Pirmoji ir svarbiausia: kandidatų (dabar jau išrinktų merų) vitalinė galia.

Daugelyje Lietuvos miestų ir rajonų pirmame ture laimėjo tam tikra prasme labai vitalūs, net „agresyvūs”, merai. Tie, kurių rankose iškelti galios ir veiklumo skeptrai - galios ir atsakomybės. Bet ne paikos galios. Jais intuityviai norisi pasitikėti.

Šiais nesaugiais laikais (o nesaugumas tik įsibėgėja - COVID-19, karas ir toliau nežinia kas) norisi šlietis prie tvirto, žinančio ką šneka, gebančio atsiliepti ir pasiekti, nors ir kiek „pabalduko”. Pažiūrėkime į Druskininkus, Kauną, Jonavą, Kazlų Rūdą. Kiek santūresni laikysena, bet ne tvirtumu merai Plungėje, Kauno rajone, Naujojoje Akmenėje.

Atsimenu vieną apokaliptinį filmą, kuriame iš miesto į šalies regioną traukėsi šeima. Tarp besitraukiančiųjų buvo ir suaugusi dukra su draugu. Tačiau iškilus didelei grėsmei jos draugui negebėjus jos apginti – palaipsniui ji pasirinko kartu keliavusį tvirtą jų grupelės pakeleivį. Natūraliai.

Tad tai kas vyksta su merais – jau kažkur matyta.

Priklausomybė „korporacijoms”, kitaip tariant partijoms

Šiuo požiūriu engtoms partijoms sunkiau (pvz. LVŽS). Lengviau toms, kurios jau pasėdėjo ant „atsarginių suolelio” (LSDP).

Sunkiausia daliai gerų kandidatų, kurie yra nekorporatyvūs. Jiems dar reikės pakovoti. Šiems „nekorporatyviems” kandidatams tenka kliautis nudirbtais darbais, taktu, ypatinga charizma. Tarp jų yra dorų ir nuoseklių žmonių. Ir tikiuosi jiems pasiseks antrajame rinkimų rate.

tai kas vyksta su merais – jau kažkur matyta.

Nusivylimai, kurie ištinka kai mes kartais būname labai nenuoseklūs ir netikslūs.

Pavyzdžiui, klaidingai įvardiname dalykus. Kažką vadiname tuo kuo jis nėra. Na, kad ir Kauno pavyzdys (jį sostinės intelektualai jau vadina „krabogradu“ – klasikinės patyčios iš antrojo miesto).

Daug rašoma apie Kauno fenomeną. Laikomą konservatorių sostine. Ir čia įvyksta loginė klaida. Tai ne konservatorių sostinė, tai konservatyvizmo bastionas. Va, o sostinė Vilnius – puikiai pateisina liberaliausio šalies miesto vardą ir jame laimi būtent agresyviu liberalumu alsuojanti partija (prisistatanti apgaulingu pavadinimu „konservatoriai“). 

Štai kodėl Kaune pirmu mostu dėsningai laimi kandidatas nieko bendra neturintis su liberaliais veikėjais save vadinančiais konservatoriais. Savo pasisakymais jis kokius dešimt kartų didesnis konservatorius už tuos, kurie jais dedasi.

Atkreipkite kiek jis turi sąskaitų su jį, beveik visą kadenciją, nekonstruktyviai, agresyviai, nesirenkant priemonių, puolusiais žiniasklaidos atstovais. Neabejoju, kad sąskaitas jis pateiks, o žmonėms dėl to dar labiau patiks. Juk tokie veikėjai mažų mažiausiai bent truputį primena mačo.

The post Prof. dr. Andrius Macas. Hipotezė: kodėl vieni merai laimėjo jau pirmame ture, o kiti ne? appeared first on LAIKMETIS.

„Mums vis dar reikia daug sinodiškumo“, - sakė Kanados kardinolas Marcas Ouellet (Markas Uelė), Vatikano Vyskupų kongregacijos prefektas ir Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos pirmininkas. Paklaustas, ar dėl pašaukimų į kunigystę trūkumo galėtų būti įšventinamos moterys, nors bent į diakonatą, prelatas atsakė, kad „doktrinos požiūriu“ nėra „jokių išvadų, kurios atvertų šias duris“.

Šį klausimą, pasak jo, tyrinėjo Tikėjimo mokymo kongregacijos popiežiaus Pranciškaus prašymu sudaryta komisija, turėjusi išnagrinėti moterų diakonių istoriškumą. 2019 m. gegužę pontifikas žurnalistams sakė, kad dvylikos narių institucija negalėjo pateikti „galutinio atsakymo“ šiuo klausimu, nes nebuvo vieningos nuomonės dėl diakonių vaidmens ankstyvojoje krikščionybėje.

manau, turime stiprinti ypatingas moterų charizmas.

„Asmeniškai manau, kad turime stiprinti ypatingas moterų charizmas“, - sakė Ouellet. „Kelias nėra visiškai sulyginti tarnavimo lygmeniu vyrus ir moteris, nes sakramentiniai vaidmenys turi simbolinę reikšmę.“

„Svarbu prisiminti, kad Dievas sudarė sąjungą su žmonija, o santuokos simbolis yra privilegijuotas simbolis Bažnyčioje ir Biblijoje“, - sakė jis. „Taip išreiškiamas Dievo santykis su savo tauta, Kristaus santykis su Bažnyčia. Kristus yra vyras, o Bažnyčia - moteris. Kunigas, kuris turi atstovauti Kristui, pažymi semantinį nuoseklumą, todėl Kristaus, kaip vyro, vaizdavimas skirtas tik vyrams.“

Pasak Ouellet, Bažnyčia turi toliau plėtoti moterų charizmas, suteikti joms daugiau erdvės, labiau į jas įsiklausyti ir suteikti daugiau atsakomybės. „Moteris yra puiki katechetė“, - sakė jis. „Ji gali būti vyskupijos kanclerė, kanonų teisininkė, dirbti komunikacijos ir administravimo srityje, atlikti labai svarbius vaidmenis tiek vyskupijoje, tiek parapijoje.“

Pokyčiai, kurių reikia Bažnyčiai, yra daug didesni nei suteikti moterims galimybę įšventinti į kuniges.

Kanados prelatas primygtinai pabrėžė moterų charizmą, sakydamas, kad joms turi būti suteiktas konkretus pripažinimas, neapsimetinėjant, jog vien dėl įšventinimo moterims bus suteikta galimybė naudotis visomis Bažnyčios erdvėmis. „Tai klaidingas kelias, kuriuo einant negerbiamas moters savitumas.“

Pasak Ouellet, reikia daug gilesnės sinodinės reformos, kuri būtų „fundamentalesnė nei vienodų vaidmenų primetimas moterims ir vyrams. Pokyčiai, kurių reikia Bažnyčiai, yra daug didesni nei suteikti moterims galimybę būti įšventintai į kuniges. Revoliucija turi būti gilesnė“.

The post Vatikano kardinolas: moterų įšventinimas yra klaidingas kelias appeared first on LAIKMETIS.

Pasak Pašvęstojo gyvenimo ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijos sekretoriaus arkivyskupo José Rodríguez Carballo, šiuo metu tiriama tuzino naujųjų judėjimų, dažniausiai dar tik siekiančių bažnytinio pripažinimo, steigėjų charizma ir veikla. 

Nustačius, kad kažkas ne taip, prašoma pakoreguoti kai kuriuos dalykus, tuo pat metu saugant vieną ar kitą charizmą, paskiriant oficialų stebėtoją, pasižymintį patirtimi ir išmintimi. Tačiau yra atvejų, kai tenka nutraukti naujo judėjimo veiklą, atsiriboti nuo jo, jų steigėjus ir steigėjas grąžinti į pasauliečių luomą. 

„Lengva suprasti, kad tai daro didelę žalą pašvęstajam gyvenimui ir visai Bažnyčiai. Todėl reikia atidumo tuo metu, kai tiriami būtinybė, pageidautinumas ir nauda Bažnyčiai patvirtinti pripažinimo siekiančias asociacijas. Toks pripažinimas yra vyskupų teisė ir tuo pat metu sunki atsakomybė“, – sakė arkivyskupas Rodríguez Carballo interneto svetainei Vida nueva. Interviu su juo šioje ispanakalbėje svetainėje paskelbtas liepos 30 dieną. 

Pasak arkivyskupo, charizmos ir naujo judėjimo ištyrimas vadovaujasi aiškiais kriterijais: bendryste su Bažnyčia, dvasiniais vaisiais, evangelizavimo socialiniu matmeniu, kitų pašvęstojo gyvenimo Bažnyčioje formų vertinimu, katalikiško tikėjimo išpažinimu. Ne visada galima apčiuopti ir nustatyti, jog charizma iš tiesų autentiška ir originali. 

Dažniausiai tyrimas pradedamas dėl vieno iš trijų motyvų, kurie gali persipinti tarpusavyje: asociacijos turto naudojimo saviems tikslams, piktnaudžiavimo galia arba dvasinio piktnaudžiavimo, su jausmais susijusių problemų. Kai kalbama apie piktnaudžiavimą, kalbama apie bet kokią psichologinę, fizinę ir seksualinę prievartą religiniame kontekste, apie bet kokią manipuliaciją, kurios žaloja asmens santykį su Dievu ir vidiniu „aš“. 

Dvasinis piktnaudžiavimas, žeidžiantis sąžinę, pasitaiko dažniau, nei manoma, pridūrė Pašvęstojo gyvenimo ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius. Jis priminė, kad popiežius Pranciškus tokį piktnaudžiavimą yra prilyginęs dvasiniam priekabiavimui, smegenų plovimui, sąžinių manipuliavimui.

Tokių atvejų pasitaiko dvasiniame vadovavime ir bendruomenėse, kurios gerai neskiria sąžinės reikalų nuo išorinių reikalų. Dar platesne prasme galima kalbėti apie klerikalizmo piktnaudžiavimą, tačiau reikia atsiminti, kad kažką panašaus gali padaryti visi asmenys, vyrai ar moterys, turintys valdžią.  

Nuo seksualinio piktnaudžiavimo dažniausiai nukenčia bendruomenės nariai, kartais nepilnamečiai ir pažeidžiami suaugusieji. Verta atsiminti, kad prieš seksualinį išnaudojimą dažnai būna piktnaudžiaujama galia.  

Taip pat yra atvejų, kai bendruomenė fundamentalistiškai ir ideologiškai vertina savo charizmą, gina ją nuo išorės įtakos, nuo jos tyrumą esą galinčių sutepti „užkratų“, vadovaujasi nuostata „mes esame geriausi“, į kitus žiūri iš aukšto, mano, kad charizmos priklauso tik steigėjams, o ne visai Bažnyčiai, nors iš tiesų tik Bažnyčia gali jas pripažinti ir lydėti.

Dėl tos pačios priežasties ir patys steigėjai ar steigėjos gali pasijausti iškilę aukščiau kitų, virš Bažnyčios, esantys išimtiniais charizmos šeimininkais ir savininkais, atmesti visas tarpininkavimo pastangas. Tokiais atvejais kalbama apie nuokrypį į sektantizmą, šiam būdingas paviršinis dvasingumas, menkas Bažnyčios mokymo ir teologijos pažinimas. 

Charizma greičiau yra tarsi tekantis vanduo, kai šis nebeteka – ima dvokti.

Kai kada sektantizmo tendenciją lydi ir fundamentalizmas – šį, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, galima prilyginti charizmos suakmenėjimui, sukalkėjimui. Charizma greičiau yra tarsi tekantis vanduo, kai šis nebeteka – ima dvokti. 

Bažnyčia turi teisę ir pareigą įsikišti, kad užkirstų kelią netvarkingai charizmų raiškai, nors dažnai dėl to yra kaltinama persekiojimu. Tačiau taip elgėsi ir pirmoji Bažnyčios bendruomenė (žr. 1 Kor 14). 

Galima priminti, kad birželio 11 dieną Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacija, gavusi ir popiežiaus Pranciškaus pritarimą, paskelbė dekretą, kuriuo reguliuoja tarptautinių pasauliečių asociacijų, patenkančių į jos kompetenciją, valdymą, apriboja mandatus penkerių arba dešimties metų laikotarpiais. Dekreto intencija yra užtrinti sveiką kaitą, atmesti nuostatą apie tariamą steigėjo arba lyderio nepakeičiamumą, dažnai lemiančią pažeidimus ir piktnaudžiavimus, galiausiai – pačios charizmos ir asociacijos sąstingį.

The post Vatikane tiriama naujųjų judėjimų steigėjų charizma ir veikla appeared first on LAIKMETIS.