Taip rašo Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas laiške, kuris, gavęs popiežiaus pritarimą, atsako į Ispanijos Meridos arkivyskupo Jose Rodriguezo Carballo prašymą pateikti oficialią Bažnyčios poziciją dėl pamaldumo tradicijos, susiformavusio jo vyskupijos Čandavilos vietovėje, kurioje 1945 m. dviem merginoms, kaip jos teigia, apsireiškusi Švč. M. Marija.

Pamaldumas į Sopulingąją Dievo Motiną  atsirado Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai dvi mergaitės, dešimtmetė Marcelina Barroso Exposito ir septyniolikmetė Afra Brigido Blanco, toje pačioje vietoje, bet skirtingu metu, regėjusios Švenčiausiąją Mergelę. Po tariamų regėjimų abi mergaitės gyveno santūrų gyvenimą, pasišventusios artimo meilės darbams, rūpinosi ligoniais, seneliais ir našlaičiais, taip perduodamos kenčiantiesiems paguodą, kurią jos pačios, kaip tikėjo, buvo gavusios iš Mergelės Marijos.

Pagal gegužės 17 d. Tikėjimo mokymo dikasterijos paskelbtas naujas tariamų antgamtinių reiškinių vertinimo normas, ištyrusi atvejį dikasterija gali paskelbti „nihil obstat“ išvadą, kuri reiškia, kad, nors nepatvirtinamas privačių dvasinių patirčių tikrumas, skelbiama, kad Bažnyčia neprieštarauja jų pagrindu susiformavusiam pamaldumui.

The post Tikėjimo mokymo dikasterija pripažino Ispanijoje kilusį pamaldumą appeared first on LAIKMETIS.

Šį sprendimą patvirtino ir popiežius Paulius VI. Harlemo–Amsterdamo vyskupija, cituodama kardinolo Viktoro Fernandezo pasirašytą komunikatą, taip pat primena savo 2020 metų pareiškimą, kuriame buvo minimas 1974 metų Šventojo Sosto sprendimas, tačiau taip pat pridurta, jog Marija gali būti gerbiama „Tautų Motinos“ titulu, kuris teologiškai nėra klaidingas. Bet, dar kartą pakartojo Amsterdamo vyskupas Johannesas Hendriksas, iš šio titulo pripažinimo neišplaukia pačių regėjimų ir jų antgamtiškumo pripažinimas.

„Mergelės Marijos garbinimas lydėjo Bažnyčios kelią nuo pat pradžių. Marijos šventės pradėtos švęsti jau IV amžiuje: vienose iš jų išaukštinamas Mergelės vaidmuo išganymo istorijoje, kitose švenčiami svarbiausi jos žemiškojo gyvenimo momentai", - yra sakęs popiežius Benediktas XVI.

The post Nepripažintas Marijos regėjimų Amsterdame antgamtiškumas appeared first on LAIKMETIS.

Iš šios Evangelijos ištraukos po ilgos evoliucijos gimė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė. Jau senovėje Bažnyčios tėvai, dažnai komentavę šį tekstą, iš Viešpaties šono tekančiame vandenyje įžvelgdavo krikšto simbolį, o kraujyje – Eucharistijos simbolį. Viduramžių mistikams pervertas Jėzaus šonas leidžia pamatyti Jo širdį, kurioje įsikūnijusi begalinė ir gailestinga Dievo meilė visiems žmonėms. Šv. Bernardas apie tai rašė: „Perverdama šventąjį kūną, ieties geležis man tapo atrakinančiu raktu; ji atskleidė man Viešpaties ketinimą. Jo Širdies paslaptis atrandama atveriant Jo kūną“.

Panašių meditacijų pasitaiko šv. Gertrūdos Helftietės, šv. Kotrynos Sienietės ir šv. Bonaventūro raštuose. Jie pradeda meilės dialogą su nukryžiuotuoju Kristumi ir kontempliuoja Jo žaizdas, ypač pervertą šoną. Jie išreiškia troškimą prisiglausti prie Jėzaus krūtinės, įeiti į Jo širdį kaip į prieglobstį arba atsigerti iš jos kaip iš gyvojo vandens šaltinio.

Būtent šio mistinio dvasingumo perspektyvoje XVII a. antrojoje pusėje ir atsirado Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė. Normandijos kunigas šv. Jonas Eudas pirmą kartą aukojo šios šventės mišias 1672 m. Netrukus prie šio kulto plitimo prisidėjo Paray-le-Monial (Prancūzija) vizitiečių vienuolės šv. Margaritos Marijos Alakok (1675) gauti apreiškimai.

Pamaldumas Jėzaus Širdžiai reiškėsi kaip priešnuodis jansenizmui – rigoristinei erezijai, Dievo gailestingąją meilę ribojusiai apibrėžtu išrinktųjų skaičiumi. Įdomu, kad 1765 m. Lenkijos ir Lietuvos karalystė tapo viena pirmųjų šalių, oficialiai įvedusių Švenčiausiosios Širdies šventę. Lietuvos, Rūpintojėlių ir Kryžių kalno šalies tikintiesiems atverto Jėzaus šono kontempliacija palaikys meilės didžiadvasiškumą ir apsaugos nuo nevilties visuose persekiojimuose ir istorijos išbandymuose.

Siekiant pabrėžti ryšį su nukryžiavimu Didįjį penktadienį, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmė švenčiama penktadienį po antro sekmadienio po Sekminių. Įvairios mišių maldos pilnos aliuzijų į ant kryžiaus mirusio Kristaus šono pervėrimą, tačiau Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie tai skaitomas tik B metais. A metų Mišiose perteikiamas Jėzaus kvietimas, ištartas Evangelijoje pagal Matą (11, 29–30): „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs… Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ C metų Mišiose pateikiamas pasakojimas apie paklydusią ir surastą avį pagal šv. Luko evangeliją (15, 3–7). Taip trejus metus liturgija leidžia kontempliuoti įvairius gailestingosios Viešpaties meilės slėpinio aspektus.

Šv. Faustina Kovalska rašė: „O mano Jėzau, būk man kantrus, ateityje jau būsiu atidesnė; ne savimi remiuosi, bet Tavo malone ir gerumu, kuris man, menkai, yra toks didelis.

Kartą Jėzus leido man pažinti, kad kai Jo prašau intencija, kurios ne kartą manęs prašo kiti, Jis yra visada pasiruošęs suteikti savo malonių, tik sielos ne visada jas priimti. „Mano širdis yra kupina didžiulio gailestingumo sieloms, o ypač vargšams nusidėjėliams. Kad galėtų suprasti, jog esu joms geriausias Tėvas, kad dėl jų iš mano širdies ištryško kraujas ir vanduo kaip iš gailestingumo sklidino šaltinio; dėl jų gyvenu tabernakulyje, kaip gailestingumo Karalius trokštu apdovanoti sielas malonėmis, bet nenori jų priimti. Bent jau tu ateik pas mane kuo dažniau ir imk tas malones, kurių jos nenori priimti, o tuo paguosi mano širdį. O, koks didžiulis yra sielų abejingumas už tiek gerumo, už tiek meilės įrodymų;­ mano širdis persisunkusi vien nedėkingumu, pasaulyje gyvenančių sielų užmarštimi; jos turi laiko viskam, tik neturi laiko ateiti pas mane malonių.

Todėl kreipiuosi į jus, jūs – išrinktosios sielos, ar ir jūs nesuprasite mano širdies meilės? Ir čia mano širdis nusivylė: nerandu visiško atsidavimo mano meilei. Tiek įtarumo, tiek nepasitikėjimo, tiek baimės. Tavo paguodai pasakysiu, kad yra pasaulyje gyvenančių sielų, kurios nuoširdžiai mane myli, jų širdyje būnu su džiaugsmu, bet jų yra nedaug; yra ir vienuolynuose tokių sielų, kurios mano širdį pripildo džiaugsmo, jose yra įspausti mano bruožai, todėl Dangiškasis Tėvas žvelgia į jas ypač meiliai, jomis gėrėsis angelai ir žmonės, jų skaičius yra labai mažas, jos saugo nuo Dangiškojo Tėvo teisingumo ir išprašo gailestingumo pasauliui.

Šių sielų meilė ir auka palaiko pasaulio egzistavimą. Skaudžiausiai mano širdį žeidžia mano labiausiai išrinktų sielų neištikimybė; šios neištikimybės yra ašmenys, kurie perveria mano širdį.“

The post Bažnyčia švenčia Švč. Jėzaus Širdies iškilmę appeared first on LAIKMETIS.

Ankstyvosiomis krikščionybės dienomis Jokūbas keliavo į pagoniškas žemes Romos provincijoje, šiandien žinomoje kaip Ispanija. Jo evangelizavimo pastangos susidūrė su dideliais sunkumais ir sakoma, kad apaštalą apėmė neviltis.

Vieną naktį Jokūbas meldėsi prie Ebro upės krantų netoli miesto, kuris šiandien vadinamas Saragosa. Staiga jį apšvietė didžiulė šviesa. Jokūbas atsiklaupė, žiūrėjo į šviesą, ir tai, ką jis pamatė, buvo neapsakoma. Šviesoje buvo Mergelė Marija, apsupta tūkstančių angelų.

Ji pasakė Jokūbui, kad jis turi ištverti, užtikrindama, kad galiausiai jo darbas Jėzaus labui duos puikių rezultatų ir daugelis atsivers į tikėjimą. Mergelė Marija paprašė pastatyti bažnyčią toje vietoje, kur ji pasirodė ir būtent ten paliko jaspio stulpą. Mergelė Marija taip pat paliko nedidelę savo statulėlę, ant rankų laikančią kūdikėlį Jėzų. Statula sėdėjo ant jaspio stulpo.

Kadangi Švenčiausioji Mergelė vis dar buvo gyva ir gyveno Jeruzalėje – tai buvo iki jos paėmimo į dangų – šis pasirodymas laikomas bilokacijos (buvimo dviejose vietose vienu metu) aktu.

Jokūbas iš karto surinko keletą savo naujų pasekėjų ir nurodytoje vietoje pradėjo koplyčios statybos darbus. Koplyčia yra pirmoji bažnyčia, kada nors skirta Marijai ir šiandien, po daugelio atnaujinimų, žinoma kaip Stulpo Mergelės bazilika. Ji yra tiksliai toje vietoje, kur Dievo Motina pasirodė maždaug prieš 2000 metų.

Jokūbas dalyvavo mažos bažnyčios pašventime ir grįžo į Jeruzalę.

Ironiška, bet jis buvo pirmasis apaštalas, miręs už tikėjimą. 44-aisiais Erodas Agripa liepė Jokūbui nukirsti galvą. Jokūbo mokiniai išvežė jo kūną į Ispaniją, kad būtų galima jį palaidoti. Dievo Motinos paliktą statulą ir stulpą globojo Saragosos žmonės.

Daugybė stebuklų, gaubiančių relikviją, gali patvirtinti jos dangiškąją kilmę. 1936 m., per Ispanijos pilietinį karą, kairiųjų pažiūrų respublikonai subombardavo šventovę, tačiau į bažnyčią pataikiusios bombos taip ir nesprogo. Niekam neleidžiama liesti statulos, išskyrus keturis jos globai paskirtus kunigus ir naujagimius, kuriuos galima pakelti, kad paliestų savo dangiškosios mamos atvaizdą.

Popiežiai nuo seniausių laikų liudijo Dievo Motinos pasirodymo šventovėje autentiškumą. Popiežius Kalikstas III 1456 m. skatino žmones vykti į piligrimines keliones pas Stulpo Mergelę. Netgi buvo pripažintas šventovės įkūrimo stebuklas.

Ryškiausias stebuklas įvyko XVII a. Elgeta Miguelis Pelliceris iš Kalandos miesto negalėjo dirbti dėl amputuotos kojos. Jis nuolat meldėsi šventovėje Švenčiausiosios Motinos pagalbos ir jo koja vėltapo sveika.

Per šimtmečius kilo daug prieštaringų istorijų apie šios šventovės autentiškumą. Popiežius Inocentas III, atsakydamas į Ispanijos kreipimąsi, liepė 12 kardinolų ištirti visus turimus duomenis. Po kelių šimtmečių, 1723 m. rugpjūčio 7 d., Šventoji apeigų kongregacija patvirtino jos autentiškumą. 1730 metais popiežius Klemensas XII leido švęsti Dievo Motinos šventę visoje Ispanijos imperijoje. Galiausiai ji buvo paskelbta ispanų pasaulio globėja. Dievo Motinos stulpo šventė yra spalio 12 d.

Viena paskutinė mintis. Būdamas jaunu seminaristu, šv. Josemaria Escriva kasdien lankydavosi Stulpo Mergelės šventovėje. Jisnuolat prašė Švč. Mergelės patarimo ir galiausiai įkūrė Opus Dei. Nariai kiekvienais metais pagerbia jos šventę.

The post Manoma, kad pirmasis Marijos apsireiškimas buvo bilokacijos aktas appeared first on LAIKMETIS.

Interneto svetainė „Aire de Santa Fe" pranešė, kad tariamas įvykis įvyko birželio 9 d. vakare po šv. Mišių ir palaiminimo už išgydymą.

Pasak pranešimo, viena choro mergaitė pastebėjo, kad Skausmingosios Mergelės statula lieja ašaras ir apie tai pasakė susirinkusiesiems.

Naujienų agentūra teigia, kad Mišias laikę kunigai meldėsi priešais atvaizdą, o beveik 20 tikinčiųjų prisijungė prie maldos.

Reiškinio liudininkai sakė, jog „Sielvartaujančios Mergelės ašaros tekėjo per visą jos veidą, rankas ir juodą apsiaustą", o kunigai patvirtino, kad apsiaustas buvo šlapias.

Pasak vienos iš parapijiečių moterų liudijimo, tai juos giliai sujaudino.

„To, ką patyrėme, niekada nebūtume įsivaizdavusios. Dar ir dabar verkiu nuo praėjusios nakties, kai pastebėjome Mergelės ašaras".

taip visi tapome šios akimirkos, kurią laikau stebuklu, liudininkais.

„Choro mergaitė pastebėjo ašaras, apie tai papasakojo kunigui, šis atėjęs pamatė ir patvirtino tai, ką mergaitė pasakojo, ir taip visi tapome šios akimirkos, kurią laikau stebuklu, liudininkais", - sakė ji.

Arkivyskupas Sergio Fenoy susisiekė su vietos parapijos kunigu, kad šis susipažintų su situacija ir įgyvendintų tokiai situacijai nustatytą protokolą.

Prelatas multimedijos platformai „Aire Digital" paaiškino, kad Bažnyčia „yra nustačiusi procedūrą, kaip ramiai pažvelgti į situaciją".

„Pirmiausia turime [gerbti] mergaitės ir jos šeimos privatumą, nes turime reikalą su nepilnamete, - pažymėjo jis. - Turime būti labai atsargūs: mes, ganytojai, Bažnyčia, taip pat žiniasklaida."

Be to, jis paprašė gerbti įvykio liudininkų, tikinčiųjų patirtį, nes neabejotinai jiems tai padarė įspūdį.

The post Argentinos arkivyskupija: nagrinėsime, ar iš tikrųjų sruvo ašaros iš Sopulingosios Mergelės statulos appeared first on LAIKMETIS.

Kol kas ėra oficialiai nustatyta, kad sesers Vilhelminos palaikai yra nesuirę, taip pat nevyksta joks jos kanonizacijos procesas, kuris Katalikų Bažnyčioje užtrunka daugelį metų.

Pirmadienį seserys planuoja surengti procesiją vienuolyno teritorijoje, o paskui sesers Vilhelminos kūną eksponuoti po stikline vitrina, kad vienuolyne būtų galima sutalpinti daugybę čia šiuo metu palaikų pažiūrėti atvykstančių piligrimų.

Lieka atviras klausimas, ar bus ir kaip bus moksliškai ištirti vienuolės palaikai.

Vyskupijos atstovė spaudai, kad vyskupija nežino jokių konkrečių Bažnyčios gairių, kaip atlikti tokį tyrimą.

Pirmadienį vienuolyne apsilankė vietos ordinaras, Kanzaso ir Džozefo vyskupijos vyskupas Vannas Johnstonas (Vannas Džonstonas), kuris apžiūrėjo sesers Vilhelminos palaikus. Jis dėl susidariusios situacijos bendravo su Bažnyčios valdžia Romoje ir tą pačią dieną paskelbė pareiškimą, kuriame teigė, kad norint atsakyti į „svarbius klausimus", kylančius dėl sesers palaikų būklės, reikia atlikti išsamų tyrimą".

Hiksono-Kleino laidojimo namų Goveryje, Misūrio valstijoje, savininkas, kuris sakė dalyvavęs sesers Vilhelminos laidotuvėse ir išdavęs jos mirties liudijimą, žurnalistams patvirtino, kad sesers kūnas nebuvo balzamuotas, o medinis karstas nebuvo įdėtas į jokį išorinį laidojimo konteinerį.

Kleinas sakė, kad negali suprasti, kaip sesers Vilhelminos nebalzamuotas kūnas gali būti tokios būklės, kokios yra šiuo metu, praėjus ketveriems metams po jos palaidojimo.

Panašią nuostabą išreiškė ir Solt Leik Sityje esančio bendruomenės koledžo programos koordinatorius ir morgo mokslo katedros docentas Deividas Hesas.

„Jei kūnas nebuvo balzamuotas ir po ketverių metų jis vis dar nepažeistas, tai mane šiek tiek glumina, - sakė jis agentūrai CNA. - Manyčiau, kad kūnas bus suiręs, gal ne iki pat kaulų, bet bent jau smarkiai suiręs."

Pranešama, kad sesers Vilhelminos kūnas, kuris buvo eksponuojamas po atviru dangumi, kad piligrimai galėtų jį aplankyti, pastarosiomis dienomis neskleidė jokio nemalonaus kvapo, kaip, pasak mortikų, turėtų būti po ketverių metų.

Viena piligrimė, Peggy Tynan iš Denverio, sakėė, kad gegužės 24 d. melsdamasi prie sesers Vilhelminos kūno ji pajuto „saldų, gėlių kvapą", kuris buvo itin stiprus.

Praėjusį savaitgalį kūną aplankiusi EWTN ACI grupės žurnalistė taip pat nepastebėjo jokio irimo kvapo.

„Kažkaip keista, kad nėra jokio kvapo, jei kūnas nebuvo balzamuotas, ", - sakė ji.

The post Sesers Vilhelminos palaikų mįslė: teigiama, vyksta kažkas ypatingo appeared first on LAIKMETIS.

2023 m. kovo 5 d., baigiantis Mišioms, tėvas Josephas Crowley (Džozefas Kraulis) pranešė, kad eucharistijos patarnautojas, dalydamas komuniją, matė kažką nepaaiškinamo.

„Vienam iš mūsų eucharistijos patarnautojų pritrūko ostijų ir staiga taurėje jų atsirado daugiau. Dievas tiesiog padvigubino save", - emocingai pasakojo jis tikintiesiems.

Jis labai džiaugėsi, kad „Dievas daro tokius dalykus", ir kad tai buvo suvokta bei įvyko tądien.

„Labai galinga, nuostabu, tikra ir sukrečia. Bet taip nutinka, ir tai šiandien įvyko", - sakė jis.

The post JAV kunigas pranešė apie galimą eucharistinį stebuklą Konektikuto bažnyčioje appeared first on LAIKMETIS.

Neapolio Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų katedroje į miesto globėjo šventojo Januarijaus, itališkai vadinamo San Gennaro (San Dženaro), šventę susirinko daugiau kaip 2 000 žmonių. Manoma, kad vyskupas buvo nukankintas per krikščionių persekiojimą, kurį vykdė imperatorius Dioklecianas.

Neapolio arkivyskupas Domenico Battaglia (Domenikas Batalja) Neapolio katedroje laikė ampulę su III a. šventojo kankinio kraujo relikvija ir šūksniais bei plojimais visiems rodė, kad kraujas suskystėjo.

„Šiandien vyskupo Januarijaus kraujo, pralieto už Kristų ir jo brolius, ženklas mums sako, kad gėris, grožis ir teisingumas yra ir visada nugalės", - sakė arkivyskupas.

Neapoliečiai sako, kad kraujo neskystėjimas reiškia karą, badą, ligas ar kitas nelaimes. Paprastai stebuklas įvyksta iki trijų kartų per metus: rugsėjo 19 d., šventojo šventės dieną, pirmąjį gegužės šeštadienį ir gruodžio 16 d., per 1631 m. Vezuvijaus išsiveržimo metines.

Arkivyskupas tęsė: „Štai prasmė šio kraujo, kuris, susivienijęs su Kristaus ir visų laikų ir vietų kankinių pralietu krauju, yra gyvas liudijimas, kad meilė visada nugali."

Homilijoje Neapolio arkivyskupas perspėjo, kad miesto šventojo gerbimas nebūtų sumenkintas iki paprasto prietaringumo.

„Mažai svarbu, mano broliai ir seserys, ar kraujas suskystėja, ar ne; niekada nesumenkinkite šios šventės iki orakulo, su kuriuo reikia pasitarti", - sakė D. Battaglia.

„Patikėkite, iš tiesų Viešpačiu, ko mūsų vyskupas ir kankinys Januarijus mūsų primygtinai prašo, kad kasdien įsipareigotume viską daryti su meile", - pridūrė jis.

D. Battaglia taip pat pabrėžė, kad reikia kovoti su pietų Italijos miesto „mafijos kultūra". Jis teigė, kad „vėžinė Komora, mafijos kultūros blogis, skurdas švietimo srityje ir nedarbas" yra tarsi maras Neapolio jaunimui, dažnai verčiantis jį emigruoti.

Arkivyskupas paragino katalikus prisidėti prie jo pernai Neapolyje pradėto įgyvendinti „švietimo pakto", kurio tikslas - suteikti jaunimui konstruktyvias galimybes, kol jis dar neįsitraukė į organizuotą nusikalstamumą.

„Neapolio gyventojai, jūsų gebėjimas mylėti daro jus nuostabius, o sėmimasis iš meilės šaltinio, kuris yra pats Kristus, gali padaryti jus dar nuostabesnius; nebijokite juo sekti ir šlovinti Viešpatį už tai, ką jis nuveiks jumyse, jūsų mažyliuose, tarp vargšų, dėl tų, kurie sėdi visuomenės paraštėse", - sakė D. Battaglia.

The post Neapolyje suskystėjo šv. Januarijaus kraujas appeared first on LAIKMETIS.

„Noriu, – apreiškimuose šv. Faustinai nurodė Jėzus, – kad per šias devynias dienas vestum sielas prie mano gailestingumo versmės, idant jos pasisemtų jėgų ir atgaivos bei visų malonių, reikalingų gyvenimo sunkumuose, o ypač mirties valandą. Kasdien tu atvesi prie mano širdies vis kitą sielų būrį ir panardinsi jas mano gailestingumo vandenyne, o aš nuvesiu tas sielas į savo Tėvo buveinę. Tu tai darysi šiame gyvenime ir kitame".

The post Didįjį penktadienį prasideda Dievo gailestingumo novena appeared first on LAIKMETIS.