Ekseterio universiteto ir Bahreino kultūros ir antikvarinių vertybių valdybos mokslininkai rado statinį, kuris, kaip manoma, buvo vyskupui priklausę rūmai. Pastatas datuojamas nuo IV a. vidurio iki VIII a. vidurio, kaip patvirtino radiokarbono datavimas, skelbiama universiteto interneto svetainėje.

Statinys buvo rastas po piliakalniu Samahidžo kaimo kapinėse, esančiose centrinėje šiuolaikinių gyvenviečių dalyje, turinčiose istorinę reikšmę. Ši vieta buvo apgyvendinta iki tol, kol tapo apleista po bendruomenės atsivertimo į islamą.

Ekseterio universiteto profesorius Timothy Insollas (Timotis Insolas), kuris vadovavo kasinėjimams, apibūdino statinį kaip didelį pastatą su aštuoniomis patalpomis, įskaitant virtuvę su keliais židiniais, refektoriumą arba valgomąjį, galimą darbo kambarį ir tris gyvenamąsias patalpas.

„Mus pralinksmino tai, kad kažkas ant perlo kriauklės bitumu nupiešė veido dalį, galbūt skirtą vaikui, kuris gyveno šiame pastate, - cituojamas profesorius. - Tai pirmieji rasti fiziniai įrodymai apie nestorijonų bažnyčią Bahreine, leidžiantys įdomiai pažinti, kaip žmonės gyveno, dirbo ir garbino Dievą".

Daugybė krikščioniškų simbolių ir artefaktų, tokių kaip gipsiniai kryžiai ir ankstyvosios krikščionybės simboliai, pavyzdžiui, Chi-Rho ir žuvis, įbrėžti į tinką, dar labiau sustiprina gyventojų krikščioniškąją tapatybę.

Taip pat rasta tekstilės dirbinių, galbūt naudotų kulto apeigoms, verpstukų ir varinių adatų, leidžiančių manyti, kad šioje vietoje buvo gaminama tekstilė. Kasinėjimų metu rasta keliolika Sasanidų imperijos varinių monetų, kurios papildė ekonomiškai klestinčios bendruomenės įrodymus.

Šios vietovės kasinėjimus, kurie prasidėjo 2019 m. ir baigėsi 2023 m., paskatino vietiniai pasakojimai. „Jų kapinėse po sugriauta mečete / šventykla buvo piliakalnis, kuriame, pasak jų, buvo kažkas svarbaus“, - „Daily Mail" citavo T. Insollą. „Niekas neklausė, bet galiausiai, kai į tai buvo pažiūrėta rimtai, pasirodė, kad jie buvo teisūs, ir pastatas buvo rastas.“

Tyrėjai planuoja tęsti darbą šioje vietoje, o 2025 m. norima atidaryti muziejų, kuriame bus saugomi ir eksponuojami jų atradimai.

The post Archeologai Bahreine atrado senovės krikščionių rūmus appeared first on LAIKMETIS.

Šia proga Pranciškus dar kartą padėkojo visiems, kurie lydėjo jį malda, taip pat Bahreino karaliui, kitoms valdžios institucijoms, vietos Bažnyčiai ir visiems gyventojams už šiltą priėmimą.

„Gali kiti klausimas: kodėl popiežius norėjo aplankyti tą mažą šalį, kurios gyventojų dauguma išpažįsta islamą? Į šį klausimą norėčiau atsakyti trimis žodžiais: dialogas, susitikimas ir kelionė“, – sakė Pranciškus ir toliau savo kalboje atskirai komentavo kiekvieną šių trijų raktažodžių.

Dialogas. Progą šiai kelionei suteikė kvietimas į Bahreine surengtą Rytų ir Vakarų dialogo forumą. Dialogas mums padeda susipažinti su vertybėmis, kurias turi kitos tautos, kitos tradicijos, kitos religijos.

„Dialogas, – sakė popiežius, – yra taikos deguonis.“ Prieš šešis dešimtmečius vykęs Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie taikos kūrimą, teigė, kad „šiandien reikalauja protu ir dvasia peržengti savo krašto ribas, atsisakyti tautinio egoizmo ir noro viešpatauti kitoms tautoms, ugdyti savyje gilią pagarbą visai žmonijai, taip vargingai žengiančiai į didesnę vienybę“ (Gaudium et spes, 82). Tik taip galima spręsti visuotines problemas. Bahreino dialogo forume buvo raginama rinktis susitikimo kelią ir atsisakyti konfrontacijos. „Kaip labai to reikia! – pabrėžė popiežius. – Galvoju apie beprotišką karą, kuris kankina Ukrainą, ir daugybę kitų konfliktų, kurie niekada nebus išspręsti vadovaujantis infantiliška ginklų logika. Juos gali išspręsti tik švelni dialogo jėga.“

Tačiau dialogas neįmanomas be susitikimo, sakė Pranciškus, pereidamas prie antrojo raktažodžio. „Mes susitikome Bahreine ir ne kartą forume girdėjau raginimus, kad krikščionys ir musulmonai daugiau bendrautų, kad būtų mezgami glaudesni ryšiai, kad labiau atsižvelgtume vieni į kitus.“

dialogas neįmanomas be susitikimo.

Tarp daugybės per šią kelionę įvykusių susitikimų popiežius paminėjo susitikimus su Al Azharo didžiuoju imamu, su Švenčiausiosios Širdies mokyklos mokiniais, taip pat su Musulmonų vyresniųjų taryba – prieš kelerius metus įkurta tarptautine organizacija, kuri skatina gerus santykius, vadovaudamasi pagarbos, nuosaikumo ir taikos principais, priešindamasi fundamentalizmui ir smurtui.

Trečiasis žodis – kelionė. Pasak Pranciškaus, jo kelionė į Bahreiną neturėtų būti vertinama kaip atskiras epizodas, bet ji yra dalis kelionės, kurią pradėjo jau šventasis Jonas Paulius II, nuvykęs į Maroką. Tad šis vizitas Bahreine buvo naujas žingsnis krikščionių ir musulmonų kelionėje.

Dialogas, susitikimas ir kelionė Bahreine vyko ir tarp krikščionių: pirmasis susitikimas buvo ekumeninis, dalyvaujant patriarchui Baltramiejumi bei įvairių konfesijų ir apeigų tikintiesiems. Popiežius paminėjo ir susitikimą su katalikų vyskupais, pašvęstaisiais, pastoracijos darbuotojais, taip pat susitikimą su daugybe tikinčiųjų, iš Bahreino ir kitų Persijos įlankos šalių, įvykusį per iškilmingas Mišias.

„Kad brolybės ir taikos kelias būtų tęsiamas, reikia kiekvieno iš mūsų, – sakė popiežius, baigdamas kalbą audiencijos dalyviams. – Tepadeda mums Dievo Motina.“  

The post Popiežius paaiškino, kodėl vyko į tokią mažą šalį kaip Bahreinas appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius paminėjo keletą pareigybių, kurias dabar užima moterys, taip pat ir už abortus pasisakančią ekonomistę Marianą Mazzucato (Marijaną Madzukato).

„Mačiau tai Vatikane; kiekvieną kartą, kai ten dirbti ateina moteris, reikalai pagerėja", - sakė popiežius lapkričio 6 d. skrydžio į Romą iš Bahreino metu.

„O dabar į šeimos tarybą įtraukiau M. Mazzucato, kad suteiktų jai šiek tiek daugiau žmogiškumo. Ji yra puiki ekonomistė iš Jungtinių Valstijų, ", - sakė popiežius Pranciškus.

M. Mazzucato, žinoma dėl savo darbų propaguojant viešojo sektoriaus vaidmenį skatinant inovacijas, buvo tarp septynių mokslininkų, kuriuos popiežius spalio 15 d. paskyrė penkerių metų kadencijai į Popiežiškąją gyvybės akademiją.

Savo komentaruose popiežius Pranciškus sakė, kad moters paskyrimas Vatikano miesto valstybės vicegubernatore ir moterų įtraukimas į Ekonomikos tarybą buvo naudingas Vatikanui.

Perėjimas nuo vien tik vyrų prie penkių moterų Ekonomikos taryboje buvo „revoliucija, nes moterys moka rasti teisingą kelią, jos žino, kaip judėti į priekį", - pridūrė jis.

M. Mazzucato paskyrimas į Gyvybės akademiją sulaukė kritikos dėl jos atviro pasisakymo už teisę į abortus, įskaitant už abortus pasisakančių pareiškimų, susijusių su Aukščiausiojo Teismo sprendimu grąžinti abortų teisę valstijoms, rašymą ir dalinimąsi tviteryje.

Popiežiškoji gyvybės akademija paskelbė pareiškimą, kuriame gynė M. Mazzucato paskyrimą, motyvuodama tuo, kad nariai parenkami tam, kad prisidėtų prie „vaisingo tarpdisciplininio, tarpkultūrinio ir tarpreliginio dialogo".

The post Popiežius skrydžio į Romą metu gyrė abortus palaikančią ekonomistę appeared first on LAIKMETIS.

Kelionės į Bahreiną tikslas buvo tarpreliginis dialogas su islamu, taip pat ir ekumeninio dialogo tarp krikščionių plėtojimas, sakė popiežius. Norint pradėti tarpreliginį ar ekumeninį dialogą, reikia turėti aiškią savo tapatybę. Kas nelabai žino, kas jis pats yra, tam sunku užmegzti dialogą.  O šie du vyrai, su kuriais teko susitikti Bahreino dialogo forume,  – Al Azharo imamas ir Konstantinopolio patriarchas – labai aiškiai suvokia savo tapatybę.

Šia proga popiežius papasakojo apie savo asmeninės draugystės su Al Azharo didžiuoju imamu Ahmadu Al Tayyebu genezę. „Jis atvyko į Vatikaną su mandagumo vizitu, – pasakojo Pranciškus. – Po mūsų protokolinio susitikimo jau buvo beveik pietų metas. Jis rengėsi išvykti, o aš, atsisveikindamas, paklausiau: „O kur jūs einate pietauti?“ Neatsimenu, ką jis man pasakė, bet aš pakviečiau: „Ateikite, papietaukime kartu“.

Tada, susėdę prie stalo, jis, jo sekretorius, du patarėjai, aš, mano sekretorius, mano patarėjas, paėmėme duonos, laužėme ir davėme vienas kitam. Duoti duonos – tai draugiškumo gestas. Tai buvo labai malonūs pietūs, labai broliški. Ir pabaigoje, nežinau, kuris sugalvojo, vienas kitam pasakėme: o kodėl gi mums neparašius apie šį susitikimą? Taip gimė Abu Dabio dokumentas apie žmonių brolybę.“ Pranciškus pridūrė, kad šio dokumento tąsa buvo jo enciklika apie visuotinę brolystę „Fratelli tutti“.

Kova už moterų teises yra nuolatinė

Taip pat popiežius sakė, kad moterys yra dovana visuomenei, tačiau kova už jų pagrindines teises pasmerkta tęstis tol, kol pasaulyje yra vietų, kur moterys nėra vertinamos kaip lygiavertės.

Grįžęs iš musulmonų daugumos šalies Bahreino, popiežius Pranciškus buvo paklaustas, ar palaiko moterų ir jaunimo pastangas Irane kovojant už didesnę laisvę.

„Turime pasakyti tiesą, - sakė popiežius, - kova už moterų teises yra nuolatinė kova, nes kai kur moterys yra lygios su vyrais, o kitur - ne."

Jis pasmerkė kaip nusikalstamą moterų lytinių organų žalojimo praktiką, klausdamas: „Kaip atsitiko, kad šiandien pasaulyje negalime sustabdyti jaunų mergaičių infibuliacijos tragedijos?"

„Pagal du komentarus, kuriuos girdėjau, moterys yra vienkartinė medžiaga (tai blogai) arba saugoma rūšis, - sakė popiežius. - Tačiau vyrų ir moterų lygybė vis dar nėra visuotinė ir pasitaiko tokių atvejų, kai moterys yra antrarūšės ar mažiau svarbios."

Jis kalbėjo: „Turime ir toliau už tai kovoti, nes moterys yra dovana".

Antivyriausybiniai protestai vyko visame Irane po to, kai rugsėjo 13 d. mirė Mahsa Amini, 22 metų kurdų kilmės iranietė, kurią sulaikė moralės policija už tai, kad ji tariamai pažeidė griežtą režimo aprangos kodeksą, reikalaujantį, kad moterys plaukus dengtų hidžabu arba galvos apdangalu. Norvegijoje įsikūrusios organizacijos „Iran Human Rights" duomenimis, policijai malšinant demonstracijas žuvo mažiausiai 304 žmonės, iš jų 41 vaikas.

Popiežius Pranciškus sakė, kad kai Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jis nekūrė moters tam, kad ji būtų vyrui augintinė kaip šuo. Jis pabrėžė, kad nors šiandien šventojo Pauliaus žodžiai apie vyro ir moters santykius gali atrodyti senamadiški, tuo metu jie buvo revoliucingi.

„Vyras turi rūpintis moterimi kaip savo kūnu, ir visos moterų teisės kyla iš šios lygybės", - sakė jis. - Visuomenė, kuri nesugeba pastatyti moters į jai [teisėtą] vietą, nejuda į priekį."

Jis gyrė unikalų moterų požiūrį į problemų sprendimą ir sakė, kad jis „nėra prastesnis, jis papildo vienas kitą". Jis taip pat paragino vyrus ir moteris dirbti kartu dėl bendro gėrio.

Rusų tauta yra didi

Popiežiaus kalbose Bahreine buvo minimas ir karas Ukrainoje. Grįždamas prie šios temos per pokalbį su žurnalistais popiežius sakė, kad labiausiai jį pribloškia žiaurumas, kuris juk nėra būdingas rusų tautai, nes rusų tauta yra didi tauta. Žiauri ne tauta, bet samdiniai, kareiviai, kurie eina į karą tarsi į nuotykį.

„Aš noriu tuo tikėti, nes labai gerbiu rusų tautą, rusų humanizmą, – sakė popiežius, paminėdamas F. Dostojevskį, kuris iki šiol įkvepia mąstyti krikščioniškai. – Labai myliu rusų tautą, taip pat labai myliu ukrainiečių tautą“, – pabrėžė Pranciškus ir priminė, kad su ukrainiečių kultūra ir su jų graikų apeigų katalikų liturgija jis susipažino jau paauglystėje, kai patarnaudavo per Mišias ukrainiečių kunigui, jas aukodavusiam graikų apeigomis.

Karą Ukrainoje popiežius pavadino Trečiuoju pasauliniu karu. Per šimtą metų – trys pasauliniai karai! Tai pasaulinis karas. Kai imperijos nusilpsta, joms reikia karo, kad jaustųsi stiprios ir galėtų parduoti ginklus. Manau, kad didžiausia pasaulio nelaimė yra ginklų pramonė. Sakoma, kad, jei bent vienerius metus nebūtų gaminami ginklai, pasaulyje liautųsi badas.

Viduržemio jūra - didžiausios pasaulyje kapinės

Per susitikimą su žurnalistais paminėta ir migracijos tema. Pranciškus vėl pakartojo keturis principus, kuriais turi vadovautis teisinga migracijos politika: migrantai turi būti priimami, palydimi, skatinami ir integruojami.

Kitas dalykas, kurį popiežius irgi jau ne kartą yra sakęs, – kiekviena ES valstybė turi susitarti, kiek migrantų ji gali priimti. Šiuo metu migrantus priima keturios šalys: Kipras, Graikija, Italija ir Ispanija, kurios yra arčiausiai Viduržemio jūros.

Popiežius užsiminė ir apie migracijos krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Tačiau, jei kalbame apie migrantus, keliaujančius per jūrą, reikia gelbėti gyvybes, nes Viduržemio jūra yra tapusi kapinėmis, galbūt didžiausiomis pasaulyje.

Popiežius paminėjo ir buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žodžius, kad migrantų iš Afrikos problema turi būti sprendžiama visų pirma pačioje Afrikoje. Tačiau jei Afrika išnaudojama, logiška, kad žmonės bėga. Europa turi padėti Afrikai vystytis. Juk šiandien kai kurios Afrikos šalys nėra savo žemės gelmių šeimininkės. Prieš sprendžiant migrantų problemą Europoje, reikia ją spręsti migrantų namuose.

Bažnyčios skauduliai

Toliau spaudos konferencijoje lėktuve kalbėta apie kunigų, nusikaltusių nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu, sukeltą papiktinimą. Popiežius užtikrino, kad Bažnyčia yra pasiryžusi ištirti visus atvejus ir netoleruoti nei nusikaltimų, nei jų dangstymo. Tačiau, kad pastangos būtų tikrai nuoširdžios ir veiksmingos, visų pirma reikia jausti gėdą.

Popiežius yra įsitikinęs, kad gėdos jausmas – tai malonė. Argentinoje, kaip ir kitose šalyse, pavadinti žmogų begėdžiu – tai labai rimtas įžeidimas. „Aš manau, kad Bažnyčia negali būti begėdė, bet turi gėdytis blogų dalykų ir dėkoti Dievui už gerus dalykus.“

Galiausiai paminėti ir Katalikų Bažnyčioje Vokietijoje vykstantys procesai. „Vokietijos katalikams sakau: Vokietija turi puikią ir gražią Evangelikų Bažnyčią; nenoriu kitos, – kalbėjo popiežius. – Noriu, kad ji išliktų katalikiška, broliškai bendraujanti su Evangelikų Bažnyčia.“

Pasak Pranciškaus, sunkumai Bažnyčioje atsiranda, kai imama prarasti  šventos ištikimos Dievo tautos savivoką ir pasineriama į etines, konjunktūrines diskusijas, kurios turi ir teologinių pasekmių, nors nėra susijusios su teologijos esme.

Svarbiausia turi būti susitikimas su gyvuoju Jėzumi Kristumi, o iš jo kyla apaštališka drąsa, ėjimas į paribius, taip pat ir į moralinius žmonių paribius. Jei nebus susitikimo su Jėzumi Kristumi, bus tik moralizavimas, prisidengęs krikščionybe.

Kalbėjo apie Libaną

„Kviečiu Libano politikus padėti į šoną savo asmeninius interesus, žiūrėti į valstybę ir rasti sutarimą“, – sakė pontifikas.

Politinėje ir ekonominėje krizėse įklimpęs Libanas be prezidento liko Michelio Aouno (Mišelio Auno) mandatui pasibaigus savaitės pradžioje ir nepaskyrus jo įpėdinio.

Laikinosios vyriausybės valdomas Libanas negali imtis reikšmingų reformų, reikalingų norint gauti milijardus dolerių iš tarptautinių skolintojų, galinčius padėti išgelbėti ekonomiką, smunkančią nuo 2019 metų.

Prezidentą parlamente renka Libano įstatymų leidėjai, tačiau čia nuo rugsėjo jau įvyko keturi balsavimai, bet nė vienas kandidatas nesurinko pakankamai balsų.

„Aš nenoriu pasakyti išgelbėkite Libaną, nes mes nesame gelbėtojai, – kalbėjo Pranciškus. – Bet prašau: palaikykite Libaną, padėkite jam išsikapstyti iš šios blogos situacijos. Tegu Libanas atgauna savo didybę“.

Pasak Pasaulio Banko, pastaruosius trejus metus Libanas patiria vieną iš sunkiausių ekonominių krizių pastarojo meto istorijoje.

Nuo 2019 metų libanietiškas svaras juodojoje rinkoje neteko daugiau kaip 95 procentų savo vertės lyginant su doleriu, o skurdo lygis išaugo apimdamas didžiąją gyventojų dalį.

Popiežius Pranciškus buvo pirmasis popiežius, apsilankęs Bahreine, daugumą gyventojų turinčioje musulmoniškoje šalyje.

Lapkričio 3-6 d. kelionės metu jis susitiko su vyriausybės pareigūnais, musulmonų lyderiais ir nedidele katalikų bendruomene, įskaitant Mišias, kuriose dalyvavo apie 30 000 žmonių Bahreino nacionaliniame futbolo stadione.

Nedidelę krikščionių mažumą Bahreine sudaro imigrantai, ypač iš Indijos ir Filipinų.

Daugiau kaip 70 proc. visų gyventojų - 1,5 mln. žmonių - yra musulmonai, o šalyje gyvena tik apie 161 tūkst. katalikų, rodo 2020 m. Vatikano statistika. Bahreine yra dvi katalikų bažnyčios ir 20 katalikų kunigų.

The post Popiežius - rusai didi tauta appeared first on LAIKMETIS.

Susitikimas vyko Bahreino sostinės Menamos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pastatytoje tuometinio valdovo katalikų bendruomenei padovanotame sklype. 1940 m. konsekruota bažnyčia buvo pirmoji visame Persijos įlankos regione.

Susitikime su popiežiumi dalyvavo Šiaurės Arabijos apaštališkojo vikariato administratorius vyskupas Paulas Hinderis, kunigai, vienuolės ir vienuoliai, seminaristai ir pasauliečiai katechetai. Į susitikimą atvyko ir kitų regiono šalių katalikų atstovai.

„Džiaugiuosi galėdamas būti tarp jūsų, šioje krikščionių bendruomenėje, kuri iš tiesų yra katalikiška, tai yra visuotinė, nes ją sudaro žmonės iš įvairių pasaulio kraštų, išpažįstantys vieną tikėjimą“, – kreipėsi popiežius.

Džiaugiuosi galėdamas būti tarp jūsų, šioje krikščionių bendruomenėje, kuri iš tiesų yra katalikiška.

Šioje šalyje yra daug dykumos plotų, tačiau po žeme tyliai teka gėlo vandens srovės. Pasak Pranciškaus, tai įvaizdis to, kas mes esame, ir to, koks yra tikėjimo vaidmuo mūsų gyvenime: paviršiuje matome paprastą kasdienį žmogiškumą, išdžiūvusį nuo silpnybių, baimių, iššūkių, su kuriais tenka susidurti, įvairiausių asmeninių ir socialinių bėdų, tačiau gelmėse, sieloje, širdyje ramiai ir tyliai teka gėlas Dvasios vanduo, drėkinantis mūsų dykumas, grąžinantis gyvybingumą tam, kam gresia išdžiūti, nuplaunantis tai, kas mus bjauroja, numalšinantis laimės troškimą. Šį gyvąjį vandenį mums dovanoja Jėzus. Jis dovanoja mums Šventąją Dvasią – švelnų, mylintį ir atgimdantį Dievo buvimą mumyse.

„Esame krikščionys ne dėl savo nuopelnų ar tik dėl to, kad išpažįstame tikėjimą, bet dėl to, kad per Krikštą gavome gyvojo Dvasios vandens, kuris mus padaro mylimais Dievo vaikais, vieni kitų broliais ir seserimis, padaro mus naujais kūriniais. Viskas kyla iš malonės, viskas ateina iš Šventosios Dvasios“, – sakė Pranciškus ir toliau kalbėjo apie tris didžiąsias dovanas, kurias Šventoji Dvasia mums duoda ir prašo, kad mes jas priimtume ir jomis gyventume. Tai džiaugsmo, vienybės ir pranašystės dovanos.

Šventoji Dvasia yra džiaugsmo šaltinis. Ji niekada nepalieka mūsų vienų, ji yra Guodėja, jis mus lydi savo švelniu artumu ir meile, palaiko mus kovose ir sunkumuose, skatina mūsų gražiausias svajones ir didžiausius troškimus, atveria mūsų akis gyvenimo grožiui.

Dvasios džiaugsmas nėra laikina būsena ar akimirkos emocija. Juo labiau jis nėra vartotojiškas ir individualistinis džiaugsmas, taip būdingas kai kurioms šiandienos kultūrinėms patirtims. Tai džiaugsmas, kurį teikia Dievo artumas, žinojimas, kad ir tamsiomis gyvenimo naktimis nesame vieni, nes jis yra su mumis. Popiežius pridūrė, kad Šventosios Dvasios mums dovanojamo krikščioniškojo džiaugsmo negalime pasilaikyti sau patiems, bet turime juo dalytis, nes, kai džiaugsmą „leidžiame į apyvartą – jo daugėja“.

Šventoji Dvasia yra vienybės šaltinis. Pasaulio nesantaika, etniniai, kultūriniai ir religiniai skirtumai negali pakenkti Dvasios dovanojamai vienybei. Priešingai, jos ugnis paverčia pelenais mūsų žemiškus troškimus ir uždega mūsų gyvenimus ta gailestinga meile, kuria mus myli Jėzus, kad ir mes galėtume taip mylėti vieni kitus.

Prisikėlusiojo Dvasia, nužengusi ant mokinių, yra vienybės ir brolybės šaltinis. Ji padeda įveikti savanaudiškumą, moko kalbėti viena meilės kalba, griauna nepasitikėjimo ir neapykantos barjerus, sukuria atvirumo ir dialogo erdves, išlaisvina mus iš baimės ir įkvepia drąsos eiti pasitikti kitų su beginkle ir nuginkluojančia gailestingumo galia. „Būkime vienybės saugotojai ir statytojai! Kad dialogas su kitais būtų patikimas, tarpusavyje gyvenkime kaip broliai ir seserys!“

Būkime vienybės saugotojai ir statytojai!

Galiausiai Dvasia yra pranašystės šaltinis. Popiežius sakė, kad išganymo istorijoje yra gausu pranašų, kuriuos Dievas siunčia tarp žmonių kalbėti jo vardu. Tačiau ir mes turime pranašišką pašaukimą. „Visi pakrikštytieji gavo Šventąją Dvasią ir yra pranašai. Todėl negalime apsimesti, kad nematome blogio darbų, saugoti savo ramų gyvenimą, kad nesusiteptume rankų. Priešingai, gavome pranašystės Dvasią, kad savo gyvenimo liudijimu skleistume Evangeliją“, – sakė Pranciškus.

Baigdamas šį jau paskutinį savo vizito Bahreine susitikimą popiežius tarė padėkos ir atsisveikinimo žodį: „Brangūs broliai ir seserys, galiausiai norėčiau padėkoti už šias kartu praleistas dienas. Dėkingumo kupina širdimi laiminu jus visus, ypač tuos, kurie prisidėjo prie šios kelionės rengimo. Kadangi tai paskutiniai čia viešai tariami mano žodžiai, leiskite padėkoti Jo Didenybei karaliui ir šios šalies valdžios institucijoms už nepaprastą svetingumą.“ Susitikimas baigėsi visų kartu kalbėta „Viešpaties angelo“ malda.

Iš Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios popiežius išvyko tiesiai į oro uostą ir po trumpos atsisveikinimo ceremonijos išskrido atgal į Romą. 

The post Popiežiaus vizitas Bahreine baigėsi bendra „Viešpaties angelo“ malda appeared first on LAIKMETIS.

Švenčiausiosios Širdies mokykla – tai vienintelė katalikų mokykla Bahreine. Ji jau praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo įkurta prie Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios sostinėje Menamoje. Šeštajame dešimtmetyje mokykla persikėlė į naujas erdvesnes patalpas Isa Town vietovėje, tarp sostinės ir Avalio miesto. Mokyklai vadovauja seserys misionierės kombonietės. Šiuo metu mokyklą lanko apie 800 mokinių krikščionių ir musulmonų.

Popiežiaus susitikimas su jaunimu vyko mokyklos sporto salėje. Pirmiausia popiežius išklausė kelių – mokytojos sesers kombonietės ir mokinių – liudijimų. Kreipdamasis į mokyklos bendruomenę popiežius visų pirma sakė, kad jam didelis džiaugsmas lankytis Bahreino Karalystėje ir matyti skirtingų kultūrų ir įsitikinimų žmonių bendravimą ir dialogą.

„Ir dabar, žvelgdamas į jus, kurie išpažįstate skirtingas religijas ir nebijote būti kartu, manau, kad be jūsų ši skirtumų darna nebūtų įmanoma“, – sakė Pranciškus.

Būtent jaunimas yra tas gerasis raugas, kuris labiausiai prisideda prie taikaus sambūvio augimo. Jauni žmonės, kurie yra tarsi smalsūs ir nerimstantys keliautojai, nebijo susitikti ir bendrauti su kitais, deda pagrindus taikiam gyvenimui.

Atsiliepdamas į liudijimus ir juose keltus klausimus, popiežius kreipėsi į jaunimą su trimis prašymais.

Pirmasis – puoselėti rūpinimosi kultūrą. Šį žodžių junginį – rūpinimosi kultūra – sveikinime pavartojo susitikimo pradžioje kalbėjusi mokytoja sesuo Rosalyn.

„Rūpinimasis, – sakė popiežius, – reiškia vidinę empatijos nuostatą, dėmesingą žvilgsnį, neužsidarymą savyje, švelnų buvimą, įveikiantį abejingumą, domėjimąsi kitais. Tai priešnuodis uždaram pasauliui, persmelktam individualizmo, pasauliui, kuris, būdamas įkalintas liūdesio, ugdo abejingumą ir vienatvę. Kas neišmoksta rūpinis tuo, kas jį supa, – kitais žmonėmis, savo miestu, visuomene, kūrinija, – tas, nors ir bėga, dirba, daro daugybę dalykų, bet taip ir lieka liūdnas ir vienišas, nepajutęs draugystės džiaugsmo.“

Popiežius prašė jaunimą imti pavyzdį iš Jėzaus. Jis rūpinosi visais, kuriuos sutiko, žvelgė žmonėms į akis, buvo jiems artimas, gydė jų žaizdas. Jis įžengė į istoriją, kad pasakytų mums, jog Dievas mumis rūpinasi, kad primintų, jog tikėjimas į Dievą reiškia rūpintis kitais, ypač tais, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

Popiežius sakė, kad, žinoma, pirmiausia reikia rūpintis savimi, tačiau ne tiek išore, kiek vidumi, labiausiai paslėpta ir vertingiausia savo dalimi – siela, širdimi.

Popiežius sakė, kad, žinoma, pirmiausia reikia rūpintis savimi, tačiau ne tiek išore, kiek vidumi, labiausiai paslėpta ir vertingiausia savo dalimi – siela, širdimi. „Neikite per gyvenimą kaip turistai, kurie į jį žvelgia tik iš šalies, paviršutiniškai, bet tyloje klausykitės savo širdies plakimo ir kalbėkitės su Dievu.“

Antrasis popiežiaus prašymas – skatinti brolybę, apie kurią savo liudijime kalbėjo mokinys Abdula. Brolybės kūrimas, pasak popiežiaus, tai bene rimčiausias mūsų dienų iššūkis, nuo kurio labai priklausys pasaulio ateitis. „Suprantame, kad visų šiandien sukurtų priemonių ir technologijų nepakanka, kad pasaulis taptų taikus ir broliškas. Su liūdesiu matome, kad daugelyje regionų įtampa ir grėsmės didėja, o kartais perauga į konfliktus“, – sakė popiežius.

Pasak jo, taip yra todėl, kad žmonės nemąsto širdimi, leidžia didėti atstumui tarp jų ir kitų. Todėl etniniai, kultūriniai, religiniai ir kiti skirtumai tampa problemomis ir baimėmis, kurios izoliuoja, o ne galimybėmis augti kartu. Pasaulio viltis yra jauni žmonės, kurie yra betarpiški ir nesunkiai užmezga ryšius ir draugystę, geba įveikti prietarus ir ideologines sienas. „Dėl to norėčiau jums pasakyti: būkite brolybės sėjėjais, nes be brolybės pasaulis neturės ateities!“

Trečiasis popiežiaus raginimas – mokytis atsakingai rinktis. Tokia buvo ir mokinės Merinos liudijimo tema.

„Iš kasdienės patirties gerai žinote, kad nėra gyvenimo be iššūkių, – kalbėjo Pranciškus. – Visada, kai susiduriama su iššūkiu, kaip ir atsidūrus kelio kryžkelėje, reikia rinktis, apsispręsti. Tačiau tam reikia geros strategijos: negalima improvizuoti, vadovautis tik instinktais arba akimirkos idėjomis. Reikia lavinti gebėjimą rinktis, kūrybiškumą, drąsą, atkaklumą.“

Pasaulio viltis yra jauni žmonės, kurie yra betarpiški ir nesunkiai užmezga ryšius ir draugystę, geba įveikti prietarus ir ideologines sienas.

Popiežius prašė atsiminti, kad žmogų per gyvenimą lydi Dievo globa ir malonė. Dėl to visada galima prašyti jo šviesos, kad apšviestų minčių ir jausmų labirintą, po kurį dažnai klaidžiojame.

„Viešpats trokšta apšviesti jūsų intelektą, jūsų slapčiausias mintis, siekius, kuriuos nešiojatės širdyje, ir jumyse bręstančius sprendimus. Jis nori padėti jums atskirti tai, kas svarbu, nuo to, kas nereikalinga, kas gera, nuo to, kas kenkia jums ir kitiems, kas teisinga, nuo to, kas kelia neteisybę ir netvarką“, – sakė Pranciškus.

Popiežius patikino jaunuolius, kad Bažnyčia yra su jais ir kad Bažnyčiai reikia jaunimo, kad ji pati atsinaujintų, ieškotų naujų kelių, kalbėtų naujomis kalbomis, būtų džiugesnė ir svetingesnė. 

Ryte - Eucharistija su vietos katalikais

trečiosios vizito Bahreine dienos, rytą popiežius Pranciškus šventė Eucharistiją su vietos katalikais; homilijoje komentavo Jėzaus įsakymą mylėti visus ir visada.

Mišios buvo aukojamos Bahreino nacionaliniame stadione, esančiame už keliolikos kilometrų į šiaurę nuo Avalio miesto, kur yra Bahreino karaliaus rūmai bei katalikų katedra ir kur vyko visi pirmųjų dviejų vizito dienų renginiai. Stadionas talpina 30 000 žmonių, Mišiose dalyvavo ne tik Bahreino katalikų bendruomenės nariai, bet ir tikintieji, atvykę iš kitų Persijos įlankos regiono šalių. Beveik visi Bahreine ir kitose regiono šalyse gyvenantys katalikai yra darbo reikalais atvykę užsieniečiai, dauguma iš Azijos.

Mišių Evangelijoje (Mt 5, 38–48) nuskambėjo raginimas mylėti priešus. Šiuos Jėzaus žodžius, sakė Pranciškaus, mes suprantame visų pirma kaip raginimą visada mylėti, visada pasilikti jo meilėje, ją puoselėti ir liudyti, kad ir kokioje situacijoje būtume.

Jėzus nesako, kad mylėti visada yra lengva, nesiūlo sentimentalios ir romantiškos meilės, tarsi mūsų žmogiškuose santykiuose nebūtų konfliktinių momentų ir priežasčių, dėl kurių tarp žmonių kyla priešiškumas.

Jis žino, kad mūsų santykiuose kasdien vyksta kova tarp meilės ir neapykantos, kad mumyse kasdien vyksta kova tarp šviesos ir tamsos, tarp daugybės gerų ketinimų bei troškimų ir nuodėmingumo, kuris dažnai ima viršų ir įtraukia mus į blogus darbus. Tačiau Jėzus prašo žmonių drąsiai rizikuoti, prašo visada ištikimai pasilikti jo meilėje. Tą pati sako ir apaštalas Paulius, rašydamas: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).

Antrasis Jėzaus raginimo aspektas – mylėti visus. Nepakanka apsiriboti siauru ratu tų, kurie mus myli taip, kaip mes juos mylime, kurie yra mūsų draugai, mūsų artimieji. Jėzaus kvietimas stebina: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Pasak popiežiaus, šie žodžiai iš tikrųjų reiškia, kad reikia taip gyventi, kad neturėtume priešų, reikia nematyti kitame žmoguje kliūties, kurią reikia įveikti, bet brolį ir seserį, kuriuos reikia mylėti.

„Broliai ir seserys, Jėzaus galia yra meilė, ir Jėzus suteikia mums galią mylėti labiau negu leidžia mūsų žmogiškosios jėgos. Toks gebėjimas nėra mūsų pačių pastangų vaisius, bet yra malonė, kurios turime nepaliaudami karštai prašyti“ – sakė Pranciškus. – Sugebėjimas mylėti yra didžiausia dovana, kurią gauname, kai pirmąją vietą skiriame Viešpačiui, kai priimame jį žodyje ir laužomoje duonoje.“

Baigdamas Mišių homiliją popiežius padėkojo Bahreino ir viso regiono tikintiesiems už  švelnų ir džiaugsmingą brolybės liudijimą, už tai, kad jie yra meilės ir taikos sėklos šioje žemėje. „Jums visiems, atvykusiems į šią šventę iš keturių Šiaurės Arabijos apaštališkojo vikariato šalių – Bahreino, Kuveito, Kataro ir Saudo Arabijos, taip pat iš kitų Persijos įlankos šalių ir kitų teritorijų, šiandien perduodu visuotinės Bažnyčios meilę ir artumą. Bažnyčia žvelgia į jus ir jus apkabina, myli ir drąsina. Tegul jus lydi Švenčiausioji Mergelė, Arabijos Dievo Motina.“

The post Popiežius Bahreino jaunimui: jūs dedate pagrindus taikiam gyvenimui appeared first on LAIKMETIS.

Avalio bažnyčia, dedikuota Arabijos Dievo Motinai, – tai Šiaurės Arabijos apaštališkojo vikariato katedra. Ji buvo konsekruota tik prieš metus – 2021 m. gruodžio 9 d. Sklypą katedros statybai 2013 m. katalikų bendruomenei padovanojo Bahreino karalius.

Susitikime dalyvavo Bahreine gyvenantys įvairių mažų krikščioniškų bendruomenių nariai, taip pat vyskupai ir krikščionių lyderiai, dalyvavę Bahreino dialogo forume, tarp jų ir Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus.

„Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2,9-11), – Apaštalų darbų pasakojimo apie pirmąsias Sekmines ištrauka popiežius Pranciškus kreipėsi į susitikimo dalyvius.

„Atrodo, kad šie žodžiai parašyti mums šiandien, – sakė Pranciškus – nes ir mes esame pakrikštyti viena Dvasia ir sudarome vieną kūną (plg. 1 Kor 12, 13). Nors mes savo žaizdomis sužeidėme šventąjį Viešpaties kūną, tačiau Šventoji Dvasia, kuri vienija visus, yra didesnė už mūsų susiskaldymus.“

kaip stiprinti vienybę, jei istorija, papročiai, įsipareigojimai ir atstumai, regis, traukia mus kitur?

Popiežius atkreipė dėmesį, kad, kaip sakoma Apaštalų darbuose, per Sekmines „visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1). Krikščionys yra pašaukti susivienyti, kad įvyktų stebuklai, sakė Pranciškus. Tačiau kaip stiprinti vienybę, jei istorija, papročiai, įsipareigojimai ir atstumai, regis, traukia mus kitur? Pasak Pranciškaus, visų pirma turime atsiminti, kad svarbiausia vienybės erdvė ir kartu pagrindinė priemonė jos siekti yra malda, Dievo šlovinimas, kurį Dvasia sužadina kiekviename žmoguje. „Šlovinimas mus veda prie Dvasios šaltinių, sugrąžina mus prie ištakų, prie vienybės.“

Tačiau negalima pamiršti, kad vienybė, kurios link einame, gerbia skirtingumus. Pasakojime apie Sekmines nurodoma, kad visi girdėjo apaštalus kalbant „savo kalba“ (Apd 2, 6): Kitaip tariant, vienybė nereiškia vienodumo, bet leidžia mums priimti vieni kitų skirtingumą.

Per Sekmines mokiniai atsiveria, išeina iš aukštutinio kambario, pradeda keliauti į visą pasaulį ir skelbti bei liudyti Kristų, tęsė Pranciškus. „Vienybė ir liudijimas yra neatsiejami dalykai: negalime tikrai liudyti meilės Dievo, jei nesame susivieniję tarpusavyje; negalime būti vieningi, jei neliudysime, neišplėsime savo interesų ir bendruomenių ribų.“

„Dvasia mus vienija ir siunčia; telkia į bendrystę ir siunčia į misiją. Patikėkime jai maldoje savo bendrą kelionę ir šaukimės jos išsiliejimo, naujųjų Sekminių, kurios suteiks naują žvilgsnį ir paspartins mūsų žingsnius vienybės ir taikos kelyje“, – baigė savo kabą Pranciškus.

Ekumeninio maldos susitikimo dalyviai, kiekvienas savo kalba, sukalbėjo „Tėve mūsų“ ir pabaigoje buvo perskaityta šv. Pranciškaus Asyžiečio malda: „Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas...“ 

Popiežius: nepaverskime mūsų bendrų namų didžiuliu arsenalu

Popiežius Pranciškus, penktadienį, lapkričio 4 d., susitiko su Musulmonų vyresniųjų tarybos, surengusios ką tik pasibaigusi forumą „Rytai ir Vakarai už taikingą žmonijos sambūvį“, nariais. Susitikimas įvyko Bahreino karališkųjų rūmų mečetėje.

2014 m. įsteigta Musulmonų vyresniųjų taryba yra nepriklausoma tarptautinė organizacija, siekianti visų musulmonų bendruomenių taikos ir vienybės ginant bendražmogiškas vertybes ir tolerancijos principus. Organizacijos būstinė yra Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Abu Dabyje, o jos pirmininkas – Islamo pasaulio autoritetu pripažintas Ahmadas al-Tayyebas, didysis Al-Azharo imamas, kuris 2019 m. su popiežiumi Pranciškumi paskelbė istorinį dokumentą apie visuotinę brolybę krikščionių ir musulmonų dialogui plėsti.

Prieš Musulmonų vyresniųjų tarybos susitikimą popiežių jo rezidencijoje aplankė tarybos pirmininkas didysis Al-Azharo imamas Ahmadas al-Tayyebas. Jiedu paskui kartu atvažiavo į Bahreino karališkųjų rūmų mečetę. Didysis imamas pristatė popiežiui Šeichą Abdulrahmaną bin Mohammed Al Khalifą, plačiai žinomą musulmonų teologą, Bahreino karalystės Islamo aukščiausiosios tarybos, dalyvavusios rengiant forumą „Rytai ir Vakarai už taikingą žmonijos sambūvį“, pirmininką, ir Mohamedą Abdelsalamą, Musulmonų vyresniųjų tarybos generalinį sekretorių.

Paskui visi keturi kartu įžengė į mečetės salę, pasveikino joje susirinkusius Musulmonų vyresniųjų tarybos narius ir juos lydinčias delegacijas. Susitikimo dalyviams buvo perkaitytos ištraukos iš Korano ir Šventojo Rašto Pradžios knygos, į juos kreipėsi Musulmonų vyresniųjų tarybos ir Vatikano delegacijos nariai, paskui susirinkusiems kalbas pasakė didysis Al-Azharo imamas Ahmadas al-Tayyebas ir popiežius Pranciškus.

Popiežius padėkojo už jam skirtą dėmesį ir priėmimą, pažymėjo, kad atvyko kaip tikintis į Dievą, kaip brolis ir taikos piligrimas, kad trokšta kartu eiti pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasią.

Anot Popiežiaus, „labai svarbu susitikti, vieni kitus pažinti ir pamilti, pirmenybę teikti tikrovei, o ne idėjoms, žmonėms, o ne nuomonėms, atvirumui dangui, o ne atstumams žemėje: brolybės ateičiai, o ne priešiškumo praeičiai, įveikti istorijos prietarus ir nesusipratimus vardan to, kuris yra taikos šaltinis“.

Popiežius sakė, kad didžiosios religijos privalo būti pasaulio kūną vienijančia širdimi, vilties ir kilniausių tikslų siela sužeistai žmonijai, kuri, apimta baimės, sunkiai kvėpuoja po globalizacijos rūbu.

Nuostabus Dievo planas žmonijai buvo visą kūriniją apimantis darnos planas, tačiau žmonės atitolo nuo Kūrėjo ir nuo jo sukurtos tvarkos,  radosi problemų, nukrypimų. Žodžiu, iš žmogaus širdies kilo blogio ir mirties tvanas, iš blogio kibirkšties, slypinčios žmogaus širdyje, įsiplieskė darnaus pasaulio sodo gaisras. Viso šito blogio šaknys glūdi Dievo ir brolių atmetime: iš mūsų žvilgsnio išnyko gyvybės Kūrėjas, daugiau nebesijaučiame savo brolių globėjais.

Pranciškus patikino brolius musulmonus, kad visos negandos, socialinės ir tarptautinės, apimant ekonomines ir asmenines, taip pat dramatišką aplinkos apsaugos krizę, kyla iš žmogaus atsitolinimo nuo Dievo ir artimo. Vienintelis ir svarbiausias religijų uždavinys – padėti atrasti užmirštus gyvybės šaltinius, leisti žmonijai iš jų pasisemti praeities išminties, sugrąžinti tikinčiuosius prie dangaus Dievo šlovinimo ir prie žmonių, dėl kurių jis sukūrė Žemę. Pranciškus tęsė:

ienintelis ir svarbiausias religijų uždavinys – padėti atrasti užmirštus gyvybės šaltinius, leisti žmonijai iš jų pasisemti praeities išminties.

„Religijos tam turi dvi priemones: tai malda ir brolybė – nuolankūs, bet veiksmingi religijų ginklai. Mūsų neturėtų gundyti kiti įrankiai, kuriais aplenkiamas Aukščiausiasis, kurio Taikos vardą įžeidžia tie, kurie tiki jėga, puoselėja smurtą, karą ir prekybą ginklais  – „prekybą mirtimi“, kurie vis didesnėmis pinigų sumomis mūsų bendrus namus paverčia didžiuliu arsenalu. Kiek daug tamsių sąmokslų ir skausmingų prieštaravimų slypi už viso to!“

Paminėjęs dėl karų migruoti priverstus žmones, kurie paskui nesvetingų šalių yra atmetami, popiežius pažymėjo, kad „šių tragiškų įvykių akivaizdoje, kai pasaulis vejasi jėgos, valdžios ir pinigų chimerą, esame kviečiami prisiminti senolių ir tėvų išmintį, kad Dievas ir artimas yra svarbiau už viską ir kad gelbsti tik transcendencija ir brolybė“.

Anot popiežiaus, religijoms tenka didžiulė atsakomybė prieš Dievą ir žmones, todėl „turime būti pavyzdžiu to, ką skelbiame. Mes, kilę iš Abraomo, tautų tikėjimo tėvo, negalime rūpintis tik savaisiais, bet vis labiau susivieniję turime atsigręžti į visą žemėje gyvenančią žmonių bendruomenę. Palaikykime vieni kitus, tęskime šiandienos susitikimą, eikime kartu!“.

The post Popiežiui tęsiant vizitą į Bahreiną: esame pakrikštyti viena Dvasia appeared first on LAIKMETIS.

Lapkričio 3–4 d. vykusį Bahreino dialogo forumą „Rytai ir Vakarai už žmonių sambūvį“, kuriame dalyvavo religiniai lyderiai ir žymūs asmenys iš įvairių pasaulio šalių, surengė Bahreino karalius ir Musulmonų vyresniųjų taryba.

Forumas buvo tąsa 2014 m. šioje šalyje vykusios tarptautinės konferencijos „Civilizacijos žmonijos labui“, per kurią buvo priimta vadinamoji Bahreino karalystės deklaracija, raginanti skatinti dialogą siekiant taikos ir pliuralizmo.

Pirmosios forumo dienos posėdžiuose buvo kalbama apie žmonių taikaus sambūvio ir brolybės skatinimą, dvasininkų ir mokslininkų vaidmenį sprendžiant laikmečio iššūkius, tarpreliginį dialogą ir taikos pasaulyje siekimą. Penktadienio rytą vykusį baigiamąjį forumo susitikimą pradėjo Bahreino karalius Hamadas bin Isa Al Khalifa, po jo kalbėjo Al-Azharo didysis imamas  Ahmadas al-Tayyebas. Po jų į forumo dalyvius kreipėsi popiežius Pranciškus.

Sveikindamas forumo dalyvius ir dėkodamas jo rengėjams popiežius pastebėjo, kad  žodis Bahreinas reiškia „dvi jūras“. Jūra vieniems reiškia atstumą ir atskyrimą, kitiems – jūros vandenys jungia žemes ir žmones, jungia tolimas tautas.

„Ką skiria žemė, tą jungia jūra“, – sako sena patarlė. „Mūsų planeta Žemė, žvelgiant į ją iš viršaus, atrodo kaip didžiulė mėlyna jūra, jungianti visus krantus. Ji tarsi primena mums, kad esame viena šeima – ne salos, bet vienas didelis archipelagas. Aukščiausiasis nori, kad mes būtume tokie, ir ši šalis – Bahreinas, – daugiau nei trisdešimties salų archipelagas, simbolizuoja šį troškimą.“

Vis dėlto gyvename laikais, kai žmonija, sujungta įvairiais ryšiais kaip niekada anksčiau, yra labiau susiskaldžiusi nei susivienijusi, konstatavo Pranciškus. Po dviejų didžiulių pasaulinių karų, po šaltojo karo, dešimtmečius laikiusio pasaulį nežinioje, po daugybės pražūtingų konfliktų visose pasaulio dalyse, po kaltinimų, grasinimų ir smerkimų, mes vis dar gyvename netvirtos pusiausvyros būsenoje.

kurie galingieji vėl sugrįžo prie pasenusios retorikos, perbraižo įtakos zonas ir skirsto pasaulį į supriešintus blokus.

Pasak popiežiaus, tai paradoksas, kad nors daugumą pasaulio gyventojų vienija tie patys sunkumai, kamuoja rimtos maisto, ekologinės krizės ir pandemijos sukelti sunkumai bei vis labiau skandalinga nelygybė, kai kurie galingieji vėl sugrįžo prie pasenusios retorikos, perbraižo įtakos zonas ir skirsto pasaulį į supriešintus blokus. Vietoj rūpinęsi visų ateitimi, jie žaidžia su ugnimi, raketomis ir bombomis, ašaras ir mirtį nešančiais ginklais.

Tokios yra skaudžios pasekmės, kai akcentuojama priešprieša, kai diegiamos despotiškos, imperialistinės, nacionalistinės ir populistinės vizijos, kai nesidomima kito kultūra, kai nekreipiama dėmesio į paprastų žmonių šauksmą ir vargšų balsus, kai nesiliaujama manichėjiškai skirstyti, kas yra geras, o kas blogas, kai nesistengiama suprasti vienas kito ir dirbti kartu visų labui.

Mes, tikintieji į Dievą, esame čia tam, kad atmestume tokį požiūrį į tikrovę, sakė Pranciškus. Norime, kad nesutarimai tarp Rytų ir Vakarų būtų sprendžiami visų labui, neatitraukiant dėmesio nuo kito nuolat ir dramatiškai didėjančio atotrūkio – atotrūkio tarp pasaulio šiaurės ir pietų. Šiais klausimais religiniai lyderiai negali tylėt ir nerodyti pavyzdžio. Mums tenka ypatingas vaidmuo, o šis forumas suteikia mums dar vieną galimybę tai padaryti.

Toliau savo kalboje popiežius paminėjo tris iššūkius, apie kuriuos kalbama Abu Dabyje 2019 m. paskelbtame dokumente apie žmonių brolybę ir šiame forume svarstytoje Bahreino Karalystės deklaracijoje. Tie iššūkiai – tai malda, švietimas ir veikla.

Malda, širdies atvėrimas Aukščiausiajam, yra esminis dalykas, padedantis mums apsivalyti nuo savanaudiškumo, uždarumo, savęs garbinimo, melo ir neteisybės. Kas meldžiasi, priima taiką į savo širdį ir negali netapti jos liudytoju ir skelbėju, kalbėjo popiežius.

Jei maldos iššūkis yra susijęs su širdimi, tai antrasis – ugdymas – iš esmės susijęs su žmogaus protu. Bahreino Karalystės deklaracijoje teigiama, kad „neišmanymas yra taikos priešas“. Akivaizdu, kad ten, kur trūksta išsilavinimo galimybių, didėja ekstremizmas ir įsitvirtina fundamentalizmas.

Trečiasis iššūkis – tai pareiga veikti. Nepakanka atsiriboti nuo netolerancijos ir ekstremizmo, bet reikia konkrečiai veikti prieš juos, reikia nutraukti bet kokią paramą teroristiniams judėjimams, visos terorizmo formos ir apraiškos turi būti smerkiamos. Tikintis žmogus yra taikos žmogus, dėl to jis turi taip pat priešintis ginklavimosi varžyboms, karo verslui, mirties rinkai. Tikintis žmogus nekuria sąjungų prieš kitus, bet tiesia kelius, kurie veda į susitikimą.

„Tad susitikime vieni su kitais dėl žmogaus gerovės ir vardan to, kuris myli žmogų ir kurio vardas yra Taika“, – sakė popiežius, prašydamas skatinti konkrečias iniciatyvas, kad didžiosios religijos būtų vis aktyvesnės taikos skatinimo srityje, kad jos būtų taikos siekiančio pasaulio sąžinė. 

Penkios valandos skrydžio

Ketvirtadienį po pietų, po maždaug penkių valandų skrydžio popiežiaus lėktuvas pasiekė Bahreino Avalio oro uostą, kur jo laukė valstybės vadovas karalius Hamadas bin Isa Al Khalifa, sosto įpėdinis, kiti karališkosios šeimos nariai ir premjeras.

Bahreino karalystę sudaro trisdešimties gana tankiai susispietusių įvairaus dydžio salų archipelagas. Apgyventos yra pagrindinė (Bahreinas) ir keliolika kitų salų, sujungtų tiltais. Avalio oro uostas, į kurį atskrido popiežiaus lėktuvas, yra pačiame Bahreino salos viduryje. Netoli oro uosto yra ir karališkieji rūmai, kuriuose vyko pirmosios popiežiaus vizito dienos susitikimai.

Po privataus pokalbio su karaliumi ir iškilmingo pasisveikinimo karaliaus rūmų kieme popiežius pasakė pirmąją šios savo kelionės kalbą, kurios klausėsi karalius ir vyriausybės nariai, Bahreino visuomenės atstovai ir šalyje akredituoti užsienio šalių diplomatai.

Popiežius Pranciškus visų pirma paminėjo Bahreino simbolį – akacijos medį, kuris, turėdamas plačiai išsišakojusiais ir giliais suleistas šaknis, sugeba žaliuoti ir žydėti dykumoje. Dėl to jis vadinamas Gyvybės medžiu (Shajarat-al-Hayat). Pasak popiežiaus, Bahreino istorija – tai akivaizdus įrodymas, kokios svarbios yra šaknys.

Bahreinas – tai šalis, į kurią jau prieš tūkstantmečius plūdo žmonės, traukiami jos grožio, gausių gėlo vandens šaltinių, suteikusių jai rojaus vardą. Geografinė padėtis, žmonių gabumai ir prekybiniai įgūdžiai, taip pat tam tikri istoriniai įvykiai suteikė Bahreinui galimybę tapti tautų tarpusavio praturtėjimo vieta. Ir šiandien Bahreino didžiausias turtas yra jo etninė ir kultūrinė įvairovė, taikus sugyvenimas ir tradicinis žmonių svetingumas, sakė Pranciškus. Daugybė darniai sugyvenančių tautinių, etninių ir religinių grupių liudija, kad taikus sambūvis yra įmanomas. Įvairovė, kuri ne suvienodina, bet integruoja, turėtų būti kiekvienos tikrai išsivysčiusios šalies turtas.

Nors globalizaciją mes laikome savaime suprantamu visuotiniu reiškiniu, tuo pat metu su nerimu stebime, kaip sparčiai tarp žmonių didėja abejingumas ir įtarumas, plečiasi susipriešinimai, kuriuos manėme esant seniai įveiktus, auga populizmas, ekstremizmas ir imperializmas, keliantys pavojų visų saugumui. Nepaisant pažangos ir daugybės socialinių bei mokslo pasiekimų, atstumas tarp įvairių pasaulio dalių didėja, o vietoj laukto tautų suartėjimo matome vis dažnėjantį ir didėjantį priešiškumą.

savo žvilgsnius ir mintis turime kreipti į gyvybės medį.

Todėl, sakė popiežius, savo žvilgsnius ir mintis turime kreipti į gyvybės medį. „Sausringose žmonių gyvenimo dykumose dalykimės brolybės vandeniu, neleiskime, kad išgaruotų civilizacijų, religijų ir kultūrų susitikimo galimybė, neleiskime, kad išdžiūtų žmonijos šaknys! Dirbkime kartu, siekime bendrumo, vilties!“

Popiežius paminėjo ir savo dalyvavimą Bahreine vykstančiame Rytų ir Vakarų dialogo forume dėl taikaus žmonių sambūvio, dėkojo jame dalyvaujantiems įvairių religijų atstovams, sakė, kad dalyvavimas šiame renginyje dar labiau pagilins pastaraisiais metais sustiprėjusią draugystę su islamo religiniais lyderiais.

Savo kalboje, sakytoje Bahreine – šalyje, kuri suteikia galimybę įsidarbinti tūkstančiams užsieniečių – popiežius paiminėjo pasaulinę darbo krizę.

„Trūksta darbo, svarbaus kaip duona, – sakė Pranciškus. – Dažnai jis tampa užnuodyta duona, nes pavergia žmogų. Todėl reikia siekti, kad visiems būtų užtikrintos saugios ir žmoniškos darbo sąlygos, kurios skatintų kultūrinį ir dvasinį žmonių augimą bei stiprintų visuomenės darną.“  

Popiežius pridūrė, kad Bahreinas gali pasigirti rimtais pasiekimais šioje srityje.

Gyvybės medis, vienišas dykumos kraštovaizdyje, popiežiui primena ir kitus du dalykus, kurie yra svarbūs visiems, bet pirmiausia saisto tuos, kurie vykdydami politinę valdžią turi pareigą tarnauti bendrajam gėriui.

Pirmas – tai aplinkosaugos klausimas: kiek daug medžių iškirsta, kiek ekosistemų suniokota, kiek jūrų užteršta dėl nepasotinamo žmogaus godumo, kuris vėliau atsigręžia prieš jį patį! Dėl to būtini konkretūs ir toliaregiški sprendimai, kol dar ne per vėlu.

Antras – tai siaubinga ir beprasmiška karo tikrovė, kuri visur sėja destrukciją ir naikina viltį. „Atmeskime ginklų logiką ir pakeiskime kryptį, didžiules karines išlaidas paversdami investicijomis į kovą su badu,  sveikatos priežiūrą ir švietimą“, – prašė Pranciškus.

Jis taip pat paminėjo netoliese esantį Jemeną, kurį jau daug metų kankina pasaulio užmirštas karas. „Meldžiuosi už civilius gyventojus, vaikus, senelius, ligonius ir prašau: sustabdykime ginklus, visur ir rimtai siekime taikos!“

Savo pirmąją kalbą Bahreine popiežius baigė žodžiais: „Atvykau čia kaip tikintysis, kaip krikščionis, kaip taikos žmogus ir piligrimas, nes šiandien, kaip niekada anksčiau, esame kviečiami visur rimtai įsipareigoti siekti taikos.“ 

The post Popiežius Bahreine: esame sujungti įvairiais ryšiais kaip niekada anksčiau appeared first on LAIKMETIS.

Lėktuvas su popiežiumi, jį lydinčia oficialia delegacija ir septyniomis dešimtimis žurnalistų, iš Romos oro uosto pakilo prieš 10 val.

Pirmosios kelionės dienos programoje tik keli įvykiai – sutiktuvės oro uoste, privatus susitikimas su Bahreino karaliumi, oficiali pasisveikinimo ceremonija karaliaus rūmuose ir susitikimas su Bahreino vyriausybės nariais, visuomenės atstovais ir diplomatais.

Prieš išvykdamas į oro uostą, ketvirtadienio rytą popiežius Pranciškus susitiko su trimis pabėgėlių iš Ukrainos šeimomis, kurias priglaudė italų šeimos. Tai buvo ortodoksų kunigo žmona su dviem vaikais (jos vyras ir suaugęs sūnus liko Ukrainoje); motina su dviem mažomis dukromis; moteris su paaugliu sūnumi, turinčiu sunkią negalią, ir jos motina.

Trečiadienį po pietų popiežius Pranciškus buvo nuvykęs į Romos didžiąją Švč. M. Marijos baziliką pasimelsti prie Dievo Motinos Salus populi romani ikonos ir patikėti jai savo kelionę į Bahreiną. Tai buvo jau šimtasis popiežius Pranciškus vizitas šioje bazilikoje.

The post Popiežius su delegacija ir būriu žurnalistų išvyko į Bahreiną appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius taip pat priminė, kad po Visų Šventųjų iškilmės minime dieną, skirtą visų tikinčiųjų mirusiųjų atminimui.

„Raginu ne tik tradiciškai aplankyti artimųjų kapus, bet ir prisiminti juos savo maldose, ypač per šventąsias Mišias“, – sakė Pranciškus.

Popiežius paminėjo ir jau šios savaitės ketvirtadienį prasidedančią savo kelionę į Bahreiną, dėkojo karaliui ir šalies valdžios institucijoms, mažosios katalikų bendruomenės nariams ir visiems šalies gyventojais. 

Popiežius taip pat visų prašė lydėti jį malda, kad kiekvienas šios kelionės programos susitikimas ir renginys būtų vaisinga proga skatinti brolybę ir taiką, kurių mūsų laikams taip labai reikia.

The post Popiežius prašo į Bahreiną jį lydėti malda appeared first on LAIKMETIS.