Roberta Daubaraitė-Randė yra trijų vaikų mama. Kartu su Gintaru meilę jie dovanoja keturiolikmetei Adelei, vienuolikmečiui Augustinui ir aštuonmetei Uršulei. Roberta taip pat yra Panevėžio vyskupijos Caritas vadovė, koordinuoja Panevėžio miesto savivaldybės projektą „Panevėžio miesto bendruomeniniai šeimos namai“.

Namai – ypatingoje vietoje

Roberta ir Gintaras į Paįstrį gyventi atsikėlė 2006 metais.

„Kurį laiką gyvenome Panevėžyje ir, kai grįžau iš studijų Vokietijoje, pradėjome svarstyti, kur ir kaip kursime savo namus. Mano tėvai kilę nuo Upytės, daugiau dairėmės sodybos ten, nes ir močiutė iš tos pusės kilusi. Deja, jos namų nebeliko, ten buvo labai daug gražių vaikystės prisiminimų, turėjau tokią kaimo idilę, prisimenu, kaip smagiai leisdavom vasaras. Vis galvojau, kaip atsikurti tą prisiminimą, tą ilgesį. Taip svajonės vedami ieškojome savo namų visame Panevėžio rajone. Į paieškas įsitraukė draugai, pažįstami ir artimieji“, – prisimena Roberta.

Netikėtumo suvesti Randžiai namus rado Paįstryje.

„Turėjome norų, kad namai būtų arti miesto, kad būtų patogu susisiekimo atžvilgiu, kad būtų išvystyta infrastruktūra. Kai tik nusipirkome sodybą šiame miestelyje, mus nustebino, kad tai – populiari panevėžiečių vieta, maudykla, kad čia įsikūrusi labai šilta ir žmonių gerovei dirbanti bendruomenė, yra mokykla, bažnyčia. Mums atsikėlus įsikūrė ir vaikų darželis. Tik gyvendami čia pradėjome suprasti, kokią turime erdvę, ji ypatinga. Kaip ir mus supantys žmonės“, – džiaugėsi Roberta.

Bendruomenė, kurioje gera

Trijų vaikų mama sako, kad jų šeimos gyvenimas ir aplinka vis dar kūrybiniame procese.

„Ką prisimenu iš savo patirties, noriu perduoti vaikams. Mes daug su jais kalbamės, kaip jiems patinka gyventi kaime. Suprantama, jie neturi kitokios patirties, mieste juk negyveno. Mano seserys ir mama gyvena Londone, dažnai jas lankome, ir vaikai mato, kad gyvenimas gali būti ir kitoks, bet mums visiems patinka gyventi tokioje priemiestinėje bendruomenėje, kuri tikrai yra įtraukianti. Žmonės joje gali ir atsiskleisti, ir įsitraukti, ir kūrybiškai prisidėti. To mes nebuvome atradę didmiestyje“, – kalbėjo Roberta ir džiaugėsi, kad jos atžalos savo aplinką kuriasi patys.

„Vaikams patinka erdvė, kurioje jie gali laisvai gyventi ir kurti, auginti savo gyvūnėlius, jais rūpintis, čia niekas jų nevaržo. Vaikai savo kieme turi pačių susikurtą pramogų parką ir jau dabar kalba, kaip vasarą kiekvieną dieną maudysis baseine, kaip draugus pasikvies į gimtadienį. O mums smagu, kada vaikai savo šventę mini namuose ir neprašo gimtadienių švęsti vaikų žaidimų kambariuose. Tai vertybė, kad vaikai namus laiko svarbia erdve, kurioje mielai sutinka draugus ir noriai juos įtraukia į savo gyvenimą. Juk ir mūsų, suaugusiųjų, ir vaikų patirtys kuriasi panašiai – per žmones, kurie mus supa – per klasiokus, per darželį, draugus, kaimynus, artimuosius.“, – kalbėjo mama.

Bendri pusryčiai ir vakarienė

Robertos ir Gintaro šeimoje laikomasi ir tam tikrų tradicijų. Tėvai mano, kad jos labai svarbios šeimos tvarumui bei stiprumui ir padeda vaikams suprasti, kad jie yra itin artimi vieni kitiems, juo labiau kad esamos tradicijos sukelia šiltus jausmus, nusėda atmintyje, atskleidžia šeimos vertybes ir gyvenimo prioritetus.

Esame tikintys žmonės, todėl kiekvieną sekmadienį lankome bažnyčią. Kviečiame vaikus kartu eiti ir padėkoti Dievui už gyvenimo dovaną.

„Esame tikintys žmonės, todėl kiekvieną sekmadienį lankome bažnyčią. Kviečiame vaikus kartu eiti ir padėkoti Dievui už gyvenimo dovaną. Švenčiame ir krikščioniškas šventes. Man taip pat labai patinka, kai visa šeima tiek pusryčius, tiek vakarienę valgome kartu. Tai yra mūsų bendras laikas. Ryte turime atsibudimo kartu momentą, ir tai yra mano vyro nuopelnas. Jis labai kantrus, kartais ir miegančius vaikus gali atnešti ir susodinti prie pusryčių stalo. Mums svarbu kartu dieną pradėti ir kartu ją užbaigti. Vakarieniauti kartu mums puikiai sekasi, vaikai jau tą žino ir yra išmokę. Aišku, turint daug įsipareigojimų, galbūt ne visada pavyksta visiems susitikti tuo pačiu metu. Susiduriame su iššūkiu derinant vakarienę, nes vaikai mokosi Muzikos mokykloje, Adelė ir mano vyras kultūros centre lanko teatro studiją“, – pasakoja Roberta.

Laiku pastebėti ir padėti

Karantino metu šeima įsivedė dar vieną tradiciją – prie vakarienės stalo kiekvienas šeimos narys pasidalija trimis tos dienos įvykiais, nesvarbu kokie jie bebūtų: geri, blogi, linksmi ar kažkuo įsimintini.

„Pradžioje vaikai įvykius sunkiau įsimindavo, dažnai vienas kitą kartodavo ir tik vėliau jie išmoko atrasti savo dalykus ir kalbėti apie save. Mums rūpi, kuo mūsų vaikai gyvena, kas jiems nutinka, lygiai taip pat ir vaikams rūpi, kuo mes, tėvai, gyvename“, – teigė trijų vaikų mama.

 Ar nevargina būrys vaikų?

„Norint, kad vaikai mūsų nevargintų, reikia juos įtraukti į savo gyvenimą. Ir mes labai stengiamės tą daryti, turim daug bendrų pomėgių. Kartu planuojame ir keliaujame, slidinėjame, važiuojame dviračiais. Mes juos įtraukiame į savo gyvenimą, bet lygiai taip pat jie mus įtraukia savo gyvenimą per įvairias veiklas, koncertus, pasirodymus. Mums tereikia tik pastebėti jų pasiekimus. Didžiuojamės savo vaikais. Mūsų, tėvų, darbas yra matyti ne tik vaikų progresą, bet ir sunkumus bei jiems padėti“, – sako Roberta.

Motinos diena – kiekvieną dieną

Mama atvira – Motinos dieną ji švenčia kiekvieną dieną. „Vaikai savo meilę ar dėkingumą išreiškia kiekvieną dieną. Kasdien sulaukiu prisipažinimų, kad esu brangiausia mama. Kiekvieną vakarą pas vaikus ateinu į kambarį, pabučiuoju prieš miegą, jie man ne tik labanakt pasako, bet ir primena, kaip mane myli, išgirstu begalę komplimentų ir lygiai taip pat aš kalbu – įvyksta abipusis meilės apsikeitimas. Žinoma, visada miela, kada vaikai šventės dieną parodo išskirtinį dėmesį. Man tai – labai jautru“, – sako Roberta.

Randžių šeimoje ypatingą vietą užimą ne tik mama, svarbus čia ir vaikų tėčio Gintaro vaidmuo.

Randžių šeimoje ypatingą vietą užimą ne tik mama, svarbus čia ir vaikų tėčio Gintaro vaidmuo. Kaip sako Roberta, Gintaras yra labai geras, mylintis, įsiklausantis, kantrus tėtis. „Vaikams saugu būti kartu su tėčiu. Jis turi labai daug pasitikėjimo ir jį dovanoja vaikams, lygiai taip pat man, visai šeimai. Vaikai iš jo visada gali tikėtis ir gauti paramą, jis suteikia besąlyginę meilę“, – taip apie vaikų tėtį atsiliepia Roberta.

Motinos dienos proga sau ir visoms mamoms Roberta linki visada ir bet kurioje situacijoje matyti aukštesnę prasmę: „Šiandien gali būti sunku, bet žinokite, kad tai baigsis. Laikas kartu, kurį dėmesingai skiriu, meilė, šypsena, juokas, bet kas – tai yra elementai, kurie man padeda. Juos reikia tik dažniau atpažinti savo gyvenime ir naudoti. Matykite, kas yra gera. Sunkioje situacijoje sustoju ir aš, joje ieškau kažko gero ir dažnai randu. Tai yra kelias, link kur nori eiti, kokia tapti ar būti mama. Svarbiausiai – mylėti ir į viską žiūrėti meilės pilnomis akimis.“

The post Trijų vaikų mama R. Daubaraitė-Randė: vaikai savo meilę ar dėkingumą išreiškia kiekvieną dieną appeared first on LAIKMETIS.

Būti pavyzdžiu sūnui

Veiklos Alinos Sinicės gyvenime niekada netrūko. Ji augina šešis vaikus, yra teisininkė, pilietinio ugdymo mokytoja, pati įkūrė ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir pradinę mokyklą, tad ant moters pečių – ir vadovavimo šioms įstaigoms reikalai.

„Labai myliu savo šalį, tiesiog sergu dėl jos. Ir nors nesu patyrusi okupacijos naštos, kurią patyrė mano tėvai ir seneliai, labai suprantu ir branginu laisvę. Ją reikia saugoti ir puoselėti“, – įsitikinusi Alina, ne kartą svarsčiusi prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos, juolab kad ir jos vyras Vaidas – Lietuvos kariuomenės rezervo karininkas. A. Sinicė sako motyvacijos turėjusi daug, bet kurį laiką abejojusi, ar pakaks laiko viskam: vaikams, šeimai, darbui bei kitoms veikloms, kurių, rodos, – per akis.

Labai myliu savo šalį, tiesiog sergu dėl jos.

Lemiamas lūžis įvyko 2022-aisiais Vilniaus knygų mugėje. „Sutiktas šaulys kalbino mano sūnų tapti jaunuoju šauliu, o jam sudvejojus, pasakiau, kad ir aš noriu tapti šaule – būti pavyzdžiu sūnui“, – prisimena daugiavaikė mama.

Tiesa, tuomet Alinai vis dar rūpėjo, ar įmanoma suderinti šaulystę su motinyste ir gana intensyviu darbu. „Šaulys mane patikino, kad tikrai įmanoma, o dar ir šeima padidės, nes juk Lietuvos šaulių sąjungoje visi mes – sesės ir broliai. Tad nebeliko kuo abejoti. Būtent tą dieną, kai lankėmės knygų mugėje, prasidėjo karas Ukrainoje. Tai buvo tas sukrečiantis įvykis, kuris privertė daugiau nebeatidėlioti. Manau, sprendimas buvo priimtas iš baimės ir nesaugumo jausmo, nežinomybės, kiek pati turiu galių ir žinių kritiniu momentu pasirūpinti savo vaikais, tėvais, kitais artimaisiais“, – apsisprendimo motyvus atskleidžia moteris.

Pokyčių pajuto ir šeima

Šauliškos veiklos Aliną traukte įtraukė. Davusi šaulio priesaiką, ji lankė Bazinį šaulio įgūdžių kursą, dalyvauja įvairiuose renginiuose, ėmėsi švietėjiškų darbų apie Šaulių sąjungą.

„Pajutau, kaip smagu vaikams pasakoti apie pilietiškumą, šaulių veiklą, parodyti, kad jaunaisiais šauliais gali tapti ir berniukai, ir mergaitės nuo 11 iki 18 metų, – šypsosi Karaliaus Mindaugo šaulių (Vilniaus apskr.) 10-osios rinktinės šaulė. – Šiek tiek nerimavau dėl pratybų miškuose, nes gamtoje vien su kuprine ir be pastogės nakčiai buvau buvusi labai seniai. Pati save nustebinau, kad įveikiau daugiau nei 30 kilometrų atstumą, bemiegę naktį išlikau budri ir vidumi stipri. Neturėjau kuo skųstis, o ir „medinės“ kojos po tokio žygio džiugino, nes žiūrėjau į tai kaip į savęs stiprinimą“.

Šešių vaikų mama neslepia: tapusi šaule pokyčių pajuto ir ji pati, ir jos šeima, nes įprastą laisvalaikį su šeima gerokai pakoregavo šauliškos pratybos ir kiti užsiėmimai. Bet ir čia A. Sinicė situaciją vertina pozityviai: „Manau, kad laikas šaulystei yra investicija sau, šeimai ir visuomenei, nes tai grįžta asmenybės sustiprėjimu, žiniomis, tampi gyvu pavyzdžiu savo vaikams, jie mato ir supranta, kas yra meilė savo šaliai ir jos žmonėms. Šauliai draugauja ir šeimomis, bendruomenėmis, vieni kitais rūpinasi, o tai – be galo stipru“.

Manau, kad laikas šaulystei yra investicija sau, šeimai ir visuomenei, nes tai grįžta asmenybės sustiprėjimu, žiniomis, tampi gyvu pavyzdžiu savo vaikams.

Alina prisipažįsta, kad šaulystė įkvėpė ir daugiau pasitikėjimo savimi: ji suprato, kad tikrai gali išmokti tokių dalykų, kuriems manė neturinti gebėjimų, sustiprėjo noras mokytis naujų dalykų. „Jau beveik dešimtmetį dirbu su mokytojais, nuolat esu vaikų apsuptyje, sukūriau ir ugdymo metodiką bei programą, bet pati mokytoja nedirbau. Tad baigusi Bazinį šaulio kursą iškart užsiregistravau į pedagogikos kursą, kad galėčiau būti ne tik vadove, bet ir mokytoja savo įstaigų vaikams, ir tiems, kuriuos aplankau kaip šaulė“, – naują kryptį atrado A. Sinicė.

Ji įsitikinusi, kad kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, taip ir Šaulių sąjungoje nėra svarbu, kokia žmogaus lytis. „Esame visi labai skirtingi, unikalūs, turime savų stiprybių, kuriomis galime pasidalyti su kitais. Manau, Lietuvos šaulių sąjungoje ne tik lytis nesvarbi, bet ir amžius ar fizinis pasirengimas. Šaulių sąjunga apima daugybę sričių ir veiklų, kur reikalingi labai įvairūs žmonės“, – patirtimi dalijasi moteris.

Ne tik savanorystė

A. Sinicė atvira – būta ir abejonių, o vienas didžiausių iššūkių buvo paimti į rankas ginklą.

„Paradoksalu, bet aš – karininko žmona, o tikro ginklo rankose nebuvau laikiusi. Man ginklai visada kėlė asociacijų su pavojumi ir didžiule atsakomybe, tad vengiau būti arti jų, – sako šaulė, dabar besidžiaugianti, kad saugiai elgtis su ginklu ją mokė ramus ir atsakingas instruktorius. – Su kokiais iššūkiais besusidurčiau gyvenime ar šauliškoje veikloje, labai svarbu šalia esantys žmonės: pirmiausia – šeima, draugai, taip pat sesės ir broliai šauliai, kurie paskatina, padrąsina, išlaukia ir didžiuojasi pasiekimais“.

Tapdama Lietuvos šaulių sąjungos nare šešių vaikų mama stengėsi nesusikurti perdėtų lūkesčių, nes tobulumui ribų niekur nėra, o labiausiai žavisi nesiskundžiančiais, aktyviais, kūrybiškais žmonėmis. Įsiliejusi į šaulių gretas Alina pati matė, kaip sparčiai augant naujai prisiekusių šaulių būriui, keičiasi ir auga visa Lietuvos šaulių sąjunga, nes kiekvienas naujas šaulys atsineša ką nors savito.

„Man šaulystė – ne tik savanorystė, bet ir pasiruošimas, budrumas, mokymasis ir žinių pasidalijimas, susijęs su savos šeimos, bendruomenės ir visuomenės saugumu ir laisve. Tai mane ir motyvavo tapti šaule, tai motyvuoja ja būti visą likusį gyvenimą“, – drąsiai teigia šešių vaikų mama A. Sinicė

Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) yra valstybės remiama savanoriška, pilietinės savigynos visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai ir civilinei saugai.

Tai unikali, analogų neturinti organizacija, nes LŠS vienija valstybės gynybai ir gyvenimui neabejingus asmenis. Šauliai veikia pagal LR Seimo priimtą atskirą organizacijos įstatymą ir statutą. Nepaisant tiesiogiai iš valstybės institucijų skiriamų užduočių, LŠS yra laisvų, savo laiką Tėvynės gynybai ir stiprinimui skiriančių žmonių organizacija.

Kiekvienas Lietuvos pilietis savanoriškai gali tapti organizacijos nariu ir save realizuoti veikdamas karybos, sporto ir kultūros srityse. Šauliškoms idėjoms visoje Lietuvoje šiandien neabejingi apie 14 tūkst. piliečių nuo 11 metų amžiaus.

The post Šešių vaikų mama A. Sinicė tapo šaule, kad rodytų pavyzdį vaikams appeared first on LAIKMETIS.