Pagrindinėje Vilniaus aikštėje įvairių žanrų pastaraisiais dešimtmečiais sukurtus Baltijos šalių muzikos kūrinius atlieka per 200 atlikėjų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

„Stovėjome Baltijos kelyje tada, Ukmergės plente. Tikėjomės laisvės“, – BNS teigė 70 metų vilnietė Liucija, paklausta, kodėl atvyko paklausyti Baltijos keliui skirtų dainų.

Į Katedros aikštę penktadienio vakarą pasiklausyti Baltijos šalių muzikos atvyko keli šimtai žmonių. Koncertą taip pat stebi šalies vadovas Gitanas Nausėda bei Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Sunkiai suvokiamos emocijos

BNS Katedros aikštėje prieš koncertą pakalbintos senjorės pasakojo prieš 35 metus stovėjusios lietuvius, latvius ir estus sujungusioje žmonių grandinėje.

„Ukmergės plente buvome, tolokai pavažiavę, nes Vilniaus centre jau nebuvo vietų“, – pasakojo 73 metų vilnietė Dalia, Baltijos kelio išvakarėse šventusi ir savo gimtadienį.

Dalia ir kartu stebėti koncerto atvykusios jos draugės pabrėžė tuo metu visų Baltijos kelio dalyvių jaustą vienybę ir euforiją.

„Pakilimas iki dangaus, tokia vienybė, tokios emocijos ir toks susitelkimas. Gyvenome kažkokioje euforijoje visus tuos metus (nuo Baltijos kelio iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – BNS)“, – kalbėjo senjorė.

„Patirti tokią euforiją, kokią patyrėme, neturėjus tokio gyvenimo, kokį turėjome sovietmečiu, turbūt sunku. Jaunesnioji karta, turbūt, negali įsivaizduoti, kaip gyvenome“, – tvirtino Dalia.

Moterys teigė, jog ir praėjus 35 metams, jų širdyse vis dar išliko daug tuomet jaustų pakilių jausmų.

„Jaunimas gal ir nesupranta, nežino, kas vyko. O mūsų širdyse yra likę labai daug visko“, – teigė 75 metų vilnietė Bronė.

Jaunimas akcentuoja išskirtinę Baltijos kelio dalyvių vienybę

35 metų Dovilė teigė, kad Baltijos kelyje stovėjo jos tėtis, o į koncertą ji atvyko paklausyti gražių lietuviškų, latviškų ir estiškų dainų.

„Šita diena reiškia vienybę, tai tokia graži, svarbi istorinė data“, – BNS sakė Dovilė.

Tuo metu ukrainietė Anastasija tikino kartu su drauge į Katedros aikštę atvykusi, kai sužinojo, jog čia bus minima Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims svarbi istorinė data.

„Norime paklausyti gražios muzikos, renginio programoje skaitėme, jog minima Lietuvai svarbi data“, – teigė Anastasija.

Nors niekas iš 23 metų Viktorijos artimųjų Baltijos kelyje nestovėjo, ji svarstė, jog jo dalyviai jautė stiprią viltį ir bendrystę.

„Manau, kad šis įvykis yra svarbi istorinė data, diena, kai Baltijos šalys parodė, kokie jų žmonės stiprūs ir vieningi“, – BNS pasakojo Viktorija.

Paklausta, ar šių dienų jauni žmonės taip būtų tokie susivieniję, kokie buvo žmonių grandinėje stovėję gyventojai vėlyvuoju sovietmečiu, mergina svarstė, jog per kiek daugiau nei 30 nepriklausomybės metų, tokios stiprios vienybės neliko.

„Manau, kad nesame tokie vieningi, kokie žmonės buvo tuomet. Atsipalaidavome, tapome pasaulietiškeni. Tokio ryškaus tautiškumo, manau, nebeliko“, – sakė Viktorija.

Baltijos kelias paminėtas daugybe renginių

1989 metais prasidėjo žmonių rankų grandinė prasidėjo Gedimino pilies bokšte – čia Baltijos kelio jubiliejaus dieną organizuotos edukacinės dirbtuvės, istorijas pasakojo gidai, o pavakarę – politologų, mokslininkų ir visuomenininkų diskusija apie šio istorinio įvykio prasmę.

Aktyvesni gyventojai Baltijos kelio dieną galėjo paminėti estafetiniame bėgime, dviračiu ture „Atminties takas“, kurio metu pasakota buvusio KGB kalėjimo istorija, aplankyta buvusi Vilniaus areštinė Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas.

Baltijos kelio minėjimo renginiai vyko ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose – juose organizuotos diskusijos, parodos, žygiai, koncertai, filmų peržiūros.

1989 metų rugpjūčio 23 dieną, minint 50-ąsias pakto pasirašymo sukaktuves, per protesto akciją, pavadintą Baltijos keliu, apie du milijonai lietuvių, latvių ir estų susikibo rankomis sudarydami gyvą daugiau kaip 650 kilometrų ilgio žmonių grandinę nuo Gedimino bokšto Vilniuje iki Hermano bokšto Taline.

The post Katedros aikštėje paminėtos Baltijos kelio 35-osios metinės appeared first on LAIKMETIS.

Kai prieš 35-erius metus, 1989-aisiais, stojome į Baltijos kelią, ore jau tvyrojo artėjančios laisvės dvelksmas. Galėtume sakyti, kad laisvė buvo išmelsta ir kitame kelyje – į Šiluvą.

Paradoksalu, tačiau pati Šiluva per daugelį amžių tos laisvės nematė; atvirkščiai, ji vis tapdavo vieta, kur aštriai susikirsdavo laisve alsuojančiųjų ir laisvę gniaužiančiųjų keliai.

Ir taip per visas okupacijas. Nuo pat carinės, kai valdžia net ketino nusavinti aikštę Šiluvoje ir pastatyti cerkvę, o per atlaidus užrakino jos pakraštyje iškastą šulinį maldininkams atsigerti (plg. kunigo Stasio Ylos „Šiluva Žemaičių istorijoje“, 2007, Kaunas). Ir panašiai per sovietinę okupaciją, tik jau labiau „susitelkiant“ į žmones, kai suįžūlėję „draugovininkai“ kratydavo ir vaikydavo net devocionalijas pardavinėjančias moteris, stabdydavo važiuojančius, demonstratyviai užrašinėdavo automobilių numerius, fotografuodavo, filmuodavo ar kitaip vaikydavo žmones ir net bausdavo represuodami vis nepaliaujančius keliauti į Šiluvą, kur net pats Raseinių r. saugumo viršininkas buvo įsirengę būstinę prie bažnyčios, aplink kurią po kunigo Alfonso Svarinsko pamokslo laisvės maldauta ir einant kẽliais.

Paskutinio rugpjūčio sekmadienio piligrimų eisenos į Šiluvą

Tarsi raudona perspėjimo lemputė, kad laisvė trapi ir labai saugotina dovana, yra keliuose į Šiluvą ir toliau kasmet rengiamos paskutinio rugpjūčio sekmadienio piligrimų eisenos (nuo Tytuvėnų ir Raseinių pusės). Į jas baigiantis vasarai atvykstame iš visos Lietuvos iš naujo laisvės oro įkvėpti Šiluvos apylinkėse, už laisvę padėkoti, atmindami, iš kur ir kokiu būdu, ne vien žmogiškomis pastangomis, atėjo jos dovana. Šiandien piligrimų eisenų diena yra vadinama Padėkos už laisvę švente – šiemet tai bus rugpjūčio 25-osios sekmadienis. 

Tai aidas ir dvasia tų pačių eisenų, kuriose nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios buvo nešamas laisvės lūkestis, ir jų tradicija nenutrūksta per visus Nepriklausomybės metus. Eisenos į Šiluvą sovietmečiu rodė, kokia svetima, primetama, prievartinė žmonių širdims buvo sovietinė santvarka ir jos ideologija: čia keliauta nežiūrint draudimų, su nebyliu pasipriešinimu ir sutartina malda.

Išlikusioje dokumentikoje jos pavadinamos ir visaip persekiotais tikinčiųjų atgailos ir maldavimo žygiais. Tokios taikios maldininkų eisenos susilaukdavo griežtos valdžios kontrolės, tačiau, atrodo, niekas tų besimeldžiančių žmonių nesustabdydavo.

Prie kiekvieno kelio – saugumiečiai

Eisenų į Šiluvą pirmtakė – 1972-aisiais vykusi pirmoji vieša jaunimo eisena iš Tytuvėnų (Kelmės rajone) į Kryžių kalną, o jų epicentre buvo apie 1969–1970-uosius Lietuvoje paplitęs katalikiškas, patriotinis, jaunus žmones telkęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Vėliau eisenos pradėtos organizuoti į Šiluvą – nuo Tytuvėnų ją skiria aštuoni kilometrai. Yra užfiksuotas vis augęs dalyvių skaičius, pvz.: 1974 m. – 300, 1975 m. – 500–600 žmonių, 1976 m. – 600–700, 1977 m. – 800–1000, 1979 m. – 1000 (plg. „Šiluva. Piligrimo vadovas“, 2008).

Ar tas vis gausėjantis maldininkų – tai buvo daugiausia jauni žmonės (studentai, moksleiviai), taip pat prisijungdavę tikintieji iš Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos kampelių – būrys, laisvai žengiantis keliu į Šiluvą, rodė, jog sovietinis KGB buvo beprarandantis savo galią? Juolab kad jau 8-eri metai (nuo tų pačių 1972-ųjų) ėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1978 metais buvo įkurtas „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“ bei Lietuvos laisvės lyga.

Tačiau būta priešingai: atrodo, jog su visiška desperacija ir įniršiu sovietinis KGB visaip stabdė šiuos viešus religinius susibūrimus kaip savo ideologijos pralaimėjimą žmonių širdyse. Prie kiekvieno kelio ar šunkelio, vedančio į Šiluvą, tais paskutiniais vasaros sekmadieniais (taip pat ir per atlaidus) budėdavo saugumiečių mašinos, įtariai tikrindavo pravažiuojančius automobilius. Pakelėje išlaipindavo keleivius, iš kai kurių vairuotojų atimdavo vairavimo teises. Daug kam tekdavo pėsčiomis pasiekti sutartą vietą miškelyje, prie kryžiaus. Šitai liudijanti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, į kurią suplaukdavo nesuskaičiuojama daugybė tikėjimo laisvės pažeidimo faktų, be kita, rašė, jog kai milicija bandydavo sučiupti vieną kurį eisenos dalyvį, žmonės puldavo jo gelbėti.

Be zujančių aplink saugumiečių, 1981 metais eisenos stabdytos ir kiaulių maru. „Kronika“ užfiksavo, kad rugpjūčio 9 d. Kaune iš veterinarijos darbuotojų pasklido žinia, jog respublikinė Veterinarijos valdyba įsakė Žaiginio tarybinio ūkio (esančio už 7 km nuo Šiluvos) pavaldiems darbuotojams „surasti“ virusinį kiaulių susirgimą – Tešeno ligą ir paskelbti karantiną dėl kiaulių maro.

Tačiau atrodo, jog eisenų organizatoriai, jų dalyviai kasmet drąsėjo, vis gausiau prisijungdavo, vis daugiau širdžių tarsi paukščiai narve jau spurdėjo laisve.

Kaip vykdavo eisenos? 1980-ųjų žygio aprašymas

„Kronikoje“ randame išsamų pasakojimą apie prieš 44-erius metus, 1980 m. rugpjūčio 24-osios sekmadienį, vykusią piligrimų eiseną į Šiluvą. Jau iš vakaro, rugpjūčio 23 d. šeštadienį, jaunimas rinkosi į Tytuvėnus. Apžiūrėję bažnyčią ir pasimeldę, jaunuoliai traukė prie ežero. „Budri akis“ jau nuo ryto sekė atvykstančius. Miestelyje važinėjo milicijos automobiliai, Tytuvėnų gyventojai maldininkus sutiko maloniai, žadėjo suteikti nakvynę. Bet vietinė milicija klausinėjo gyventojų, kas pas juos apsistoję, iš kur atvažiavę, kokiu tikslu. Pareigūnai žadėjo ateiti naktį patikrinti dokumentų.

„Vakare į pamaldas prigužėjo nemaža saugumiečių, kurie, vaidindami tikinčius, žegnojosi, klaupėsi ir pan. Naktį jaunimas meldėsi bažnyčioje, o kiti – ryto laukė zakristijoje. Vidurnaktyje klebonijoje suskambo telefonas, – pareigūnai pradėjo barti kunigą, kam jis bažnyčioje įrengęs viešbutį“, – rašoma „Kronikoje“, toliau pasakojant apie to sekmadienio įvykius.

„<...> rytinių pamaldų, procesijos dalyviai pradėjo rikiuotis eisenai. Vaikinai, nešą kryžių ir vėliavas, mergaitės pasipuošusios tautiniais drabužiais, du kunigai, apsirengę liturgiškai, ir kilometrinė eilė tikinčiųjų, kurie, giedodami „Marija, Marija“, patraukė miestelio gatvėmis. Išeinančius į centrinę gatvę pasitiko milicija ir saugumo pareigūnai. Vienas iš jų šaukė pro garsiakalbį: „Organizatoriai, prašome išskirstyti dalyvius. Eisena nesuderinta su Vykdomuoju komitetu!“ Tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Už miestelio dengtoje mašinoje sėdėjo milicininkai ir saugumiečiai su fotoaparatais ir kino kameromis ir demonstratyviai fotografavo praeinančius, šalimais stovėjo juodomis užuolaidėlėmis mašina, iš kurios taip pat filmavo. Kaukdama pravažiavo gaisrinė. Fotografavimas ir filmavimas tęsėsi visą kelią“, – pasakojama pranešime „Kronikai“.

Visame kelyje iki Šiluvos koplyčios buvo kalbamas Rožinis, giedama. Jaunimas puošė pakelėse esančius kryžius. „Graudu buvo matyti, kaip žmonės, pamatę eiseną, suklupdavo ant kelių, vyrai traukė nuo galvos kepures, o dažnas ir ašarą nušluostydavo. Visus jaudindavo tai, kad eisenoje daugiausia buvo jaunimas ir vaikai“, – dalijosi „Kronikai“ žygio išgyvenimais juose dalyvavęs asmuo.

Laisvės premijos (2013 m.) laureatas, kovotojas už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys pogrindinės „Kronikos“ steigėjas, redaktorius, Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys kardinolas Sigitas Tamkevičius į savo atsiminimus įtraukė ir vienos Eucharistijos bičiulių sąjūdžio narės pasakojimą-liudijimą, kuriame ji rašė, jog žygiai į Šiluvą nebuvo išorinė demonstracija, bet malda „už savo pačių dvasinę pažangą“, kuri tada, nelaisvės sąlygomis, buvo suprantama kaip priemonė tautai išlikti, išsaugoti bent vidinę laisvę.

Jokio leidimo eisenoms neduosim!

„Per Lietuvą ritasi dvasinio atgimimo banga“, – taip užrašytas kitas liudijimas byloja, kaip kelyje į Šiluvą užgimsta ir nemiršta laisvė; ji ant rankų su kryžiumi buvo nešama į tuomet dar nenuspėjamą Lietuvos ateitį. Ji buvo nešama ir eisenų organizatorių, kurie labiausiai nukentėdavo ir kuriam laikui netgi netekdavo asmeninės laisvės.

„Organizavimas buvo stebuklų stebuklas. Tada mobiliųjų telefonų nebuvo, ne visi net paprastus telefonus turėjom, visi užkoduoti, visi sekami. Bet Viešpats taip duodavo, kad susitvarkom. Konspiraciniais sumetimais keisdavome kelionių laiką ir maršrutus. Vieną kartą iš Panevėžio į Šiluvos eiseną atvažiavo visas autobusas. Bičiuliai pasakojo, kad iš anksto išpirko visus autobuso bilietus. Atvažiavo visi savi…“ – yra paliudijusi Eucharistijos bičiulių sąjūdžio steigėja, viena iš eisenų organizatorių sesuo Gema Jadvyga Stanelytė SJE (liudijimas Irenos Petraitienės straipsnyje „Misionierę ses. Gemą stojo ginti ir Anglijos karalienė Elžbieta II“, bernardinai.lt).

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas 1981 m. liepos 8 d. išplatino pareiškimą LKP Centro komitetui ir LTSR Ministrų Tarybai, atkreipdamas dėmesį, jog birželio 25–26 d. įvyko du teismo procesai už 1979–1980 m. religines eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą. LTSR Aukščiausiasis Teismas Vilniuje buvo nuteisęs „darbininką Mečislovą Jurevičių 3 metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo pataisos darbų kolonijose, ir Širvintose – inžinierių Vytautą Vaičiūną 2,5 metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę paprasto režimo pataisos darbų kolonijose“. Abu teisiamieji buvo kaltinami, kad organizavo ir aktyviai, be Vykdomojo komiteto leidimo, dalyvavo religinėse eisenose iš Tytuvėnų į Šiluvą. „Teisiamieji negalėjo suorganizuoti tokio masto eisenos, ir šito kaltinimo neparėmė nė vienas liudininkas. Kadangi M. Jurevičius ir V. Vaičiūnas religinių eisenų iš Tytuvėnų į Šiluvą neorganizavo, tai nė leidimo neprašė. Religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą yra tradicinės, ir tikintieji niekieno neorganizuojami į jas renkasi“, – rašė tada Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas.

Pranešime, be kita, rašoma, jog, pvz., Viduklės, Kybartų ir Skaudvilės klebonai ne kartą kreipėsi į vykdomuosius komitetus prašydami leidimo tokioms religinėms eisenoms. Ne tik leidimų, bet ir atsakymų į prašymus negavo. „Buvęs Raseinių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus Viduklės klebonui pareiškė: Mes jokio leidimo religinėms eisenoms niekada neduosime!“ – užfiksuota minėtame pranešime, be kita, pastebint, jog „todėl nereikėtų stebėtis, jei, praradę viltį gauti eisenoms leidimą, žmonės jo ir neprašo“.

Kai 1980 m. gruodžio 16 d. Kelmėje už procesijų į Šiluvą organizavimą vyko sesers G. J. Stanelytės SJE teismas (skyręs jai 3 metus bausmės bendrojo režimo lageryje), „saugumas norėjo, kad šis procesas įvyktų niekam nežinant – nebuvo pranešta net artimiausiems giminėms“, – rašoma „Kronikoje“. Į teismo salę susirinko teisiamosios draugai ir pažįstami, tačiau buvo išvaryti. Milicija griežčiausiai saugojo teismo duris. Teismo proceso metu einantieji pro šalį klausinėjo, „kokį nusikaltėlį teisia, ir sužinoję, kad teisiama už religiją, už eiseną į Šiluvą, nenorėdavo tikėti ir daugelis pasilikdavo stovėti, norėdami sužinoti, kaip visa baigsis. Atvažiavę tolimą kelią, neprimigę, nevalgę, pastirę nuo šalčio, išstovėjo visą dieną gatvėj. Nors vakarop pradėjo smarkiai lyti, tačiau niekas nesiskirstė“ (ten pat).

Valdžios įniršiui augant

Eisenoms gausėjant ir jų tradicijai nenutrūkstant ir represavus organizatorius, valdžios įniršis augo. Tačiau augo ir žmonių širdžių maldos karštis. Ir trauka į Šiluvą.

Apie 1982-uosius kardinolas Sigitas Tamkevičius savo atsiminimuose („Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai:1968–1988“, 2022, p. 238) liudija, kaip „Šiluvos atlaidų maldininkai, jaunimas ir suaugusieji, sekmadienį po pagrindinių šv. Mišių keliais ėjo nuo didžiojo altoriaus per visą bažnyčią į šventorių. Kun. Alfonsas Svarinskas pamoksle faktais apibūdino sunkią dabartinę Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir atviras bedievių pastangas ją „likviduoti“. Virš miestelio vis skraidė malūnsparnis, todėl žmonės, esantys toliau nuo garsiakalbių, dėl triukšmo beveik negirdėjo kunigo pamokslo. „Po jo kunigas su kryžiumi rankose, jaunimas ir suaugusieji kalbėdami rožančių pradėjo eiti keliais apie bažnyčią. Ėjo vaikai, studentai, inteligentai, o šalimais – senukai ir ligoniai. Šventoriuje stovintys žmonės klaupėsi. Apėję bažnyčią keliais sugrįžo prie didžiojo altoriaus.“ Procesija apie bažnyčią truko daugiau negu pusantros valandos. Per visus 1982 m. atlaidus Šiluvoje jau buvo išdalyta 38 tūkst. komunikantų (o 1981 m. – 28 tūkst.)...

Šiandienos laisvės kelias – pro Kančių koplytėles

„Paskutinį rugpjūčio sekmadienį pradėjome keliauti į Šiluvą dar tuomet, kai šio pasaulio galingieji planavo sukurti visuomenę be Dievo. Komunizmo kūrėjai mąstė, kad Dievas yra nereikalingas ir jo vietą galįs užimti žmogus. Šio žmogaus leidžiami įstatymai turėjo sukurti šviesų žmonijos rytojų. Religija, ypač krikščionybė, buvo nepageidaujamas reiškinys ir siekta ją uždaryti tarp keturių bažnyčios sienų. Dėl to ir piligrimystės buvo draudžiamos. Anuomet vieša piligrimystė į Šiluvą reiškė ne tik savo tikėjimo viešą išpažinimą, bet ir neįvardytą laisvės siekį. Okupacinė valdžia šito bijojo, todėl teismais bei lageriais bandė visa tai stabdyti. Nepasisekė, nes kova prieš Dievą visuomet pasmerkta pralaimėti“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius, iš laiko perspektyvos tarsi apibendrindamas rugpjūčio eisenų tradiciją ir prasmę jau gerokai vėliau, 2013-aisiais, kai viename iš istorinių kelių į Šiluvą tada palaimino mūrines koplytėles, skirtas tarnauti piligrimų maldai.

Dabar Šiluvos piligrimai, keliaujantieji pėsčiomis pagrindiniu keliu iš Raseinių pusės (nuo Katauskių gyvenvietės, kur piligrimystės vietą ženklina kryžiumi), dalį kelio link Apsireiškimo koplyčios gali nukeliauti per šilą, čia melsdamiesi eiti Kryžiaus kelią. Prie 14-os jo koplytėlių apmąstoma Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo istorija, o drauge – ir savo kančių kryžius nešę mūsų tautiečiai: carinės bei sovietinės okupacijos aukos, tremtiniai, nuo KGB persekiojimų nukentėję kunigai bei vyskupai – Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys, palaimintasis Teofilius Matulionis, taip pat Dievo tarnaitės Adelė Dirsytė ir Elena Spirgevičiūtė, Holokausto aukos, žuvusieji Sausio 13-ąją ir kt. Tai ištisas aukų už laisvę kelias ir proga jame nulenkti galvas laisvės kankiniams.

Kasmet piligrimų eisenose keliauja ir mūsų laisvės draugai iš tarptautinės organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP). Ši organizacija 1990 m., surinkusi 5 mln. parašų, perdavė juos Kremliui su reikalavimu, kad laisvė Lietuvai turi būti sugrąžinta. TFP nariai kasmet atvyksta į piligriminius žygius Šiluvoje, keliaudami nuo Tytuvėnų su Fatimos Dievo Motinos statula.

Kai 2013 metais Šiluvos šile buvo statomos Kryžiaus kelio koplytėlės, „didysis“ Rytų kaimynas jau tikrai braižė planus, kaip pradėti karo žygį į Ukrainą. Po pusmečio, 2014-ųjų kovą, ši invazija ir prasidėjo. Tad piligrimų eisenose maldoje prisimename ir mūsų brolius Ukrainoje, kurie jau dešimtmetį ir ypač pastaruosius dvejus su puse metų didvyriškai gina savo laisvę.

Šių metų piligrimų eisenose rugpjūčio 25-ąją, sekmadienį, dėkosime už Lietuvos laisvę ir melsime taikos dovanos pasauliui. Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo vadovaujami piligrimai eis nuo Katauskių gyvenvietės, o nuo Tytuvėnų pusės juos lydės Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Eisenų pradžia 9 val. Šeimos su vaikais ir tie, kas galėtų žygiuoti trumpesnę kelio atkarpą, kviečiami įsitraukti į eiseną apie 10.15 val. aikštelėje prie šilo. 12 val. Šiluvos bazilikoje bus švenčiama padėkos už laisvę Eucharistija.

Paskutinių vasaros dienų piligrimų eisenos į Šiluvą – tai įžanga į didžiausią rudeninį maldininkų susibūrimą didžiojoje Lietuvos šventovėje – didžiuosius Šilinių atlaidus, kuriuos šiemet švęsime rugsėjo 6–15 d. Į daugiau kaip 400 metų gyvą piligriminę šventovę ir šiandien galima atkeliauti atnešant dangaus pagalbai savojo laikmečio iššūkius ir lūkesčius.

The post Paskutinį vasaros sekmadienį – kelyje į Šiluvą, kur laisvė buvo išmelsta appeared first on LAIKMETIS.

Kaip nurodo Niujorko Šv. Mergelės Marijos Apreiškimo Parapija, gyva, rankomis susikabinusių žmonių grandinė tęsis tris kvartalus: nuo Apreiškimo lietuviškos bažnyčios iki ukrainiečių Šventosios Dvasios bažnyčios.

Taip pat teigiama, jog dalyviai sustos maldai už Rusijos pradėto karo Ukrainoje aukas.

„Ateikite, susikibkime kartu rankomis ir pakartokime šį simbolinį Baltijos kelią, parodykime solidarumą ir Ukrainos žmonių palaikymą“, – nurodoma parapijos pranešime.

The post Baltijos kelias Niujorke - nuo lietuviškos Apreiškimo iki ukrainiečių Šventosios Dvasios bažnyčių appeared first on LAIKMETIS.

1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją trys Baltijos šalys pademonstravo neįtikėtiną vienybę ir laisvės troškimą. Ne tik sovietinė imperija, bet ir visas pasaulis pamatė lietuvių, latvių ir estų brandą bei susitelkimą.

Mes puikiai supratome, kad kelio atgal nebebus. Žinojome, jog sieksime laisvės ir nepriklausomybės visomis pastangomis ir išgalėmis. Neatsitrauksime. Nepersigalvosime. Nesileisime įbauginami ar užliūliuojami pažadų, kurie niekuomet nebūtų vykdomi. Ir mes laimėjome. Manau, jog tam tikra prasme šiandien Baltijos kelią mes kartojame. Tik šįkart siekdami ne savo, o dar vienos broliškos šalies – Ukrainos - laisvės ir nepriklausomybės.

Lietuva, Latvija ir Estija buvo pirmosios šalys, suskubusios į pagalbą ukrainiečių tautai. Ir darysime tai iki pat Ukrainos pergalės. Tokį susitelkimą, ryžtą, užsispyrimą ir vienybę mes parodėme 1989-aisiais, kai siekėme laisvės sau. Tą patį darome ir dabar. Prieš 33 metus daug kam galėjo atrodyti, kad tie rankomis susikibę žmonės galingosios sovietinės imperijos niekaip neįveiks. Įveikėme. Šiandien agresorius taip galvoja apie ukrainiečių galimybes, tačiau Ukraina tikrai švęs savo pergalę ir savo laisvę.

Šiandien asmeniškai bei visos Lietuvos vardu norėčiau padėkoti žmonėms, kurie buvo Baltijos kelio įkvepėjai ir organizatoriai. Tiems, kurie nepabūgo rizikuoti savo gyvenimais dėl paties didžiausio tikslo – mūsų visų laisvės. Mes to niekada nepamiršime. Stenkimės kasdien bent truputį daugiau galvoti ne apie save, o apie kitą. Branginkime laisvę!", - savo socialiniame tinkle rašė prezidentas.

The post Respublikos prezidento G. Nausėdos sveikinimas Baltijos kelio dienos proga appeared first on LAIKMETIS.

Pirmadienį minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio dieną Viktorija Čmilytė-Nielsen ragina pagerbti stalinizmo ir nacizmo aukas bei prisiminti Baltijos kelio akciją.

„Laisvės ir demokratijos siekis, subūręs žmones į gyvą grandinę, parodė pasauliui, kad mes, Baltijos šalių gyventojai, nenorime likti totalitarinio režimo priespaudoje. Piliečių sąmoningumas ir aktyvumas užkirto kelią okupanto bandymams užgesinti laisvės siekį ir leido pasiekti galutinį tikslą – nepriklausomybę“, – teigė ji.

„Ir šiandien rodome, kad bendrystė nėra mitas, susidurdami su naujomis grėsmėmis iš Rytų vėl palaikome vieni kitus. Baltijos kelio simbolikos neištrins ir nepakeis jokios istorinės peripetijos“, – rašoma jos sveikinime.

32-ųjų Baltijos kelio metinių proga bendrovė „Monetų namai“ išleido medalį, nukaldintą iš etiškai išgauto aukso. Tai sertifikuotas auksas iš nedidelių kasybos organizacijų, atitinkančių Atsakingos kasybos aljanso sukurtą standartą.

Medalio averse vaizduojama vyšnia. Jos stambiausi žiedai nurodo Baltijos šalių sostines, o mažesni – miestus, per kuriuos driekėsi žmonių grandinė. Po vyšnia matyti rankomis susikibę žmonės, dar žemiau iškaldinta Baltijos kelio data. Palei medalio briauną keturiomis kalbomis driekiasi tekstas „Baltijos kelias“. Medalio reverse išgraviruotas žemėlapis su išryškintomis Baltijos šalimis, o centre iškaldinta Molotovo-Ribentropo pakto data, po kuria matyti ją pasirašiusiųjų parašai.

1989 metų rugpjūčio 23 dieną Baltijos kelias surengtas minint 50 metų sukaktį nuo Baltijos šalių okupaciją lėmusio Molotovo-Ribentropo pakto – sovietų ir nacių sutarties pasidalyti Europą. Tuomet daugiau kaip milijonas žmonių susikibo rankomis į 600 km grandinę nuo Vilniaus iki Talino.

The post Baltijos kelio simbolikos neištrins jokios istorinės peripetijos, sako Seimo pirmininkė appeared first on LAIKMETIS.

Istorikai postmodernistai, pasaulio vyksmus seikėjantys globaliųjų procesų ir struktūrų kilmės bei veikimo kriterijais, o pažangą - vadinamųjų žmogaus teisių įsitvirtinimo požiūriu, nieko didaus ir reikšmingo nemato beveik visoje moderniosios Lietuvos istorijoje. Tačiau ir tie pripažįsta XX amžiaus pabaigos Sąjūdį buvus išskirtiniu reiškiniu.

Atsiribodamas ir iš principo atmesdamas jų praktikuojamą ir norma bandomą paversti istorijos perrašinėjimą pagal dar vieną kosmopolitinį kanoną, kur kas radikalesnį už Juozo Žiugždos praktikuotąjį, kuris naciją ir tautą vis dėlto pripažino kaip mąstymui tinkamą abstrakciją, aš manau pasauliniu reiškiniu buvus ir Sąjūdį, ir Partizanų karą, ir gynybinę imperiją sukūrusią viduramžių Lietuvą, ir tautinį atgimimą XIX amžiuje, atvedusį į tokią valstybę, kuri, panašiai kaip senoji Lietuva germanams, tapo lemiamu iššūkiu pusę pasaulio valdžiusiems slavams.

Jeigu postmodernistiniai istorijos globalizatoriai nebijotų netekti savo užsakovų malonės ir pripažintų, kad asmuo istorijoje subjektas yra tik tiek, kiek sugeba sutelkti arba susitapatinti su kolektyviniu veikiančiuoju asmeniu, kuris vienintelis yra tikrasis istorijos subjektas (mūsų atveju tai lietuviai, lietuvių Tauta), jie tikrai rastų, kuo lietuvių istorija yra - nepaisant nieko - didi, nekalbant apie tai, kad ji reikšminga visada.

Sąjūdžio istorijoje Baltijos kelias yra aukščiausias nacionalinio judėjimo kaip daina valdomos revoliucijos pakilimo taškas. Baltijos keliu reiškiasi ir išsilieja liaudies tautiškoji energija, apvaisinanti ir nukreipianti visą judėjimą ėjimui valdžion, kuri viena tegali pozityviai spręsti ir civilizuotai, t.y. valstybe, apiforminti tautos lūkesčius. Įvertinti Baltijos kelią kaip Tautos veiksmą, kuris atmetė Sąjūdyje pulsavusių asmeninių ir grupinių interesų bei nuomonių neapibrėžtumo situaciją ir privertė svarbiausius politinius veiksnius atsistoti į kur kas ryžtingesnes ir labiau apibrėžtas pozicijas (Sąjūdžio dominuojamus TSRS liaudies deputatus spausti suvažiavimą Molotovo ir Ribentropo pakto slaptuosius protokolus pripažinti ne tik buvus, bet paskelbti juos negaliojus nuo jų pasirašymo momento, o LKP apsispręsti dėl išėjimo iš TSKP), - įvertinti visa tai nešališkai, dokumentuotai ir konceptualiai, nepasiduodant jokioms postmodernistinėms sugestijoms, yra svarbiausias uždavinys, kurį Baltijos kelio prisiminimas kelia istorikams šiandien.

Sąjūdžio istorijoje Baltijos kelias yra aukščiausias nacionalinio judėjimo kaip daina valdomos revoliucijos pakilimo taškas.

Kad tai ne toks jau paprastas ir vienareikšmiškus atsakymus siūlantis uždavinys, rodo kad ir 1989 m. rugpjūčio 23 d., t.y. Baltijos kelio rytmetį, įvykęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijos posėdis, kurio tikslas buvo Pareiškimo pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms aprobavimas.

Pareiškimas priimtas ilgai diskutavus dėl jo trečiojo punkto. Jo konstatuojamoji dalis buvo suformuluota pakankamai greitai: „TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos parengtas teisinių sutarčių vertinimas tebėra nepaskelbtas, o apie politinį tik užsiminta kaip ateities darbą. Nei TSRS, nei Vokietijos valstybės iki šiol nepasmerkė ir nesiėmė konkrečių veiksmų suokalbio ir agresijos padariniams panaikinti.“ Imperatyvinė dalis suformuluota taip: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas tikisi, kad laisvosios pasaulio tautos ir valstybės nesitaikstys su nusikalstamomis TSRS-Vokietijos suokalbio pasekmėmis Lietuvos suverenitetui, o Lietuvos tautą kviečia vieningai taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, nepavaldžią TSRS administracinei sistemai ir jurisdikcijai. Lietuvos santykiai su TSR Sąjunga turi būti grindžiami 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties esminiais teiginiais.“

Pareiškimo teksto projektas buvo parengtas Seimo tarybos. Tačiau Algirdas Saudargas pačioj sesijos pradžioj pranešė esąs įpareigotas supažindinti su politinės komisijos rugpjūčio 17 d. siūlymu į pareiškimą įtraukti formuluotę „ne TSRS sudėtyje“. Kaip ir dauguma komisijos narių, pats jis esąs prieš tą formuluotę tekste, tačiau Seimui įpareigotas pristatyti. Tai reiškė, kad prasidės begalinė dar nuo Vasario 16-osios, tiesą sakant, net nuo Steigiamojo suvažiavimo tebesitęsianti diskusija ir Sąjūdžio galvos skausmas. Nors po poros valandų reikia būti kelyje, diskusija prasideda. Siūloma greta pareiškimo skelbti papildomą pranešimą Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo. Siūloma įpareigoti LTSR vyriausybę pradėti derybas su TSRS dėl kariuomenės buvimo sąlygų ir išvedimo. Siūloma pasisakyti prieš pastaruoju metu iš Maskvos pasigirdusius gąsdinimus ir grasinimus. Siūloma peržiūrėti visas pareiškimo sąvokas vien teisiniu aspektu. Kiekvienu atveju vienaip ar kitaip iškyla: sakome mes ką nors apie Sąjungą ar ne? Dauguma sako: yra aišku, kad nepriklausomybė reiškia ne Sąjungoje, nes visi taip suprantam. Kiti sako: pasakyti ne Sąjungoje reikia tiems, kurie nesupranta, ką mes norim daryti. A.Zalatorius pastebi, kad problema mums kyla dėl to, jog konjunktūra (suprask - kompartija) mums primetė tą sąvokos interpretabilumą, nes skelbia, kad nepriklausomybė galima ir būnant Sąjungoje. Z.Vaišvilos, M.Laurinkaus, P.Vaitiekūno, B.Genzelio ir mano pastangomis buvo priimta Seimo tarybos suformuluota ir V.Landsbergio pateiktoji redakcija, kuri, kaip pažymėjo K.Prunskienė, yra „be tų formuluočių, kurios mums patiems nereikalingos ir kurios pakenktų Lietuvos ekonominiams ryšiams“.

Prasmingas ar beprasmis buvo tas Sąjūdžio žmonių ginčas?

A.Brazauskas kalbėjo apie nepriklausomybę Sąjungoje, nes jį būtų tenkinusi konfederacija, kurią ne kartą siūlė M.Gorbačiovas. K.Prunskienei svarbiausias rūpestis visada buvo ekonomika, o ši norom nenorom implikavo kuo geresnius santykius su Maskva. Ar priimami formuluotę, kuri garantavo saugesnę mūsų „žingsnis po žingsnio“ politiką mums patiems gerai žinant, kad atėjus laikui viską padarysim „kaip turi būti“, mes naudos neiškėlėme aukščiau už principą, laikydami tai pačia protingiausia Sąjūdžio politika? Ar ne tada pradėjom kelią, kuriuo eidami šiandien savo nepriklausomybę apibrėžiame taip, kaip ir siūlė kairieji: nepriklausomybė Sąjungoje?

Kaip ir kodėl prasidėjo tas sąvokų išplovimas, kurio dėka šiandieninė mūsų nepriklausomybė nebeturi arba tuoj nebeturės savo bankų, savo valiutos, savo žemės, savo kalbos, net trečdalio buvusios populiacijos? Jeigu tada būčiau buvęs šiandieninės patirties ir proto, būčiau vienareikšmiškai reikalavęs formuluotės „ne Tarybų Sąjungoje“, „ne TSRS sudėtyje“. Tada Lietuvos nepriklausomybę man garantavo 1920 metų taikos sutartis su Rusija. O aiškaus atsiribojimo nuo Sąjungos šalininkų jėgos sesijoje buvo per silpnos. Tokia padėtis tęsėsi.

1991 m. vasario 9 d. referendumas davė mums Tautos absoliučios daugumos aprobuotą formulę: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Tačiau jau po dviejų dienų, tų pačių 1991 m. vasario 11 d., priimamas Konstitucinis įstatymas Dėl Lietuvos valstybės, kuris šį referendumo duotą pamatinį valstybės principą ir konstitucinę jos normą leidžia keisti, jeigu tokį norą pareikštų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių. Vardan ko šitas leidimas? Vardan demokratijos? Ir dėl to, kad mums vis dar savaime aišku, jog niekas tokio referendumo nesiims?
Tačiau 1992 m. birželio 8 d. priimamas „apsauginis“ Konstitucinis įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas. Bet į kitas - galima?

O štai 2004 m. liepos 17 d. pasirašomas Konstitucinis aktas Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Jis remiasi taip pat referendumu, ir nesvarbu, kad šis 2003 m. gegužės 10-11 d. referendumas buvo pratęstas, o balsuoti raginta užmokant alumi ir skalbimo milteliais.

Sąvokų išplovimo ir pakeitimo istorija, o kartu su tuo - ir jos principinės konstitucinės normos keitimo istorija yra dar vienas, tiksliau - du svarbūs darbai, kuriuos šiandien sugestijuoja Baltijos kelias, aukščiausias dainuojančios revoliucijos pakilimas, kuris užbaigia judėjimo stichiškąją fazę ir suorientuoja Sąjūdį valdžion - revoliucines viltis įgyvendinti nepriklausoma valstybe.

Dažnai sakau, kad Baltijos kelias yra Išėjimo kelias. Manau, kad taip yra tikrai. Nes jis, be jokios abejonės, yra išėjimo iš Maskvos imperijos kelias: pasaulis ir pati Maskvos sąjunga ne žodžiu, o įsikūnijusiu veiksmu išvydo, kad lietuviai, latviai ir estai atsuko nugaras tiems, su kuriais ne pakeliui, ir atsisuko į tuos, su kuriais nuo dabar sies savo nepriklausomo gyvenimo viltis. Niekas iš ten, deja, padėti nepuolė. Nebent pamokyti, kaip viską išparceliuoti. Ir lietuviai laimės ieškoti išėjo patys, galima sakyti, dar su Baltijos kelio gėlytėmis atlapuos. Kas masinio bėgimo iš Tėvynės psichologinį startą mato ne Baltijos kely, tegul nurodo kitą ribą. Liaudiškajam supratimui Baltijos kelias buvo dvasios polėkis į laisvę, kai trokštosios laisvės Lietuva dar nesiūlė. Kaip ir kiek lietuviškasis mentalitetas laisvę elgtis kaip nori tapatino su nepriklausomybe, būtų labai pravartu išanalizuoti sociologiškai, laikant tai vienu iš svarbiausių valstybės kūrybos naujojo etapo darbų. Juk laisvė ir nepriklausomybė ne vienu atveju yra viena kitai prieštaraujančios sampratos, kurių sąmoningas ar nesąmoningas painiojimas teikia tiek peno visokiems šių dienų demagogams. Gi ką reiškia laisvė nepriklausomybėje, privalu suprasti kritinei tautos masei, nes tik tada bus galima kalbėtis apie tikrai nepriklausomos nacionalinės valstybės kūrimą, ką mes, buvę Baltijos kelyje, manėm tikrai pradedą.

Dažnai sakau, kad Baltijos kelias yra Išėjimo kelias.

Ir pabaigai. Baltijos kelio 25-mečio minėjime buvo perskaitytas mūsų pakeliui į Latvijos pasienį sukurtas sveikinimas Ukrainos laisvės kovotojams. Iš esmės tai sveikinimas visai ukrainiečių tautai. Tragiškesnės situacijos tautą šiandien vargu rastume pasauly. Ilgai svarstėm sveikinimo formuluotes, kad nenukryptume nuo tiesos ir tuo pat metu ko nors neužgautume.

O andai girdžiu: kalbėdama Ukrainos nepriklausomybės minėjime Kijeve, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasakė frazę, kurią bijojau išgirsti, tačiau žinojau anksčiau ar vėliau išgirsiąs. Ji pareiškė: Vokietija neprieštarautų, jeigu Ukraina apsispręstų priklausyti Eurazijos Sąjungai. Tai buvo pasakyta ne tik apie Ukrainos ateitį, tai buvo žodžiai ir apie mus, tiksliau - apie Europos Sąjungą, kuriai dabar priklausom.

Eurazija - tai ne koks nors Dugino, Rogozino, Putino ar net ir Rusų projektas. Tai ir Vakarų Europos istorinės raidos kryptis, kuriai pamatus parengė Europos kairieji, visą pokarį žavėjęsi Maskvos bolševikais ir nieko naujo nesugalvoję, kaip kurti pagerintą kairiųjų imperiją - menševikų imperiją. Jos režimas šiek tiek kitoks - totalitarinės tvarkos kūrimas iš apačios, nes šiam būdui buvo sukurtas tobulas žmonių valios nusavinimo metodas - žmogaus teisės, kurios laisvę, o iš tiesų - savivalę, iškėlė aukščiau už privalėjimą ir leido asmenį neskausmingai įjungti į sistemą. Dabar, kai multikultūriškumas žlunga, o pasipriešinti tam jėgų Vakarai neturi, kai vis aiškiau ryškėja Europos materialinių ir dvasinių resursų krizė, kai jau matyti daugiapolis pasaulis su neabejotina Pietų pusrutulio grėsme Šiaurės pusrutuliui, slapstytis už kokių nors slaptų protokolų nebėra kada, ir vokiečių kanclerė tiesiai sako rusų diktatoriui: tebus Ukraina jūsų, mes juk vis tiek iš esmės sutarsim. Turėsim sutarti, nori nenori.

Štai kada aš ypač gailiuosi, kad bent jau savo Konstitucijoje Lietuvos nepriklausomybės nuostatos neįtvirtinome kaip jokiu atveju nepajudinamo principo. Ir apsukę ratą Europos pakrantėmis savo problemas turime spręsti iš esmės vėl vieni patys. Na, su nedidele NATO pagalba. Kuriai Europos Sąjunga nuosekliai trukdo.

The post Romualdas Ozolas. Baltijos kelias šiandien appeared first on LAIKMETIS.