Nežinau, kaip reikia šiandien apibūdinti Vladislavą Bukhaną - Lenkijoje gyvenantį emigrantą iš Baltarusijos, praeityje žinomą Maskvos administratoriaus rėmėją, šiandien laikantį save interneto išdaigininku ir sugebančiu anekdotu paverti visą Rusijos „patriotizmą“.

Apsimetęs „Vieningosios Rusijos“ partijos aktyvistu, jis išsiuntinėjo Voronežo srities mokykloms svarbia partinę direktyvą, kurioje nurodyta, kad mokytojai kartu su mokiniais iš po ranka esančių medžiagų privalo sukurti patriotiškai atrodančius „rusiškus šalmus“, neva apsaugosiančius tėvynę nuo branduolinio karo pavojų. Šalmai privalėjo būti papuošti Rusijos vėliavomis, o visa „priemonė“ nufilmuota ir paskleista socialiniuose tinkluose.

Mokytojai ėmėsi stropiai vykdyti, kas liepta, „tinkluose“ pasirodė kvailumo šedevrais pavadintini siužetai. Anekdotu apie visą Rusiją tapo mokytojos, pasipuošę šalmais iš aliuminio folijos (mūsų vaikystėje vadinamo „auksiuko“). Durniau nesugalvosi, juolab, kad durnumas dar paženklintas rusišką patriotizmą šlovinančiomis melodijomis. Esu laikomas santūriu, bet čia jau nesusilaikiau nesijuokęs.

Tokia linksmoji dalis. O kadangi anekdotuose yra dalis rimtos tiesos, tai pasakysiu, kad sociologai ir kitokie politikos psichologai padarė vienareikšmišką išvadą – Moskovijos visuomenė pasiekė aukščiausią totalitarinės visuomenės stadiją – visuomenės struktūros nesugeba kritiškai ir kūrybiškai suvokti situacijos, o net ir suvokdamos, vykdo įsakymus iš baimės ar nusivylimo, kad kitaip nebus. Jei kažkam buvo juokinga, kad imperatorius Kaligula savo arklį padarė senatoriumi ir niekas neprieštaravo, tai nesijuokite.

Maskvos valstybėje tas pats. Buvęs tolimos šalies Ugandos diktatorius Aminas save titulavo Britų imperijos nugalėtoju, ir niekas iš to nesijuokė. Centrinės Afrikos Respublikos vadovas-kanibalas šalį paskelbė imperija ir... tas faktas liko užfiksuotas, kaip istorijos realija. Beje sovietinėje lietuviškoje enciklopedijoje taip ir liko minėtoji imperija, o ne respublika. Paskaitykite, jei dar neišmetėte anų tomų.

Taigi, kas čia? Iškrypimai, ar kokia sistema? Antras variantas teisingas. Prieš beveik tris dešimtmečius nevienareikšmiškai vertinamas, bet gerai žinomas italas Umberto Eco parašė savotišką diktatūrų engiamos visuomenės sąmonės bruožų suvestinę. Jis italas, tad galvojo daugiausia apie savo tautos likimą ir pavadino savo kūrinį „Ur Fascism“, dažniausiai verčiamą kaip „amžinasis fašizmas“, tačiau rašė ne vien apie itališkas diktatūros atmainas. Rašė apie diktatūras bendrai ir pastebėjo net 14 joms visoms būdingų bruožų. Tikslinga juos bent jau išvardinti, tada bus aišku, kodėl tos Voronežo srities mokytojos tokios juokingos, bet sistema... veikiau pavojinga.

Karo nuostoliai diktatoriams išties yra tik statistika, juk diktatūra ir jos gynimas neturi kainos.

Taigi, diktatūroms būdingas tradicijos garbinimo kultas ir modernizmo atmetimas. Kažkada, suprask, buvo gerai, ir mes žinome kodėl. Tad jokie nauji mokymai negalimi. Tai, kas modernu, paženklinta dekadanso, tad mokslo progresas, nauji kultūriniai judėjimai yra mažų mažiausiai smerktini, mokslas tampa ideologinio karo priemone, pats savaime jis jau ideologinis karas.

Eikime toliau. Nepritarimas „direktyvoms“ ir jų nevykdymas yra tolygus išdavystei. „Mes“ esame kitokie nei „jie“, turime priešus, kurie yra „neperauklėjami“, ir jokie kompromisai su jais negalimi. Tik pergalė, kurią pasiekti galime sutelkę jėgas yra mūsų išlikimo galimybė. Priešai diktatoriams yra arba neverti dėmesio (silpni) arba tokie su kuriais kariauti negalima – per stiprūs. Karas neišvengiamas.

Kaip gyventi tokioje aplinkoje, kokie žmonės yra reikalingi ir kokie beverčiai? Aišku, kad pacifizmas yra ne tik bailumo, bet ir priešiškumo direktyvai simbolis. Pacifistus – tą visuomenė balastą - reikia perauklėti ar tiesiog pašalinti. Kitas visuomenės balastas yra vadinami silpnieji ar mažieji. Jie turi galimybę tapti didžiaisiais, o jei to nenori, laukia pacifistų likimas. Tie, kurios laikome patriotais, auklėjami būti didvyriais, nebijančiais mirti už direktyvą. Nebijantis mirti vertingesnis už nebijantį priešintis, kurti, ieškoti alternatyvų.

Karo nuostoliai diktatoriams išties yra tik statistika, juk diktatūra ir jos gynimas neturi kainos. Vadai neklysta, kitaip jie nebūtų vadais. Vadai yra machizmo simboliai, kuriais galima žavėtis, bet negalima prilygti, vadas yra neprilygstamas ir todėl nepakeičiamas. Vadas nekalba ir nemąsto sudėtingai. Kalba ir mąsto kaip tas „paprastas“ žmogus, kurį jis gina ir kurį lengvai aukoja savo diktatūros išsaugojimui.

Jau sakiau, kad čia nieko naujo. Pažvelgę į neronus, musolinius, stalinus, hitlerius, visur rasite tai, ką aprašė Umberto Eco. Jo tekste yra ir klausimas, kodėl gi diktatoriai nesimoko iš praeities ir kodėl visada atsiranda tokių kaip tos Voronežo mokytojos, iš savo stropumo tampančios diktatūrų parodijomis? Atsakymas labai paprastas, žmogaus prigimtis nesikeičia ir jokie techniniai išradimai tos prigimties nepakeis. Žinių visuomenė yra lygiai taip pat melo bei nežinojimo visuomenė, kaip ir kokie nors „tamsieji“ viduramžiai.

Yra politologų leksikoje tokia sąvoka „operetinė diktatūra“. Ja apibūdinamos valdžios, kurios sukuria asmenybės kultus, verčia žmones daryti visokius niekus kaip kepuraitės iš „ausksiuko“, galiausiai jų pagrindiniai veikėjai tampa anekdotų personažais. Jose daug visai nejuokingų ir net žiaurių dalykų. Tačiau „laikams praėjus“ jos atmenamos veikiau kaip politinio kvailumo istorijos. Perpasakodamas Umberto Eco rašinį sąmoningai nenurodžiau konkrečių pavyzdžių, palieku tai skaitytojų refleksijoms ir atradimams. Tikiuosi, ras ir atras labai daug ką.

Savotiško epilogo vietoje pridursiu, kad Umberto vardas reiškia „šviesųjį karį“, kovotoją su ta tamsa, kuri asocijuojasi su blogiausiomis žmogaus prigimties apraiškomis. Taigi, niekas atsitiktinai neatsitinka.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Operetinės diktatūros ir jų nejuokingos pasekmės appeared first on LAIKMETIS.

Diskusijos metu laidos vedėjas Zsoltas Bayeris (Zsolt Bayer) ir politikas aptarė žiaurų susidorojimą su konservatyviąja opozicija Lenkijoje.

Deutschas pabrėžė, kad beveik dešimtyje Strasbūro plenarinės sesijos pasiūlymų vėl bus kartojami įvairūs kairiųjų šmeižtai Vengrijos atžvilgiu. Tuo pat metu nebus diskutuojama apie Lenkijoje vykstančius įvykius.

Komentuodamas susidorojimą su Lenkijos konservatyviąja opozicija, Fidesz europarlamentaras sakė, kad Varšuvoje vyksta vadinamasis "teisinės valstybės atkūrimas".

"Tai reiškia, kad visuomeninė žiniasklaida užgrobiama fiziniu ir policijos smurtu, kad įstatymai, reglamentuojantys visuomeninės žiniasklaidos veiklą, panaikinami ir jų nesilaikoma, kad įvedamas naujas teisinis režimas be jokių įstatymų pakeitimų, kad žmonės atleidžiami iš darbo už tai, kad dirbo ankstesnėje vyriausybėje, siekiant likviduoti bet kokius opozicijos pėdsakus, tačiau Varšuvoje "klesti" teisinė valstybė. (…) Europos Parlamentas ketina garsiai kalbėti apie Vengriją, o apie Lenkiją jie tyli", - sakė Deutschas.

Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja, leido sau pareikšti, kad vengrai ir lenkai turėtų būti marinami badu

Europarlamentaras sakė, kad vietoj didžiulių įvykių Lenkijoje Europos Parlamentas aptars tariamą "Soroso universiteto Vengrijoje uždraudimą". Tačiau Deutschas sakė, kad jis nėra uždraustas, ir iš tiesų šiuo metu Budapešto centre veikia Centrinės Europos universitetas (CEU).

"Bus diskutuojama apie korupciją, bet ne apie Evos Kaili skandalą (…) ir žinoma, vėl apie Vengriją", - pridūrė jis. "Katarina Barley, Vokietijos socialdemokratų politikė, Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja, leido sau pareikšti, kad vengrai ir lenkai turėtų būti marinami badu (…) Jos pranešime atvirai sakoma, kad, kad ir ką Vengrija būtų susitarusi su Europos Komisija, Vengrija neturėtų toliau gauti nė cento ES lėšų ir kad vengrams netgi turėtų būti iškelta byla pagal 7 straipsnį."

Europarlamentarė taip pat teigė, kad Briuseliui nepatinka tai, jog Vengrija laikosi taikos šalininkų pozicijos, o tai reiškia, kad ji išliks ypatingu Europos kairiųjų taikiniu, ypač dabar, kai Lenkija krito kovoje prieš Briuselį.

The post ES toliau puola Vengriją, bet tyli apie diktatūros įvedinėjimą Lenkijoje appeared first on LAIKMETIS.

Žinia apie 1960 metais įsteigtą ir Nikaragvos sostinėje Managvoje veikusį jėzuitų Centrinės Amerikos Universiteto (UCA) konfiskavimą buvo patvirtinta rugpjūčio 15 dienos vakare, gavus teismo laišką, kad Nikaragvos valstybės naudai yra areštuojami visa universiteto nuosavybė ir sąskaitos. Ženklas, kad tam rengiamasi, buvo visų universiteto sąskaitų užšaldymas rugpjūčio 9-ąją dieną. Kadangi tai padaryta be jokio įspėjimo, iš pradžių netgi įtarta programišių ataka ar techninis nesklandumas.

Įvairūs apžvalgininkai po modernaus jėzuitų universiteto, turėjusio apie 5000 studentų, pusšešto šimto dėstytojų, aukšto lygio tyrimų centrus, puikią biblioteką, konfiskavimo sutarė, kad tai buvo paskutinis nepriklausomas akademinis ir kritinio mąstymo centras Nikaragvoje. Pasak jų, režimas niekada neatleido už tai, kad 2018 metais universitetas priėmė, o jo vadovybė užtarė studentus ir kitus jaunuolius, kurie dalyvavo dideliuose pilietiniuose protestuose.

Galima priminti, kad per pastaruosius 24 mėnesius Danielio Ortegos režimas, kuriam teisėsauga visiškai pavaldi, uždarė kone 30 privačių ir valstybinių aukštųjų mokyklų ir universitetų, pateikus išgalvotus kaltinimus pinigų plovimu, melagienų skleidimu, terorizmo rėmimu ir finansavimu. Daug akademikų, įskaitant vadovavusius universitetams, buvo ištremti, kaip tai atsitiko 2022 metais tuometiniam Centrinės Amerikos Universiteto rektoriui jėzuitui José Idiáquezui SJ: jis buvo paprasčiausiai neįleistas į šalį po to, kai bandė sugrįžti iš vienos kelionės užsienyje. Daug akademikų išvyko patys, nes pilietinis protestas dažnai reiškia represijas. Šiuo požiūriu galima priminti Matagalpos vyskupo Rolando Alvarezo nuteisimą kone 30 metų kalėjimo.  

Daug akademikų, įskaitant vadovavusius universitetams, buvo ištremti.

Per pastaruosius du tris metus Nikaragvoje buvo uždaryta tūkstančiai asociacijų ir nevyriausybinių organizacijų, įskaitant parapijines karitatyvines draugijas ir interneto svetaines. 

Teisingumo teismuose neverta tikėtis, žinant, kad prieš keletą dienų generaline prokurore perrinkta ilgametė režimo bendražygė Ana Julia Guido, kuriai JAV 2020 metais paskelbė sankcijas už politinių bylų fabrikavimą.

Tiems universitetams, kuriems leista veikti, vadovauja režimo paskirti ir jam lojalūs vadovai. Kai kuriems universitetams leista veikti visiškai pakeitus vadovybę ir profesūrą: ko gero, taip planuojama pasielgti ir su jėzuitų universitetu Managvoje. Rugpjūčio 17 dieną pranešta, kad Nikaragvos universitetų taryba patvirtino naują „Casimiro Sotelo“ universiteto pavadinimą ir paskyrė vadovybę, kuri pasirūpins teisingų vertybių, kitais žodžiais, diktatūrai lojalaus ugdymo užtikrinimu.

Centrinės Amerikos Universiteto Managvoje pasisavinimą pasmerkė Jėzaus Draugijos vyresnysis Arturo Sosa SJ iš Romos.

„Mes žinome, kad visi kaltinimai Centrinės Amerikos Universitetui yra visiškai neteisingi ir nepagrįsti. Be to, iš jo buvo atimta teisė gintis. Sąžiningas teismo procesas, nešališkas teisingumas atskleistų tiesą apie sąmokslą, kurį vyriausybė vykdo prieš Centrinės Amerikos Universitetą, prieš daugelį kitų Katalikų Bažnyčios iniciatyvų ir prieš tūkstančius pilietinės visuomenės institucijų“, – rugpjūčio 17 dienos komunikate rašo jėzuitų vyresnysis.

Jėzuitų universiteto konfiskavimą ir kitas represijas rugpjūčio 17-ąją taip pat pasmerkė JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas.

The post Nikaragvos režimas siautėja toliau - katalikų universitetą paskelbė terorizmo centru appeared first on LAIKMETIS.

Kunigas nuo rugpjūčio 19 d. laikomas namų arešto sąlygomis.

Sausio 26 d. paskelbtame interviu Ispanijos katalikų savaitraščiui „Alfa y Omega" kunigas pirmiausia patikslino, kad nėra jokio tarptautinio arešto orderio jo laikymui namų arešte.

„Jūs nepatikėsite, bet tai buvo vyriausybės apgaulė. Jie sakė, kad paprašė Interpolo mane suimti, tačiau ryšininkas iš Jungtinių Tautų man patvirtino, kad Ortegos režimas oficialiai nėra išdavęs jokio prašymo dėl mano suėmimo", - sakė kunigas savaitraščiui neskelbiamoje vietoje.

U. Vallejosas paaiškino, kad jie abu su R. Álvarezu yra „kaltinami sąmokslu siekiant pakenkti nacionaliniam suverenitetui ir saugumui bei melagingų naujienų skleidimu, kenkiančiu valstybei".

Jo pasakojimu, paskelbtas „sufabrikuotas" liudytojų prieš prelatą sąrašą, kai kurie iš jų net neturėjo nieko bendra su byla ir iš anksto nežinojo, kad jų pavardės bus tame sąraše.

U. Vallejosas sakė, kad Katalikų Bažnyčios persekiojimas paaštrėjo per 2018 m. antivyriausybinius protestus, į kuriuos vyskupai ir kunigai reagavo „sakydami tiesą apie tai, kas vyksta, ir stodami žmonių pusėn".

Tuo metu žmonės ėmė kreiptis į juos pagalbos, aiškino kunigas. Pavyzdžiui, anot kunigo, „vieno jų sūnus buvo įkalintas, kitas buvo nužudytas, trečiam teko išvykti į tremtį".

Atsižvelgdamas į situaciją, R. Álvarezas sukvietė savo kunigus ir pasakė jiems, kad atidarys slaptą žmogaus teisių biurą, kuris padės šiems žmonėms ir paskelbs jų bylas.

„Tame susitikime jis paklausė, kas laisvai norėtų dalyvauti, ir perspėjo, kad kas nors gali atsidurti kalėjime arba tremtyje", - „Alfa y Omega" pasakojo U. Vallejosas.

Kunigas taip pat, kad į jo vadovaujamą Dievo Gailestingumo parapiją Sebako mieste Matagalpos vyskupijoje atvykę kareiviai įrašinėjo jo pamokslus, kad vėliau juos panaudotų prieš jį.

Plačiau.

The post Nikaragvos kunigas: teisiamas vyskupas įsteigė slaptą žmogaus teisių biurą appeared first on LAIKMETIS.

Bažnyčioje „viskas primetama, tai tobula diktatūra, tobula tironija“, pareiškė jis tvyrant įtampai tarp jo vyriausybės ir šios religinės institucijos.

„Jei jie nori būti demokratiški, tegu pradeda nuo to, kad katalikai balsuotų dėl popiežiais, kardinolų, vyskupų“, – sakė jis per televiziją transliuotoje kalboje, skirtoje Nikaragvos policijos įkūrimo 43-osioms metinėms.

Nuo 2018 metų, kai D. Ortega apkaltino Katalikų Bažnyčią remiant protestus prieš jo vyriausybę, ji Nikaragvoje patiria vis didesnį valdžios spaudimą.

Malšinant 2018-ųjų demonstracijas žuvo šimtai žmonių.

D. Ortega tvirtina, kad protestai buvo Jungtinių Valstijų remiamos opozicijos sąmokslo nuversti jį nuo valdžios dalis, ir kaltina vyskupus bendrininkavimu.

Anksčiau šį mėnesį popiežius Pranciškus pabrėžė, kad svarbu „niekada nenutraukti dialogo“ su Nikaragva.

Kovą Nikaragva išsiuntė iš šalies Vatikano ambasadorių.

Rugpjūčio mėnesį vyriausybę kritikuojančiam vyskupui Rolando Alvarezui (Rolandui Alvaresui) buvo paskirtas namų areštas už tai, ką policija pavadino „destabilizuojančia ir provokuojančia“ veikla. Dėl to susirūpino popiežius Pranciškus, elgesį su vyskupu pasmerkė JAV.

Taip pat buvo suimti mažiausiai keturi kunigai ir du seminaristai, tačiau policija nenurodė, kuo jie yra kaltinami.

Liepą Nikaragvai uždraudus Dievo Meilės Misionierių seserų kongregaciją, iš šalies turėjo išvykti šios kongregacijos vienuolių grupė.

The post Nikaragvos prezidentas: Katalikų Bažnyčia - „tobula diktatūra“ appeared first on LAIKMETIS.

Ukrainoje švenčiamos sukakties proga interviu portalui „Vatican News“ davė ukrainiečių graikų katalikų arkivyskupas Borisas Gudziakas, Filadelfijos metropolitas Jungtinėse Valstijose.

Komunistų režimas buvo uždraudęs graikų apeigų Katalikų Bažnyčios veiklą. Tačiau ir pogrindžio sąlygomis ji stengėsi išsaugoti žmonių tikėjimą, taip pat atliko labai svarbų vaidmenį padėdama išsaugoti ukrainiečių tapatybę ir palaikydama jų laisvės troškimą, kalbėjo arkivyskupas. Už tai graikų apeigų Katalikų Bažnyčia sumokėjo labai didelę kainą, neteko 90% savo kunigų, kurie buvo nužudyti arba ištremti į Sibirą.

Ukrainos nepriklausomybės paskelbimas suteikė Bažnyčiai laisvę gyventi, veikti ir vystytis. Šiandien, pasak arkivyskupo, reikia atsiminti, kad Bažnyčia neturi tapatintis su valstybe ar siekti laisvoje visuomenėje privilegijų, bet turi liudyti artimo meilę, padėti žmonėms, juos drąsinti ir laiminti.

„Iškovojus nepriklausomybę tik prasidėjo naujas gyvenimas. Dabar mūsų pareiga – tvirtinti moralinius ir dvasinius mūsų sambūvio pagrindus ir tokį Bažnyčios gyvenimą, kuriame būtų liudijama artimo meilė“, – kalbėjo graikų katalikų arkivyskupas Borisas Gudziakas. Pasak jo, be ekonominių, socialinių ir politinių sunkumų, naujos visuomenės kūrimo kelyje yra ir kitų rimtų kliūčių: sovietinis režimas sistemingai naikino žmonių tarpusavio pasitikėjimą, kuris yra bendruomenės, visuomenės ir tautos pagrindas, ir ši žaizda dar neužgijo.

„Religija ir Bažnyčia padeda atgauti šį pasitikėjimą, todėl totalitariniai režimai jų bijo. Diktatūros nori viską kontroliuoti, o dvasinis gyvenimas išlaisvina žmones, padeda peržengti ribas ir kurti santykius, bendrystę. „Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą, laisvus ir kūrybingus, tačiau laisvė reikalauja atsakomybės“, – sakė Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios vyskupas.

The post Ukrainos arkivyskupas: diktatūros nori viską kontroliuoti, dvasinis gyvenimas išlaisvina žmones appeared first on LAIKMETIS.