Ir knyga, ir manasis straipsnis pasirodė tokiu metu, kai ir mūsų šalyje ši atšaukimo kultūra atsiskleidė visu gražumu – kilus skandalui dėl LRT vadovybės vykdyto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės ir žurnalisto Virginijaus Savukyno persekiojimo.

pastarieji į viešumą iškilę atvejai yra tik ledkalnio viršūnė, o persekiojimas už pažiūras Lietuvoje paplitęs kur kas labiau nei daugelis galvoja.

Šie įvykiai tarsi patvirtina – naujoji persekiojimo už pažiūras kultūra jau ir Lietuvoje. Tačiau pastarieji į viešumą iškilę atvejai yra tik ledkalnio viršūnė, o persekiojimas už pažiūras Lietuvoje paplitęs kur kas labiau nei daugelis galvoja.

Nauja nacionalinio transliuotojo funkcija – cenzūra?

Neseniai viešojoje erdvėje nuvilnijo skandalas, kuomet Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) kreipėsi į atsakingus Vilniaus universiteto asmenis, informuodama apie mobingo situaciją ir nepagrįstą persekiojimą, taikomą LŽS narės, žurnalistės ir šio universiteto dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės atžvilgiu, kurį vykdė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė dėl J. Mažylės dalyvavimo vienoje „netinkamoje“ laidoje.

Maža to, LRT etikos kontrolierė apkaltino žurnalistą, laidų vedėją Virginijų Savukyną pažeidus tris etikos kodekso straipsnius, o LRT administracija pasiūlė skirti jam nuobaudą už tai, kad jis savo feisbuko paskyroje paskelbė įrašą, kuriame kritikavo teisingumo ministrę Eveliną Dobrowolską dėl veiksmų advokato Igno Vėgėlės atžvilgiu.

LŽS vadovas Dainius Radzevičius dėl pastarosios situacijos negalėjo sulaikyti nuostabos: „Aš negalėjau įsivaizduot, kad yra taip blogai, nes Visuomenės informavimo įstatyme yra pakartota konstitucinė nuostata apie galimybę kritikuoti valdžią, tik dar patikslinta, kad žmogų draudžiama persekioti už kritiką.“

Situaciją LRT gerai apibendrino Laisvos visuomenė instituto (LVI) valdybos narė ir teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė: „LRT nekritikuoja tų, kurie priima visai visuomenei svarbius sprendimus, bet cenzūruoja, vykdo tendencingus tyrimus ir kitomis priemonėmis siekia diskredituoti tuos, kurie kritikuoja sprendimų priėmėjus.“

Atrodo, kad šis J. Mažylės ir V. Savukyno persekiojimas daugybei lietuvių buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, parodęs, kad persekiojimas dėl pažiūrų prasidėjo ir Lietuvoje.

Atrodo, kad šis J. Mažylės ir V. Savukyno persekiojimas daugybei lietuvių buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, parodęs, kad persekiojimas dėl pažiūrų prasidėjo ir Lietuvoje. Tačiau toks persekiojimas mūsų šalyje jau seniai yra gana įprastas. Jis ne visada atviras ir dažniausiai nepasiekia viešosios erdvės. Prisiminkime kelis plačiau nuskambėjusius atvejus, kurie gerai iliustruoja atšaukimo kultūros Lietuvoje mastą ir pobūdį.

Akademinės erdvės valymas nuo klasikinio mąstymo

Bene akivaizdžiausias ir labiausiai nuskambėjęs persekiojimo už pažiūras akademinėje erdvėje atvejis – prof. Vytauto Radžvilo išgujimas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI).

Profesorius čia magistro studentams ne vienerius metus dėstė aukšto intelektualinio lygio Europos idėjos kursą, į kurį studentai, norėdami paklausyti, verždavosi net iš kitų kursų ir programų.

Tačiau 2017 m. 9 studentai kreipėsi į TSPMI administraciją su skundu, kuriame nurodė, kad dėstytojo „euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“ ir reikalavo kursą iš privalomo paversti pasirenkamu.

Akivaizdu, kad tai buvo atvirai ideologinė kritika už „neteisingą“ nuomonę, tačiau prašymą administracija patenkino ir kursas paverstas pasirenkamu, nors buvo būtinas deklaruojamiems magistro programos tikslams – supažindinti su Europos idėjos raida.

Administracijos nepaveikė net tai, kad 20 kursą baigusių TSPMI alumnų pasirašė kreipimąsi palikti kursą privalomu (apie šio kreipimosi svarstymą jie net nebuvo informuoti ir negavo atsakymo). Studentus skundui suagitavo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje dirbusi kurso seniūnė, tai dariusi semestrui, kuriame dėstytas kursas, dar net neprasidėjus. Ji iš anksto „žinojo“ kurso trūkumus.

Vėliau paaiškėjo ir tai, kad pati administracija dar prieš prasidedant semestrui siūlė studentams rašyti prašymus dėl individualaus studijų plano, kad tik nereikėtų klausytis V. Radžvilo paskaitų.

Galiausiai prof. Radžvilas buvo visiškai išstumtas iš VU TSPMI.

Galiausiai prof. Radžvilas buvo visiškai išstumtas iš VU TSPMI, kur daugybę metų dėstė ne tik magistro studentams, bet dar ir klasikinę politinę filosofiją pirmakursiams. Kadangi pats baigiau šį institutą, puikiai žinau, kad prof. Radžvilo paskaitos buvo pačios populiariausios, joms lankomumu net iš tolo neprilygo joks kitas kursas. Jos studentams darydavo tokią įtaką, kad kai kurie kiti TSPMI dėstytojai ir administracija net ir neslėpdavo, jog po to labai sunku „studentus pakreipti į kitokias (suprask – progresyvias) pažiūras“.

Radžvilas buvo didžiulė kliūtis, kurią galiausiai pavyko pašalinti. Kadangi skundą pasirašę studentai net neslėpė, kad jiems užkliuvo profesoriaus „neteisingos“ pažiūros, o administracijai toks pagrindas pasirodė pakankamas, to neišeina vadinti niekaip kitaip, kaip itin iliustratyviu Lietuvoje vešinčios atšaukimo kultūros pavyzdžiu ir nuosekliu administracijos pastangų pašalinti neįtikusį dėstytoją rezultatu.

Kad ši atšaukimo kultūra veikia būtent krikščionišką arba klasikinę pasaulėžiūrą turinčių asmenų atžvilgiu, iliustruoja dar viena aplinkybė iš VU TSPMI gyvenimo. Dar 2010 m. TSPMI pradėjo dirbti Natalija Arlauskaitė, kuri dėstė socialines teorijas, nors pagal išsilavinimą yra rusų filologė, o jokių publikacijų sociologijos srityje neturėjo. N. Arlauskaitė dėstė vadinamąją kritinę teoriją (neomarksizmą) ir pasižymėjo skandalingu dėstymu, pavyzdžiui, per paskaitas rodydavo vaizdo įrašus su nuogais translyčiais. Dėl Arlauskaitės dėstymo tuomet net 60 (ne 9!) studentų kreipėsi į TSPMI administraciją, ir ne dėl dėstytojos pažiūrų, o dėl kompetencijos.

Tačiau TSPMI administracija ne tik neatsižvelgė į studentų kreipimąsi, jie (kaip ironiška) dar ir buvo apkaltinti „puolimu dėl dėstytojos pažiūrų“. Vėliau N. Arlauskaitė tapo profesore ir ėmė vadovauti vienai iš magistro programų. Akivaizdu, kad už „progresyvias“ pažiūras atlyginama, o už klasikines – baudžiama.

Akivaizdu, kad už „progresyvias“ pažiūras atlyginama, o už klasikines – baudžiama.

Galima būtų sakyti, kad doc. dr. J. Mažylės ir prof. V. Radžvilo atvejai – tik pavieniai ir neparodantys akademiniame pasaulyje vyraujančios tendencijos. Problema ta, kad dauguma atvejų neiškyla į viešumą dėl pačių nukentėjusiųjų nenoro.

Straipsnio autorius žino dar bent kelis universitetuose dėl savo pažiūrų skaudžiai nukentėjusius profesorius ar mokslų daktarus, kurie, deja, atsisakė viešinti savo pavardes. Dažniausiai dėstytojų ir tyrėjų atleidinėjimai dangstomi formaliai teisėtais būdais, bet kaip tyčia, atsisakoma klasikinį mąstymą atspindinčių kursų, ir visada randama vietos visokiems „progresyviems“, nišiniams kursams.

Be to, vieša paslaptis, kad jauniems asmenims apskritai darosi sunku pradėti mokslinę veiklą ir patekti į akademinę bendruomenę, jeigu pasirenkama „pažangaus“ požiūrio neatitinkanti tyrinėjimų sritis ir mokslinio darbo tema.

Spaudimas tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą

Prieš porą metų svetainėje Lrytas.lt pasirodė publikacija „Diskriminaciją dėl savo orientacijos patyręs Marius po 10 metų ryžosi parašyti laišką jį įskaudinusiai mokytojai“, kuriame esą atskleidžiama liūdna LGBT moksleivių realybė.

Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinei sąjungai pasigilinus į situaciją, pasirodė, kad diskriminaciją ir persekiojimą patyrė visai ne moksleivis, o būtent jį neva skaudinusi mokytoja. Taip pat tapo akivaizdu, kad tai buvo viena iš tų „graudžių“ publikacijų, kuri neturi nieko bendro su realybe, bet puikiai veikia keisti viešajai nuomonei, stengiantis prastumti vienos lyties sąjungas šeimai prilyginančius įstatymus.

Taip pat tapo tai buvo viena iš tų „graudžių“ publikacijų, kuri neturi nieko bendro su realybe, bet puikiai veikia keisti viešajai nuomonei.

Pasidomėjus giliau, pasirodė, kad tikybos mokytoja Sigrida Norvaišienė tiesiog ramiai pristatė Katalikų Bažnyčios mokymą homoseksualių santykių atžvilgiu, bet nebuvo jokių įrodymų, kad būtų bent vieną kartą įžeidžiai atsiliepusi apie pačius asmenis.

Tuo tarpu buvęs mokinys į jos privatų telefono numerį ėmė siuntinėti privačias žinutes, siuntė kunigus ir kitus tikinčiuosius žeminančius vaizdo įrašus, dalinosi vaizdais iš gėjų paradų, tyčiojosi iš pačios mokytojos ir vadino ją homofobe, tamsuole ir kt.

Šis atvejis gal ir nebūtų vertas plataus aptarimo, nes yra gana buitinis, bet tai, kaip skubiai puolama nuteisti krikščionę, net nepaklausiant jos versijos ir nesutinkant publikuoti jos atsakymo, ir tai, kad aklai tikima LGBT versija be jokių įrodymų, rodo tendencingą spaudimą tikybos mokytojams „švelninti“ Bažnyčios mokymą, pamokų metu vengti „kontroversiškų“ temų, nes kitaip teks viešai „atgailauti“ prieš visą Lietuvą viešojoje erdvėje, o dėl žurnalistų spaudimo - ir prieš mokyklos vadovybę.

Tokia baimės atmosfera kuriama, pavyzdžiui, ir anoniminėmis publikacijomis, kaip visai neseniai vienoje svetainėje pasirodžiusi „Kunigo kalba vienoje sostinės mokykloje be žado paliko ir tėvus: „Sunkiai galvoje tilpo“. Joje, neįvardinant nei konkrečios mokyklos, nei konkretaus kunigo, nei pateikiant kokių nors įrodymų, piktinamasi, kad vienas kunigas vienoje mokykloje pasakė prieš LGBT ideologiją nukreiptą kalbą. Tokių publikacijų, kuriose juodinami kunigai ar tikybos mokytojai, bet nepateikiami jokie konkretūs faktai, atsiranda reguliariai, ir akivaizdus jų tikslas – kurti baimės atmosferą.

Tokių publikacijų, kuriose juodinami kunigai ar tikybos mokytojai, bet nepateikiami jokie konkretūs faktai, atsiranda reguliariai, ir akivaizdus jų tikslas – kurti baimės atmosferą.

Prisiminkime ir kitą labai plačiai pagarsėjusį atvejį, kuomet Kretingos katalikiškoje (!) Pranciškonų gimnazijoje jos kapelionas br. Paulius Vaineikis OFM šv. Mišių (!) metu išsakė Bažnyčios mokymą apie LGBT ideologiją ir homoseksualizmą.

Katalikiškos gimnazijos šv. Mišiose per pamokslą išsakyta katalikiška pozicija tuomet užkliuvo žiniasklaidai, o po išpūsto didelio skandalo brolis Paulius buvo atleistas iš gimnazijos kapeliono pareigų.

Nors brolis nepabūgo ir nepuolė „atgailauti“, katalikiškoji gimnazija pabūgo ir pasidavė minios teismui. Baimės atmosfera veikia. Nuo to laiko gimnazija neabejotinai tapo „apvalyta“ nuo LGBT ideologijai pavojingo turinio ir „sušvelnino“ Bažnyčios mokymą, nenorėdama dar vieno skandalo.

Nuo to laiko gimnazija neabejotinai tapo „apvalyta“ nuo LGBT ideologijai pavojingo turinio ir „sušvelnino“ Bažnyčios mokymą, nenorėdama dar vieno skandalo.

Dar vienas, kiek senesnis, bet irgi iškalbingas pavyzdys – Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės atvejis. 2017 m. viena mokinė paviešino pamokoje rodytas skaidres, kuriose homoseksualumas pateikiamas kaip iškrypimas ir dalijamasi keliais statistiniais faktais apie homoseksualius lytinius santykius.

Mano manymu, mokytoja čia peržengė ribas ne todėl, kad pateikė neva klaidingą informaciją. Apie tokius nepadorius dalykus mokiniams apskritai nederėtų kalbėti. Ji buvo užsipulta dėl to, kad neva pristatė klaidingą informaciją, žeidžiančią ir šmeižiančią LGBT bendruomenę.

Nors pateikiant informaciją ir buvo suklysta, bet kilo klaidai neadekvati reakcija, įvairių žinomų asmenų ir net švietimo ministrės reikalavimai mokytoją atleisti ir niekada „nebeprileisti prie vaikų“, neatlikus jokio tyrimo iš karto mokytojai pritaikyti griežčiausias sankcijas.

Nenorėta girdėti apie tai, kad nustačius, jog mokytoja Loreta padarė kokį nors nusižengimą, jai neturėtų būti taikomos didesnės sankcijos nei už analogiškus veiksmus (netikslios, šokiruojančios, perteklinės, vienpusiškos informacijos pateikimą), už kuriuos būtų taikomos kitų dalykų mokytojams. Ji juk a priori kalta vien dėl to, kad moko „neprogresyvios“ tikybos.

Žinoma, ir čia buvo siekiama visuomenėje kurti laisvą mąstymą ir žodį stingdantį efektą. Ir nors gimnazijos vadovybė tam nepasidavė mokytojai skyrusi tik papeikimą, tačiau jos neatleidusi, pati mokytoja Loreta viešojoje erdvėje pasakė per tikybos pamokas greičiausiai išvis nebekalbėsianti homoseksualumo tema.

Dar vienas priminimas

Visų atvejų viename straipsnyje aprašyti neįmanoma, bet verta priminti dar vieną, parodantį atšaukimo kultūros paplitimą ir efektyvumą.

Štai dar 2016 m. 15 min dienraščio žurnalistai parašė publikaciją apie tai, kad ilgametis tautininkas Julius Panka dirba salės darbuotoju LIDL prekybos tinklo parduotuvėje. Lyg tautininkas ar kandidatas į kažkokią politinę poziciją turi būti bedarbis, o tai, kad žmogus dirba, būtų kažkas nuostabaus.

Tai būtų viso labo prastas elgesys žeminant žmogų dėl to, kad dirba sąžiningą darbą ir išlaiko šeimą, todėl aptarinėti to čia lyg ir nebūtų verta. Tačiau žinomas žurnalistas Dovydas Pancerovas, pasinaudodamas žurnalistiniu žinomu ir įtaka, viešai kreipėsi į „LIDL Lietuva“ oficialų feisbuko profilį, provokatyviai bandydamas J. Panko politines pažiūras priskirti visam prekybos tinklui, ir klausdamas, ar tokių politinių pažiūrų asmenys gali dirbti jų tinkle.

„Lidl Lietuva“ tada sureagavo adekvačiai – atsakė, kad jų darbuotojai nedarbo metu gali viešai reikšti savo pažiūras ir neleistina tik veikla, prasilenkianti su Lietuvos įstatymais.

D. Pancerovas ir kiti tuomet pasipiktinę sąžiningu žmogaus darbu, matyt, pasijautė esantys aukščiau įstatymo.

Vėliau, praėjus keliems metams, žiniasklaida vėl nusistebėjo, kad J. Panka įsidarbino Kupiškio ligoninės direktoriumi, o žurnalistas Skirmantas Malinauskas, perėmęs estafetę iš D. Pancerovo, vėl viešai ėmė piktintis jo įdarbinimu.

Tada pats J. Panka labai taikliai pakomentavo Lietuvoje pagreitį įgyjantį reiškinį: „Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, vystosi atmetimo, kitaip manančių „nugesinimo”, kultūra. Su tais žmonėmis, kurių pažiūros neatitinka valdančiųjų brukamai pseudokultūrai, tam tikros politinės jėgos bando susidoroti per pačias jautriausias vietas. [...]  Vienuolika metų dirbau vadybininku, o po puolimo į darbą privačiame sektoriuje negalėjau pretenduoti. Netgi dirbti paprastu pardavėju, nes kaipgi ,homofobas' aptarnaus pirkėjus.“

Baimė ir drąsa

Tad matome, kad progresyvieji pašalinimo kultūros entuziastai pasiruošę eiti iki galo – net imtis griauti asmeninius gyvenimus tų, kurie viešai reiškia jiems nepatogias pažiūras. Kartais tai nueina taip toli, kad dorojamasi su asmeniu ne tik jo profesinėje srityje (pavyzdžiui, skelbiant, kad „tokia mokytoja“ negalinti mokyti vaikų), bet ir siekiama, kad žmogus apskritai negalėtų dirbti jokio darbo (net salės darbuotojo prekybos centre).

Akivaizdu, galutinis atšaukimo kultūros tikslas – sukelti baimės atmosferą.

Akivaizdu, galutinis atšaukimo kultūros tikslas – sukelti baimės atmosferą. Konkretus pašalinamas asmuo nėra jos galutinis taikinys. Galutinis taikinys yra kiti „neteisingai“ mąstantieji, kurie turi susiprasti ir susipranta, kad, jeigu neteisingai kalbės, sulauks tokio paties likimo – pašalinimo.

Ši sistema veikia labai efektyviai – kiek dar būtų galima papasakoti viešumos nepasiekusių persekiojimo atvejų, jeigu tik persekiojamieji sutiktų jais pasidalinti! Bet dažniausiai sulauki atsakymo apie nenorą viešintis, nenorą atskleisti savo pavardės ir t. t.

Žinoma, kelias „atgal į visuomenę“ visada lieka – tai „vieša atgaila“, savo žodžių išsižadėjimas, atsiprašymas ir pažadas „daugiau taip nebedaryti“. Kaip dažnai mums tenka stebėti tokį apgailėtiną savęs atsisakymą, atsiprašinėjimą už tiesą, tvirtinimą, kad vieno ar kito teiginio nenorėjau pasakyti, buvau ne taip suprastas...

Kalno pamoksle Jėzus labai gražiai ir paguodžiančiai įvardina, kas laukia persekiojamųjų dėl tiesos: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 10-12)

Vis dėlto Apreiškimo knygoje skaitome, kas laukia bailių: „Bet bailiams, netikintiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.“ (Apr 21, 8) Iškalbinga, kad bailiai čia įvardinami pirmoje vietoje.

Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

Tad turėkime drąsos. Lietuvoje atšaukimo kultūra kol kas dar veikia neformaliai, bet greičiausiai ateityje reikės bylinėtis teismuose, dėl savo pozicijų gynimo patirti daug finansinių išlaidų.

Tai nuspėdama, Lietuvoje Krikščionių profsąjunga paskelbė apie telkiamą finansinį fondą, kurio lėšos būtų naudojamos šviečiant, informuojant ir apjungiant visuomenę bei ginant įvairių profesijų krikščionis, kurie susidurs su persekiojimu dėl savo įsitikinimų. Tai bus daroma teikiant jiems teisinę ir finansinę pagalbą.

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

The post Marius Parčiauskas. Apie baimės atmosferą ir atšaukimo kultūrą Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Lenkija perspėjo, ką „Nord Stream" reiškia energetinei priklausomybei ir kas iš tikrųjų yra Putino Rusija, bet niekas nenorėjo klausytis. Dabar turime karą ir precedento neturinčią energetikos krizę. ES pagaliau atsibudo ir pamatė, kad jau per vėlu. Ar kas nors prisiima atsakomybę už šį aklumą?

Taip, Ursula von der Leyen yra sakiusi, kad ES turėjo išklausyti Lenkiją, kol dar nebuvo per vėlu. Tai tiesa; kažkas turėtų atsakyti už politines pasekmes. Tačiau matome, kad Europos vadovai šiuo klausimu remia vieni kitus. E. Macronas vis dar sako, kad negalima izoliuoti tokio lyderio kaip V. Putinas. Scholzas primygtinai reikalauja atkurti normalius santykius su Rusija po karo. Problema ta, kad save vadinantys ES lyderiai vis dar nesupranta, kad Rusija yra blogio imperija, ir jie turėtų tai suvokti. Akivaizdu, kad jie nepatyrė Antrojo pasaulinio karo padarinių, kaip Lenkija ir tai suprastų tik tuo atveju, jei Rusija juos užpultų. Susidaro įspūdis, kad jiems reikia tam tikro šoko, kad suprastų realybę, nes šiuo metu Rusiją jie laiko pajamų šaltiniu, verslo partnere. Jie nesupranta, kad su Rusijos meška verslo nesudarysi, nes anksčiau ar vėliau ta meška tave užmuš.

Vos prieš mėnesį lankėtės Iziume, kur buvo ekshumuota daugiau kaip 400 kūnų. Net šių baisybių akivaizdoje daugelis Europos politikų vis dar pasisako už teritorijų perdavimą Putinui mainais į taiką. Ar tai naivumo, ar noro grįžti prie įprastos veiklos rezultatas?

Akivaizdu, kad jie nori grįžti prie verslo su Rusija, tačiau reikėtų prisiminti, kad karas Ukrainoje neprasidėjo prieš dešimt mėnesių, o prieš daugelį metų. Pavyzdžiui, kai 2008 m. Rusija užpuolė Gruziją, niekas nereagavo. Problema ta, kad niekas nepasikeis, jei Europoje nepasikeis politiniai lyderiai.

Europos Sąjunga inicijavo įvairias sankcijas, kad smogtų Rusijos ekonomikai, tačiau ji neskyrė dėmesio tokiems verslams kaip deimantų rinka tarp Belgijos ir Rusijos. Ar tai nėra dar vienas ES veidmainystės ir dvigubų standartų įrodymas?

Deimantai - tik vienas iš pavyzdžių. Tiesa ta, kad šiuo metu nematau, jog ES imtųsi kokių nors realių veiksmų. Jie skelbia pareiškimus, kuriuose smerkia Rusiją ir įspėja, kad ji turės sumokėti už pasekmes. Tačiau kokias pasekmes jie turi omenyje? Kodėl deimantų rinkai netaikomos sankcijos? Daug žodžių, bet labai mažai veiksmų. Su tokiais lyderiais nematau Europos ateities. Rusijos įtaka stipri. Yra tiek daug lobistų, tiek daug agentų, ir niekas nieko nedaro.

Tie, kurie bandė pasmerkti Lenkiją, tie, kurie mums dėstė apie demokratiją, teisinę valstybę ir skaidrumą, yra tie, kurie ėmė pinigus maišais

Dabar turime korupcijos skandalą Europos Parlamente, kuris kenkia visai ES struktūrai. Putinas iš to tikrai juokiasi. Tie, kurie bandė pasmerkti Lenkiją, tie, kurie mums dėstė apie demokratiją, teisinę valstybę ir skaidrumą, yra tie, kurie ėmė pinigus maišais. Tokia yra šios institucijos veidmainystė. Ir kalbame ne tik apie narius, bet ir apie jos pirmininko pavaduotoją Evą Kaili. Asmenį, kuris į šias pareigas pateko todėl, kad buvo rekomenduotas, o paskui daugelį metų toleruojamas. Manau, kad tyrimas turėtų būti sutelktas į jos asmeninius ryšius parlamente, nes tai atskleis su tuo susijusių asmenų pavardes. Baisu, kad per karą, kuris turi įtakos visam pasauliui, kai kuriems rūpėjo tik pasipildyti savo kišenes.

Šis skandalas buvo pavadintas "Katargeitu", tačiau panašu, kad daugelis šių kyšių atkeliavo iš Maroko. Ar tai galėtų paaiškinti Europos politiką, pagal kurią Maroko „žaliajam" žemės ūkiui skiriamos didžiulės subsidijos, dėl kurių ir toliau daroma žala ES narei Ispanijai?

Manau, kad „Katargeitas" taps „Marokogeitu". Tai labai rimtas klausimas, nes „Qatargate" visų pirma buvo bandymas pasinaudoti Pasaulio futbolo čempionatu Kataro įvaizdžiui pagerinti. Tačiau jau daugelį metų ES yra priimtas strateginis sprendimas remti Maroką. Tai daug rimčiau nei Kataras. Turime pažvelgti į balsavimus, kalbas parlamente, kad pamatytume, kas gali būti susiję. Pavyzdžiui, Komisijos pirmininko pavaduotoja Kaili balsavo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitete (LIBE), nors nebuvo šio komiteto narė. Turime išsiaiškinti, kas priklauso marokiečių lobistams. Turime sekti pinigus; visada sekite pinigus.

Nepaisant šio skandalo ir karo, ES yra partijų, apsėstų šantažuoti Vengriją ir Lenkiją ir taikyti sankcijas remiantis teisinės valstybės mechanizmu, kurį kai kas vadina „kairiųjų taisyklėmis".

Tai absoliuti tiesa. Tai teisinė valstybė, į kurią žvelgiama iš kairiųjų pozicijų. Šis šantažas mūsų nepalauš. Mums nerūpi pinigai. Mums jų reikia, kaip ir visiems kitiems, bet jie nėra mūsų tikslas, jie nėra mūsų nacionalinio gyvenimo centras. Mes neketiname parduoti savo suvereniteto už eurus. Jie mano, kad mes mąstome kaip jie, kad mūsų mentalitetas toks pat kaip jų: orientuotas tik į pinigus. Tačiau mes galvojame ne tik apie tai, bet ir apie savo istoriją. Mes išgyvenome padalijimus, 123 metus neegzistavimo žemėlapyje, komunizmą, Hitlerį ir Antrąjį pasaulinį karą. Ir jie mano, kad gali mus šantažuoti. Tai pokštas!

Jie turi tik finansus, o mes turime finansus, istoriją, emocijas ir pasididžiavimą

Jie negali šantažuoti lenkų tautos, nes mes turime 1000 metų istoriją ir esame išdidi tauta. Jie negali mūsų paliesti. Jie negali pakenkti mūsų ekonomikai, nes mūsų nedarbo lygis yra mažiausias Europos Sąjungoje. Jie turi tik finansus, o mes turime finansus, istoriją, emocijas ir pasididžiavimą.

Vienas iš dažniausių kaltinimų Lenkijai buvo tas, kad ji yra ksenofobiška, tačiau jūs priėmėte daugiau kaip 1,5 mln. ukrainiečių pabėgėlių - tai didžiausias pabėgėlių priėmimas Europoje. Ar sulaukėte paramos iš ES?

Ne, paramos nebuvo daug. Reikia nepamiršti, kad mūsų sieną kirto apie septynis milijonus žmonių. Lenkijoje nėra pabėgėlių stovyklų. Visi šie žmonės apgyvendinti privačiuose namuose ir mūsų infrastruktūroje. Tai įrodo du dalykus. Pirma, Lenkija yra atvira valstybė. Antra, tai įrodo, kad buvome teisūs, kai 2015 m. pasakėme „ne" nelegaliai migracijai. Pagal tarptautinę teisę pabėgėlis yra asmuo, bėgantis iš šalies, kurioje vyksta konfliktas, į artimiausią šalį. Ukrainiečiai yra pabėgėliai, tačiau marokiečiai, afrikiečiai ir sirai nėra pabėgėliai - jie yra nelegalūs migrantai. Buvome teisūs, kai 2015 m. tam prieštaravome ir kai atsisakėme kvotų sistemos. Akivaizdu, kad po metų vėl esame teisūs.

Daug kartų tai kartojau Europos Parlamente, ragindamas kitus: „Būkite kaip Lenkija". Sustabdykite nelegalią migraciją, nustokite užsiimti verslu su Putinu ir būkite drąsūs bei išdidūs kaip Lenkija.

„Būkite drąsūs, būkite kaip Lenkija", - tokie buvo Jūsų žodžiai Europos Parlamente?

Tai tiesa. Toks yra mano gyvenimo šūkis: „Būkite kaip Lenkija". Per daugelį metų yra daug pavyzdžių, kai Lenkija buvo ir tebėra teisi.

Ar nemanote, kad didelė daugelio Vakarų šalių problema yra drąsos ir tikėjimo savimi trūkumas?

Pasitikėjimas savimi yra labai svarbus tautai, o daugeliui jo trūksta. Lenkija jo turi, nes patyrėme sunkių išgyvenimų. Suprantame, ką reiškia suverenitetas, ir mokame švęsti kiekvieną laisvės akimirką. Kaip sakė Jonas Paulius II: Jonas Paulius II sakė: „Laisvė neduodama visiems laikams, už ją reikia kovoti kiekvieną dieną."

Negalima būti bailiu, jei nori išgyventi šiame pasaulyje

Net ir taikos laikais suprantame, kad suverenumas ir laisvė nėra savaime suprantami dalykai. Jas galima atimti, todėl geriau būti protingam, kol jų nepraradai, kol nebuvai užpultas. Suprantame, kas yra Rusija, ir kad turime būti stiprūs, protingi, pasiruošę ir tikėti savimi. Negalima būti bailiu, jei nori išgyventi šiame pasaulyje. Todėl lenkai yra drąsūs, protingi ir išdidūs.

Esu vieno iš prakeiktų kareivių, kurie 1945 m. netikėjo, kad karas baigėsi, anūkas. Mano senelis pasislėpė miške ir tęsė karą prieš komunistus. Tai įaugę į mūsų kraują. Kiekvienoje Lenkijos šeimoje kada nors netolimoje istorijoje buvo kovotojas už laisvę. Tai mūsų paveldas.

The post Dominik Tarczyński. Būkite drąsūs, būkite kaip Lenkija appeared first on LAIKMETIS.

Katerina, Graikijoje gyvenanti jauna filipinietė, kalbėjo apie abejones, su kuriomis, ypač dabartiniais laikais gyvenantis jaunas žmogus susiduria tikėjimo kelyje. „Norėčiau jums ir visiems pasakyti: nebijokite abejonių, nes jos nereiškia, kad jums trūksta tikėjimo“, – atsakė Pranciškus. „Priešingai, abejonės yra „tikėjimo vitaminai“. Jos padeda jį sustiprinti, padaryti tvirtesnį, sąmoningesnį, laisvesnį, brandesnį, padeda kiekvieną dieną tęsti tikėjimo kelionę.“

nebijokite abejonių, nes jos nereiškia, kad jums trūksta tikėjimo.

„Tikėjimas –  tai kasdienė kelionė su Jėzumi. Jis mus paima už rankos, lydi, drąsina, o  kai parkrentame, pakelia.“ Tikėjimo kelionę popiežius palygino su meilės istorija. Kaip meilės istorijoje, taip ir tikėjimo kelyje, tenka užduoti sau klausimų. Ir tai yra gerai, nes klausimai meilės ryšį padaro brandesnį, pakelia į aukštesnį lygmenį.

Popiežius paminėjo ir vieną gana dažną abejonę, kurią reikia ryžtingai atmesti. Kartais nesusipratimų ar gyvenimo sunkumų akivaizdoje, vienatvės ar nusivylimo akimirkomis gali pasibelsti į širdį mintis: „Gal aš esu niekam tikęs? Gal aš niekam nereikalingas?“ „Brangūs bičiuliai“, – sakė Pranciškus, – „tai pagunda, kurią reikia atmesti. Turime Tėvą, kuris mus globoja ir niekada nenustoja mūsų mylėti. Nepaisant mūsų silpnumo ir nuodėmių, esame jo vaikai. Jo meilė mums yra amžina.“ Ir tai nuostabu! Gyvenkite šia nuostaba, visada ją turėkite širdyje, ragino Pranciškus jaunimą.

Turime Tėvą, kuris mus globoja ir niekada nenustoja mūsų mylėti. Nepaisant mūsų silpnumo ir nuodėmių, esame jo vaikai. Jo meilė mums yra amžina.

Popiežius taip pat prašė visada su nuostaba ir dėkingumu atsiminti Dievo gailestingumą ir mums nuolat teikiamą atleidimą. „Visada į mus žvelgia jo tėviškas veidas, visada jis mums sugrąžina ramybę. Jis mus pastato ant kojų, išlieja mums savo meilę ir apkabina, sunaikina mūsų padarytą blogį, vėl leidžia suspindėti mumyse glūdinčiam grožiui, kurio pagrindas yra tai, jog mes esame jo mylimi vaikai. Neleiskime, kad tingumas, baimė ar gėda atimtų iš mūsų atleidimo lobį. Visada mus testebina Dievo meilė!“

Graikė jaunuolė Ioanna savo liudijime kalbėjo apie kitų žmonių – artimųjų, tikinčiųjų bendruomenės, visos visuomenės, taip pat jos paribiuose gyvenančių žmonių, svarbą tikėjimo kelyje. Iš tiesų būtent taip mes pažįstame Dievą, atsakė į jos liudijimą Pranciškus. „Norint pažinti Dievą, neužtenka turėti aiškias idėjas, bet reikia eiti pas jį savo gyvenimu. Galbūt dėl to tiek daug žmonių Dievo nepažįsta, nes girdi tik pamokslus ir kalbas. O juk su Jėzumi susipažįstame visų pirma per konkrečius žmones, per jų veidus.“

Norint pažinti Dievą, neužtenka turėti aiškias idėjas, bet reikia eiti pas jį savo gyvenimu.

Taip pat ir dalijimasis žinia apie Jėzų ir jo meile vyksta per bendravimą su kitais žmonėmis. Popiežius ragino nesitenkinti tik virtualiais susitikimais, bet ieškoti tikro gyvo bendravimo, ypač su tais, kuriems reikia mūsų pagalbos, nesiekti matomumo, bet kitiems nematant daryti gerus darbus. „Tai bus originalu ir revoliucinga“. Daugelis žmonių šiandien yra pasinėrę į socialinius tinklus, bet iš tiesų jie yra nelabai socialūs: yra užsidarę savyje. „Kai jautiesi vienišas, atsiverk; kai kyla pagunda užsidaryti, ieškok kitų“.

Pirmadienio ryto susitikime kalbėjęs jaunasis siras Aboudas pasakojo, kaip jis su šeima bėgo iš Sirijos. „Tavo papasakota istorija – tai tikra mūsų laikų odisėja“, – sakė Pranciškus. Nepaisant viso skausmo, ši istorija liudija ir apie viltį ir drąsą. Kiekvienas didysis gyvenimo pasirinkimas yra iššūkis.

Kai jautiesi vienišas, atsiverk; kai kyla pagunda užsidaryti, ieškok kitų.

Rinktis reiškia susidurti su nežinomybės baime, reikalauja išbristi iš standartizacijos klampynės, nuspręsti paimti gyvenimą į savo rankas. Popiežius prašė jaunimą atsiminti, kad visi mūsų geri sprendimai visada atsižvelgia ir į kitus žmones. Dėl tokių pasirinkimai verta rizikuoti. Reikia svajoti ir siekti, kad svajonės būti įgyvendintos. Tai reikalauja drąsos ir įtraukia kitus. „Šito jums linkiu“, – sakė Pranciškus, – „su mylinčio Dievo pagalba turėkite drąsią viltį.“

The post Popiežius Graikijos jaunimui: turėkite drąsią viltį appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus sveikinimo video žinioje priminė palyginimą apie talentus, papasakotą evangelisto Mato (Mt 25, 14–30). Skaitome, kad „tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis“, o gavęs vieną – jį užkasė. Tuoj po šio palyginimo, priminė Šventasis Tėvas, evangelistas Matas perteikia Jėzaus žodžius apie paskutinįjį teismą: būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome ir praktikavome artimo meilę. Palyginimas apie talentus yra palyginimas apie drąsą, kurios reikia krikščionims.

būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome ir praktikavome artimo meilę.

Jėzus kviečia minią drąsiai panaudoti savo talentus, sugebėjimus, neapsiriboti fatalizmu arba fasadiniu geruoliškumu. Svarbu ne kiek ir ne kokie kiekvieno talentai, bet ar juos vaisingai naudojame. Evangelijos perspektyvoje likti užsidarius, užkonservuoti tai, ką turime yra kelias į pralaimėjimą, kuriame prarasime ir tai, ką turime.

Sugebėjimas išdrįsti, kūrybingumas, drąsa, viltis yra žodžiai, kurie tinka krikščioniškam dvasingumui. Nes „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“

sugebėjimas išdrįsti, kūrybinumas, viltis yra žodžiai, kurie tinka krikščioniškam dvasingumui.

Popiežius pakvietė prisiminti visus tuos, kurie pandemijos metu, sunkiausiais momentais, panaudojo savo talentus, drąsiai ir kūrybingai, kad jų vaisiais galėtų pasinaudoti visi: nuo medikų iki parduotuvių darbuotojų, nuo siuntų pervežėjų iki savanorių ir kunigų, vienuolių. Šiuos žmones pandemijos metu galėjome atskleisti kaip vertingus pakeleivius, kurie įveikė baimę, kai kurie dovanojo savo gyvybę.

„Kas viliasi, tas žino, jog yra dalis kitų sukurtos ir dovanai gautos istorijos, panašiai kaip talentų gavėjai palyginime. Ir taip pat žino, kad šią dovaną turi gerai panaudoti“, – sakė popiežius, kreipdamasis į visus Bažnyčios socialinės doktrinos festivalio dalyvius Veronoje: verslininkus, įvairių profesijų atstovus, institucijų tarnautojus. Jis visiems palinkėjo keisti padėtį ten, kur yra, kad iš krizės išeitume ne blogesni, o geresni.

The post Popiežius Pranciškus: drąsiai naudokime savo talentus appeared first on LAIKMETIS.

Ir žinote ką? Nepamačiau aš ten jokių cerberių, kamantinėjančių apie kovido testus, gpasus, skiepus ar kitokias segregacines baisybes. Prie įėjimo paskambinau, pasakiau, kad labai skauda, kokia maždaug liga, ir kad prašau padėti. Įleido, priėmė, nieko apie kovidą ir gpasą neklausė, testų nedarė. Ir mane, ir pijokus be orientacijos, rastus gal kokiose pakelėse, ir jauną vaikiną, nukritusį iš didelio aukščio, laimei, sąmoningą, tik sulaužytom kojom, ir močiutę, akivaizdžiai sugyventinio kumščiu sugurinta nosim, ir narkomaną su apsvaigusia drauge, kuris bandė persipjauti gerklę ir šlitinėjo po greitosios priimamąjį.

Taigi, visko ten prisižiūrėjau, kaip kokiam seriale, per tą laukimo valandą, bet nemačiau nei medikų abejingumo, nei rūšiavimo, nei nuovargio, nors jų darbas, patys suprantat, tikrai labai atsakingas ir psichologiškai sunkus. Visus malonios sesutės  išklausė, sužymėjo , nukreipė pas specialistus ir, suteikę pagalbą, paskyrę gydymą, pagal situaciją, paleido namo ar nusiuntė į operacinę.

Tai dabar, kai jau skausmai praėjo, kai jau galiu vėl dirbti, rašyti ir džiaugtis gyvenimu, mąstau. Kodėl mes leidžiamės bauginami, pradedant tuo, kad be skiepo neturim šansų išgyventi šiais laikais, net tie, kas yra santykinai jauni ir sveiki, baigiant tuo, kad nepasiskiepiję būsim apleisti ir gulėsim griovyje, be šansų gauti medicininę pagalbą? Kada tapom tokie bailūs, pažeidžiami ir valdomi, vien iš TV ekrano kokiam nors propagandistui pasakius buuuuu?

Manau, jau senokai, gal net iškart, kai dvidešimtam amžiuje pamiršom karus, marus, sibirus ir revoliucijas, ir iš to komfortiško gyvenimo patikėjom, kad esam nemirtingi. Ne tik nemirtingi, bet ir menki. Bedvasiai. Šiaudadūšiai. Bailiai.

Kada paskutinį kartą apie kokį nors žmogų kalbėjot su pagarba, akcentuodami ne jo socialinius nuopelnus, turtus, titulus, bet jo drąsą? Nepamenat? Tai va… Drąsa tapo nebemadinga, dabar madinga drebėt dėl viruso ir girtis, kad tapai saugus, nes susivarei tris dozes, nors esi jaunas ir sveikas, kai tuo tarpu kažkur pasaulyje senoliai negauna to skiepo, nors ir labai jo trokšta.

Drąsa tapo nebemadinga, dabar madinga drebėt dėl viruso ir girtis, kad tapai saugus, nes susivarei tris dozes, nors esi jaunas ir sveikas.

Antikinėje Graikijoje buvo mokoma, kad ne taip baisu yra mirti, kaip baisu yra mirti baimėje, negarbingai, ne oriai. Sofoklio tragedijoje „Antigonė” jos herojė ryžtasi palaidoti žuvusį brolį, nors tai jai draudžiama. Antigonė padaro tai žinodama, kad mirs. Už tokią drąsą karaliaus Kreonto įsakymu Antigonė yra užmūrijama oloje, bet nesigaili to, ką padarė. Ji žino, kad už mirtį daug svarbiau yra išsaugoti žmogiškumą, pakilti virš tos mirties baimės ir išlikti oria.

Tokie buvo Antikos graikai. Tokie buvo pirmieji krikščionys, žuvę su Kristaus vardu lūpose, bet neišdavę savo tikėjimo. Tokie buvo mūsų partizanai, paaukoję gyvybes vardan aukštesnio, Tėvynės laisvės tikslo ir tikėjimo, kad su jais yra Dievas.

O mes, šiuolaikiniai inkubatorių viščiukai, kuo mes tapom savo komforto zonose, iš kurių taip madingai buvom raginami išeiti, kol neužklupo pandemija? Drebam kaip zuikiai įbauginti viruso, bijodami apkabinti artimuosius, teisiam tuos, kurie nesutinka leistis vakcinas ir pasitiki savo sveikata ir Dievo valia. Kas mums pasidarė, žmonės? Ne mano tai mintys apie Antigonę, išgirdau šias įžvalgas viename interviu su rusų šventiku, ir jis dar pasakė labai svarbų dalyką: kad virusas yra labai paslaptingas ir nenuspėjamas, tad panašu, kad šis laikmetis yra mums išbandymas. Mūsų tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, mūsų žmogiškumo ir sugebėjimo pakilti virš žemiausių instinktų ir baimių. Arba mes išlaikysim šį egzaminą, arba ne.

Tad kaskart, kai imate dėl kažko dvejoti, bijoti ar bandyti stoti į valdžios ar teisiųjų pateptųjų iš biudžeto mintančiųjų pusę, paklauskit savęs štai ko. Ar baimė pasirodyti marginaliu, neprogresyviu ar keistu yra didesnė už baimę neišlaikyti žmogiškumo ir pasitikėjimo Dievu egzamino? Ir, patikėkit, labai greit išgirsit atsakymą. Jis ten, giliai širdyje, tik leiskit tai širdžiai kalbėti.

The post Ligita Juknevičiūtė. Didžioji paslaptis, arba ko bijojo Antigonė? appeared first on LAIKMETIS.

Atsimenu, tąkart į Lietuvą skriejo reaktyvinis „džetas“ su Vokietijos transplantologų komanda. Įspūdis begalinis. Mes dar tik Mi-8 teturėjome. O čia visas laineris paskirtas tokiam besąlygiškai kilniam tikslui. Jiems atvykus – buvo atvežtas pacientas į operacinę. Chirurgai jau buvo pasiruošę – persirengę ir nusiprausę.

Pacientą perkeliant staiga sustojo širdis. Akimirksniu mano galvoje prabėgo neviltis – o, Dieve, jie, visa komanda, atskrido iš už 2 tūkstančių kilometrų ir viskas baigėsi. Va taip – ėmė ir baigėsi. Akimirka. Visi stovi ir žiūri į mane. Žinome, kad smegenų mirties atveju medikamentai jau neveikia širdies dažnio. Kaip ir nieko nebelieka. Tik konstatuoti, kad viskas.

Tuo metu dar neturėjome neplakančios širdies donorystės programos, tad išeities kaip ir apčiuopiamos nebuvo. Tačiau tą sekundę prasisuko mintis – pakeisti mirštančio paciento galvos padėtį – ją pabandyti prilenkti. Suveikė. Atsirado retas, bet visgi pulsas. Vokietis, garbus chirurgas ramiai pasakė: „Calm anaesthetist" (angl. ramus anesteziologas). Ir, daugiau nieko nesakęs, ėmėsi to, kas priklauso. Mikliai ir operatyviai. Viskas jiems sekėsi taip, kaip numatyta. Kai pagalvoju – kur ten ramus! Tiesiog momentas neišsprūdus blaškymuisi ir kokiam nors mostagavimuisi. Realiai tai buvo kiek ilgiau užtrukusi baimė.

Su didele pagarba žvelgiu į 13 vyrų ir moterų (beje, tai Marijos skaičius – stebėkite ženklus) iš to aisbergų kraštan atplaukusio „Titaniko“, kurie išdrįso kreiptis dėl partnerystės reikalų svarstymo referendumo keliu. Žinant partijos „aparato“ nuostatas ir iš karto perauklėjimui, o kartu ir pasmerkimui myriop, išvarytą sunkiąją artileriją (tokią liūdnai apgailėtiną, briuseliniais taukais teptą), vėlesnį milžino molinėmis kojomis prezidiumo nurodymą – sveikam žmogui baimės turėtų būti daug.

Dalis iš šių vyrų ir moterų - žinomi profesoriai, garbūs žmonės, kurių jau niekuo nepagąsdinsi. Jie tik sąžinę švarią išlaikė. Visgi daliai šio tryliktuko – tai šeimos išmaitinimo klausimas. Tačiau nieko – su ramumu viskas bus įveikta. Tas tryliktukas (o per balsavimą – ir daugiau) jau ne „Titaniko“ orkestras, nyrantis į pražūtį su visu laivu. Sąžinė rami, ir viskas bus gerai. Panašu, kad laikas lipti į kitą laivą. Iš šio jau aižėjančio konstrukto nieko nebebus.

Tiesa, kaip Vinstonas Čerčilis sakė – dabar tai ne pabaiga, tai net ne pabaigos pradžia, tai galbūt pradžios pabaiga. Laukia ilgas kelias.

Atsimenate, Jonas Paulius II 1978 m. sakė: „Nebijokite!“ Pirmosios jo kalbos žodžiai: „Nebijokite! Atverkite plačiai, atlapokite vartus Kristui. Atverkite jo gelbėjančiai galiai valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas.”

Tad nepamirškite: drąsa - tai ilgiau užtrukusi baimė.

The post Prof. dr. Andrius Macas. Drąsa – tai ilgiau užtrukusi baimė appeared first on LAIKMETIS.

Kaip penktadienį pranešė sostinės savivaldybė, premija bus teikiama birželio 1-ąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Mero premijos vertė sieks tūkstantį eurų.

„Drąsa ir pasiaukojimas yra kiekvieno vilniečio DNR. Šiandien drąsa yra ne tik išgelbėti skęstantįjį, bet ir užstoti silpnesnį nuo patyčių, apginti savo nuomonę, ir daugelis kitų dalykų. Ieškome ir prašome atsiliepti visų, kurie pastebėjo tokį vaiką ar jaunuolį, teikti jo kandidatūrą premijai“, – pranešime cituojamas R. Šimašius.

Nominacijas iki gegužės 20-osios galima teikti adresu drasa@vilnius.lt.

Rašant laiškus, prašoma nurodyti už kokį poelgį ar veiklą siūlomas žmogus nusipelnė apdovanojimo.

M. Dordzikas – drąsus 16-metis, prieš 90 metų, 1931-iųjų balandžio mėnesį, per didįjį Vilniaus potvynį, bandė išgelbėti skęstantį berniuką Vilnelėje. Tačiau ir herojiškai į pagalbą skubėjęs M. Dordzikas, ir į upę įkritęs mažametis Chackelis Charmacas žuvo.

M. Dordziko atminimas įamžintas Maironio gatvėje, netoli tilto į Užupį.

Tai nedidelis, iš tamsaus granito nukaltas paminklas. Jo viršuje yra Aušros Vartų Dievo Motinos reljefinis atvaizdas, o po juo lenkų kalba iškalti žodžiai, skelbiantys, kad 1931 metų balandžio mėnesį netoliese, Vilnios upėje, didvyrio mirtimi, gelbėdamas mažą berniuką C. Charmacą, žuvo Amatų mokyklos moksleivis M. Dordzikas.

The post Drąsiausiam sostinės vaikui ar jaunuoliui bus teikiama M. Dordziko vardo premija appeared first on LAIKMETIS.

Naikinančios ebolos epidemijos akistatoje Kikvitos mieste – šventumo dvelksmas. Laukiama šešių drąsių vienuolių beatifikacijos.

Naikinančios epidemijos, sukrėtusios Kikvito miestą Konge, akistatoje – ypatingas šventumo dvelksmas.  Bergamo Neturtėlių seserų kongregacijos misionierių Floralba Rondi, Clarangela Ghilardi, Dinarosa Belleri, Danielangela Sorti, Annelvira Ossoli, Vitarosa Zorza herojiškų dorybių pripažinimas sustiprina asmeninį liudijimą bendrystėje. Gėris tūkstantmetėje Bažnyčios istorijoje suranda rezonansą erdvėje ir laike.

Šios italės vienuolės, įpratusios kovoti vardan Dievo karalystės, prieš dvidešimt šešerius metus neapleido artimo meilės kelio ebolos viruso grėsmės akivaizdoje, kai šis užpuolė jų misiją Konge. Jos elgėsi pagal steigėjo, kuris netrukus bus kanonizuotas, pal. Luigi Maria Palazzolo rekomendacijas – „ten, kur kiti nepasiekia, aš atliksiu tai, ką galiu“, pasirinkdamos tarnauti vargšams, kurie, kaip dažnai primena popiežius Pranciškus, yra „Kristaus kūnas“.  

Viskas prasidėjo 1995 m. kovo 15 d., kai vienas vyras, vardu Gaspar Menga grįžo karščiuodamas namo iš laukų. Jis gyveno kaime, netoli nuo vienuolių bendruomenės. Po dešimties dienų jis mirė nukraujavęs dėl neaiškios priežasties. Toks pat likimas ištiko jo sūnų, brolį ir kitus šeimos narius.

Per kelias savaites Kikvito ligoninė prisipildė mirštančiųjų. Sesuo Floralba buvo pirmoji misionierė, kuri užsikrėtė, ji pirmoji ir mirė. Seserys pasakojo, kad ji užsikrėtė slaugydama vieną sunkų ligonį. Ji užgeso balandžio 25 d. Paskutinė mirė sesuo Vitarosa. Bendruomenės dienoraštyje ji rašė, kad slaugė seseris, užsikrėtusias baisiu virusu. Ji iškeliavo į Tėvo namus gegužės 28 d., per Kristaus žengimo į dangų šventę.

Medikai gana greitai suprato, kad ebolai išplisti padėjo vietinis paprotys liesti mirusiuosius per laidotuvių apeigas. Todėl buvo paskelbtos naujos saugumo taisyklės laidotuvėms. 1995 m. epidemija per tris mėnesius nusinešė 244 žmonių gyvybes, mirdavo aštuoni iš dešimties užsikrėtusių žmonių.

Vėliau Afrikoje buvo kilę kitų ebolos epidemijos protrūkių. Šiomis dienomis Pasaulio sveikatos organizacija įspėjo 6 Afrikos šalis dėl galimo ebolos protrūkio, nes pranešta apie naujus atvejus Gvinėjoje ir Konge.

Kunigas misionierius Giulio Albanese sekė įvykius 1995 m. Kikvite, jis skelbė jų kroniką Italijos žiniasklaidai, Vatikano radijui. Dvasininkas vėliau lankėsi JAV sveikatos kontrolės centre Atlantoje, bendradarbiavo su amerikiečiais mokslininkais, tyrusiais ebolos protrūkį, ligos mutacijas. Būtent šie mokslininkai gyrė didvyrišką seserų misionierių veiklą Kikvite. Vienas jų, kuris lankėsi Kikvite ir konsultavo kaip suvaldyti epidemiją, sakė: „Šios moterys savo liudijimu padarė tai, kas tuo momentu niekam nebūtų pavykę: gelbėjo žmonių gyvybes su meilės vakcina“. 

The post Vienuolės misionierės Konge, nepabūgusios ebolos viruso, gali tapti palaimintosiomis appeared first on LAIKMETIS.