J. Boruta baigęs Kauno 13-ąją vidurinę mokyklą, 1962 m. mėgino stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau kaip politinio kalinio sūnus nebuvo priimtas. 1970 m. baigė Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultetą, įgijo teorinės atomo fizikos specialybę, dirbo Mokslų akademijos Fizikos instituto moksliniu bendradarbiu. 1982 m. apsigynė kandidato disertaciją, tačiau pažymėjimas, liudijantis apie fizikos-matematikos mokslų kandidato laipsnio suteikimą, tuomet nebuvo išduotas. (1992 m. Lietuvos mokslo taryba šią disertaciją nostrifikavo, suteikdama J. Borutai gamtos mokslų daktaro laipsnį.) 1975 m. pradėjo teologijos studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje, 1981 m. – pogrindžio noviciatą Lietuvos jėzuitų provincijoje. 1982 m. rugpjūčio 5 d. Skaistgirio (Joniškio r.) Šv. Jurgio bažnyčioje vysk. Julijonas Steponavičius jį slapta įšventino kunigu. Po to kun. J. Boruta nelegaliai padėjo kunigams įvairiose parapijose, nesėkmingai bandė gauti kunigo registracijos pažymėjimą Ukrainoje. 1982 m. slapta buvo paskirtas dirbti į Ukrainos Chmelnickio srities katalikų parapiją. Ten išbuvo vos mėnesį, nes KGB jam įsakė išvykti. 1982–1989 m. buvo Kybartų (Vilkaviškio r.), Valkininkų (Varėnos r.) ir Viduklės (Raseinių r.) klebonų pagalbininkas, šias pareigas ėjo neviešai. 1983–1989 m. dėstė pogrindinėje kunigų seminarijoje, oficialiai buvo įsidarbinęs Valkininkų bažnyčios zakristijonu.

J. Boruta į aktyvią disidentinę veiklą įsijungė jau 8-ajame dešimtmetyje, pradėjęs studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje. Jo brolis, Kauno politechnikos instituto studentas, Šarūnas Boruta, priklausęs Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui, atnešdavo namo jau pirmuosius Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos numerius. Vėliau, paskatintas kun. Jono Lauriūno SJ, rašydavo į LKB Kroniką žinutes iš universiteto gyvenimo, versdavo į lietuvių kalbą žinutes, gautas iš Rusijos ir Ukrainos. Kiek vėliau susipažino ir bendravo su vienu iš LKB Kronikos iniciatorių ir jos redaktoriumi kun. Sigitu Tamkevičiumi SJ. Pastarasis, turėjęs progos gerai susipažinti su J. Borutos gabumais ir nujausdamas, kad gali būti areštuotas, 1983 m. pradžioje paprašė J. Borutos toliau globoti LKB Kroniką. Mat kiti aktyvūs kovos už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises dalyviai-kunigai buvo KGB budriai prižiūrimi, o J. Boruta dar nebuvo suspėjęs sukelti įtarimo. Taip po kun. S. Tamkevičiaus SJ arešto 1983 m. gegužės mėnesį, nuo 59-ojo LKB Kronikosnumerio, J. Boruta tapo naujuoju jos redaktoriumi, šį leidinį redagavo iki 1988 m. Šiuo laikotarpiu buvo išleistas dvidešimt vienas LKB Kronikos numeris. Kun. J. Boruta ne tik redagavo, bet ir buvo pagrindinis informacijos rinkėjas, nes neturėdamas savo parapijos važinėdavo po visą Lietuvą į atlaidus ir ten surinkdavo informacijos šiam pogrindžio leidiniui. Kartu jis atrinkdavo rašinius kiekvienam numeriui ir parašydavo vedamąjį straipsnį. J. Boruta nuo 1983 m. taip pat dalyvavo pogrindyje savo veiklą atnaujinusio „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK)“posėdžiuose, pasirašinėjo komiteto pareiškimus valdžios institucijoms.

Nuo 1985 m. jis taip pat vadovavo pas jėzuitus besimokantiems pogrindinės kunigų seminarijos auklėtiniams, dėstytojavo ir pats. Pasirašė ne vieną pareiškimą dėl tikinčiųjų diskriminavimo, dalyvavo kunigų Alfonso Svarinsko, S. Tamkevičiaus teismuose, pamoksluose, nevengė kritikuoti sovietų valdžios religinės politikos. Dėl to jo kaip ir daugumos disidentinio sąjūdžio dalyvių veikla buvo sekama, nors didesnių represijų pavyko išvengti. Tuo laikotarpiu jis kartu su kunigais Vaclovu Aliuliu MIC ir Albinu Deltuva dar vadovavo ir slaptiems seserų vienuolių teologijos ir katechetikos kursams, vėlesniais metais dalyvavo parengiant katechetus.

1989 m. prasidėjus Atgimimui kun. J. Boruta buvo paskirtas Vilniaus arkikatedros vikaru ir Lietuvos bei Latvijos jėzuitų provinciolu. 1989 m. tapo Vilniaus arkivyskupijos katechetinės komisijos (vėliau – centro) nariu, Neakivaizdinės katechetų mokyklos prie Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto Vilniaus skyriaus dėstytoju bei globėju, 1996 m. – šio skyriaus direktoriumi. 1991–2002 m. buvo Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, 1992–1997 m. Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje rektorius. Tuo pačiu metu buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas bei dėstė Vilniaus universitete Bažnyčios istoriją ir teologiją.

1997 m. įšventintas į vyskupus ir paskirtas Vilniaus arkivyskupo augziliaru. 1997–2002 m. buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) generalinis sekretorius. 1997–2006 m. ėjo Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) pirmininko pareigas. 1992–2002 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete dėstė Bažnyčios istoriją. Šiame fakultete jis inicijavo Bažnyčios istorijos kabineto steigimą. 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II vyskupą Joną Borutą paskyrė Telšių vyskupu. 2002–2011 m. buvo LVK Liturginės komisijos pirmininkas.

J. Boruta aktyviai bendradarbiavo spaudoje, paskelbė apie 40 straipsnių iš atomo fizikos, atominės spektroskopijos ir Bažnyčios istorijos. Kartu su kitais parengė spaudai knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose“ (išleista 2002 m., pakartotinai – 2017 m.). 1993 m. apie kun. J. Borutą SJ sukurtas dokumentinis filmas „Širdis pelenuose“ (rež. Edmundas Zubavičius).

Kun. Jonas Boruta SJ 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. rugpjūčio 20 d. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. birželio 30 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2021 m. – Laisvės premijos laureatas.

Prisimindamas savo pogrindžio veiklą kun. Jonas Boruta SJ rašė: „Viešpatie, kokia laimė, kad leidai prie to prisidėti! Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte pratęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų laikų principą: daryti, nesidairant ką kiti daro, o daryti visa ką gali čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus myli.“

Nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. J. Boruta – Telšių vyskupas emeritas, juo tapęs apsigyveno Vilniaus, vėliau – Kauno jėzuitų namuose, o 2022 m. rudenį persikėlė gyventi į Marijampolės Švč. Mergelės Marijos globos namus. Mirė vysk. Jonas Boruta 2022 m. gruodžio 19 d. Marijampolėje, palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse, vienuolių kapavietėje.

The post Minint vysk. Jono Borutos SJ gimimo 80-metį appeared first on LAIKMETIS.

Kaip nurodo A. Bubnys trečiadienį išplatintame pranešime, Totalitarinių režimų propagavimo draudimo įstatymas centro direktoriui leidžia tik pašalinti įstatymui neatitinkantį objektą, keisti jo dalį arba konstatuoti nesant pagrindo šalinti ar keisti objekto.

„Šiandien situacija tokia, kad nėra šiuos išvardytus reikalavimus atitinkančios komisijos išvados dėl K. Škirpai skirtos atminimo lentos“, – teigiama LGGRTC pranešime.

Desovietizacijos komisija rugsėjį pripažino, kad dėl tarpukario diplomato K. Škirpos asmenybės nėra galimybės priimti išvados, taip pat rekomendavo lentų tokioms asmenybėms neįrengti.

Pasak LGGRTC, pasikonsultavus su teisininkais, ar galimas centro vadovo sprendimas šiuo klausimu, konstatuota, kad įstatymų leidėjas direktoriui nesuteikė teisės be komisijos išvados vertinti viešojo objekto priskyrimo vienai ar kitai kategorijai.

Tuo metu Desovietizacijos komisija turi pateikti „ne bet kokią nuomonę, raginimą ar vertinimą, bet konkrečią išvadą, ar viešasis objektas atitinka arba neatitinka Draudimo propaguoti totalitarinius režimus įstatymą“ ir ar jis turi būti nukeltas arba paliktas.

LGGRTC taip pat pažymėjo, kad vadovo sprendimo priėmimui būtinas ir pats viešasis objektas, kurį reiktų pašalinti, pakeisti arba palikti. Vilniuje ant Lietuvos apeliacinio teismo pastato sienos K. Škirpai birželį be leidimo pakabinta atminimo lenta buvo nuimta jos pašalinimą lydint dalies gyventojų pasipriešinimui.

Prašys klausimą svarstyti iš naujo

Trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje A. Bubnys žurnalistams sakė prašysiantis Desovietizacijos komisiją dar kartą apsvarstyti K. Škirpos klausimą ir „priimti teisėtą išvadą“.

„Mano nuomone, komisija turėtų susirinkti ir iš naujo svarstyti šitą klausimą“, – kalbėjo jis.

A. Bubnys tvirtino, kad rugsėjo 19-osios posėdyje dalyvavo šeši komisijos nariai, kurių nuomonės pasidalijo perpus.

„Dėl to nebuvo priimta teisėta išvada dėl atminimo lentos K. Škirpai, tik buvo pareiškimas, kad nereikia naujų atminimo ženklų, nes tai gali sukelti nepageidaujamas reakcijas visuomenėje“, – sakė Genocido centro direktorius.

„Mano nuomone, tai yra samprotavimai ne į temą, visiškai nesusiję su tiesioginiu komisijos darbu“, – pridūrė jis.

Jeigu Desovietizacijos komisija atsisakytų K. Škirpos klausimą svarstyti iš naujo, A. Bubnio manymu, sprendimą turėtų priimti Vilniaus miesto savivaldybė.

„Stumdymas nuo vienos institucijos ar komisijos prie kitos yra tam tikras problemos sprendimo vengimas. Tą dalyką gali padaryti pati savivaldybė. Tuo labiau, kad ji turi istorinės atminties komisiją, kuriai vadovauja Kamilė Gogelienė, ji pati gali nuspręsti, pasisamdyti reikalingus ekspertus šito klausimo konsultavimui ir sprendimui“, – kalbėjo LGGRTC vadovas.

„Direktoriui neaišku, kas gi tas K. Škirpa“

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas BNS teigė, kad įstatymas numato teisę LGGRTC vadovui priimti savarankiškus sprendimus.

Kaip pavyzdį jis pateikė išvadas dėl Partizanų ir Veteranų gatvių pavadinimų Visagine. Juos A. Bubnys pripažino kaip propaguojančius totalitarinius režimus. Tuo metu komisija teikė priešingą rekomendaciją.

„Kai aišku jam pačiam, jis priima sprendimus savarankiškai ir turi tokią teisę. (...) Tai reiškia, kad ir jam pačiam neaišku, kas gi tas K. Škirpa, jeigu jis nepriėmė sprendimo“, – kalbėjo V. Karčiauskas.

Jis tvirtino, kad gavus prašymą klausimą dėl atminimo lentos K. Škirpai svarstyti iš naujo, vertins prašymo argumentus, tačiau „pozicija vargu, ar pasikeis“.

„Nesakau, kad svarstysime, lauksime (prašymo – BNS). Kadangi mūsų negali įpareigoti svarstyti, mes jį apsvarstėme, išvadą paskelbėme. Vertinsime argumentus“, – pažymėjo komisijos pirmininkas.

Pasak V. Karčiausko, pagrindinė problema – susistemintų tyrimų trūkumas apie K. Škirpos vaidmenį 1941-ųjų birželio sukilime, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) veikloje.

„Matome vienus tyrimus, kur juodu ant balto K. Škirpa parodytas kaip didvyris. Jis man irgi atrodo kaip didvyris. (...) Ta pati pažyma Genocido centro dviprasmiška. Jeigu būtų nedviprasmiška, gal ir būtų priimtas aiškesnis sprendimas“, – kalbėjo V. Karčiauskas.

Pasak jo, todėl komisija negali priimti vienareikšmiškos išvados, joje ragina organizuoti naujus tyrimus, supažindinti visuomenę su K. Škirpos veikla.

„Mūsų išvados galėjo būti, kad lentos įrengimas neprieštarauja įstatymui, lentos įrengimas prieštarauja įstatymui ir negalime priimti sprendimo, nes nesusidaro dviejų trečdalių balsų dauguma aniems dviem sprendimams priimti, – dėstė komisijos pirmininkas. – Tai ir buvo trečias variantas.“

„Kyla praktinių problemų“

V. Karčiauskas pritarė, kad savivaldybės pagal įstatymą gali savarankiškai priimti sprendimus dėl desovietizacijos proceso, tačiau Vilnius dėl K. Škirpos prašė Genocido centro sprendimo.

Jo teigimu, komisijoje šiuo metu yra septyni nariai, kvorumui reikia penkių dalyvavimo. Rugsėjo 19-osios posėdyje, kuriame nagrinėtas atminimo lentos K. Škirpai klausimas, dalyvavo šeši nariai. Kitas Desovietizacijos komisijos posėdis numatomas lapkričio 5 dieną.

LGGRTC vadovas A. Bubnys pranešime taip pat atkreipė įstatymų leidėjo dėmesį, kad Draudimo propaguoti totalitarinius režimus įstatymas nėra tobulas.

„Kyla praktinių problemų kaip vėluojančios viešosios diskusijos, uždelsti savivaldybių kreipimaisi dėl konsultacijų, ilgi komisijai pateiktų klausimų nagrinėjimo ar direktoriaus sprendimų įgyvendinimo terminai“, – pažymėjo A. Bubnys.

Istorikai ir visuomenė K. Škirpos asmenybę vertina nevienareikšmiškai.

LGGRTC išvadoje nurodoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo „Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui“, kita vertus, 1940–1941 metais K. Škirpos veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.

Pasak centro, K. Škirpos vadovaujamas LAF antisemitizmą buvo iškėlęs į politinį lygmenį, o „tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. LAF siūlė žydus išvaryti iš Lietuvos, nors apie nacių planus vykdyti Holokautą, LGGRTC teigimu, nežinojo.

The post Kazio Škirpos atminimas ir toliau kelia nesutarimus appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus miesto savivaldybės kreipimasis dėl to įtrauktas į komisijos rugpjūčio posėdžio darbotvarkę.

Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas tikisi, kad sprendimas šiuo klausimu bus priimtas.

„Jau pateikė Genocido centras savo pažymą, tai ko nors naujo niekas nepateiks. Knyga apie Škirpą perskaityta nuo A iki Z, ką galėjom, tą išsinagrinėjom“, – BNS sakė jis.

V. Karčiausko teigimu, K. Škirpos klausimą komisija jau yra svarsčiusi ankstesniame posėdyje, tuomet nuspręsta kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl papildomos medžiagos.

„Mes kreipėmės (į komisiją –BNS) gal prieš metus, labai seniai tas buvo“, – BNS sakė Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė.

Anot jos, tuomet atminimo lenta K. Škirpai dar nebuvo pakabinta ant Lietuvos apeliacinio teismo pastato.

„Toks ir buvo sutarimas, kad mes pasikreipiame į vadinamąją Desovietizacijos komisiją, gauname išaiškinimą ir tada kabiname arba nekabiname lentos. O Nacionalinis susivienijimas pakabino nesulaukęs to išaiškinimo“, – tvirtino K. Šeraitė-Gogelienė.

Jos teigimu, jeigu komisija nuspręstų, kad K. Škirpos įamžinimas nepažeidžia įstatyme nustatyto draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuose objektuose, tuomet Istorinės atminties komisija iš naujo svarstytų lentos pakabinimo klausimą.

Birželio mėnesį Nacionalinio susivienijimo iniciatyva Vilniuje, Gedimino prospekte, ant Lietuvos apeliacinio teismo pastato sienos, be leidimo buvo pakabinta atminimo lenta K. Škirpai.

Kitą dieną Vilniaus infrastruktūros prižiūrėtojos „Grindos“ darbuotojai lentą nukabino, nes, savivaldybės atstovų teigimu, ji įrengta neteisėtai.

Būrelis žmonių mėgino neleisti nukabinti lentos, įvyko susistumdymas.

Nacionalinio susivienijimo lyderis Vytautas Radžvilas tuomet žurnalistams sakė, kad pakabinti lentą nuspręsta, nes partija trejus metus nesulaukė savivaldybės leidimo įamžinti K. Škirpos atminimą.

Tiek dėl lentos pakabinimo, tiek dėl nukabinimo kreiptasi į policiją.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Tomas Bražėnas BNS informavo, kad pradėta viena administracinė teisena, susijusi su Susirinkimų įstatymo pažeidimu, dvi – dėl savaldžiavimo ir keturios – dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimo. Dėl pastarojo pažeidimo trims asmenims surašyti administracinių nusižengimų protokolai.

Šie ginčai vyksta visuomenei nesutariant dėl K. Škirpos (1895–1979) asmenybės vertinimo.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išvadoje jo veikla Antrojo pasaulinio karo metais vertinama nevienareikšmiai. Teigiama, kad jis buvo „Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui“, kita vertus, 1940–1941 metais jo veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.

Pasak centro, K. Škirpai, jo vadovaujamai Lietuvių aktyvistų frontui (LAF) galima prikišti tai, kad antisemitizmas joje buvo iškeltas į politinį lygmenį ir „tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. Organizacija siūlė žydus išvaryti iš Lietuvos. Centras pažymėjo, kad apie nacių planus vykdyti Holokaustą LAF nariams Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo žinoma.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės. Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti ir negali būti įrengiami nauji totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

The post Atminimo lentos diplomatui ir karininkui K. Škirpai likimas - Desovietizacijos komisijos rankose appeared first on LAIKMETIS.

Kretingos rajono savivaldybės siūlymą kitą savaitę svarstys Vyriausybė, kuri pagal įstatymą suteikia pavadinimus valstybės objektams arba juos keičia. 

„Tai buvo svarbus žmogus ne tik Kretingai, bet ir visam Klaipėdos regionui. Jis buvo vadinamas bažnyčių statytoju, bet Kretingoje jis labai atsimenamas ne tik kaip mūrinės bažnyčios, bet ir „gyvosios bažnyčios“ statytojas. Žinoma, kad jis mokėjo dirbti su jaunimu, tuo laikotarpiu gyventojų aktyvumas ir tikėjimas buvo labai padidėję, padaugėjo (bažnyčioje – BNS) patarnaujančio jaunimo“, – BNS sakė Kretingos vicemerė Vaida Jakumienė. 

Žemaitės alėjoje esančiam parkui suteikti B. Burneikio vardą anksčiau pasiūlė vietos iniciatyvinė grupė „Kretingos aikštė“, tam dar 2022 metų lapkritį pritarė Kretingos rajono taryba. 

Pasak savivaldybės, dirbdamas Kretingoje monsinjoras gyveno šalia šio parko, yra duomenų, kad juo ir rūpinosi. 

Vicemerės V. Jakumienės teigimu, parkui suteikus B. Burneikio vardą jame bus siekiama įprasminti ir kunigo atminimą. 

„Žinome, kad B. Burneikis ir šachmatininkas buvo. Gal bus idėjų įrengti šachmatų (lentas – BNS) tiesiog, labiau įveiklinti parką. Jis buvo žemaitis ir mišias žemaitiškai skaitydavo, tai ten yra akmens skulptūrų su žemaitiškais posakiais“, – BNS sakė V. Jakumienė. 

„Kai mes sulauksime (Vyriausybės nutarimo – BNS), norime ne tik formaliai suteikti pavadinimą, bet ir įveiklinti, akcentuoti, priminti žmonėms pavadinimo prasmę“, – kalbėjo vicemerė.

1980 metais Kretingos parapijos klebonu paskirtas B. Burneikis rūpinosi miesto bažnyčios ir jos prieigų rekonstrukcija, jo užsakymu nulieti ir pakabinti trys varpai. Įvairiose Žemaitijos bei pajūrio parapijose dirbęs kunigas taip pat rūpinosi Klaipėdos švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba.

Popiežius Jonas Paulius II už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai jam suteikė Šventojo Tėvo kapeliono titulą.

Sovietmečiu B. Burneikis buvo persekiotas saugumo, kalintas įvairiose įkalinimo įstaigose.

The post Parką Kretingoje siūloma pavadinti kunigo B. Burneikio vardu appeared first on LAIKMETIS.

Jūsų Ekscelencijos Vyskupai, mieli Kunigai, Gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josyp Slipyj.

Šiemet minime 10 metų nuo Alfonso Svarinsko mirties ir 40 metų nuo Josyfo Slipyj mirties. Šios dvi didžios istorinės asmenybės yra ištvermingos kovos su bedieviška represine sovietine sistema simboliai. Patyrę persekiojimus ir kančias jie abu išėjo nugalėtojai. Ir šiandien, Josyfo Slipyj garbei skirto paminklinio kryžiaus Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pašventinimo dieną, dera pagerbti jųdviejų atminimą ir priminti dviejų didžių asmenybių ir Dievo tarnų draugystės ryšį.

Formacija (1892–1922 m.)

Slipyj išgyveno ilgą formacijos laikotarpį, trukusį daugiau nei 30 metų. Jis gimė gilaus tikėjimo valstiečių šeimoje, kuri įskiepijo jam meilę Kristui. Pajutęs Dievo kvietimą, po vidurinės mokyklos baigimo jis įstojo į dvasinę seminariją, ir 1917 m. rugsėjo 30 d. metropolitas Andrejus Šeptickis suteikė Slipyj kunigystės šventimus. Gavęs metropolito palaiminimą jis tęsė studijas Insbruko universitete ir apgynė pirmąją daktaro disertaciją bei gana greitai, maždaug per vienerius metus, parengė habilitacinį darbą.  

Dėl Austrijos imperijos žlugimo ir Ukrainos–Lenkijos karo grįžti į namus nebuvo įmanoma, todėl Slipyj dar dvejus metus tęsė studijas Insbruke, o po to dvejiems metams išvyko į Romą, kur Grigaliaus universitete parašė ir apgynė antrąją daktaro disertaciją. 

Akademinis laikotarpis (1922–1945 m.)

1922 m. vasarą grįžęs į tėvynę, jis ėmė dėstyti dogmatiką Lvovo dvasinėje seminarijoje, o po dviejų metų tapo jos rektoriumi (1924–1929 m.). Slipyj uoliai darbavosi ruošiant dvasios darbininkus Ukrainos graikų apeigų bažnyčiai (UGAB) ir kūrė Teologijos akademiją, svajodamas paversti ją universitetu. Prisimindamas tą laikotarpį jis sakė: „Kaip žmogus, savanoriškai tapęs Kristaus kaliniu, tarnavau kadaise tokiam ryškiam Ukrainos teologijos mokslui, stengiausi prikelti jį iš griuvėsių ir atgaivinti suvokdamas, kad mokslas yra vienas kertinių tautos atgimimo ir stiprybės akmenų, o teologijos mokslas įgyvendina Kristaus evangelijos įsakymą: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19).“ Ši Slipyj tarnystė nebuvo lengva, netrūko rūpesčių ir kliūčių.

Tačiau nepaprastas jo darbštumas ir organizaciniai gebėjimai davė vaisių: po penkerių metų, 1929 m., buvo įkurta Lvovo teologijos akademija, kurios rektoriumi buvo paskirtas Slipyj. Jis dėjo visas pastangas, kad Akademija taptų mokslo centru, o ilgainiui – universitetu, turinčiu teisę teikti daktaro laipsnius. Per 10 metų akademija tapo autoritetinga švietimo įstaiga.

Tačiau Slipyj planams sutrukdė karas ir 1939 m. sovietų okupacija. Atėjus bolševikams, prasidėjo represijos, seminariją užėmė sovietų kariuomenė. Metropolitas Šeptickis baimindamasis, kad gali būti nužudytas, pasirūpino įpėdinio paskyrimu ir pasirinko Josyfą Slipyj.

1939 m. gruodžio 22 d. jis buvo slapta įšventintas vyskupu. Kai 1944 m. lapkričio 1 d. metropolitas Šeptickis mirė, jo vietą užėmė Slipyj. Tačiau jam nebuvo lemta vykdyti savo pareigų. Po penkių mėnesių, 1945 m. balandžio 11 d., jis buvo suimtas kartu su kitais UGAB vyskupais, ir jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė. 

Įkalinimo laikotarpis (1945–1963 m.)

Prasidėjo metropolito kryžiaus kelias – 18 prievartos, kalinimo, lagerių, etapų ir tremties metų. Štai kaip jis pats apibūdina šį savo gyvenimo laikotarpį:

„Naktinis kalinimas, slapti teismai, nesibaigiantys tardymai ir šnipinėjimas, moralinė ir fizinė prievarta, žeminimas, kankinimai, badas; nedori tyrėjai ir teisėjai, prieš kuriuos aš, kalinys katorgininkas, „tulysis Bažnyčios liudytojas“, išsekęs, fiziškai ir psichiškai, liudiju nebylią ir mirčiai pasmerktą gimtąją savo Bažnyčią... [...]

Šiame kryžiaus kelyje dėl kalinio Kristaus mane stiprino suvokimas, kad kartu su manimi eina ir mano dvasinė kaimenė, gimtoji ukrainiečių tauta, visi vyskupai, kunigai, tikintieji, tėvai ir motinos, maži vaikai, pasiaukojantis jaunimas ir bejėgiai seneliai. Aš nesu vienas!

Slipyj buvo teisiamas keturis kartus, ne kartą įkalbinėtas atsisakyti vyskupo pareigų ir bendradarbiauti su sovietų valdžia, kuri jam siūlė Kijevo metropoliją ir kitų privilegijų su sąlyga, kad pereis į stačiatikybę. Tačiau vilionėms jis nepasidavė ir liko ištikimas Dievui ir kenčiančiai savo Bažnyčiai.

Pirmą kartą už „priešišką veiklą“ jis buvo nuteistas 1946 metais 8 metams kalėjimo. Bausmės pabaigos sulaukė 1953 m. Ji sutapo su Josyfo Stalino mirtimi ir politinės vadovybės pasikeitimais. Tuo metu SSRS puoselėjo viltis pagerinti santykius su Vatikanu ir norėjo tam panaudoti Slipyj. Metropolitas buvo atgabentas į Maskvą, ir KGB bandė su juo derėtis bei pavedė parašyti UGAB istoriją. Jam net buvo leista dirbti didžiausioje SSRS Lenino vardo bibliotekoje. Slipyj pradėjo darbą, bet iš derybų nieko neišėjo. Po Berijos nužudymo jos baigėsi, ir Slipyj buvo ištremtas penkeriems metams į Maklakovą (netoli Jenisiejaus, Krasnojarsko kraštas). Būdamas tremtyje jis toliau rašė UGAB istoriją ir per 5 metus parašė 5 tomus. Be to, slapta vykdė sielovadą ir stengėsi palaikyti ryšį su savo Bažnyčia, stiprindamas savo kaimenę ir dvasininkus laiškais bei sielovadiniais pranešimais.

1958 m. birželį Slipyj vėl buvo suimtas ir 1959 m. birželio 17 d. nuteistas naujai 7 metų laisvės atėmimo bausmei. Per šį kalinimo laikotarpį sovietinė vyriausybė bandė įtikinti Slipyj kalbėti prieš popiežių mainais į jo paleidimą. Tam 1960 m. pabaigoje jis buvo atgabentas į Kijevą, tačiau ir dabar KGB patyrė nesėkmę. Slipyj drąsiai gynė savo Bažnyčią ir neketino išsižadėti popiežiaus. 1961 m. rudenį jis vėl buvo išsiųstas į lagerį Mordovijoje. Nenuolaidumas jam brangiai kainavo. Metropolito byla buvo peržiūrėta, ir 1961 m. rugsėjo 27 d. jis buvo nuteistas už akių kaip ypač pavojingas nusikaltėlis recidyvistas atlikti bausmę griežtojo režimo lageryje.

Kaip prisimena Slipyj, šiame kalėjime buvo susirinkę didžiausi nusikaltėliai. Prižiūrėtojai buvo žiaurūs, brutalūs. Dėl sunkių kalinimo sąlygų ir alinančio darbo, susirašinėjimo ir artimųjų siuntinių apribojimo, taip pat sistemingo marinimo badu kaliniai iš esmės buvo pasmerkti lėtai mirčiai nuo išsekimo ir bado. Praleidęs ten keletą mėnesių metropolitas labai nusilpo ir veikiausiai būtų miręs, jei netikėtai nebūtų paleistas.

1963 m. sausio 25 d. popiežiaus Jono XXIII ir JAV prezidento Džono F. Kenedžio prašymu Josyf Slipyj buvo paleistas ir išvyko į Romą. Venas bendražygis kalinys prisimena: 

Mūsų būryje buvo Romos kardinolas, ukrainietis Slipyj [...]. Šis kuklus, tylus žmogus lageriuose kentėjo jau antrą dešimtmetį, buvo labai ligotas, bet laikėsi tvirtai ir stengėsi nebūti našta savo bendražygiams, o jiems padėti. Supratome, kad tokio tautos lyderio, kaip Slipyj, sovietų valdžia nepaleis: ukrainiečiams jis buvo tarsi dvasinis vėliavnešys.

Tačiau įvyko stebuklas: iš Maskvos atvyko keli čekistai ir taip skubiai jį išvežė, kad jis vos spėjo atsisveikinti su draugais. Nežinojome, kur jį išvežė. Tik po dešimties dienų [...] vienas vaikinas pranešė girdėjęs, kad kardinolas Slipyj yra Romoje.

Visi buvome sukrėsti: iš begalinių tolių į mus padvelkė laisvė.

Romos laikotarpis (1963–1984 m.)

Išleisdama sunkiai sergantį 71 metų senolį, sovietų valdžia tikėjosi, kad likusią gyvenimo dalį jis praleis kur nors poilsiaudamas ir netrukus mirs. Tačiau metropolitas neketino ilsėtis. Jis ne kartą skundėsi Dievui, kad produktyviausius ir vaisingiausius gyvenimo metus pražudė lageriuose ir tremtyje nieko negalėdamas nuveikti. Taigi Dievas suteikė jam kompensaciją – 21 metus. Ir šį laiką Slipyj išnaudojo maksimaliai, pradėdamas daugybę epochinio masto projektų.

Visą romėniškąjį jo gyvenimo laikotarpį žymėjo aktyvi veikla kuriant UGAB, plėtojant mokslą ir švietimą bei vienijant visame pasaulyje gyvenančius ukrainiečius. Belieka tik stebėtis, iš kur lagerių sugniuždytas senolis sėmėsi jėgų ir įkvėpimo nenuilstamam titaniškam darbui, kai aplinkiniai šaipėsi iš jo idėjų, laikė svajotoju, fantazuotoju, o didžiuosius jo sumanymus – seniokiškais kliedesiais. Tačiau dauguma jo svajonių ir iniciatyvų jau išsipildė arba mūsų akyse tampa tikrove.

Kalinimo metai nebuvo tokie bevaisiai, kaip atrodė Slipyj. Tuo metu jis išgyveno ypatingą vidinę transformaciją. Tomistinės mokyklos suformuotas scholastas virto brandžiu ir išmintingu ganytoju, suvokiančiu savo rytų krikščionio tapatybę ir turinčiu didingą savosios Bažnyčios viziją. Kalinimo metai buvo daugybės apmąstymų, idėjų generavimo, supratimo ir planų kūrimo laikotarpis. Dabar atsirado galimybė visa tai įgyvendinti.

Atvykęs į Romą Slipyj dalyvavo Vatikano II Susirinkime, kur 1963 m. spalio 11 d., dalyvaujant 2500 delegatų iš viso pasaulio, pasakė kalbą prašydamas suteikti UGAB patriarchato statusą. Nors Paulius VI metropolitą Josyfą Slipyj pakėlė kardinolu, tačiau atsisakė pripažinti UGAB patriarchatą. Slipyj tai nesustabdė.

Jam labai rūpėjo sutelkti įvairiuose pasaulio kraštuose pasklidusius ukrainiečius ir sukurti regimą jų vienybės simbolį. 1963 m. lapkričio 25 d. jis įkūrė popiežiaus Klemenso vardu pavadintą katalikišką ukrainiečių universitetą ir pradėjo statyti šv. Sofijos soborą – mažąją Kijevo Sofijos kopiją. 1969 m. rugsėjo 27 d. pašventintą soborą Slipyj laikė „sugriautų ir išniekintų Ukrainos bažnyčių ženklu ir simboliu“, „atgimimo ir naujų bažnyčių statybos Tėvynėje ženklu“, „Gyvųjų Ukrainiečių Sielų Soboro liudijimu, šventa maldos ir liturginės aukos už mirusius, gyvuosius ir negimusius vieta“. Iki šiol ši šventovė traukia ir vienija ukrainiečius visame pasaulyje ir yra didingas paminklas paties Josyfo Slipyj nuveiktam darbui.

Tačiau gyvenimo Romoje laikotarpis toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Kaip ir kalinimo metais, taip ir dabar Slipyj patyrė apsčiai sielvartų. Dėl XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėjusios Vatikano „Ostpolitik“ Romos kurija dažnai nepaisydavo UGAB ir išduodavo jos interesus vardan gerų santykių su Maskvos patriarchatu. Slipyj dėl to labai išgyveno, o vienybės stoka ir tai, kad jo idėjų nesuprato savi vyskupai, kėlė dar daugiau skausmo. Tačiau to nepaisydamas jis dirbo toliau ir kiek įmanoma gynė savo nebylią Kankinių Bažnyčią. Pats būdamas gyvas jos kančios liudijimas, jis apeliavo į pasaulio sąžinę, prašydamas, kad nebūtų leista, jog „virš nebyliosios Bažnyčios tvyrotų mirtina galinčių kalbėti tyla“. 1980 m. jis taip kreipėsi į kongreso „Stokojanti Bažnyčia“ dalyvius:

Mūsų Bažnyčia nėra mirusi, kaip kai kurie laisvojo pasaulio žmonės mano, o gal net nori, kad taip būtų, nes ji trukdo pernelyg žmogiškiems jų planams. Mūsų Ukrainos Bažnyčia gyva. Geriausiai tai įrodo jos kankinystė. [...] Negalima būti abejingais Ukrainos Bažnyčiai. Netekusi visų institucinių, organizacinių ir materialinių išteklių, kartu su beginkliu Kristumi ji visoms savo sesėms Bažnyčioms yra vidinės stiprybės ir tikrojo atgimimo šaltinis. Būtent todėl ji yra brangi Visuotinės Bažnyčios lobyno dalis... Moderniesiems ekumeninio judėjimo atstovams derėtų neišleisti to iš akių.

1984 m. rugsėjo 7 d. Slipyj mirė. „Testamente“ savąjį gyvenimą jis apibūdino taip:

„Meilė Kristui, meilė Šventajai Bažnyčiai, Jo slėpiningajam Kūnui, meilė gimtajai Ukrainos Bažnyčiai, kuri yra visavertė visuotinės krikščionių šeimos dalis, meilė gimtajai ukrainiečių tautai su jos dvasiniais ir materialiniais pasaulinę reikšmę turinčiais turtais nusako mano gyvenimo pastangas, mąstymą ir darbus laisvės ir nelaisvės metu. Visą savo gyvenimą buvau ir palieku šį pasaulį – Kristaus kalinys!

„Testamente“ Josyfas Slipyj prašė palaidoti jį Sofijos soboro kriptoje, o kai Ukraina taps laisva, parvežti jo kūną į gimtąjį kraštą. Tokia galimybė atsirado žlugus SSRS. Ir 1992 m. rugpjūčio 24–27 d. patriarcho palaikai buvo perkelti į Lvovą ir palaidoti Šv. Jurgio katedros kriptoje. Į šį perlaidojimą mirusio patriarcho pagerbti atvyko apie 2 mln. žmonių. Iš Lietuvos atvyko ir katalikų kunigas, disidentas, ilgametis sovietinių lagerių politinis kalinys kun. Alfonsas Svarinskas.

Josyfo Slipyj ir Alfonso Svarinsko bendrystė

Slipyj ir Svarinsko, dviejų didžių vyrų ir tikėjimo išpažinėjų, keliai susikirto 1959 m. (1960 m.) Mordovijos Dubravlago lagerio skyriuje Nr. 7/1, Sosnovkos kaime. Tai buvo vadinamasis „tikinčiųjų lageris“. 1960 m. rudenį čia buvo atvežta apie 450 įvairių konfesijų kalinių, nuteistų už religinius įsitikinimus arba kontrrevoliucinę veiklą pagal religinius įsitikinimus, o taip pat aktyvių ukrainiečių tautininkų. Lageris buvo skirtas perauklėti tikinčiuosius. Jis buvo ypatingas tuo, kad kaliniai čia nesikeikė, nevogė, meldėsi valgio metu ir rengdavo religines diskusijas per vakarinius pasivaikščiojimus lagerio alėja. Šie pasivaikščiojimai ir diskusijos buvo puiki galimybė paskaitoms ir naujų dvasininkų rengimui. Lageryje susiformavo tarsi pogrindinė UGAB kunigų seminarija. Mokoma buvo užsienio kalba (lenkų, vokiečių ar lotynų). Pirmiausia todėl, kad nesuprastų prižiūrėtojai. Vieną iš tos pogrindinės lagerio seminarijos auklėtinių Slipyj net įšventino kunigu.

Šiame tikinčiųjų lageryje kalėjo ir lietuvių katalikų kunigai. Tarp jų buvo kun. Rauda, kun. Svarinskas, kun. Balčiūnas, kun. Račiūnas ir jėzuitas kun. Markevičius.

Šiame lageryje ir susipažino Slipyj su Svarinsku. Tarp jų užsimezgė tvirta, dešimtmečius trukusi draugystė. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, Svarinskas (32 metais jaunesnis už metropolitą) tapo Slipyj nuodėmklausiu ir savo atsiminimuose šią patirtį šiltai aprašė kaip didžiausią savo gyvenimo pasiekimą.

Kartą Slipyj peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Kadangi lagerio gydytojas nenorėjo jo gydyti, metropolitas liko gulėti barake. Svarinskas dirbo felčeriu sanitariniame padalinyje ir gavęs iš kun. Račiūno penicilino (jam iš Amerikos jo atsiuntė mama) atnešė jį metropolitui ir taip jį išgydė.

Tačiau tikinčiųjų perauklėjimo atskirame lageryje eksperimentas žlugo, nes užuot persiauklėję komunistine dvasia kaliniai gerokai sėkmingiau ugdėsi religine dvasia. Todėl 1961 m. rudenį lagerį imta likdviduoti, o kaliniai buvo skirstomi po skirtingo lygio lagerių punktus. Pirmiausia kun. Svarinską ir kitus perkėlė į griežto režimo lagerį. Netrukus ten pat buvo perkeltas ir Slipyj, ir kelis mėnesius praleido vienoje kameroje su Svarinsku. Kai 1963 m. pradžioje atėjo žinia apie jo išlaisvinimą, Slipyj norėjo pasiimti Svarinską kartu į Romą kaip savo asmeninį sekretorių, tačiau tai buvo neįmanoma. Svarinskas atliko šiame kalėjime likusią bausmės dalį ir 1964 m. grįžo į Lietuvą.

Nors jiedu kartu praleido ne tiek daug laiko ir vėliau niekada gyvai nesusitiko, jų dvasinis ryšys buvo gyvas visą gyvenimą. Kai Slipyj išgirdo apie Svarinsko suėmimą 1983 m., tuoj pat parašė solidarumo laišką Broliams Lietuviams, pavadindamas Svarinską „Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tautos garbe“, o jo pagalbą metropolitui kalėjime palygindamas su Tito tarnyste apaštalui Pauliui. Kai 1988 m. vasarą JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymu Svarinskas buvo paleistas į laisvę ir ištremtas iš SSRS, praėjus trims mėnesiams po išlaisvinimo jis aplankė patriarcho Josyfo Slipyj karstą Romoje ir jo sekretoriui vyskupui Ivanui Chomai pateikė papildomą liudijimą apie kalinimo laiką, praleistą kartu su metropolitu Josyfu. Jis sakė:

Labai džiaugiuosi, kad sutikau [Mordovijoje] šį didį Ukrainos žmogų. Ukrainiečių tauta man artima, nes mes kartu kentėjome ir meldėmės; daugelį metų ukrainiečiai buvo mano nelaimės draugai […], svarbiausia, susipažinau su Arkivyskupu (Josyfu). […] Gyvenome šalia, kartu tarnavome Šventojoje Liturgijoje. Pirmiausia jį gerbiu kaip dvasininką, kuris, nepaisydamas įvairių išbandymų, liko ištikimas Dievui, Bažnyčiai ir Šventajam Sostui. Antra, jis buvo išsilavinęs žmogus. Daug mums kalbėjo, skaitė konferencijas […]. Mačiau, kaip jis kentėjo. Prieš jam išeinant į laisvę ir išvykstant į Romą, gyvenome kartu. Jis nepamiršo manęs, stengėsi padėti, nors suprantu, kad jo galimybės buvo ribotos. [...] Labai džiaugiuosi, kad galėjau pamatyti jo palaikus ukrainiečių Šv. Sofijos šventovėje Romoje ir pabučiuoti jo kojas.

Vietoj pabaigos

Šių dviejų didžių vyrų gyvenimo keliai buvo erškėčiuoti ir sunkūs, bet juos lydėjo Dievo palaiminimas. Abu nugyveno gana ilgą gyvenimą: Slipyj – 92, Svarinskas – 89–eris metus.  

Dievas neliko Slipyj skolingas ir už 18 kalinimo metų atlygino 21–eriais aktyvios ir vaisingos veiklos metais. Svarinskas tvirtino, kad sulauks sovietų režimo žlugimo, nors kalinimo metu tai atrodė neįmanoma, ir Dievas leido jam sulaukti tos dienos. Išgyvenęs ilgiau negu daugybė jį kankinusių ir teisusių KGB–istų, kunigas Alfonsas sulaukė Sovietų Sąjungos žlugimo ir nepriklausomos Lietuvos atgimimo, grįžo į gimtąjį kraštą, tapo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu (1991–1995 m.), pelnė tautiečių meilę ir pripažinimą ir iki gyvenimo pabaigos spinduliavo šviesą stengdamasis tarnauti Tiesai. 

Netrukus po kun. Alfonso mirties, 2014 m. rugsėjį, buvo paskelbti daugiau nei 50 metų archyve saugoti Slipyj „Atsiminimai“. Metropolitas čia labai šiltai atsiliepia apie Svarinską. Nors apie jų santykį jis rašo nedaug, keliose lakoniškose pastraipose jaučiamas du Kristaus tarnus siejęs abipusis palankumas ir šiluma. Jie praleido kartu ne tiek daug laiko, tačiau gimusi bendrystė paliko gilų pėdsaką jųdviejų sielose.

Tikinčiųjų lagerio stovykloje ir griežto režimo kalėjime kartu praleistas laikas susiejo ukrainiečių ir lietuvių dvasininkus tvirtais draugystės ir abipusės pagarbos saitais ir paskatino dviejų persekiojamų bažnyčių – LKB ir UGAB – abipusę paramą, sustiprino ukrainiečių ir lietuvių tautų ryšį. Šito bendradarbiavimo, draugystės ir abipusio palaikymo vaisius yra šiandieninė parama, kurią Ukraina gauna iš lietuvių tautos kovodama su blogio imperija, didingas kryžius Slipyj garbei šiame parke ir nuolatinis lietuvių solidarumas per visą mūsų kovą už laisvę.

Slipyj ukrainiečių tautai ir Svarinskas lietuviams yra laisvės, tvirtumo ir pergalės prieš blogį simboliai. Abu dvasios milžinai šiandien kartu su Pauliumi galėtų pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.“ (2 Tim 4, 7–8). Kad ir mes savo gyvenimo pabaigoje galėtume taip pasakyti, kunigas Alfonsas Svarinskas paliko tokias gaires:

Norinčiam būti kataliku nepakanka turėti maldaknygę, rožinį ir retomis progomis nueiti į bažnyčią. Būtina, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo kertinis akmuo. Visa, kas prieštarauja Dievo įsakymams, turi būti mums svetima. Katalikas negali būti pasyvus stebėtojas. Gyvenimas nėra teatras; už kiekvieną minutę turėsime atsiskaityti, todėl sakau, kad visi turime tapti kariais, kovojančiais su dabarties blogybėmis. 

Dviejų tikėjimo išpažinėjų – Slipyj ir Svarinsko – priesakai ir pavyzdys įkvepia mus šiandien sekti Kristumi ir bet kokiomis aplinkybėmis ar sąlygomis mylėti savo tautą.

The post Dr. Mariya Horyacha. Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinės draugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys appeared first on LAIKMETIS.

Vienas iš jų – Endrikių kaime (Šakių sen., Šakių raj. sav.). 1951 m. vasario 2 d. šio kaimo apylinkėse žuvusiems Tauro apygardos vadui Viktorui Vitkauskui-Saidokui, bei šios apygardos Žalgirio rinktinės štabo ūkio skyriaus viršininkui Pranui Kazimierui Basčiui – Dūmui ir Žalgirio rinktinės Vasario 16-osios Tėvūnijos partizanams: Tėvūnijos vadui Pranui Rudmickui – Uosiui, I-os grandies vadui Vytautui Anicetui Pažereckui – Mindaugui bei Jonui Račiukaičiui – Jonui atminti.

Tą pačią dieną Ilgakiemio kaime (Garliavos apyl. sen., Kauno raj. sav.) pastatytas tipinis atminimo ženklas buvusioje Povilo Aukštakalnio sodyboje 1951 m. sausio 14 d. žuvusiems Tauro apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininkui, Geležinio vilko rinktinės vadui Antanui Jonui Pužui – Gintarui ir jo adjutantui, Geležinio vilko rinktinės štabo viršininkui Karoliui Edvardui Juzumui – Lokiui atminti.

Nuo 1995 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vykdo ir koordinuoja rezistencinio judėjimo įamžinimą visoje Lietuvoje, taip pat inicijuoja ir skatina valstybines institucijas, visuomenines organizacijas ir prisidėti prie įamžinimo darbų. Profesionalių menininkų sukurtais paminklais, atminimo ženklais ir atminimo lentomis yra įamžinami svarbiausi lietuvių rezistencijos 1944–1953 m. istorijos įvykiai istoriškai pagrįstose vietose. Atminimo ženklai yra statomi partizanų žūties, jų užkasimo, gimtosiose sodybose ir kitose vietose. Taip pagerbiamas Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų atminimas. Įvairiose Lietuvos vietose LGGRTC darbuotojų iniciatyva yra pastatyta virš 400 tipinių atminimo ženklų.

The post Iškyla vis daugiau atminimo ženklų, skirtų pagerbti iškilias Lietuvos asmenybes appeared first on LAIKMETIS.

Režisierė A. Marcinkevičiūtė: verta įtraukti į savo vasaros planus

Agnė Marcinkevičiūtė, bendradarbiaudama su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriumi, rinko medžiagą šiam darbui nuo 2019 metų vasaros ir šiandien ji labai džiaugiasi, kad pavyko įamžinti gyvus liudijimus ateities kartoms. „Tai verta išgirsti, suprasti ir būti dvasiškai pasirengusiam. Todėl partizaninio karo istoriją yra labai svarbu mums žinoti ir prisiminti. O istorija išgirsta iš gyvų liudininkų, kuomet ji skamba bunkerio aplinkoje, sukurs neišdildomą įspūdį“, – režisierė A. Marcinkevičiūtė tiki, kad keliones po Lietuvą vertinantys žmonės būtinai įtrauks šią galimybę į savo vasaros planus.

„Tai kol kas yra vienintelis man žinomas toks sprendimas Lietuvoje, kai partizanų atminimo vietoje taip lanksčiai ir šiuolaikiškai pritaikytos medijų priemonių galimybės sukuria ypatingą emocinį poveikį“, - džiaugiasi atnaujinta ekspozicija Antanas Ivinskis, kuris su savo šeima nuolat prižiūri šį Lietuvos partizanų atminimui skirtą memorialą nuo pat jo įkūrimo.

„Tai kol kas yra vienintelis man žinomas toks sprendimas Lietuvoje, kai partizanų atminimo vietoje taip lanksčiai ir šiuolaikiškai pritaikytos medijų priemonių galimybės sukuria ypatingą emocinį poveikį“, - džiaugiasi atnaujinta ekspozicija Antanas Ivinskis, kuris su savo šeima nuolat prižiūri šį Lietuvos partizanų atminimui skirtą memorialą nuo pat jo įkūrimo.

Paskutinis, ilgiausiai Žemaičių apygardai vadovavęs partizanų vadas

Vladas Montvydas-Žemaitis buvo paskutinis, ilgiausiai Žemaičių apygardai vadovavęs partizanų vadas. Žemaitis, Etmonas, Dėdė– būdamas LLA nariu ruošėsi sovietų okupacijai ir su bendraminčiais nuo pirmų okupacijos dienų įsitraukė į kovą su okupantu. Priklausė Lietuvos partizanų Žemaičių apygardai, nuo 1948 m. paskirtas jos vadu. Jis vienas pirmųjų vadų, kuris propagavo tautos intelektualinė s ir dvasinės rezistencijos svarbą, leido pogrindinę spaudą ir ją platino. Jo leidiniuose subrendo garsios, tragiško likimo poetės Irenos Petkutės talentas. Taip pat Montvydas buvo penkių vaikų tėvas, juos, ištrėmus motiną, augino ir slapstė paprastų žemaičių šeimos. Montvydas vaikus lankė ir jais rūpinosi iki pat savo tragiškos žūties. 1953 m. rugpjūčio 23 d. apsuptas NKVD dalinio, jis su savo adjutantu nusišovė.

Iki šiol žmonių menama asmenybė

Vladas Montvydas – iškili, mylima ir iki šiol žmonių menama asmenybė. Anuomet jis palietė ir sujungė beveik kiekvieną to krašto žmogų. Ir šiandien dar yra gyvas jo atminimas. Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė pristato Vlado Montvydo bendražygių, ryšininkų, rėmėjų ir jo vaikų autentiškus pasakojimus memorialo lankytojams 5 valandų trukmės audiovizualinėje instaliacijoj

Irena Montvydaitė-Giedraitienė – vyriausia duktė. Pasakoja, kaip sovietinė valdžia 1944 m. gruodį sudegino šeimos namus, o vėliau areštavo mamą. Irena ir kiti Montvydo vaikai augo pas žemaičių krašto žmones, svetimomis pavardėmis, lankė mokyklas. Irena baigė Palokysčio septynmetę mokyklą, vėliau – maisto pramonės technikumą, dirbo pieno produktų gamybos pramonėje. Ištekėjusi apsigyveno Jurbarke. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, darbuojasi įamžinant partizaninių kovų atminimą, leidžia prisiminimus apie LLA kovas. Atkūrus LLA organizaciją, buvo jos pirmininkė. Dėl sveikatos 2022 m. pasitraukė iš aktyvios veiklos. Liko Garbės pirmininke.

Prisiminimais apie savo likimą dalijasi ir Irenos broliai bei sesuo: Algirdas Montvydas, gyvenantis Palangoje, Danutė Joana Montvydaitė-Birutienė, gyvenanti Šiauliuose, ir Rimontas Montvydas, gyvenantis Klaipėdoje.

Petras Bielskis, Lietuvos režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras, prisimena spaudos platinimo ypatumus, kai vos išvengė teisme mirties nuosprendžio ir 1953–1955 m. už antisovietinę veiklą kalėjo Komijos lageriuose.

Teresė Rubšytė-Ūksienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, 1953–1956 m. kalėjo Archangelsko ir Permės lageriuose. Iki arešto dirbo Jaunodavos ir Severėnų septynmetėse mokyklose, aktyviai talkino Vladui Montvydui.

Eugenija Lukauskienė, gyvenanti Varnių miestelyje, prisimena, kaip prie Vlado Montvydo davė partizanų priesaiką. Kaip žmonės rėmė partizanus ir slėpė Vlado Montvydo vaikus, pasakojo Antanas Genys iš Varnių, eidamas 93-iuosius mirė pernai lapkritį. Stanislovas Bidva prisimena unikalų atvejį, kaip Vladas Montvydas organizavo tremtinių pargabenimą į Lietuvą iš Sibiro.

Su apygardos vadu Vladu Montvydu bendravo ir Vytautas Dinapas, o mokytojas Vytautas Jokūbka darė partizanų nuotraukas. Abu gyveno Pašilėje, Kelmės raj. Vanda Valiūtė, gimusi Karūžiškėje, už pagalbą partizanams ištremta į Kazachstaną ir tik prieš mirtį 2021-aisiais sugrįžusi į Lietuvą, spėjo pasidalinti prisiminimais, kaip ji buvo tardoma, uždaryta stribyne kartu su Vlado Montvydo žmona.

Projekto rėmėjai:

Šilalės rajono savivaldybė Varnių vyskupo M. Valančiaus bendruomenė

The post Karūžiškės dvaro žemėje - instaliacija partizanų vadui atminti appeared first on LAIKMETIS.

1944 m., artėjant sovietų kariuomenei, Vytautas tėviškės sode užkasė vyno butelį, sakydamas: „Išgersime, kai sugrįšiu“, ir pasitraukė į Žemaitiją. Ten įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Buvo pasiųstas į Abvero žvalgybos mokyklą (FAK-203) Vokietijoje. Apmokytas partizaninio karo taktikos 1945 m. sausio 19 d. grįžo desantu į Lietuvą. Nusileido Panevėžio aps. Smilgių vls. apylinkėse kartu su šešiais Smilgių grupės nariais, vadovaujamais ltn. Broniaus Giedriko-Jono Švitrigailos. Kartu su J. V. Česnakavičiumi grįžo ir jo pusbrolis Apolonas Lubickas (žuvo 1945 m. kovo 27 d. Ažagų–Eimuliškio miško mūšyje) ir būsimasis bendražygis Anicetas Algirdas Meškauskis-Lapinas.

1945 m. kovo mėn. ltn. Izidoriui Pucevičiui-Radvilai įkūrus Žaliąją rinktinę, apėmusią Kėdainių aps. Baisogalos, Panevėžio aps. Smilgių ir Šeduvos, Šiaulių aps. Pakruojo ir Radviliškio valsčius, vyrai tapo jos nariais. J. V. Česnakavičius pasirinko Valo slapyvardį. Į rinktinę įstojo ir J. V. Česnakavičiaus tėvas Baltramiejus Česnakavičius-Putna, sesuo Genovaitė Česnakavičiūtė ir A. A. Meškauskio-Lapino sesuo Aldona Meškauskaitė-Raselė. Pusseserė Janina Radauskaitė-Ramunė buvo paskirta Medicinos skyriaus viršininke. 1945 m. rudenį visos trys merginos išvažiavo studijuoti į Vilnių. Partizanų jos neužmiršo – siuntė jiems medikamentus.

1945 m. rugpjūčio 26 d. žuvus Žaliosios rinktinės vadui Radvilai, rinktinės partizanai tapo 3-iosios LLA Šiaurės apygardos, kuriai vadovavo Ladislavas (Vladas) Jozokas-Petraitis, dalimi. Kartu jis ėjo ir Žaliosios rinktinės vado pareigas. Žuvo Petraitis 1946 m. vasario 13 d. Po jo žūties laikinai eiti rinktinės vado pareigas buvo paskirtas Margio kuopos vadas Juozas Skačkauskas-Strausas.  

1947 m. balandžio 19 d. įkūrus Algimanto apygardą, Žaliosios rinktinės partizanai, veikę Biržų aps. Pumpėnų, Pušaloto ir Panevėžio aps. Smilgių, dalies Panevėžio–Velžio, Piniavos, Rozalimo valsčiuose, tapo šios apygardos dalimi. Rinktinės vadu 1947 m. liepos 1 d. buvo paskirtas J. V. Česnakavičius-Daujotas – ryžtingas, ginkluotas automatu ir pistoletu, partizanų pasitikėjimą pelnęs žmogus. Jam vadovaujant rinktinės veikimo teritorija apėmė septynis valsčius. Per rinktinę ėjo ryšių kelias iš Prisikėlimo apygardos, taip pat ir iš besikuriančios Vyriausiosios partizanų vadovybės, todėl Algimanto apygarda gaudavo visus jos statutus, instrukcijas, galėjo derinti savo veiksmus.

Kitaip nei kitose Algimanto apygardos rinktinėse, kuriose buvo suformuotos kuopos, čia veikė keturi rajonai: Mindaugo, Užupio, Vienybės ir Vytauto, suskirstyti būriais, kurių vadai taip pat buvo skiriami.

1948 m. gegužės 1 d. Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės vadas Daujotas dalyvavo Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities kovos dalinių vadų, vadovybės narių ir atstovų sąskrydyje. Jame buvo priimtas nutarimas, kuriame konstatuota, kad Lietuvos partizanų sąjūdžio vienijantis veiksnys – bendra kova dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, iškelta būtinybė sudaryti vieningą vyriausiąją vadovybę, pasmerktos Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) nario Juozo Albino Markulio (MGB agentas Ąžuolas, Noreika, Kudirka) provokacijos ir ardomoji veikla, pripažinta, kad kolūkinė ūkio sistema yra krašto ūkio naikinimas.

Rinktinę sekė MGB agentai Valis, Streikus, Kazėnas, Dubinukas, Gedrikas ir kt. Saugumietis Vytautas Kučas nuo 1949 m. pavasario pranešinėjo saugumui apie atskirų šios rinktinės kovotojų bunkerius.

V. Česnakavičiui pavyko ilgai išsilaikyti dėl gero pasirengimo kovai, reiklumo sau ir bendražygiams. Jis stengėsi į rinktinę neįsileisti mažai pažįstamų ir neišbandytų kovotojų, skatino ryšininkus būti lojalius sovietų valdžiai.

1949 m. kovo 18 d. Šiaulių aps. Pakruojo vls. Laipuškių k. (dabar – Pakruojo r. sav.) MGB Pakruojo vls. poskyrio darbuotojai susikovė su aštuonių partizanų grupe. Kautynėse žuvo Algimanto apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas ir Žaliosios rinktinės vadas J. V. Česnakavičius-Apolonas, apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Anicetas Algirdas Meškauskis-Raitvytis ir Žaliosios rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Jonas Ivanauskas-Lizdeika. Žuvusiųjų palaikai atvežti į Pakruojį ir niekinti prie MGB Pakruojo vls. poskyrio (kitais duomenimis – Pakruojo milicijos kieme). Vėliau užkasti dabartinės Pakruojo Atžalyno gimnazijos teritorijoje.

Žuvus J. V. Česnakavičiui-Apolonui rinktinės vado pareigas perėmė rinktinės štabo viršininkas Jonas Januševičius-Rakšnys, Vilkas (žuvo 1951 m. balandžio 4 d.).

1946 m. kovo 25 d. buvo suimta J. V. Česnakavičiaus sesuo Genovaitė, o 1947 m. rugpjūčio 18 d. – J. V. Česnakavičiaus tėvas Baltramiejus. Abu jie, iškalėję sovietų lageriuose, grįžo į Lietuvą. Tėvas mirė 1958 m., sesuo – 1983 m.

1999 m. birželio 24 d. J. V. Česnakavičiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. liepos 30 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2018 m. liepos 3 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).  

The post Laisvės kovotojo Jono Česnakavičiaus atminimui appeared first on LAIKMETIS.

Sprendimas atmestas 21-am tarybos nariui balsavus „prieš“, keturiems susilaikius ir 13-ai projektą palaikius.

Kaip posėdyje nurodė komisijos iniciatorius TS-LKD frakcijos narys Paulius Lukševičius, klausimas buvo svarstytas dviejuose komitetuose, kurie tokios komisijos sudarymo nepalaikė.

Šią poziciją savivaldybės administracija grindė jau veikiančia Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupe, nors, P. Lukševičiaus teigimu, „čia yra visiškai ne tas pats“.

„Analogiška komisija veikia Vilniaus mieste, iš didžiųjų miestų būtume antras miestas, kuris turėtų tokią komisiją“, – kalbėjo politikas, posėdyje paklaustas, kaip istorinės atminties klausimai sprendžiami kituose miestuose.

Daugumą taryboje sudarantys „Vieningo Kauno“ atstovai svarstomu klausimu posėdyje nepasisakė.

Komisiją siūlyta sudaryti iš 16 narių: aštuonių ne savivaldybės įstaigų deleguotų atstovų, vieno mero deleguoto atstovo, dviejų savivaldybės administracijos atstovų direktoriaus paskyrimu ir penkių tarybos narių, kurių daugiau nei vienas priklausytų opozicijai.

Kaip anksčiau BNS sakė P. Lukševičius, iš specialistų komisiją turėtų sudaryti keturi istorikai, du architektai, vienas kultūrologas ir vienas menotyrininkas.

Istorinės atminties komisija būtų teikusi rekomendacijas savivaldybės administracijai rengiant projektus dėl viešųjų objektų pavadinimų, atminimo ženklų įrengimo, atminties kultūros programos įgyvendinimo ir kitais klausimais.

Politikas pažymėjo, kad siūlymą sudaryti tokią komisiją lėmė daug diskusijų viešumoje sukėlęs Kauno savivaldybės sprendimas inicijuoti paminklo prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui pastatymą.

Kilus diskusijoms dėl A. M. Brazausko paminklo Kaune ir dėl pulkininkui Kaziui Škirpai Vilniuje pakabintos atminimo lentos, kultūros ministras Simonas Kairys teigė, kad tokius klausimus svarstančios istorinės atminties komisijos savivaldybėse turėtų veikti privalomai.

The post Kauno taryba - prieš konservatorių siūlymą steigti Istorinės atminties komisiją appeared first on LAIKMETIS.

Programa

14:00 Partizanų pagerbimas Dukstynos kapinėse (kalbės dr. Vytautas Sinica)

14:45 Partizanų parke naujai pastatyto koplytstulpio-kryžiaus, skirto kardinolui J. Slipyj (skulptorius Rimantas Zinkevičius), pašventinimas

15:00 Šv. Mišios Partizanų parke (vadovaus arkiv. Kęstutis Kėvalas, giedos Šiaulių katedros choras „Džiaugsmas“)

16:00 Prof. Marijos Horyača (Lvovo universitetas) pranešimas „Josyfas Slipyj ir Alfonsas Svarinskas – dvasinės draugystės ir krikščioniško liudijimo totalitarinio persekiojimo sąlygomis pavyzdys“

Organizatoriai

Ukmergės krašto muziejus, Ukmergės kultūros centras, Ukmergės rajono savivaldybė, Ukmergės rajono Vidiškių seniūnas Virgilijus Štaras

Renginio globėjai

Ukmergės rajono meras Darius Varnas, vysk. Jonas Kauneckas, vysk. Eugenijus Bartulis

The post Ukmergės rajone vyks tradicinė laisvės kovotojų atminimo šventė appeared first on LAIKMETIS.