Sakydamas pamokslą Eseno katedroje vyskupas pabrėžė, kad „neturime evangelizuoti viso pasaulio dėl tam tikros bažnytinio gyvenimo formos“.

„Dievas ras būdą, kaip nukreipti į teisingą kelią tuos, kurie negali ar nenori Juo tikėti“, - sakė Overbeckas.

Taip pat jis pažymėjo, kad krikščionys turėtų siūlyti Evangeliją kaip kvietimą, o ne kaip spaudimą ar prievartą.

Remdamasis moksliniais tyrimais, vyskupas teigė, kad daugelis žmonių nejaučia Dievo ar religijos poreikio, tačiau „jie yra laimingi ir patenkinti, gyvena visavertį gyvenimą ir visai nėra savanaudžiai“.

Tačiau katalikų filosofas Sebastianas Ostritzas kritikavo tokią poziciją, primindamas, kad pagrindinis krikščionių rūpestis yra sielų išganymas, o ne paviršutiniška gerovė.

„Priešingu atveju tai būtų savanaudiškumas, netgi meilės stoka, nes tada į kitą žmogų būtų žiūrima tik kaip į būtybę, apsiribojančią šiuo pasauliu“, - pažymėjo filosofas.

The post Vokietijos katalikų vyskupas: mums nereikia evangelizuoti viso pasaulio appeared first on LAIKMETIS.

Šeštadienio, spalio 26-sios vakarą, Vyskupų sinodo XVI asamblėja priėmė ir, popiežiaus nurodymu, paskelbė savo darbų Baigiamąjį dokumentą. Maždaug 45 puslapių tekstą su 155 paragrafais, kartu su balsavimo už kiekvieną paragrafą rezultatais, tuoj pat išplatino Vatikano spaudos salė. Jos būstinėje Sinodo asamblėjos vadovai tą patį vakarą vykusioje spaudos konferencijoje atsakė į žurnalistų klausimus.

Popiežius dar šeštadienio pavakare pareiškė, kad nebus įprastinio Posinodinio apaštališkojo paraginimo – popiežiaus mokymo dokumento, kuriuo popiežius pasidalija savo rekomendacijomis pasibaigusio sinodo tema, todėl nurodė sinodo asamblėjos priimtą dokumentą nedelsiant paskelbti. Tačiau ar šio sinodo Baigiamąjį dokumentą galima laikyti popiežiaus mokymo dokumentu? Į šį klausimą atsakė teologas kun. R. Battocchio, vienas iš asamblėjos nepaprastųjų sekretorių, pasak kurio, popiežiaus pasisakymas atsiliepia į apaštališkosios konstitucijos Episcopalis communio tvirtinimą, kad jei popiežius įsakmiai pritaria, dokumentas tampa jo mokymo dalimi.

Dokumentas, užbaigiantis spalio 2-26 dienomis posėdžiavusį Sinodą tema „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“ sudarytas iš įvado, penkių dalių ir pabaigos. Visos dalys pradedamos žodžiais iš paskutiniųjų dviejų šv. Jono Evangelijos skyrių, kuriuose pasakojama apie mokinių susitikimus su priskėlusiu Jėzumi. Visuose dokumento skyriuose akcentuojamas atsivertimas: „Sinodiškumo širdis – Šventosios Dvasios pašaukti atsiversti“; „Kartu laive – ryšių atsivertimas“; „Išmeskite tinklus – procesų atsivertimas“; „Sėkminga žūklė –  santykių atsivertimas“; „Ir aš jus siunčiu – mokinių misionierių tautos formavimas“. Pašaukimas į misiją kartu yra ir kvietimas į kiekvienos konkrečios Bažnyčios ir visos Bažnyčios atsivertimą (11).

Pirmasis skyrius apžvelgia ir pagilina asamblėjos pirmosios sesijos 2023 m. įžvalgas. Antrasis skirtas krikščionių bendruomenės ryšiams, kurie suteikia misijai išraišką per pašaukimus, charizmas ir tarnystes. Trečiojoje apžvelgiamos trys susijusios temos: bažnytinė įžvalga, sprendimų priėmimo procesai, skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo kultūra. Ketvirtajame kalbama apie galimybes naujais būdais Bažnyčioms dalytis malonėmis laikais kai sparčiai keičiasi įsišaknijimo tam tikroje vietoje patirtis. Penktajame – kvietimas eiti sinodinės Bažnyčios keliu formuojant sinodinei misijai Dievo tautos narius.

Visi dokumento paragrafai buvo priimti absoliučia balsų dauguma, kai kuriems paragrafams išsakytas šimtaprocentinis 355 Sinodo narių pritarimas, tik 33 kartus iš 155 buvo penkiolika ar daugiau nepritariančiųjų, o didžiausias nepritariančiųjų skaičius – 97, buvo dėl kai kurių 60 paragrafo apie moters vaidmenį Bažnyčioje akcentų.

Sinodiškumas yra dvasinio atsinaujinimo ir struktūrinės reformos kelias, kad Bažnyčia taptų labiau dalyvaujanti ir misionieriška, t. y. kad ji būtų pajėgesnė eiti su kiekvienu vyru ir moterimi skleidžiant Kristaus šviesą (28). Sinodiškumas yra ne savitikslis, bet skirtas misijai, kurią Kristus patikėjo Bažnyčiai Dvasioje. Evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija, malonė, pašaukimas ir jos giluminė tapatybė (32). Misijoje dalyvauja visi pakrikštytieji.

Dokumentas daug dėmesio skiria charizmoms ir šventimams, pasauliečių vyrų ir moterų vaidmeniui Bažnyčioje. Pirmoji pasauliečių vyrų ir moterų užduotis yra persmelkti ir perkeisti žemiškąją tikrovę Evangelijos dvasia. Ne visos charizmos turi būti apipavidalintos kaip tarnystės, ne visi pakrikštytieji turi būti apvelkami tarnystėmis, ne visos tarnystės turi būti įsteigtos. Tam, kad charizma būtų apipavidalinta kaip tarnystė, bendruomenė turi apibrėžti tikrą pastoracinį poreikį, lydimą ganytojo su bendruomene atliktos įžvalgos apie galimybę sukurti naują tarnystę. Misionieriška sinodiška Bažnyčia raginama skatinti pasauliečių tarnystės formų, kurioms nereikia šventimų, ne tik liturginėje srityje (66).

Maždaug 45 puslapių tekstą su 155 paragrafais, kartu su balsavimo už kiekvieną paragrafą rezultatais, tuoj pat išplatino Vatikano spaudos salė.

Baigiamasis dokumentas mini penkias sritys (77), kuriose būtų galima išplėsti galimybes pasauliečiams, moterims ir vyrams, dalyvauti Bažnyčios gyvenime: dalyvauti bažnytinio įžvalgumo ir visuose sprendimų priėmimo procesuose; užimti atsakingas pareigas vyskupijose ir bažnytinėse institucijose, įskaitant seminarijas, institutus ir teologijos fakultetus; pripažinti ir ryžtingiau remti pašvęstų vyrų ir moterų gyvenimą ir charizmą bei jų darbą bažnytinėse pareigose; didinti skaičių kvalifikuotų pasauliečių, vyrų ir moterų, atliekančių teisėjo vaidmenį kanoniniuose procesuose; veiksmingai pripažinti Bažnyčios ir jos institucijų darbuotojų orumą ir gerbti jų teises.

Skyriuje apie neginčytiną vyskupų, vyskupų kolegijos ir Romos vyskupo sprendimų priėmimo kompetenciją atkreiptas dėmesys į tam tikrus nesuderinamumus Bažnytinėje teisėje tarp pasitarimų ir sprendimų priėmimo, nes pagal sinodinę dvasią, spendimai daromi su visų pagalba. Todėl asamblėjos nariai pasiūlė įvesti atitinkamą kanonų teisės pataisą (92).  Kitoje vietoje pažymima, kad be konkrečių pokyčių artimoje ateityje sinodinės Bažnyčios vizija bus nepatikima ir kad tai atitolins tuos Dievo tautos narius, kurie sėmėsi stiprybės ir vilties iš sinodinės kelionės. Vietos Bažnyčios turi rasti tinkamų būdų šiems pokyčiams įgyvendinti (94).

Baigiamasis dokumentas daug dėmesio paskyrė migracijos apraiškų įtakai Bažnyčios gyvenimui, ypač katalikų Rytų apeigų Bažnyčioms. Auga šių Bažnyčių diasporos skaičius, todėl reikia padėti sustiprinti ryšius su kilmės Bažnyčia, bet ir kurti naujas bendruomenes. Naujos bendruomenės dažniausiai kuriasi lotynų apeigų katalikų kraštuose. Asamblėjos nariai pasiūlė popiežiui sušaukti neeilinį sinodą skirtą Rytų Katalikų Bažnyčių  sustiprinimui (133). Kartu atkreiptas dėmesys į svarbą plėsti Lotynų Katalikų ir Rytų Katalikų Bažnyčių santykius, skatinti apsikeitimą malonėmis. Tuo tikslu asamblėja pasiūlė steigti popiežiaus vadovaujamą Rytų Bažnyčių patriarchų, didžiųjų arkivyskupų ir metropolitų tarybą, kuri būtų sinodiškumo išraiška ir įrankis skatinantis bendrystę ir dalijimąsi liturginiu, teologiniu, kanoniniu ir dvasiniu paveldu. Baigiamajame dokumente pažymima, kad daugelio rytų apeigų tikinčiųjų išvykimas į lotynų apeigų regionus kelia riziką jų tapatybei. Norint išspręsti šią situaciją, reikia sukurti priemones ir parengti normas, kuriomis būtų siekiama kuo labiau išplėsti lotynų apeigų Bažnyčios ir Rytų Katalikų Bažnyčių bendradarbiavimą (133).

Sinodas taip pat atkreipė dėmesį į formacijos svarbą. Tam, kad šventoji Dievo tauta galėtų liudyti Evangelijos džiaugsmą, kylantį iš sinodiškumo, jai reikia adekvataus formavimo Jėzaus Kristaus sekime, kuris kontempliuojamas maldoje ir atpažįstamas vargšuose (141). Reikia vientiso, nuolatinio ir bendro formavimo (143). Taip pat reikia pasikeitimo malonėmis tarp skirtingų pašaukimų, siekiant atlikti tarnystę (147). Kita labai svarbi sritis – apsaugos kultūros ugdymas bažnytinėje aplinkoje taip, kad bendruomenės taptų saugios nepilnamečiams ir pažeidžiamiems asmenims. (150). Galiausiai reikia plėsti Bažnyčios socialinę doktriną, įsipareigojimą taikai ir teisingumui, rūpinimąsi mūsų bendrais namais ir tarpreliginiu dialogu (151).

Sinodo Baigiamasis dokumentas užbaigiamas malda į Dievo Motiną, jos globai patikint sinodo rezultatus: „Švč. M. Marija teišmoko mus kaip būti keliaujančia mokinių misionierių tauta“ (155).

The post Sinodo baigiamasis dokumentas apie Bažnyčios sinodinį pašaukimą appeared first on LAIKMETIS.

Daugiau nei 8 mln. žmonių, virš 70% Belgijos gyventojų, oficialiai yra Katalikų Bažnyčios nariai. Šalyje yra 9 vyskupijos, vyskupų (įskaitant emeritus) yra 22, kunigų (diecezinių ir vienuolių) – daugiau nei 3,5 tūkst., beveik 600 nuolatinių diakonų, beveik 200 seminaristų, apie 5 tūkst. seserų ir brolių vienuolių.

Pranciškus išklausė kelių sielovadininkų liudijimus ir, atsakydamas jų klausimus, pasiūlė keletą minčių apie Bažnyčios vykdomą evangelizacijos misiją sekuliarioje visuomenėje bei apie džiaugsmą ir gailestingumą, kurie visada turi lydėti Evangelijos skelbimą ir liudijimą.

Mūsų laikais vykstantys pokyčiai ir tikėjimo krizė, kurią išgyvename Vakaruose, mus verčia grįžti prie esminių dalykų, t. y. prie Evangelijos, prie mūsų pašaukimo visiems skelbti Jėzaus pasauliui atneštą Gerąją Naujieną, sakė Pranciškus. Bažnyčios krizė, kaip ir kiekviena krizė, yra laikas, kuris yra mums duotas tam, kad mus sukrėstų, kad verstų kelti klausimus ir skatintų keistis. Kai jaučiamės apleisti ir pasimetę, visada turime savęs klausti, ką Viešpats nori mums tuo pasakyti. Turime klausti, ko iš dabartinės krizės turime pasimokyti.

Popiežius sakė, kad yra akivaizdu, kad jau nebesame krikščionys, gerai įsitvirtinę mums palankioje socialinėje aplinkoje, bet tapome mažumos krikščionimis, liudijančiais krikščionimis. Tai suprantant reikia drąsaus bažnytinio atsivertimo, turime imtis pastoracijos permainų, turime keisti įpročius, modelius ir kalbą, kad jie iš tiesų tarnautų evangelizacijai. Visi turime savęs klausti, pakartojo Pranciškus, ką daryti, kad Evangelija pasiektų visuomenę, kuri jos nebeklauso, kuri nusigręžė nuo tikėjimo?

Skelbimą ir liudijimą turi lydėti džiaugsmas, kalbėjo Pranciškus patikslindamas, kad čia kalbama ne apie paprastus kasdienio gyvenimo malonumus, bet apie didį džiaugsmą, kuris lydi ir palaiko gyvenimą tamsiais ar skausmingais momentais, apie džiaugsmo dovaną, kuri ateina iš Dievo. Tai Evangelijos sužadintas širdies džiaugsmas – žinojimas, kad gyvenimo kelyje nesame vieni, kad kančioje ir net nuodėmėje Dievas mūsų nepalieka, bet visada yra šalia, rūpinasi mumis, kad jis neleis mirčiai tarti paskutinio žodžio.

akivaizdu, kad jau nebesame krikščionys, gerai įsitvirtinę mums palankioje socialinėje aplinkoje, bet tapome mažumos krikščionimis, liudijančiais krikščionimis.

Popiežius prašė sielovadininkų: „Tegul jūsų skelbimas, šventimas, tarnavimas ir apaštalavimas spindi jūsų širdies džiaugsmu. Nes džiugūs tikintieji patraukia tuos, kurie yra nutolę nuo Evangelijos.“ Evangelija veda žmogų į džiaugsmą visų pirma dėl to, kad, kas ją priima ir dalijasi ja su kitais, tas atranda, jog Dievas yra gailestingumo Tėvas, kuris mumis rūpinasi, jaudinasi dėl mūsų nuopuolių, visada padeda mums atsikelti ir niekada neatitraukia nuo mūsų savo meilės.

Žiūrėdami į blogio pasaulyje slėpinį, kartais galime manyti, kad toks Dievo santykis su žmogumi yra neteisingas, nes juk, pagal žemiškąjį teisingumą, kas daro bloga, tas turi sumokėti. Tačiau Dievo teisingumas yra pranašesnis: jis neapsiriboja tik reikalavimu, kad tie, kurie padarė ką bloga, atsilygintų už savo klaidas, bet, norėdamas išgydyti jų širdis, jis dovanoja savo gailestingą meilę. Gailestingasis Dievas mus nuteisina, duoda mums naują širdį, naują gyvenimą.

Popiežius savo kalboje paminėjo ir Bažnyčią sužeidusius seksualinio išnaudojimo atvejus. Išnaudojimas sukelia žiaurias kančias ir palieka gilias žaizdas, taip pat pakerta tikėjimą. Mums visiems reikia būti gailestingiems, kad neliktume akmenine širdimi prieš aukų kančias, kad galėtume padėti jiems pajusti artumą ir suteikti visą įmanomą pagalbą. Bažnyčia turi tarnauti visiems, nė vieno nepavergdama, sakė Pranciškus pastebėdamas, kad su seksualiniu smurtu yra artimai susijęs piktnaudžiavimas valdžia, kai naudojantis užimama pozicija manipuliuojama kitais.

Galiausiai Pranciškus paminėjo žymaus belgų dailininko René Magritte’o kūrinį „Tikėjimo aktas“. Jame vaizduojamos uždarytos durys, kuriose išlaužtas didelis plyšys ir pro jį matyti dangus. „Šį paveikslą palieku jums kaip simbolį Bažnyčios, kuri niekada nėra užsidariusi, bet moka žvelgti anapus ir kiekvienam siūlo begalybę. Tai Bažnyčia, kuri evangelizuoja, gyvena Evangelijos džiaugsmu, liudija gailestingumą“, – baigė savo kalbą Pranciškus.

The post Popiežius Belgijoje: tikėjimo krizė mus verčia grįžti prie esminių dalykų appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus sako, kad Bažnyčios judėjimai yra dovana. Jie yra Bažnyčios turtas.

„Štai kas jūs esate! Judėjimai atnaujina Bažnyčią savo gebėjimu užmegzti dialogą, tarnaudami evangelizacijos misijai. Gyvendami pagal savo charizmas jie rodo Evangelijos žavesį ir naujumą. Kaip jie tai daro? Kalbėdami įvairiomis kalbomis, – jie atrodo skirtingai, tačiau skirtumus nulemia kūrybiškumas – bet visada suprasdami kitus ir patys būdami suprantami kitiems, tarnaudami vyskupijų bei parapijų labui, vengdami pagundos užsidaryti savyje. Nes juk yra toks pavojus, ar ne?", - retoriškai klausia popiežius.

Jis ragina: „Niekada nestovėkite vietoje, atsiliepkite į Šventosios Dvasios impulsus, į iššūkius, į šiuolaikinio pasaulio pokyčius. Būkite darnoje su Bažnyčia, nes darna yra Šventosios Dvasios dovana".

The post Popiežius gegužę kviečia melstis už Bažnyčios bendruomenes appeared first on LAIKMETIS.

„Tęsdami apmąstymus apie apaštališkąjį pašaukimą, šiandien kalbėsime apie liudijimą, kuris yra pirmoji evangelizacijos priemonė“, – sakė Pranciškus, primindamas savo pirmtako popiežiaus šv. Pauliaus VI apaštališkąjį paraginimą dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje Evangelii nuntiandi. Šiame dokumente Paulius VI užduoda tris klausimus, į kuriuos kiekvienas iš mūsų turėtų atsakyti: „Ar tikime tuo, ką skelbiame?“, „Ar gyvename tuo, kuo tikime?“ ir „Ar skelbiame tai, kuo gyvename?“.

Evangelizacija yra kur kas daugiau nei vien mokymo turinys ar moralinė žinia. „Evangelizacija, – sakė Pranciškus, – pirmiausia yra asmeninio susitikimo su Kristumi, įsikūnijusiu Žodžiu, liudijimas. Skelbti Evangeliją – tai kalbėti ir liudyti Dievą, kuris yra mums pažįstamas ir artimas.“ Pranciškus priminė garsiąją Paulius VI frazę, kad „mūsų laikų žmogus mieliau klausosi liudytojų negu mokytojų, o jei klausosi mokytojų, tai todėl, kad jie yra liudytojai“.

Liudijimas, pakartojo Pranciškus, – tai to, ką žmogus tiki, ką skelbia ir kuo gyvena, atitikimas. Kad mūsų žodžiai būtų įtikinami, negana tik kalbėti apie tikėjimo tiesas, bet reikia darnos tarp to, kuo tikime, ir to, kaip gyvename.

negana tik kalbėti apie tikėjimo tiesas, bet reikia darnos tarp to, kuo tikime, ir to, kaip gyvename.

Pasak popiežiaus, šiandien, deja, labai daug krikščionių sako, kad jie yra tikintys, tačiau gyvena kažkuo kitu. Ir tai yra veidmainystė. Kiek kartų esame matę, kad žmogus sekmadieniais dalyvauja Mišiose, o paskui gyvena su tikėjimu nederantį gyvenimą. Liudijimo priešingybė yra veidmainystė.

Liudyti tikrą krikščionišką gyvenimą reiškia eiti šventumo keliu. Pašaukimas eiti šiuo keliu – tai Dievo dovana, skirta ne nedaugeliui išrinktųjų, bet visiems. Šventasis Paulius VI mus moko, kad be šventumo mūsų skelbiami žodžiai neprasiskverbs į šiuolaikinių žmonių širdis. Bergždžios bus mūsų pastangos, jei evangelizuosime ne gyvenimu, o tik žodžiais.

Pasak Pranciškaus, taip pat nevalia pamiršti, kad evangelizacijos darbą turime pradėti nuo savęs pačių. Norėdama evangelizuoti pasaulį Bažnyčia turi visų pirma evangelizuoti save, eiti nuolatinio atsivertimo ir atsinaujinimo keliu, būti visada atsigręžusi į Dievą ir į žmones.

Evangelizuoti save ir pasaulį – tai įsileisti į save Šventąją Dvasią, kuri yra pagrindinė evangelizacijos veikėja. Be Šventosios Dvasios galėtume tik reklamuoti Bažnyčią, bet ne evangelizuoti. Mūsų širdyse išlieta Šventoji Dvasia skatina mus evangelizuoti, ir tai yra tikroji Dievo vaikų laisvė.

The post Pranciškus: labai daug krikščionių sako, kad jie yra tikintys, tačiau gyvena kažkuo kitu appeared first on LAIKMETIS.

Jeruzalės susirinkimas sprendė klausimą – ar geroji naujiena turi būti skelbiama ir ne žydams. Vatikano II Susirinkimas Bažnyčią aprašė kaip keliaujančią Dievo tautą, kuri iš prigimties misionieriška. 

„Šiandien išgirskime Vatikano II Susirinkimą ir atskleiskime, jog evangelizacija visada yra bažnytinė tarnystė, niekada nėra izoliuota, individuali“, – sakė popiežius. Evangelizacija, kurios nereikia painioti su prozelitizmu, visada yra krikščionių bendruomenės reikalas.

Evangelizuotojas visada perduoda tai, ką pats yra gavęs. Pasak šv. Pauliaus, jo skelbta, bendruomenių priimta ir saugoma Evangelija yra ta pati, kurią jis pats gavo (žr. 1 Kor 15). Tikėjimas gaunamas ir perduodamas: toks būdas yra privalomas ir užtikrina perduodamos žinios autentiškumą. Galatams Paulius rašo, kad jei jis pats ar angelas iš dangaus imtų skelbti kitokią evangeliją, negu yra paskelbta – ją reikia atmesti. Tai verta atsiminti ir šiandien, kai netrūksta įvairių madų.

„Todėl bažnytinis evangelizacijos matmuo yra apaštališkojo uolumo patikrinimo kriterijus“, – tęsė popiežius, pasak kurio, mūsų visada tyko pagunda eiti pavieniui, ypač kai sunkiau, kai įsipareigojimai pradeda sverti. Kita pagunda yra pseudobažnytiškumas, už kurio slypi pasaulio logika – skaičiai, apklausos, pasitikėjimas savo idėjomis, programomis ir struktūromis. Taip, tai padeda, bet tai antraeiliai dalykai, palyginus su Šventosios Dvasios duodama stiprybe skelbti Jėzaus Kristaus tiesą. 

Popiežius Pranciškus perskaitė kelias eilutes iš Vatikano II Susirinkimo dekreto apie Bažnyčios misijinę veiklą Ad Gentes, kuriame sakoma, kad Tėvas iš meilės, būdamas be galo gailestingas ir geras, laisvai mus sukūręs, pašaukė visus dalytis su juo gyvenimu (žr. Ad Gentes, 2 sk.).

Tėvo meilė yra skirta kiekvienai žmogiškai būtybei – tai yra pamatinė tiesa. Dievo meilė nėra skirta vienai grupelei, tačiau visiems, neišskiriant nei vieno, ji perduota per Jėzaus misiją ir per visuose žmonėse veikiančios Šventosios Dvasios misiją. Dekrete Ad Gentes pabrėžiama, jog Bažnyčia turi tęsti Kristaus misiją – skelbti gerąją naujieną vargšams, laikytis tų pačių neturto, paklusnumo, aukojimosi ir tarnystės nuostatų kaip Kristus, miręs ir pergalingai prisikėlęs, jei nori parodyti ir realizuoti dieviškąjį sumanymą pasaulyje ir istorijoje.  

Pasak popiežiaus, tai leidžia mums suprasti apaštalinio uolumo prasmę: tai ne pavienio žmogaus entuziazmas, o Dievo malonė, kurią turime saugoti. Tai ne vienos grupės ar luomo, bet visų pakrikštytųjų liudijimas. Kiekvienas pakrikštytasis, krikštu įskiepytas į Bažnyčią, yra pakviestas liudyti tikėjimą, kurį gavo, dalyvauti Bažnyčios misijoje, o per tai Kristaus – Karaliaus, Kunigo ir Pranašo – misijoje.

Kvietimas būti mokiniais ir misionieriais yra kvietimas nepamiršti, nesuakmenėti, nuolatos ieškoti kūrybingų būdų liudyti ir prisiartinti prie žmonijos žaizdų, naujų būdų tarnauti Evangelijai ir žmonijai. Nėra evangelizavimo be tarnavimo. Tai, neslepia popiežius Pranciškus, apima ir širdies nerimą, neužsidarymą sustingusioje asmeninės ramybės erdvėje. Bet tuo pat metu tai yra gyvenimo pilnatvės, už kurią dėkojame Dievui, dovanos pripažinimas ir priėmimas, sau ir kitiems.    

„Prašykime Viešpaties malonės priimti šį krikščioniškąjį pašaukimą, dėkokime Viešpačiui už tai, ką jis mums davė, už duotą lobį. Ir stenkimės jį perduoti kitiems“, – sakė popiežius Pranciškus kovo 8 dienos katechezėje.

The post Pseudobažnytiškumas - viena iš pagundų, sako popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Pasak „CBN News“, nemokamame dviejų naktų renginyje „Džiaugsmo festivalis“ (Festival of Joy), vykusiame Mongolijos sostinėje Ulan Batore, dalyvavo daugiau kaip 17 300 žmonių. Renginyje per muziką ir menus taip pat buvo akcentuojama mongolų kultūra.

Daugiau nei 250 Mongolijos vietinių bažnyčių dirbo kartu, kad surengtų „Džiaugsmo festivalį“, kuris buvo pirmasis tokio masto renginys Mongolijoje.

„Evangelistas Franklinas Grahamas dalijasi Evangelija daugelyje pasaulio vietų, todėl mes nekantraujame jį pasveikinti Ulan Batore ir pamatyti, kaip Dievas per „Džiaugsmo festivalį“ keičia gyvenimus“, - teigė festivalio organizatoriai.

F. Grahamas - anksčiau Mongolijoje lankęsis 2018 m. - išreiškė dėkingumą bažnyčioms, padėjusioms įgyvendinti šį renginį.

„Mongolija ypatinga savo žmonėmis ir man labai patiko vėl čia būti“, - rašė jis socialiniame tinkle „Facebooke“.

„Tiek daug žmonių ieško prasmės ir jaučia tuštumą, kurios neranda būdo užpildyti - jie net nežino, ko ieško. Tačiau Dievas mus myli ir nori su mumis užmegzti ryšį. Jis vienintelis gali užpildyti tą tuštumą mūsų gyvenime“, - pridūrė jis.

„Buvo išskirtinis jausmas matyti šimtus įvairaus amžiaus žmonių, kurie atsiliepė į Dievo kvietimą atgailauti už savo nuodėmes ir patikėti Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“, - dalijosi įspūdžiais F. Grahamas. „Nuoširdžiai dėkojame bažnyčioms, pastoriams, generaliniam komitetui, vykdomajai vadovybei ir daugybei savanorių, kurie meldėsi ir padėjo įgyvendinti šį evangelizacinį kryžiaus žygį“.

Mongolijoje gyvena daugiau kaip trys milijonai žmonių, pusė jų - šalies sostinėje Ulan Batore. Kaip anksčiau pranešė CBN News, krikščionys evangelistai jau daugelį metų siekia Evangelija pasiekti atokias Mongolijos provincijas.

The post Mongolijoje virš 17 tūkst. žmonių dalyvavo evangelizaciniame renginyje appeared first on LAIKMETIS.

Rugsėjo 1 d. paskelbtame interviu Regensburgo vyskupas Rudolfas Voderholzeris (Rudolfas Voderholzeris) sakė, kad evangelizacija remiasi „tikėjimo grožiu ir spindesiu".

„Tačiau ji turi būti lydima ,sveikos' apologetikos, nes tikėjimo skelbimas ne visada, ypač šiomis dienomis, vyksta vien tik geranoriškoje ir teigiamoje atmosferoje."

Apologetika „turėtų atskleisti tikėjimo pagrįstumą ir viltį, kurią jis gali suteikti kritinių klausimų akivaizdoje", sakė dogmatikos profesorius.

„Pagrindiniai klausimai yra šie: Ar prasminga kalbėti apie Dievą? Ar Dievas galėjo apsireikšti Jėzuje Kristuje? Ar šis apreiškimas yra atpažįstamas ir ar jis mane išlaisvina? Ką reiškia malonė? Kaip malonė ir laisvė dera tarpusavyje? Ar tikėjimas kūrinija ir mokslinis požiūris į pasaulį yra suderinami?"

R. Voderholzeris pabrėžė, kad šie klausimai yra bendri daugumai krikščionių ir taip pat išreiškiami „įsipareigojimu ginti gyvybę, pavyzdžiui, per „Maršą už gyvybę" (angl. „The March for Life").

Jis sakė, kad egzistuoja specifinis skandalų kanonas, su kuriuo dažnai susiduria katalikai: „Kryžiaus žygiai, raganų teismai, Galileo byla, kolonializmas, bendrininkavimas totalitarinėse sistemose, Jėzaus tradicijos korupcija, o pastaruoju metu ypač - seksualinis išnaudojimas".

Apologetika, anot jo, nereiškia „iššaukiančio tamsiųjų Bažnyčios pusių neigimo ar dogmatizmo bet kokia kaina", - perspėjo teologas.

„Svarbu istorijos išmanymas, įžvalgumas ir supratimas, kad ,Bažnyčios šventumas' reiškia ne visų jos narių moralinį nepriekaištingumą, bet Viešpaties dovaną perteikti savo buvimą, savo išganymą per tikėjimo skleidėjus".

Paklaustas apie „sveikos apologetikos" pavyzdžius, vokiečių prelatas sakė galvojąs apie Irenėjų Liono, Tomą Akvinietį, Blaise'ą Pascalį, Johną Henry Newmaną, Henri de Lubacą, taip pat Josephą Ratzingerį arba popiežių Benediktą XVI.

„Jie visi žino, kad Dievo apreiškimas, perduotas mums per Šventąjį Raštą ir Bažnyčios tikėjimą, yra savaime suprantamas", - sakė jis.

R. Voderholzeris yra Popiežiaus Benedikto XVI instituto, kuris buvo įkurtas 2008 m. siekiant surinkti ir padaryti prieinamus tiek jau paskelbtus, tiek dar nepaskelbtus teologo, vyskupo ir popiežiaus emerito raštus, direktorius. Instituto interneto svetainėje skelbiama, kad 16 tomų Benedikto XVI surinktų veikalų seriją anglų kalba taip pat ketina išleisti leidykla „Ignatius Press".

The post Vokietijos vyskupas: reikia dalintis tikėjimo pagrįstumu ir nešama viltimi appeared first on LAIKMETIS.