuo velnio".

 Jis taip pat rekomenduoja „atsisakyti bet kokio elgesio, kuris rodo abejingumą, apatiją ir nesidomėjimą gėriu, kad galėtume gyventi gilioje ramybėje ir ramia sąžine". Jis pataria išlikti „bendrystėje su Dievu", atsisakant praktinio ateizmo ir nuodėmingo gyvenimo".

Galiausiai egzorcistas pataria laikytis nuolankumo, tikėjimo, maldos, dažnai eiti sakramentų, gyventi krikščionišką gyvenimą pagal Evangeliją, sakyti meilės žodžius ir atleisti savo priešams. Jei ir yra vienas patikimas būdas, padedantis ištrūkti iš velnio įtakos, - pažymi jis, - tai leisti, kad „mus trauktų gėris ir grožis, kylantys iš mūsų Dievo bei Tėvo."

Tėvas Amorthas pokalbį baigė sakydamas, kad Viešpats tiek egzorcistams, tiek visiems pakrikštytiesiems suteikia „visą malonę, reikalingą susidurti su velniu ir jį nugalėti. Juk kiekvienas gali atsikirsti jo grasinimams: aš esu apsigaubęs Dievo Motinos apsiaustu, ką tu man gali padaryti? Mano pusėje yra šventasis arkangelas Mykolas, pabandyk su juo kovoti. Turiu savo angelą sargą, kuris mane saugo, kad manęs neliestų pavojai; tu nieko negali padaryti".

The post Žymiausias pasaulio egzorcistas prieš mirtį įspėjo kas atveria blogiui duris appeared first on LAIKMETIS.

Darbe turėjome savo misijas, bet manau, daugeliui tas laikotarpis buvo
sąmoningos rezistencijos, spyrimosi nutautinimui metas. Kiekviena mano studentų laida
kaip tėve mūsų mokėjo: lotynų kalba yra Europos kultūros ir mokslo kalba, o lietuvių
kalba – toji pati paveldėta ir išlaikyta sistema, tie patys kodai! Esame gyvoji Europos siela,
ne šiaip geografinis centras.

’90-aisiais nebūtumėte radę kito žmogaus, kuris labiau trokštų Lietuvos grįžimo į
Europą. Garbinau Jogailą su Vytautu, kurie XIV amžiuje pasuko Lietuvą nuo slaviško
pasaulio į lotyniškąjį, o paskui guldžiau galvą už Vytautą Landsbergį, kuris atlaikė visus
spaudimus prieš ir po Kovo 11-osios.

Praėjo trisdešimt treji metai, brandžios kartos amžius. Tokiu periodiškumu žmonės
išjudėdavo po eilinių elito išdavysčių ar bejėgiškumo: 1794, 1831, 1861, 1883, 1904-
1920, 1944-1953, 1987-1991. Daugelis jaučiame, kad gyvename naujame virsme. Kokiu
akmenėliu – baltu ar juodu žymime dabarties dienas?

Naujųjų liumpenų diktatūra, socialinio užribio vertybių ir chamo triumfas viešumoje, vaivorykštės ženklų žygis per Ameriką ir Europą – neva koks gėris ir progresas iš Vakarų.

Deja. Naujųjų liumpenų diktatūra, socialinio užribio vertybių ir chamo triumfas viešumoje, vaivorykštės ženklų žygis per Ameriką ir Europą – neva koks gėris ir progresas iš Vakarų. Argi tai nėra sėkmingiausia GRU operacija? Tikriausiai niekas niekada neįrodys, bet... jeigu pasektume, kam naudinga sukompromituoti Vakarų kultūrą ir turėti susiskaldžiusias, nutautintas, nupilietintas ir bejėges visuomenes pasienyje...

Žinojau, kad gyvenu Lietuvai. Šiandien jau nieko nebežinau. Ne savo šaliai dirbanti
vyriausybė (ak, kaip lengva būtų valdyti, jei tik čia negyventų ir netrukdytų tie Lietuvos
žmonės!). Galybių susirėmimas Ukrainoje. Pabėgėlių srautas.

Ar jie mokysis lietuvių kalbos? Gal turėčiau rašyti jiems naujus vadovėlius? Ar ukrainiečiai įlies mums sveiko kraujo ir padės atsispirti prieš sumankurtėjusią kliką? Jeigu virsmas neišvengiamas – ar atsiras žmonės, kurie stiprins tautos dvasią, rodys gaires išgyvenimui?

Kol kas – tamsa. Juodų juodžiausia. Prieš aušrą?

Pavadinime lotyniška frazė reiškia - Juodu akmenėliu žymėtina diena.

The post Rima Ratkelytė. Nukryžiuota Kovo 11-oji. Nigro notanda lapillo dies appeared first on LAIKMETIS.

Bene geriausiai blogis pavaizduotas kaip Sauronas „Žiedų valdove“. Jis beveidis. Esantis kažkur tarp ir anapus materijos. Gundantis auksu. Spindesiu. Įgyjantis galią tik tada, kai nuodėmės spindesio apakinta ir suviliota asmenybė tampa jo įrankiu.

Kodėl besibaigiant adventui matau prasmę kalbėti apie blogį?

Vieną priežasčių – šv. Kalėdos gali neateiti. Ir ne todėl, kad neišauš gruodžio 25-oji. Ir ne todėl, kad Jėzaus gimimo faktą kas nors būtų pajėgus atšaukti.

Šv. Kalėdas galime panaikinti mes patys sau.  

Advento pradžioje Europos lygybės komisarė Helena Dalli pateikė pasiūlymą Europos Komisijai naudoti „įtraukiančią“ komunikaciją. Anot politikės, šv. Kalėdos turėtų būti vadinamos „atostogų sezonu“, taip pat turėtų būti galutinai panaikinti „seksistiniai“ kreipiniai „ponas“ arba „ponia“, identifikuojantys lytį.

Ir nors šį kartą nepasitenkinimas nuvilnijo iki pat Vatikano, eurobiurokratė kažką sumurmėjo apie darbinį dokumentą, tačiau iš tiesų tai gera proga pasižiūrėti į pasaulį, kuriame gyvename tarsi iš paukščio skrydžio. Iš istorinės ir moralinės perspektyvos.

Tūkstantmetė žmonijos išmintis, vertybiniai klodai ir moralės normos – visa tai, kas skiria žmogiškąją būtį nuo gyvuliškosios, užfiksuoti ir perduodami simboliais, metaforomis ir palyginimais pasakose, mituose, padavimuose... Ir gyvuoja tol, kol motinos vakarais vaikams seka pasakas.

Nei sugriovus miestus ir šventyklos, nei sudeginus rankraščius bei knygas žmonijos išmintis nedingsta. Ji dingsta tada, kai jaunuolis nėra treniruojamas tapti karžygiu ir nukirsti drakonui galvą, bet lepinamas ir mokomas prisijaukinti drakoną. Arba gali pasirinkti tapti drakonu ir nesibaiminti, kad kas nors nukirs galvą.

Išmintis dingsta tada, kai jaunuolis nėra treniruojamas tapti karžygiu ir nukirsti drakonui galvą, bet lepinamas ir mokomas prisijaukinti drakoną.

Ne tik atskiro žmogaus prigimtyje susigrumia kilnumas ir niekšybė, bet ir valstybių, civilizacijų egzistencijoje matomi dvasinio pakilimo bei nuosmukio periodai, kurių materiali išraiška – suklestėjimas arba žlugimas.

Karai, epidemijos bei badmečiai istorijos vadovėliuose įvardijami kaip pabaigos priežastys, tačiau nėra istorijoje pavyzdžio, kai ydų ir nuodėmių kamuojama valstybė būtų išvengusi žlugimo. Tereikia atsiversti Asirijos, Babilonijos ar Romos istoriją.

Todėl galvojantys apie šeimos ir tautos ateitį amžinąsias tiesas diegia jau vaikams. Kad ant tvirto akmens, o ne ant gličios pelkės jie statytų savo gyvenimą. Kad išmoktų atpažinti tvarkos ir chaoso pranašus, kad kurtų civilizaciją ir gintų ją nuo barbarybės. Kad atpažintų gėrį ir blogį. Ir atėjus lemiamam laikui gebėtų teisingai pasirinkti.

Įdomu kaip pasirinks mūsų vaikai...Ar dažnai skaitote vaikiškas knygas ir žiūrite vaikiškus filmus? Ar domitės, kaip sparčiai kinta jiems brukama pasaulėžiūra? Beje, ne tik jiems. Skirtis tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurasties šiandien trinama daug kur.

Juk jau girdėjote, kad senosios pasakos žiaurios, liūdnos ir baisios? Gali išgąsdinti ir nuliūdinti? Neatitinka nūdienos aktualijų? Kur kas geresnės naujosios istorijos, kur nereikia kovoti su slibinais, verčiau su jais susidraugauti!

Naujame puikiame pasaulyje gyventi turi būti paprasta ir lengva. Būk, kuo nori būti be pastangų ir triūso. Nuovargis, prakaitas, ašaros ir kraujas nebedžiugina, vadinasi nenaudingi.

Būti protingu, geru žmogumi, gražia moterimi, stipriu vyru nėra lengva. Dažnai labai sunku. Tenka mokytis. Aukotis dėl kito. Lavinti kūną ir dvasią.

Būti protingu, geru žmogumi, gražia moterimi, stipriu vyru nėra lengva. Dažnai labai sunku. Tenka mokytis.

Kaip ir statyti katedrą. Austi drobę ar šilką. Auginti duoną ir vyną. Reikia įdėti daug darbo, turėti meistriškumo ir kantrybės. Tik tada būna nuostabus rezultatas.

O jis žeidžia tinginio ir kvailio jausmus. Jo puikybę. Ir tinginystę. Pernelyg sudėtinga mokytis statyti katedrą.

Todėl reikia visus įtraukti, suvienodinti, niveliuoti. Kitoniškumas deklaruojantiems įvairovę tampa neįmanomu priimti ir toleruoti.

Bet grįžkime prie šv. Kalėdų ir ponų bei ponių. Ir eurobiurokratų. Ir rekomenduojamos literatūros vaikams.

Viešoje erdvėje vis dažniau girdimi įvairūs Naujosios pasaulio tvarkos raktažodžiai: tvarumas, žalumas...ir įtraukumas.

Galbūt todėl ne tik šv. Kalėdos, bet ir moteriška moteris, ir vyriškas vyras jau puikiam naujajam pasauliui nederami epitetai. Ponios ir ponai, jūs esate griautini stereotipai!

Įtraukumas naujojo pasaulio Naujoje Tvarkoje turi suvienodinti visus. Kad neliktų rasės, religijos, tautybės ir lyties skirtumo. Sako, tie skirtumai žeidžia. O kodėl žeidžia? Juk mūsų skirtumai daro mus išskirtinais ir unikaliais!

Įtraukumas naujojo pasaulio Naujoje Tvarkoje turi suvienodinti visus.

Tačiau tikrasis blogis neturi veido… Jis - tuštuma. Sauronas. Todėl reikalingas visa ko suvienodinimas. Pasaulis be moralės ribų, etikos normų, be gėrio ir blogio orientyrų. Raudonais kilimais tebūnie užklotos visos raudonos linijos. Kad nebūtų net matyti pasirinkimo galimybės.

Kas sakė, kad blogio tarnai yra tik pasakų slibinai, raganos ir velniai? Tik girti ir apskurę revoliucionieriai? Sirenos nuostabiais balsais kviečia jūreivius į pražūtį. Gražuolė pamotė savo kerais apžavinti Snieguolės tėtį. Kostiumuoti prekeiviai sielomis ir kūnais siūlo keliauti į puikų naująjį pasaulį. Pasaulį, kuriame viešpatauja gerovė ir visos septynios didžiosios dorybės. Ar Jūs prieš jas?

Tačiau niekas neperspėja, kad visos dorybės gali virsti savo pačios priešingybėmis – didžiosiomis nuodėmėmis, kai prarandamas saikas – visų dorybių matas. Taip romumas tampa abejingumu, leidžiančiu keroti rūstybei, dosnumas – švaistūniškumu, nuolankumas – save pozicionuojančia puikybe...

Nuostabiame Doriano Grėjaus portrete kada nors vis tiek ima ryškėti visos gyvenimo patirtys.

Šių šv. Kalėdų išvakarėse ne vienas jaučiamės taip, tarsi Sniego karalienė pagrobė daugelį mūsų mylėtų žmonių. Jie šalia, bet mes nesusikalbame. Negirdime ir nesuprantame vieni kitų.

Mūsų gyvenimai tarsi įkalinti ir sušaldyti milžiniškuose ledo luituose. Tiek daug netikrumo. Ledinių gėlių, kurių negalima nei paliesti, nei užuosti.

Ir nei vieno karžygio, kuris padėtų iš ledo ir sniego karalystės ištrūkti… Kaip pačiose baisiausiose pasakose, kur karžygių nelieka. Kur našlaitė Elenytė turi pati viena eiti brolių vaduoti. Ir išvaduoja. Nes sužimba Betliejaus žvaigždė. Viltis. Ir kai šviesa spindi tamsoje, tamsa jos neužgožia.

The post Regina Statkuvienė. Blogio veidas appeared first on LAIKMETIS.

Žinoma, tikėjimo stiprumas yra asmeninis kiekvieno žmogaus darbas ir pastangos. Todėl tai, ką mes patys galime pasiekti savo tikėjimu, iš tiesų skiriasi. Vis tik, kuo daugiau žmonių tikrai nuoširdžiai tikės, tuo daugiau bus ir su tikėjimu susijusių stebuklų. Kuo stipresnis bus mūsų tikėjimas, tuo mažiau dalykų liks mums neįmanomų.

Tikėkime savimi. Pradėkime kurti stebuklus nuo savęs. Turime patys apmąstyti ir pataisyti savo mintis, žodžius ir veiksmus, savo požiūrį, ir pradėti nuoširdžiai džiaugtis. Pasidžiaukime tuo, kad galime gyventi, kad turime fizinį kūną, kad esame sveiki. Jauskime už tai dėkingumą. Yra labai svarbu leistis į savo prisiminimus ir susirasti visus dalykus, už kuriuos galime būti dėkingi. Svarbu nuoširdžiai padėkoti visiems žmonėms, kurie mums padarė gero, ir, žinoma, padėkoti Dievui už viską, ką Jis mums davė.

Kitas svarbus dalykas – pradėkime tikrai nuoširdžiai mylėti kitus žmones. Tikrai nuoširdžiai mylėdami kitus žmones, atsidėkosime jiems ir Dievui už viską, ką esame gavę.

Mūsų geros mintys, nuoširdi šypsena taip pat yra padėka ir stebuklas. Mūsų geros mintys, sielos šviesa mus gydo, nes mūsų tikroji prigimtis yra – dvasinis kūnas. Kai mažiau įsižiūrime į savo fizinį kūną ir skiriame daugiau dėmesio savo dvasiai, tikrai patiriame daugiau dvasinių stebuklų.

Visi galime gydyti savo ligas. Mūsų fizinis kūnas visuomet kinta, jis yra – kaip tekanti upė. Nuolatinio kitimo metu, mūsų geros mintys kuria gerus dalykus, o blogos – blogus. Todėl tvarkykime savo mintis, taip stiprinsime savo sveikatą ir patys gydysime savo ligas. Tam gali prireikti laiko, tačiau tai tikrai yra įmanoma, nes šiame pasaulyje nėra jokių pastovių fizinių dalykų. Jeigu labai norėsime, kad mūsų kūnas pasveiktų, kad mūsų imunitetas sustiprėtų, tai, kad ir lėtai, tai padaryti mums pavyks. 

Net jeigu sergame, jokiu būdu nepasiduokime liūdesiui, skundams, nerimui ar baimei. Mąstykime kuo daugiau apie tai, kad pasveiksime, planuokime gražią, šviesią, kūrybingą savo ateitį. Mūsų fizinis kūnas seka mūsų mintis ir atspindi mūsų sielos šviesą. Todėl, raskime laiko ne tik geroms mintims, bet ir nuoširdžiai maldai.

Būkime dėkingi net už ligą ir mirtį. Ligų ir mirties negali išvengti niekas. Visi žmonės serga ir miršta. Bet net ir į tai turime žiūrėti su dėkingumu. Kai baigiame savo kelionę fiziniame pasaulyje, visi gauname galimybę gyventi dvasiniame pasaulyje. Ši galimybė gyventi amžinajame pasaulyje yra pati didžiausia dovana. O kaina, kurią už tai sumokame, yra mūsų fizinio kūno liga, senėjimas ir mirtis. Didžiajame Viešpaties plane liga, senėjimas ir mirtis yra atjauta, dovana, pagalba, kuri yra reikalinga sielos augimui, ir mes turime būti už tai dėkingi. 

Visada darykime ką nors gero kitiems žmonėms. Darykime gerus darbus bet kokiomis aplinkybėmis, net ir tada, kai mums yra labai sunku. Visada turime stengtis savo gyvenimą gyventi taip, kad jis būtų tikrai vertingas, laimingas, kad nesukeltume kitiems žmonėms sunkumų. Visada turime stengtis nešti šiam pasauliui gėrį, taip susikursime dar stipresnę savo gyvenimo prasmę ir tikslą. Toks kilnus tikslas gali padėti mums įveikti ligas ir pratęsti savo gyvenimą. Visada mąstykime, kaip galime kurti gražią ateitį. Numatykime, ką darysime, kad tikrai pagerėtų mūsų pačių ir kitų žmonių gyvenimas.

Kad patirtume didelę Viešpaties galią, reikia nedaug. Kad vyktų tikėjimo stebuklai, turime turėti bent mažą tikrą tikėjimą savo širdy. Tai reiškia, kad turime žinoti, jog visi žmonės visų pirma yra dvasinės būtybės, kurios ateina gyventi į šį fizinį pasaulį iš dvasinio pasaulio. Čia paaugina savo sielą ir sugrįžta gyventi į savo dvasinį pasaulį. Mūsų visų gyvenimas yra amžinas ir apskritai viskas, visų pirma, yra – dvasinis gyvenimas.

Fizinis pasaulis yra dvasinė mokykla. Viskas, kas čia vyksta, mums suteikia vertingų pamokų, kurios padeda tobulėti mūsų sielai. Toks nuoširdus tikėjimas jau yra pakankamas pamatas, kurio reikia, kad pradėtume patirti tikėjimo stebuklus. Tai jau yra pakankamai teisingas požiūris į gyvenimą.

Viskas turi gerąją pusę. Situacija, kurią sudaro mūsų laikmečio pandemija, taip pat, visų pirma, yra – dvasinė pamoka. Turime už šią pamoką būti dėkingi. Tai nelengva, bet stenkimės nesielgti kaip pradinių klasių mokiniai, kurie pyksta ar imasi apgaulės, gavę per daug namų darbų. Susikaupkime, priimkime dvasinį iššūkį ir patys spręskime užduotį, kuri buvo mums patikėta Kūrėjo. Tai padės mums labai stipriai paaugti dvasiškai. Mūsų šio gyvenimo tikslas yra būtent toks didelis, svarbus ir gražus sielos augimas.

Stiprinkime savo sveikatą dvasiniais būdais. Visi žmonės tikrai turi gebėjimą sveikti natūraliai ir didžiąją dalį ligų įveikiame net to nepastebėdami. Šis akivaizdus dalykas labai siejasi su tikėjimu. Medicina ir tikėjimas savo pagrindais siekia to paties tikslo: pagydyti žmogaus kūną ir protą. Tik medicina tai daro iš išorės (materialiai), o tikėjimas – veikia iš vidaus (subtiliai), per žmogaus sielą, per jo dvasinę širdį, paveikdamas pačią ligos priežastį ir gydydamas žmogų iš esmės. Dažnai nepakanka pagydyti tik žmogaus kūną, reikia gydyti ir žmogaus sielą, nes tai yra labai artimai susiję. Kitaip liga gali atsinaujinti.

Gyvenimo tikslas yra padaryti daug atradimų, susijusių su savimi.

Kad viskas gerai pavyktų, atraskime savyje meilę. Gyvenimo tikslas yra padaryti daug atradimų, susijusių su savimi. Gyvename tam, kad atrastume, kas esame. Visas mūsų gyvenimas yra ne kas kita, o kelionė į nesavanaudišką meilę, esančią mūsų širdyse. Bet kuri liga ar sunkumas iš tiesų yra tik vertingas šviesos laiptas į savo ir kitų žmonių dvasingumą. Gyvenimas šiame pasaulyje yra trumpa ugdanti akimirka, vedanti mus į kitą pasaulį, todėl, jeigu nekreipsime dėmesio į dvasinius dalykus ir atstumsime meilę, mums bus gana sudėtinga rasti išeitį.

Išeitis tikrai yra, nes Dievas yra Visagalis. Jeigu žmogus suklydo ir ką blogo padarė, Dievas gali labai greitai viską sustabdyti ir atstatyti tobulą gėrį. Tokia yra didelė Dievo galia. Tačiau ir mes patys savo tikėjimu galime sustiprinti savo sveikatą. Dievas pasitiki mumis. Jis duoda mums daug galimybių ir laiko. Jis mato tai kaip mūsų augimą, teikiantį mums daug amžinosios laimės. Dėl to, kas tikrai tiki Dievą, tas pakyla virš visų ligų ir mirties.

Stiprinkime savo tikėjimą – tai visada yra pats geriausias pasirinkimas. Jeigu galime tikėti, kad Dievas sukūrė visatą, kad Jo valia atsirado ir per akimirką gali pradingti Žemė, kodėl gi mums yra taip sunku patikėti, kad Jo valia gali pradingti neregimi virusai ir ligos? Visų svarbiausias dalykas yra – tikėjimas.

Naujasis Testamentas mums primena, kad Jėzus Kristus kėlė žmones iš mirusių. Kai Jėzus priėjo prie Lozoriaus kapo ir tarė, „Lozoriau, išeik!“, jis pakilo ir išėjo iš savo kapo. Tai yra tikri gyvenimo įvykiai. Dabar mes negalime to padaryti, nes mums stinga tikėjimo. Net ir mes, katalikai, kartais jau netikime stebuklais, kurie vyko, kai gyveno Kristus.

Kristus įkvėpė mirusiems žmonėms gyvybę. Akliesiems –  dovanojo regėjimą. Neįgaliems žmonėms grąžino galimybę vaikščioti. Jis vertė vandenį vynu. Telkdavo žuvis ir jomis maitindavo tūkstančius žmonių. Visa tai vyko ir yra – tikra tiesa. Jėzus tikrai darė visus šiuos ir kitus stebuklus. Kas supranta šiuos įvykius kaip metaforas, klysta. Dabar atėjo laikas visa širdimi prisiglausti prie tikėjimo, prisiminti ir patirti didelius stebuklus.

Turime pradėti tikėti Dievu. Viskas yra įmanoma, kai tikrai tvirtai ir nuoširdžiai tikime Kūrėju. Mūsų tvirtas tikėjimas ir teisingos pastangos – yra Tikrasis Kelias į labai gražią ateitį, kuri dabar mums atsiveria.

The post Remigijus Jakulevičius. Dažniau pastebėkime gėrį appeared first on LAIKMETIS.