Elgeta Bartimiejus, sako Evangelija, sėdi prie kelio ir prašo išmaldos iš piligrimų, kurie per Jerichą keliauja į Jeruzalę Velykų švęsti. Jo povyza yra būdinga asmeniui, kuris užsidaręs savo skausme. Jis nieko negali, tik sėdi prie kelio. O mes žinome, pabrėžė popiežius, jog gyvenime negalime vien sėdėti. Iš tiesų gyventi, reiškia leistis į kelią, svajoti, planuoti, būti atviram ateičiai. Bartimiejus taip pat simbolizuoja tą vidinį aklumą, kuris mus suparalyžiuoja, dėl kurio nejudrūs ir be vilties liekame sėdėti prie gyvenimo kelio pakraščio.

Į tokią būseną gali pakliūti ne vien asmuo, bet ir Bažnyčia. Daug dalykų gali mus apakinti, dėl daugelio dalykų galime nebematyti, jog Viešpats šalia ir nebūti pasiruošusiais tikrovės iššūkiams, šių dienų vyrų ir moterų klausimams, evangelizavimo misijai, žmonijos žaizdoms. Bet negalime paprasčiausiai sėdėti.     

„Sėdinti Bažnyčia, kuri beveik pati to nesuvokdama, pasitraukia iš gyvenimo ir užsisklendžia tikrovės paraštėse, yra Bažnyčia, rizikuojanti likti akla ir priprasti prie savo ligotos būklės. Jei liksime sėdėti akli, toliau nepastebėsime skubiausių sielovadinių ir daugybės pasaulio, kuriame gyvename, problemų“, – pastebėjo popiežius.

Atsiminkime, kvietė jis, štai ką: Viešpats visada praeina šalia ir sustoja, kad pagydytų mūsų aklumą. Tegul Sinodas pastūmėja Bažnyčia elgtis kaip Bartimiejus, kuris išgirdęs, kad Viešpats eina šalia, pajutęs išganymo dvelksmą, pradeda iš visų jėgų jį šaukti, pažadintas Evangelijos galybės. Šiame šauksme telpa visų moterų ir vyrų šauksmas. Šauksmas tų, kurie norėjo pažinti Evangelijos džiaugsmą, bet nutolo, kurie kenčia, kurie išstumti į pakraščius, kurie nusivylė, kurie buvo pavergti.

Mums reikia ne tokios Bažnyčios, kuri sėdi nuleidusi rankas, bet tokios, kuri atsiliepia į pasaulio šauksmą ir tarnauja jam ir Viešpačiui, nebijodama susitepti rankų, kalbėjo popiežius.

Viešpats visada praeina šalia ir sustoja, kad pagydytų mūsų aklumą.

Štai, antrasis aspektas: iš pradžių matome Bartimiejų, kuris sėdi, o vėliau – nusekė paskui Viešpatį. Šie žodžiai Evangelijoje reiškia ir tai, kad jis tapo jo mokiniu. Jėzus išgirdo – visada išgirsta – Bartimiejaus šauksmą ir pakvietė jį. Bartimiejus pašoko ant kojų ir, tuoj pat, buvo pagydytas. Pagaliau jis mato Viešpatį, suvokia Dievo darbą jo gyvenime ir leidžiasi paskui jį.

Ir mes taip elkimės: kai užsisklendžiame ir priprantame prie tokios būklės, kai net kaip Bažnyčia neberandame jėgų, drąsos ir ryžto atsistoti ir vėl leistis į kelią, nepamirškime visada atsigręžti į Viešpatį ir jo Evangeliją. Vėl ir vėl jam einant pro šalį turime įsiklausyti į jo kvietimą, kuris mus pašokdina ant kojų ir leidžia atsikratyti aklumo. O tada vėl eiti paskui jį.    

Bartimiejus, sako Evangelija, „nusekė paskui Jėzų keliu“. Tai sinodinės Bažnyčios vaizdinys. Viešpats mus pakviečia, kai liekame sėdėti, pakelia, kai pargriūvame, suteikia naują regėjimą, kad Evangelijos šviesoje matytume pasaulio kančias ir nerimą, kad patirtume džiaugsmą eidami paskui jį.

Visada atsiminkime: neikime patys pagal savo įnorius ar pasaulio kriterijus, bet eikime kartu paskui Jėzų ir su juo, kvietė Pranciškus.

„Broliai ir seserys: ne sėdinti, bet Bažnyčia ant kojų. Ne nebyli Bažnyčia, bet Bažnyčia, kuri girdi žmonijos šauksmą. Ne akla Bažnyčia, bet Kristaus apšviesta Bažnyčia, perduodanti Evangelijos šviesą kitiems. Ne statiška Bažnyčia, bet misionieriška Bažnyčia, einanti su Viešpačiu pasaulio keliais“, – pakartojo popiežius.

Homilijoje Šventasis Tėvas paminėjo centrinį Šv. Petro bazilikos altorių gaubiantį baldakimą, ką tik restauruotą, simbolizuojantį Šventosios Dvasios šlovę, ir vadinamąjį Šv. Petro Sostą, relikviją, kuri keletą savaičių stovės greta altoriaus. Tai ne kitų valdymo, bet meilės ir tarnavimo kitiems Sostas.

Kaip Bartimiejui, taip ir mums Dievo Žodis šiandien sako – „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Nusimeskime nevilties apsiaustą, patikėkime Viešpačiui visus mūsų aklumus, atsistokime ant kojų ir neškime Evangelijos džiaugsmą pasaulio keliais, sakė popiežius.

Pažvelgti į Viešpatį, kuris prie mūsų prisiartina vargšo asmenyje

Po Sinodo baigiamųjų Mišių Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus vėl kreipėsi į tikinčiuosius, šį kartą Šv. Petro aikštėje. Šventasis Tėvas trumpai komentavo dienos Evangeliją apie Jericho neregio ir elgetos Bartimiejaus išgydymą ir pabrėžė dėmesio vargšams konkretumą.

Minia eina pro Bartimiejų, kone niekas jo nemato ir nekreipia dėmesio į jį. Garsus Bartimiejaus šauksmas taip pat yra troškimas būti pamatytam, troškimas pasakyti – „aš egzistuoju!“

„Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!“, šaukia Bartimiejus. O Jėzus išgirsta, atsiliepia ir paklausia – „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Šis klausimas tokioje situacijoje skamba tarsi provokacija – ar neaišku, ko gali norėti aklasis Jericho elgeta? Tačiau Jėzaus klausimo esmė yra kita – jis klausia apie Bartimiejaus tikėjimą, apie tai, ką jis pamatė savo širdies akimis, jam einant pro šalį, kas jam yra „Dovydo sūnus“, ko iš tiesų jam labiausiai reikia?

Koks mūsų elgesys, klausė popiežius, kai sutinkame prašančius išmaldos. Daugybę kartų nusisukame į kitą pusę ir elgiamės taip, tarsi jie neegzistuotų. Ar galime išmokti pažvelgti į vargšą Jėzaus akimis, suprasti jo klausimus, jo prašymus, atsiliepti į pagalbos prašymą, pažvelgti jam į akis, paliesti jo kūną? Ir tuo pat metu – pažvelgti į Viešpatį, kuris prie mūsų prisiartina vargšo asmenyje?

The post Popiežius sinodo uždarymo Mišiose: būkime Bažnyčia, kuri girdi žmonijos šauksmą appeared first on LAIKMETIS.

Liturgijoje patarnavo organizacijos bendradarbiai bei vadovas diakonas Arūnas Kučikas.

Diakono paskelbtoji Evangelija pagal Luką bylojo apie Jėzaus pamoką mokiniams, kai Jis pamokė juos melstis dangaus Tėvui.

Homiliją pasakęs vyskupas S. Bužauskas atkreipė dėmesį, jog malda „Tėve mūsų“ – tai pati brangiausia ir svarbiausia malda, nes jos mus išmokė pats Jėzus ir ją melsdami mes labai jautriai, kaip vaikai, kreipiamės į savo dangiškąjį Tėvelį.

Prašome kasdienės duonos, ir į tą prašymą telpa viskas, ko mums, žmonėms, reikia kasdieniame gyvenime: ne tik tos paprastos duonos, kurios galime nusipirkti prekybos centruose, bet ir kitų materialių bei dvasinių dalykų, ir dangiškosios duonos, kurios susirenkame prie altoriaus.

The post Kauno arkivyskupijos Carito bendradarbiai susibūrė į maldos vakarą appeared first on LAIKMETIS.

Evangelija pasakoja, kaip fariziejai, spęsdami Jėzui pinkles, klausė, ar gali vyras atleisti žmoną. Jėzus paaiškino, kad Mozė tik dėl žmonių širdies kietumo leido vyrui atleisti žmoną, parašydamas atleidimo raštą. Iš tikrųjų, „ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9). Jėzus aiškiai pasakė: kas sulaužo teisėtai sudarytą santuoką, tas daro svetimavimo nuodėmę. Šia bibline nuostata yra grindžiamas santuokos neišardomumas.

Šiandien mes gyvename liberalioje visuomenėje, kurioje santuokos neišardomumas nelaikomas absoliučia vertybe. Jauni žmonės bręsta apsupti perdėtai seksualizuotos kultūros, kurioje visas dėmesys sutelktas tik į malonumų ieškojimą ir atmetama visa, kas trukdo gyventi pagal kūno įgeidžius. Dėl to jauni žmonės dažnai atidėlioja santuokos kūrimą, kiti išvis jos nekuria, bet gyvena kaip partneriai, kad panorėję galėtų lengvai persiskirti ir ieškoti naujų partnerių. Maža to, siekiama partnerystę įteisinti ir tos pačios lyties žmonėms, o tie, kurie tam nepritaria, vadinami homofobais, pažeidžiančiais jų teises. Tokiu būdu dabartinė šeima išgyvena labai didelę krizę, ir apgailėtinų jos vaisių jau akivaizdžiai matome.

Šiandien mes gyvename liberalioje visuomenėje, kurioje santuokos neišardomumas nelaikomas absoliučia vertybe.

Nepatvariose šeimose dažnai geriausiu atveju auga vienas vaikelis – tokių šeimų Lietuvoje yra beveik pusė (44 proc.), o tai veda į demografinę krizę. Lietuvoje sparčiai mažėja gimstamumas ir žmonių stygius užpildomas emigrantais, o ką visa tai reiškia mažai tautai, aiškinti nebereikia. Ar yra išeitis?

Jei žmogus neturi tikėjimo ir mąsto, kad visas jo gyvenimas yra tik žemėje, bus sunku jį įtikinti, kad augintų bent trijų vaikelių šeimą. Bent kiek didesnė šeima pareikalauja iš tėvų didesnio savęs išsižadėjimo, o tai gyvenantiems pagal taisyklę „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ yra nepriimtina. Net sovietinis laikotarpis padarė Lietuvai mažiau žalos, nei dabartinis, kai galime džiaugtis laisve. Anuomet žmonės materialiai skurdžiau gyveno, bet šeimose augo daugiau vaikelių, jie tėvams atnešdavo ne tik rūpesčių, bet ir daug džiaugsmo.

Tačiau jei žmogus turi aiškų tikėjimą ir amžinybės perspektyvą, jam nebus sunku apsispręsti už patvarią šeimą, kurioje auga būrelis vaikų. Vaikai atneša tėvams ne tik rūpestį, bet ir džiaugsmą, ir sielos ramybę suvokiant, kad gyvenama sąžiningai ir Dievo valia laikoma aukščiau už viską.

Turėkime viltį, kad net liberaliai mąstantys žmonės suvoks, kad galimybė gyventi neįpareigojančioje partnerystėje arba net keisti lytį yra niekur nevedanti aklavietė ir iš jos reikia kuo skubiau išeiti. Šiuo metu labai didelė atsakomybė tenka mokytojams bei dvasininkams rūpintis bręstančiu jaunimu, kad jis, jei dar nėra sužeistas gender kultūros, nebijotų prisiimti atsakomybės už ateities Lietuvą.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9) - 27 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Šis epizodas leidžia mums klausti, ką iš tiesų reiškia pažinti Jėzų, žinoti, kas jis yra. Petro atsakymas į Jėzaus klausimą buvo tobulas – „Tu esi Mesijas“. Tačiau už šių žodžių vis dar slypi „žmonių mintys“ apie Mesiją, kuris yra galingas ir pergalingas, kuris negali kentėti ir mirti. Žodžiai, kuriais Petras atsako, yra teisingi, bet jo nuostata, mąstymo būdas dar turi pasikeisti, Petras dar turi atsiversti. 

Tai svarbi pamoka ir mums. Ir mes esame kažko išmokę apie Dievą, žinome doktriną, nesuklysdami sukalbame maldas ir galbūt į klausimą – „Kas tau yra Jėzus?“ – mokame gerai atsakyti iš katekizmo išmokta formule. Bet ar esame tikri, kad tai ir yra tikras Jėzaus pažinimas?

Norint pažinti Viešpatį, neužtenka apie jį ką nors žinoti, bet būtina juo sekti ir leisti, kad jo Evangelija mus pagautų ir pakeistų. Tai reiškia, kad reikia užmegzti santykį su juo. Tikras susitikimas su Viešpačiu pakeičia gyvenimą, gyvenimo būdą, mąstymą, santykius su broliais ir seserimis, pasirengimą priimti ir atleisti, gyvenime daromus pasirinkimus. „Jei iš tiesų pažinai Jėzų, viskas pasikeičia!“, – pabrėžė Pranciškus. 

mes esame kažko išmokę apie Dievą, žinome doktriną, nesuklysdami sukalbame maldas ir galbūt į klausimą – „Kas tau yra Jėzus?“ – mokame gerai atsakyti iš katekizmo išmokta formule.

Jis pacitavo žinomo liuterono teologo ir pastoriaus D. Bonhoefferio, nužudyto nacistų, pastabą – „Niekada manęs nepalieka ramybėje problema, susijusi su klausimu, kas mums šiandien iš tikrųjų yra krikščionybė ir taip pat kas yra Kristus?“

Deja, daug kas nebeužduoda sau šio klausimo ir jaučiasi „ramūs“, nors ir toli nuo Dievo. Todėl svarbu savęs paklausti, nors gali būti ir nepatogu: kas man yra Jėzus ir kokią vietą jis užima mano gyvenime?

Tepadeda mums Švč. Mergelė Marija, kuri leido Dievui sujaukti jos planus ir sekė paskui Jėzų iki kryžiaus, meldė popiežius.

The post Tikras susitikimas su Viešpačiu pakeičia gyvenimą - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Galime nesunkiai suvokti, kad šis Evangelijos skelbėjo pašaukimas neišsilavinusiems vyrams buvo didelis iššūkis. Evangelistas Morkus sako: „Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebuvo kada nė pavalgyti“ (Mk 6, 30–31). Apaštalai su Jėzumi išplaukė į negyvenamą vietą, bet žmonės ir tenai juos susirado. Evangelistas rašo, kad Jėzui pagailo šių žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens, ir pradėjo juos mokyti.

Šis Evangelijos pasakojimas atkreipia mūsų dėmesį į darbą bei pareigą, kurią turime vykdyti, ir į poilsį, kad susigrąžinę jėgas galėtume toliau vaisingai darbuotis.

Šiandienis žmogus yra gundomas mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis bei pramogauti. Net siekiama, kad būtų tik keturios darbo dienos, o likusios – skirtos poilsiui bei pramogoms.

Darbas ir gerai atliekamos pareigos yra būtinos, kad žmogus ne tik užsitikrintų sau pragyvenimą, bet kad gyvenimas būtų visavertis. Darbas žmogui yra būtinas kaip kasdienė duona, nes tinginiaudamas ir apleisdamas pareigas žmogus degraduoja. Kiekvienas sąžiningai dirbantis žmogus nusipelno didelės pagarbos, nors jo darbas būtų ir labai nereikšmingas.

Tačiau žmogus negali tapti tarsi be perstojo veikiančia mašina; jam reikalingas ir poilsis. Todėl Jėzus, matydamas išvargusius apaštalus, paliepė jiems pasitraukti į nuošalią vietą ir pailsėti. Poilsio trūkumas išsekina jėgas; kenčia žmogus, nukenčia ir jo darbas, kurio dėl nuovargio nepajėgia kokybiškai atlikti.

Poilsis yra reikalingas tiek kūnui, tiek ir dvasiai, nes žmogų vargina ne tik darbas, bet ir nuolat lydintys rūpesčiai bei įvairūs išgyvenimai. Todėl geram poilsiui neužtenka turėti laisvalaikį, bet būtina išmokti valdyti mus atakuojančias neigiamas mintis bei emocijas. Vaisingas poilsis bus tik tuomet, kai nurims mūsų dvasia. Jeigu poilsio valandą ar dieną mūsų mintys bus neramios, jei neatsikratysime mus slegiančių rūpesčių, tuomet poilsis bus menkavertis. Tačiau kiekvienas iš savo patirties žinome, kad pabėgti nuo rūpesčių nelengva.

Šiam tikslui gali gerai pasitarnauti laikas, kurį praleidžiame Dievo artumoje. Iš Egipto vergovės į laisvę einantiems izraelitams Dievas davė Dekalogą, pagal kurį jie turėjo tvarkyti savo gyvenimą laisvėje. Vienas iš Dekalogo įsakymų skelbė: „Atsimink, kad švęstum šabo dieną!“ (Iš 20,8).

Mes, tikintieji katalikai, esame įpareigoti sekmadienį ateiti į bažnyčią ir dalyvauti Mišių šventime. Jei gerai atliekame šią pareigą, mes atsigauname ir kūnu, ir dvasia. Niekas taip nenutolina mus nuo rūpesčių, kaip laikas, praleistas Viešpaties artumoje, kai jo globai pavedame visus rūpesčius, savo dabartį ir ateitį. Šitai gali paliudyti kiekvienas tikintysis, sąžiningai švenčiantis sekmadienį. Todėl kiekvienam tikinčiajam noriu palinkėti labai gero sekmadienio šventimo.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. „Eikite <…> ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31) - 16 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Ganytojas atkreipė dėmesį į Evangeliją, pasakojančią, kaip Jėzus, pradėjęs savo viešąją veiklą, išsirinko dvylika mokinių, kurie turėjo būti svarbiausi jo pagalbininkai skelbiant žinią apie prisiartinusią Dievo karalystę. Apaštalai ištikimai vykdė Jėzaus patikėtą misiją ir ieškojo bendradarbių.

Pasak kardinolo, šiuo metu ant apaštalų pamato pastatyta Bažnyčia išgyvena sunkų laikotarpį. Vakarų pasaulyje yra įsigalėjęs sekuliarizmas, kuris vertina tik pinigus, seksą ir pramogų pilną gyvenimą. Kita neigiamai veikianti priežastis yra pavienių dvasininkų nuodėmės, kurias pasaulietinė žiniasklaida bando prikabinti daugumai Evangelijos skelbėjų.

Pašaukimas į kunigystę negarantuoja, kad Evangelijos skelbėjas niekada nesuklys.

„Pašaukimas į kunigystę negarantuoja, kad Evangelijos skelbėjas niekada nesuklys – juk net apaštalas Petras Jėzaus kančios metu bailiai išsigynė savo Mokytojo. Labiausiai apgailėtinos yra seksualinės dvasininkų nuodėmės, kurios į šipulius sudaužo Evangelijos skelbėjų autoritetą ir linkusiems pamesti tikėjimą tampa argumentu, kad neverta tikėti į Dievą. Šiandien, kaip niekad anksčiau, kunigams reikia Dievo tautos palaikymo, kad dar ištikimiau ir uoliau skelbtų Kristaus žinią apie Dievo karalystę bei žmogaus laukiantį amžinąjį gyvenimą jo artumoje“, – sakė kardinolas, paragindamas melstis už kunigus ir naujus pašaukimus.

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ Šiluvoje: pašaukimas į kunigystę negarantuoja, kad Evangelijos skelbėjas niekada nesuklys appeared first on LAIKMETIS.

Prieš Kristų Senojo Testamento laikais Dievas taip pat siųsdavo savo pasiuntinius – pranašus, kad jie skelbtų žmonėms Dievo valią. Šventajame Rašte randame pasakojimą apie pranašą Amosą, veikusį aštuntajame amžiuje prieš Kristų. Jis buvo žemdirbys ir kerdžius, kai Dievas pašaukė jį skelbti žinią Izraelio karaliui Jeroboamui: jei tauta neatsivers iš stabmeldystės ir nuodėmių, Jeruzalės šventykla bus sugriauta, o izraelitai išvaryti į tremtį. Karaliaus kunigas Amazijas perspėjo pranašą Amosą, kad jis taip nekalbėtų, bet pranašas liko neperkalbamas ir nepaliovė skelbti apie Izraeliui gresiančią nelaimę.

Po prisikėlimo iš numirusiųjų, prieš žengdamas pas Tėvą, Jėzus pasiuntė savo mokinius: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15–16).

Apaštalai ištikimai vykdė Jėzaus patikėtą misiją ir ieškojo bendradarbių, kurie skelbtų Evangeliją ir burtų žmones į Dievo vaikų šeimą. Evangelistas Morkus rašo: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“ (Mk 16, 20). Apaštalų darbų knygoje aprašomi pirmieji Jėzaus mokinių žingsniai nešant išganymo žinią į pasaulį ir buriant žmones į Kristaus draugų šeimą. Daugelis žmonių įtikėjo ir tapo Jėzaus draugais, tačiau kai kurie žydai ir pagonys jo mokinius sutikdavo labai priešiškai. Tačiau tai nesustabdė Bažnyčios augimo. Šiandien ji apima visas pasaulio tautas, gyvenančias visuose pasaulio žemynuose.

Šiuo metu ant apaštalų pamato pastatyta Bažnyčia išgyvena sunkų laikotarpį, panašų į pirmųjų amžių laikotarpį. Amerikoje ir Europoje daug pakrikštytųjų nevertina tikėjimo ir Bažnyčią palieka, o jauni žmonės lengviau priima pasaulietiškas idėjas, kurios ne tik nieko nereikalauja, bet ir pataikauja žmogaus savimeilei. Yra kelios svarbios šio nelemto reiškinio priežastys.

Vakarų pasaulyje, tiek Amerikoje, tiek ir Europoje, yra įsigalėjęs sekuliarizmas, kuris vertina tik pinigus, seksą ir pramogų pilną gyvenimą. Apie tai daugiausia kalbama ir rašoma. Mes esame apsupti sekuliariosios propagandos ir labai sunku atsilaikyti, kad išsaugotume krikščioniškąjį paveldą. Kur kas lengviau eiti su minia, kuriai, kaip ir senovės Romoje, reikia tik „duonos ir žaidimų“.

Kita žmones neigiamai veikianti priežastis yra pavienių dvasininkų nuodėmės, kurias pasaulietinė žiniasklaida bando prikabinti daugumai Evangelijos skelbėjų. Pašaukimas į kunigystę negarantuoja, kad Evangelijos skelbėjas niekada nesuklys – juk net apaštalas Petras Jėzaus kančios metu bailiai išsigynė savo Mokytojo.

Labiausiai apgailėtinos yra seksualinės dvasininkų nuodėmės, kurios į šipulius sudaužo Evangelijos skelbėjų autoritetą ir linkusiems pamesti tikėjimą tampa argumentu, kad neverta tikėti į Dievą. Šiandien, kaip niekad anksčiau, kunigams reikia Dievo tautos palaikymo, kad dar ištikimiau ir uoliau skelbtų Kristaus žinią apie Dievo karalystę bei žmogaus laukiantį amžinąjį gyvenimą jo artumoje.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Dievo pasiuntiniai - 15 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

X a. kartvelų vienuolio Jono Zosimos rankraštis, kuriame naudojamas V-VII a. Šventojo Rašto tekstas, buvo parduotas už 1,25 mln. svarų sterlingų, skelbiama aukciono interneto svetainėje.

Tai vadinamasis Sinaitinis Raštas, (Codex Sinaiticus Rescriptus), parašytas ant pergamento aramėjų ir kartvelų kalbomis, sudarytas iš 70 lapų.

Aukcione parduotas X a. rankraštis yra dalis Sinajaus šventosios Kotrynos vienuolyne sukurto įrišimo, kuris yra ankstyviausias žinomas pasirašytas ir datuotas rankraščio įrišimas.

Rankraštyje yra ankstyviausias Evangelijos teksto nuorašas aramėjų kalbos dialektu, artimiausiu tai kalbai, kuria kalbėjo Jėzus Kristus. Tekstus kartvelų kalba taip pat perrašė Jonas Zosima.

Palimpsestas buvo išleistas į aukcioną su prierašu „Šedevrai iš Šojeno“ - praėjusio amžiaus norvegų keliautojo ir istoriko - kolekcijos. Ji laikoma didžiausia pasaulyje senovinių rankraščių kolekcija, kurioje sukaupta daugiau kaip 13 tūkst. egzempliorių, o seniausiam iš jų - apie 5 tūkst. metų.

Bidzina Ivanišvilis planuoja ją padovanoti Sakartvelo nacionaliniam muziejui.

The post Sakartvelo milijardierius aukcione už 1,5 mln. svarų nusipirko V a. evangelijos rankraštį appeared first on LAIKMETIS.

„Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis?“ – tokia buvo kai kurių mokinių reakcija į Jėzaus žodžius apie save kaip Gyvenimo Duoną. Ir šiandien Jėzaus žodžiai atrodo keisti, net bauginantys visuomenei, vis labiau pasineriančiai į individualistinę tiesą, į savo pačios dirbtinai kuriamą pseudovertybinę sistemą, vis labiau prikaustančią prie žemės ir atrišančią nuo dangaus. Kieti ir net nesuprantami Jėzaus žodžiai darosi tiems, kurie vis labiau nenori mąstyti apie ateitį, apsiribodami tik trumpa, praeinančia šiandiena.

Išgyvename laikus, kai Jėzaus žodžių klausytis nesinori. Tačiau, ko gero, patys to net nenujausdami, stojamės vis labiau įkalinančios beprasmybės akivaizdon. Ta be galo subtili tironija šiandien net galbūt pavojingesnė už atšiauriausias kalėjimo sienas. Be žodžių, kurių sunku klausytis, be Jėzaus žodžių, žmogus lieka vienas kryžkelėse. Vietose, kuriose tiek daug nieko gero nežadančių pasiūlymų. Sunku Jėzaus žodžių klausytis, tačiau visgi verta ir net prasminga. Tą liudija kiekviena istorijos akimirka. Būtent ją, vieną vienintelę, šiandien ir susirinkom paminėti.

Adelės Dirsytės gyvenimas ir misija. Atrodo, tik akimirka, nieko daugiau nepalikusi, tik paprastą pėdsaką rasotoje kasdienybės pievoje. Tik šviesos ir tiesos akimirką, kuri tokia trapi ir tokia prasminga, kad prie jos nuolat reikia sugrįžti ir būti. Tik savo tylią kančią – be galo viltingą, ne tik save, bet ir visą Tėvynę nešančią link dvasinio prisikėlimo. Tik kelis žodžius, pasiekusius mus, šiandienės Lietuvos sūnus ir dukteris. Šiais keliais sakiniais galime nusakyti visą Adelės gyvenimą. Tačiau to niekada nepakaks.

Minime mokytojos gimimo 115 – ąsias metines. Ir būtent šiandien, prieš mūsų akis, visu savo dydžiu atsiskleidžia, ko gero, niekad nesibaigianti ir niekada nerarandanti prasmės misija. Mokytojos misija. Labai paprastai, per konkretų Dievo ilgesį, vaduoti mūsų visuomenę iš abejingumo gniaužtų, liudyti grėsmingą beprasmybės tragizmą ir tai, kad Evangelija nežūsta netgi storiausiame sąžinės ledo gabale. Tai ir yra viltis, kurią Adelė neša mums, jau ne žodžiais primindama, kad tikrai, kaip sako šios dienos Evangelija, apart Jėzaus artumo mes neturime kur eiti.

Prieš 115  metų nedideliame Šėtos parapijos Promislavo kaime gimė jauniausia Agotos Ragaqišytės ir Antano Dirsės duktė Adelė. Nepaisant to, kad vokiečių kalbos mokytojos specialybės ji siekė studijuodama tuometiniame Lietuvos, paskui – Vytauto Didžiojo universitete, o vėliau mėgstamą darbą dirbo švietimo įstaigose, visgi jai didžiausias uždavinys buvo ugdyti asmenybę peržengiant vadovėlines, projektines ar ideologines ribas.

Adelė ugdė asmenybę žaisdama su savo giminaičiais, kalbėdama apie didžią tautos istoriją dardant sausakimšiems vagonams tundros link, ar laiškais bandraudama praktiškai su visais, sutiktais aukos ir meilės kelyje. O koks gražus žmogaus paveikslas atsiskleidė jos auklėtinėms dovanotų išleistuvių proga erškėtrožių žieduose, ar diskutuojant už legerio sienų tikėjimo, doros klausimais ir be galo laukiant Eucharistinio Jėzaus! Ar tai ne mokytojavimo menas, kurį labai greitai skubame pamiršti? Ar tai ne konkretus priminimas tų apaštalo Petro žodžių, skambančių šios dienos Evangelijoje: „O pas ką gi kitką, Viešpatie, mes eisime?“

Nepamirškim, kad ir šiandieną Adelė Dirsytė kartu su kiekvienu žinomu ar nežinomu mūsų tautos kankiniu, rodo, jog savo Tėvynės rytojų galime kantriai statyti ant Kristaus, to kertinio akmens, kuris nieko iš mūsų neatima, tačiau tiek daug duoda.

Taip, Jėzaus žodžiai kieti. Tačiau kieti tiek, kad ant jų galima, prasminga ir verta statyti savo tautos rytojų. Šiandien, kad ir kaip būtų banalu, o gal net ir nesuprantama, dėkokime už kiekvieną išbandymą. Dėkokime už kiekvieną akimirką, kurią išgyvendama,

Adelė pavedė ne tik save, bet ir visą mūsų Tautą, Marijos maldai ir užtarimui. Ta viltis, sudėta į Mariją, skleidėsi atšiauraus nužmogėjimo sąlygomis. Tačiau ji išliko gyva. Tegul ji teikia viltį ir gyvastį mums, esantiems dabarties išbandymų ir pasirinkimų kryžkelėse. Ir teprimena, kad nepaisant visko, be Viešpaties mes neturime kur eiti. Marija, gelbėk krauju, ašaromis, pasiaukojimu ir meile išpuoštą žemę. Amen.

The post Kun. dr. Nerijus Pipiras. Grįžti prie Viešpaties žodžių appeared first on LAIKMETIS.

Ganyti avis, ypač Kristaus laikais, buvo ne vien darbas, bet ir gyvenimo būdas: tai buvo ne kelių valandų užsiėmimas dienos metu, bet visos dienos ir visos nakties praleidimas šalia avių, kartu su jomis. Jėzus pabrėžia, kad toks ganytojas skiriasi nuo samdinio, kuriam avys jam nerūpi. O jis, priešingai, pažįsta avį – pažįsta kiekvieną iš mūsų, šaukia mus vardu, ieško, kai pasimetame tol, kol randa.

Jėzus yra ne tik geras ganytojas, kuris dalijasi kaimenės gyvenimu. Jis yra Gerasis Ganytojas, kuris paaukojo savo gyvybę už mus ir, kai prisikėlė, davė mums savo Dvasią.  

Štai ką Viešpats nori mums pasakyti Gerojo Ganytojo palyginimu: ne tik tai, kad jis veda ir vadovauja kaimenei, bet visų pirma tai, kad kiekvienas iš mūsų  jam yra gyvenimo meilė.

„Pagalvokime apie tai: aš Kristui esu svarbus, nepakeičiamas, esu vertas begalinės jo gyvybės kainos. Tai nėra vien kalbos figūra: jis tikrai atidavė savo gyvybę už mane, mirė ir prisikėlė už mane, nes myli mane ir mato manyje grožį, kurio pats dažnai nepastebiu“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.

Kiek daug žmonių šiandien laiko save netinkamais ar net klaida. Kaip dažnai galvojame, kad mūsų vertė priklauso nuo pasiektų tikslų, nuo mūsų sėkmės pasaulio akyse, nuo kitų žmonių vertinimo. Kaip dažnai mes galiausiai savęs išsižadame dėl smulkmenų! Šiandien Jėzus mums sako, kad jam visada esame labai svarbūs.  

Tad norėdami vėl atrasti save, pirmiausia turime atsistoti jo akivaizdoje, leisti, kad mus meiliai apkabintų ir pakeltų mūsų Gerojo Ganytojo rankos.

Paklauskime savęs: ar moku kasdien skirti akimirką, kad priimčiau šį tikrumą, suteikiantį vertę mano gyvenimui? Akimirką maldai, adoracijai, šlovinimui, pabuvimui Kristaus akivaizdoje, kad leisčiau jam mane paliesti?

„Broli, sese, Gerasis Ganytojas mums sako, kad jei taip padarysi, iš naujo atrasi gyvenimo paslaptį: prisiminsi, kad jis atidavė savo gyvybę už tave, už mane, už visus, ir kad esame jam svarbūs, kiekvienas iš mūsų“, – sakė popiežius, melsdamas, kad su Dievo Motinos užtarimu rastume Jėzuje tai, kas svarbiausia gyvenime.

The post Popiežius: Kristus mato mumyse grožį, kurio patys dažnai nepastebime appeared first on LAIKMETIS.