Žanas Žakas Ruso į garsųjį Dižono akademijos klausimą, ar mokslo ir menų atgimimas sukilnino papročius, atsakė neigiamai. Ruso žodžiais, mokslų ir menų laimėjimai nepadidino laimės. Žmonės nebedrįsta atrodyti tokie, kokie jie iš tikrųjų yra. Nebėra nei nuoširdžios draugystės, nei tikros pagarbos. Mūsų sielos tvirko tobulėjant mūsų mokslams ir menams, mokslai ir menai didžiausią žalą padarė žmonių tarpusavio santykiams. Ruso žodžiais, „yra fizikų, geometrikų, chemikų, astronomų, poetų, muzikantų, menininkų, nebėra piliečių“.

Ženevos filosofas pritartų Nyčės minčiai, kad žmogui reikia ir to, kas neistoriška ir nekultūriška. Žmogui nereikia per daug kultūros. Tam pritartų ir moderniosios lietuvių tautos bei valstybės kūrėjai. Tautinio atgimimo laikų lietuvių kultūra neturėjo tų mokslų ir menų, kuriuos turime šiandien, tačiau ji sugebėjo sukurti tai, ką vis sunkiau sugeba išlaikyti dabartinė tauta. Mokslininkai ar menininkai naikina Lietuvą sukūrusią kultūrą. Jie nebežino, kas yra žmogus, šeima, vyras, moteris, Dievas, tiesa, grožis, tauta ir dorybės, t.y. nebežino pagrindinių dalykų.

Mokslininkai ar menininkai naikina Lietuvą sukūrusią kultūrą. Jie nebežino, kas yra pagrindiniai dalykai.

Žodis „kultūra“ išpopuliarėjo aštuonioliktame amžiuje. Gali būti, kad kultūra buvo tada, kai nieko nežinojome apie kultūrą. Paprasti žmonės netyčia sukuria tai, ką vėliau mokslininkai ir menininkai paverčia viską griaunančių minties eksperimentų objektais.

Kultūra nėra vien tik mokslas, menas, erudicija, iš knygų ir interneto portalų perimta filosofinių pažiūrų sistema. Kultūra turi daug giliau mūsų žodžių sąvartyno esantį pagrindą. Ruso sau leistų pasakyti, kad su kultūros vardu mes dabar kuriame antikultūrą. Bet koks tikrai gyvas dalykas - politinis pasiaukojimas, garbė, meilė, užuojauta pažemintiems ir nuskriaustiesiems ar ištikimybė tautai prasideda mistika ir baigiasi kultūra.

Talmude sakoma, kad Raudonosios jūros atsivėrimas yra daug mažesnis stebuklas negu kasdienis vyro ir moters šeimos išlikimas. Prancūzų mąstytojas Šarlis Pegi sakė, kad viskas prasideda mistika ir baigiasi politika. Panašu, kad viskas baigiasi kultūra, t. y. baigiasi, o ne prasideda. Tikri dalykai prasideda paslaptimi, o baigiasi kultūros politika.

Jėzus Kristus priklausė žydų kultūrai. Judaizmas yra tautinė religija, susieta su konkrečios tautos gyvenimu. Tačiau Kristus nenorėjo praturtinti žydų kultūros ir siūlė, primygtinai siūlė, žiūrėti į tai, kas yra anapus kultūros. Net žodis „krikščionybė“ iškreipia Kristaus veiklos prasmę, nes pernelyg suaugęs su kultūra.

Kristus nemokė rūpintis kultūra. Naujajame Testamente nerasime žodžio „kultūra“. Kristus nesiūlė statyti barokinių bažnyčių, kurti simfonijų, rašyti teologinių traktatų, užsiimti religijotyra ar bažnytinės muzikos kūryba.

Kristus pirmiausia kalbėjo apie ne šio pasaulio karalystę, sielos išganymą, laisvę, tikėjimą ir artimo meilę. Jis nežinojo (nors čia negalime būti tikri), kad krikščionybė suaugs su graikų filosofija, Romos teise ar postmoderniąja architektūra.

Kristus viską pradėjo mistika, kol jo pradėti dalykai virto kultūra. Daugybe atžvilgių tai ne į naudą tam, ką jis pradėjo. Kai krikščionybė, kaip kultūros reiškinys, pateko į menininkų rankas, ji buvo pajungta jų žemiškoms aistroms. Kai pateko į mokslininkų rankas - atsirado teologija. Žemiškos aistros ir mintys nustelbė ir užkariavo tai, kas nebuvo kultūra. Dievo Sūnus neabejotinai galėjo pateikti neatremiamą mokslinę teoriją, tačiau jis to nedarė, ir tarp jam artimų žmonių nebuvo mokslininkų ir menininkų.

Krikščionybė šiandien yra patekusi į mokslo kolonizuotos kultūros rankas. Senovės žydai griežtai neleido vaizduoti Dievo, nes jis taip stipriai skiriasi nuo visų savo kūrinių, kad joks, net pats didžiausias menininkas, negali pretenduoti perteikti jo transcendencijos. Tačiau to, nežinia kodėl, tikriausiai dėl tuštybės, būtinai prireikė Vakarų kultūros žmonėms. Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Salmanas Raždis sumaišė krikščionių ir musulmonų kraštuose leistinus dalykus, ir už tai buvo nubaustas. Ajatola Chomeinis pažadėjo tris milijonus dolerių už jo įnašą į kultūrą.

Ar kultūra krikščionybei padarė daugiau žalos ar naudos? Dabartinis kultūrinis korektiškumas verčia kalbėti apie naudą. Tačiau žalos padaryta daug. Kultūra Bažnyčią įtraukė į politinius konfliktus, kryžiaus žygius, inkviziciją, privertė kurti kanonų teisę, savo žmogiškas ambicijas įrodinėti per meną, keisti nekrikščioniškus papročius, pagoniškas šventes jungti su krikščioniškomis, pataikauti, užsiiminėti rūpestį tikinčiųjų sielomis nustelbusia administracine veikla.

Krikščionybėje turi būti tam tikras antikultūrinis elementas ar atsargumas, nes Dievas tikrai nėra kultūra. Nyčė buvo krikščionybės kritikas, tačiau net ir jis manė, kad visko pavertimas kultūra yra ją žudantis dalykas.

Nyčė suprato, kad po Dievo mirties nauju stabu taps kultūra. Kultūros ministerija, parodų rūmai, teatrai, muziejai ar bibliotekos tapo naujomis bažnyčiomis. Nuo devyniolikto amžiaus dvasingas žmogus yra ne vienuolis, o Bohemijos čigonus imituojantis artistas. Panašiai kaip Kristaus veikla ir mokymas pamažu buvo pajungtas kultūros reikalavimams, dabartinė kultūra taip pat pajungiama išoriniams lavinimo, ugdymo, linksminimo, disciplinavimo, tuščio plepėjimo ir išlaisvinimo tikslams.

Kultūros istorijas rašantys mokslininkai nebejotinai pervertina kultūros reikšmę. Iki aštuoniolikto amžiaus tai buvo retai vartojamas žodis. Mes dabar galvojome, kad svarbiausias dalykas yra kultūros pažanga. Tačiau tai tik prietaras. Mūsų požiūris į kultūra nėra kokia nors didelė kultūros pažanga.

„Viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (plg. Fil 3,8),- sako šventas Paulius. Visa filosofija yra ruošimasis mirti, - įtikinėjo Sokratas. Jis manė, kad niekas neįrodė, jog mirtis yra blogai, nes niekas jos nesutiko. Paulius sakė dar labiau gąsdinantį dalyką: „Mirtis yra tik laimėjimas“ (plg. Fil 1,21).

Kiekviena gyva kultūra turi turėti kažką panašaus į Vėlines, kai toliau kalbamasi su tais, kurie yra anapus kultūros, ir kuriuos mes nežinia kodėl vadiname mirusiais. Kodėl taip darome? Kodėl norime pažvelgti už kultūros ir nesusitaikome su mirtimi? Anapus kultūros esantys mums leidžia suprasti, kad gyvename laikinuose namuose. Jie mus moko nešvaistyti laiko kvailystėms. Vėlinės yra daug svarbesnės, negu kino ir teatro festivaliai ir nesibaigiantis projektų rašymas. Jos suvienija. Mirusieji mums sako: „Ne tuo keliu einate“, arba priešingai - „Einate teisingu keliu“. Norint suprasti kultūros prasmę, reikia žiūrėti į Vėlines.

Norint suprasti kultūros prasmę, reikia žiūrėti į Vėlines.

Humanitariniai ir socialiniai mokslai pasakė daug, tačiau labai dažnai atrodo, kad jie nepasakė nieko svarbaus, be ko žmogus neišgyventų šiame nuo kultūros pamišusiame pasaulyje. Tai supranta ir patys šių mokslų atstovai. Jie šiandien neskaito vienas kito knygų, nebent tik išnašoms. Ne geriau ir meno pasaulyje - žmonės šimtus kartų dažniau lankosi kapinėse negu įvairiausiose šiuolaikinio meno centruose. Šioje vietoje iškyla klausimas, kas labiau mirę - tie, kurie kapuose, ar tie, kuriuos laikraščiai vadina kultūros garsenybėmis? Pastarieji - tik gyvi mirusieji.

Nyčė manė, kad dabartinis žmogus priverstas suvirškinti tiek daug kultūros, jog tai pavirto į akmenų valgymą. Mūsų skrandis nevirškina akmenų, tačiau mes turime juos valgyti, nes kitaip nebūtume potencialūs naujų daiktų ir prekių vartotojai.

Mūsų universitetai, mokyklos ir vadinamosios kultūros įstaigos, pilnos savo dvasioje nesuvirškintus akmenis nešiojančių ir jais paspringusių žmonių. Visi mano, kad barbarai senovėje būtinai valgė barbarišką maistą. Tačiau šiuolaikinis kultūringas žmogus yra išslavinęs barbaras. Jis seniai turi kultūros virškinimo sutrikimų, tačiau jam grūdami vis nauji mokslo, meno ir kitokio ugdymo bei lavinimo projektai.

Lietuviai turi kultūros virškinimo problemų, tačiau prabilus apie jas būtinai bus pasiūlytas naujas kultūros projektas, vargano žmogaus sielą prislėgsiantis dar vienu sunkiu akmeniu. Neliko Andersono vaiko, galinčio pasakyti, jog kultūros karalius yra nuogas. Išoriškai tai kultūra, tačiau žmogaus dvasios požiūriu - tik žala jo sveikatai ir modernioji barbarybė.

Apie kultūrą anksčiau buvo kalbama vienaskaita, cultura animae, asmens sielos kultūra. Dabar skęstame kultūrų vandenyne. Politinė kultūra, tautinė kultūra, kūno kultūra, buities kultūra, miesto kultūra, masinė kultūra, vyno kultūra, kalbos kultūra, nusikaltėlių kultūra, sekuliari kultūra, bažnyčios kultūra, moderni kultūra ir taip į begalybę.

Šiandien retai kas prisimena, kad Nyčė rūpinosi tautos kultūra. Jis rašė: „Tauta, kurią laikome kultūringa, turi būti gyvybinga ir vientisa visame, kas yra tikra, o ne taip vargingai suskilti į vidų ir išorę, turinį ir formą“.

Reikia pripažinti, kad gyvename persisotinimo kultūra laikais. Net nuo kultūros pasitraukti skirti vienuolynai mums pasidarė kultūra. Atsirado visa ko sukultūrinimas, net gamtos. Net nematydamas, kaip dabar rašomi romanai, mokslinės monografijos, rengiamos parodos ir filmų festivaliai Nyčė diagnozavo pagrindinę Vakarų kultūros ligą: „Plepama apie ką nors naujo, po to vėl apie kažką naujo, bet daroma tas pat, kas buvo daroma visą laiką“. Internetas šiai ligai suteikė neregėtos pandemijos pavidalą. Milijardai facebook rašinėtojų akimirksniu tampa žurnalistais.

Milijardai facebook rašinėtojų akimirksniu tampa žurnalistais.

Mūsų vadinamosios kultūros garsenybės sąmoningai ar nesąmoningai kuria problemas ten, kur ankstesnių laikų žmonės ieškojo dvasios ramybės. Užgriuvus modernios ir postmodernios kultūros lavinai, žmogus prarado tai, ką turėjo iki jos: pasitikėjimą kitais, pagarbą sau ir tikėjimą kažkuo daugiau negu jo „aš“. Keisčiausia, jog visa tai dabar vadiname laisve.

Iš tikrųjų daugumai iš mūsų kultūra yra prievarta, prievartinis sukultūrinimas. Nyčės nuomone, dabartinės Vakarų visuomenės žmonės gyvena pagal naujausius mokslo ir meno laimėjimus įrengtoje vištidėje. Mūsų mokslininkai ir menininkai, Nyčės žodžiais, paversti ir patys save pavertė vištomis perekšlėmis. Jie turi dirbtinai ir vis našiau dėti kultūros kiaušinius. Jo nuomone, tai išsekintos vištos perekšlės. Nyčės žodžiais: „Tik kvaksėti jie sugeba geriau negu bet kada, nes dažniau deda kiaušinius. Beje, kiaušiniai darosi vis mažesni, nors knygos vis storesnės“.

kiaušiniai darosi vis mažesni, nors knygos vis storesnės.

Mes šiandien sunkiai sergame kultūros perviršio liga. Kultūros perteklius mus pradeda vis labiau žlugdyti. Manome, kad kultūra yra vaistas, tačiau ji dažnai būna nuodas. Panašu, kad gyvenimo higiena reikalauja supratimo, jog Dievas, moralumas, politiškumas, grožio suvokimas, meilė ir kiti svarbiausi žmogaus gyvenimo dalykai nėra kultūra, nes yra pirmiau jos.

Kodėl Kristus savo sekėjams sakė: „Žmonės jūsų nekęs“ (plg. Lk 21,17)? Todėl, kad krikščionybė nėra vien kultūra, ir nėra vien tuo, ką apie ją sako žmonės. Šis tikėjimas ne iki galo tinka kultūrai. Tai, apie ką kalbėjo Kristus, nėra organizacija, institucija, mokslas, menas ar kultūra. Tai net nėra visuomenė.

Žmonėms sunku pakęsti Dievo Apreiškimą, nes jie nori gyventi gražiai ir patogiai, o dar labiau - saugiai. Dievas jiems to negarantuoja, nes siūlo tikėti Juo, o ne tuo, kas vadinama kultūra. Tikėjimas Dievu nepriklauso kultūrai, bet yra duotas. Laisvė nepriklauso kultūrai, bet yra duota, meilė nepriklauso kultūrai, bet kaip Dievas, turi savo kelius.

Laisvė nepriklauso kultūrai, bet yra duota, meilė nepriklauso kultūrai, bet kaip Dievas, turi savo kelius.

Dabartiniam kultūros žmogui dažnai nepakeliama tai, ko reikalauja krikščionybė ir kitų religijų Dievas. Tačiau jam būtinai reikia kažko daugiau negu kultūra. Kartu su Nyče galime sakyti, kad kultūros perteklius griauna norą gyventi. Mums reikalingas nekultūriškumas ir antikultūriškumas, nereiškiantis nekultūringo elgesio, bet leidžiantis pailsėti nuo stabų. Pirma, mums reikia šabo ar sekmadienio, kai nustojama rašyti, tapyti ir vystyti ekonomiką bei kultūrą.

Po panašių pasisakymų dažniausiai klausiama, ką daryti? Tai amžinas reformatorių ir revoliucionierių klausimas. Atsakau - mums reikalingas šabas arba sekmadienis. To besilaikantys žmonės supranta, kad pasaulis jau yra sukurtas ir gali išlikti be žmogaus pagalbos. Mūsų tikslas - juo džiaugtis.

Norėdami išsaugoti pamažu mirštančią Vakarų kultūrą, mes turime bent vieną dieną per savaitę pailsėti nuo jos, ir suprasti, kad dvasia nepriklauso vien tik nuo žmogaus darbų. Tai nėra paslėptas argumentas religijos ir tikėjimo Dievu naudai. Ateistai gali būti ramūs, nes mums visiems, tikintiems ir netikintiems, reikia nors trumpo susilaikymo nuo kultūros, reikia susilaikymo nuo kultūros dienos, ne atmesti kultūrą, bet surasti kažką švento, nors vienai dienai paaukoti kultūrą, nes jai nuo to bus tik geriau.

Mes nebežinome, ką mūsų kultūra turi pamėgdžioti, ir tik savo kasdienybę apkarstome blizgučiais ir vėriniais.

Šiandien Lietuvoje daug kalbama apie kultūros politiką, tačiau neklausiama apie kultūros prasmę. Mes gyvename žodžių miške, ir per Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ interpretacijas nematome tikro miško grožio. Paskalio žodžiais, mes be atvangos plušame, siekdami pagražinti ir išsaugoti savo įsivaizduojamą būtį ir nepastebimai apleidžiame tikrąją. Mes nebežinome, ką mūsų kultūra turi pamėgdžioti, ir tik savo kasdienybę apkarstome blizgučiais ir vėriniais. Sukeliame muzika vadinamą triukšmą Vilniaus gatvėse, ir tai vadiname kultūra.

The post Prof. Alvydas Jokubaitis. Apie kultūros žalą ir naudingumą appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra nemažai tų, kuriems aukščiau visko yra jų gerovė, sėkme, sveikata, komfortas, jų teisių bei privilegijų gynyba... Nieko keisto, kad dauguma iš jų ieško vaistų nuo depresijos, bando įvairius mokymus. Pabando ir krikščionybę. Pabando krikščionybę kaip vieną iš priemonių savo gerovei ir sveikatai pagerinti. Pavaikšto į bažnyčią, pasimeldžia... ir nusivilia. „Meldžiausi, – sako jie, – bet man nepadėjo.“ „Matau aplink tiek krikščionių, kurie nei savo gerove, nei savo sveikata niekuo nesiskiria nuo netikinčių.“ „Maža to, turi įvairių ilgai besitęsiančių problemų, nuodėmių.“ „Jie užsiiminėja savitaiga, tik laksto po maldos susirinkimus be jokių matomų rezultatų.“

Ir tada toliau ieško „vaistų“ nuo savo depresijos pas ekstrasensus arba Rytų mokymuose, arba pas gyvenimo guru, arba pas psichologus. Nesu nusiteikęs prieš psichologiją. Labai ją gerbiu ir vertinu. Išbandžiau pats. Tikrai veikia ir labai padeda. Tačiau esu įsitikinęs, kad nei tikėjimas negali pakeisti psichologijos, nei psichologija tikėjimo. Rinktis psichologiją vietoje tikėjimo man tas pats, kas rinktis mašiną vietoje namo.

Prieš keletą metų stebėjau Brazilijos ir Vokietijos futbolo rungtynes. Taip, čia buvo tos istorinės 2014 m. rungtynės, kai brazilai pralaimėjo vokiečiams 7:1! Nuoširdžiai sirgau už brazilus. Ir pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia sirgti už komandą. Kuo labiau pralošinėjo mano komanda, tuo labiau man skaudėjo. Ir kadangi pralaimėjimas buvo didelis, skausmo buvo taip pat nemaža. Kartu su manimi futbolą žiūrėjo ir mano 9-metis sūnus. Jis taip pat rungtynių pradžioje buvo nusiteikęs sirgti kartu su manimi už brazilus. Tačiau jau po 3 įvarčio jis pasakė man: „Tėti, aš jau nebesergu už brazilus, aš sergu už vokiečius.“ Suprantama, vaikas norėjo išvengti skausmo. Ir tai normalu. Normalu vaikui. Arba tai yra normaliai vaikiška.

Vaikiška yra panaudoti aukščiausias jėgas savo gerovei. Būtent taip religijotyrininkai apibūdina žmonijos pradinę religijos stadiją – magiją. Tačiau žmogus turi ir aukščiausią savo sielos dalį, kuri trokšta tiesos daugiau nei savo geroves ir net paties gyvenimo. Trokšta tos tiesos, kuri demaskuoja ir skaudina jį patį. Kuri parodo jo paties neatitikimus su ta tiesa. Toks buvo Sokratas. Nors jis ir ne krikščionis, tačiau neišsižadėjo tiesos gyvybes sąskaita.

K. S. Liuisas viename iš interviu yra taikliai pasakęs: „Jūs tikriausiai žinote, kad aš ne visada buvau krikščionis ir atsiverčiau ne tam, kad rasčiau laimę. Žinojau, kad butelis vyno man suteiks ją greičiau. Jei jūs ieškote religijos, kuri padarys jūsų gyvenimą patogų ir lengvą, nepatarčiau rinktis krikščionybės. Tikriausiai yra amerikietiškų tablečių. Iš jų jums bus kur kas daugiau naudos.“

Gavėnia paryškina tiesą, kad mūsų tikras tikėjimo motyvas negali būti lengvo ir patogaus gyvenimo ieškojimas. Mes pamilome Tiesą ir Tiesos Karalių labiau už savo gerovę ir įvaizdį. Gavėnia lyginama su dykuma. Dykuma, kuri asocijuojasi mums su nepatogumu, pavojumi, bejėgiškumu. Ji lyginama su Jėzaus gundymais dykumoje. Jei sutiktume dykumoje piktą žmogų, mums natūraliai įsijungtų pavojaus signalas. Tačiau dykumoje, jei tapatinamės su Kristumi, mūsų laukia visas piktas būtybes pranokstantis savo piktumu velnias. Ir tai labai pavojinga. Gavėnia lyginama su Mozes buvimu 40 dienų ir naktų ant Sinajaus kalno. Tačiau ir Sinajaus kalnas mums liudija apie didelį pavojų. Dievas perspėjo Mozę, kad paprasti žmonės ir net kunigai, be specialaus pašventinimo, jei lips į Sinajaus kalną – pražus. Taigi velnias dykumoje ir Sinajaus kalnas primena mums dar kartą per gavėnią, jog tikėti Dievu yra labai pavojinga.

Gavėnia moko mus ne bėgti nuo skausmo ir nepatogumo, kaip kai kurie smagūs mokymai, bet eiti, jei to reikia, ir per išpažinties skausmą bei gėdą. Ji veda mus per išbandymus ir nepatogumus, kurių galėtų būtų mažiau jei vaikiškai atsisakytume tikėjimo. Vienas iš tikinčiojo nepatogumų yra sąžiningai pripažinti savo silpnumą ir nuodėmingumą. Kažkas gali sušukti mums piktdžiugiškai „Koks tu krikščionis, jei padarei tą ar kitą nuodėmę?“, „Verčiau tu apsimetėlis!“ „Kokia tavo Bažnyčia, jei Ji padarė tą ar kitą klaidą istorijos tėkmėje?“ Skamba maždaug taip pat, kaip Kristui tyčiodamiesi šaukė ant kryžiaus: „Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar.“ Todėl Dovydas meldžiasi 13 psalmėje „Neleisk mano engėjams džiūgauti, kai suklumpu!“

Gavėnia moko mus ne bėgti nuo skausmo ir nepatogumo, kaip kai kurie smagūs mokymai, bet eiti, jei to reikia, ir per išpažinties skausmą bei gėdą.

Taip. Gal mums ir yra naudos, kada mums taip šaukia. Nes dažnai bažnyčios „žiūrovai“ taikliai ir teisingai pamato mūsų klaidas. Vienas jų Frydrichas Nyčė. Jo meistriška kritika krikščionims nepaliko abejingo nė vieno Bažnyčios mokytojo. Žinoma, lengva stebint futbolo rungtynes matyti visų žaidėjų klaidas. Kitas reikalas dalyvauti žaidime. Dažnai tokie „žiūrovai“ reikalauja iš krikščionio ir Bažnyčios ne dalinio panašumo į Kristų, bet absoliutaus. Tačiau tokiam „absoliučiai tobulam krikščioniui“ jau nebereikia nei išpažinties, nei gavėnios ir net paties Kristaus! Suprantama, tai toli nuo Kristaus mokymo.

Kai kurie iš jų sako: „Nė vienas negali vadintis krikščioniu, nes nė vienas nėra toks, kaip Kristus.“ Pagal juos, krikščionybės apskritai nėra. Tačiau gera naujiena yra ta, kad išpažintis ir gavėnia reikalingi ne tik pasauliečiams, bet ir kunigams, vyskupams, kardinolams ir popiežiui.

Pagal Nyčę, žmogus turi 3 tobulinimosi stadijas: kupranugaris, liūtas, vaikas. Žaidžiantis vaikas, pagal jį, yra viršūnė. Pagal apaštalą Paulių, tai dar ne viršūnė: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13, 11). Vaikams negalima ten, kur pavojinga. Tačiau jei šiandien Nyčė būtų gyvas, pasakyčiau jam, visiems Bažnyčios stebėtojams ir sau pačiam: „Lipkime iš vaikiškų lovyčių, meskime iš savo burnos smagių mokymų „čiulptukus“, pakilkime iš „žiūrovų“, stebinančių Bažnyčios „rungtynes“, patogių vietų ir eikime patys į gavėnios žaidimo aikštę!“

The post Artūras Chalikovas. Tikėti Dievu – pavojinga appeared first on LAIKMETIS.