Širdis gali tapti namais. Tačiau jeigu į ją nepakviečiame, visi patiria benamystę. Taip į žmones, kurie gyvena gatvėje ar vedini vienišumo atveria dienos centro „Ateik“ duris, kreipėsi Carito Lietuvoje globėjas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, pabrėždamas, kad širdies namai – nuostabiausia bendrystės dovana vieni kitiems.

„Liūdna ir skaudu, kad benamystę patiriančiųjų centras daliai Kauno žmonių yra vienintelė vieta, kur jie gali ateiti pabendrauti. Esame užuovėja tiems, kurie nepritampa, ypač turintiems psichikos sveikatos bėdų. Jeigu tik žmogus nekelia problemų kitiems, leidžiame jam pas mus būti, nes kur toks žmogus eis?“ – klausia M. Žičkutė-Lindžienė, drauge su bendražygiais šį dienos centrą kūrusi Milita Žičkutė-Lindžienė iš Kauno arkivyskupijos Carito.

Paramos dėka centras „Ateik“ kaip saugi erdvė tarnavo 2724 dienas (10 896 valandas). Per 10 metų čia darbavosi apie 20 žmonių. Kaip ne mažiau svarbų M. Žičkutė-Lindžienė įvardijo ir požiūrio kaitą, kurią atspindi perėjimas nuo įvardijimo „benamis“ iki „benamystę patiriantis asmuo“. Nes pirmiausia ir svarbiausia yra žmogus, o tik paskui – kokioje situacijoje atsidūręs.

The post Arkivyskupas K. Kėvalas: širdies namai – nuostabiausia bendrystės dovana vieni kitiems appeared first on LAIKMETIS.

Penkeri benamystės metai

 „Po mamos savižudybės mačiau tik litrą degtinės ir cigaretę, daugiau nieko. Visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Atrodė, tiek gerų draugų turėjau, bet niekas neištiesė pagalbos rankos. Niekas neatėjo ir nepaklausė, gal tau padėti kuo nors reikia. Nebuvo, kas palaikytų, kas pasitikėtų“, – prisimena Jūratė, pasakodama apie savo sunkiausias gyvenimo akimirkas.

Kaip ji teigia, penkeri gyvenimo gatvėje metai buvo pilni nuolatinės įtampos. „Gyvenome apleistame name penkiese. Visą laiką naktimis nemiegi normaliai, bijai, kad kas nors užeis. Būdavo, kad paaugliai ir langus daužydavo, įžeidinėdavo, kas nors iš mūsų ir nukentėdavo“, – dalinasi Jūratė.

Moteris pasakoja supratusi, kad metai eina ir ji jau pavargo taip gyventi. „Norėjau turėti elektrą, televizorių, galimybę kasdien nusiprausti duše. Norėjau normalaus gyvenimo, tokio, kokį turėjau anksčiau“, – sako ji.

Pirmieji žingsniai į priekį

Jūratė atvirai pasakoja, kad kelias iš benamystės buvo ilgas ir sudėtingas. „Penkerius metus pragyvenau gatvėje ir pirmas žmogus, kuris pasitikėjo – tai buvo tuo metu socialinė darbuotoja, dabar „Betanijos“ vadovė Ingrida. Pasikalbėjome ir nutarėme kabintis į gyvenimą“, – prisimena Jūratė.

Nuo pirmojo susitikimo su Ingrida prasidėjo lėtas, pakilimų ir nuosmukių pilnas Jūratės kelias į naują gyvenimą. „Iš pradžių atlikau praktiką „Betanijoje“, paskui išėjau, susiradau darbą, bet ten nepasisekė ir vėl buvo nuopuolis. Skaudžiausia buvo tai, kad Ingrida vis tiek manimi pasitikėjo ir nenusisuko net sunkiausiais mano gyvenimo momentais. Tada sau daviau žodį, kad vėl bandysiu. Bet ne greitai bėgsiu, o lėtais žingsniais į gyvenimą kabinsiuosi“, – atvirauja ji.

Jūratė neslepia, kad pradžioje buvo sunku atsispirti pagundoms ir atsisakyti senų įpročių: „Atsimenu – išeinu po pokalbio su Ingrida ir galvoju: įprasta vakare pasiimti bambalį alaus, bet tada pasakiau sau, kad negersiu, ir po truputį, po žingsnelį bandžiau atsisakyti. Pirmuosius metus sunkiausia buvo neiti į parduotuvę ir nenusipirkti alkoholio. Būdavo – nueinu, nusiperku, bet išėjus pagalvodavau: Viešpatie, ką aš darau? Ir arba išmesdavau, arba išpildavau. Buvo labai sunku suvaldyti tą pagundą.“

Tačiau moteris pasakoja, kad gyvendama gatvėje pinigų alkoholiui niekada neprašydavo, o jų gavusi išleisdavo arba higienos prekėms, arba geresniems maisto produktams: „Nusipirkdavau dezodorantą, telefono papildymą ar ką nors skanaus pavalgyti“. 

Išsiskyrė tvarka ir ramybe

Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinio centro „Betanija“ vadovė Ingrida Radzevičė pasakoja, kad Jūratės atvejis buvo jos pirmasis socialinio darbo atvejis: „Kurį laiką ji tiesiog lankydavosi „Betanijos“ valgykloje – pavalgydavo, išeidavo, vėl sugrįždavo. Man kilo mintis stebėti valgančius žmones, žiūrėti, kam dar galima padėti sugrįžti į gyvenimą. Ir akys vis nukrypdavo į Jūratę. Galiausiai pasikviečiau ją pokalbiui. Nors dabar jau sunku atsiminti, apie ką tas pokalbis buvo, bet jis tapo mūsų ilgos draugystės pradžia.“

Ingrida pastebėjo, kad Jūratė iš minios išsiskyrė savo tvarkingumu: „Į „Betaniją“ ji ateidavo su drauge tikslingai pavalgyti, visada po savęs susitvarkydavo, nekeldavo konfliktų, negerdavo. Ta ramybė ir tvarka labai išsiskyrė.“

Kartu lengviau

Kelias iš benamystės buvo ilgas ir ne visada tiesus – atsistoti ant kojų Jūratei užtruko ilgiau nei metus. Tačiau kai yra, kas palaiko, tuo keliu eiti būdavo lengviau. „Tuo metu neturėjau dantų, reikėjo tvarkyti reikalus savivaldybėje, poliklinikoje. Pajutau, kad į mane žiūri visai kitaip, lyg klausdami, ko čia atėjai? Prašydavau Ingridos eiti kartu, nes nervindavausi, atrodydavo, kad pratrūksiu ir pradėsiu rėkti“, – prisimena ji.

„Labai daug priklauso nuo to, kaip tu žiūri į žmogų, kaip jį priimi. Daugelis mūsų, eidami gatve, nesiryžtų užkalbinti benamio“, – sako Ingrida. Ji pabrėžia, kad socialiniame darbe svarbu nusistatyti ribas, bet kartu ir išlaikyti žmogiškumą: „Mes turėjome neliečiamas temas, pinigų neskolinimo taisykles. Kai manęs klausdavo, kokiais socialinio darbo principais vadovaujuosi, atsakydavau, kad svarbiausia yra žiūrėti į žmogų kaip į žmogų. Ribos turi būti, bet jei tik vadovausiesi taisyklėmis, negalėsi pasiekti tokių rezultatų. Jei būčiau apsiribojusi, sakydama, kad mes nevažiuosime kartu į savivaldybę, tikrai nebūtume tiek pasiekusios.“

Didžiausias iššūkis – milžiniškas katilas

Nors kelias iš benamystės buvo itin sunkus, Jūratė sugebėjo pradėti naują gyvenimo etapą. Dabar, ruošdama maistą apie 250 kasdien „Betanijoje“ apsilankančių žmonių, ji vis pagalvoja, kodėl kiti neateina paprašyti pagalbos: „Mane perspėjo, kad bus sunku. Visą laiką sukasi mintis, kodėl jie nepaprašo pagalbos, kad atsistotų ant kojų, bet daug kam to tiesiog nereikia.“

Paklausta apie didžiausius iššūkius dirbant „Betanijos“ valgykloje, kurioje pati kadaise lankydavosi, Jūratė su rūpesčiu atsako: „Didžiausias iššūkis – ruošti maistą dideliame katile tokiam kiekiui žmonių. Kartais nerimauju, ar užteks, ar bus skanu. Bet dabar jau raminu save, žinau, kad viskas bus gerai. Komanda yra puiki, savanoriai padeda. Svarbiausia, kad ryte atsikeliu ir su malonumu einu į darbą“, – šypsosi Jūratė.

Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinis centras „Betanija“ – tai visiems be išimties atviras, socialines paslaugas teikiantis centras, labdaros valgykla ir higienos centras. Čia padedama socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms integruotis į visuomenę, suteikiama jiems šilto maisto, galimybė gauti asmens higienos paslaugas ir šiltai leisti laiką po pietų dienos centre. Teikiamos socialinio darbuotojo konsultacijos įvairiais gyvenimiškais klausimais. Labdaros valgykloje darbo dienomis kasdien pamaitinama nuo 100 iki daugiau kaip 300 žmonių.

The post Iš benamystės – į virtuvę padėti alkstantiems appeared first on LAIKMETIS.

Artėjant Pasaulinei vargstančiųjų dienai kartu melsis Benamystę patiriančiųjų dienos centro lankytojai ir darbuotojai.

Maldos vakarą organizuoja Kauno arkivyskupijos Caritas.

17.15 val. vyks Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

18 val. bus aukojamos Mišios.

„Kviečiame melstis kartu", - ragina Kauno arkivyskupija.

The post Kauno arkivyskupijos Carito maldos vakaras appeared first on LAIKMETIS.

Numanoma, kad vien Europoje tokių yra per 700 tūkst. Benamystės Lietuvoje mastą tik iš dalies atskleidžia Statistikos departamento pateikiami skaičiai: 29 nakvynės namuose 2021 m. gyveno 1439 žmonės, iš jų 323 moterys.

Nurodomos gyvenimo nakvynės namuose priežastys: 1043 neturėjo būsto, 163 grįžę iš įkalinimo vietų, 47 prieglobstį gavę užsieniečiai, 34 atvykę iš socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, 27 grįžę ar deportuoti iš užsienio šalių, 22 patyrę smurtą artimoje aplinkoje, 5 nukentėję nuo stichinių nelaimių; 4 prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos aukos. 3 būsto neturintys našlaičiai; 1 prieglobsčio prašantis užsienietis, 70 žmonių nurodė kitas gyvenimo nakvynės namuose priežastis.

„Nematyti“ ar „nurašyti“, neva žmonės patys kalti – ne išeitis“, – sako Lietuvos Carito vadovė Deimantė Bukeikaitė. Caritas ne tik rūpinasi, kad vargingiausi žmonės gautų pavalgyti, bet ir benamystę patiriančiųjų dienos užimtumu, tarpiniu būstu, integracija į visuomenę.

„Visų pirma mums rūpi žmogaus orumas. Įsivaizduokime, jei aš jaučiuosi esantis „šiukšlė ir nieko nevertas“, nebesvarbu, kad smirdžiu ar esu išgėręs. Jei tik taip mane mato kiti, tuomet koks skirtumas? Tačiau kai nors truputį kilstelėjamas asmens orumas ir vertė, tai gali būti pirmoji paskata pokyčiui ir suvokimui, kad esu vertas daugiau“, – sako Kauno arkivyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja, viena iš Dienos centro benamystę patiriantiems asmenims iniciatorių Milita Žičkutė-Lindžienė.

Pasak Militos, buvimas su patiriančiais benamystę leidžia permąstyti, kaip matome tuos žmones jų nepažindami ir kaip keičiasi požiūris vis labiau pažįstant. Kiek mes galime juos priimti, kiek patys esame atviri autentiškam susitikimui ne su stereotipu, kas yra benamystę patiriantis asmuo, o su juo pačiu.

Centras „Ateik“ ir „Sriubos“ valgykla Kaune – ne vienintelės vietos, kur Caritas rūpinasi patiriančiais benamystę. Sostinėje Vilniaus arkivyskupijos Caritas įsteigęs laikinuosius namus, „Betanijos“ valgyklą, socialinės pagalbos ir integracijos centrą, regionuose – be namų likę žmonės gali kreiptis pagalbos į Caritą parapijose.

Caritas – pasaulinė katalikiška humanitarinė organizacija, padedanti nelaimėse, skurde, atskirtyje. Lietuvoje Caritas sukūręs plačiausią vaikų dienos centrų ir pagalbos šeimai tinklą, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, drabužiais ir kitais daiktais, įgyvendina programas patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padeda integruotis į visuomenę. Organizacija jungia 250 darbuotojų ir apie 3500 savanorių, Carito pagalbos pernai sulaukė apie 32 tūkst. žmonių.

The post Tarptautinė benamystės diena - siekiama atkreipti politikų ir visuomenės dėmesį į sistemines problemas appeared first on LAIKMETIS.

O Pasaulinės benamystės dienos proga Benamystę išgyvenančiųjų centre sulaukta svečių – arkivyskupo Kęstučio Kėvalo bei Carito direktoriaus Arūno Kučiko.

Drauge centro žmonės ir svečiai skaitė Evangeliją, ją aptarė, pasimeldė, arkivyskupo žodžiu sustiprinti visi dalijosi šilta sriuba.

„Esant pandemijos situacijai svečių priėmimas dėl saugumo yra apribotas, tad po ilgo laiko buvo labai gera priimti du puikius žmones ir praleisti popietę drauge“, – dalijosi Carito bendradarbiai.

„Mūsų dienos centras yra užuovėja žmonėms, kurie susiduria su sunkumais asmeniniame gyvenime. Šiame centre žmonės priimami tokie, kokie yra, niekas jų neteisia ir nesmerkia už jų anksčiau padarytas klaidas ir likimo siųstus išbandymus. Čia nei vienas neturi jokių privilegijų prieš kitus lankytojus, visiems galioja tokios pačios elgesio taisyklės. Šis centras yra jų užuovėja ir ramybės sala niūriomis dienomis“, – sako centro savanoris Tadas.

The post Benamystę išgyvenančiųjų dienos centre nei vienas neturi jokių privilegijų prieš kitus - Carito savanoris appeared first on LAIKMETIS.