Nors apie neįgaliųjų teisių užtikrinimą kalbama jau ne vienerius metus, praktikoje jų gyvenimo kokybė gerėja lėčiau, nei turėtų. Žmonių su negalia interesų atstovai ir patys žmonės su negalia vieningai pabrėžia, kad pagrindinės problemos – „Nieko apie mus be mūsų“: žmonių su negalia balso ignoravimas, suskaldytos negalios nevyriausybinės organizacijos: vienybės trūkumas, viešojo sektoriaus kvotų problema: formalūs sprendimai be realios naudos, sudėtinga negalios nustatymo procedūra, infrastruktūros nepritaikymas, ribotas prieinamumas prie paslaugų ir vis dar gajūs visuomenės stereotipai ir kt. – turi būti sprendžiamos nedelsiant.

„Nieko apie mus be mūsų“: žmonių su negalia balso ignoravimas

Vienas iš skaudžiausių klausimų, apie kurį kalba žmonių su negalia bendruomenė, yra jų balso ignoravimas priimant sprendimus, kurie tiesiogiai veikia jų gyvenimus. Nepaisant to, kad Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje aiškiai pabrėžiama, kad visos iniciatyvos turi būti formuojamos ir įgyvendinamos įtraukiant pačius žmones su negalia, praktikoje šios nuostatos dažnai lieka popieriuje.

Dažnai sprendimus dėl žmonių su negalia daro politikai arba specialistai, kurie patys neturi tiesioginio supratimo apie kasdienes šios bendruomenės problemas. Šitaip formuojamos priemonės gali būti neveiksmingos, net atitrūkusios nuo realybės.

„Mus dažnai kviečia į komisijas ar darbo grupes tik dėl „pliuso“, tačiau mūsų išsakyti pasiūlymai retai atsispindi galutiniuose sprendimuose. Jautiesi tarsi esi dėl statistikos, o ne tam, kad iš tikrųjų ką nors pakeistum“, – teigia Kristina, aktyviai neįgaliųjų teises ginanti vilnietė.

Suskaldytos negalios nevyriausybinės organizacijos: vienybės trūkumas

Didelę problemą sudaro ir susiskaldžiusi nevyriausybinių organizacijų (NVO) bendruomenė, dirbanti neįgaliųjų teisių srityje. Lietuvoje veikia dešimtys organizacijų, atstovaujančių skirtingas negalios formas – nuo fizinės, regos ar klausos negalios iki psichosocialinių negalių. Tačiau šios organizacijos dažnai dirba atskirai ir neturi bendro sutarimo dėl pagrindinių tikslų ar bendrų veiksmų strategijų.

1. Konkuruojančios organizacijos: vietoj to, kad susivienytų ir stiprintų bendrą balsą, dalis organizacijų konkuruoja dėl ribotų finansinių išteklių ar projektų finansavimo. Tai silpnina jų įtaką sprendimų priėmimo procesuose ir mažina jų galimybes užtikrinti realius pokyčius.

2. Neįtrauktos mažesnės grupės: dažnai mažesnės bendruomenės – ypač žmonės su kompleksinėmis ar retomis negaliomis – lieka nepakankamai atstovaujamos. Didžiosios organizacijos neretai atstovauja tik didesnes grupes, o tai dar labiau skatina susiskaldymą.

3. Silpnas bendradarbiavimas su valdžios institucijomis: suskaldytos organizacijos nepajėgia nuosekliai ir tvirtai dalyvauti diskusijose su politikais ar institucijomis. Tokia situacija suteikia valdžios atstovams daugiau galimybių ignoruoti žmonių su negalia poreikius arba siūlyti paviršutiniškus sprendimus.

Viešojo sektoriaus kvotų problema: formalūs sprendimai be realios naudos

Žmonių su negalia integracija į darbo rinką Lietuvoje išlieka vienu iš didžiausių iššūkių. Nors egzistuoja teisinės kvotos, numatančios, kad didesnėse įmonėse ir viešajame sektoriuje tam tikra darbo vietų dalis turi būti skirta žmonėms su negalia, šie mechanizmai dažnai neveikia arba taikomi formaliai.

1. Simbolinis įdarbinimas: Neretai žmonės su negalia įdarbinami tik formaliai, kad būtų atitiktos įstatymų numatytos kvotos, tačiau jų pareigos būna minimalios arba neatitinkančios jų gebėjimų ir profesinių kvalifikacijų. Tai neatneša naudos nei darbuotojams, nei organizacijai.

2. Nepakankamas darbo vietų pritaikymas: Kvotos užtikrina darbo vietų skaičių, tačiau ne jų kokybę. Daugelyje institucijų neįgaliems darbuotojams nėra užtikrinamos tinkamos sąlygos – pritaikytos darbo vietos, lankstus darbo grafikas ar galimybė dirbti nuotoliniu būdu.

3. Neaiškus kvotų tikslas: Kvotų sistema dažnai suvokiama kaip „pareiga“ arba „atsakomybė“, o ne kaip galimybė panaudoti žmonių su negalia potencialą. Dėl to darbdaviai neretai į juos žiūri kaip į papildomą „naštą“, o ne kaip į lygiaverčius darbuotojus.

Asmeninės pagalbos stoka

Asmeninė pagalba yra viena iš svarbiausių paslaugų, leidžiančių neįgaliesiems būti savarankiškiems, tačiau Lietuvoje ji vis dar nėra pakankamai išvystyta. Nors asmeninio asistento paslaugos įtrauktos į socialinės pagalbos sistemą, daug žmonių su negalia susiduria su šiomis problemomis:

1. Ribotas paslaugų prieinamumas: asmeninės pagalbos paslaugos dažnai teikiamos tik didžiuosiuose miestuose, o regionuose jų praktiškai nėra.

2. Nepakankamas finansavimas: asistento paslaugų apmokėjimas yra ribotas, o tai reiškia, kad daugelis neįgaliųjų negali pasinaudoti šia pagalba tiek, kiek jiems jos reikia.

3. Paslaugų trūkumas darbingo amžiaus žmonėms: darbingo amžiaus žmonės, norintys mokytis ar dirbti, dažnai susiduria su problema, kad jiems nepakanka asmeninio asistento valandų siekiant atlikti kasdienes užduotis ar vykti į darbą.

4. Kokybės problema: trūksta kvalifikuotų asistentų, kurie galėtų padėti ne tik fiziškai, bet ir užtikrinti emocinį palaikymą ar padėti orientuotis sudėtingose situacijose.

Daugelis žmonių su negalia pabrėžia, kad be asmeninio asistento pagalbos jie negali pilnai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Sudėtinga negalios nustatymo procedūra

Kita opi problema – ilgas ir sudėtingas negalios nustatymo procesas. Daugeliui žmonių su negalia reikia reguliariai atnaujinti negalios statusą, net jei jų sveikatos būklė yra negrįžtama.

1. Ypač didelius išgyvenimus kelia tai, kai kreipiamasi dėl pakartotinio negalios nustatyto pablogėjus sveikatai, tačiau nustatoma mažesnė negalia arba iš vis ji nenustatoma.

2. Biurokratija ir ilgos eilės: pateikus dokumentus dėl negalios nustatymo ar atnaujinimo, sprendimų dažnai tenka laukti daugiau nei mėnesį, o apskundus sprendimą ir mėnesius.

3. Diskomfortas ir stresas: žmonėms dažnai tenka ne kartą įrodinėti savo negalią gydytojams ir komisijoms, o tai gali būti psichologiškai alinantis procesas.

„Mano negalia yra visą gyvenimą, tačiau turiu kas kelis metus įrodinėti, kad ji neišnyko. Tai ne tik vargina, bet ir žeidžia orumą“, – dalijasi Lukas, turintis judėjimo negalią.

Vis dar nepasiekiama aplinka

Nors pastaraisiais metais Lietuvoje buvo dedamos pastangos gerinti viešosios erdvės pritaikymą neįgaliesiems, padėtis išlieka nepatenkinama. Net naujai statomi pastatai ar rekonstruojamos viešosios erdvės neretai neatitinka žmonėms su negalia būtinų standartų. Nuo nepritaikytų šaligatvių iki nepasiekiamų valstybinių įstaigų – tokia realybė, kai net Seimo kontrolierių įstaiga neprieinama verčia žmones su negalia jaustis atstumtais savo šalyje.

Asmeninė pagalba yra viena iš svarbiausių paslaugų, leidžiančių neįgaliesiems būti savarankiškiems, tačiau Lietuvoje ji vis dar nėra pakankamai išvystyta.

„Kai kurie reikalai, kuriuos sveikas žmogus sutvarko per kelias minutes, mums užtrunka valandas. Kartais net negaliu patekti į gydymo įstaigą ar savivaldybę, nes nėra lifto ar pritaikytų įėjimų“, – sako Vilniuje gyvenanti Eglė, kuri naudojasi vežimėliu.

Šie trūkumai rodo, kad būtina stiprinti kontrolę ir užtikrinti, jog kiekviena viešoji vieta būtų pritaikyta įvairiems poreikiams.

Sveikatos priežiūra: paslaugos neprieinamos visiems

Žmonės su negalia susiduria su rimtomis kliūtimis pasinaudodami medicininės reabilitacijos paslaugomis. Paslaugų trūkumas regionuose, ilgos eilės ir nepakankamas specialistų skaičius lemia, kad daugelis pacientų negali laiku gauti būtinos pagalbos.

Be to, kai kurios reabilitacijos įstaigos nėra pritaikytos asmenims su specifiniais poreikiais – trūksta pritaikytų lovų, liftų, o personalas ne visada yra tinkamai apmokytas dirbti su žmonėmis, turinčiais kompleksines negalias.

„Jaučiuosi nereikalinga. Man nuolat sako, kad reikia laukti, bet mano sveikata blogėja čia ir dabar. Reabilitacija galėtų padėti išsaugoti mobilumą, bet kol kas tai tik teorija“, – teigia pensinio amžiaus Regina iš Panevėžio.

Siekiant išspręsti šias problemas, būtina didinti paslaugų finansavimą ir stiprinti regioninių centrų pajėgumus, taip pat geriau organizuoti specialistų rengimą.

Darbo rinka uždaryta daugeliui neįgaliųjų

Nors žmonių su negalia integraciją į darbo rinką Lietuvoje skatina įvairios iniciatyvos, realybėje daugelis žmonių su negalia lieka už jos ribų. Dažnai darbdaviai vengia priimti žmones su negalia, manydami, kad jiems prireiks papildomų išteklių ar kad jie negalės dirbti pilnu pajėgumu. Situacijos iš esmės kol kas nesprendžia ir įvestos žmonių su negalia įdarbinimo kvotos į viešąjį sektorių.

Šis požiūris ne tik atima galimybę žmonėms su negalia užsidirbti pragyvenimui, bet ir mažina jų pasitikėjimą savimi. Neįgalieji, kaip ir visi kiti, nori būti naudingi visuomenei, tačiau tam jiems reikia tinkamų sąlygų: pritaikytų darbo vietų, lankstaus darbo grafiko ir darbdavių palaikymo.

Švietimo sistema neskatina įtraukties

Vaikai su negalia dažnai negali pilnai dalyvauti švietimo procese dėl nepritaikytos mokyklų aplinkos ir nepakankamo pedagogų pasirengimo dirbti su įvairių poreikių mokiniais. Įtraukusis ugdymas, kuris turėtų būti standartas, dažnai išlieka tik teorine idėja.

Daugelio mokyklų infrastruktūra nėra pritaikyta, trūksta pagalbinių technologijų, o mokytojai kartais nesijaučia pasiruošę dirbti su vaikais, turinčiais sudėtingų ugdymosi poreikių. Tai lemia, kad tėvai dažnai renkasi specialiąsias mokyklas, nors vaikai galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, jei šios būtų tinkamai pritaikytos.

Stigmos ir visuomenės požiūris – dar viena kliūtis

Visuomenėje vis dar gajūs stereotipai apie žmones su negalia. Jie dažnai suvokiami kaip našta arba žmonės, kuriems reikia tik paramos. Tokie įsitikinimai ne tik žeidžia, bet ir lemia realią diskriminaciją – nuo atstūmimo darbo rinkoje iki abejingumo jų problemoms.

„Žmonės dažnai žiūri su gailesčiu, bet mes nenorime būti gailimi. Norime būti suprasti ir turėti tas pačias galimybes kaip visi kiti“, – dalijasi 32-ejų žmogus su negalia Antanas.

The post Nematoma kasdienybė: žmonių su negalia problemos, kurias privalome spręsti dabar appeared first on LAIKMETIS.

Bene daugiausiai dėmesio šia tema sulaukta po rinkimų JAV, kuomet į politinį olimpą vėl įkopęs Donaldas Trumpas pažadėjo iš esmės imtis vadinamojo „deep stato“ (giluminės valstybės) ir išpūsto biurokratinio aparato.

Deep stat‘u įvardijamas įtakingas JAV administracijos funkcionierių sluoksnis, turintis įtakos išrinktiems politikams, o neretai ir nulemiantis politinę eigą, nepaisant rinkėjų valios. Savo rinkiminės kampanijos metu, būtent šį biurokratijos sluoksnį D. Trumpas įvardijo kaip pagrindinį trukdį, neleidusį jam realizuoti visų savo planų praeitos kadencijos metu ir klastojusį rinkimus 2020 m. Todėl šiemet vėl siekdamas posto Baltuosiuose rūmuose D. Trumpas iš principo žadėjo nušalinti visus jam trukdančius politikos funkcionierius.

Dar daugiau, savo rinkiminės kampanijos metu respublikonų kandidatas aršiai kritikavo demokratų valdymo metu išsipūtusį valstybės aparatą, kuris ne padėdavo spręsti verslo ar paprastų gyventojų bėdas, tačiau jas dar labiau apsunkino.

Kad tokie teiginiai nėra laužti iš piršto galime įsitikinti pažvelgę į demokratų dominuojamas JAV valstijas. Štai demokratų eilę kadencijų valdomoje Kalifornijoje per paskutinius dvejus su puse metų 96,5 procento naujai sukurtų darbo vietų buvo valstybės tarnautojai. Nenuostabu, kad argumentavimas apie sparčiai iš mokesčių mokėtojų kišenės besipučiantį valstybės aparatą tapo svaria korta Trumpo rankose. Kaip ir faktas, jog tokiose valstijose itin sunku laimėti kandidatui, kuris nėra iš valstiją valdančios partijos. Kaip laimėti valstijoje kur dauguma visų naujai kuriamų darbų yra valdiški?

Toks kandidato į prezidentus požiūris netruko sulaukti ir žymių JAV verslininkų dėmesio ir paramos. Dar pernai socialinį tinklą „Twitter“ įsigijęs vienas turtingiausių pasaulio žmonių Elonas Muskas, socialinės platformos darbuotojų skaičių sumažino daugiau nei keturgubai (nuo 8 iki 1,5 tūkst darbuotojų), motyvuodamas, jog daugybė įmonės darbuotojų nekuria jokios pridėtinės vertės „Twitter“.

Su biurokratiją žadėjusį kovoti Donaldą Trumpą oficialiai rėmęs Elonas Muskas netruko sulaukti ir Donaldo Trumpo paskyrimo į naują pareigybę – vyriausybės efektyvinimo departamentą (Department of Government Efficiency, DOGE). Jo vadovais tapęs „Tesla“ milijardierius bei kitas respublikonų partijos atstovas Vivekas Ramaswamis pažadėjo gerokai mažinti biudžetinį finansavimą, taupyti mokesčių mokėtojų pinigus ir mažinti reguliavimų bei popierizmo kiekį, trukdantį verslui.

Pavyzdys jau yra  

Verta paminėti, kad karo paskelbimas biurokratizmui ir valstybės aparato išlaidoms nėra naujas. Pernai Argentinos prezidentu tapęs Javier Milei įkūrė „Biurokratijos ir reguliavimų mažinimo ministeriją“. Karpyti biurokratų išlaidas išrinktasis prezidentas žadėjo itin ekstravagantiškai – politinių mitingų metu ant scenos pasirodydamas su užvestu benzininiu pjūklu.

Praėjus pirmiems valdymo metams Argentinos prezidentas džiaugėsi, kad naujai įkurta ministerija panaikina nuo 1 iki 5 reguliavimų per dieną, taip lengvindama sąlygas verslui ir užtikrindama kokybiškesnį bei greitesnį valstybinių institucijų darbą.

Taip pat savo interviu Lexo Fridmano laidoje, J. Milei pabrėžė, kad ši reforma ne tik padėjo efektyvinti ministerijų darbą. Nereikalingos ministerijos apskritai buvo uždarytos. Viena tokių panaikintų ministerijų – Argentinos moterų ministerija, anksčiau besirūpinusi lyčių lygybės ir smurto prieš moteris klausimais.

Kokį kelią rinksis Lietuva?

Lietuvoje naujoji socialdemokratų vyriausybė jokių panašių reformų kaip JAV ar Argentina nežada, tačiau tam tikro atgarsio apie neefektyvų ministerijų darbą sulaukė verslininko Arvydo Paukščio įmonės „Teltonika“ istorija.

Pasak verslininko, Ingridos Šimonytės vyriausybės pažadai padėti naująsias technologijas vystančiam verslui liko neįgyvendinti, o vadinamieji „žalieji koridoriai“, stengiantis pagreitintu būdu rasti sprendimus ar išduoti leidimus tokių įmonių plėtrai ir liko tik politikų kalbomis. Kritikos strėlių gavę nueinantys ir būsimi valdantieji strimgalviais puolė taisyti situaciją bei žadėjo imtis pokyčių.

Panašu, kad „Teltonikos" istorija pagarsino tai, kas skauda daugeliui, tik dar nėra išgirsta.

„Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis savo ruožtu žadėjo, kad nauji valdantieji audituos LRT biudžetą, taip pat gynybos ir energetikos sektorių projektus ir įsigijimus. Konservatorių ir liberalų vyriausybės metu tokie auditai buvo tabu.

Biurokratijos mažinimas ir nepagrįstų valstybės išlaidų karpymas tampa vis populiaresniu politikų pažadu vakarietiškose demokratijose. Lietuvoje šiuo metu netylant kalboms apie poreikį steigti naują Regionų ministeriją, būtų naudinga apsvarstyti ir Biurokratijos mažinimo ministerijos idėją.

Įtarimai milžinišku biudžetinių lėšų švaistymu vyrauja daugelyje šalių. Klausimas, kaip politikai į tai reaguoja – imdamiesi veiksmų ir reformų ar bandydami nutildyti jiems nepriimtinus balsus.

The post Dovilas Petkus. Biurokratijos mažinimo ministerija? appeared first on LAIKMETIS.

Bet štai kur problema. Europos lyderiai Hallsteiną laikė iliuzijų pilnu snobu. Vienintelis dalykas, kuris sulaikė Prancūzijos vadovą Šarlį de Gaulį nuo tokio projekto sunaikinimo buvo Vokietijos pažabojimas ir išmokos žemės ūkiui, naudingos prancūzams. Taigi, proto-ES nuo pat pradžių tapo pusiau monstru. Idealistinės teorijos greitai nuėjo į antrą planą, viską pakeitė biudžeto eilutės ir politinis paralyžius, nepaisant to, kad Hallsteiną visi aukštino kaip pirmąjį Europos Ekonominės Bendrijos komisijos pirmininką. Eurofederalistinė svajonė tęsėsi.

Europos projekto rezultatas buvo ir išlieka iliuzinis: 50-ųjų „Disnėjaus“ pasaka įvyniota į kontinentalistinę teisę. Tai nevykusi federacija, ne tik plėšoma neaiškaus galių pasidalijimo ir beprasmybės, bet ir anglosaksiškos laisvės sampratos.

Kiekviena diena, rodos, yra priminimas, kodėl breksitas įvyko ir D. Britanija pasitraukė iš šio projekto. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir toliau naudojasi ES institucijomis, siekdamas blokuoti (be ypatingos sėkmės) bet kokius kitų šalių susitarimus su Jungtine Karalyste. Tuo tarpu Briuselio ir Lenkijos arba Vengrijos santykiai pasiekė naujas žemumas, lenkų prezidentui net pasakant, kad ES žlugs, jei šantažuos savo šalis nares. Sąjunga yra visiškai neveiksni bet kokiu užsienio politikos klausimu: nuo susitarimų dėl Irano branduolinės programos iki verslo santykių su Indokinija.

Briuselis karštligiškai daro viską, kad daugiau jokia šalis nepasektų Britanijos pėdomis. Legalistinė obsesija ir atsisakymas pripažinti realybę yra gynybinė reakcija suprantant, kad supergalybės, eurokratų svajonė, pradėta prieš 60 metų, nebeveikia. O dabar artėja egzistencinė išlikimo ES problema.

Briuselis karštligiškai daro viską, kad daugiau jokia šalis nepasektų Britanijos pėdomis.

Visų pirma, ekonomika. ES rinkos lėtas, jeigu išvis vykstantis, ekonominis augimas pasmerkia Sąjunga stagnacijai. Po eurozonos krizės prieš 10 metų vis dar gyvenama iliuzijoje, kad vieninga valiuta sugebės atlaikyti ir antrą krizę. Visa ES apjungta fiskalinės politikos, tačiau centralizuoti tokios sistemos ir apsisaugoti nuo šoko ateityje nepavyktų.

Antra, kylant tokioms galioms kaip Kinijai, Amerikos dominavimas baigiasi. Pastaraisiais metais ES veikė kaip „imperija imperijoje“, pasikliaudama JAV karine apsauga, o pati užsiimdama savo biurokratijos statybomis. Dabar, JAV patiriant vis daugiau vidinių iššūkių ir problemų, kyla klausimas, ar Pasaulio prekybos organizacija vis dar sugebės apginti ES ekonominius interesus nuo augančios Kinijos prekybos politikos.

Blogiausia, kad varžybose dėl dirbtinio intelekto, kurias pradėjo Pekinas, nebeveikia ir vadinamasis „Briuselio efektas“. Anksčiau tai buvo politinis fenomenas, kai didžiulės įmonės turėdavo prisitaikyti prie ES reguliavimų, kad galėtų importuoti savo prekes į Europos rinką, tuo pačiu eksportuodami ES teisę ir reguliavimus į kitas pasaulio šalis. Tačiau dabar, technologinių varžybų metu, šis Briuselio triukas nebeveikia. Vis labiau suprantama, kad dominavimas tokioje srityje pasiekiamas kuo greičiau prisitaikant, o ne reguliuojant. Tipiškas nesėkmės pavyzdys buvo ES duombazės kūrimas. ES taip ir nesugebėjo susitarti ir įsteigti tokios duomenų bazės, o galios vietą čia užpildo jau privatūs subjektai ir jų greiti pasiūlymai. Negalėdama savęs perkeisti ES juda neišvengiamos katastrofos link.

Galų gale, COVID-19 laikotarpis ir kylanti protekcionizmo banga kėsinasi nušluoti ES, kaip taisyklių sergėtojos įvaizdį. Pavyzdžiai, kuomet šalys savarankiškai uždarinėdavo sienas arba nesidalino kovos su kovidu priemonėmis tarpusavyje tą signalizavo geriausiai.

Negana to, artimiausiu metu sudaromos Britanijos tarptautinės prekybos sutartys turėtų mesti galutinį iššūkį įrodydama, kad šalys gali sudaryti naudingas sutartis net ir nebūdamos ES bloko narėmis. Ar tokius susitarimus gali įgyvendinti politiškai susiskaldžiusi, aplinkosauginių reikalavimų ir kitų lobistų plėšoma ES?

Blogiausias klaidas padaryti lengviausia. Sėkmės ir idealistinio tikėjimo dėka ES sugebėjo išlikti iki šiol. Per visus sukrėtimus ji neatsitraukė nuo savo technokratinės vizijos plėtojimo. Dabar gi, pasikeitus pačiam pasauliui, ES tikslai atrodo vis labiau ir labiau nepasiekiami. ES pabaiga bus ne griūtis, o moralinis sustabarėjimas. Ir tai tikrai nėra „ar“, bet greičiau „kada“.

The post Sherelle Jacobs. ES yra pasmerkta imperija appeared first on LAIKMETIS.