Laetare sekmadienio ištakos siekia ankstyvąją Bažnyčią. Jis jau minimas IV a., kai Romos krikščionys šią dieną atlikdavo savotišką pertrauką nuo griežtų Gavėnios apribojimų. Tai buvo diena, kai katechumenai (ruošiami krikštui) buvo iškilmingai pristatomi bendruomenei, o besiruošiantys Velykoms tikintieji buvo kviečiami prisiminti, kad artėja Prisikėlimo džiaugsmas.

Viduramžiais ši diena įgavo dar daugiau simbolikos. Laetare sekmadienis buvo žinomas ir kaip Dominica de Rosa („Rožės sekmadienis“), nes popiežiai šią dieną dovanodavo auksinę rožę nusipelniusiems katalikų valdovams ar šventoms vietoms. Tai simbolizavo džiaugsmą ir palaiminimą. Ši tradicija išliko iki šių dienų – popiežius vis dar dovanoja auksines rožes ypatingiems asmenims ir institucijoms.

Vienas iš svarbiausių Laetare sekmadienio liturginių simbolių – rožinė spalva. Jei violetinė Gavėnios spalva simbolizuoja atgailą ir laukimą, tai rožinė – tarsi saulėtekio šviesa po ilgos nakties. Ji byloja: Dievas artėja, ir mes jau dabar galime ragauti Jo džiaugsmą. Ši spalva yra leidžiama tik du kartus per liturginius metus – Laetare sekmadienį ir Gaudete sekmadienį Advento metu.

Dar viena istorinė tradicija, susijusi su šia diena – tai „motinos sekmadienis“ (Mothering Sunday), ypač populiarus Anglijoje. Viduramžiais šią dieną žmonės grįždavo į savo „motinines bažnyčias“ – parapijas, kuriose buvo pakrikštyti. Tai taip pat buvo proga aplankyti šeimą, o ilgainiui ši praktika tapo Anglijos „Motinos dienos“ pirmtaku.

Krikščionybė nėra niūri ar slopinanti religija – ji byloja apie gyvenimą, apie pilnatvę, apie tikrą džiaugsmą. Ir štai čia Laetare sekmadienis tampa ypatingai reikšmingas: tai proga sustoti, pakelti akis į dangų ir priminti sau, kodėl einame Gavėnios keliu. Taip, mes pasninkaujame, susilaikome, atsigręžiame į atgailą – bet ne tam, kad mus slėgtų našta, o tam, kad būtume laisvi, kad mūsų širdys būtų pasirengusios Prisikėlimui.

Tai primena ir Evangelija apie sūnų palaidūną – kai jis grįžta pas tėvą, jam dar nespėjus atsiprašyti, tėvas jau bėga jo pasitikti. Taip ir mes, vos tik atsigręžiame į Dievą, Jis mus pripildo džiaugsmu.

Krikščioniškas džiaugsmas ne paviršutiniška emocija, bet kyla iš gilaus vidinio buvimo su Dievu. Šis džiaugsmas išlaiko mus net kančioje, nes jis kyla ne iš pasaulio, bet iš Dievo malonės. Laetare sekmadienis primena, kad net Gavėnia nėra tik rimtumas – ji veda mus į pergalę, į Prisikėlimą.

Tad šią dieną sustokime, įkvėpkime džiaugsmo dvasios ir nepamirškime, kad mūsų tikėjimas nėra tik apie kryžių – jis visada veda į Prisikėlimą.

The post Laetare sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

„Eucharistinė grandinė turėtų tapti bendrystės patirtimi ir regimu vilties ženklu visam Europos žemynui; maldos, pasninko ir išmaldos aukojimo laiku, kad geriau suvoktume, jog visi esame broliai ir seserys, ir prašytume Dievo, kad baigtųsi karas.“

Europos vyskupai taip pat atnaujina savo raginimą melstis už popiežiaus Pranciškaus sveikatą.

Lietuvoje šv. Mišios už taiką bus aukojamos kovo 24 d. 17.30 Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Kviečiame dalyvauti!

The post Malda už taiką Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje appeared first on LAIKMETIS.

The post Tomas Kempietis. Apie nuolankumą bei atsidavimą Dievo valiai appeared first on LAIKMETIS.

Malda - Pasidalijimas - Šlovinimas - Liudijimai

Būtina registracija (iki kovo 26 dienos): https://buytickets.at/kpjt/1608587
Surinktos jūsų aukos bus skirtos jaunimo evangelizaciniams renginiams, kurių artimiausias  - TEM vasaros stovykla 14-25 m.  jaunimui ,,Ateikite ir pamatysite" liepos 11-13 d.

Zoom renginyje privaloma dalyvauti su vaizdo kamera ir mikrofonu.

Organizatorius: Tarptautinė evangelizacinė mokykla
Globėjas: J.E. Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius

Norime jus pakviesti tapti TEM bendruomenės dalimi, kiekvieną mėnesį pervedant nors nedidelę simbolinę auką, kad šis jaunimo evangelizacijos projektas galėtų tapti stabilus ir tęstinis. Mūsų rekvizitai: Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba; a/s LT127044060000789171; mokėjimo paskirtis - auka TEM.

Esame dėkingi už bet kokį palaikymą – kad mus lydite malda, remiate finansiškai, dalyvaujate mūsų organizuojamuose renginiuose ar dalijatės informacija apie TEM su savo pažįstamais. Tegul Viešpats atlygina visiems, kurie prisidedate prie Evangelijos skelbimo Lietuvos jaunimui!

The post Gavėnios vakaras ONLINE „Tegul neišsigąsta jūsų širdys (Jn 14, 1)“ appeared first on LAIKMETIS.

„Džiaugsmas, apskritai, yra gėrio turėjimo bei patirties padarinys; priklausomai nuo gėrio pobūdžio, esama įvairaus džiaugsmo intensyvumo bei pastovumo. Kai džiaugsmas nėra akimirkos gėrio patirties padarinys, o savo būties visumos, tai įprasta laikyti laime. Bet kuriuo atveju, giliausios džiaugsmo ir laimės esminė šaknis yra meilė“, - aiškino šventojo Josemaría Escrivá įpėdinis.

Prelatas, pažymėjęs, kad „tai sunkūs laikai pasauliui ir Bažnyčiai (o Dievo Darbas yra maža Bažnyčios dalis)“, taip pat priminė, kad „visada ir visomis aplinkybėmis galime ir privalome būti patenkinti, nes to nori Viešpats: „kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11)“.

Šiuo atžvilgiu jis priminė, kaip paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, nepaisant sunkumų, laimingas buvo šv. Josemaría: „Visi, kurie matėme ir klausėmės mūsų Tėvo Villa Tevere per paskutinius septynerius ar aštuonerius jo gyvenimo metus, jį matydavome tikrai patenkintą, laimingą, nors per tuos metus jis daug kentėjo, tiek fiziškai, tiek – visų pirma – dėl didelių sunkumų Bažnyčios gyvenime tais metais.“

„Visada ir visomis aplinkybėmis galime ir privalome būti patenkinti, nes to nori Viešpats: „kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11)“

Ocárizas taip pat nagrinėjo krikščioniškojo džiaugsmo klausimą, susijusį su teologinėmis dorybėmis: tikėjimu, viltimi ir meile.

Apie tikėjimą jis akcentavo: „Tikėjimas pasireiškia vienu ar kitu būdu, su žodžiais ar be žodžių, maldoje, o su malda ateina džiaugsmas, nes „kai krikščionis gyvena tikėjimu – tikėjimu, kuris nėra vien tik žodis, o asmeninės maldos tikrovė, tikrumas dėl Dievo meilės pasireiškia džiaugsmu, vidine laisve““.

Prelatas pabrėžė, kad „tikėjimas Dievo meile mums dovanoja didžią viltį“, kurios „savitas [...] dalykas yra būsimas ir įmanomas gėris“, kurį iš esmės sudaro „visiška laimė ir džiaugsmas galutinėje vienybėje su Dievu šlovėje“.

Kalbant apie meilės sritį, Ocárizas sakė, kad „meilė Dievui ir kitiems žmonėms yra susijusi, kartu su džiaugsmu, su tikėjimu ir taip pat su viltimi“. Taigi bendra įvairių meilės apraiškų esmė yra „trokšti mylimo žmogaus gėrio (ir, pagal galimybes, siekti jo) bei džiaugsmas, kuris kyla, kai pažįstame tą gėrį, pagaliau esamą“.

Taigi, tęsė prelatas, „Meilė, kaip džiaugsmo šaltinis, ypač pasireiškia savęs dovanojimu kitiems žmonėms“, o kai ją sudaro kryžiaus prisiėmimas iš meilės Dievui, „ji yra palaiminimų šaltinis“, ir „neša džiaugsmą – tokį, kurio šaknys yra Kryžiaus formos“.

Kviesdamas Mariją kaip „mūsų džiaugsmo priežastį“, prelatas baigė kvietimu: „lai Ji padeda mums visada būti patenkintiems ir tapti ramybės ir džiaugsmo sėjėjais visomis savo gyvenimo aplinkybėmis. Ypač to prašome šiais jubiliejiniais metais, labai susivieniję su popiežiumi Pranciškumi jo kančioje.“

The post „Opus Dei“ prelatas: dabar sunkūs laikai pasaulyje ir Bažnyčioje appeared first on LAIKMETIS.

Tai atspindi platesnį atgimstančio susidomėjimo katalikų tikėjimu reiškinį. „Po Mišių pas mane atėjo daugiau nei dešimt moksleivių ir studentų, kurie pareiškė norą priimti krikštą“, – sakė tėvas Benoît de Sinéty (Benua de Sinetis), parapijos kunigas iš Lilio.

Ketvirtadienio rytą jo vyskupijoje įvyko susitikimas su visais parapijų klebonais. „Visi sakė tą patį. Nesvarbu, ar tai būtų kaimas, ar miesto centras – bažnyčios buvo sausakimšos, nepriklausomai nuo kunigo ar liturgijos pobūdžio“, – pasakojo dvasininkas.

Leidinio Famille Chrétienne duomenimis, tai vyko ne tik Lilije – „Nuo Nanto iki Nicos, nuo Paryžiaus iki Bordo – parapijos buvo užpildytos rekordiškai dideliu žmonių skaičiumi per Pelenų trečiadienio Mišias“.

Kas lemia tokį susidomėjimą krikščionišku tikėjimu?

„Daug kalbama apie šios kartos prasmės paieškas. Už to slypi gilus troškimas suprasti savo šaknis ir atrasti save“, – teigė tėvas Gaël Raucul (Gaelis Rokiulis) iš Gajako parapijos. Jis pastebėjo, kad daugelis naujai atėjusiųjų į Pelenų trečiadienio Mišias buvo pakviesti savo bendraamžių, kurie jau atsivertė į krikščionybę arba ruošiasi krikštui. „Stebina tai, kad šie jaunuoliai yra iš labai skirtingų visuomenės sluoksnių. Šventoji Dvasia veikia žmonių širdyse“, – pridūrė tėvas de Sinéty.

Diakonas Pierre-Emmanuel Dieudonné (Pjeras-Emanuelis Djiodonė), atsakingas už pastoracinę veiklą Euz-le-Benso mieste, pastebėjo, kad jau praėjusiais metais jis matė išskirtinį jaunimo (20–40 metų) antplūdį per Kryžiaus kelią ir procesijas. Jis pabrėžė, kad beveik kas savaitę bent vienas jaunuolis kreipiasi norėdamas priimti krikštą. Daugelis jų išgyvena sudėtingas šeimines situacijas arba ieško paramos po artimo žmogaus netekties. Bažnyčioje jie randa paguodą.

Nauji iššūkiai Katalikų Bažnyčiai

Masinis naujų tikinčiųjų antplūdis yra didžiulis džiaugsmas, bet kartu – rimtas pastoracinis iššūkis. „Baiminamės, kad nesugebėsime visų jų priimti ir lydėti jų tikėjimo kelionėje, kad galime juos nuvilti“, – sako diakonas Dieudonné. Jis pabrėžia, kad daugeliui žmonių reikia individualaus požiūrio, kaip, pavyzdžiui, vienam vyrui, kuris 20 metų buvo budistas. „Kartais bergždžiai stengiamės surasti parapijiečių, kurie galėtų juos palydėti“, – pripažįsta jis.

„Mes tam nesame pasiruošę, bet tai nereiškia, kad turime pasiduoti“, – sako tėvas de Sinéty. „Manau, kad tai nuostabu, jog mes nieko nesuprantame. Tas, kuris veda Bažnyčią, yra Kristus – tai padeda mums atsistoti į tinkamą vietą“.

The post Prasidėjus gavėniai į Prancūzijos katalikų bažnyčias plūsta tikintieji appeared first on LAIKMETIS.

Todėl pranašo lūpomis Viešpats ir sako: „Išsivesiu tave į dykumą ir kalbėsiu į tavo širdį“ (plg. Oz 2, 16). Kai Viešpats išsiveda mus į dykumą ir kalba į mūsų širdį, tai jau išankstinis dangaus ragavimas ir nuostabiausia dykumos dovana, apie kurią evangelistai tyli. Jėzui tai — Tėvo patirtis Šventosios Dvasios Meilės bendrystėje, intymi Tėvo ir Sūnaus paslaptis, paslėpta nuo mūsų akių. Nė žodžio apie tai nepasakyta Evangelijoje. Galime tik nujausti, kas galėjo dykumoje įvykti tarp Tėvo Širdies ir Sūnaus Širdies per tas 40 dienų.

Tačiau dykuma gali būti ir pragaras, kur klaidžioja piktosios dvasios, simbolinė mirties vieta — nes ten nėra gyvybės. Nebent piktosios dvasios simboliais tapę šakalai, gyvatės, skorpionai ir liūtai: „Jūsų priešas velnias lyg riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8), rašo apaštalas Petras. Būtent dykumoje, kur įmanomas giliausias Dievo Meilės patyrimas, ir vyksta aršiausia kova, nes kovojama dėl svarbiausio — amžinojo gyvenimo, kuris yra bendrystė su Dievu. Šėtonas prisiartina gundyti Jėzų — taigi ir mus, nes esame Jėzaus Kūnas — Bažnyčia.

Evangelistas Morkus nedetalizuoja, kaip Jėzus buvo gundomas ir kaip nugalėjo. Vis dėlto galime trumpai prisiminti, kad šėtonas gundė tose srityse, kur gimtoji nuodėmė žmogui palikusi randus: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2, 16): „Liepk, kad šitie akmenys pavirstų duona, jeigu Tu esi Dievo Sūnus!“ (plg. Mt 4, 3). Šėtonas taip nori sužadinti kūno geismą Jėzuje. Jėzus iš tikrųjų alkanas, ir tikrai būtų gera po keturiasdešimties dienų pasninko pagaliau atsigaivinti duona ir vandeniu. Atrodytų, labai geras pasiūlymas, tačiau iš piktojo niekada nieko gero negali laukti. Vadinasi, šitas pasiūlymas neišvengiamai kažkuo yra blogas. Ir kuo gi jis blogas? Jis kviečia Jėzų pasinaudoti savo dieviškąja galybe dėl savęs.

Atkreipkite dėmesį, Jėzus niekada neatsisakė išgydyti žmogaus, išvaduoti jį iš piktosios dvasios: atverti neregiui akis (plg. Lk 18, 35—43; Mk 8, 22—26; Jn 9, 1—7), kurčiajam ausis (plg. Mk 7, 31—37), atleisti nuodėmes tam, kuris prislėgtas nevilties (plg. Mt 9, 1—2). Bet Jis niekada nedarė stebuklo sau, nes Meilė — tai rūpintis kitu, ne savimi. Todėl Jėzus Šventosios Dvasios galia nuolat keičia mūsų akmenines širdis į savo Eucharistinę Širdį — į duoną Dievui ir žmonėms. Jis tai darys iki laikų pabaigos.

Šėtonas gundo Jėzų tuštybe: „Jeigu Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, juk parašyta: angelai nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Mt 4, 6; plg. Ps 90(91), 11—12). Jis jau supranta, koks yra Jėzaus ginklas — Jėzus pirmąjį gundymą atrėmė Dievo žodžiu. Tad ir šėtonas išsitraukia tą patį ginklą — Dievo žodį, 91-ąją psalmę, bet labai kruopščiai pacituotą. Jis necituoja tolesnių šios psalmės eilučių, kur parašyta: „Nes Tu mindžiosi skorpioną ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną“ (plg. Ps 90(91), 13) — juk tie padarai yra piktosios dvasios simbolis…

Jėzus Šventosios Dvasios galia nuolat keičia mūsų akmenines širdis į savo Eucharistinę Širdį — į duoną Dievui ir žmonėms.

Kodėl ši pagunda bloga? Dievo žodis, net ir šėtono kalbamas, liudija tiesą. O tiesa yra ta, kad angelai iš tiesų siunčiami saugoti mus, tik jie tai daro ne beatodairiškai, nes Dievas mums davė protą suvokti, kas yra pavojinga, ir patiems pasisaugoti. Angelai mus saugo ten, kur mūsų protas per menkas suprasti, kas pavojinga — taip, kaip mamos saugo vaikus, kurie nesupranta, jog elektrinė plytelė gali būti pavojinga. Bet niekas nepagalvos saugoti nuo raudonai įkaitusios plytelės paauglio. Ir jau tikrai nebus protingas tas paauglys, kuris, norėdamas išbandyti, ar iš tiesų Dievas jį myli ir saugo, uždės ranką ant tos plytelės. Dievo gundymas įvyksta tada, kai savo protu supranti, jog pavojinga, ir vis tiek lendi į ugnį, lendi į nuodėmę.

Pagaliau gundymas trečiuoju geismu (ankstesnysis buvo akių geismas) — gyvenimo puikybe: „Pagarbink mane, ir aš Tau atiduosiu visas šitas karalystes, kurios man priklauso“ (plg. Mt 4, 9). Ši pagunda — melas nuo pradžios iki galo. Pirmiausia, šėtonui tos karalystės nepriklauso, net jeigu jis jas ir yra pavergęs, kaip rašo šv. Jonas savo Pirmajame laiške: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). Dievas yra pasaulio Šeimininkas ir Valdovas, nes Jis jį sukūrė, o šėtonas yra uzurpatorius, vagis ir plėšikas (plg. Jn 10, 8). Jis meluoja atiduosiąs Jėzui visa, jeigu šis pagarbinsiąs jį. Tiek daug žmonių patiki šiuo melu ir parduoda savo sielą už pelus — valdžią, pinigus, garbę, malonumus… Bet šėtonas ir čia apgauna. Iš pradžių duoda, o paskui išduoda. Netenki ne tik to, ką gavai, bet nebeturi ir to, ką anksčiau turėjai: lieki paniekintas ir sutryptas visų akyse, sulaužyta sveikata ir širdimi…

Ir pagaliau, „pagarbink“ — t. y. pripažink, kad aš Tavo šaltinis, kad nuo manęs priklausai, kad aš Tave palaikau būtyje ir gyvenime. Tai pats akiplėšiškiausias melas. Ir vienintelis atsakymas yra ne diskusija (nors Jėzus puikiausiai galėjo argumentuotai, metafiziškai įrodyti šitą baisų melą ir klaidą), bet vėl — Dievo žodis (tokiu būdu Jis mus moko, kad šiukštu nesileistume į jokias diskusijas su piktuoju): „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).

Štai trys pavyzdžiai, duoti mums kaip paviržėlis mūsų keturiasdešimties dienų kelionei per dykumą, Gavėnios dykumą, į Pažado, į Prisikėlimo žemę. Turime neišleisti iš akių, dėl ko esame toje keturiasdešimties dienų Gavėnios dykumoje — tikrai ne vien tam, kad pasninkautume, melstumės ir dalintume išmaldą (plg. Mt 6, 1—18). Tai tik priemonės; tikslas yra pasiekti Jėzaus Prisikėlimo slėpinį — Jo Šlovę, kuri suspindės mūsų širdyse iš naujo Velykų naktį. Tačiau, kad kelyje nenusilptume, ir kad ta keturiasdešimties dienų kelionė per dykumą iš tikrųjų neštų vaisių, apvalytų mus nuo vergavimo dvasiniam Egiptui ir Sodomai (plg. Apr 11, 8), kaip apaštalas Jonas Apokalipsėje vadina mūsų pasaulį, pavergtą piktojo, mums būtinai reikalingos šios priemonės, kurias duoda Jėzus: pasninkas, malda ir išmalda.

Pasninkas — kad nugalėtume save: širdies pasninkas nugalėti savo jausmus, geismus, aistras; akių, klausos — juslių pasninkas, kad nugalėtume savo priklausomybes nuo to, kas yra mus pavergę šiame dvasiniame Egipte ir dvasinėje Sodomoje. Malda — kad nugalėtume Dievą taip, kaip Jokūbas prie Jaboko upelio nugalėjo Jį, pasirodžiusį angelo pavidalu (plg. Pr 32, 23—33). Ir išmalda — kad nugalėtume artimą, nugalėtume jį taip, kaip Jėzus — Meile, pačia didžiausia, kuri yra atiduoti gyvybę už draugus (plg. Jn 15, 3). Juk išmalda yra mūsų gyvybės atidavimas. Na, žinoma, ne visos — tik lašelio, — atitrauktas skanesnis kąsnelis nuo burnos, atidėtas broliui, kuris tokio, o gal ir jokio, neturi.

Štai trys ginklai pergalei — vidinei pergalei prieš save, prieš Dievą, prieš artimą, — Meilės pergalei, kuri mus parengia įžengimui į Pažado, į Prisikėlimo žemę.

Jėzus ten, toje dykumoje, „buvojo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo“ (plg. Mk 1, 13). Per šį Gavėnios laikotarpį mums taip pat teks buvoti su žvėrimis. Aš čia, žinoma, turiu omenyje pirmiausia ne brolius ir seseris… Apie juos galbūt galėtume geriau pasakyti: „Ir angelai jam tarnavo.“ Žvėrys gyvena mumyse: liūtai, vilkai, beždžionės ir kiaulės, — visas zoologijos sodas! Rojuje visa kūrinija pakluso Adomui ir Ievai, nes šie buvo tobuloje vienybėje su Dievu (plg. Pr 1, 27—28). Izaijas pranašauja, kad taip bus ir vėl: „Liūtas ir jautis kartu ės šiaudus, vilkas viešės pas avį, vaikas kiš ranką į angies urvą, ir nebebus daroma jokio blogio visame mano šventajame kalne“ (plg. Iz 11, 6—9). Tačiau dabar mūsų vidus, buvęs rojumi, tapo pavojinga dykuma. Kad tie „žvėrys“ vėl mums paklustų, turime leisti Naujajam Adomui ištiesinti mūsų valią, suderinti ją ir vėl suvienyti su Dievo Valia. Tik taip mūsų protui ir valiai vėl paklus mūsų aistros, jausmai, mūsų instinktai. Tada ir angelai galės mums patarnauti kaip nuostabiausiam Dievo kūrybos šedevrui — Jo gulbės giesmei.

Ši Gavėnia turi mums tapti naujuoju katechumenatu: Velykų naktį atnaujinsime Krikšto pažadus, kuriuos krikštijami duoda neofitai, išsižadėsime piktosios dvasios ir visų jos pagundų, išpažinsime tikėjimą, kuris mums atveria kelią į amžinąjį gyvenimą. Tačiau tai valandai, kai visa širdimi, nesvyruojančiu tikėjimu, tvirta ir gryna valia vėl galėsime pasakyti tuos žodžius, mes turime pasirengti.

Tam Bažnyčia mus ir veda į keturiasdešimties dienų Gavėnios dykumą — naująjį katechumenatą, per kurį turime atnaujinti savo tikėjimą, savo meilę Jėzui, savo pasirinkimą ir pasiryžimą priklausyti vien tik Jam. Todėl, broliai, seserys, žiūrėkime, kokiu keliu eisime per tą dykumą! Nes prieš mus yra du keliai: vienas — į dangų, susitikimą su Viešpačiu, o kitas — į pragarą, jeigu įsileisime į pokalbius su piktąja dvasia.

Rinkimės gyvenimą, o ne mirtį!

IŠĖJO SĖJĖJAS SĖTI, leidykla „Lumina vera“. Vilnius. 2022 m.

The post Br. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus Nekrošius CSJ. Dykumoje appeared first on LAIKMETIS.

The post Kunigai V. Poškus ir A. Valkauskas. Gavėnia - tvarkos atkūrimas appeared first on LAIKMETIS.

JAV valstybės sekretorius kalbėjo amerikiečių televizijoje apie dabartinius įvykius Ukrainoje, krizę Artimuosiuose Rytuose ir prezidento Donaldo Trumpo kalbą Kongrese.

Kryžiaus ženklas ant Rubio kaktos liko po apeigų bažnyčioje, nes tai yra Pelenų trečiadienio šventės simbolis, žymintis gavėnios pradžią daugeliui krikščionių tikinčiųjų.

Ši diena turi ypatingą reikšmę religiniame kalendoriuje ir laikoma krikščionims visame pasaulyje svarbiu apmąstymų ir atgailos laikotarpiu.

Šią dieną tikintieji atlieka ritualą, pažymėdami savo kaktą kryžiumi iš pašventintų pelenų, kurie gauti iš praėjusių metų Verbų sekmadienio sudegintų šakelių. Ši tradicija ypač paplitusi JAV, kur pamaldūs tikintieji šio ženklo nuo kaktos nenusivalo visą Pelenų dieną.

Pranešama, kad Baltuosiuose rūmuose darbuotojams buvo aukojamos katalikiškos Mišios, minint Pelenų trečiadienį.

Baltųjų rūmų administracijos biuras išsiuntė el. laišką, informuojantį darbuotojus, kad vyks šios Mišios. „Šį Pelenų trečiadienį meldžiamės kartu su dešimtimis milijonų Amerikos katalikų ir kitų krikščionių, pradedančių šventąjį gavėnios laikotarpį – dvasinio pasiruošimo Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus kančiai, mirčiai ir prisikėlimui metą“, – rašoma pranešime.

Toliau teigiama: „Gavėnios metu krikščionys 40 dienų ir 40 naktų meldžiasi, pasninkauja ir aukoja išmaldą, siekdami pagilinti savo tikėjimą ir sustiprinti tikėjimą Evangelija.“ Be to, pažymima: „Šiandien Kristaus sekėjai nešioja kryžiaus ženklą iš pelenų ant savo kaktų – šventą priminimą apie mūsų mirtingumą ir nuolatinį poreikį Kristaus begaliniam gailestingumui ir atperkančiai meilei.“

Prezidentas Donaldas Trumpas ir pirmoji ponia Melania Trump taip pat paskelbė Pelenų trečiadienio sveikinimą.

Jame sakoma: „Pasiruoškime savo sielas artėjančiai Velykų stebuklo šlovei.“ Jie taip pat pridūrė: „Tegul Visagalis Dievas jus laimina, ir tegul Jis ir toliau laimina Jungtines Amerikos Valstijas.“

Prieš rinkimus Donaldas Trumpas socialiniuose tinkluose išreiškė pagarbą katalikų šventėms, rugsėjo 8-ąją, Marijos Gimimo dieną, paskelbdamas žinutę „Su gimtadieniu, Marija!“ kartu su Gvadalupės Mergelės atvaizdu.

El. laiške darbuotojams taip pat buvo nurodyta, kad visi, kurie nori dalyvauti, yra laukiami.

The post JAV valstybės sekretorius Marco Rubio pasirodė televizijoje su kryžiaus ženklu ant kaktos appeared first on LAIKMETIS.

„Ir mums reikia perkrovimo – ir gyvenimo, santykių ir ypač nuotaikos. Tai viltis, kuri neša šiais Jubiliejaus metais. Svarbu ją dovanoti ir ja gyventi“, – sakė arkivyskupas K. Kėvalas.

Arkivyskupas ne kartą pasidalijo džiaugsmingai išgyventos vienybės ir maldos patirtimis ką tik pasibaigusioje jubiliejinėje Lietuvos piligrimystėje.

Šį paprastą darbo savaitės vakarą arkikatedroje daugybė žmonių stojo į ilgas eiles ir ėjo priimti atgailos ženklo – galvų pabarstymo pelenais, kurį jiems teikė liturgijai vadovavę dvasininkai, prieš tai ir patys nuolankiai priėmę šį Bažnyčios kvietimą, Pelenų trečiadienį išreiškiamą žodžiais: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (plg. Mk 1, 15) (arba „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ , plg. Pr 3, 19).

Kartu su brandaus amžiaus kauniečiais Gavėnią pradėjo bei šioje liturgijoje patarnavo jauni žmonės.

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas: mums reikia perkrovimo appeared first on LAIKMETIS.