2024 m. gruodžio 8 d. Rolandas Makrickas buvo įvesdintas į kardinolų kolegiją. Šis įvykis sukūrė precendento neturintį atvejį, kai Lietuvos istorijoje pirmą kartą galime džiaugtis net trimis kardinolais iš Lietuvos.

„Džiaugiuosi, kad tokią ypatingą dieną, kaip Vasario 16-oji, kuri labai svarbi ne tik Bažnyčiai, bet ir visai Lietuvai, galėsime išvysti visus tris Lietuvos kardinolus aukojant šv. Mišias už Lietuvą ir jos žmones“, – sako Vilniaus arkivyskupas, metropolitas Gintaras Grušas.

Kardinolą A. J. Bačkį į kardinolus 2001 m. paskyrė šv. Popiežius Jonas Paulius II. Jėzuitas, Kauno arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius kardinolu tapo 2019 m. Popiežiaus Pranciškaus dėka. Šis titulas jam buvo suteiktas už nuopelnus Bažnyčiai.

Iš Biržų, Panevėžio vyskupijos, kilęs R. Makrickas yra jau antrasis popiežiaus Pranciškaus paskirtas kardinolas lietuvis. 2004 m. Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete R. Makrickas įgijo Bažnyčios istorijos daktaro laipsnį. Po poros metų jis buvo priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, dirbo nunciatūrose Sakartvele, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Gabone ir Valstybės sekretoriato bendrųjų reikalų skyriuje. R. Makrickas 2024 m. kovą buvo paskirtas Popiežiškosios Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos arkikunigu koadjutoriumi.

Iki XXI a. – vos 2 kardinolai

Iki šių laikų buvo vos du kardinolai, kilę iš Lietuvos. Tai iš kilmingos Radvilų giminės kilęs, Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Jurgis Radvila. Tiesa, iš pradžių Jurgis Radvila buvo protestantas, tačiau vėliau pradėjo mokytis pas jėzuitus ir, sulaukęs 18 m., tapo katalikas. Būdamas vos 23-jų metų, pradėjo eiti Vilniaus vyskupo pareigas. 1583 m. Jurgis Radvila sulaukė popiežiaus Grigaliaus XIII rašto, kuris skelbė jį tampant Šv. Romos Bažnyčios kardinolu. Juo Jurgis Radvila tapo 1586 m.

Vincentas Sladkevičius 1957 m. popiežiaus Pijaus XII slapta buvo nominuotas vyskupu ir paskirtas Kaišiadorių vyskupo, dabar jau palaimintojo, Teofiliaus Matulionio augziliaru. Vis dėlto, SSRS valdžia jam neleido eit pareigų, jis buvo atliestas iš kunigų seminarijos, sovietinio saugumo sekamas ir tardomas, galiausiai ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, vėliau – į Pabiržę. Tačiau 1988 m. V. Sladkevičiui popiežius Jonas Paulius II suteikė kardinolo titulą. V.Sladkevičius buvo aktyvus Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo rėmėjas. Būtent jo namuose 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo paslėptas Nepriklausomybės atkūrimo aktas.

Vasario 16 d. 12:30 val. Vilniaus Arkikatedroje Šv. Mišioms vadovaus J. Em. kardinolas R. Makrickas. Transliaciją bus galima stebėti per LRT televiziją ir portale LRT.lt.  

The post Istorinis įvykis: trys lietuviai kardinolai aukos Šv. Mišias Vilniaus arkikatedroje appeared first on LAIKMETIS.

„Šventojo Juozapo – mūsų seminarijos globėjo - iškilmės išvakarėse mus aplankė netikėtas svečias – J. E. kard. Audrys Juozas Bačkis, kuris kartu su mumis minėjo savo kunigystės šventimų dieną. Kartu galėjome švęsti Eucharistiją, o sakydamas pamokslą kardinolas dalinosi savo įžvalgomis apie buvimą būti gailestingu pagal Jėzaus pavyzdį. Pasibaigus Eucharistijai, vakarienės metu turėjome galimybės pasikalbėti su kardinolu, kuris dalinosi savo išmintimi apie kunigystę, išpažinties sakramento šventimą ir apie Bažnyčios gyvenimą", - džiaugiasi seminarija.

„Dėkojame už kardinolo kunigystės dovaną!" - sakoma jos pranešime.

The post Vilniaus kunigų seminarija savo globėjo išvakarėse sulaukė ypatingo svečio appeared first on LAIKMETIS.

Evangelijoje girdėjome tris kartus Jėzaus pakartotus žodžius apaštalui Petrui: Ganyk mano avis. Tokiu būdu jam buvo pavesta būti visos Dievo tautos geruoju Ganytoju.

Vykdydamas šią misiją šv. Petro įpėdinis, Katalikų Bažnyčios vyriausias Ganytojas prieš 30 metų aplankė Jėzaus aveles Lietuvos žemėje.

Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės pagrindinis tikslas buvo visų pirma susitikti su Lietuvos tikinčiųjų bendruomene, kuri ilgus metus buvo izoliuota nuo visuotinės Katalikų Bažnyčios. Jis troško ją paguosti, padrąsinti, kartu švęsti dieviškąją liturgiją, drauge pasimelsti mums brangiose šventovėse prie šv. Kazimiero karsto, Aušros Vartuose, Šiluvoje, Kryžių kalne. Šventasis Tėvas mus ragino įsiklausyti į Dievo Žodį ir liudyti Kristų.

Popiežius Jonas Paulius II pats patyrė karą, okupaciją, žiaurią sovietinę diktatūrą su kovingu ateizmu, kuris niekina asmens orumą, pažeidžia sąžinės ir religijos laisvę, žmogaus ir tautos teises. Jis gerai suprato Bažnyčios padėtį, kuri gyveno tarsi apkasuose persekiojama, suvaržyta, be jokios galimybės viešai skelbti Evangeliją.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Bažnyčiai atsivėrė galimybė liudyti Kristų, kuris mus išvadavo, kad būtume laisvi (Gal 5,2). LIUDYTI KRISTŲ! Toks ir buvo apaštalinės kelionės šūkis.

Bažnyčios laukė nauji iššūkiai laisvoje pasikeitusioje visuomenėje. Popiežius Lietuvos ganytojams aiškiai nurodė prioritetus, kuriais jie buvo raginami atnaujinti nuvargintą ir užsidariusią savyje vietinę Bažnyčią.

Visų pirma Šventasis Tėvas ragino parengti naujus darbininkus Viešpaties vynuogynui: kunigų ugdymas, katechetų parengimas, pasauliečių ugdymas ir įtraukimas į evangelizacijos darbą. Ypatingą dėmesį Popiežius ragino skirti šeimai, pagrindinei Bažnyčios ir visuomenės ląstelei. Jis skatino veiklia meile atsigręžti į mažutėlius, vargstančius, neįgaliuosius, visus kenčiančius.

Apsilankymo metu Jonas Paulius II prabilo į mus lietuvių kalba. Tai sujaudino ir palietė daugelio žmonių širdis. Jie džiaugsmingai atsiliepė į jo kvietimą atstatyti ne tik sugriautas ir išniekintas bažnyčias, bet ir gyvą tikinčiųjų bendruomenę, įsijungdami į naująją evangelizaciją.

Apsilankymo metu Jonas Paulius II prabilo į mus lietuvių kalba. Tai sujaudino ir palietė daugelio žmonių širdis.

Džiaugiuosi, kad tiek jaunų žmonių, pasauliečių, kunigų ir vienuolių su nuoširdžiu pasitikėjimu Dievu, išdrįso nauju būdu skelbti gerąją Kristaus Naujieną. Jie suprato, kad Bažnyčia turi tapti bendrystės namais ir mokykla bei skleisti Evangelijos šviesą visiems ir visose gyvenimo srityse.

Buvo pasėta gera sėkla, kuri ir dabar dar tebeauga ir neša gražių vaisių. Katechetų ištikimybė, jaunimo susibūrimai ir apaštalinė veikla, šeimų centrų rūpestis jaunomis šeimomis, šeimų judėjimai ir pagalba vieni kitiems, katalikiška žiniasklaida, katalikiškos ugdymo įstaigos, šeimų auginančių vaikus su negalia subūrimai ir visokeriopa pagalba, karitatyvinė veikla besirūpinanti ne tik mūsų vargstančiais, bet ir pabėgėliais bei karo niokojamos kaimynės Ukrainos žmonėms.

Noriu ypatingai akcentuoti jaunimo veiklą, nes jaunimas buvo be galo brangus Jono Pauliaus II širdžiai. Jis troško, kad jaunimas atrastų savo gyvenimo prasmę, kad būtų laimingas, ieškotų atsakymų į žmogaus egzistencinius klausimus Evangelijos šviesoje, nepasiduotų vartotojiškumui, statytų savo krašto ateitį ant tvirtų pamatų. Jaunimas juto Jono Pauliaus II meilę. Galime džiaugtis, kad ir šiandien taip gausiai renkasi į Jono Pauliaus II inicijuotas Pasaulio jaunimo dienas, ką matėme ir šiais metais Portugalijoje.

Negaliu nepaminėti ir Jono Pauliaus II ypatingos meilės ir rūpesčio šeima, ta Dievo norėta ir palaiminta vyro ir moters meilės sąjunga, gyvybės lopšiu. Popiežius labai sielojosi dėl šeimų, daug mąstė, rašė ir mokė apie šeimos grožį, kviesdamas visus saugoti ir branginti šeimą bei kiekvienoje šeimoje pražįstančią gyvybę. Šiluvoje jį sutiko būrelis šeimų. Šventasis Tėvas jas laimino ir meldėsi: Apsaugok šeimų židinių džiaugsmą.

Jonui Pauliui II žmogus yra visa savo tikrove – savo šeimoje taip pat įvairiose visuomenėse ir aplinkose, savo tautos ribose, kaip jis rašė enciklikoje Redemptor hominis, – pirmasis ir pagrindinis kelias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą.

Vilniaus arkikatedroje susitikdamas su kunigais ir vienuoliais, jis jiems davė aiškią užduotį būti atleidimo ir susitaikinimo ženklais išlaisvintoje visuomenėje. Popiežius gerai suvokė, kad ilgametė priespauda giliai pažeidė žmogaus sąžinę ir elgesį, paliko daug psichologinių traumų. Negalima lengvai nubraukti praeities sunkumų ir pergyvenimų. Neužtenka išorėje prisitaikyti prie pasikeitusios visuomeninės santvarkos.

Popiežius ragino, kad nebūtų nei „nugalėtojų“, nei „pralaimėjusių“. Jis sakė, kad nugalėtojams dera atleisti, o pralaimėjusiems atsiversti, ir, jei tik galima, atsilyginti už padarytas skriaudas.

Popiežius ragino, kad nebūtų nei „nugalėtojų“, nei „pralaimėjusių“. Jis sakė, kad nugalėtojams dera atleisti, o pralaimėjusiems atsiversti, ir, jei tik galima, atsilyginti už padarytas skriaudas. Siekiant tokio susitaikymo būtina ugdyti ir įgyvendinti bendražmogiškas dorybes: pagarbą kiekvienam žmogui, jo orumui, sąžiningumą, atvirumą, teisingumą, atsakomybės jausmą.

Ar pavyks mūsų visuomenei žengti atleidimo ir susitaikymo keliu, nuplėšti kaukes, pralaužti susipriešinimo ir nepasitikėjimo sienas, pašalinti įtarumą, pagydyti nuoskaudas?

Skaudu matyti tiek daug nesusikalbėjimo, apkalbų, viešos paniekos bei patyčių ir net smurto, nusikaltimų prieš vaikus, kurie pasireiškia šeimose, mokyklose ir visuomenės gyvenime.

Manau, kad minėdami Jono Pauliaus II susitikimą su Lietuvos tikinčiaisiais, galime ir šiandien pasisemti jėgų naujai pažvelgti į mūsų Bažnyčią. Drąsiai šalinti ir užkardyti blogį, įsibrovusį į mūsų tarpą, ir įsiklausyti į Jono Pauliaus II raginimą atverti duris Kristui, mūsų Išganytojui, kurio gimimą netrukus minėsime.

Telieka linkėti, kad Bažnyčia Lietuvoje, t. y. visa tikinčiųjų bendrija, priimdama Jėzaus atneštą Evangelijos šviesą, bendradarbiautų su visais geros valios žmonėmis, įneštų savo indėlį į vieningos, taikios visuomenės kūrimą.

Minėdami Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, prisiminkime, kad mus aplankė šventasis. ir prašykime jo palaimos ir užtarimo mums, Tėvynei ir visam pasauliui.

The post Popiežius Jonas Paulius II ragino, kad nebūtų nei „nugalėtojų“, nei „pralaimėjusių“ - kardinolas A. J. Bačkis appeared first on LAIKMETIS.

„Sveikiname kardinolą Audrį Juozą Bačkį, švenčiantį vyskupystės 35-erius metus!" - rašoma Vilniaus arkivyskupijos pranešime feisbuke.

1988 metų spalio 4 dieną Šv. Petro bazilikoje Romoje A. J. Bačkį vyskupu pašventino popiežius Jonas Paulius II.

„Dėkodami už ištikimos tarnystės Bažnyčiai metus, melskime kardinolui stiprios sveikatos ir gausių Viešpaties malonių!", - tikinčiuosius kviečia arkivyskupija.

Apie kunigystę

„Kunigystės šventimai yra reikšmingiausias įvykis mano gyvenime. Būtent jie uždėjo galutinį, neatšaukiamą antspaudą ant viso mano gyvenimo, suteikė aiškią kryptį. Šventimus priėmiau kaip dovaną, kartu ir šventą įsipareigojimą ištikimai tarnauti Dievui ir Bažnyčiai ten, kur būsiu pašauktas”, - viename interviu yra sakęs kardinolas A. J. Bačkis.

Kunigiškoje tarnystėje svarbu išlikti patikimam ir ištikimam, visada tarnauti ir gyventi Dievo akivaizdoje, kalbėjo jis kunigų seminarijoje.

Kardinolas A. J. Bačkis, 2021 m. kovo 18 d. minėdamas 60 metų kunigystės metines, kalbėjo: „Po 60 metų tarnystės aš dėkoju Dievui už tą pašaukimą, už tą dovaną, kuri buvo man duota. Dėkoju Dievui, kad Jo malonė mane lydėjo per visus tuos 60 metų.

Dėkojant nereikia užmiršti Jėzaus žodžių antros sakinio dalies: „Aš jus išsirinkau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (plg. Jn 15, 16). Esame išrinkti, kad eitume, eitume į visą pasaulį ir skelbtume Evangeliją".

„Ta gauta dovana tampa užduotis, įsipareigojimas. Dovanos negalima laikyti sau, kaip muziejuj uždarius ar kaip brangią knygą bibliotekoj. Ta dovana turim dalintis. Ji yra mums duota tam, kad mes dalintumės su visa Bažnyčia, kad augtų Bažnyčia, kad statytume ją ant Eucharistijos pagrindo, o ne tūpčiotume vietoj” - sakydamas pamokslą tądien kalbėjo kardinolas.

Apie krikščionis

„Mes esame krikščionys, ir kas mums yra svarbiausia? Mūsų kasdienis gyvenimas su Jėzumi. Tokį paprastą gyvenimą 33-ejus metus gyveno ir pats Jėzus. Dėl to man mielesni yra paprasti žmonės, pvz., sutrikusio intelekto negalią turintys asmenys. Jėzus gyvena jų tarpe. Jėzus pats pasirinko kelią būti su žmonėmis“, – sausio 29-ąją Atsinaujinimo dienoje dalijosi kardinolas Audrys Juozas Bačkis, dar 1992 metais tapęs pirmuoju „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės kapelionu Lietuvoje.

Apie meilę

„Meilė yra tai, be ko žmogus negali gyventi. Tačiau meilė nėra tik gražus jausmas. Ji yra dovana ir įpareigojimas, užduotis ir veiksmas", - kalbėjo kardinolas per Almos Adamkienės laidotuves.

Apie migrantus

Kardinolo teigimu „visų mūsų, krikščionių, pareiga atvirai priimti ir suteikti pagalbą kiekvienam Lietuvoje šiuo metu esančiam asmeniui".

„Lietuvoje atsiradę žmonės yra mūsų broliai ir seserys, kurie ne iš gero gyvenimo paliko savo kraštą. Bažnyčios socialinis mokymas labai aiškiai sako: „Jau daug metų Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje rūpinasi migrantais, ypač vadinamaisiais nelegalais. Savo veikloje ji vadovaujasi atsigręžimo į vargšus nuostata ir tuo, kad Jėzus tapatinosi su atstumtaisiais ir užmirštaisiais“ (DOKAT, 250).

Kardinolas A. J. Bačkis 2021 m. lankėsi Pabradėje esančiame palapinių miestelyje, bendravo su ten tuo metu gyvenusiais žmonėmis, darbuotojais ir savanoriais.

„Šventasis Jonas Paulius II griežtai pabrėžia: „Neteisėtumo statusas nepateisina migranto orumo menkinimo, migrantas turi neatimamas teises, kurių nevalia nei pažeisti, nei nepaisyti“ (Žinia migrantų dienos proga 1995 m.).

Niekas nebuvo pasirengęs priimti tiek daug prieglobsčio prašytojų, todėl suprantama, kad kilo sunkumų ir nesusipratimų, nerimo ir priešiškumo. Tačiau visų bendrų pastangų dėka galime pasirūpinti tais žmonėmis, kurie yra mūsų Respublikos teritorijoje. Yra daug gražių pavyzdžių: „Caritas“ darbuotojai, savanoriai, seselės, parapijų klebonai su savo tikinčiaisiais ir pareigūnai bei valdžios žmonės lanko žmones, mėgina jiems padėti suteikdami  būtiniausią pagalbą, pakalbinti", - apie migrantus A. J. Bačkis kalbėjo „Vatican News".

Kardinolas 2022 m. duotame interviu dar kartą priminė, kad Bažnyčia visada rūpinosi emigrantais – pirmasis Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną paskelbė popiežius Benediktas XV.

Apie šeimą

2021 m. rugpjūčio 12 d. kardinolas „Vatican News" sakė: „Kalbėdami apie meilę, negalime neaptarti ir šeimos. Ji yra nuostabi vieta, kurioje įsikūnija Dievo meilė ir kur mokomasi mylėti. Šiandien daug kalbama apie santuokos ir šeimos reikšmę".

Jo nuomone, „jeigu norime išsaugoti sveiką šeimą ir visuomenę, visų pirma turime kreipti dėmesį į savo šeimas. Rūpinkitės tarpusavio meile ir sutarimu, ugdykite dorus vaikus, padėkime vieni kitiems padrąsindami ir pagelbėdami ten, kur galime."

„Ne maršais ir politine kova išgelbėsime šeimą, bet oriu susitelkimu, pagarbiu dialogu ir, visų pirma, krikščioniško gyvenimo liudijimu", - teigė kardinolas.

Apie pyktį

Tave pačiame interviu kardinolas pastebėjo: „Pyktis niekuomet neatnešė nieko gero, o tik destabilizavo visuomenę ir kraštą. Lietuvos laisvė buvo iškovota oriu žmonių susitelkimu, malda, giesme ir daina, o ne akmenimis ir kartuvėmis".

Biografija

Gimė 1937 m. vasario 1 d. Kaune diplomato Stasio Bačkio ir mokytojos Onos Galvydaitės-Bačkienės šeimoje.

1955 m. baigęs Saint-Marie de Monceau tėvų maristų vadovaujamą institutą, įstojo į Saint-Sulpice a Issy-les-Molineux kunigų seminariją, kur baigė filosofijos kursą. Vėliau teologijos studijas tęsė Popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1961 m. kovo 18 d. įšventintas kunigu.

Kurį laiką dirbo lietuvių sielovadoje Jungtinėse Valstijose. Grįžęs į Romą, įstojo į Popiežiškąją bažnytinę akademiją, kur buvo rengiami kunigai Šventojo Sosto diplomatinei tarnybai. Kartu Popiežiškajame Laterano universitete studijavo bažnytinę teisę ir įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį.

1964 m., baigęs studijas, pradėjo diplomatinę tarnybą. Pirmiausia buvo paskirtas Apaštalų Sosto nunciatūros sekretoriumi Filipinuose (1964–1965), Kosta Rikoje (1965–1967), Turkijoje (1968–1970) ir Nigerijoje (1970–1973). Iš čia buvo grąžintas į Vatikaną dirbti Vatikano valstybės sekretoriate Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų taryboje, kur rūpinosi tarptautinių organizacijų, taikos ir nusiginklavimo klausimais. Kaip Vatikano delegacijos narys, 1975 m. dalyvavo Jungtinių Tautų konferencijoje Vienoje tarptautinių organizacijų santykiams svarstyti. 1979 m. paskirtas Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų tarybos vicesekretoriumi, kartu pakeltas tikruoju Apaštalų Sosto prelatu.

1988 m. spalio 4 d. popiežiaus Jono Pauliaus II konsekruotas vyskupu, tais pačiais metais pakeltas arkivyskupu ir paskirtas nuncijumi Olandijoje.

1991 m. gruodžio 24 d. paskirtas Vilniaus arkivyskupu.

2001 vasario 21 d. priimtas į Šventąją kardinolų kolegiją.

1993–1999 m., 2002-2005 m. – Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, 1999–2002 m., 2005-2013 m. - Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininkas.

2011 - 2017 m. - LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas.

The post Kardinolas Audrys Juozas Bačkis mini vyskupystės metines appeared first on LAIKMETIS.

Brangieji,

atėjome į šią mūsų tautos šventovę Vilniaus Arkikatedrą atsisveikinti ir palydėti į Dievo namus visiems Lietuvos žmonėms žinomą ir jų branginamą ponią Almą Adamkienę.

Su nuoširdumu ir malda apkabiname prezidentą Valdą Adamkų, kuris skaudžiai išgyvena praradimą jam taip brangios žmonos, kurią pamilo jaunystėje ir nuo to laiko drauge nuėjo ilgą gyvenimo kelią, palaimintą tarpusavio meilės ir supratimo, ištikimybės ir palaikymo. Testiprina Jus Dievas ir tesuteikia jėgų tęsti gyvenimo kelionę iki pasimatymo su p. Alma Danguje.

Šiomis dienomis daug girdėjome gražių žodžių apie ponią Almą: žavią moterį, inteligentišką ir draugišką, kupiną džiaugsmo ir ramybės, karštai mylinčią savo Tėvynę ir uoliai besirūpinančią jos reikalais, jautrią žmonių vargams, visomis jėgomis besistengiančią palengvinti ir padėti vargstantiems, vaikams, ištikimą ir mylinčią sutuoktinę.

Žvelgdami į tokį ilgą ir gražų gyvenimą, negalime patikėti, kad jis praėjo ir lieka tik gražus atminimas. Todėl ieškome atsakymo Šventajame Rašte, kuris mums pasakoja apie amžinąjį gyvenimą, kurį pasiekiame eidami tikėjimo, vilties ir meilės keliu.

Tikėjimas yra tarsi tiltas, kuris mus sujungia su amžinybe. Tikėjimą mums perduoda tėvai, jo mokomės iš Bažnyčios kraičio, tačiau jis neapsiriboja tik žiniomis. Tikėjimas padaro mus atvirus Dievui ir drauge moko santykių su žmonėmis.

Tikėjimas ir viltis yra mūsų kelrodžiai šioje žemės kelionėje. Tačiau vienintelė meilė, įgyjama dar kūdikystėje, nepasibaigia šioje žemėje, bet pereina į amžinybę.

Tikintį žmogų mirties akivaizdoje guodžia viltis. Šiandien girdėjome apaštalo Pauliaus žodžius: žinome, kad mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo būstinė, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje (2 Kor 5,1). Tikime, kad amžinybėje susitiksime su tais, kurie mus mylėjo ir kuriuos mes branginome. Ne viskas žemėje yra tobula, ne viską spėjame atlikti, todėl viltis mums atidaro amžinybės langą, amžinybės, kurioje išsipildo visi giliausi mūsų troškimai.

Tikėjimas ir viltis yra mūsų kelrodžiai šioje žemės kelionėje. Tačiau vienintelė meilė, įgyjama dar kūdikystėje, nepasibaigia šioje žemėje, bet pereina į amžinybę.

Meilė yra tai, be ko žmogus negali gyventi. Tačiau meilė nėra tik gražus jausmas. Ji yra dovana ir įpareigojimas, užduotis ir veiksmas. Prisimindami amžiną atilsį p. Almą matome joje nuostabų meilės spindėjimą: ji jautriai mylėjo ne tik savo vyrą, bet ir mažutėlius, sergančius ir stokojančius vaikus, kuriems stengėsi suteikti džiaugsmo ir pagalbos. Meile švietė jos akys ir visas gyvenimas.

Šventajame Rašte skaitome: Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. (Jok 2,18). Geri darbai yra mūsų kraitis, kuris atveria ir amžinybės duris, per kurias ateiname susitikti su Dievu. O Dievas, pasak Šventojo Rašto, yra Meilė. Jei norime susitikti su Dievu, turime išmokti žemėje mylėti, kad galėtume amžinybėje džiaugtis Jo artume.

Dievas yra meilės Šaltinis, kuris niekada nesibaigia ir neišsenka. Iš šio Šaltinio galime semtis mūsų gyvenimo kelionėje, o amžinybėje jis nustelbia visa, kas trukdė priimti meilės pilnatvę. Amžinybėje lieka vien tik meilė, kuria galėsime džiaugtis ir apkabinti visus, kuriuos dabar išlydime. Dievo dangus ir yra meilė, kurios taip trokšta mūsų širdys, o kelias į šį Rojų eina per mūsų meilės darbus žemėje ir valios pastangas darant gera, rūpinantis ir globojant visus, kuriems taip labai reikia šio dangaus spindulio, kad pažadintume juose viltį ir įkvėptume drąsos rinktis žemėje meilės kelią.

Pavasaris geriausiai atspindi mirties ir amžinybės tikrovę. Sužydėję sodai ir laukai neilgai džiugina akį. Žiedai nubyra ir nuvysta, tačiau lieka vaisiai, kuriuos surenka ir kuriais maitinasi kiti.

Dėkokime Dievui už vaisingą p. Almos gyvenimą, už jos meilę, kuri subrandino tokius gražius vaisius. Telydi Dievo angelai jos sielą į dangaus tėvynę. Testiprina Dievas prezidentą Valdą Adamkų ir teguodžia viltis, kad meilė nemirtinga.

The post Testiprina Dievas V. Adamkų, teguodžia viltis, kad meilė nemirtinga - kardinolas A. J. Bačkis appeared first on LAIKMETIS.

Ši Atsinaujinimo diena Kaune patraukė žmonių dėmesį iš visos Lietuvos. Jie į VDU Didžiąją salę buvo susirinkę iš Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir kitų vietų, ir net iš pajūrio. Kiti susidomėjusieji stebėjo tiesioginę renginio transliaciją.

Katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ šią dieną skyrė temai „Jėzau, kas tu iš tikro esi?“ – pasak renginį vedusios bendruomenės koordinatorės Rūtos Šalaševičienės, kad vis labiau pažintume Tą, paskui kurį sekė gausi minia ir mokiniai.

Renginio dalyvius sekmadienį Kaune sveikino abu Lietuvos kardinolai – Audrys Juozas Bačkis ir Sigitas Tamkevičius SJ. Pirmasis skaitė konferencijos pranešimą, antrasis vadovavo sekmadienio Eucharistijai, kuri buvo švenčiama dienos pabaigoje.

Renginio vaizdo įrašas.

The post Kaune vyko Atsinaujinimo diena appeared first on LAIKMETIS.

Suprasti ir atjausti

„Norėdami geriau pažinti Bažnyčią, turime išmokti skaityti laiko ženklus", – minint pal. J. Matulaičio metus akcentavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, atliepdamas pal. Jurgio kvietimą „pažinti savo gadynę, suprasti ir atjausti savo laikų žmones su jų norais, troškimais, siekimais ir tikslais“.

Dvasinis tvirtumas bei ramybė padėjo vyskupui būti „tėvu ir vadu šioje vargingoje dvasinėje kelionėje“, kaip pal. J. Matulaitis sakė savo ingreso kalboje.

Būdamas Vilniaus vyskupu jis gerai suprato, kad ekonominės, moralinės ir tautinės suirutės metu svarbu žadinti žmonių sąmoningumą, idant jie gyvenimo pamatus klotų ant tvirtos uolos, o ne smėlio. Savo bendradarbius pal. J. Matulaitis ragino „visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti“.

Palaimintojo „Užrašuose“ tarsi ataidi šių dienų aktualijos. Kiek daug pasimetusių, susipriešinusių, piktų ir nelaimingų žmonių, ieškančių, ką apkaltinti dėl bėdų, užuot gręžus žvilgsnį į tikrąjį Gelbėtoją,siūlantį ne trumpalaikės sėkmės, bet amžinojo gyvenimo perspektyvą.

Viešpaties patarimas yra labai paprastas ir veiksmingas: nedaryk kitam, ko nenorėtum, kad tau darytų, ir daryk kitam, ką nori, kad tau darytų.

„Viešpaties patarimas yra labai paprastas ir veiksmingas: nedaryk kitam, ko nenorėtum, kad tau darytų, ir daryk kitam, ką nori, kad tau darytų“, – priminė kardinolas A. J. Bačkis, akcentuodamas šventųjų rodomą pavyzdį: gėris skleidžiasi ten, kur nebijoma juo dalytis. Ne veltui palaimintasis Jurgis savo vyskupo šūkiu pasirinko raginimą: „Nugalėk blogį gerumu“.

Ses. A. Pajarskaitė: Caritas atkurtas tik pal. Jurgio dėka

1988 m. rugpjūčio 26 d. moterų iniciatyvinė grupė, vadovaujama ses. Albinos Pajarskaitės, pasirašė Katalikiško moterų sambūrio Caritas įkūrimo aktą ir šio sambūrio globėju pasirinko palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Kodėl palaimintąjį Jurgį?

„Jis – Bažnyčios socialinio mokymo pradininkas Lietuvoje, jis – labiausiai karitietis. Tik palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimo dėka buvo atkurtas Caritas Lietuvoje“, – įsitikinusi ses. Albina Pajarskaitė.

Pal. J. Matulaičio globojamas Caritas išaugo į vieną didžiausių organizacijų šalyje. Vien per praėjusius metus Caritas pagalbos sulaukė apie 40 tūkst. žmonių. Bendruomenė vienijo apie 270 Caritas darbuotojų ir beveik 4 tūkst. savanorių.

Caritas Lietuvoje sukūręs vaikų dienos centrų ir pagalbos šeimai tinklą. Kaip akcentavo pal. Matulaitis, nepaisant tautybės, religijos ar kitų skirtumųatsiliepiama į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius. Stokojantys aprūpinami maistu, drabužiais, kitais daiktais, padedama patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes. Caritas jaunimas mažina technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padedama integruotis į visuomenę.

Teologas, profesorius, diplomatas

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, 5 km į šiaurę nuo Marijampolės, ūkininkų šeimoje. 1879–1886 m. mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje. Nuo 15-os sirgo kaulų tuberkulioze, tad 1889 m. išvykęs į Lenkiją ir pas pusbrolį gyvendamas Kelcuose dvejus metus mokėsi privačiai. Gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu.

1891 m. įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai 1893 m. šią seminariją uždarius, toliau studijavo Varšuvos seminarijoje. 1895 m. ją baigė geriausiais pažymiais ir buvo rekomenduotas į Petrapilio dvasinę akademiją, kur pelnė aukso medalį bei įgijo magistro laipsnį.

1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu, po metų išvyko studijuoti į Fribūrą Šveicarijoje. 1902 m. apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį.

Dėl ligos paūmėjimo, grėsusio kojos amputacija ar net mirtimi, pal. J. Matulaitis 1904 m. turėjo nutraukti darbą Kelcų kunigų seminarijoje, kurioje dėstytojavo nuo 1891-ųjų. Jau sveikdamas jis prisiėmė kapeliono pareigas mergaičių amatų mokykloje, nes tai derėjo su seserų jam tuo metu teikiama globa ir slauga. Įsitraukė į plačią krikščionišką socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams.

1907–1911 m. dėstė Petrapilio dvasinėje akademijoje. Profesoriaudamas apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu. 1914–1918 m. gyvendamas Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, J. Matulaitis Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė naują Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją.

1918 m. gruodžio 1 d. konsekruojamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.

1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų, popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo.

Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną.Jau per arkivyskupo J. Matulaičio laidotuves Kaune kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas prabilo apie jį kaip apie šventąjį. „Tikrai šventu vyru“Jurgį Matulaitį pavadinoPopiežius Pijus XI.

Garsas apie J. Matulaičio šventumą dar labiau pasklido jo kūną 1934 m. spalio 24 d. perkėlus iš Kauno arkikatedros kriptos į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią. Šioje bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio palaikais tapus lengviau prieinamam, žmonės prie kapo dažnai prašydavo malonių per jo užtarimą. Ant sarkofago daugėjo raštelių su padėkomis už gautąsias malones.

Palaimintuoju paskelbė Jonas Paulius II

Pal. J. Matulaičio beatifikacijos byla pradėta 1953 metais, Romos vyskupijoje.Iki 1978 m. gauta apie 900 atsiliepimų bei padėkų už malones dvasiai ir kūnui, daugiausia už pagijimus iš įvairių ligų. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II įvertino Dievo tarno Jurgio Matulaičio dorybes kaip tikrai labai didvyriškas bei suteikė jam garbingojo Dievo tarno titulą. 1987 m. Jurgis Matulaitis paskelbtas palaimintuoju.

Popiežius Jonas Paulius II 1987 m. birželio 28 d. palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių homilijoje citavo Evangeliją pagal Matą:„Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją“.

Pasak Šventojo Tėvo, tai pati geriausia ir tiksliausia pal. Jurgio gyvenimo ir veiklos santrauka: „Visus 56 savo gyvenimo metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje“.

xxx

Knygą „Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Štrichai portretui“ parengusi ses. Viktorijos Plečkaitytės MVS išskiria pal. J. Matulaičio dažniausiai minimas Šv. Rašo citatas, raktines sąvokas bei liudijimą pačiu savo gyvenimu.

Šv. Rašto citatos

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. (Jn 12,24)

Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. (Mt 16, 24)

Raktinės palaimintojo J. Matulaičio sąvokos

Dievas ir Jo garbė kaip (žmogaus gyvenimo) centras, ašis, tikslas.

Dievo Karalystė ir jos kūrimas žemėje.

Geros valios žmonių telkimas ir organizavimas dėl Dievo Karalystės.

Geriausias būdas rūpintis savimi yra pamiršti save.

Liudijimas savo gyvenimu

Gilus asmeninis ryšys su Dievu, paieškos priemonių ir būdų gyventi intensyvų vidinį gyvenimą išorinės veiklos sūkuryje.

Fizinės negalios ir dosnaus savęs dovanojimo santykis.

Gebėjimas skaityti laiko ženklus ir kūrybingai į juos atsiliepti.

Drąsa ir nuolankumas viename.

Visuomenės procesų pažinimas, jų svarbos suvokimas net ir Dievo Karalystės žemėje kontekste.

Laikysena asmeniškų negatyvių patirčių (ligos, kitų nesupratimo, šmeižto, kaltinimo) akivaizdoje.

Kaip „susipažinti“ su pal. J. Matulaičiu

Pasak ses. V. Plečkaitytės, „susipažinti“ su pal. J. Matulaičiu geriausiai gali padėti knygos:

St. Yla, „Jurgis Matulaitis“ – populiariu stiliumi parašyta išsami palaimintojo biografija.

T. Gorski, monografija „Jurgis Matulaitis“ – išsami ir moksliškai parengta palaimintojo biografija.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio „Užrašai“.

E. Mtulewicz, „Viešpatie, kaip aš Tave myliu“ – Pal. Jurgio minčių – maldų rinkinys iš įvairių jo raštų.

Jaunimui ypač tinkama G. Adomaitytės knyga „Kelio dulkės. Baltos rožės“.

V. Plečkaitytė, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Štrichai portretui“.

Piligrimystė Marijampolės krašte

„Susitikimui“ ir asmeninei bendrystei su pal. J. Matulaičiu gali pasitarnauti piligrimystės į Marijampolę. Labai tinkamos mėnesio 12-osios dienos, ypač kai jos yra šiokiadienį, ir Marijampolėje vyksta mažieji atlaidai“, – sakė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesuo Viktorija.

Maldininkai laukiami Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje, kur ilsisi palaimintojo Jurgio žemiškieji palaikai – relikvijos, Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejuje, jo gimtinėje Lūginės kaime. Marijampolėje rengiamos ekskursijos palaimintojo pėdomis.

Carito diena Palaimintojo Jurgio atlaiduoseMarijampolėje minima liepos mėnesį. Pasak ses. V. Plečkaitytės, atlaidai visuomet vyksta tą savaitę, kurioje yra liepos 12 d., o Carito diena yra šeštadienis prieš baigiamąjį atlaidų sekmadienį. Jos dalimi tapo pėsčiųjų piligrimystė iš Lūginės į Marijampolę.

Piligrimystės Vilniuje ir Kaune

Maldininkai laukiami ir Vilniaus arkikatedroje, kurios vienoje iš koplyčių saugoma palaimintojo Jurgio I laipsnio relikvija.

Vilniaus Piligrimų centras parengęs ekskursijas palaimintojo Jurgio pėdomis po Vilnių, piligrimystės vyksta ir Kauno arkikatedroje bei Kauno Marijonų vienuolyne prie Šv. Gertrūdos bažnyčios.

Tekste panaudotos ištraukos iš kardinolo A. J. Bačkio kalbos pal. J. Matulaičio metų pradžiai Vilniaus arkikatedroje.

Pal. J. Matulaičio biografija, kurią papildė ir patikslino Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija.

The post Pal. J. Matulaitis padarė didžiulę įtaką ne tik savo laiko žmonėms appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Motinos ir vaiko namai įsikūrę tyliame sostinės senamiesčio kiemelyje.

„Šv. Liucijos diena prasidėjo šventiškai - mus aplankė Motinos ir vaiko namų įkūrėjas Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir sesuo Aldona", - džiaugiamasi pranešime.

Svečiai kartu su komanda vaišinosi arbata ir dalijosi 26 m. istoriniais prisiminimais apie vargstančią Lietuvą, jos žmones ir milžinišką norą jiems padėti.

„Dovanų gavome krepšį saldumynų Šv. Kalėdų stalui ir svarbiausia - palaiminimą geriems darbams", - viltingai užbaigiama žinia.

Motinos ir vaiko namai skirti moterims, kurios dėl įvairių priežasčių, labai dažnai ir smurto, negali gyventi savo šeimoje arba yra išvaromos.

The post Motinos ir vaiko namuose Vilniuje lankėsi kardinolas A. J. Bačkis appeared first on LAIKMETIS.

Kaip BNS patvirtino Užsieniečių registracijos centro (URC) vadovas Aleksandras Kislovas, katalikų dvasininkas tarpininkaujant „Caritas“ pamaldas laikė nuo 15 val., prancūzų kalba, jam talkino dvi vienuolės.

„Šiuo metu vyksta mišios, kardinolas trečią valandą jas pradėjo laikyti, atvežė dovanų tikintiesiems. Žmonių yra apie 20-30 (...). Be abejo, jos skirtos krikščionims. Pas mus yra tikinčių katalikų iš Afrikos, pagrinde, pamaldos skirtos jiems“, – sakė A. Kislovas.

Anot jo, tokios mišios nuo vasaros, kai URC sulaukė didelio srauto migrantų, vyksta įprastai, kas antrą savaitę, jas laiko tiek A. J. Bačkis, tiek kiti dvasininkai.

„Kai būdavo poreikis, jie visada atsirasdavo. Kadangi šiemet padaugėjo migrantų, tas poreikis išaugo. Atvyksta ir sekmininkai, ateidavo ir stačiatikių popas armėnas. Tad jei yra tikinčiųjų, kuriems yra poreikis, mes visada surandame tą galimybę jiems atlikti religines apeigas“, – kalbėjo URC vadovas.

Užsieniečių registracijos centre šiuo metu gyvena 840 migrantų.

Šiemet iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai pateko beveik 4,2 tūkst. migrantų. Nuo rugpjūčio 2-osios, kai imta taikyti apgręžimo taktika, neįleistas panašus kiekis užsieniečių.

Vilnius kaltina Minsko režimą migrantų srautų organizavimu ir vadina tai hibridine agresija. Dėl to šalyje paskelbta ekstremali situacija. 

The post Kardinolas A. J. Bačkis laikė šventines pamaldas Pabradės migrantų stovykloje appeared first on LAIKMETIS.

Kaip kilo ši iniciatyva, kodėl ji – reikšminga? Ir kuo ypatingas šis, katalikus draugėn telkiantis, laikas? Atsakydami į šiuos ir kitus klausimus mintimis dalinosi kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorė sesuo Jolita Matulaitytė ir brolis joanitas Elijas Butkus.

„Migrantų krizės pradžioje nuvykau į Švenčionis, Adutiškį, po to – su „Caritu“ į Pabradę. Ten prancūziškai ir angliškai kalbinau atvykėlius iš Kamerūno, Kongo, Togo… Vienas jų manęs paklausė, kodėl negali turėti šv. Mišių. Taigi, tai buvo prieglobsčio prašytojų iniciatyva“, – sakė kardinolas A. J. Bačkis.

Vienas jų manęs paklausė, kodėl negali turėti šv. Mišių. Taigi, tai buvo prieglobsčio prašytojų iniciatyva.

Kardinolas ir ses. Jolita susitiko su centro vadovu Aleksandru Kislovu. Pastarasis, kalbėdamas apie prieglobsčio prašytojų situaciją, paminėjo dvasinių poreikių svarbą. „Aš tuomet užsikabinau, sakau – gal galėtume aukoti šv. Mišias? Pirma jų reakcija buvo atsargi, buvo baiminamasi, kad tai netaptų katalikų ir musulmonų (kurių stovykloje yra dauguma) susipriešinimo priežastimi“, – teigė kardinolas.

Visgi, galiausiai iniciatyvai buvo pritarta – pirmosios kardinolo šv. Mišios įvyko besibaigiant vasarai. „Vasaros pabaigoje pradėtos aukoti šv. Mišios vykdavo nedidelėje palapinėje, pievoje, viduryje gyvenimo: vienoje palapinės pusėje stovėjo gyvenamos palapinės, kitoje – krepšinio aikštelė. Tai buvo vieta, kurioje vieni šnekučiavosi, kiti meldėsi, treti žaidė krepšinį“, – pasakojo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorė Jolita Matulaitytė.

Tai buvo vieta, kurioje vieni šnekučiavosi, kiti meldėsi, treti žaidė krepšinį.

Migrantai patys pasiskirsto, kuris šįkart perskaitys skaitinį, kuris – psalmę. Kartu renkasi giesmes, repetuoja. „Į prieglobsčio prašytojų stovykloje, aukotas Mišias, brolis Elijas atsivežė būgną. Labai spontaniškai atsirado vienas juo grojęs migrantas, o po šv. Mišių jie patys dar ir susiorganizavo o po šv. Mišių jie dar valandėlę giedojo patys!“ – teigė ses. Jolita Matulaitytė.

Jai antrino ir Šv. Jono kongregacijai priklausantis brolis Elijas, sakydamas, kad mintis į šv. Mišias pasiimti instrumentą, buvo vykusi: „Tai viską pakeitė. Jie aktyviai dalyvavo, grojo, šoko, dviese ar trise mušė būgną – Mišių pabaigoje džiaugsmas liejosi per kraštus...

Migrantai patys pasiskirsto, kuris šįkart perskaitys skaitinį, kuris – psalmę. Kartu renkasi giesmes, repetuoja.

Brolis Elijas teigė, kad Pabradės stovykloje vykstančios šv. Mišios perkeičia ne tik prieglobsčio prašytojus, bet ir jį patį: „Pokytis vyksta jau vien todėl, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys. Jie jau nebėra nepažįstami migrantai, jie tampa broliais. Galbūt taip yra todėl, kad mūsų vienuolyne yra nemažai brolių iš Afrikos šalių, kurį laiką gyvenau su jais Prancūzijoje. Aš esu įpratęs į brolius kreiptis „broli“, nesvarbu, ar jis būtų pietietis, ar lietuvis. Lygiai taip pat ir su migrantais – man jie jau yra broliai“.

Svarbu pažymėti, kad didžioji dauguma Pabradėje apsistojusių prieglobsčio prašytojų – musulmonai. Skaičiuojama, kad iš 800 stovyklos gyventojų tėra apytiksliai 40 katalikų. Tačiau įtampos dėl išpažįstamų skirtingų religijų ses. Jolita Matulaitytė teigia nepastebėjusi.

Pokytis vyksta jau vien todėl, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys. Jie jau nebėra nepažįstami migrantai, jie tampa broliais.

Galimybė dalyvauti šv. Mišiose taip pat domino ir stovykloje gyvenančius musulmonus. Jie, atsiklausę, ar gali dalyvauti kartu, džiaugdavosi gavę teigiamą atsakymą. Pasak VA „Carito“ direktorės, tai tikriausiai lėmė dvi priežastys. Viena vertus jie būdavo suinteresuoti dalyvauti iš smalsumo, kita vertus jie yra pasiilgę bendravimo – kalbina vieni kitus, o taip pat ir nori būti patys pakalbinti.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorės teigimu, nuolat bendradarbiaujama su prieglobsčio prašytojų stovyklų administracijomis ir domimasi, ar jose yra krikščionių. Pavyzdžiui, Naujininkų stovykloje (Vilniuje) šiuo metu yra apsistojusios dvi krikščionių šeimos. Kadangi stovykla priklauso Vilniaus šv. Teresės parapijos teritorijoje, ten taip pat artimiausiu metu savo tarnystę pradės parapijos kunigai.

prieglobsčio prašytojai žiniasklaidoje nuo pat pradžių buvo pristatomi beveik kaip priešai...

Kardinolo Audrio Juozo Bačkio teigimu, prieglobsčio prašytojai žiniasklaidoje nuo pat pradžių buvo pristatomi beveik kaip priešai. Buvo gąsdinama įvairiomis pasekmėmis, kilsiančiomis tuomet, kai į šalį įsileisime kitų religijų bei kultūrų žmones. „Todėl kilo visuomenės priešiškumas ir nenoras priimti kitokius žmones, buvo baiminamasi, kad jie sudrums mūsų gyvenimą. Dabar, kai viskas atiduota pasienio apsaugai, atrodo, kad reikalas išspręstas.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis teigė, kad turime ieškoti išeičių iš turimos situacijos, suteikti galimybę krikščionims pabūti kartu, pasimelsti. O taip pat ir parodyti, kad mūsų krašto broliai krikščionys nėra abejingi jų išgyvenimams. Tad šv. Mišios ir yra vienas iš būdų, kuris padeda įnešti vilties į nerimo ir baimės kupiną migrantų kasdienybę. „Nerūšiuokim – čia politinis emigrantas, čia ekonominis… Būkime krikščionys. Mylėkime savo artimą, būkime jiems artimais“, – ragino kardinolas.

turime ieškoti išeičių iš turimos situacijos, suteikti galimybę krikščionims pabūti kartu, pasimelsti.

Klausiantiems – kuo aš galėčiau būti naudingas? – Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ siūlo savanoriauti tiek ruošiant, tiek dalijant humanitarinę pagalbą migrantams. O taip pat – organizuojant užimtumo veiklas prieglobsčio prašytojų stovyklose. Šiuo metu ieškoma ir galimybių migrantams įgyti šiltų žieminių batų. „Žmonės turi mažiau galimybių padovanoti dėvėtus, tačiau tebetinkamus kitam dėvėti batus. Todėl ieškome paramos, kuri leistų jų nupirkti“, – sakė sesuo.

The post Migrantų stovykloje liūdesį perkeičia džiaugsmas appeared first on LAIKMETIS.