Senojo Testamento Išėjimo knygoje pasakojama apie egiptiečių pavergtus izraelitus ir jų kelionę į laisvę. Dievas pašaukė Mozę, kad jis išvestų izraelitus iš vergijos, ir pažadėjo pagelbėti atlikti šią sunkią misiją. Kelionė į laisvę truko net keturiasdešimt metų. Tiek laiko reikėjo, kad buvę vergai atgautų ne tik išorinę laisvę, bet ir taptų dvasiškai laisvi.

Kelis šimtmečius gyvendami Egipto nelaisvėje izraelitai prarado tikėjimą į vieną Dievą ir priėmė egiptiečių stabmeldiškąją religiją. Pirmasis izraelitų žingsnis į laisvę buvo atsigręžimas į Dievą, kurį išpažino jų protėviai. Apsireiškęs Mozei Dievas tarė savo vardą ir nurodė, ką jis turės pasakyti savo tautiečiams: „Taip tu kalbėsi izraeliečiams: 'VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus'. Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 15 ).

Dievo žodis, pasakodamas apie izraelitų ėjimą į laisvę, rodo ir mums, XXI amžiaus žmonėms, nuo ko turi prasidėti dvasinė kelionė į laisvę. Pradėdami šią kelionę, pirmiausia iš savo širdies turime pašalinti susikurtus stabus ir leistis vedamiems Dievo.

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip sekasi mūsų dvasinė kelionė. Ar Dievas yra pastovus mūsų bendrakeleivis?

Gyvename sekuliarioje visuomenėje, kurioje vietoj Dievo garbinami susikurti stabai. Tais stabais gali būti medžiaginis turtas, kūniškumas, valdžios turėjimas ar savo asmens sudievinimas. Šie stabai žmogų pavergia ne mažiau, kaip izraelitus buvo pavergę egiptiečiai. Be Dievo pagalbos iš jų išsilaisvinti tiesiog neįmanoma. Todėl pirmas žingsnis, kurį reikia žengti, – tai nuolankiai pripažinti, kad gyvenome daugiau ar mažiau vergaudami stabams, tikėjimu atsigręžti į Dievą ir prašyti jo pagalbos kelyje į dvasinę laisvę.

Dykumoje prie Horebo kalno Dievas davė Dekalogą, kuris skelbė, ko negalima daryti ir ką reikia daryti, kad į laisvę vedami izraelitai taptų visiškai laisvais žmonėmis. Tikėjimu atsigręžus į Dievą, antras žingsnis, kurį turime žengti, – pasiryžti nuosekliai laikytis Dekalogo.

Belieka į dvasinę laisvę žengti trečią svarbų žingsnį – pasiryžti priimti visa tai, ko mokė Jėzus. Jis kalbėjo: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31–32). O puikybės pilniems žydų vadams, kurie priešinosi Jėzui, jis pasakė karčius žodžius: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis <...> niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44–45).

Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip sekasi mūsų dvasinė kelionė. Ar Dievas yra pastovus mūsų bendrakeleivis? Kiek su juo bendraujame maldoje, švęsdami Mišias ir priimdami sakramentus – Sutaikinimą ir Eucharistiją? Ar Dekalogas ir Evangelijos žodis yra kelias, kuriuo ištikimai einame? O kai suklystame, ar tuojau apgailime ir vėl žengiame savo amžinojo tikslo link? Maldoje prašykime gerai suprasti šias elementarias tiesas ir jas padaryti savo kasdienio gyvenimo keliu.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) 3 Gavėnios sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Juozapas ir Marija Jėzaus ieškojo su dideliu nerimu. „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“, – klausia jie atradę Jėzų. Tačiau išgirdę jo atsakymą, jo nesuprato. Pasak popiežiaus Pranciškaus trečiadienio katechezės, matome, jog Marijos, Jėzaus Motinos, dvasinė kelionė, siekiant suprasti savojo Sūnaus slėpinį, nebuvo lengva. 

„Apžvelkime šios kelionės etapus“, – kviečia Pranciškus. Nėštumo pradžioje Marija aplanko Elzbietą ir praleidžia su ja tris mėnesius, kol gimsta Jonas. Paskui, kai buvo nurodyta surašyti visus gyventojus, ji, jau devintą nėštumo mėnesį, su Juozapu keliauja į Betliejų, kur pagimdo Jėzų.

Dar po keturiasdešimties dienų jie iškeliauja į Jeruzalę paaukoti kūdikį Šventykloje, o paskui kasmet, kaip piligrimai, vėl ją lanko. Jėzaus kūdikystės metu kurį laiką slėpėsi Egipte, kad apsaugotų jį nuo Erodo, ir tik po karaliaus mirties vėl apsigyveno Nazarete.

Kai Jėzus, jau suaugęs, pradeda savo viešąją tarnystę Kanos vestuvėse, Marija taip pat ten yra ir atlieka pirmaeilį vaidmenį. Ir vėliau ji seka paskui jį „per atstumą“ iki paskutinės kelionės į Jeruzalę, iki pat jo kančios ir mirties. Po Prisikėlimo Marija lieka Jeruzalėje jau kaip visų mokinių Motina, stiprindama jų tikėjimą ir laukdama Šventosios Dvasios išsiliejimo.

„Šioje kelionėje Mergelė yra vilties piligrimė, tapusi savojo „Sūnaus dukra“, jo pirmąja mokine“, – pažymi popiežius. Marija atnešė Jėzų, žmonijos viltį, į pasaulį: maitino jį, augino, o po to ėjo paskui jį, leisdama, kad Dievo žodis pirmiausia formuotų ją pačią. Nors ji buvo tokia artima Dievui, turėjo išskirtinį ryšį su juo, ir jai reikėjo eiti daug pastangų reikalaujančiu mokinystės keliu. 

Dvylikamečio Jėzaus dingimas per kasmetinę piligriminę kelionę į Jeruzalę labai išgąsdina Mariją, kalbėdama ir už Juozapą, ji klausia: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. Matome suprantamą tėvų, kurių vaikas pasimetė, dingo, išgąstį. Tačiau, kai jie pagaliau randa Jėzų, nustemba – tas, kuris jų akyse dar visai neseniai buvo saugotinas vaikas, tarsi staiga užaugo, dalyvauja diskusijose apie Šventąjį Raštą, stebindamas išmintimi kitus Šventykloje buvusius Įstatymo mokytojus.

Į motinas priekaištą Jėzus atsako su nuginkluojančiu paprastumu: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas to nesupranta: kūdikiu tapusio Dievo slėpinys pranoksta jų intelektą. Tėvai nori saugoti brangųjį vaikelį po savo meilės sparnais, o Jėzus jau gyvena Sūnaus, tarnaujančio Tėvui ir panirusio į jo žodį, pašaukimu.

Luko pasakojimai apie Jėzaus vaikystę užbaigiami paskutiniais Marijos žodžiais, primenančiais Juozapo tėvystę, ir pirmaisiais Jėzaus žodžiais, kuriais pažymima, kad ši tėvystė išteka iš dangiškojo Tėvo, kuris yra neginčijamai pirmas.

Kaip Marija ir Juozapas, kupini vilties, taip ir mes leiskimės pėdomis Viešpaties, kuris neleidžia savęs apriboti mūsų schemomis ir leidžia save atrasti ne tiek kokioje nors vietoje, kiek meilės atsakyme į švelniąją dieviškąją tėvystę, pažymima kovo 5 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezėje.

The post Viešpats neleidžia savęs apriboti mūsų schemomis - popiežiškoji katechezė appeared first on LAIKMETIS.

Jėzus kalbėjo: „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 43–44). Tie vaisiai geriausiai pažįstami iš mūsų kalbų. Niekas kitas taip akivaizdžiai neatskleidžia, kokie mes esame, kaip mūsų kalbos.

Jei kalbėdami save aukštiname, o kitus niekiname, ir jei su šia kalbos yda nekovojame, tuomet turėkime drąsos pripažinti, jog, Kristaus žodžiais tariant, esame tarsi usnis ir erškėtis. Siracido knygoje skaitome: „ Sijojant rėčiu, atsiskiria pelai, žmogui kalbant, atsiskleidžia jo ydos.<...> Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo kalbant“ (Sir 27, 4.7).

Dažniausia žmonių kalbos yda yra apkalbėjimai, kai, kalbėdami apie kitus, iškeliame ne pozityvias žmogaus puses, bet tai, kas juose yra neigiamo. Neigiamai kalbėdami apie kitus, netiesiogiai aukštiname save, – aš ne toks, kaip jie! Apkalbėdami žmones, mes tampame jų teisėjais.

Už apkalbas dar bjauresnė yda yra polinkis skleisti apie mums nepatinkančius žmones šmeižikiškas kalbas. Dažniausiai tai būna neigiamų ir nepatikrintų gandų perpasakojimas. Kažkas paskleidžia piktą įtarimą, o kiti tą įtarimą perpasakoja kaip tikrą tiesą.

Evangelijose daugelyje vietų sutinkame fariziejų figūras. Fariziejai buvo ano meto žydų elitas. Jie save laikė teisuoliais ir nekentė Jėzaus; apie jį skleidė visokiausius neigiamus gandus, net tai, kad jis yra velnio apsėstas. Tokiais fariziejais galime tapti ir mes, jeigu nekontroliuosime savo kalbų ir apie mums nepatinkančius žmones pasakosime bet kokius nugirstus gandus.

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia padaryti rimtą sąžinės sąskaitą ir pasitikrinti, kokios yra mūsų kalbos. Per maža neapkalbinėti ir nenešioti apie žmones neigiamų gandų. Mūsų kalbos turi pasižymėti dviem būtinomis savybėmis: turi būti teisingos ir nestokoti meilės. Jeigu esame įpratę apie kitus žmones kalbėti tik pozityviai, mums tinka Jėzaus pasakyti žodžiai: „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera. <...> Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 45).

Mūsų kalbos turi pasižymėti dviem būtinomis savybėmis: turi būti teisingos ir nestokoti meilės.

Menu iš seminarijos laikų profesorių monsinjorą Pranciškų Tamulevičių. Šis kunigas apie jokį žmogų nepasakydavo ko nors neigiamo. Jei pašnekovas pradėdavo ką nors apkalbinėti, kun. Pranciškus tuojau kalbą nukreipdavo į pozityvią pusę. Nei pats neigiamai kalbėdavo, nei klausydavosi neigiamų kalbų.

Galima drąsiai teigti, kad žmogus, apie kitus kalbantis tik pozityviai, yra aukštos dvasinės kultūros. Šventas žmogus. Šioje srityje mums visiems reikia nuolat save kontroliuoti, nes pagunda apkalbėti ir pasakoti gandus yra labai didelė. Bet su Dievo pagalba galime išmokti meilės nestokojančio kalbėjimo būdo, kad iš jo būtų galima spręsti, jog esame, Jėzaus žodžiais tariant, geras medis, duodantis gerų vaisių. Tepadeda mums Dievas augti meile.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44) - 8 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Dievo žodis labai įsakmiai kalba apie krikščionio pareigą mylėti ne tik gerus, mus mylinčius žmones, bet ir savo priešus. Tai sunkus įpareigojimas, bet būtinas, jei norime būti ištikimi Jėzaus draugai.

Senajame Testamente galiojo moralinė nuostata: „Akis už akį, dantis už dantį“ (Kun 24,20). Bet ir jame randame pavyzdžių, kaip žmonės sugebėdavo už patirtą blogį neatsimokėti tuo pačiu. Samuelio knygoje pasakojama kaip karalius Saulius persekiojo karo žygiuose pasižymėjusį Dovydą ir norėjo jį nužudyti. Vieną naktį, kai Sauliaus stovykloje visi kietai miegojo, Dovydas turėjo galimybę karalių nužudyti, bet to nepadarė. Paėmęs karaliaus ietį, ir pasitraukęs į saugų atstumą, sušuko karaliui: „Štai ietis, o karaliau! Šiandien Viešpats padavė tave į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį“ (1 Sam 26, 22-23).

Evangelistas Lukas, atpasakodamas Jėzaus pasakytas kalbas, labai aiškiai įvardija jo mokymą apie priešų meilę: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6,27-28).

Jėzus paaiškino, kodėl turime būti atlaidūs ir gailestingi: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6,36-37). Atkreipkime dėmesį į didžiausią Jėzaus pažadą tiems, kurie už blogį neatsilygina blogiu: „Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“ (Lk 6,35). Mūsų atlaidumas mus daro panašius į dangiškąjį Tėvą; iškelia mus iki Dievo vaikų aukštumos.

Savo mokymą apie priešų meilę Jėzus gražiausiai paliudijo savo pavyzdžiu. Prikaltas prie kryžiaus Jėzus meldėsi už savo priešus: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34). Jėzaus pavyzdžiu sekė ištikimiausi jo draugai.

Mūsų atlaidumas mus daro panašius į dangiškąjį Tėvą; iškelia mus iki Dievo vaikų aukštumos.

Naujojo Testamento knygoje „Apaštalų darbai“ pasakojama apie diakono Stepono tarnystę, kuri baigėsi jo nužudymu. Apmėtomas akmenimis prieš mirtį jis meldėsi už savo kankintojus: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7,60).

Pasakojama apie įkalintą palaimintąjį Teofilių Matulionį, kaip jis būdavo tardomas naktimis. Kartą matydamas kaip jo tardytojas miego marinamas kamuojasi, užjausdamas jį kalbėjo, kad dėl kalinio jis turi irgi daug vargti. Ši užuojauta suvirpino tardytojo širdį, ir jis pasiūlė kaliniui net savo sumuštinį.

Kai kam gali atrodyti, kad mūsų atlaidumas gali būti suprastas, kaip nuolaidžiavimas blogiui. Iš tikrųjų, atlaidumas liudija ne mūsų silpnumą ir pritarimą blogiui, bet mūsų moralinę tvirtybę ir dvasinę aukštumą, į kurią pakyla giliai tikintis žmogus.

Kristus, kviesdamas mylėti priešus, reikalauja ne mūsų emocijų, bet aiškaus apsisprendimo net mus nuskriaudusiam žmogui linkėti ir daryti tik gera. Pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs Jėzaus sekėjai.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Mylėkite savo priešus“ (Lk 6,27) - 7 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Vasario 19 dienos katechezėje toliau kalbama apie „Jėzų Kristų – mūsų viltį“, šį kartą apie tai, ką mums sako išminčių, ieškojusių gimstančio Mesijo, kelionė. Pamatę kūdikį, jie tuoj pat jį pagarbino. (žr. Mt 2, 11).

Tarp pasakojimų apie Jėzaus kūdikystę yra trijų išminčių apsilankymo epizodas. Patraukti, kaip pasakoja evangelistas Matas, pasirodžiusios žvaigždės, kuri daugelyje kultūrų simbolizuoja neprastų asmenų gimimą, keli išminčiai iš Rytų leidžiasi į kelią, tiksliai nežinodami kur jis juos atves.

Šie išminčiai yra žmonės, kurie nepriklauso Sandoros tautai. Praėjusioje katechezėje kalbėta apie Betliejaus piemenis, kurie buvo marginalizuoti žydų visuomenėje, nes jie buvo laikomi „nešvariais“. Šiandien suduriame su kita kategorija – svetimšaliais, kurie skuba pagarbinti Dievo Sūnaus, įžengusio į istoriją su visiškai nauja karališkąja galia. Evangelijos mums aiškiai sako, kad vargšai ir svetimšaliai yra vieni pirmųjų, pakviestų susitikti su kūdikiu tapusiu Dievu, pasaulio Gelbėtoju.

Manyta, kad išminčiai simbolizuoja pirmąsias žmonių bendruomenes, kilusias iš trijų Nojaus sūnų, ir tris senovėje žinotus žemynus: Aziją, Afriką ir Europą. Arba tris žmogaus gyvenimo etapus: jaunystę, brandą ir senatvę.

Kad ir kokia būtų interpretacija, tai žmonės, kurie nestovi vietoje, bet, kaip ir kiti didieji biblinės istorijos pašauktieji, išgirsta ir atsiliepia į kvietimą leistis į kelią. Jie yra žmonės, kurie moka matyti toliau už save pačius, moka žvelgti aukštyn.

Danguje pasirodžiusios žvaigždės trauka paskatina juos žygiuoti į Judo žemę, į Jeruzalę, kur jie susitinka su karaliumi Erodu. Jie, neįtardami blogo ir pasitikėdami, prašo suktojo Erodo žinių apie ką tik gimusį žydų karalių, o šis, išsigandęs, kad iškilo grėsmė jo pozicijai, tuoj pat bando atspėti, apie ką kalbama, kreipiasi į Rašto aiškintojus ir prašo juos ištirti situaciją.

Žemiškojo valdovo galia atskleidžia savo silpnumą. Šventojo Rašto žinovai nukreipia karalių į vietą, kur, pagal Michėjo pranašystę, turėjo gimti Izraelio tautos vadovas ir ganytojas (Mch 5, 1): mažąjį Betliejų, o ne didžiąją Jeruzalę! Bet, kaip Paulius primena korintiečiams, Dievas pasirinka tai, kas silpna, kad sugėdintų stipriuosius ( žr. 1 Kor 1, 27).

Tačiau, pastebima popiežiaus katechezėje, patys Rašto aiškintojai, kurie žino tikslią Mesijo gimimo vietą ir net parodo kelią kitiems, nejuda iš vietos. Nepakanka žinoti pranašų tekstus, kad būtų išgirsta jų žinia, reikia leisti, kad ji prasiskverbtų į mus, kad Dievo žodis atgaivintų mūsų troškimą ieškoti, įžiebtų troškimą matyti Dievą.

O Erodas veidmainiškai, kaip elgiasi apgavikai ir smurtautojai, klausinėja išminčių tikslaus žvaigždės pasirodymo momento, įkalbinėja juos tęsti kelionę, o paskui grįžti ir pranešti jam, kad esą ir jis galėtų nuvykti pagarbinti naujagimio. Tiems, kurie prisirišę prie valdžios, Jėzus yra ne viltis, kurią reikia priimti, bet grėsmė, kurią reikia pašalinti!

Kai išminčiai iškeliauja, žvaigždė vėl pasirodo ir nuveda juos pas Jėzų. Tai ženklas, kad kūrinija ir pranašiškas žodis yra abėcėlė, kuria Dievas kalba ir leidžia save surasti. Žvaigždės vaizdas tiems žmonėms sukelia nesuvaldomą džiaugsmą, nes Šventoji Dvasia, kuri judina kiekvieno nuoširdžiai Dievo ieškančio žmogaus širdį, taip pat pripildo ją džiaugsmo.

Atradę kūdikį išminčiai nusilenkia, pagarbina Jėzų ir aukoja jam brangias dovanas, vertas karaliaus, vertas Dievo. Kodėl? Ką jie mato? Kaip rašo vienas senovės autorius, jie mato „kuklų mažą kūnelį, kurį prisiėmė Žodis, tačiau dieviškoji šlovė nuo jų nėra paslėpta. Jie mato kūdikį, bet garbina Dievą“ (Kromacijus iš Akvilėjos, Evangelijos pagal Matą komentaras). Išminčiai tampa pirmaisiais tikinčiaisiais tarp visų pagonių, Bažnyčios, surinktos iš visų kalbų ir tautų atstovų, atvaizdu.

„Brangūs broliai ir seserys, mokykimės ir mes iš išminčių, iš šių „vilties piligrimų“, kurie drąsiai kreipė savo žingsnius, širdis ir gėrybes į tą, kuris yra ne tik Izraelio, bet ir visų tautų viltis. Mokykimės garbinti Dievą jo mažume, jo karališkume, kuris ne gniuždo, bet išlaisvina mus ir leidžia oriai tarnauti. Dovanokime jam gražiausias dovanas, kad išreikštume savo tikėjimą ir meilę“, – kviečiama vasario 19 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezėje.

The post Popiežius Pranciškus: Dievo žodis teatgaivina mūsų troškimą ieškoti appeared first on LAIKMETIS.

Paskelbus Evangeliją, atversta Evangelijų knyga buvo padėta į specialiai parengtą vietą priešais altorių, kad visų akys per visą liturgiją žvelgtų į ją. Panašiai kaip Evangelijoje pagal Luką, kai žmonių akys smigo į Jėzų, Nazareto sinagogoje skaitantį pranašo Izaijo knygą, – kaip į centrą, kaip į savo viltį.

Sekmadienio popietėje Kauno arkikatedroje būrys vyrų ir moterų, jaunuolių pasikeisdami skaitė Apaštalų darbų knygos istoriją.

Šiuose Šventojo Rašto skaitymuose dalyvavo ir jaunų klausytojų, kurie visu būriu (iš Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenės) atėjo kartu su savo bendraamžiais skaitovais.

Gyvai skaitoma apaštalų istorija neabejotinai visus kalbino. O šio švento laiko ramybė apgaubė net ir kūdikius lopšiuose, kuriuos tėveliai buvo atsivežę į arkikatedrą.

Dievo žodis ieškojo kelio į širdis ir tų kauniečių, kurie lankydami senamiestį galbūt atsitiktinai užsuko į arkikatedrą, pilną gyvybės, sklindančios iš garsiai šventovėje aidėjusių Šventojo Rašto tekstų.

„Dievo žodis, kai jis skamba, daro savo darbą ir mums nežinant, nepajėgiant suprasti“, – drąsino Kauno arkikatedros vyriausiasis ceremonijarijus kunigas Artūras Kazlauskas visus, kurie brangų sekmadienio laiką skyrė Šventajam Raštui, trejetą valandų klausydami jo gyvai ar transliacijų namuose.

The post Dievo Žodžio sekmadienį Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo nepertraukiamai skaitoma Apaštalų darbų knyga appeared first on LAIKMETIS.

„Kasdien mąstykite Dievo žodį, kad įgytumėte kuo gyvesnį ir gilesnį jo supratimą, o visų prima savo gyvenimu taptumėte Viešpaties Jėzaus Kristaus liudytojai“, – linkėjo popiežius suteikdamas naujiesiems lektoriams savo palaiminimą.

„Dieve, gėrio ir šviesos šaltini, palaimink lektorius, kad atkakliai medituodami Tavo žodį būtų vidiniai apšviesti ir galėtų ištikimai skelbti savo seserims ir broliams“.

„Jėzus yra Gyvasis žodis, visi Šventieji raštai jame įgyvendinami. O mes, šiandien, šioje šventoje Liturgijoje esame jo amžininkai, su žavesiu atveriantys savo širdis ir protus, kad jo klausytumės, nes tai jis, kuris kalba tuomet, kai bažnyčiose skaitoma iš Šventojo Rašto. Dievo žodis visuomet žavi, stebina ir visuomet atnaujina, jis apsigyvena mūsų širdyse ir mus atnaujina“, – pažymėjo popiežius Dievo žodžio sekmadienio mišių homilijoje.

Pranciškus įvardijo penkis pagrindinius Mesijo veiksmus, paminėtus mišiose skaitytoje Evangelijoje.

Visų pirma, Jėzus siunčiamas nešti gerąją naujieną vargdieniams. Evangelija yra atjautos žodis, skatinantis mylėti artimą, atlyginti skolas, dosniai vykdyti socialinius įsipareigojimus. Atminkime: Dievas arti, jis gailestingas, atjautus.

Jėzus yra Gyvasis žodis, visi Šventieji raštai jame įgyvendinami.

Antrasis Kristaus veiksmas – skelbti belaisviams išvadavimo. Broliai seserys, blogio dienos suskaičiuotos, nes ateitis priklauso Dievui! Evangelija yra gailestingumo žodis: jis kviečia būti aistringais taikos, solidarumo ir susitaikymo liudytojais.

Trečias pranašiškas Jėzaus veiksmas yra suteikti regėjimą akliesiems. Evangelija yra šviesos žodis, jis kviečia į tiesą, liudyti tikėjimą ir gyventi nuosekliai.

Ketvirtas veiksmas – vaduoti prislėgtuosius. Jokia vergija neatsilaiko priešais Mesijo veiksmus, nes jis, per savo vardą, padaro mus brolius, priminė Pranciškus, patikinęs, kad Evangelija yra laisvės žodis, skatinantis širdžių atsivertimą, minčių sąžiningumą ir ištvermę išbandymuose.

Penktasis veiksmas: Jėzus pašauktas skelbti Viešpaties malonės metų. Tai naujas laikas, kuris neeikvoja gyvenimo, o jį atnaujina. Tai – jubiliejus, toks, kaip tas, kurį dabar pradėjome, su viltimi ruošdamiesi galutiniam susitikimui su Išganytoju. Evangelija – tai džiaugsmo žodis, kviečiantis būti priimančiais, bendraujančiais ir, kaip piligrimai, keliaujančiais į Dievo karalystę.

„Visi mes įsipareigokime nešti gerąją naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo ir akliesiems – regėjimo: išvaduoti prislėgtuosius ir skelbti Viešpaties malonės metų!“, – ragino homilijoje popiežius Pranciškus.

The post Dievo žodis visuomet žavi, stebina ir visuomet atnaujina - popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Evangelistas Lukas pasakoja, kaip Jėzus Galilėjos sinagogose skelbė gerąją naujieną apie prisiartinusią Dievo karalystę. Visame krašte sklido žinia apie naująjį mokytoją ir stebukladarį. Jėzus sugrįžo į gimtąjį Nazaretą ir šabo dieną atėjęs į sinagogą skaitė pranašo Izaijo knygą: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19).

Šiuos pranašo žodžius Jėzus pritaikė sau; jis kalbėjo: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21), Nazareto gyventojai laukė, kad Jėzus ir gimtinėje darys tai, apie ką buvo kalbama visoje Galilėjoje. Bet šito nesulaukę ir išgirdę Jėzaus priekaištą, kad pranašai geriau priimami svetimųjų nei savo artimųjų, labai pasipiktino.

Už išorinę laisvę kur kas svarbesnė yra dvasinė laisvė, pasiekiama tik gyvenant tiesoje ir meilėje.

Šis sekmadienis yra Dievo Žodžio sekmadienis, kviečiantis skirti rimtą dėmesį Šventajam Raštui, kuris kasdien turi būti skaitomas ir apmąstomas. Šį sekmadienį Dievo žodis siunčia svarbią žinią: laisvės kelyje nereikia laukti Dievo stebuklų, bet labai svarbu klausytis Dievo žodžio ir pagal jį tvarkyti savo gyvenimą. Dievo žodis yra svarbiausioji tiesa, padedanti žmogui būti dvasiškai laisvam.

Sugrįžusiems Babilonijos tremtiniams per maža buvo atstatyti apgriautas Jeruzalės sienas; dar svarbiau buvo laikytis Dievo Įstatymo. Todėl jiems ir buvo skaitomas Dievo Įstatymas, kad buvę tremtiniai žinotų, kas yra svarbu laisvės kelyje. Jėzaus misijos pagrindinis tikslas taip pat buvo ne stebuklų darymas: išgydytiesiems jis net drausdavo apie tai kalbėti. Jėzus skelbė gerąją naujieną apie prisiartinusią Dievo karalystę ir kaip toje karalystėje reikia gyventi. Jėzus mokė, kaip turi gyventi laisvas žmogus.

Prieš trisdešimt penkerius metus mes atgavome išorinę laisvę, kurios neturėjome pusę amžiaus. Atgavę laisvę mes džiūgavome, ir anuomet nė mintis neatėjo, kad ta laisvė atneš didelių išbandymų ir daugelis jų neatlaikys. Už išorinę laisvę kur kas svarbesnė yra dvasinė laisvė, pasiekiama tik gyvenant tiesoje ir meilėje. Dėl to labai svarbu žinoti, ko Dievas iš mūsų nori, ir pagal tai tvarkyti savo gyvenimą. Jėzaus paskelbtoji Evangelija yra laisvės kelio Evangelija, dėl to ją reikia skaityti, apmąstyti ir pagal ją gyventi. Kiekvienas žmogus turi du pasirinkimus: gyventi pagal Dievo Įstatymą ir būti dvasiškai laisvas arba, savo nelaimei, jo nepaisyti ir vadovautis pasaulio dvasia.

Dėl to apaštalas Jonas primygtinai ragino pirmuosius krikščionis: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio (1 Jn 2, 15–16). Sausio 13-ąją Lietuvos laisvę gynę tautiečiai, net ir apsupti sovietinių tankų, buvo dvasiškai laisvi, savo ateities viltis sudėję ne į pasaulio galingųjų, bet į Dievo rankas. Šitokie turime būti ir mes.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jis pradėjo mokyti“ ( (Lk 4, 15) - 3 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Pranciškus priminė šio sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinio apie Jėzų, Įsikūnijusį Dievo Žodį, žodžius: „Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neįveikė“ (Jn 1, 5). Skaitinyje minima šviesa primena Dievo meilės galią, kuri nesileidžia būti nugalėta ir kuri, nepaisant jokių kliūčių, toliau šviečia ir apšviečia mūsų gyvenimą.

Tai liudija Kalėdos, kai Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, įveikė daug dalijančių sienų. Jis metė iššūkį savo laikmečio didžiūnų protams ir širdims, kuriems apginti valdžią rūpėjo labiau, nei ieškoti Viešpaties (Mt 2). Jis dalijosi nuolankiu Marijos ir Juozapo, kurie jį priima ir augina su meile, gyvenimu su savo ribotomis galimybėmis ir sunkumais.

Jis, trapus ir bejėgis, pasirodo piemenimis (Lk 2), patyrusiems gyvenimo atšiaurumą ir visuomenės panieką, ir išminčiams (Mt 2), kurie, vedami troškimo jį pažinti, leidosi į ilgą kelionę ir rado jį paprastų žmonių namuose.

Popiežius patikino, kad šie ir kiti iššūkiai nesustabdo Dievo. „Jis randa tūkstančius būdų, kaip pasiekti kiekvieną iš mūsų ten, kur esame, be išskaičiavimų ir be sąlygų, net tamsiausiomis žmonijos naktimis atverdamas šviesos langus, kurių tamsa negali uždengti (Iz 9). Ši tikrovė mus guodžia ir suteikia drąsos, ypač tokiu metu, kaip mūsų, kai mums taip reikia šviesos, vilties ir ramybės, kai žmonės kartais sukuria tokias sudėtingas situacijas, kad atrodo neįmanoma iš jų išeiti.“

Dievas randa tūkstančius būdų, kaip pasiekti kiekvieną iš mūsų ten, kur esame.

„Šiandien Dievo Žodis mums sako, kad taip nėra: priešingai, jis kviečia mus sekti meilės Dievą ir tapti jo meilės pragiedruliais visur, kur tik galime, kad ir su kuo susitinkame, kad ir kokiame kontekste esame: šeimoje, socialiniame, ar tarptautiniame. Dievo Žodis kviečia nebijoti žengti pirmąjį žingsnį ir atverti artumo, atleidimo, atjautos ir susitaikymo langus visiems, kurie kenčia, kad gyvenimo kelionė taptų aiškesnė, saugesnė ir galima.

Popiežius pažymėjo, kad šis kvietimas ypatingai suskamba per ką tik prasidėjusius Jubiliejaus metus, kurie yra raginimas būti vilties pasiuntiniais per paprastus, bet konkrečius „Taip“ gyvenimui, su apsisprendimais už gyvenimą. „Visi mes taip darykime: tai kelias į išganymą“, – pažymėjo Pranciškus, pavedęs Marijai, į Jėzų vedančiai žvaigždei, padėti mums būti šviesiais Tėvo meilės liudytojais.

The post Popiežius: tapkime Dievo meilės pragiedruliais appeared first on LAIKMETIS.

Žmogaus protui yra sunkiai suvokiamas tikėjimo slėpinys, kad Dievo sprendimu jo Sūnus apsigyventų Marijos įsčiose tarsi šventovėje, augtų ir būtų pagimdytas, kaip kiekvienas žmogaus vaikelis. Tai be galo brangi tikrovė, kalbanti, kaip labai Dievas mus myli ir nori mus lydėti per visas mūsų gyvenimo dienas iki susitikimo amžinybėje, kur regėsime jį veidas veidan.

Naujųjų Metų mišių Evangelijos skaitinys mums pristato Mariją Betliejaus oloje, kur glausdavosi piemenų ganomi gyvulėliai. Marija atidžiai klausėsi piemenų pasakojimo, ką jie girdėjo iš apsireiškusio angelo lūpų. Evangelistas Lukas sako: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Marija atidi Dievo planui ir jį sąmoningai priima. Tai priminimas ir mums, kaip turime reaguoti į visa tai, kas vyksta mūsų gyvenime, – maldoje svarstyti, ką Dievas nori mums pasakyti per skausmingus ir džiugius įvykius, kuriuos leidžia mums išgyventi.

Dievo Gimdytojos šventėje susitelkime mintimis prie Marijos asmens, siekdami dar geriau ją pažinti ir pamilti ne tik kaip Jėzaus, bet ir kaip mūsų Motiną. Evangelijoje paminėti tik keli įvykiai iš Marijos gyvenimo, bet jie labai svarbūs, kad galėtume susidaryti vaizdą, kokia buvo Marija.

Dievo Gimdytojos šventėje susitelkime mintimis prie Marijos asmens, siekdami dar geriau ją pažinti ir pamilti ne tik kaip Jėzaus, bet ir kaip mūsų Motiną.

Apreiškimo metu Marija, iš angelo išgirdusi žinią apie Dievo planą per ją prisiimti žmogaus prigimtį, pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Besąlygiškas Marijos klusnumas Dievo planui nulems tolesnę žmonijos istoriją: žmogus niekuomet negalės jaustis apleistas ir niekam nereikalingas, nes žinos, kad Dievas be galo jį myli, ir tai liudija jo nusižeminimas iki Betliejaus Kūdikio. Amžinasis Dievo Žodis savo žemiškąją kelionę pradeda Marijos įsčiose, paskui auga apsuptas Motinos meilės ir rūpesčio.

Angelo apreiškimo metu Marija, sužinojusi, kad jos giminaitė Elzbieta senatvėje pradėjo kūdikį, tuojau išsiruošė į ilgą kelionę, kad pagelbėtų jai paskutiniais nėštumo mėnesiais. Marijos pavyzdys kviečia mus pasitikrinti, kaip praktikuojame artimo meilę.

Marija lydėjo Jėzų viešojo gyvenimo metais, kai jis skelbė Gerąją Naujieną. Galilėjos Kanos vestuvėse jos rūpesčio dėka Jėzus padarė pirmąjį stebuklą – vandenį pavertė vynu. Tai iškalbingas priminimas, kad Marijai rūpi konkretus žmogaus gyvenimas, ypač kai žmogus atsiduria bėdoje.

Marija nepalieka Sūnaus jo kančios metu. Evangelistas Jonas pasakoja: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė“ (Jn 19, 25). Nesunkiai galime įsivaizduoti, ką anuomet išgyveno Marija, matydama ant kryžiaus mirštantį savo Sūnų.

Paskutinė žinutė apie Mariją užrašyta Apaštalų darbų knygoje. Po Jėzaus žengimo į dangų apaštalai susirenka į Paskutinės vakarienės kambarį ir meldžiasi; kartu su jais meldžiasi ir Marija. (plg. Apd 1, 14). Tai priminimas, kad Marija visuomet yra su mumis – Bažnyčios bendruomenės žmonėmis.

Švč. Mergele Marija, Dievo Gimdytoja, lydėk mus per visas šių Jubiliejinių metų dienas!

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Dievo Gimdytojos šventė - Naujieji Metai appeared first on LAIKMETIS.