The post Kunigai Virgilijus Poškus ir Arnoldas Valkauskas. Akedija appeared first on LAIKMETIS.

Štai čia yra 12 svarbių dalykų, kuriuos visi krikščionys turi žinoti apie šias paslaptingas būtybes iš kitos realybės:

1) Angelai yra visiškai tikri

Angelai nėra tik pamaldus išsigalvojimas ar prietarai: jie yra absoliučiai tikri – tokie pat tikri, kaip jūs ir aš, ir visa kita. Jie aktyviai dalyvauja mūsų pasaulio reikaluose ir atlieka svarbų vaidmenį žmonijos istorijoje (KBK 328).

2) Kiekvienas krikščionis turi angelą sargą

Katekizme cituojamas šv. Bazilijus: „Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą“ (KBK 336).

3) Demonai taip pat yra tikri

Visi angelai pradžioje buvo sukurti geri, tačiau kai kurie angelai pasirinko nepaklusti Dievui. Šie puolę angelai vadinami „demonais“. Pragaras buvo paruoštas kaip vieta demonams (KBK 391 ir t. t.; Mt 25, 41).

4) Dėl žmonių sielų vyksta žiauri dvasinė kova

Demonų pasipriešinimas Dievui yra galutinis ir neatšaukiamas. Tačiau žmonės, bent jau tol, kol gyvena žemėje, vis dar turi pasirinkimą. Tarp angelų ir demonų šiuo metu vyksta įnirtinga dvasinė kova siekiant palenkti žmogaus sielą Dievo link arba nuo Jo atitraukti.

Šėtonas gundė Adomą ir Ievą Edeno sode, o šiandien demonai ir toliau gundo žmones atsitraukti nuo Dievo (KBK 391 ir t. t.)

5) Šv. Arkangelas Mykolas yra Viešpaties angelų armijų vadovas

Šv. Mykolas yra ištikimas angelas, vedantis gerus angelus dvasinėje kovoje su kritusiaisiais angelais. Jo vardas išvertus reiškia „Kas yra kaip Dievas?“. Šis vardas reiškia jo ištikimybę Dievui, kitiems angelams nupuolus (plg. Apr 12, 7).

6) Šėtonas yra puolusių angelų vadovas

Kaip ir visi demonai, pradžioje jis buvo geras angelas, nusprendęs nusigręžti nuo Dievo. Kaip tvarinys, jis lieka baigtinis ir pavaldus Dievo apvaizdai (KBK 391, 395).

Evangelijose Jėzus priešinosi šėtono pagundoms (Mt 4, Lk 4), vadino jį „melo tėvu“, „nuo pat pradžių žudiku“ (Jn 8, 44) ir sakė, kad šėtonas atėjo tik „vogti, žudyti ir naikinti“ (Jn 10, 10).

7) Bet koks įsitraukimas į okultinių ar demoniškų jėgų praktikas yra labai nuodėmingas

Demoniškos jėgos yra ne kas kita, o blogis, ir žmonės neturėtų turėti su jais nieko bendra. Bet koks užsiėmimas okultizmu – nesvarbu, ar tai būrimas, horoskopai, aiškiaregystė, mediumai ir t. t. (KBK 2116-2117).

8) Egzorcizmas tebėra aktyviai Bažnyčios praktikuojamas

Evangelijose Kristus ir jo apaštalai nuolat atvirai kovoja su demonais, dažnai išvarydami juos iš apsėstų asmenų. Bažnyčia tęsia šį dvasinės kovos veiksmą sielų labui.

Mažasis egzorcizmas yra įtrauktas į krikšto apeigas. Demoniško apsėdimo atveju kunigai, turėdami specialų savo vyskupo leidimą, gali atlikti iškilmingą egzorcizmą (KBK 1237, 1673, 550).

9) Mes taip pat galime dalyvauti dvasinėje kovoje per maldą bei kitas dvasines praktikas

Paties Kristaus maldoje „Tėve mūsų“ yra prašymas „išgelbėk mus nuo pikto (-ojo)“. Bažnyčia taip pat ragina melstis į šv. Arkangelą Mykolą. Ši malda aprašyta popiežiaus Leono XIII, ir joje prašoma galutinai įkalinti šėtoną pragare. Pasninkas taip pat tradiciškai buvo ir yra naudojamas kaip dvasinis ginklas.

Tačiau geriausias būdas kovoti su demoniškomis jėgomis yra tiesiog gyventi šventą gyvenimą sekant Kristumi.

10) Daug šventųjų dalyvavo atvirose, net fizinėse kovose su demonais

Šventųjų sumušimas, pasirodymas jiems bauginančiais žvėrimis, skleidžiami baisūs garsai, net daiktų padegimas; apie tai galite sužinoti skaitydami neįtikėtinas šv. Antano Didžiojo, šv. Tėvo Pijaus, šv. Džemos Galgani, šv. Jono Vianiejaus ir šv. Teresės iš Avilos istorijas.

11) Kristus galutinai nugalėjo šėtoną

Savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu Jėzus galutinai nugalėjo šėtono galias. Šis faktas progresyviai reiškiasi Bažnyčios istorijoje iki antrojo Kristaus atėjimo (plg. KBK 550).

12) Kristus yra viso angelų pasaulio Karalius

Jėzus Kristus yra Visatos karalius, tai apima ir dvasinę sritį. Pasaulio pradžioje Kristus sukūrė angelus kaip savo tarnus. Netgi demonai, pasirinkę nepaklusti Dievui, galiausiai lieka Dievo apvaizdos kontroliuojami (KBK 331).

The post 12 kiekvienam krikščioniui žinotinų faktų apie angelus appeared first on LAIKMETIS.

Dažnai sakome, kad gavėnia – tik įrankis ruoštis Velykoms. Tačiau pagal savo esmę ji yra Velykų įžanga. Tai giliausias iškvėpimas, be kurio neįmanoma įkvėpti. Todėl pasninku reikia pasinaudoti, kad atsikratytume nereikalingo balasto – iškvėpti. Ir įgytume tai, kas gali mus užpildyti, – įkvėpti. Trys patarimai padės gavėnią išgyventi autentiškai.

Pirmas: pažvelkite į savo vidų ir atsikratykite šlamšto.

Pasninkaudamas žmogus save apriboja trijose gyvenimo sferose, kurios nėra nuodėmingos, tačiau ir nėra gyvybiškai būtinos: mes nenumirsime, jei paprasčiau ir mažiau valgysime, mažiau miegosime ir labiau apkrausime kūną. Dažnai kasdieniame gyvenime mums stinga motyvacijos, kad apribotume save ir susitelktume į svarbiausius dalykus. Gavėnia kaip tik tam ir skirta: mums suteikiamas laikas ir galimybė pažvelgti į savo vidų.

Gavėnios liturgija teisingai nuteikia ir suteikia toną šiam ypatingam gyvenimo periodui. Pamaldų lankymas, išpažintis, Šv. Komunija skatina skirti daugiau laiko savo vidui.

Palaipsniui imame leistis į gilųjį savo sielos šulinį. Šis nusileidimas reikalauja pastangų, atsargumo, dėmesingumo. Idealiu atveju mes kasmet turime leistis vis gylyn ir gylyn – būtent ten, pačioje gilumoje, slypi ta bjaurastis, kuri mums užstoja Dievą. Savo kasdieniais neteisingais poelgiais mes, patys to nepastebėdami, metame į šulinį – kad ir kaip tai grubiai beskambėtų – savo gyvybinės veiklos padarinius. Ir mūsų užduotis per gavėnią – atverti šulinio dangtį ir išvalyti tai, kas ten susikaupė. Kai tik to imsimės, iškart pajusime atsiradusią vidinę šviesą – dar iki Velykų.

Šia prasme pasninką palyginčiau su revizija. Dažnai namie laikome tai, kas mums nereikalinga, bet gaila išmesti. Tos šlamšto krūvos būna tokios didelės, kad nebetelpa palėpėje. Ir jei kada nors panorėsime įsileisti į namus mylimą žmogų – jam paprasčiausiai nebus vietos. Tuomet jūs lengvai išmesite didžiąją dalį daiktų, kurie anksčiau atrodė būtini. Nes žmogų mylite labiau nei daiktus.

Panašiai ir su mūsų siela: šlamštas – tai mūsų aistros, iškreiptos sielos jėgos, kurios atsidūrė mūsų ego nelaisvėje. Tai nuodėmių magnetas. Nuodėmės kaupiasi, susivelia į kamuoliukus, kliudo dieviškai šviesai patekti į sielą. Pasninko užduotis – tuos kamuoliukus išpainioti, jų atsikratyti – nuversti sielos užgriozdinimus, kad pasiruoštume sutikti Kristų.

Antras: išsilaisvinkite nuo prisirišimų ir aistrų

Pasninkas moko žmogų atgniaužti pirštus, kuriais jis pastoviai bando ką nors sugriebti ir išlaikyti. Pasninkas – paleidimo patyrimas.

Žmogus nuolat blaškosi tarp dviejų priešingybių – turėti arba būti. Kuo daugiau jis turi, tuo labiau stengiasi išlaikyti – ar tai būtų pinigai, ar valdžia, ar žmogiškieji santykiai. Tai išsklaido jėgas ir skaldo širdį.

Ir tuomet atsiranda noras būti – susirinkti širdies gabaliukus, pabėgti nuo fragmentiškumo, vidinio susiskaldymo ir tapti vientisa asmenybe.

Aukso vidurys randamas tada, kai žmogus brangina viską, kas jam duota. Kai žiūri į jam svarbų dalyką ir jame mato ne daiktą, kurį reikia žūtbūt išlaikyti, o veidrodį, atspindintį Dievo šlovę. Tada jis džiaugiasi ne pačiu dalyku, o tuo, kad per jį mokosi atpažinti Dievą. Tokiame turėjime nėra priklausomybės – net jei ši tikrovė prapuola, džiaugsmo šaltinis pasilieka.

Aukso vidurys randamas tada, kai žmogus brangina viską, kas jam duota. Kai žiūri į jam svarbų dalyką ir jame mato ne daiktą, kurį reikia žūtbūt išlaikyti, o veidrodį, atspindintį Dievo šlovę.

Tačiau jei žmogus nuo kažko priklausomas, jis ima tam dalykui tarnauti kaip stabui. Pasninkas yra pasiūlymas jam atsisakyti stabų ir materialiame pasaulyje pabandyti įžvelgti dieviškos šlovės atspindį.

Stabu, priklausomybe dažnai tampa pinigai. Kai materialios gėrybės tampa savitikslės ir suvokiamos kaip nuosavybė, kaip tai, kas teisėtai priklauso jums, reikia sau priminti, kad, pirmiausia, tas gėrybes jums davė Dievas, ir, antra, davė laikinai turėti ir dabar stebi, kaip jomis naudojatės. Svarbiausia – visas lėšas panaudoti Jo garbinimui, grožiui, džiaugsmui ir lavinimuisi – ir per tai kurti santykį su Juo.

Jei žmogus priklausomas nuo apsirijimo aistros, o džiaugsmo ir laimės hormonai gaminasi tik skaniai valgant, ši aistra ypač išryškėja per pasninką. Atsisakydamas mėgstamų patiekalų žmogus greičiausiai nusimins, tačiau netrukus suvoks: be įprasto maisto kiekio gali išbūti ilgiau, nei tikėjosi, svarbiausia nukreipti dėmesį, ką nors dirbti. Taip atkeliauja išsilaisvinimas iš aistrų, kurios sieloje užima vietą, skirtą dieviškajai šviesai.

Trečias: pajuskite džiaugsmą atsivėrus laisvei

Dabar reikia išlaikyti laisvės, kuri atsivėrė sielai atsikračius šlamšto, pojūtį, neprarasti jos, nesileisti užvaldomam šurmulio. Kvėpuokite visa krūtine, vertinkite šias minutes, mėgaukitės jomis. Nebūtina kažką daryti: jei jūs tiesiog vaikščiojate ir apie nieką negalvojate – tai jau teigiamas pasninko poveikis.

Tik nereikia savęs versti veikti, keisti nepasninkinį šurmulį pasninkiniu. Nebandykite savęs užguiti. Pojūtis „ant nervinio priepuolio ribos“ – blogas ženklas: vadinasi, pasninkaujama neteisingai. Vadinasi, žmogus prisiėmė jam neįvykdomus įsipareigojimus. Jei neišlaikysite pusiausvyros tarp įtampos ir atsipalaidavimo, būtino jėgoms atgauti, galima pratrūkti ir save traumuoti – dvasiškai arba fiziškai.

Taip, pasninkas, viena vertus, tarsi užspaudžia mus, sukuria sieloje viršįtampį, o kita vertus – atveria perspektyvą, parodo, kuria kryptimi nukreipti sielos jėgas ir nutiesti kelią Dievo link.

Atminkite: Dievas veikia, padeda, bet mūsų pastangos labai svarbios – be žmogaus noro ir pasiryžimo išspręsti vidinius prieštaravimus, atsikratyti polinkių niekas neįvyks. Dievas negali mūsų paversti šventais per prievartą, bet visada nušvies mūsų sielą savo šviesa.

Iš rusų k. vertė Juozas Kamenskas

The post Trys patarimai gavėniai appeared first on LAIKMETIS.