Pagal įstatymo projektą, šio reikalavimo nesilaikymas galėtų užtraukti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Tai, kad projekte nenumatyta jokių išimčių religinei laisvei, sukėlė audringą JAV Katalikų Bažnyčios reakciją. Sietlo pagalbinis vyskupas Frankas Shusteris griežtai pasmerkė šią iniciatyvą, pabrėždamas, kad nei jis, nei kitas vyskupas „neturi įgaliojimų keisti dieviškojo įstatymo“.

Be to, kritikai teigia, kad senatorės demokratės pasiūlytas įstatymo projektas ne tik kėsinasi į išpažinties sakramentą, bet ir sukuria aiškią diskriminaciją tarp profesijų, kurios susijusios su profesine paslaptimi.

Advokatai, sutuoktiniai ir lytinio smurto aukų gynėjai išlaiko konfidencialumo privilegiją ir neprivalo pranešti apie tokius atvejus. Taigi, įstatymo projektas nukreiptas išimtinai prieš katalikų kunigus, o tai, pasak priešininkų, gali būti laikoma tikslinga ataka prieš Katalikų Bažnyčią.

Neseniai vykusiuose svarstymuose N. Frame pareiškė, kad jos nebedomina religinės laisvės klausimai. Ji paminėjo, kad anksčiau siekė pusiausvyros ir kompromiso, tačiau dabar neketina nusileisti.

Anksčiau priėmusi katalikybę, bet vėliau viešai jos atsisakiusi, Freim teigė, kad neauklės savo vaiko pagal šią tikėjimo sistemą dėl Bažnyčios pozicijos išpažinties paslapties klausimu. Ji palygino Bažnyčios pasipriešinimą su „įžeidžiančiais santykiais“ ir apkaltino Katalikų Bažnyčią „nusikaltėlių gynimu prisidengiant tikėjimu“.

Atsakydamas į tai, Spokano vyskupas Thomas Daly pabrėžė, kad, nepaisant galimo tokio įstatymo priėmimo, dvasininkai neatsisakys laikytis išpažinties paslapties, net jei tai reikštų kalėjimo bausmę. Jis pažymėjo, kad istorijoje valdžios bandymai priversti kunigus pažeisti šią paslaptį visada patyrė nesėkmę.

The post JAV politikė kėsinas į išpažinties paslaptį appeared first on LAIKMETIS.

Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas šventimus teikė gausaus būrio kunigų, diakonų, seminarijų vadovų, seminaristų, Tito artimųjų, įvairių bendruomenių, jaunimo, draugų, bičiulių akivaizdoje.

Viešpats buvo toks maloningas, kad šventimai vyko ypatingoje kalėdinio džiaugsmo nuotaikoje, skambant kalėdinėms giesmėms, nuostabiai šventiškai pasipuošusioje arkikatedroje.

Džiaugsmą naujais šventimais susirinkusi bendruomenė išreiškė ne tik bendra malda, bet ir ilgais, džiaugsmingais plojimais.

Su pasitikėjimu ganytojas drąsino jaunąjį brolį, sakydamas, jog tarnystę lengvins nuolanki, švelni ir džiugi Tito širdis.

„Titas nešioja vardą šv. apaštalo Tito, šv. apaštalo Pauliaus bendrakeleivio ir bičiulio, kuriam skyrė ir savo laišką. Tai ženklas ir graži nuoroda į malonę, kurią Viešpats dovanojo per mūsų brolio Tito atsivėrimą Jo malonei. Kaip Marija, Titas tarė tvirtą „taip“ Viešpačiui“, – sakė arkivyskupas K. Kėvalas.

Su pasitikėjimu ganytojas drąsino jaunąjį brolį, sakydamas, jog tarnystę lengvins nuolanki, švelni ir džiugi Tito širdis.

„Mielas broli, nuo šiandien tavo gyvenimas tampa ypatingas ne dėl tavęs, bet kad per tave veiks pats Dievas. Eik su tikėjimu, pasitikėjimu ir meile“, – sakė arkivyskupas, užbaigdamas apaštalo Pauliaus palinkėjimu iš Laiško Titui: „Malonė ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo Kristaus Jėzaus!“ (Tit 1, 4).

Šventimų pabaigoje Tito gimtosios Palemono parapijos klebonas kunigas Renaldas Šumbrauskis bei Šventosios Dvasios (Šilainių I) parapijos kelbonas monsinjoras Augustinas Paulauskas apvilko jį kunigiškaisiais drabužiais, o apeigas užbaigė broliškas apsikabinimas su dvasininkais, priimančiais jaunąjį kunigą į savo tarpą.

Džiaugsmu ir dėkingumu spindėjo kunigo Tito veidas, kai jis pasidalijo padėkos žodžiais dvasininkams, tėveliams ir visiems lydėjusiems jo kelią į Šventimų dieną.

The post Kauno arkikatedroje kunigu įšventintas Titas Misevičius appeared first on LAIKMETIS.

Šis interviu paskelbtas prieš gruodžio 8 dieną, Šiaulių arenoje vykusią 25-ą Šiaulių vyskupijos Šeimų šventę (Laikmetis.lt pastaba).

E. Bartulio rūpesčiu įkurta Šiaulių vyskupija, pastatyta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, Pastoracinis centras, atnaujinta Šiaulių katedra, bokšte skamba 36 varpų karilionas, vyksta Kryžių kalno atlaidai, organizuojamos piligriminės kelionės, žygiai, įkurti vyskupijos Šeimos, Jaunimo, Katechetikos centrai, suburtas choras „Džiaugsmas“, kasmet rengiama vyskupijos Šeimų šventė, išleistas unikalus penkiatomis „Evangelija kasdien“, o metai skaičiuojami E. Bartulio nuotraukomis iliustruotais kalendoriais. Ir tai – tik dalis vyskupo tarnystės nuopelnų.

Neseniai E. Bartulio iniciatyva Šiaulių katedros varpinėje įrengta nuolatinė ekspozicija: parodoje „Susitikimai“ užfiksuoti Šiaulių vyskupo susitikimai su popiežiais, o parodos „Varpinė“ autorius fotografas Kęstutis Bingelis įamžino katedros ir jos varpinės atnaujinimą.

Lapkričio 28 dieną Pastoraciniame centre buvo surengtas Šiaulių vyskupo garbei skirtas padėkos koncertas „Ačiū, Ganytojau, kunige didis“.

Popiežius padėkos už tarnystę

Savo gimtadienio proga tikintiesiems įteiksite dovaną – Šiaulių vyskupijos šeimų šventė, kurios globėjas esate, šiemet vyks jau antrą kartą, pirmoji tradiciškai organizuota metų pradžioje. Jūsų inicijuota šventė net ketvirtį amžiaus neprarado aktualumo, populiarumo?

– Šiemet viskas į vieną susijungs: ir Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė, ir mūsų jubiliejinė šventė, Šeimų šventė.

Kaip gera, kad šventėje vėl galime atnaujinti santuokos priesaiką – laimingos tos šeimos, kurios gali paduoti vienas kitam ranką. Kaip gera pajausti tą gražią meilės dvasią kartu su nauju pasitikėjimu. Norisi, kad sujungtume visas šeimas į vienybę ir suteiktume drąsos ištverti iki galo.

Šių metų šventę lydi žodžiai: „Pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė“. Kodėl parinkote būtent šią Šventojo Rašto citatą?

– Man atrodo, dieviškosios dorybės yra pačios svarbiausios. Jeigu turime tikėjimą, tada ir viltis yra. Nes tikintis žmogus visuomet turi viltį, kad jis ne tik čia, žemėje, geriau gyvens, jeigu vadovausis tikėjimu, bet jis turi viltį ir amžino gyvenimo šviesoje.

Viešpats yra pažadėjęs: „Nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei žmogui į galvą neatėjo tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.“

Meilė yra pagrindas, ant kurio statome savo gyvenimą. Viešpaties didysis įsakymas yra „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save patį“. Jeigu mylime Dievą, sugebėsime mylėti ir žmogų.

Ši sukaktis jums ypatinga, sukanka 75-eri. Sulaukęs tokio amžiaus vyskupas privalo rašyti prašymą Romos popiežiui, prašydamas atleisti nuo užimamos tarnystės. Naujas etapas, kas laukia toliau?

– Tiesiog nesitiki, kad gali būti tiek metų. Tikrai nesijaučia! Dabar laukiame popiežiaus rašto. Kai jau popiežius padėkos už šitą tarnystę, tada savaime pareigas perims naujasis vyskupas Darius (Darius Trijonis – red. past.).

Ar liksite Šiauliuose?

– Jeigu leis man čia gyventi, čia ir pasilieku. Čia labai gera, vis dėlto 27 metai, esu labai įaugęs.

Gimėte, užaugote Kaune, Kaune buvote įšventintas į kunigus, vyskupus. O dabar – labiau kaunietis ar šiaulietis?

– Per pusę. Gimtieji namai, gimtinė yra gimtinė. Jos neištrinsi. O čia – darbo vieta, man buvo labai miela visą laiką.

Šiauliai tam tikra prasme buvo labai nutolę, o dabar jau labai artimi, kai važiuoju į Kauną, kelias žinomas mintinai. Juokiuosi: anksčiau, būdavo, važiuoju į Kauną ir sukalbu tris dalis rožinio ir dar lieka laiko. Popiežius Jonas Paulius II sužinojo, kad lieka laiko, tai dar ketvirtą rožinio dalį davė! Dabar kaip tik iki Kauno!

Vykdant Dievo valią

Jei prisimintumėte 1997 metus – su kokiais lūkesčiais atvykote į Šiaulius, kai teko kurti naują vyskupiją?

– Aš nieko nesitikėjau, tik žinojau, kad reikia darbuotis. Viskas nauja, pradžia. Pabučiavau žemę ir „Viešpatie, palaimink mus“, paprašiau. Ingreso dieną Kryžių kalne pastačiau kryžių: „Viešpatie, laimink Šiaulių vyskupiją“. Ačiū Dievui, kryžius išliko per 27 metus ir Viešpats laimina.

Žinojau, kad reikia vykdyti Dievo valią ir viskas ramu, jokių planų neturėjau. Kai atėjau, nebuvo kur gyventi, pas Kleopą (Kleopą Jakaitį – red. past.) klebonijoje apsistojau. Vienas mažytis kambarėlis, gyvenau daugiau nei metus ir kartu atstatinėjau senąją kleboniją. Reikėjo gal nufotografuoti, bet ranka nekilo, buvo labai liūdnas pastatas, reikėjo ir pamatus tvirtinti, kai kur buvo lentos ant žemės sudėtos, puvėsis, pelėsis. Ačiū Dievui, kad Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius davė tada pinigėlių remontui, labai smarkiai padėjo.

Tuomet buvo Brazauskas, skyrė 500 tūkstančių: pasistatysi naują kuriją. Galvoju, už tiek nepasistatysiu, ir visus tuos pinigus įdėjau į Katedros remontą, atnaujinau iš pagrindų. O gyventi pasilikau tame namelyje: ten buvo ir kurija, ir centrai, viskas.

Laikui bėgant pagalvojome, kad reikia tikros kurijos. Nors pinigėlių nebuvo, ryžomės statyti Pastoracinį centrą. Tuomet buvau ir kariuomenės vyskupu, daug pažinčių turėjau užsienyje, kreipėmės į fondus – stebuklingai į paskutinį traukinį įlipome ir suspėjome. Nes dabar, kai paprašome remontui ar kam nors lėšų, išgirstame: jūs Europos Sąjungoje, verskitės patys. O tuomet dar buvo dėkingas laikas ir turime viską vienoje vietoje – vienintelė tokia kurija Lietuvoje. Didelė Dievo dovana.

O paskui šešiasdešimtmečiui man padovanojo pietinio rajono bažnyčią. Tokios dvi rimtos dovanos (juokiasi – red. past.).

Dvasininkai neišvengiamai turi tapti ir statybininkais?

– Mano pirma klebonystė buvo Ukmergės rajone, Deltuvoje. Atvažiavau, sena klebonija, rūsys pilnas vandens. Galvoju, kaip čia gyventi reikės?! Padarėme drenažą, nusausinome. Prie namo pastatėme galingą katilinę. Ekskavatoriumi didžiulį katlavaną iškasėme, žmonės eina, klausia: „Ką čia dabar, klebonėli, darai?!“ Sakau, baseinas bus! Paskui viską uždengėme – kaip ir nėra tos katilinės. Ir galvojame, kaip šildyti bažnyčią. Sumąstėme iš katilinės po žeme pratiesti vamzdžius tiesiai į bažnyčią, po pamatais.

Buvo sovietmetis, leidimų niekas neduodavo. Susikviečiau į talką žmonių, per naktį iškasėme, ištiesėme vamzdžius, įvedėme radiatorius. Tada sužinojo rajonas, iš Ukmergės atvažiuoja, sako, ką čia darai? Nieko nedarau, ateikite, pažiūrėkite. Atėjo į bažnyčią, mato, kad šilta, radiatoriai išvedžioti. Klausia, kas leidimą davė. Niekas, sakau, šalta žmonėms, reikėjo šildyti. Apibarė, apibarė ir paliko.

O paskui –Kauno paminklinė Prisikėlimo bažnyčia (sovietmečiu veikė Radijo gamykla – red. past.). Kaip tik buvau tuo momentu, kai reikėjo viską ardyti, dar staklės buvo. Trejus metus teko tvarkyti ir paskui po truputį atstatinėti. Irgi labai daug gerų žmonių sutikau, jie dabar jau iškeliavę į Amžinybę. Visada labai miela atvažiuoti į Prisikėlimo bažnyčią.

O Šiauliuose – Katedros remontas, Pastoracinis centras, pietinio bažnyčia.

Sąrašas solidus, yra kuo didžiuotis?

– Tikrai neįtikėtina. Dabar naujam vyskupui labai gera, viskas yra – lieka statyti dvasinius pastatus.

Jubiliejų pasitinkate ir parodomis atnaujintos varpinės bokšte. Parodos „Susitikimai“ nuotraukos liudija apie jūsų bendravimą su trimis popiežiais. Kas labiausiai įsiminė?

– Norėjome žmones supažindinti su popiežiais, su kuriais man teko susitikti. Tai Jonas Paulius II, paskui Benediktas XVI, dabartinis Pranciškus. Su visais šiais popiežiais teko turėti audiencijas, asmeniškai po 15 minučių pokalbį.

Pats artimiausias man – Jonas Paulius II, jo visas pontifikatas buvo atiduotas į Marijos rankas. „Visas tavo esu, o Marija!“ buvo jo šūkis. Marija yra ir mūsų vyskupijos globėja, Marijos Nekaltas Prasidėjimas. Jonas Paulius II labai padrąsino žmones eiti tvirtai tikėjimo keliu ir pats rodė pavyzdį iki pat, kol užgeso jo širdelė.

Susitikus su Benediktu XVI, įstrigo jo gelmė. Labai gilus, labai atidus, dėmesingas. Labai atidžiai, skvarbiai žvelgė į žmogų. Jo mokslinis žvilgsnis, gilaus tikėjimo žvilgsnis: kiek jis išleidęs knygų, kiek davęs pamokymų visiems žmonėms. Jo dvasinis palikimas labai svarus ir reikšmingas. Benediktas XVI parodė, kaip sunkiomis akimirkomis išlikti tvirtam, nepalūžusiam, tai labai reikšmingas įnašas į mūsų tikėjimo kelionę.

Na, o popiežius Pranciškus – šių laikų žmogus: nuotaikingas, pilnas dvasinio džiaugsmo, jo įžvalgos akcentuoja vieną arba kitą žodį. Tarkime, jo žodžiai Šeimų šventėje „prašau, atsiprašau“: labai svarbu dėkingumas, paslaugumas ir atsiprašymas, trys dalykai, kad šeimos augtų ir stiprėtų, būtų drąsios tikėjimo kelionėje.

Ne vieneri metai kalbama apie tuštėjančias bažnyčias, kunigų stygių. Kas nutiko?

– Iš tiesų labai, labai sumažėjo žmonių bažnyčiose, gal pandemija savo padarė. Kai kurie sako: per televiziją galiu pasižiūrėti. Bet aš klausiu, ar per televiziją jūs galite pavalgyti? Viešpats turi pamaitinti mus, priimame Komuniją.

Jaučiamas ir kunigų stygius. Visur Europoje panaši padėtis. Gal per daug gerai gyvename? Ukrainoje, kai vyksta karas, žmonės glaudžiasi prie Viešpaties arčiau, o kai viskas gerai – pamirštame.

Kai mokyklos suole buvau, svajodavau apie mašiną. Kur tau, tik kunigystės pradžioje po truputį jau mąsčiau įsigyti. Dabar į mokyklą vienuoliktokai, dvyliktokai mašinomis atvažiuoja. Gerovė labai pakilo.

O visuomenės psichologinė sveikata?

– Atvirkščiai. Ir tikrai liūdna. Yra labai daug problemų, bet jei turi tikėjimą, visai kitaip sprendžiasi gyvenimas, visa kasdienybė. Tikintis žmogus visada turi viltį, labiau sugeba mylėti, įsijausti, atjausti. Mes turime žadinti žmonėse viltį, tikėjimą.

Visas gyvenimas – kelionė

Ar tėveliai pasakojo, kokia buvo 1949 metų gruodžio 7-oji, kai gimėte? Ir su kuo susiję gražiausi prisiminimai iš namų?

– Ne, nepasakojo, kažkaip neišklausiau. Augau tokioje „nedidelėje“ šeimoje, buvau pats mažiausias, šeši broliai ir keturios seserys. Man buvo labai gera augti, labai visi mylėjo, jutau tik meilę ir tai išliko iki šių dienų, nors dabar likę esame penki gyvi iš dešimties.

Nebuvo pas mus konfliktų, nesutarimų, išlikęs gražus bendravimas, rūpestis vieni kitais. Dvi seserys yra vienuolės pranciškonės ir trys broliukai (su manim kartu) likę.

Kokias pamokas iš namų išsinešėte, kurios lydi iki šiol?

– Manau, kad meilės pamokas. Tėvelis buvo gal griežtokas, bet teisingas, giliai tikintis, ypač paskutiniais gyvenimo metais, kiekvieną rytą eidavo šventų Mišių į bažnyčią, priimdavo Komuniją.

Buvo labai darbštus, pasistatė namelį prie Nemuno, Šančiuose gyvenome. 1946 metais mūsų namelis potvynio buvo nuneštas, tėvelis atstatė jau su aukštais pamatais.

Mama – meilės pavyzdys, visuomet švelni, irgi labai pamaldi, kiek sveikata leido, eidavo į bažnyčią. Mane vesdavosi, kol mažesnis buvau. Jos maldingumas tiesiog žavėjo.

Aš vakarais nueidavau pas mūsų Šančių kunigą, po šventų Mišių ilgai kalbėdavomės, bendraudavome dar prieš kariuomenę, ir knygų gaudavau iš jo, ir gražių pamokymų. Vieną vakarą ilgiau užsibuvom, vėlai grįžau, po dvylikos. Šančiai būdavo nelabai ramus kampelis, gatvės nelabai apšviestos, pareiti vėlai būdavo tiesiog pavojinga.

Pareinu namo, atidarau miegamojo duris. O mama sėdi lovoje ir rožinį kalba. Pasižiūrėjo per petį: „Jau grįžai?“ Sakau, jau. O ji sako: „Eik pailsėti.“ Galėjo apibarti, ko taip vėlai grįžau. Nieko. Mama laukė su rožiniu, malda. Ji neužmiega, kol nepareini. Man tai išliko labai giliai visam gyvenimui.

Turite ir meilės muzikai dovaną – tikinčiuosius nudžiuginate savo balsu koncertuose bažnyčiose, piligriminiuose žygiuose ir net Šiaulių arenoje per Šeimų šventes. Pomėgis dainuoti irgi atlydėjo iš namų?

– Mes labai mėgdavome dainuoti, šeima didelė, ir gimtadieniai, ir vardadieniai, Motinos diena, Tėvo diena, visada visi susirinkdavome, susibėgdavome. Valgome, bendraujame ir būtinai – dainos. Taip pamėgome, kad kitaip negalėjome.

Maestro (Sigitas Vaičiulionis – red. past) sugalvojo ir mane įtraukė, labai įdomu dainuoti. Šeimų šventės pabaigoje „Glori, glori aleliuja“ visus sujungia, labai smagu ir miela.

Esate vadinamas Džiaugsmo vyskupu, dažnai vartojate žodį „džiaugsmas“. Kas jums yra tikrasis džiaugsmas?

– Tikrasis džiaugsmas yra tada, kai gyveni su Viešpačiu ir klausai, vykdai jo valią. Tada širdis rami, nesvarbu, ar kančia, ar skausmas, visuomet yra džiaugsmas.

Teko visokių akimirkų išgyventi. Kai seminarijoje dar buvau dvasios tėvu, išgyvenau stiprią avariją. Vieną vakarą seminarijoje valgome vakarienę, ateina kunigas Grigas ir sako: „Atvažiavau, sugedo mašina, manęs Žiežmariuose jaunimas laukia, susitikimas turi būti, gal galite kas nors pavežti?“ Gerai, pirmyn! O vyskupas Michelevičius, dabar jau irgi amžinybėje, sako, tik neskubėkite, atsargiai važiuokite.

Su žiguliais lekiu Jonavos gatve link Kleboniškio, kur tiltas eina nuo klinikų per Nerį, važiuoju centrine gatve, o nuo Kleboniškio pusės atvažiuoja žiguliai, rodo posūkį užsukti į tiltą, o aš važiuoju tiesiai, galvoju, jeigu užsuks, aš trenksiuosi. Ir užsuka man prieš akis. Aš turėjau duoti jam į šoną, bet būčiau gal užmušęs žmogų, mečiausi į dešinę, tada jis man – į šoną.

Koja sulindo į dubens kaulą. Atvažiavo greitoji, jokio įtvaro, nieko, vienas kelia už galvos, kitas už kojų, o aš rėkiu! Nuvežė į ligoninę, ten vėl tuo pačiu metodu, be jokių įtvarų, kelia ant kitų neštuvų. Paskui – ant trečių... Atėjo budintis daktaras, sako, reikia greitai dėti įtvarą. Paklausiau, ar galima pakviesti, turiu pažįstamą gerą chirurgą. Kad šoko ant manęs: o aš ne chirurgas, aš ne daktaras?

Vos ne surūdijusiu grąžtu pergręžė, pakabino 10 kilogramų ir tris mėnesius gulėjau ant nugaros. O buvau neseniai grįžęs iš Romos, kardinolas Vincentas Sladkevičius pavedė suorganizuoti 27 kunigų grupę, pirmą kartą iš Lietuvos važiavome. Sienas kertame, mes visi su „koloradkėmis“, sutanomis, įlipa pasienietis tikrinti, sako, dar niekur taip nematėme, šventi visi važiuoja!

Po tų rekolekcijų grįžau ir ši avarija – spalio 25 dieną, jei gerai atsimenu. Tada trys mėnesiai nejudant. Buvo Sausio 13-osios įvykiai, meldžiuosi, verkiu, televizorių žiūriu. Tokios buvo akimirkos. Tada reabilitacija, Birštonas, Druskininkai. O po to į Kilimandžarą įlipau!

Garsėjate ne tik kelionėmis į kalnus, bet ir organizuojate piligriminius žygius pėsčiomis į Kryžių kalną, Šiluvą, piligrimines keliones užsienyje. Nepaliksite savo piligrimų?

– Startas piligriminėms kelionėms buvo minėta amžinos atminties kardinolo Vincento Sladkevičius man pavesta organizuoti kelionė su 27 kunigais.

Gal kiek pandemija buvo sutrukdžiusi, o taip kiekvienas metais autobusu važiuojame į vieną ar kitą pasaulio kraštą. O paskui jau čia vyksta piligriminiai žygiai pėsčiomis.

Šiemet su choru „Džiaugsmas“ važiavome į Medžiugorję. Anais metais buvome Romoje. Dabar jau – planai kitiems metams.

Esate kelionių žmogus?

– Labai. Visas gyvenimas – kelionė. Viskas Jo rankose.

Kelionių rezultatas – nuo 2007 metų leidžiami kalendoriai su Jūsų užfiksuotomis nuotraukomis. Kuršėnų dvare šiemet buvo eksponuojama šių Katalikiškų kalendorių paroda. Naujus metus vėl pasitinkate nauju kalendoriumi „Kūrėjas ir kūrinija“. Kodėl pasirinkote šią temą?

– Aš pagalvojau apie popiežių Pranciškų, jis labai akcentuoja kūriniją. Šiemet keliavome per Alpes, kaip tik radau rūpintojėlį, retas dalykas kalnuose, visur tik kryžiai. O Šveicarijoje naikina kryžius, sako, negalima, nes kitiems žmonėms kryžius nepriimtinas, tai dabar rutulius deda, taip neįdomu. Kai eini Austrijoje arba Italijoje, atsigauni kalnuose.

Kalendoriuje norėjau sujungti gamtos pasaulį su tikėjimu. Pritaikiau Šventojo Rašto mintis. Manau, gana nuotaikingas šių metų kalendorius, pirmas toks. Norėjosi viską sujungti ir kartu pradžiuginti žmones.

Kad būtume laimingi

Esate Šiaulių miesto garbės pilietis, S. Šalkauskio premijos laureatas, Šiaulių universiteto garbės daktaras. Kas jums maloniausia – šie įvertinimai, o gal įstrigusi tiesiog mažo žmogaus padėka?

– Žinoma, šie įvertinimai malonūs. Man tam tikra prasme svarbiausias žmonių atsivertimo momentas. Kai sutinki žmogų, labai sugniuždytą ar nuklydusį, ir pamatai jo atsivertimą, jo sugrįžimą į tiesos kelią, būna didžiausias džiaugsmas. Ir, svarbiausia, – bendravimas su žmonėmis. Kiekvieną žmogų sutinku kaip patį Viešpatį, nes Viešpats sako: „Ką padarėte mano mažiausiam, man padarėte.“ Kiekvienas žmogus yra brangus, noriu, kad kiekvienas, su manimi susitikęs, nueitų geresniu žmogumi.

Po S. Šalkauskio premijos teikimo minėjote, kad galvojate apie užduotį – iškelti S. Šalkauskį į Dievo tarnus. Ar tebėra mintyse šis uždavinys?

– Manau, tai labai prasminga, tik dar nespėjau įvykdyti. Bet mintis tebėra, nes asmenybė labai gili, labai šventas žmogus, ypač mylėjo jaunimą, žavėjo jo pamaldumas. Jo pasakymai labai gilūs: be Kūrėjo civilizacija yra tuščiavidurė. Tai žmogus, kuris permatė visa tai, giliai patyrė.

Gyvename įtemptu laiku, kai antraštės kalba apie Trečiąjį pasaulinį karą. Kokiais žodžiais nuramintumėte žmones?

– Nuraminimą yra pasakęs apaštalas Paulius. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties. Svarbiausia – gerai atlikti savo pareigas, mylėti, o viskas, kas įvyksta, yra ne mūsų rankose. Jau čia turime kurti Dangų. Jeigu Dangaus nuotaikomis gyvename, reiškia, ir po mirties bus Dangus.

Reikia įsiklausyti į Amžinojo Kūrėjo mintį. Viskas yra duota, kad mes būtume laimingi. Išleidome „Evangeliją kasdien“, penkių tomų rinkinį. Imkite ir skaitykite, viskas paruošta, yra kalendoriukas, kiekvieną dieną nusakyta, kurią knygą pasiimti, kurį puslapį atsiversti, viskas yra, gyvenkime šia šviesa. Šis leidinys yra vienintelis toks pasaulyje.

Artėja šv. Kalėdos, ką norėtumėte palinkėti prieš naują pradžią?

– Linkėjimas tas pats: mylėti, mylėti ir mylėti. Viešpatį ir žmones. Viešpats sako: ieškokite mano Karalystės ir jos teisumo ir visa kita jums bus pridėta. Iš tiesų, kai ieškai Dievo valios ir ją pildai, viskas yra gerai, už viską turime dėkoti ir mylėti.

The post Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis: meilė yra pagrindas, ant kurio statome savo gyvenimą appeared first on LAIKMETIS.

Tuo metu lageryje buvo įvairių pakraipų krikščionių, kuriuos tradicinių religijų išpažinėjai vadino sektantais. Jie burdavosi į savo tikėjimo grupes, tartum bendruomenes. Ypač išsiskyrė jehovistai: savo principingumu, aktyvumu, Biblijos studijavimu ir savos literatūros platinimu. Sovietų valdžia jų ypač nemėgo dėl gilaus priešiškumo šėtoniškai bedievių valdžiai: būdami laisvėje jie nedalyvaudavo rinkimuose, netarnaudavo kariuomenėje, nesimokydavo sovietinėse mokyklose. Už tokį nepaklusnumą jie buvo teisiami ir tremiami. Lageriuose vergų darbą dirbdavo kantriai. Po darbo, jei buvo sąlygos, lauke visi susėsdavo ratu, melsdavosi ir vaišindavosi. Pagrindinė jų laisvalaikio veikla buvo ant lapukų perrašinėti Bibliją ir tuos tekstus mokytis mintinai. Galima sakyti, tai buvo jų dvasinė duona, kuri palaikė jų gyvybingumą pagal Kristaus pažadą: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4)[1].

Reikia pasakyti, kad į lagerį aš patekau pats silpnai tikėdamas į Dievą. Religinius veiksmus atlikti (žegnotis, poterius kalbėti) buvau mamos išmokytas gal nuo penkerių metų, o apie tai, kad Dievas egzistuoja, sužinojau vėliau iš vyresnio brolio. Tačiau poterius kalbėdavau mechaniškai, nes jų mintis ir reikšmė liko nesuprantama, todėl nesisiejo su gyvuoju Dievu. Tik kai mokykloje perskaičiau katekizmą, tarp poterių ir tikėjimo atsirado ryšys, nors dar nelabai aiškus ir todėl nelabai gyvas. „Privaloma“ pirmoji išpažintis ir Komunija iš esmės nieko nepakeitė, nes visą dėmesį sugėrė išorinių formalumų atlikimas. Kita vertus, pradėjo kauptis krikščioniškos meilės, nuolankumo, atlaidumo ir kitokie kasdienio gyvenimo, religijos ir prigimties derinimo sunkumai. Vidinis tikėjimas katekizmą priėmė kaip tiesą, o kasdienis gyvenimas rodė, kad jo reikalavimai „per daug šventi“. Vienas sau svarsčiau, kad katekizmo reikalavimų laikysiuosi kada nors ateityje, kai būsiu suaugęs.

Mokantis ateistinėje sovietų mokykloje atsirado abejonių dėl žmogaus kilmės, žmonijos amžiaus ir pan. Išsigandau, kad pradeda svyruoti šeimoje įdiegta gyvenimo atrama, todėl pradėjau kas dieną melstis, kad Dievas duotų išminties pažinti Tiesą. Tai tęsėsi septynerius metus. Po to, jau lageriuose, atėjo staigus nušvitimas ir gyvas tikėjimas.

Lietuviai lageryje daugiausia buvo katalikai, formaliai švęsdavo didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas, t. y. kartu susirinkę pavalgydavo. Kai kurie prieš tai sukalbėdavo maldą. Kalbantis su lietuviais kaliniais kartais būdavo paliečiami ir religijos klausimai. Nustebino tai, kad daug pašnekovų sakydavo pripažįstą Dievą, bet kunigais ir Bažnyčia netikį ir nepraktikuoją. Paprastai nurodydavo priežastį – blogą, nekrikščionišką kai kurių kunigų elgesį sunkiomis lagerių sąlygomis.

Kunigai

1958 metais 7 lageryje radau kanauninką Petrą Raudą, kunigus Algirdą Mocių, Alfonsą Svarinską ir Antaną Bunkų. Pirmieji trys kaip dvasininkai reiškėsi aktyviausiai. Sekmadieniais kan. P. Rauda[2] kartais lauke, ant pievelės, suburdavo apie save būrelį tikinčiųjų ir, visiems sėdint ratu, laikydavo Šv. Mišias. Pasakydavo pamokslą, o po Mišių dar kurį laiką bendraudavo įvairiomis temomis, kartu visiems vaišinantis arbata ir džiūvėsiais.

Kun. A. Svarinskas[3] mėgo iškilmingesnes vaišes pačiame barake. Esant šventinei progai, viduryje barako esantį stalą nukraudavo atsiųstais produktais, susikviesdavo lietuvius, palaimindavo stalą ir visi triukšmingai vaišindavosi. Prižiūrėtojai prie tokių viešų sambūrių nelabai kibdavo, nes nesuprato, apie ką tie pribaltai[4] nesislapstydami kalba. Barake kunigų A. Mociaus ir A. Svarinsko geležiniai gultai buvo greta, todėl tautiečiai juos juokais vadindavo „mūsų šventenybėmis“. Kun. Alfonsas mėgo sambūrius, nuolat stebėdavo, kaip jaunieji lagerio lietuviai žaidžia krepšinį. Šiaip visada vaikščiojo iš laisvės atsiųstais juodais rūbais. Labai išgyveno, kai 1959 m. rudenį iš Lietuvos gavo laišką su žinia, kad Telšiuose mirė vyskupas Pranciškus Ramanauskas, kuris sovietų lageriuose buvo iškalėjęs 10 metų, o 1954 m. spalio 3 d. viename iš Komijos lagerių Alfonsą įšventino į kunigus. Gyvenant lageryje tai retas atvejis, nes sąlygų nuoseklioms teologijos studijoms lageriuose nebuvo. Tačiau dar prieš areštą A. Svarinskas studijavo Kauno kunigų seminarijoje, iš kurios dėl persekiojimo turėjo pasitraukti 1946 metais. Taigi mokslus užbaigė lageriuose, o tada iš vyskupo kalinio rankų gavo kunigystės šventimus.

Atvirai kalbėdamas apie savo ir kitų kunigų silpnybes, jis pabrėždavo dievišką kunigystės šventimų svarbą, kurių negali panaikinti jokios žmogiškos nuodėmės. Tačiau daugelis paviršutiniškai tikinčiųjų galvojo atvirkščiai – kad kunigo nuodėmės panaikina jo šventimų dieviškumą. Galbūt kai kam tai yra tik formalus pretekstas pasitraukti nuo Bažnyčios. Buvo matyti, kad kai kurie lietuviai ir subrendę teturėjo vaikišką tikėjimo suvokimą. Matyt, nebuvo noro ar sąlygų tą tikėjimą ugdyti iki evangelinio lygmens. Jiems labai aktuali buvo neteisybės ir kančios problema: kodėl Dievas pakenčia tokią neteisybę – leidžia bedieviams niokoti ir žudyti ištisas tautas. Vienas tautietis ta tema visai rimtai svarstė: jeigu Dievas ir yra, tai Jis bus labai nusenęs, nebegali visko pamatyti ir suvaldyti... Tokių katalikų tikėjimą silpnino ne sovietų ateistinė propaganda, kurią jie niekino, bet sunki gyvenimo tikrovė, kurios ramiai priimti jie nebuvo dvasiškai pasirengę.

Pirmieji metai, praleisti tarp senų politinių kalinių, buvusių partizanų, kunigų ir sektantų, buvo gana įdomūs, naudingi ir daug kuo netikėti. Tačiau lageryje pirmąją dvasinę pagalbą gavau būtent iš kunigo Algirdo Mociaus[5]. Jis Šv. Mišias laikydavo naktį, ant šalia lovos esančios spintelės. Stengėsi bendrauti su visais, kurie nors kiek domėjosi religija, dalijo religinius tekstus, mokėjo užmegzti pokalbius, mėgo diskutuoti religinėmis temomis. Svarbiausia, kad jis buvo gana kritiškas savo paties, o kartais ir nepavyzdingų kunigų atžvilgiu. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo apsisprendimą eiti į kunigus, jis pabrėždavo blogą kunigų elgesį, kurį jis matydavęs vaikystėje, kai patarnaudavo bažnyčioje. Būtent todėl jis apsisprendė stoti į seminariją ir tapti geru kunigu. Buvo matyti, kad savo ketinimą jis įgyvendino – juk ne veltui antrą kartą pateko į lagerius. Atrodo, kad buvę parapijiečiai jį mylėjo, nes nuolat siųsdavo jam maisto siuntinius. Ir čia jis pasirodė kaip geras Kristaus mokinys: atsiųstus produktus išdalydavo kaliniams, o pats eidavo į lagerio valgyklą srėbti liesos sriubos, kuri buvo verdama pagal receptą: H2O plius sorų grūdai minus riebalai lygu klipatos palaikai...

Kun. Mocius turėjo vieną savybę, nebūdingą katalikų kunigams: labai vertino ir platino visokius Dangaus apsireiškimus, ypač susietus su įspėjimais žmonėms – raginimais keisti savo nuodėmingą gyvenimą. Kartą jis man atnešė kelis ranka prirašytus sąsiuvinius, kuriuose buvo į lietuvių kalbą išversta Gonzagos da Fonsekos (Luís Gonzaga da Fonseca) knyga „Marija kalba pasauliui“ – Fatimos apsireiškimų ir stebuklo aprašymas. Toji knyga padarė didžiulį įspūdį ne tik man, bet ir kai kuriems kitiems Dievo buvimu abejojusiems lietuviams. Netikėti stebuklu, kurį Fatimoje matė apie 70 000 žmonių, būtų tiesiog kvaila. Tai paskatino kasdien kalbėti maldas, nors to dar neužteko tapti sąmoningu ir praktikuojančiu kataliku. Tik vėliau sužinojau, kad tą knygą į lietuvių kalbą išvertė ir Bostone išleido kunigas Mykolas J. Vembrė, kuris 1939 m. per Velykas mane pakrikštijo Suvainiškio bažnyčioje! Galima sakyti, jo išleistoji knyga man buvo lyg protinis krikštas...

Valdiškoji ateizacija

Po Stalino mirties dauguma už religiją nuteistų kalinių kartu su milijonais kitų nekaltų žmonių buvo paleisti. Tačiau netrukus valdžios viršūnėje įsitvirtinęs Nikita Chruščiovas[6] ėmė rodyti atvirą priešiškumą religijai. Jis buvo užsimojęs per 20 metų Sovietų Sąjungoje visiškai sunaikinti religiją. Jo „viešpatavimo“ metu buvo uždaryta arba sugriauta keliolika tūkstančių cerkvių ir bažnyčių. Buvo sudaromos įvairios kliūtys mokytis kunigų seminarijose. Į lagerius pradėjo grįžti vėl nuteisti aktyvūs kunigai ir kiti tikintieji.

Kiekviename lageryje buvo žmonių, nuteistų už religinę veiklą: kunigų, vienuolių, įvairių denominacijų krikščionių („sektantų“). Po II pasaulinio karo trečdalis Lietuvos kunigų buvo įkalinti, Lietuvoje liko tik vienas vyskupas. Kunigai kalėjo dėl įvairių priežasčių: už atsisakymą bendradarbiauti su

[1] Čia ir toliau Biblija cituojama iš leidinio: Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. Prieiga per internetą: biblija.lt. 

[2] Petras Rauda (1894–1974) – kunigas, garbės kanauninkas. 1944 m. paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, 1945 – rektoriumi, suimtas. Dukart kalėjo lageriuose. 1962 m. reabilituotas, grįžo į Lietuvą, gyveno Svėdasuose. 2003 m. (po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.               

[3] Alfonsas Svarinskas (1925–2014) – kunigas, monsinjoras, Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas. 1947–1956 m. už ryšius su partizanais kalėjo Abezės lageryje, čia slapta įšventintas į kunigus. 1958 m. vėl suimtas, kalėjo Mordovijos lageryje, į Lietuvą grįžo 1964 metais. Nuo 1972-ųjų aktyviai prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“. 1978 m. su kitais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Už antisovietinę veiklą 1983 m. sovietų saugumo vėl suimtas; iki 1988 m. kalėjo lageriuose. 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.       

[4] Rus. pabaltijiečiai.               

[5] Algirdas Mocius (1917–1999) – kunigas, partizanų kapelionas, Dievo tarnas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Dukart po 10 metų kalėjo Komijos ir Mordovijos lageriuose. 1967 m. grįžo į Lietuvą, kunigavo. Kaip pasipriešinimas sovietinei sistemai buvo plačiai žinomos jo akcijos, kai procesijose basomis į Kryžių kalną nešdavo kryžių. 1999 m. po mirties apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.               

[6] Nikita Chruščiovas (Nikita Chruščiov; 1894–1971) – Sovietų Sąjungos politinis veikėjas, valdęs šalį nuo Stalino mirties 1953 m. iki 1964 metų.             

The post Petras Plumpa. Dvasingumo paieškos appeared first on LAIKMETIS.

Portalas rašo, kad nuo praėjusio mėnesio sklandė gandai, kad Vatikanas nusprendė nušalinti Lahoro arkivyskupą Sebastianą Francisą Shaw (Sebastijaną Francisą Šo), tačiau Pakistano katalikų vadovybė esą šį klausimą nutylėjo.

Tačiau rugpjūčio 15 d. Lahoro arkivyskupijos generalinis vikaras tėvas Asifas Sardaras paskelbė, kad 66 metų S. Shaw išeina akademinių atostogų, o Karačio arkivyskupas Benny Mario Travas perims Lahoro arkivyskupijos valdymą kaip apaštališkasis administratorius.

Katalikų advokatas Morisas Nadeemas (Morisas Nadimas) „Christian Daily International“ teigė, kad A. Sardaras apie tai paskelbė per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmės Mišias Lahoro Švč. Širdies katedroje ketvirtadienio vakarą.

The post Vatikanas nušalino Pakistano arkivyskupą dėl kaltinimų finansine korupcija ir seksualiniu išnaudojimu - žiniasklaida appeared first on LAIKMETIS.

"Turėsime juos sugrąžinti į žemę, nes po trejų ar daugiau metų darbo siekiant tikslo, kuris, pasirodo, yra neįmanomas, jie gali pasijusti lyg tai būtų pasaulio pabaiga", - sakė Jasonas Nioka, buvęs dziudo čempionas ir diakonas, atsakingas už didžiausią olimpinių žaidynių kapelionų personalą (apie 40 katalikų kunigų, vienuolių ir pasauliečių).

Dvasininkai ir pasauliečiai, atstovaujantys penkioms pagrindinėms religijoms - budizmui, krikščionybei, induizmui, islamui ir judaizmui, - jau kelis mėnesius drauge kuria bendrą erdvę olimpiniame kaimelyje. Joje jie tarnaus, melsis ir, svarbiausia, išklausys visus sportininkus ar darbuotojus, kuriems prireiks pagalbos, nepriklausomai nuo jų tikėjimo.

"Esame čia ne tam, kad padėtume jums laimėti. Svarbiausia, kad turėtume žmonių, kurie įkūnija Jėzaus meilę ir rūpestį ir gali padėti sportininkams, patiriantiems didžiulį spaudimą", - sakė Ann Schweitzer, koordinuojanti apie 30 protestantų kapelionų - antrą pagal dydį grupę.

Olimpinių žaidynių kapelionų poreikis jau seniai buvo didelis. Organizatoriai apskaičiavo, kad per žaidynes iki pandemijos buvo pateikta daugiau kaip aštuoni tūkstančiai prašymų suteikti dvasinę paramą, pradedant psichikos sveikatos problemomis, prašant palaiminimo prieš varžybas ir baigiant, pavyzdžiui, staigios mirties šeimoje ar namuose atvejais.

Šiemet kapelionai ruošiasi dar sudėtingesniems iššūkiams, pradedant Prancūzijos pasaulietiškumo įstatymo, griežtai apibrėžiančio religijos vaidmenį viešosiose erdvėse, laikymusi ir baigiant bet kokiu šalutiniu dviejų greta vykstančių didelių konfliktų - Rusijos agresijos Ukrainoje ir karo Izraelyje - poveikiu.

"Mūsų misija - saugoti sportininkus jų silpnume", - sakė Prancūzijos graikų ortodoksų metropolijos kunigas Antonas Geliasovas, kuris žaidynių metu vadovauja daugiau kaip 20 stačiatikių kapelionų grupei.

Kiekvienai religijai olimpiniame kaimelyje pastatytas ir įrengtas 50 kv. m palapinės tipo kambarys. Pagrindinė šio centro funkcija bus priimti sportininkus, teikti informaciją apie pamaldas ir kt.

Žydų ir musulmonų kapelionai nusprendė įrengti savo patalpas vienas šalia kitos, kad, rabino Mošės Levino žodžiais tariant, būtų "įvaizdis ir pavyzdys", jog jie gali sugyventi net ir didelės geopolitinės įtampos metu.

Budistai ir induistai, kurie, kaip tikimasi, turi mažiausiai pasekėjų, pusę savo teritorijos atidavė krikščionims, kurie rotacijos principu turės apie 100 kapelionų, aptarnaujančių katalikus, stačiatikius ir protestantus.

Krikščionys, norėdami gerbti protestantų jausmus, ėjo į kompromisą dėl krucifikso, pavyzdžiui, kad nebūtų Jėzaus ant kryžiaus atvaizdų.

Mažai šios tradicijų įvairovės bus matoma iš išorės, o tai natūralu šalyje, kurioje tikėjimo simboliai viešosiose įstaigose iš esmės uždrausti. Pati salė nebus įsikūrusi kaimelio centre, o ženklai, kurie nukreips žmones į ją, bus diskretiški, kad netrukdytų netikintiesiems, - paaiškino Paryžiaus žaidynių metu daugiareliginio centro projekto vadovė Jeanne Le Conte du Colombier.

Nors olimpinės žaidynės nėra vieta prozelitizmui, keli religiniai lyderiai sakė, kad norėtų turėti galimybę tiesiogiai susisiekti su kaimeliu, ypač dėl sportininkų iš šalių, kuriose nėra religinės laisvės ir kurie gali dvejoti, ar atvykti į centrą patarimo ar palaiminimo.

The post Virš 120 įvairių tikybų kapelionų teiks dvasinę pagalbą Paryžiaus olimpinių žaidynių dalyviams appeared first on LAIKMETIS.

Baigti tyrimai

2024 m. gegužės mėnesį baigti du bažnytiniai tyrimai dėl Vilniaus arkivyskupijos dvasininkų nederamo elgesio.

Pasibaigus išankstiniam tyrimui, civiliniams procesams ir atlikus Tikėjimo mokymo dikasterijos nurodytą baudžiamąjį administracinį procesą Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas skyrė bausmę kun. Kęstučiui Palikšai už lytinius santykius su nepilnamečiu ir turėjimą pornografinių vaizdų, kuriuose vaizduojami vaikai arba asmenys, pateikiami kaip vaikai. Kun. Palikšai skiriamos penkeriems metams šios bausmės:

• Draudžiama bet kokia kunigiška veikla, išskyrus tik privačiai aukojamas šv. Mišias (tik savo namuose Lietuvoje, be žmonių). Draudžiama priimti bet kokias aukas ar stipendijas šv. Mišioms, išskyrus tas, kurios gaunamos iš Vilniaus arkivyskupijos kurijos. Taip pat draudžiama dėvėti kunigišką rūbą: sutaną ir koloratę.
• Draudžiama bet kokia sielovadinė veikla su nepilnamečiais ir jaunais žmonėmis (iki 35 metų amžiaus). Draudžiama su jais kurti santykius, megzti ryšius (taip pat ir internetu).

Tikėjimo mokymo dikasterija, išnagrinėjusi išankstinio tyrimo medžiagą dėl kun. Sigito Grigo netinkamo elgesio internete, disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo, pateikiamas kaip vaikas, nurodė skirti dvasininkui kanoninį įspėjimą. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas skyrė kun. S. Grigui griežtą kanoninį įspėjimą, nurodydamas laikytis kunigui tinkamo elgesio ir Gairių, reglamentuojančių Katalikų Bažnyčios dvasininkų, pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštališkojo gyvenimo draugijų narių ir kitų Bažnyčioje tarnaujančių asmenų elgesį su nepilnamečiais ir pažeidžiamais suaugusiais.

Nesilaikant duotų nurodymų grės bažnytinės bausmės, neišskiriant pašalinimo iš dvasininkų luomo.

Arkivyskupas Gintaras Grušas: „Atsiprašau dar sykį kiekvienos aukos, visų tikinčiųjų, kuriuos šie dvasininkų veiksmai sužeidė ir įskaudino.

Raginu visus, patyrusius skriaudą Bažnyčios aplinkoje, netylėti – pranešti apie tai teisėsaugos institucijoms, Bažnyčios atsakingiems asmenims vyskupijose. Tai ypač svarbu, kad galėtume užkirsti kelią nusikaltimams ir nebūtų daugiau aukų. Taip pat tam, kad galėtume suteikti pagalbą bei palaikymą nukentėjusiems asmenims.

Prieš metus sakiau, kad bent kartą metuose informuosiu apie esamą situaciją ir atliktas veiklas, kuriomis siekiama užkirsti kelią nederamam elgesiui ir kuriama saugi aplinka Bažnyčioje visiems. Per šį laiką Vilniaus arkivyskupijoje padarėme šiuos svarbius žingsnius: pradėjo veikti  Patyrusių išnaudojimą išklausymo tarnystė, organizuojami mokymai dirbantiems su vaikais ir pažeidžiamais asmenimis, esame gavę pažymas iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro apie visus arkivyskupijos dvasininkus, kaip to reikalauja LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, intensyviau bendradarbiaujame su Lietuvos ir kitų šalių struktūromis bei ekspertais.

Tai tik darbų pradžia, dar turėsime daug nuveikti užtikrindami saugią aplinką ir gerindami reakcijos į nederamą elgesį algoritmus, todėl dėkoju visiems skirtingų organizacijų ir bendruomenių bendradarbiams, kurie prisideda kuriant prevencijos programas, yra pasiruošę išklausyti ir padėti aukoms, padeda tirti nederamą elgesį Bažnyčios aplinkoje.“

Išklausymo tarnystė

2024 m. sausio mėnesį Vilniaus arkivyskupijoje pradėjo veikti Patyrusių išnaudojimą išklausymo tarnystė. Per pirmus keturis veiklos mėnesius išklausymo tarnystė sulaukė devynių kreipimųsi. Nė vienas iš jų nėra susijęs su nepilnamečių išnaudojimu. Į visas gautas žinias reaguota, atsižvelgiant į besikreipiančiųjų situaciją ir poreikius buvo pasiūlyta ar susitikta pokalbiams, bendrauta raštu.

Dar kartą raginame tiek patyrusius seksualinę prievartą Bažnyčioje, tiek turinčius žinių apie prievartą prieš vaikus bažnytinėje aplinkoje kreiptis el. paštu noriupasakyti@vilnensis.lt. Tinkamai pasiruošę pasauliečiai yra pasirengę priimti, pagarbiai išklausyti, suteikti reikiamą informaciją ir padėti suprasti, ką reiktų daryti konkrečioje situacijoje.

Mokymai dirbantiems su vaikais ir pažeidžiamais asmenimis

Birželio mėnesį Vilniaus arkivyskupijoje pradedamas mokymų ciklas apie saugios aplinkos nepilnamečiams ir pažeidžiamiems asmenims užtikrinimą Vilniaus arkivyskupijos bendruomenėse – kaip atpažinti įvairias smurto rūšis ir užkirsti kelią smurtui, kaip reaguoti. Tai nėra pirmieji šios srities mokymai arkivyskupijos bendruomenei, bet šį kartą plečiamas temų spektras, pasitelkiama daugiau išorės specialistų.

Programa rengiama bendradarbiaujant su didelę ekspertinę patirtį turinčiomis organizacijomis: VšĮ „Paramos vaikams centras“, Globos namais „Užuovėja“.

Mokymuose dalyvaus tie, kurie Bažnyčios aplinkoje tiesiogiai dirba su vaikais ar pažeidžiamais asmenimis: dvasininkai, katechetai, dienos centrų, stovyklų darbuotojai, jaunimo grupių vadovai ir savanoriai.

Per metus planuojama surengti bent 10 tokių mokymų, juose dalyvautų apie 300 Bažnyčios bendradarbių.

Patirties iš kitų šalių perėmimas

Praėjusią savaitę Vilniaus arkivyskupijos kvietimu Vilniuje lankėsi psichoterapeutė dr. Ewa Kusz, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narė, Krokuvos Ignaco akademijos Vaiko teisių apsaugos centro direktoriaus pavaduotoja. Šis centras rūpinasi mokymais ir švietėjiška veikla, rengia prevencijos programas ir gerosios praktikos modelius, skirtus įvairioms pastoracinėms, ugdymo ir švietimo aplinkoms, taip siekdamas kurti saugią aplinką vaikams ir paaugliams.

Remdamasi Lenkijos patirtimi ir atnaujintomis Popiežiškosios komisijos gairėmis ekspertė pristatė esminius žingsnius, procedūras, principus, kuriais kuriama saugi aplinka vaikams ir pažeidžiamiems asmenims Bažnyčioje. Šiuos mokymus išklausė vyskupai ir prevenciją koordinuojantys asmenys (dvasininkai ir pasauliečiai) iš Lietuvos vyskupijų.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Patyrusių išnaudojimą Vilniaus arkivyskupijoje išklausymo tarnystė:

• Kreipkitės el. paštu – noriupasakyti@vilnensis.lt
• Suderinsime susitikimo laiką ir lauksime atvykstant į pokalbį

Delegatų kontaktai kitose vyskupijose:

Kauno arkivyskupija – tyrimas@kaunoarkivyskupija.lt
Panevėžio vyskupija – maksvytis.s@gmail.com
Kaišiadorių vyskupija – kurija@kaisiadoriuvyskupija.lt
Šiaulių vyskupija – siauliuvyskupija.apsauga@gmail.com
Telšių vyskupija – telsiai.komisija@gmail.com
Vilkaviškio vyskupija – vkkurija@gmail.com

The post Vilniaus arkivyskupija paskelbė nepilnamečių apsaugos situacijos apžvalgą appeared first on LAIKMETIS.

Ataskaitoje nepateikiamas konkretus skaičius, tačiau teigiama, kad apklausus daugiau kaip 8 tūkst. žmonių paaiškėjo, jog 0,6 proc. suaugusių Ispanijos gyventojų, kurių yra apie 39 mln., teigė patyrę dvasininkų seksualinę prievartą, kai dar buvo vaikai.

Ispanijos nacionalinis ombudsmenas Angelas Gabilondo (Anchelas Gabilondas) spaudos konferencijoje, surengtoje ataskaitos išvadoms pristatyti, sakė, kad įskaitant pasauliečių narių išnaudojimą, šis procentas padidėja iki 1,13 proc., t. y. daugiau nei 400 tūkst. žmonių.

Ne taip kaip kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Airijoje ir Jungtinėse Valstijose, tradiciškai katalikiškoje, bet labai supasaulėjusioje Ispanijoje kaltinimai dvasininkams pradedami aktyviau reikšti tik dabar, o nukentėjusieji teigia, kad ieškodami pagalbos jie atsimuša į sieną.

„Deja, daugelį metų vyravo tendencija neigti lytinį išnaudojimą arba noras nuslėpti ar apsaugoti išnaudotojus“, – sakė buvęs švietimo ministras A. Gabilondo.

Ataskaitoje kritiškai vertinamas Katalikų Bažnyčios požiūris, o jos reakcija į dvasininkų vykdomus vaikų išnaudojimo atvejus vadinama nepakankama. Joje rekomenduojama sukurti valstybinį fondą, iš kurio būtų mokamos kompensacijos aukoms.

Kategoriškai atsisako atlikti savo tyrimą

Prieš pat ataskaitos pristatymą parlamente Ispanijos vyskupų konferencija pranešė, kad pirmadienį surengs neeilinį posėdį ataskaitos išvadoms aptarti.

Ispanijos parlamentas 2022 metų kovą tvirtai pritarė tam, kad būtų įkurta nepriklausoma, šalies ombudsmeno vadovaujama komisija, turinti nušviesti padėtį dėl berniukų ir mergaičių lytinio išnaudojimo Katalikų Bažnyčioje.

Ispanijos Katalikų Bažnyčia, daug metų kategoriškai atsisakanti atlikti savo pačios tyrimą, nedalyvavo ir šiame nepriklausomame tyrime, tačiau bendradarbiavo pateikdama vyskupijų surinktus dokumentus apie lytinio išnaudojimo bylas.

Vis dėlto augant politiniam spaudimui Bažnyčia pernai vasarį pavedė vienai privačiai teisės firmai atlikti auditą dėl dvasininkų, mokytojų ir kitų su Bažnyčia susijusių asmenų anksčiau ir dabar vykdomo lytinio išnaudojimo. Šis darbas turi būti užbaigtas iki metų pabaigos.

Birželį Ispanijos Bažnyčia nurodė per 2020-aisiais pradėtą skundų teikimo procedūrą aptikusi 927 vaikų išnaudojimo atvejus.

Tačiau geriausiai perkamo šalies dienraščio „El Pais“ 2018 metais pradėtas tyrimas jau atskleidė, kad nuo 1927-ųjų nukentėjo 2 206 asmenys ir kad yra mažiausiai 1 036 įtariami išnaudotojai.

The post Ispanijoje paskelbti nepriklausomos komisijos duomenys apie nepilnamečių išnaudojimą per 80 metų appeared first on LAIKMETIS.

Tarp atskleistų nusikaltimų yra 20 valstybės išdavystės, bendradarbiavimo ir bendrininkavimo su šalimi agresore atvejų, pranešė UST spaudos tarnyba.

Be to, teisėsaugininkai tiria 18 bylų dėl viešo religinės neapykantos kurstymo, taip pat dėl šaunamųjų ginklų pardavimo ir vaikų pornografijos platinimo.

Atlikus operatyvinius ir tyrimo veiksmus, 26 kaltinamiesiems - UOB atstovams buvo pranešta apie įtarimus, o dar 19 nusikaltėlių jau gavo teismo nuosprendžius.

Dėl to du nuteisti kolaborantai dvasininkai buvo iškeisti į ukrainiečių karius, kuriuos rusai laikė nelaisvėje.

Tuo pat metu Saugumo tarnybos iniciatyva buvo panaikinta Ukrainos pilietybė 19 UOB atstovų, turinčių Rusijos pasus ir skleidžiančių prokremliškus naratyvus apie karą Ukrainoje.

UST taip pat uždraudė įvažiuoti į Ukrainą daugiau kaip 177 Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkams.

Vykdomos kompleksinės priemonės siekiant nustatyti visus asmenis, susijusius su ardomąja veikla Ukrainos religinėje aplinkoje karo sąlygomis, - sakoma UST pareiškime.

The post Po Ukrainos saugumo tarnybos tyrimų iškelta keliasdešimt bylų Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkams appeared first on LAIKMETIS.

Mokslai skirti būsimiems dvasininkams, katechetams, choro vadovams ir giedotojams, taip pat ikonų tapytojams rengti. Mokymas bus akivaizdinis ir vyks penktadieniais bei šeštadieniais.

Iš kitų miestų atvykę studentai gyvens Šventosios Dvasios vienuolyno teritorijoje.

Kaip nurodo Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, iš viso į teologijos studijas priimti 82 stojantieji: choro vadovų ir giedotojų skyriuje mokysis 27 asmenys, į ganytojų skyrių įstojo 22 žmonės, į ikonų tapybos ir katechezės skyrius – atitinkamai 17 ir 16 žmonių.

Mokymo procesas tęsis dvejus metus. Bendradarbiaujant su Lenkijos stačiatikių bažnyčios dvasinėmis mokyklomis, ganytojų skyriaus absolventai galės stoti išsyk į antrąjį Varšuvos kunigų seminarijos kursą.

Iki šiol stačiatikių dvasininkai Lietuvoje buvo rengiami bendradarbiaujant su užsienio dvasinėmis mokslo įstaigomis.

Apie planus patiems ugdytis savo dvasininkus Lietuvos stačiatikių arkivyskupija pranešė dar gegužę. Tuomet metropolitas Inokentijus teigė, kad tokį sprendimą paskatino didesnės bažnytinės nepriklausomybės siekis.

Lietuvoje šiuo metu stačiatikius oficialiai vienija viena religinė bendruomenė – Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupija, tačiau paraleliai kuriama ir Konstantinopolio patriarchato struktūra.

Stačiatikiai Lietuvoje yra laikomi viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių.

The post Šventosios Dvasios vienuolyne įvyko stačiatikių dvasininkų rengimo studijų atidarymas appeared first on LAIKMETIS.