Šventasis Augustinas
„Tiesa, kad Mozė, Elijas ir pats mūsų Viešpats pasninkavo 40 dienų, tačiau Mozėje, Elijuje ir Kristuje mes turime įžvelgti Įstatymą, pranašus ir Evangeliją ir mokytis iš jų ne prisirišti prie šio dabartinio pasaulio ar klaidžioti jo keliais, bet prikalti prie kryžiaus savo neatgimstančią sąvastį. Krikščionys visada turi taip gyventi, nenorėdami nusileisti nuo savo kryžiaus, antraip nuskęs pasaulio pelkėje. Tačiau jei taip turime elgtis visą gyvenimą, šiomis Gavėnios dienomis turime dar labiau stengtis. Tai nėra paprastas 40 dienų išgyvenimas; Gavėnia yra viso mūsų gyvenimo įkūnijimas“.

Šventasis Jonas Paulius II
„Jausmų, dirgiklių, malonumų ir net maisto ar gėrimų atsisakymas nėra savitikslis. Jis turi tik, taip sakant, paruošti kelią gilesniam turiniui, kuriuo vidinis žmogus ‘maitinasi’“ (Bendroji audiencija, trečiadienis, 1979 m. kovo 21 d.).

Šventasis Jonas XXIII
„Pasninkas, Viešpatie: neleisk mums kliautis kiauromis talpyklomis (Jer 2, 13) ir mėgdžioti neištikimą tarną, kvailą mergelę; neleisk, kad mėgavimasis žemiškosiomis gėrybėmis padarytų mūsų širdis nejautrias vargšų, ligonių, našlaičių vaikų ir nesuskaičiuojamos daugybės mūsų brolių ir seserų, kurie dar ir šiandien stokoja minimumo, būtino pavalgyti, prisidengti nuogumą, suburti šeimą po vienu stogu, sielvartui“ (Šventojo Tėvo Jono XXIII radijo žinia Gavėnios pradžios proga, 1963 m. vasario 27 d.).

Palaimintasis Alvaro del Portillo
„Gavėnia – tai skubus raginimas saugotis piktojo pinklių, imantis maldos ir atgailos ginklų. Mūsų Tėvo žodžiais dažnai jums primindavau, kad ‘velnias neatostogauja’, kad jis niekada nesiliauja stengęsis atitraukti sielas nuo Dievo“ (1985 m. vasario 2 d. tekstas, paskelbtas leidinyje „Kelionė su Jėzumi per liturginius metus“, Scepter, 2014).

Šventasis Josemaría Escrivá
„Negalime šios Gavėnios laikyti tik dar vienu laiku, cikliškai pasikartojančiu liturginiu laikotarpiu. Ši akimirka yra unikali; tai dieviška pagalba, kurią reikia priimti. Jėzus eina šalia mūsų ir laukia iš mūsų – šiandien, dabar – didelio pasikeitimo“ (iš šventojo parašytos knygos „Bruzdesys“).

„Patariu jums kartais pamėginti grįžti... prie savo ‘pirmojo atsivertimo’ pradžios, kuri, jei ir netampa „kaip vaikai“, yra labai artima tam: dvasiniame gyvenime reikia leisti sau būti vedamam su visišku pasitikėjimu, be baimės ar veidmainystės; būtina kalbėti visiškai aiškiai apie tai, kas yra galvoje ir sieloje“ (iš šventojo knygos „Kristus eina pro šalį“).

Palaimintasis Carlo Acutis
„Mūsų siela yra tarsi oro balionas. Jei atsitiktinai padaroma mirtina nuodėmė, siela nukrenta ant žemės. Išpažintis yra tarsi ugnis po balionu, leidžianti sielai vėl pakilti. ... Svarbu dažnai eiti išpažinties“ (National Catholic Register).
„Atsivertimas yra ne kas kita, kaip žvilgsnio perkėlimas iš apačios į viršų; pakanka paprasto akių judesio“ (National Catholic Register).

The post Galingi šventųjų pamąstymai apie Gavėnią: pasninką, atgailą ir atsivertimą appeared first on LAIKMETIS.

Žodis „krikštas“ Naujajame Testamente

Žodis baptisma būdingas tik krikščionims. Jis neaptinkamas niekur iki savo pasirodymo Naujajame Testamente. Pagrindiniai Naujojo Testamento krikšto mokymo bruožai gana aiškiai atsekami iš to, kaip šis žodis buvo taikomas. Dažnai jis taikomas Jono krikštui, kuris vadinamas „atsivertimo krikštu“ (Lk 3,3; Apd 13,24). Jono krikštas nurodė į ateisiančią karalystę, kuri yra didesnė nei jo nurodytoji.

Tie, kurie buvo pasirengę gyventi valdomi Dievo kaip karaliaus ir apsisprendę gyventi dorai ir pamaldžiai, kaip rašo Juozapas Flavijus, „ėjo drauge krikštytis“ (Antiquitates Iudaicae, 18,116). Pasak evangelistų, tai buvo krikštas „nuodėmėms atleisti“ (eis aphesin hamartion; Mk 1,4; Lk 3,3). Jis nesuteikdavo atleidimo, tik nurodydavo kelią, ir kaip tik dėl šio gilaus krikšto ryšio su atleidimu ankstyvieji krikščionys, paklausti, kodėl Jėzus turėjo krikštytis, dažnai neturėdavo ko atsakyti.

Tik kryžius galėjo padaryti įmanomą nuodėmių atleidimą, kurio troško atgailaujantys žydai, einantys pas Joną, kad tas juos pakrikštytų Jordano upėje. Atsivertimas, atleidimas, bendrystė su Mesijo bendruomene – visa tai buvo dovana, atidėta vėlesniam laikui, ir kurios buvimą, nors ir negalėdamas perduoti, nurodė Jono krikštas. Jonas visiškai aiškiai nurodė, jog jo vandens krikštas yra paruošiamoji apeiga; Šventąja Dvasia krikštys Jėzus. Šis pažadas pradėjo pildytis tik atėjus Sekminių dienai.

Tyrinėdami, kaip Paulius ir Petras savo raštuose vartoja žodį baptisma, galime atsekti dar keletą krikšto sampratų, kurių laikėsi ankstyvieji krikščionys. Paulius sako, jog mes, krikščionys, krikštu esame palaidoti Kristaus mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš mirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Šioje kalboje Paulius svarsto nuteisinimo klausimą ir tai, kad nuteisinimas neleidžia palaidai elgtis. Jis sako, kad nuteisinimas to negali suteikti, kadangi krikščionys pakrikštyti Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Krikštas, žinoma, drauge su tikėjimu, atgaila ir atsidavimu Jėzui, sujungia krikščionį su Išganytoju. Jie sujungti jo mirtimi nuodėmei; jie sujungti prisikėlimu gyventi. Iš esmės krikštas yra nuteisinimo sakramentas. Apie tai kalbama ir Laiško kolosiečiams 2,12.

Paulius įtikinėja kolosiečius, jog jiems nebereikia jokių papildomų gelbėtojų. Jie ne vien priėmė Kristų, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“, bet patys tapo „pripildyti jame“. Kaip tai įvyko? „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių. Taip pat ir jus, mirusius nusikaltimais… jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus“ (eil. 13–14).

Paulius nekalba apie kažkokį kitą įvykį – jis kalba apie krikštą, kuris yra bendras visiems krikščionims. Krikštas yra viena iš septynių Bažnyčios sudedamųjų dalių, apie kurią apaštalas šiek tiek užsimena Laiško efeziečiams 4,5: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas…“

Krikštas yra krikščionio ženklas, bendras visai Dievo tautai, nepaisant jos žmonių skirtumų. Naujajame Testamente nėra tokių Jėzų tikinčių, kurie nebūtų pakrikštyti (nors, žinoma, kai kurie, pavyzdžiui, atsivertęs nusikaltėlis, to padaryti nebegalėjo). Taip pat niekur neužsimenama apie persikrikštijusius krikščionis. Krikštas yra sakramentinė krikščionių įvedimo į Bažnyčią išraiška.

Žodis baptisma nepalaiko nuomonės, kad vandens krikštas gelbsti žmogų nepaisant atgailos, tikėjimo, paklusnumo ir atsidavimo Kristui, juolab kad jis nepalaiko dviejų pakopų iniciacijos idėjos. Tai paaiškina 1 Pt 3,21. Norėdamas paaiškinti krikščionių krikštą, Petras pasakoja apie laivą tvano metu, kuriuo išsigelbėjo Nojus su savo šeima: „Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas“. Tačiau kaip žinodamas, jog jo žodžiai bus klaidingai aiškinami, jis tęsia mintį: „Jis [krikštas] nėra kūno nešvaros nuplovimas [t.y. prausimasis pats savaime nieko neduoda], bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo…“

Žodį „maldavimas“ galima įvairiai paaiškinti. Tai galėtų būti suprantama kaip „klausimas“, kuris užduodamas krikštijamajam; kaip ir Dievo „prašymas“ suteikti gryną sąžinę; tai gali reikšti netgi „apsisprendimą“ tikėti, kylantį iš geros sąžinės. Bet kuriuo atveju omenyje yra žmogaus nuoširdumas. O priminimas Kristaus, sėdinčio Dievo dešinėje, nurodo į krikštijamo žmogaus gyvenime atsiradusias jėgas ne vien dėl kandidato apeiginio apšlakstymo, bet dėl paklusnios jo atgailos ir atsigręžimo į Jėzų Kristų su tikėjimu. Būtent šis krikštas gelbsti.

Žodis „krikštyti“ Naujajame Testamente

Panaši situacija atsiskleidžia nagrinėjant veiksmažodį „krikštyti“. Ne taip, kaip daiktavardis baptisma, veiksmažodis baptizo buvo vartojamas dar ikikrikščioniškais laikais. Jis reiškė „panardinti“, o tiesiogine prasme buvo sakoma „nuskandinti“ laivą, „nugrimzti“ į liūną, perkeltine – „pražūti“, „būti užvaldytam“. Galima manyti, jog ši nuskandinimo ir numirimo idėja buvo pernešta į Pauliaus Laiško romiečiams (sk. 6) ir kolosiečiams (sk. 2) teologiją, tačiau įrodyti to neįmanoma.

Šis žodis buvo vartojamas ikikrikščioniškame judaizme ir buvo gana svarbus. Krikštas buvo svarbi perėjimo į judaizmą apeigų dalis. Privaloma buvo auka, o šeimos nariams vyrams dar ir apipjaustymas; bet visi prozelitai, vyrai ir moterys, suaugusieji ir vaikai, buvo krikštijami. Jie apsiplaudavo vandeniu, ir tai buvo laikoma pagoniškų nešvarumų nusiplovimu. Rabinai pakrikštytą prozelitą laikė „naujai gimusiu kūdikiu“, kurio teisinė padėtis buvo visiškai kita. Krikštu jis galėdavo simboliškai patekti į svarbiausią Izraelio išganymo istorijos įvykį – išėjimą iš Egipto vergijos.

Be evangelistų, žodį „krikštyti“ aptinkame tik vieno Naujojo Testamento autoriaus tekstuose, būtent Pauliaus, o sekdami, kaip jis jį vartoja, galime nemažai išmokti.

Visų pirma krikšto prasmė kyla iš gelbėjančio Dievo veiksmo Kristuje. Laiško efeziečiams 5,25 parašyta, jog „…Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį“. Nors žodis „krikštyti“ čia nepavartotas, vis tiek aišku, apie ką čia kalbama. Tai nuoroda į kandidato apsiplovimą vandeniu ir jo atsakymą ištariant išpažinimo žodžius (plg. 1 Kor 12,3), o šie du priklauso nuo pasiaukojančios meilės Jėzaus, kuris, kad mus apvalytų, mirė ant kryžiaus.

Vėlgi 1 Kor sk. 1 Paulius užbaigia vaidus keliantį ginčą jiems primindamas, jog jie buvo pakrikštyti vardan Kristaus (t.y. kaip jo nuosavybė, paveldas), kuris buvo nukryžiuotas vietoj jų (eil. 12–15). Kaip jau supratome, Jėzus žvelgė toliau savo pasiaukojančios mirties, kaip paties aukščiausio krikšto, o Paulius, apmąstydamas kryžių, pabrėžia šį ryšį. Krikštas sujungia žmogų su gelbėjančiu Kristaus darbu.

Visų pirma krikšto prasmė kyla iš gelbėjančio Dievo veiksmo Kristuje.

Mūsų nestebina ir atradimas, jog Rom 6,3 ir tolesnėse eilutėse, 1 Kor 6,11, krikštas susietas su nuteisinimu. Daug krikščionių evangelikų nuteisinimą tikėjimu laiko krikšto sakramento priešybe. Paulius tai laiko to paties reiškinio išorine ir vidine pusėmis. Panagrinėkime šiuos tris klausimus. Krikštas, kaip ir nuteisinimas, yra padarytas mums. Joks žmogus negali savęs nuteisinti. Priešingai nei žydų prozelitas, kuris pats apsiplaudavo, krikštijamasis visada yra pasyvus. Tai yra tai, ką jūs padarote vienas kitam, ir tarsi primena mums, jog išganymas yra atsiradęs grynai malonės dėka ir mes negalime nieko įnešti.

Antra, krikštas, kaip ir nuteisinimas, yra kartą visiems laikams. Jis negali būti kartojamas. Jei negalima pakartotinai nuteisinti, tai ir pakrikštyti. Abi nuomonės yra nesąmonė. Krikštas mums kalba apie Kristaus mirtį kartą už visus ant kryžiaus mūsų nuodėmėms atleisti. Nuteisinimas kalba, jog mūsų sąskaitos tvarkoje ir Paskutiniojo Teismo nuosprendis, kuris mums žinomas čia ir dabar, nebegalioja. Abu reiškiniai yra baigtiniai.

Trečia, krikštas, panašiai kaip nuteisinimas, kalba apie įkūnijimą Kristuje. Tai pagrindinė šios svarbios frazės mintis, kurią dar kartą sutinkame posakyje „krikštas Kristuje“ – graikiškas žodis eis yra visiškai tikslus. Per labai sudėtingą atgailos, tikėjimo ir krikšto procesą žmogus patenka į Kristų, ir jis patenka į tokią situaciją, kad, anot Pauliaus dažnai vartojamo krikščionio apibrėžimo, „yra Kristuje“. Krikštas kalba apie įkūnijimą Kristuje. Tą patį sako ir nuteisinimas. Būtų didelė klaida manyti, jog nuteisinimas – tai šalta įstatyminė padėtis, kurią mums suteikia Dievas, priskirdamas mums Kristaus nuopelnus mūsų labui.

Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Kristus buvo ryžtingas ir nuveikė pakankamai daug kentėdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas iš numirusių. Dėl to mes galime būti nuteisinti, gauti teisumą pieš Dievą, jei tik esame įkūnyti Kristuje, sujungti su teisiuoju, priimti mylimajame. Todėl pirmoje Laiško romiečiams sk. 5 dalyje buvo galima taip aiškiai pasisakyti apie nuteisinimą: Kristus yra už mus. Antroji šio skyriaus dalis kalba apie atnaujintą Adomą ir mūsų įkūnijimą jame, apie mūsų įkūnijimą Kristuje.

Šie abu reiškiniai tarpusavyje susiję. Nuteisinimo įkūnijimas Kristuje yra logiška išvada ir pagrindimas. Tai akivaizdu paskutiniame Antro laiško korintiečiams sk. 5 sakinyje, kur Paulius tvirtina, jog Dievas Jėzų, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu – tokius mainus gana sunku įsivaizduoti. Tačiau Paulius, kad nesuteiktų progos apkaltinti Dievo neteisybe ir įstatymų nesilaikymu, tuo neapsiriboja. Jis prideda esminį žodį jame. Tik Kristuje tampame teisūs. Dievas, nuteisindamas mane, buvo Kristuje. Taigi aš esu Kristuje, esu nuteisintas. Nuteisinimas, kaip krikštas, kalba apie įkūnijimą Kristuje.

Nuteisinimas, kaip krikštas, kalba apie įkūnijimą Kristuje.

Jeigu būtinai reikėtų dar stipriau pabrėžti krikšto, kaip krikščionių iniciacijos sakramento vaidmenį, galėtume nurodyti į Laiško galatams 3 skyriaus pabaigą. Viename po kito sakinyje Paulius sako: Kristus atėjo, „kad mes būtume tikėjimu nuteisinti“; „Jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje“; „ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (eil. 24, 26 ir 27). Nuteisinimas tikėjimu, tapimas Dievo vaiku ir krikštas Kristuje yra trys skirtingi vieno reiškinio – krikščioniško gyvenimo pradžios – aprašymo būdai.

Pastraipos pabaigoje Paulius, prisiminęs svarbų nuteisinimo tikėjimu pavyzdį, savo laiško skaitytojams primena: „O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“. Kaip Abraomas patikėjo Dievo pažadu, pakluso jo šaukiamas, buvo nuteisintas tikėjimu, gavo apipjaustymo ženklą ir antspaudą, taip ir krikščionis.

Akivaizdu, jog reiškinys kartojamas tiksliai. Per amžių amžius Dievas gelbėjo žmones tik vienu būdu. Jis negelbėjo žmonių dėl jų darbų Senojo Testamento laikais ir tikėjimu Naujojo Testamento dienomis. Jis visada buvo nuoseklus, visais laikais priimantis į savo artimą bendrystę žmones, kurie norėtų mesti savo klystkelius, pasiduotų jo malonei ir išoriniu sakramentu – apipjaustymu senovėje, krikštu krikščioniškame amžiuje, įstotų į pripažintą bendruomenę.

Tikrai, nuostabioje savo Laiško kolosiečiams ištraukoje Paulius padeda abu Senosios ir Naujosios Sandoros sakramentus drauge prie Kristaus kryžiaus, kuris vienintelis padaro juos veiksmingus. „Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu… Su juo palaidoti krikšte…“ Visa tai dėka Kristaus pergalės ant kryžiaus prieš blogio jėgas (Kol 2,11–15).

The post Michaelas Greenas. Ką apie krikštą byloja Naujasis Testamentas appeared first on LAIKMETIS.

1968 m. į universitetą atvykęs D. Solomonas šių metų pradžioje įstojo į Katalikų Bažnyčią, ką „Word on Fire" Kristoferis Kačoras (Christopher Kaczor) pavadino „gyvenimo studijų kulminacija [ir] paguoda daugeliui jo draugų", taip pat „sąjungos su savo nuostabia žmona Lou", kuri tuo pat metu tapo katalike, sustiprinimu.

Prieš kelerius metus vienoje paskaitoje jis sakė, kad universitete pradėjo dirbti „ne tik nebūdamas katalikas", bet ir menkai suprasdamas katalikybę.

„Mano požiūris į visus katalikiškus dalykus, toks, koks jis buvo, kilo iš nežinojimo ir prietarų", - sakė jis.

Filosofijos profesorius 2016 m. išėjo į pensiją ir mokykloje jam suteiktas profesoriaus emerito vardas. Tuo metu, kai jis išėjo į pensiją, universiteto teisės profesorius Rickas Garnettas (Rikas Garnetas) rašė, kad „neįmanoma pervertinti [jo] indėlio svarbos ne tik formuojant ir ugdant tūkstančius Dievo Motinos universiteto studentų, bet ir universiteto katalikiškam pobūdžiui bei misijai".

D. Solomonas buvo vienas iš dabartinio universiteto de Nicolos etikos ir kultūros centro steigėjų, kurio interneto svetainėje teigiama, kad jis „yra įsipareigojęs dalytis katalikiškos moralinės ir intelektualinės tradicijos turtingumu dėstydamas, atlikdamas mokslinius tyrimus ir dalyvaudamas visuomeniniame gyvenime aukščiausiu lygiu ir įvairiose disciplinose".

The post Ilgametis filosofijos profesorius D. Solomonas atsivertė į katalikybę appeared first on LAIKMETIS.

Šiam IV amžiaus Veronos vyskupui dedikuotoje ir jo relikvijas saugančioje bazilikoje susitikęs su kunigais ir pašvęstaisiais Pranciškus kalbėjo apie džiaugsmą dėl gauto pašaukimo ir misijos drąsą.

Pirmas žingsnis kunigo ir vienuolio tarnystės kelyje yra pašaukimo akimirka. Visas krikščioniškasis gyvenimas prasideda nuo susitikimo su Viešpačiu. Jis nepriklauso nuo žmogaus norų ar nuopelnų, nes pats Viešpats visada pirmas išeina mūsų ieškoti, beldžiasi į mūsų širdies duris ir kviečia užmegzti ryšį su juo. Taip pat ir kunigo ar pašvęstojo tarnystės pagrindas yra priimtas kvietimas, gauta dovana, kuria  Dievas žmogų nustebino. Tik kai ši susitikimo patirtis giliai įsišaknija pašauktajame, jis gali drąsiai imtis misijos.

Būkite drąsūs, būkite Bažnyčia, kuri yra artima žmonėms, kuri eina su jais susitikti į pasaulio kryžkeles, gydo žaizdas, liudija Dievo gailestingumą, kalbėjo Pranciškus. Jis atskirai kreipėsi į kunigus, kurių tarnystės svarbi dalis yra tarpininkavimas Dievo gailestingumui Susitaikinimo sakramente. Popiežius prašė atsiminti, kad Dievas viską visada atleidžia. Išpažintis negali virsti penitento kankinimu.

Susitikimo pabaigoje popiežius gavo dovanų garsiojo teologo Romano Guardini krikšto metrikų faksimilę. Šis Pranciškaus mėgstamas ir dažnai cituojamas teologas, gyvenęs Vokietijoje ir rašęs vokiečių kalba, 1885 m. gimė Veronoje.

Po susitikimo su dvasininkais ir vienuoliais aikštėje priešais Šv. Zenono baziliką popiežius maždaug pusvalandį bendravo su vaikais, atsakė į kelis jų klausimus.

Ne mes esame visko centre

Veronos arenoje – viename geriausiai išsilaikiusių Antikos laikų amfiteatrų – šiais laikais naudojamoje kaip įvairių kultūros renginių ir koncertų vieta, popiežius Pranciškus dalyvavo susitikime „Taikos arena – pasibučiuos taika ir teisingumas“, kurį organizavo įvairios tarptautinės katalikų socialinės ir kultūrinės organizacijos bei bažnytiniai judėjimai.

Pranciškus išklausė keleto liudijimų apie jų veiklą, apie taikos ir teisingumo lūkesčius, atsiliepė savo pastabomis ir patarimais.

Popiežius priminė krikščioniškąją atsivertimo vertybę, kuri neturi būti suvokiama vien tikėjimo sferoje, bet aprėpia visą asmeninį ir bendruomeninį gyvenimą, yra svarbi ir naudinga judėjimams, asociacijoms, piliečiams. Atsivertimas neturi būti svetimas ir institucijoms. Atsiversti – tai pirmiausia pripažinti, kad ne mes esame visko centre, ne mūsų idėjos ir vizijos yra svarbiausios.

Eidami per gyvenimą kartu su kitais, pastebėdami ir tarp mūsų gyvenančius kenčiančius, nelaimingus žmones, turime keisti žingsnį, peržiūrėti savo įsitikinimus, atsikratyti nereikalingų balastų ir padaryti vietos naujiems dalykams. O svarbiausia, pabrėžė popiežius, visa tai išgyventi ne kaip praradimą, bet kaip praturtėjimą, kaip išmintingą augalo genėjimą, per kurį pašalinama tai, kas negyva, ir sustiprinama tai, kas teikia vilčių.

Popiežiaus pastabose pabrėžta ir fundamentali ugdymo svarbą, ugdymo, suvokiamo ne tik kaip individo formavimas,  bet ugdymo bendruomenėje. Popiežius sakė, kad visada reikia matyti žmogų bendruomenėje, žmones siejančių ryšių tinklą, maitinamą brolybės, solidarumo, tarnavimo vieni kitiems. Reikia ugdyti ir jauną, ir suaugusį žmogų. Akivaizdu, kad negalima apsiriboti vien sąvokų lygmeniu, bet reikia stebėti ir suprasti tai, kas vyksta visuomenėje, reikia išsiugdyti tokį žvilgsnį, kuris pastebėtų pažeidžiamiausius žmones.

turime keisti žingsnį, peržiūrėti savo įsitikinimus, atsikratyti nereikalingų balastų ir padaryti vietos naujiems dalykams.

Pranciškus paminėjo ir kitą aspektą – kantrybės ugdymą, kuris ypač aktualus mūsų laikais, kas esame verčiami veikti greitai, kai mes patys reikalaujame, kad į mūsų prašymus būtų reaguojama nedelsiant, esame nekantrūs. Kartais reikia sulėtinti bėgimą, neleisti, kad mus užgriūtų veikla, padaryti savyje vietos Dievo veikimui. Šiandien raginimas sulėtinti gali nuskambėti  kaip netinkamas, tačiau iš tikrųjų tai kvietimas geriau naujo suderinti savo lūkesčius ir veiksmus, žiūrėti į gyvenimą giliau ir plačiau.

Per susitikimą Verenos arenoje buvo kalbama ir apie šiandien pasaulyje labai išaugusį konfliktiškumą, virstantį smurtu ir karais. Pasak Pranciškas, jei norime, kad mūsų neįtrauktų šiuolaikiniai smurto sūkuriai, visų pirma turime atsiminti, kad tam tikras konfliktiškumas žmogaus gyvenime yra neišvengiamas, tarsi fiziologiškai jam priklausantis. Neturime bijoti skirtingų idėjų susidūrimo. Tačiau į skirtumus turime atsakyti ne užsidarydami, bet būdami pasirengę išklausyti kito nuomonę, išsakyti savo nepritarimą apgalvotais žodžiais ir svarbiausia – gerbti kitaip manantį žmogų.

Kitas svarbus dalykas siekiant darnos – ugdyti bendrą atsakomybę. Ypač reikia investuoti į jaunimą, į jo ugdymą, kad perduotume žinią, jog kelias į ateitį eina ne tik per atskirų žmonių įsipareigojimą, kad ir kokių gerų ketinimų jie turėtų, bet per bendrą veiklą, kurioje kiekvienas atlieka savo vaidmenį, kiekvienas pagal savo užduotis ir gebėjimus.

Renginys Veronos arenoje truko beveik dvi valandas. Jį tiesiogiai perdavė Italijos viešojo transliuotojo televizijos pirmasis kanalas.

The post Popiežius Pranciškus Veronoje: būkite artima žmonėms Bažnyčia appeared first on LAIKMETIS.

Vasario 7 d. Bareilio vyskupas Ignatius D'Souza socialinėje žiniasklaidoje paskelbė „maldos prašymą".

„Prašau jūsų šturmuoti dangų, kad visus, kurie sprendžia šią jautrią bylą, apšviestų Šventoji Dvasia ir mūsų broliai būtų greitai paleisti", - prašė jis.

Įraše jis sakė, kad tėvas Dominikas Pinto ir devyni protestantų pasauliečiai organizatoriai buvo sulaikyti dėl kaltinimų pažeidus kovos su atsivertimu įstatymą, kuris, pasak jo, neleidžia suimtųjų paleisti už užstatą.

Vienuolikoje iš 28 Indijos valstijų priimti įstatymai, kuriais kriminalizuojamas prievartinis atsivertimas, tačiau praktiškai jie naudojami siekiant užkirsti kelią krikščionių tikėjimo praktikavimui.

D. Pinto, Luknau vyskupijos pastoracinio centro šiaurinėje Utar Pradešo valstijoje direktorius, buvo suimtas vasario 6 d. už tai, kad leido katalikų centre surengti 100 žmonių susirinkimą, kuriam vadovavo evangelikų pastoriai.

Utar Pradešo vyriausybę kontroliuoja hinduistų nacionalistų Bharatiya Janata partija (BJP), kuri yra ministro pirmininko Narendros Modi (Narendros Modžio) partija.

Indijos gyventojų sudėtyje yra 79,8 proc. induistų, 14,2 proc musulmonų ir 2,3 proc. krikščionių. Minėtoje valstijoje - daugiausiai gyventojų turinčioje Indijos valstijoje, kurioje gyvena 2,3 mln. žmonių - krikščionių yra tik 0,18 proc.

„Hinduistų fundamentalistai įsiveržė į centrą ir policijos nuovadoje kartu su pastoriais reikalavo suimti kunigą, o kiti fundamentalistai net grasino netoliese esančiam vienuolynui ir vienuolėms", - CNA sakė Luknau vyskupijos kancleris tėvas Donaldas D'Souza.

Vasario 7 d. Ambikapuro vyskupijos Čattisgarho valstijoje, kurios vyriausybę taip pat valdo BJP, Karmelio mokyklos Gailestingumo sesuo buvo suimta už „kurstymą nusižudyti" šeštos klasės mokinei. Prieš mergaitės mirtį vienuolė tardė ją ir dar dvi mergaites dėl to, kad jos ilgą laiką buvo kartu tualete. Vienuolė paprašė mergaičių kitą dieną į mokyklą atsivesti savo tėvus.

Netrukus po mergaitės savižudybės hinduistų nacionalistų grupės sukvietė didžiulę minią prie mokyklos, o į įvykio vietą buvo iškviesta policija. Kitą rytą policija suėmė vienuolę.

Tėvas Anilas Mathew (Anilas Metju), vadovaujantis vaikų nakvynės namams, taip pat buvo suimtas sausio 7 d. Bhopale, Madhja Pradešo valstijos sostinėje centrinėje Indijoje, už „nelegalių nakvynės namų" valdymą ir paleistas už užstatą tik po dviejų savaičių kalinimo. BJP taip pat yra Madhja Pradešo valstijos valdančioji partija.

Indijos valdžios institucijų suimtas katalikų kunigas, pažeidęs įstatymus, nukreiptus prieš atsivertimą, gruodžio 22 d. buvo paleistas iš kalėjimo po to, kai buvo sulaikytas beveik tris mėnesius, didėjant krikščionių persekiojimui Utar Pradešo valstijoje, kurioje gyventojų daugumą sudaro induistai.

„Įvairiose Indijos dalyse toliau daugėja išpuolių prieš krikščionis. Dažnai persekiojamas našlaičių prieglaudose, švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose dirbantis personalas, melagingai apkaltinus jį atsivertimu", - apgailestavo Indijos Katalikų Vyskupų Konferencija (KBK) vasario 7 d., pasibaigus savaitę trukusiai asamblėjai, kurioje dalyvavo 170 vyskupų.

„Krikščionių ir institucijų vadovų persekiojimas šiose valstijose tapo kasdienybe", - baigdamas Bažnyčios asamblėjos dieną CNA sakė Džabalpuro vyskupas Jeraldas Almeida, į pensiją išėjęs Džabalpuro vyskupas, taip pat Madhja Pradešo valstijoje.

„Man iškeltos dvi melagingos bylos dėl vaikų atsivertimo ir net kankinimo, dar šešios bylos iškeltos prieš kunigus, vienuolius ir mokytojus. Laimei, iš Aukštojo teismo gavau išankstinį paleidimą už užstatą", - kalbėjo jis.

Jungtinis krikščionių forumas (UCF), stebintis smurtą prieš krikščionis šalyje, 2023 m. gruodžio 8 d. ataskaitoje nurodė, kad iš 687 smurto prieš krikščionis atvejų per 334 tų metų dienas 531 incidentas įvyko keturiose valstijose, o 287 - Utar Pradeše.

The post Indijos vyskupas ragina melstis už suimtus katalikų dvasininkus appeared first on LAIKMETIS.

J. Fosse 2012 m. tapo kataliku ir tuo metu jis jau buvo plačiai pripažintas rašytojas.

Fosse savo rašymo procesą apibūdino kaip "kelionę į naują vietą". Interviu žurnalui "The New Yorker" jis sakė: "Mano gyvenime įvyko savotiškas religinis posūkis, susijęs su įžengimu į nežinomybę. Buvau ateistas, bet negalėjau paaiškinti, kas vyksta rašant, kaip tiksliai tai vyksta. Iš kur tai atsiranda? Negalėjau atsakyti į šį klausimą. Visada gali paaiškinti smegenų veikimą mokslo požiūriu, bet negali užfiksuoti šviesos ar dvasios juose. Tai kažkas kita."

Jis taip pat išgyveno kovą su alkoholizmu ir nerimu. Viename 2013 m. interviu Fosse sakė, kad "priartėjo prie to, ką mes Norvegijoje vadiname "Motina Bažnyčia" - prie Katalikų Bažnyčios". Jis tiki, kad atsivertimas į katalikybę padėjo jam išsivaduoti iš priklausomybių ir susidoroti su psichologinėmis problemomis.

Kūryboje – amžinos temos

„Iš tiesų J. Fosse galima vadinti nutylėjimo meistru, ypač jei kalbame apie jo pjeses, kuriose po lakoniškomis sintaksinėmis struktūromis, pasikartojančiomis frazėmis slypi neįvardinti konfliktai ir jausmai. Ilgesys, meilė, pavydas,  baimė, netikrumas … Visa tai, kas mus daro žmonėmis, ir tai kas turbūt mus stipriausiai veikia mene, bet būtent tuomet, kai lieka iki galo neišsakyta,“ – sakė Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Skandinavistikos centro vedėja doc. dr. I. Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.

Jos teigimu, norvegų rašytojo kūryboje aktualios tokios universalios temos kaip laikas, kalba, atmintis: „Yra ir dar viena svarbi tema – pati kūryba, skausmo transformacija į meną – amžina kaip pats menas tema. Kai kuriuose J. Fosse tekstuose, tokiuose kaip romanas „Melancholija“ (1995), menininkas tampa pagrindine figūra. Naujausias jo projektas, septynių dalių ciklas  „Septologija“, yra sukonstruotas kaip ištisas menininko, bandančio suvokti save, pasaulį ir Dievą, sąmonės srautas.“

Apdovanotas už talentą ir originalias formas

Bandymus priskirti J. Fosse konkrečiai literatūros krypčiai doc. dr. I. Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė vertina skeptiškai: „Kitas norvegų autorius, Dagas Solstadas, kartą yra prilyginęs literatūros kritikus nelabajam, kuris nieko kito nedaro, tik bando įsprausti menininką į rėmus – literatūros istorijos ar muziejaus. Nobelio premija yra skiriama už originalumą, išskirtinį talentą. J. Fosse atveju tai pilnai pasiteisina. Nors, žinoma, yra bandymų tam tikras etiketes užkabinti: minimalistas, mistinis realistas.“

J. Fosse kūryba, parašyta naująja norvegų kalba (norv. nynorsk) apima pačius įvairiausius žanrus, ją sudaro sudaro gausybė pjesių, romanų, poezijos rinkinių, esė, knygų vaikams ir vertimų. Nors Lietuvoje ir pasaulyje šis autorius yra labiau žinomas kaip dramaturgas, vis daugiau dėmesio skiriama ir jo prozai.

Katalikybė Norvegijoje

Katalikai sudaro tik 5 proc. Norvegijos gyventojų, tačiau Katalikų Bažnyčia yra antroji didžiausia religinė bendruomenė šalyje pagal registruotų narių skaičių. Per pastaruosius 20 metų katalikų skaičius smarkiai išaugo, ir jie atlieka svarbų vaidmenį Norvegijos visuomenėje. Iš Norvegijos kilęs Erikas Vardenas, 2020 m. paskirtas Trondheimo vyskupu, taip pat yra atsivertėlis.

The post Nobelio literatūros premijos laureatas J. Fosse - atsivertęs katalikas appeared first on LAIKMETIS.

„Jungiuosi prie Katalikų Bažnyčios. Norėčiau dar daug ką pasakyti, bet tai užtruktų visą amžinybę", - rašo 21 m. amerikietė tviteryje.

„Man širdyje trūko Dievo. Bandžiau ją užpildyti viskuo, kas yra po saule, bet tai yra neįmanoma. Man Dievo reikia tiek pat, kiek Jam reikia manęs".

K. Turner sako, kad sprendimą tapti Katalikų Bažnyčios nare priėmė dėl daugybės dalykų, tačiau didelį vaidmenį atliko jos aktyvus dalyvavimas gyvybės gynimo veikloje.

Po to, kai patyrė vidurinės mokyklos mokytojo prievartą ir manė, kad pastojo dėl jo prievartos, amerikietė toliau tyrinėjo abortų temą. Po to, sakė ji, turėjo persvarstyti savo gyvybės poziciją iš naujo.

„Supratau, kad tas smurto aktas prieš mane yra lygiagretus smurto aktui, vykdomam prieš negimusį vaiką, kuris nelaikomas visaverčiu žmogumi, kurio kūnas negerbiamas, todėl prieš jį gali būti smurtaujama", - sakė amerikietė neseniai duotame interviu.

Amerikietė nusprendė pasisakyti už gyvybę - pirmiausia koledžo miestelyje įkūrė grupę už gyvybę, o vėliau įsteigė savo ne pelno siekiančią organizaciją „Take Feminism Back" (liet. „Susigrąžinkime feminizmą").

Kaip rašoma jos „LinkedIn" profilyje, grupė „siekia padėti nėščiosioms ir tėvams, kuriems reikia pagalbos. Taip pat siekia skatinti progresyvius socialinius pokyčius, kurie apimtų visus žmones nuo įsčių iki kapo".

Nuo 2021 m. K. Turner dirba komunikacijos direktore organizacijoje „Progressive Anti-Abortion Uprising" (PAAU), kurios misija „siekti socialinio ir politinio teisingumo negimusiųjų atžvilgiu, mobilizuojant prieš abortus pasisakančius aktyvistus tiesioginiams veiksmams ir pasipriešinant pasirenkamiems abortams per progresyvią prizmę", rašoma interneto svetainėje.

Organizacijos nariai protestavo prie abortų centrų ir žygiavo prie Aukščiausiojo Teismo.

K. Turner ir organizacijos įkūrėja 2022 m. lapkritį po akcijos prie Virdžinijos moterų centro net keturias dienas buvo įkalintos.

The post Ateistė, buvusi abortų aktyvistė ketina atsiversti į katalikybę appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau tik pažvelgus į platesnį etinį ir istorinį kontekstą, galima šiek tiek paaiškinti Bažnyčią krečiančios krizės, kuri pasireiškia ir Lietuvoje, pobūdį. Mes matome nusikaltimus, nuodėmes, blogį, bet yra gilesnės, labiau kultūrinės ir sisteminės priežastys lemiančios šios bjaurasties pasireiškimą katalikybėje.

Vertėtų įsisąmoninti, kad vien dėl krikščionybės poveikio pedofilija nūdien yra moralinė problema. Seksas su berniukais ir mergaitėmis – ypač su berniukais – buvo visuotinai pripažinta elgsena Antikos pasaulyje. Krikščionybė atmetė šią pagonišką seksualinę praktiką, nes manė, kad ji yra lytiškumo iškraipymas. Jei nebūtų krikščionių mąstytojų ir pamokslininkų veiklos, įstatymai prieš pedofiliją niekada nebūtų išvydę dienos šviesos.

Tokia buvo situacija pagoniškoje Graikijoje ir Romoje. Tačiau istorijoje įvyko Jėzaus Kristaus apsireiškimas. Kadangi krikščionybė palaipsniui išplito į visą pagonišką Romos imperiją, vyravęs vyrų, turinčių lytinių santykių su berniukais, rėmimas, pavirto į nepakantumą, nes būtent krikščionybė pedofiliją pavertė moraline problema.

Tas pats pasakytina apie homoseksualumą, apeiginę prostituciją, abortus, vaikžudystę. Visos šios visuotinai pripažintos pagoniškos socialinės praktikos tapo moralinėmis problemomis tik dėl krikščionių tikėjimo plitimo. Palaipsniui krikščionybė per evangelizacijos procesą pradėjo dominuoti Vakarų kultūroje.

būtent krikščionybė pedofiliją pavertė moraline problema.

Šį istorinį kontekstą verta papildyti keliomis svarbiomis detalėmis: senovės Graikijoje ir Romoje vyrai dažniausiai lytiškai santykiaudavo su berniukais nuo 12 iki 18 metų, kai berniukai bręsta ir tampa vyrais. Tai reiškė tam tikrą įvesdinimą į vyrų pasaulį.

Dauguma vyrų turėjo tokių lytinių santykių, nes tai buvo graikų – romėnų kultūros norma, ir šie vyrai galėjo būti tiek homoseksualūs, tiek heteroseksualūs. Tad pedofilija buvo ne moralinė dilema, o tik veiksmas, kurį atlikdavo dauguma vyrų.

Trumpai tariant, homoseksualumas buvo susijęs su pedofilija. Tuo metu nebuvo skirtumų tarp homoseksualumo, pedofilijos, hebefilijos (lytinių santykių su paaugliais nuo 11 iki 14 metų) ir efebofilijos (seksas su 15–19 metų paaugliais). Vien vyravo troškimas lytiškai santykiauti su 12–18 metų berniukais.

Jei atidžiai peržiūrėtume JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje paskelbtas ataskaitas apie dvasininkų lytinį piktnaudžiavimą, tai pamatytume iškalbingą statistiką – apie 70-75 proc. dvasininkų prievartos aukų buvo vyriškos lyties, iš kurių 60 proc. priskiriami hebefilijos ir efebofilijos atvejams.

Kaip ir kun. K. Palikšos atveju nefiksuota prievarta, bet akivaizdus efebofilijos faktas. Kunigo pomėgis gėjų internetinėms svetainėms liudija jo homoseksualią orientaciją.

Esame didelės krizės, su kuria dabar susiduria Visuotinė Bažnyčia, akivaizdoje. Joje įsitvirtino homoseksualus tinklas, kuriame esantys dvasininkai aktyviai dalyvauja pasaulio nukrikščioninimo procese, medžiodami berniukus nuo 12 iki 18 metų, taip atgaivindami graikų–romėnų seksualinius įpročius tarp katalikų.

bažnyčioje įsitvirtino homoseksualus tinklas, kuriame esantys dvasininkai aktyviai dalyvauja pasaulio nukrikščioninimo procese.

Šie seksualiniai grobuonys surado puikią terpę klerikalinėje kultūroje, kuriai būdingas slaptumas, uždarumas ir konspiracinė tyla. Deja, Lietuvoje šios nuostatos klesti, nes kitaip sunku paaiškinti Vilniaus arkivyskupijos vadovybės teiginius, kad niekas nieko nežinojo (ar nenorėjo žinoti?) apie kanclerio seksualinius nuotykius.

Tikroji priežastis, kodėl homoseksualumas vėl įsitvirtino kultūroje ir teisėje, yra krikščioniškumo menkėjimas Vakarų kultūroje. Kuo labiau sekuliarizavosi Vakarų civilizacija, tuo atitinkamai palengva vyko grįžimas prie pagoniškų papročių. Šis procesas neaplenkė ir Bažnyčios.

Paradoksas, kad žmonės, kurie yra atsakingi už pasaulio evangelizaciją efektyviai „prisideda“, kad paspartintų Vakarų civilizacijos nukrypimą nuo krikščionybės principų. Tokiu būdu šie dvasininkai yra vieni pagrindinių nukrikščioninimo ir grįžimo į pagonybę veiksnių, nes bet koks pokalbis su klausiančiais apie Bažnyčią prasideda nuo aiškinimosi dėl pedofilijos.

Šiuo metu nėra nieko, kas galėtų labiau pakenkti Bažnyčios mokymo moraliniam ir teologiniam autoritetui, nei ši velniška papiktinimo ir veidmainystės sąjunga, kuri pakerta galią skelbti Gerąją Naujieną. Visiškas Bažnyčios apsivalymas įvyks vien sąžiningai atsakius į visus klausimus susijusius su dvasininkų gyvenimo būdu, sutikus, kad reikia atsisakyti galios taktikos tarpusavio ryšiuose, hierarchinio uždarumo sistemos.

Ateities kelią galime apibūdinti remdamiesi praeitimi. Kyla klausimas: kaip išjudinti ir pakeisti praeitį, kuri skaudžiai gelia dabarčiai? Kaip kompensuoti papiktinimus, išdavystes ir melą? Kaip pakeisti Bažnyčios veikimo būdą ir kompensuoti prarastą laiką, kuris kainuoja sielas?

Kitaip tariant, nieko nevyks be atsivertimo.

Atsivertimas - tai naujos prasmės suteikimas išgyventai patirčiai. Atsivertimas - tai ne tik atvirumas ateičiai, bet ir mąstymo apie gyvenimą ateityje pakeitimas. Atsivertimas - tai visų pirma mūsų praeities metanoia, ateinančio Kristaus įvedimas į mūsų gyvenamo pasaulio kodus, kad pamatytume, kaip Jis teikia viltį.

The post Tomas Viluckas. Nieko nevyks be atsivertimo appeared first on LAIKMETIS.

Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai mergaitė bandė pabėgti nuo žiauraus gyvenimo namuose, bėgdama į išgalvotą pasaulį, kuriame viskas buvo tobula.

„Viską, kas vyko tame pasaulyje, - sakė Viktorija, - kontroliavau aš". „Jis visada sukosi apie mane, - apie savo vaizduotės pasaulį pasakojo Viktorija. - Žmonės ten mane mylėjo, manimi rūpinosi."

Mažajai Viktorijai tai buvo būdas susidoroti su realiu pasauliu, kuriame tėvai dažnai būdavo girti arba apkvaitę nuo kvaišalų, o kartais smurtaudavo, ypač jos tėvas, kuris piktnaudžiavo Biblija, kad pateisintų savo griežtas bausmes.

„Keletą kartų jis trenkė mane ant žemės ir dusino, sakydamas: ,Jei tavo ranka mane įžeidžia, nupjauk ją‘, - prisimena Viktorija. - Tarsi jis būtų sakęs, kad aš tiesiog nupjausiu tau ranką ir paliksiu tave".

Paskui buvo žodinis smurtas, nuolatiniai kaltinimai, kad ji niekada nebuvo pakankamai gera. „Nekenčiau savęs, - prisipažino Viktorija. Jaučiausi taip, tarsi su manimi vyksta kažkas negerai".

Kai Viktorijai buvo penkeri, į jos gyvenimą įsiveržė kiti balsai, kuriuos galėjo girdėti tik ji.

„Jie (balsai) pradėjo man sakyti, kad esu ypatinga, kad nesu tokia, kaip kiti žmonės, ir kad manęs niekada niekas nepriims", - pasakojo Viktorija.

Ūgtelėjusi Viktorija ėmė tyrinėti antgamtinius reiškinius, kurie ją atvedė prie raganavimo studijų ir praktikos. Visą tą laiką girdėjosi balsai, kurie ją drąsino ir vedė į priekį.

„Jaučiau, kad jie mane supranta, - sakė Viktorija. - Raganavimas man tapo daugiau nei tik žaidimas. Tai nebuvo žaidimas, nes žinojau, kad šie dalykai yra tikri. Vis labiau į juos gilinausi. Pavyzdžiui, astralinė projekcija, kai iš kūno išeini su savo siela ir keliauji dvasių karalystėje. Ten jaučiausi turinti galias."

Net ir tai nesuteikė jai jėgų išvengti namuose vykstančio chaoso. Todėl paauglystėje ji atsisakė raganavimo ir pasirinko kitą pabėgimo nuo tikrovės būdą - opiatus.

„Tai tarsi kažką pakeitė manyje, rodės esu laiminga, - pasakojo Viktorija apie tabletes. - Ano skausmo, sunkumo, emocijų, kurias jausdavau kasdien atsibusdama vaikystėje, daugiau nebejaučiau. Tai man padėjo susidoroti su tuo, kas iš tikrųjų vyko, mano galvoje".

Viktorija tapo priklausoma nuo šių narkotikų visą vidurinės mokyklos laiką. Kažkurį metą to pakako. Kol vieną vakarą po karšto ginčo su mama septyniolikmetė Viktorija išgirdo pažįstamą balsą. „Jei tik atiduosi savo gyvenimą velniui, viskas bus gerai, - sakė Viktorija, cituodama balsą. - Ir aš tiesiog pasakiau: ,Gerai'".

Kitą akimirką Viktorija jau laikė rankas ant mamos kaklo. „Tą naktį vos neuždusinau mamos, - blaiviai kalbėjo Viktorija. - Negalėčiau pasakyti, kodėl nustojau dusinti mamą. Tik žinau, kad tai padariau."

Kažkas Viktorijoje pasikeitė, nes jos gyvenimas ėmė toliau suktis spirale. Ji patyrė kelis persileidimus, keitė vieną gyvenamą vietą į kitą, o balsai, kadaise teikę paguodą, dabar ją nuolat kankino.

„Jie tiesiog tapo agresyvūs, - pasakojo ji apie balsus. - Jie kankino mane vidury nakties. Negalėjau pajudėti. Negalėjau kvėpuoti. Negalėjau nieko matyti. Atrodė, kad mane dusina. Ir mano širdis tuo metu buvo tiesiog sudaužyta. Mano viduje buvo tik mirtis".

Vienintelis šviesus momentas tuo metu buvo, kai Viktorija, kuriai dabar 18 metų, iš šeimos draugo gavo Bibliją. Ji sutiko ją skaityti kasdien. Tačiau Dievo žodžio tiesa ėmė skverbtis tik po metų. Sykį ji nakvojo viešbutyje, kuriame buvo apsistojusi su tėčiu, ir negalėjo užmigti.

„Mano tėtis pabudo ir paklausė: ,Kas nutiko?‘ Mano galvoje sukasi visos šios mintys, pavyzdžiui, apie Bibliją. Ir aš pagalvojau - turiu padaryti kažką kitaip, žmogau. Nenoriu tokia būti ir nenoriu, kad mano vaikas augtų tokioje aplinkoje", - suprato Viktorija.

„Paskutiniai žodžiai, kuriuos tėtis man pasakė prieš išvarydamas iš viešbučio kambario, buvo: ,Jėzus negali nieko išgelbėti'. Buvau pasiekusi tokį gyvenimo etapą, kai niekuo nebetikėjau."

Gatvėje, neturėdama kur eiti, Viktorija vėl išgirdo balsą – jau kitokį balsą, kuris sakė: „Eik į bažnyčią".

„Mano batai suplyšo. Aš tiesiog pratrūkau ašaromis. Pasakiau: ,Po galais, pasiduoti - ne išeitis. Daugiau to nebedarysiu', - pareiškė Viktorija. - Tą akimirką pajutau, kad būtent tada sunaikinau savo sutartį su demonu".

Pasiekusi bažnyčios slenkstį, Viktorija krito ant kelių ir verkė. Keletas į pamaldas atvykusių bažnyčios narių paklausė, ar jai „viskas gerai".

 „Ne. Man 19 metų. Esu tris su puse mėnesio nėščia ir neturiu kur eiti, - susijaudinusi pasakojo ji. - Prie manęs priėjo moteris ir sako: ,Brangioji, ar tau reikia, kad tave kur nors nuvežčiau?‘ Tą akimirką pradėjau suprasti, kad tai buvo Dievo balsas. Ir aš pasidaviau. Taip ir buvo. ,Gerai, Dieve, viskas. Ar nori, kad tau tarnaučiau? Ar nori, kad atiduočiau tau savo gyvenimą? Štai aš esu čia'".

Tie, kurie sustojo, padėjo Viktorijai įeiti į bažnyčią, kur ji atidavė savo gyvenimą Kristui. Jos priklausomybė nuo opioidų, demoniška įtaka ir melas, kuriuo ji tikėjo apie Dievą ir save, ėmė byrėti.

„Pradėjau suprasti, kad Jis yra mylintis Dievas, Tėvas ir visą laiką buvo šalia. Meldžiuosi: ,Aš pasirengusi daryti viską, ko tik Tu nori, kad daryčiau'. Nes tai, ką dariau iki tol, neveikė", - prisipažino ji ironiškai.

Bažnyčia nusiuntė ją į moterų prieglaudą, kol galiausiai ji atsidūrė Teksase esančiame prieglobsčio centre, skirtame smurto šeimoje aukoms. Ten sustiprėjo jos tikėjimas ir ji pagimdė sveiką sūnų Nehemiją. Dabar ji studijuoja socialinį darbą ir gyvena visavertį gyvenimą, kurio centre yra Kristus.

„Man nereikia nuo nieko bėgti. Kai turiu problemą, bėgu pas Dievą ir sakau: ,Viešpatie, ką mums reikia daryti?' - Viktorija tęsė. - Aš esu išgelbėta. Esu gydoma. Man nerūpi niekas kitas, tik tai, ką Viešpats norėjo padaryti. Tai visiems laikams pakeitė mano gyvenimą".

The post Paauglės iš JAV istorija: raganavimas, sandėris su velniu ir atsivertimas prie bažnyčios durų appeared first on LAIKMETIS.

„Mano pranešimas, kad nuo 2022 m. rugsėjo 20 d. nusprendžiau tapti kataliku. Šiuo metu dalyvauju katechezės programoje, o per ateinančias Velykas būsiu sutvirtintas", - sakė jis savo vaizdo įraše.

Jo sprendimas „įvyko gilių studijų apie įrodymus už ir prieš popiežystę pabaigoje", sakė jis.

„Būdamas protestantas, į studijas ėjau atviras. Galiausiai pasakiau sau, kad seksiu paskui įrodymus, kad ir kur jie vestų, net jei ta išvada bus nepatogi man ar mano šeimai", - teigė C. Bertuzzi.

Jo draugai protestantai buvo „visiškai tikri", kad tyrimas tik patvirtins jo protestantiškąjį tikėjimą, tačiau, anot vaikino, jie klydo.

„Aš pamačiau, kad įrodymai tvirtai atskleidžia, jog popiežystė yra tikra", - sakė jis.

C. Bertuzzi, kurio jutubo kanalą „Capturing Christianity" prenumeruoja vos ne 150 tūkst. žmonių, taip pat sakė, kad apie savo apsisprendimo detales kalbės ne savo, o kituose kanaluose.

Mattas Fraddas (Matas Fradas), populiarus katalikų jutubo kanalo „Pints with Aquinas" (liet. „Pintos su Akviniečiu") vedėjas, „taip susijaudino dėl šios žinios, kad, kaip galite įsivaizduoti, nusprendė sumokėti už mano skrydį į Vatikaną, tą, kuris yra Romoje, kad savo kanale išsamiai aprašyčiau savo kelionę", - dalijosi C. Bertuzzi.

„Taigi, jei jus domina mano apsisprendimo priežastys, poveikis, kurį šis sprendimas padarė man ir mano šeimai, ir visa kita, tuomet rytoj, t. y. penktadienį, lapkričio 18 d., prisijunkite prie Matto Fraddo ir manęs tiesioginiame eteryje „Pints with Aquinas" iš Vatikano", o tai reiškia penktadienį, lapkričio 18 d.

C. Bertuzzi savo kanale priėmė daugybę žinomų krikščionių ir katalikų. Tarp jų - katalikų apologetai Trentas Hornas (Trentas Hornas) ir Jimmy Akinas (Džimis Akinas) iš apaštalinio judėjimo „Catholic Answers" (liet. „Katalikiški atsakymai"), Vinonos-Rochesterio vyskupijos vyskupas Robertas Barronas (Robertas Beranas), teologas ir profesorius Scottas Hahnas (Skotas Hanas), Fraddas ir Indianapolio arkivyskupijos egzorcistas tėvas Vincentas Lampertas (Vincentas Lampertas).

Vaizdo įrašai su Barronu ir Lampertu sulaukė šimtų tūkstančių peržiūrų.

The post Populiarus protestantų jutubo laidų vedėjas nusprendė pereiti į katalikybę appeared first on LAIKMETIS.