Pirmiausia popiežius priminė, kad dorybių praktikavimo žmogaus gyvenime klausimas keliamas jau nuo Antikos laikų. Pasak graikų, dorybingas gyvenimas veda žmogų į laimę. Aristotelis parašė savo garsųjį etikos traktatą, skirtą sūnui Nikomachui, norėdamas jį pamokyti laimingo gyvenimo. Nagrinėdamas dorybių temą Aristotelis į vieną pirmųjų vietų iškelia susivaldymo dorybę (enkráteia), t. y. santūrumą, sugebėjimą nepasiduoti maištingoms aistroms, įvesti tvarką širdyje.

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius priminė Katalikų Bažnyčios Katekizmo pateikiamą šios dorybės apibrėžimą: „Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus.“ (n. 1809).

Taigi, susivaldymas – tai saikingumas, sakė popiežius. Nemokantys susivaldyti žmonės yra nepatikimi. Tuo tarpu susivaldantis, nuosaikus žmogus elgiasi apgalvotai, moka gerai pasverti žodžius. Jis apgalvoja, ką sako, neleidžia, kad pykčio akimirka sugriautų santykius ir draugystę.

Popiežius pažymėjo, kad saikingo ir susivaldančio žmogaus sugebėjimas kontroliuoti savo nuotaiką nereiškia, kad jis visada yra ramus ir besišypsantis. Iš tiesų kartais reikia pasipiktinti, bet visada tai reikia daryti tinkamu būdu. Geriau atvirai išsakyti priekaištą, negu susiraukus rūsčiai tylėti. Susivaldantis žmogus sugeba suderinti kraštutinumus: jis tvirtai laikosi neginčijamų principų ir vertybių, tačiau taip pat sugeba būti supratingas visiems žmonėms, parodyti jiems empatiją.

susivaldantis, nuosaikus žmogus elgiasi apgalvotai, moka gerai pasverti žodžius.

Susivaldymas gerai dera su tokiomis evangelinėmis vertybėmis kaip mažumas, santūrumas, nuolankumas. Žmogus, gyvenime taikantis susivaldymo dorybę, džiaugiasi matydamas, kad kiti jį gerbia, tačiau iš kitų sulaukiamos pagarbos jis nepaverčia vieninteliu kiekvieno savo darbo ir žodžio kriterijumi. Jis nesiekia aplodismentų, bet žino, kad jam reikia kitų. Jis yra jautrus, moka verkti ir to nesigėdija, tačiau jis neverkia dėl savęs. Kai ištinka nesėkmės, jis stengiasi vėl pakilti, o kai sulaukia sėkmės, jis ja nesididžiuoja, bet toliau gyvena santūrų gyvenimą.

Galiausiai popiežius paneigė šiandien dažną įsitikinimą, kad susivaldymas ir santūrumas daro žmogaus gyvenimą pilką ir be džiaugsmo. Yra kaip tik priešingai: nuosaikus žmogus labiau sugeba gėrėtis gyvenimo skoniu, buvimu kartu prie stalo, draugyste, žmonių pasitikėjimu, kūrinijos grožiu. „Melskime Viešpatį, kad suteiktų mums šią dovaną: brandos, jausmų brandos ir socialinės brandos dovaną, nuosaikumo dovaną.“ 

The post Popiežius: nemokantys susivaldyti žmonės yra nepatikimi appeared first on LAIKMETIS.

Mus gąsdina ne kokie išsigalvoti fantomai. Mus gąsdina reali šalis ir jos kariauna, tad ir baimė, galima sakyti, ne iš piršto laužta. Aišku, būtų lengva pasakyti, kad tiesiog reikia nebijoti, tačiau mažiausiai dvi priežastys neleidžia ignoruoti Rusijos gąsdinimų.

Viena – politikai bijo, nes mato, kad rusai peržengė daug „linijų“, kurių peržengimo nesitikėjome – jie naudoja konvencijomis draudžiamus ginklus (net prieš civilius), žudo belaisvius, griauna užtvankas, naikina kultūros vertybes, vykdo prievartinį pasų išdavimą, ir t.t. Mes vis dar bandome formaliai traktuoti juos kaip tvarkos pažeidėjus, kurie vėliau sumokės baudas, bet bijome, kaip neprognozuojamų nusikaltėlių. O nusikaltėliai, matydami, kad jų bijomasi, gali ir surizikuoti.

Antra – bijo mūsų viešoji opinija, ji yra savotiškai mūsų pačių primokyta bijoti visko, kas nesaugu. Bijoti ne nuodėmė, gal net savaip ir dorybė, nes bijančių negalima diskriminuoti. Visuomenės baimė – rinkėjų baimė - suponuoja ir politinius sprendimus – politikai turi ne puikuotis bravūra, o siekti kompromiso, kad baimės būtų mažiau. O politikai net gi su savotišku malonumu „bijo už tautą“ ir priima labai nedrąsius sprendimus. Bijoti – lengva. Manasis kandidatas į prezidentus, vardu Dirbtinis Intelektas, patyrinėjęs kitų kandidatų žodžius bei rašinius byloja, kad daugiau šansų turi tas, kuris prižadės mus paslėpti nuo visokio blogio, nei tas, kuris paragins nugalėti visas tas baimės baidykles.

O baidyklių sąrašas netrumpas.

Nuo pat karo pradžios rusai gąsdina pasaulį branduoliniu ginklu. Vis kitais motyvais. Karo pradžioje buvo gąsdinimas bendrai, kad taip bus sunaikintas Zelenskio režimas, vėliau buvo gąsdinimas panaudoti branduolinį ginklą, jei ukrainiečiai atakuos Rusijos „kritinę infrastruktūrą“ (manau, atakavo ne kartą). Paskutinis pretekstas – jei Ukrainoje bus NATO kariai, bus branduolinis ginklas, nors savo vidaus propagandai aiškinama, kad Rusija jau nuo pat pradžių kariauja ne su Ukraina (kurią lengva nugalėti), bet su NATO, todėl karas ilgas ir sunkus. Kažkada toks Reaganas atrėmė tas baimes, leidęs suprasti, kad Amerika irgi gali būti pirmoji, kuri ginklą panaudos, bet dabartiniai vakarų lyderiai taip nedrįsta (nebent, Macronas, taps drąsus kai De Golis, imsis ir išdrįs).

Visuomenės baimė – rinkėjų baimė - suponuoja ir politinius sprendimus – politikai turi ne puikuotis bravūra, o siekti kompromiso, kad baimės būtų mažiau.

Antrąją vieną baubų sąraše skirčiau gąsdinimams, gal rusai mus numarins badu ar sušaldys. Ne paslaptis, kad Ukrainą jau bandė ir sušaldyti, ir numarinti. Nepavyko, bet reikia žinoti, kad griovimas tam, kad griauti yra tos šalies ir kariavimo, ir gyvenimo būdas. Nes be karo niekaip...

Maskva gąsdina, kad prisimena patirtį, kaip SSSR laikais rėmė įvairias „raudonas brigadas“ Vakarų Europoje, jai naudinga, kas vyksta Jemene, Afrikos šalyse, juolab, kad mes neturime aiškios strategijos, kaip ten reiktų elgtis. Maskvai naudingos visos ekstremalių pažiūrų politinės jėgos. Nesvarbu, kiek jos myli Rusiją (dažnai visai nemyli), bet destabilizuoja savo vakarietišką politinę sistemą. Maskvai naudingos ir organizuotų nusikaltėlių grupuotės, su jomis, ne paslaptis, gerus ryšius palaiko kai kurie vadinami oligarchai. Ar tokių esama pas mus? Girdžiu atsakymą... „bijau, kad taip...“ O jei jau bijote, tai bijokite, kad jus gali nunuodyti, galite kur „netyčia“ nuvažiuoti nuo aukšto šlaito, visaip gi nutinka.

Bijote migrantų? Tai ir jų dar gausite, juos mobilizuoti rusams lengviau nei kariaunai paruošti kriminalinius nusikaltėlius... Bijote „žaliųjų žmogeliukų“? Taip, ne tiek svarbus karinis jų veikimo efektas, kiek gąsdinimas, kad yra tokios „nereguliarios“, sunkiai atpažįstamos formuotės, kad gali atsirasti kažkokie „sukilėliai“ ar separatistai. Formaliai tai gal net nebus NATO užpuolimas... ir nežinosime kaip elgtis, kada čia iš tikro prasideda 5-tas straipsnis? Tokios situacijos visuomenė bijosi, bijo, kad jei rusai elgsis kaip prieš dešimt metų Kryme, Vakarai elgsis veikiau kaip... tuomet ukrainiečiai.

Sovietmečiu Vakaruose buvo populiarios legendos – knygos ir filmai apie tobulus sovietinius šnipus, jų techninį aprūpinimą ir jų laimėjimus. Vėliau tas naratyvas nunyko, dabar vėl daugėja įvairių (tegu ir „fiction“) istorijų apie rusų šnipus. Tai irgi sėja baimę, baimę, kad viso mūsų sumanymai Maskvai žinomi, ir mes nesugebame išlaikyti savo paslapčių. Maskvai malonu jausti, kad mūsų – Vakarų manymu - Rusiją valdo patyręs klastingas šnipas. Tiesiog baisu.

Propaganda. Kol mes mokėmės kalbėti tiesą, rusai išmoko meluoti, sukurdami darniai skambančius istorijos ir geopolitikos naratyvus. Baimė pakliūti ant tos propagandos „meškerės“ taip pat didelė. Galiausiai iki galo neaišku ar Vakarų žiniasklaidos priemonės gauna kokią slaptą informaciją ar Maskvai naudingą melą (tas neseniai skelbtas Lietuvos ir Suvalkų užėmimo planas, atrodo buvo feikas pagąsdinimui). Dar vienas Maskvos gąsdinimas – jei nesitarsite, nekomunikuosite su mumis, nežinosite, ką ketiname daryti, kokius ginklus naudosime. Tai daugiau gąsdinimas politikams ir diplomatams.

Koks gi viso šito sąrašo moralas, savaip skirtas ir atkurtos nepriklausomybės paminėjimui? Pasak legendos Julius Cezaris savo asmens sargybinius rinkdavosi įdomiu būdu – pasikvietęs kareivį, gąsdindavo, koneveikdavo, tyčiodavosi iš jo. Ir stebėdavo, ar tas rausta, ar bala. Jei bala – bijo, jei rausta – pyksta. Kovoje geriau tas, kuris pyksta, yra kur visai sveikas kovotojo, sportininko ar šiaip tikslo siekiančio žmogaus pyktis... Net jei Cezario tie gvardiečiai neapsaugojo (beje, jį užbadė ne priešai, o tie, kurių jis nebijojo), verta pastebėti, kad šiandien mes – Vakarai - vis dar gerokai išbalę. O norint laimėti, reikės supykti. Tada baimė praeis. Anais laikais Pear Harbor‘as bei rugsėjo 11 amerikiečius ne tik išgąsdino bet ir labai supykdė. Ar ta riba, kuomet supyksime, dar toli?

Tad ir dabar, norint laimėti, tikrai reikia supykti. O gal ir neapkęsti...

The post Dr. Egidijus Vareikis. Apie blogą baimę ir gerąjį pyktį appeared first on LAIKMETIS.

Mums drąsos gyventi trūksta. Pandemija drąsos nepridėjo, jie dar labiau pradėjo saugotis. Viskas susiję su tvirtumo dorybe, kurios trūksta, sako J. Micevičiūtė. Kai žmonėms trūksta tvirtumo, jie ieško surogatų. Žmogus bijo žodžio, išgirsti, ką jam pasakys. Mums trūksta žodžio laisvės. Krikščioniškas tvirtumas gali padėti, įsitikinusi ji.

Kviečiame žiūrėti.

The post Dr. J. Micevičiūtė. Tvirtumo dorybė: tvirtai stovėti ir žengti appeared first on LAIKMETIS.

Roko maršas reiškė abi laisves: ir dvasios ir kitokią. „Laisvajame pasaulyje“ žodžio, minties ir tikėjimo laisvė tuo metu reiškėsi kartu su seksualine. Politine prasme - tai Amerika, kurioje abi šios laisvės reiškėsi stipriausiai, mus išlaisvino iš sovietinio režimo priespaudos. Tačiau dvasine prasme mus laisvino drąsa. Popiežius, 1979 m.  pasakęs milijonams lenkų „Nebijokite!” ir mūsų Rezistencija, Lietuvos miškuose ir sovietų lageriuose pasirinkusi dvasios, o ne kūno laisvę.

1989-aisiais niekas nereflektavo laisvės dimensijų: jos vaizdiniai talpino ir minias prie bažnyčios durų (nes viduj nebebūdavo vietos), ir spalvingą, turtingą, laisvą ir patogų gyvenimą Vakarų šalyse. Taip pat ir roko maršo dalyviai savo energija griovė režimą: pokario kraujo sėkla dygo ir jų širdyse. Išties ne visi meldėsi kūnui ar išpažino ar sex, drugs & rock’n’roll gyvenimo filosofiją. Tačiau atskirti pelus nuo grūdų nebuvo lengva: gražieji bitlai, muzikalusis Queen ar patrakęs Mick‘as Jagger‘is savęs tikrai niekaip nevaržė – ir jie taip pat buvo to laisvės vaizdinio dalis. 

Pastebėkime, kad tie gražūs Vakarų gyvenimo vaizdai kalba apie laimę. Tad laisvė, kaip sako filosofai,yra priemonė laimei pasiekti. Niekas nenorėtų būti laisvas tam, kad būtų nelaimingas. Laimės siekiame ir dabar – tame tarpe ir mūsų politinės partijos. Galima neabejoti, kad ir Laisvės partija siekia, kad Lietuvos žmonės būtų laimingi.

Tad čia iškyla „paprastas“ klausimas: kas daro žmogų laimingu? Klausimas nėra naujas.

Maždaug nuo 17 amžiaus Vakarų kultūroje laimės kriterijumi tapo gera savijauta. T.y. nebe „ėjimas dorybės takais“  kaip sako mūsų himnas  ir kaip skelbė Antika bei judėjų – krikščionių tradicija, tačiau tai, kas malonu. Dorybė tebegerbiama ekonomikos sferoje, bet seksualinėje srityje – ne. Mūsų krašte emocijos kultas dar gana naujas dalykas, tačiau Amerikos ir Europos panirimas į malonią savijautą mus jau taip pat apsėmė. Net įsivaizduoti laimę kitaip atrodo sunku. Laimė susideda iš to, kas man „faina.“

Laisvės partija teigia, kad kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti. Tačiau, kaip sakytų Orwelas, kai kurie piliečiai jai yra „laisvesni“. Liberalios Europos jėgos tuos, kurie laisvę supranta kitaip, sodina į kalėjimus.

Kaip rašo McIntyre, Aristoteliui ir Platonui laimingas buvo doras žmogus. T.y suvaldantis savo emocijas ir atsižvelgiantis į „visuomeninį interesą.“ Toks laimės supratimas sukūrė Vakarų civilizaciją. Dorybė nėra nemaloni – būti kilniam yra giliausias žmogiškas malonumas.

Dorybė nėra nemaloni – būti kilniam yra giliausias žmogiškas malonumas.

Emociniai malonumai – pavyzdžiui maloniai jaustis išgėrus arba ko nors parūkius – nėra vienareikšmiškai vertingi, nes juos skanaujant galima įklimpti į gyvenimą sugriaunančią priklausomybę. Tad iškyla bent jau saiko klausimas. Tačiau, regis, laimės sutapatinimas su malonia emocija kelia ir daugiau klausimų.

Pavyzdžiui, ar vyras, užsivilkęs moters sijoną, išties taps laimingas? Gali būti, kad jis labai nori tapti moterimi. Tačiau ar jam pavyks? Jo organizmas turės būti verčiamas tapti „moterišku“ masyviomis, neterapinėmis moteriškų hormonų dozėmis; po kastracijos jis taps nevaisingas. Ar vėliau nepasigailės? Žymus švedų tyrimas rodo, kad po trumpalaikės euforijos, pakeitę gimtį (lytį) žmonės žudėsi 19 kartų dažniau nei kiti. Ar atpirks jo stresą revoliucinis populiarumas mūsų „atsilikusiame“ krašte?

Jausmas dažnai mus apgauna. Neretai laimingu žmogų daro jausminio komforto atsisakymas vardan kilnaus tikslo. Šiandien Lietuvos šauliai eina į ligonines slaugyti COVID-19 pacientų ne dėl malonios savijautos. Tačiau taip pasielgęs žmogus jaučiasi laimingas.

Tad ar galima Lietuvos laisvę statyti pagrindinai ant jausminio komforto?  Paklauskime savęs, ar tai tokios laisvės siekė laisvės kovų dalyviai? Norint atsakyti teigiamai, šalia kitų dalykų taip pat reikėtų parodyti, kad, tarkime, jei vienas Lietuvos partizanų būtų panorėjęs tapti moterimi ir  apsivilkęs suknelę, toks jo noras būtų buvęs pilnai suprastas ir gerbiamas. Taip pat – dabar jau „jos“ – lytinis potraukis vyrams – sakykime, vienam iš kovotojų - būtų buvęs gerbiamas ir visai galimai patenkintas.  Skamba nepagarbiai laisvės kovų dalyviams? Bet tokia yra emocijų ir seksualinių pojūčių laisvės logika. 

Tokios laisvės dabar Lietuvoje siekiama mėginant priimti Stambulo konvenciją. Įsivaizduokime, kad pasipriešinimo okupacijai kovotojai būtų pranašiškai numatę, kad jų laisvoje Tėvynėje bus ne tik leidžiama vyrams „būti“ moterimis, tačiau dar daugiau: tie, kurie apie tokias moteris atsilieptų kritiškai, užsitrauks teisinę atsakomybę. Būtent tai reiškia Stambulo konvencijos draudimas diskriminuoti dėl lytinės tapatybės. Toks įstatymas šiai „moteriai“ partizanų žeminėje nebūtų leidęs pasakyti nė vieno neigiamo žodžio. 

Nors maloni savijauta yra geras dalykas, gerbiame tuos, kurie emocijas geba valdyti. Laisvės kovotojai, ėję „dorybės takais“, tikrai buvo išsiugdę klasikinę susivaldymo dorybę. Be jos nei bunkeryje pasėdėsi, nei KGB tardymus ištversi. Beje, tai dėl seksualinio nesusivaldymo žlunga civilizacijos. II amžiuje prieš Kristų istorikas Polybius skundėsi, kad vyrai tenkina savo geismus vieni su kitais ir su prostitutėmis, ir dėl to tuštėja Graikijos miestai. Graikiją okupavo Roma, kurią po dviejų šimtų metų taip pat pakirto moralinė ir demografinė krizė. Ją užkariavo ne ką doresni barbarai – tik jų seksualinis instinktas, naudojant Sigmundo Freudo terminą,  nebuvo pažymėtas „inversijos.“

Emocijų laisvė yra gerokai trumparegiška. Malonu gyventi gražiame name su „modelio“ grožio žmona ar vyru, retos veislės augintiniu prie židinio ir dviem blizgančiais BMW prie namo durų. Trumpaplaukis augintinis neapvelia baldų, o murzini mažamečiai vaikai nedrumsčia ramybės. Tačiau kyla klausimas ar laikui atėjus neprireiks šiai žaviai porai tarnybų, populiarėjančių  Japonija, pagalbos: atrasti numirusius, apie kurių mirtį niekas nesužinojo. Miunchene 50 procentų būstų gyvena vienas žmogus; Osle tokia procentinė dalis viršija 60. Žinoma, maloniai pagyvenus, lieka malonios mirties (eutanazijos) galimybė.

Apkaltinti Laisvės partijos amoralumu negalima. Homo sapiens tranformacija į homo sentimentalis yra epochinis Vakarų kultūros (saulėlydžio?) poslinkis. Jo šaknys daugialypės, siekiančios bent jau Jean‘o Jacques‘o Rousseau požiūrį, kad moralu yra tai, kas žmogui nuoširdžiai patinka.  Tačiau už laisvę turime būti dėkingi tiems, kurie virš emocijų gebėjo iškilti.

The post Dr. Gintautas Vaitoška. Lietuva ir dvi jos laisvės appeared first on LAIKMETIS.