Už sukčiavimu pasibaigusį sandorį 2023 m. gruodį žemesnės instancijos Vatikano teismas nuteisė Mincione penkeriems metams ir šešiems mėnesiams kalėjimo už su šiuo atveju susijusius finansinius nusikaltimus, taip pat nurodė sumokėti 200,5 mln. eurų - vieną didžiausių kada nors Vatikano teismų skirtų finansinių baudų.

Šiame teismo procese kardinolas Angelo Becciu taip pat buvo nuteistas penkerių su puse metų laisvės atėmimo bausme už valstybės lėšų pasisavinimą.

Teismo sprendime teigiama, kad 2011-2018 m. eidamas Valstybės sekretoriaus pavaduotojo pareigas Becciu organizavo nekilnojamojo turto, prabangiame Londono rajone, pirkimą ir tam panaudojo trečdalį Valstybės sekretoriato rezervuotų lėšų: t. y. 190 mln. eurų, kurie Becciu prašymu buvo sumokėti 2013-2014 m.

Ši suma buvo panaudota akcijoms įsigyti per fondą, kuriam vadovavo italų tarpininkas Mincione, jį Vatikano žemesnės instancijos teismas kartu su Becciu taip pat nuteisė už pinigų plovimą, iššvaistymą ir korupciją. 2020 m. birželį Mincione padavė Vatikano valstybės sekretoriatą į Didžiosios Britanijos teismą, o vasario 21 d. jis paskelbė savo sprendimą.

Italijos finansininkas siekė gauti keletą jam palankių teisinių deklaracijų dėl savo veiksmų perkant ir parduodant pastatą Londone, o Mincione įrodinėjo, kad jo elgesys sandorio metu buvo skaidrus ir atitiko sąžiningumo standartus.

Tačiau Didžiosios Britanijos teismas atmetė jo ieškinį, patvirtindamas, kad Vatikanas turėjo pagrindo manyti, jog tapo piktavališkos finansinės schemos auka.

Teismo sprendime teigiama, kad Mincione ir jo bendrovės nuslėpė svarbiausią informaciją ir neteisingai nurodė Londono nekilnojamojo turto vertę, taip padarydamos didelę žalą Vatikanui. Teismas nustatė, kad finansininkas pateikė „nerealius" pareiškimus, išpūtė nekilnojamojo turto vertę ir pasinaudojo Vatikano patirties tokiose investicijose trūkumu.

Britų teismas aiškiai nurodė, kad Vatikano valstybės sekretoriatas buvo apgautas, o tai sutampa su pagrindine Vatikano teismo, anksčiau pripažinusio Mincione kaltu dėl pinigų plovimo, iššvaistymo ir korupcijos.

Pasak „Vatican News" redakcinio straipsnio šia tema, Vatikanui šis sprendimas „turi svarbių pasekmių ne tik Mincione, bet ir būsimoms byloms, susijusioms su Šventojo Sosto finansinėmis operacijomis."

Pasak Vatikano žurnalisto Andrea Tornielli, šis sprendimas „sukuria svarbų precedentą, nes pripažįsta, kad Vatikanas tapo finansinio sukčiavimo auka vienoje iš svarbiausių savo investicijų į nekilnojamąjį turtą".

Pasak Tornielli, nuosprendis patvirtina „Vatikano tribunolo, kuris jau pripažino Mincionę kaltu dėl nusikaltimų, susijusių su apgaulingu Šventojo Sosto lėšų investavimu, išvadas."

The post Britų teismas nustatė, kad Vatikanas buvo apgautas appeared first on LAIKMETIS.

Antiqua et nova („Sena ir nauja“) – 45 puslapių dokumentas buvo paskelbtas Vatikane antradienį, sausio 28 d.

Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos vyriausiasis redaktorius Andrea Tornielli paskelbė komentarą, kuriame apžvelgia pagrindinius dokumente svarstomus dalykus. Komentare visų pirma atkreipiamas dėmesys į tai, kad pats terminas „dirbtinis intelektas“ nelabai tiksliai ar netgi klaidingai apibūdina reiškinį, kuriam apibrėžti jis yra vartojamas.

„Dirbtinis intelektas“ yra ne intelektas, bet instrumentas. Jis vykdo užduotis, atlieka skaičiavimus, o ne mąsto. Todėl klaidinga jam priskirti žmogiškąsias savybes, nes jis tiesų tai logikos-matematikos srities operacijos, kurias atlieka skaičiavimo mašina.

O tai reiškia, kad dirbtinis intelektas neturi nei semantinio tikrovės supratimo, nei intuityvių ir kūrybinių gebėjimų. Jis negali turėti nei moralinio įžvalgumo, nei nesuinteresuoto atvirumo tam, kas yra teisinga, gera ir gražu. Kitaip tariant dirbtinis intelektas neturi to, kas žmogaus intelektą daro tikrai žmogišką.

Žmogaus intelektas iš tiesų yra individualus ir kartu socialinis, racionalus ir kartu jausmingas. Jis veikia per santykius, kuriems tarpininkauja žmogaus asmens kūniškumas. Todėl dirbtinis intelektas turėtų būti suvokiamas tik kaip žmogaus intelektą papildanti priemonė, o ne kaip galimas jo pakaitalas.

dirbtinis intelektas neturi nei semantinio tikrovės supratimo, nei intuityvių ir kūrybinių gebėjimų.

Nepaisant mokslinių tyrimų pažangos ir vis didesnių taikymo galimybių, dirbtinis intelektas ir toliau bus įrankis, neturintis moralinės atsakomybės. Kai tuo tarpu atsakomybę visada turės prisiimti tie, kurie jį naudoja. Dėl šios priežasties dviejų Šventojo Sosto dikasterijų paskelbtame dokumente pabrėžiama tų, kurie naudojasi dirbtiniu intelektu, atsakomybė, kuri turi būti aiškiai suvokiama kiekviename naudojimosi šia priemone etape.

Tikslai, kurių siekiama naudojant dirbtinį intelektą, turi gerbti ir skatinti žmogaus orumą ir bendrąjį gėrį. Pagal pastarąjį kriterijų turi būti vertinamas dirbtinio intelekto naudojimo leistinumas, rašo Andrea Tornielli.

Dokumente Antiqua et nova sakoma, kad dirbtinio intelekto naudojimo vertinimo kriterijai taip pat turi būti susiję su žmogaus pozityvaus santykio su gamtine aplinka skatinimu, konstruktyvių tarpasmeninių ir socialinių ryšių kūrimu, su atsakomybės už bendrąjį gėrį stiprinimu.

Siekiant šių tikslų negalima apsiriboti vien tik duomenų ir žinių kaupimu, bet reikia siekti tikros „širdies išminties“, kad dirbtinio intelekto naudojimas padėtų žmogui iš tikrųjų tapti geresniam. Dokumente minimas ir marginalizacijos ir nelygybės augimo pavojus, kurį gali atnešti žmogaus darbo pakeitimas mašinų darbu.

Kartu su dirbtinio intelekto plėtojimu turi būti plėtojamos ir priemonės, kurios padėtų atpažinti ir demaskuoti dezinformaciją ir klastotes, kuriamas neetiškai naudojant dirbtinį intelektą. Šioje srityje svarbus ne tik specialistų darbas, bet ir informacijos vartotojų apdairumas.

Galiausiai savo apžvalgoje Komunikacijos dikasterijos vyriausiasis redaktorius Andrea Tornielli mini naujame dokumente iškeltą dirbtinio intelekto kaip ginklo naudojimą. Neleistina, kad mašinai būtų patikėtas pasirinkimas atimti ar ne žmogaus gyvybę

The post Dvi Vatikano dikasterijos paskelbė bendrą dokumentą apie dirbtinį intelektą appeared first on LAIKMETIS.

Pasak jo, kalbat apie šį dokumentą, reikia atsiminti esminį žmogaus tikėjimo ir santykio su Kristumi bruožą – malonės veikimo pirmumą.

„Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“, – sako Jėzus.  Perfrazuodamas šiuos žodžius šv. Augustinas tvirtino: „Nemo venit nisi tractus“ – niekas neateina pas Jėzų, jei jis jo į save nepatraukia. Tai ta pati trauka, apie kurią kalbėjo ir Benediktas XVI, primindamas, kad tikėjimo plitimo ištakose visada yra malonės veikimas.

Būtent dėl to Bažnyčios ganytojai negali būti abejingi žmonėms, kurie nuoširdžiai prašo palaiminimo, kad ir kokia būtų jų būklė, istorija ar gyvenimo kelias. Nevalia gesinti rusenančios ugnies širdyse tų žmonių, kurie jaučia, kad jiems reikia gailestingumo ir pagalbos iš aukštybių.

Pasak A. Tornielli, gavęs tokį palaiminimo prašymą iš žmogaus, kurio gyvenimo pasirinkimai prasilenkia su Bažnyčios mokymu, ganytojas turi matyti tarsi plyšį sienoje, mažytį plyšelį, pro kurį jau gali veikti malonė. Todėl jo pirmas rūpestis turėtų būti neuždaryti to mažyčio plyšio, o priimti prašantį žmogų, melsti jam Dievo palaiminimo ir gailestingumo, kad tas žmogus galėtų pradėti suprasti Dievo planą jo gyvenimui.

Pasak A. Tornielli, gavęs tokį palaiminimo prašymą iš žmogaus, kurio gyvenimo pasirinkimai prasilenkia su Bažnyčios mokymu, ganytojas turi matyti tarsi plyšį sienoje, mažytį plyšelį, pro kurį jau gali veikti malonė.

Pasak Vatikano medijų vyriausiojo redaktoriaus, būtent tokia pamatine nuostata remiasi Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija Fiducia supplicans dėl palaiminimų, kuri atveria galimybę laiminti nereguliarias poras, net tos pačios lyties poras, aiškiai nurodant, kad palaiminimas šiuo atveju nereiškia pritarimo jų gyvenimo pasirinkimams, ir pakartojant, kad reikia vengti bet kokių ritualų ar kitų elementų, galinčių bent iš tolo mėgdžioti santuoką.

Deklaracijos kilmė yra evangelinė. Evangelijoje yra daug puslapių, kuriuose pasakojama, kaip Jėzus laužo griežtas religines tradicijas ir nurodymus, tariamą respektabilumą, socialines konvencijas. Savo žodžiais ir veiksmais jis piktina manančiuosius apie save, kad žino visą tiesą, save laikančius tyrais, tuos, kurie iš normų ir taisyklių susikuria skydą, kad atbaidytų, atmestų, užtrenktų duris. Evangelijos puslapiuose matome, kaip Rašto aiškintojai mėgina klastingais klausimais paspęsi Mokytojui pinkles, kaip pasipiktinę murma, matydami jo laisvę ir gailestingumą: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo!“.

Jėzus sutiko nueiti pas Kafarnaumo šimtininką ir pagydyti jo tarną, nesijaudindamas, kad susiteps įeidamas į pagonio namus. Jis leido nusidėjėlei nuplauti jam kojas, nepaisydamas smerkiančių ir niekinančių žvilgsnių. Jis gailestingai pažvelgė į medin įkopusį muitininką Zachiejų, pakalbino jį nereikalaudamas, kad jis prieš tai atsiverstų. Jis nepasmerkė svetimautojos, kuri pagal įstatymą galėjo būti užmėtyta akmenimis, bet nuginklavo bausmę vykdyti pasirengusiųjų rankas, primindamas jiems, kad ir jie yra nusidėjėliai. Jis sakė, kad atėjo ne pas sveikuosius, bet pas sergančiuosius, ir palygino save su ganytoju, kuris ryžtasi palikti 99 avis be priežiūros ir eiti ieškoti vienos pasiklydusios. Jis savo rankomis lietė raupsuotuosius ir juos gydė. Visi šie atstumtieji savo žvilgsniu sutikę jo žvilgsnį jautėsi mylimi, sulaukę gailestingumo be jokių išankstinių sąlygų. Supratę, kad yra mylimi ir kad jiems atleista, jie suvokė, kas jie iš tiesų yra: vargšai nusidėjėliai, kuriems – kaip visiems – reikia atsivertimo ir gailestingumo.

Andrea Tornielli primena popiežiaus Pranciškaus kalbą, 2015 m. pasakytą naujiesiems kardinolams: „Jėzui svarbiausia yra pasiekti ir išgelbėti toli esančius, išgydyti ligonių žaizdas, visus įtraukti į Dievo šeimą. Ir tai kažkodėl kai kam kelia papiktinimą. Tačiau Jėzus tokio papiktinimo nebijo. Jis nepaiso uždarų žmonių, kuriuos piktina netgi gydymas, kuriuos piktina bet koks atsivėrimas, bet koks žingsnis, neatitinkantis jų mąstymo schemų, bet koks švelnumas, neatitinkantis jų įpročių ir ritualinio grynumo“.

Komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius primena, kad Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracijoje, kuria leidžiama laiminti tos pačios lyties poras, taip pat aiškiai pabrėžiama, kad lieka nepakitęs Katalikų Bažnyčios mokymas apie šeimą ir santuoką, kurią gali sudaryti tik vyras ir moteris. Todėl reikia vengti pripažinti santuoka tai, kas nėra santuoka.

Tačiau, žvelgiant iš pastoracinės perspektyvos, nedera užtrenkti durų nereguliariai porai, atėjusiai paprašyti paprasto palaiminimo, galbūt apsilankiusiai šventovėje ar piligriminės kelionės metu.

A. Tornielli primena žydų istoriko ir teologo Claude’o Montefiore įžvalgą: „Kitos religijos kalba žmogų, ieškantį Dievo, o krikščionybė skelbia Dievą, kuris ieško žmogaus... Jėzus moko, kad Dievas nelaukia, kol nusidėjėlis ims atgailauti, bet pirmas eina jo ieškoti, pakviesti jį pas save“.

Neužtrenktos durys, nedidelis palaiminimas gali būti pradžia, galimybė, pagalba, baigia savo komentarą Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius.

The post Nedidelis palaiminimas gali būti pradžia ar galimybė - Šventojo Sosto komunikacijos atstovas appeared first on LAIKMETIS.

A. Tornielli pabrėžė, kad Šventasis Tėvas yra aiškiai pasmerkęs Rusijos vykdomą agresiją.

Popiežius yra vienodai artimas visiems, kas kenčia nuo karo. Anot A. Tornielli, jis visų pirma yra artimas nekaltiems Ukrainos gyventoms, žūstantiems nuo rusų bombų. Pranciškus ne kartą užtarė Ukrainos žmones, kenčiančius dėl neteisingos agresijos.

Rugpjūčio 24 d. popiežiaus pasakyti žodžiai buvo labai stiprūs, sako A. Tornielli.

Pranciškus kalbėjo apie karo beprotybę, įspėdamas, kad jis kelia pavojų visiems, priminė jis.

Pasak Komunikacijos dikasterijos redakcijų direktoriaus, paminėdamas Darjos Duginos mirties dramatiškomis aplinkybėmis epizodą, popiežius norėjo dar kartą pabrėžti, jog niekuo negalima pateisinti žmogaus nužudymo.

Popiežius kalbėjo ganytojo, o ne politiko širdimi, sako A. Tornielli. Jis norėjo išreikšti krikščionišką užuojautą žuvusiems, visiems žuvusiems, ir tikrai nenorėjo įžeisti Ukrainos žmonių, kurie išgyvena karo siaubą.

Tuo tarpu Ukrainos užsienio reikalų ministerija iškvietė apaštališkąjį nuncijų Ukrainoje arkivyskupą Visvaldą Kulboką ir išreiškė nusivylimą dėl popiežiaus Pranciškaus žodžių rugpjūčio 24 d. 

The post Popiežius kalbėjo ganytojo, o ne politiko širdimi, sako A. Tornielli appeared first on LAIKMETIS.

Tuoj pat po ataskaitos paskelbimo buvo pranešta, kad Benediktas XVI, susipažinęs su ataskaita, paaiškins joje minimus su jo vadovavimo arkivyskupijai laikotarpiu susijusius faktus.

Šį antradienį Vatikane buvo paskelbtas vasario 6 d. pasirašytas popiežiaus emerito laiškas. Kaip laiško priedas skelbiama teisininkų parengta pažyma, kuri pateikia su Josepho Ratzingerio vadovavimu arkivyskupijai susijusių ataskaitoje minimų faktų analizę ir paaiškina, kad nė vienu atveju jis nedangstė nepilnamečių išnaudojimu kaltinamų kunigų.

Savo laiške Benediktas XVI visų pirma rašo, kad, nors Miuncheno ir Freizingo arkivyskupijai vadovavo tik mažiau nei penkerius metus, jis jaučia labai artimą ryšį su šia arkivyskupija, kaip ir su savo tėvyne. Jis taip pat reiškia padėką talkininkams, kurie parengė išsamų atsakymą, skirtą ataskaitą parengusiai Miuncheno advokatų kontorai.

Popiežius emeritas savo laiške apgailestauja dėl nesusipratimų sukėlusios klaidos, susijusios su jo dalyvavimu viename 1980 m. vyskupijos vadovybės posėdyje. Ta klaida nebuvo tyčinė, dėl to jį labai įskaudino, kad tas apsirikimas buvo panaudotas siekiant sukelti abejonių jo gera valia ir netgi jį apkaltinti melagyste. Popiežius emeritas rašo, kad jis sulaukė ir daugybės pasitikėjimo užtikrinimų. Jis ypatingai dėkingas už pasitikėjimą, paramą ir maldas, kurių sulaukė iš popiežius Pranciškus.

Popiežius emeritas prisipažįsta, kad jį visada labai jaudina ta akimirka, kai švęsdami Mišias, per kurias Viešpats mums dovanoja savo žodį ir save patį, jų pradžioje išpažįstame savo kaltes ir prašome atleidimo, kai maldaujame, kad Dievas mums atleistų mūsų kaltę, mūsų didžią kaltę, kad būtų mums gailestingas, nes esame kalti, labai kalti.

„Mane guodžia tai, kad Viešpats atleidžia, kad ir kokia didelė būtų mano kaltė. Jis man atleidžia, jei nieko nuo jo neslepiu ir nuoširdžiai noriu keistis“, – rašo Benediktas XVI.

Mane guodžia tai, kad Viešpats atleidžia, kad ir kokia didelė būtų mano kaltė.

„Jau greit man teks stoti prieš didįjį mano gyvenimo Teisėją. Nors, žvelgdamas į savo ilgą gyvenimą, dėl daug ko turiu bijoti, vis dėlto esu laimingas, nes tvirtai tikiu, kad Viešpats yra ne tik teisingas teisėjas, bet ir draugas bei brolis, kuris jau kentėjo dėl mano trūkumų.

Todėl jis, būdamas teisėjas, yra ir mano gynėjas. Artėjant teismo valandai man tampa aišku, kokia malonė yra būti krikščioniu. Būdamas krikščionis pažįstu savo gyvenimo Teisėją, dar labiau – žinau, kad jis yra mano bičiulis, ir galiu drąsiai žengti pro tamsias mirties duris“, - įsitikinęs Benediktas XVI.

Andrea Tornielli: tai bejėgio seno žmogaus žodžiai

Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius Andrea Tornielli (Andreas Tornieljis) išplatino tokį dabartinio popiežiaus emerito laiško komentarą.

„Benediktas XVI, kaip buvo žadėjęs, pagaliau prabilo. Jis prabilo kaip krikščionis. Beveik 95 metų amžiaus krikščionis, artėjantis prie savo ilgo gyvenimo pabaigos, kurio kūnas nusilpęs, balsas silpnas, bet protas šviesus, atsidūrė kaltinimų ir ginčų centre.

Trumpas ir nuoširdus atsakymas kyla iš gilaus tikėjimo. Ratzingeris savo asmeninės ir jaudinančios išpažinties atskaitos tašku pasirinko Mišių atgailos aktą. Kiekvienos Eucharistijos liturgijos pradžioje celebrantas ir tikintieji kartoja: „Esu kaltas, esu labai kaltas“. Tai suvokimas, kad esame nusidėjėliai, todėl mums reikia maldauti gailestingumo ir atleidimo.

Tokia atgailautojo laikysena yra tolima tiek triumfalizmui, laikančiam Bažnyčią žemiška galia, tiek korporatyvistiniam stiliui, susiaurinančiam jos gyvenimą iki organizacijos, struktūros ir strategijos. Tai ir labai toli nuo daugybei žmonių labai būdingo įpročio visada teisti kitus ir jų klaidas, negalvojant apie savąsias.

Būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu Josephas Ratzingeris kovojo su dvasininkų seksualiniais nusikaltimais. Būdamas popiežiumi, jis išleido labai griežtus įstatymus kovai su šiais bjauria votimi.

Po ataskaitos paskelbimo praėjusios dienos jam buvo proga peržvelgti sąžinę ir asmeniškai apmąstyti tai, kas įvyko. Popiežius emeritas sako, kad susitikdamas su išnaudotais asmenimis jis žvelgė į akis nukentėjusiems nuo tos didžios kaltės ir suprato, kad ir mes tampame tos didžiosios kaltės bendrininkais, kai jos nepaisome arba kai jos su reikiamu ryžtu ir atsakomybe nesprendžiame, kaip dažnai atsitiko ir tebeatsitinka.

Jis išsakė gėdą, liūdesį ir paprašė atleidimo už visus nusikaltimus ir klaidas, taip pat ir tas, kurios buvo padarytos jam vykdant atsakingas pareigas ten, kur jis tarnavo, Vokietijoje ir Romoje.

Pats savęs neteisindamas, popiežius emeritas rašo, kad jį slegia požiūris tų, kurie vis dar nuvertina šį reiškinį, kurie miega, kaip miegojo apaštalai Alyvų sode, palikę Jėzų vieną, kai jis meldėsi ir prakaitavo krauju nuodėmės bedugnės akivaizdoje. Popiežius emeritas prašo brolių ir seserų melstis už jį.

Benedikto XVI laiškas – tai žodžiai bejėgio seno žmogaus, kuris jaučia, kad artėja susitikimas su Dievu, kurio vardas yra gailestingumas. Tai žodžiai nuolankaus Viešpaties vynuogyno darbininko, kuris nuoširdžiai prašo atleidimo, neišsisukinėdamas, nebėgdamas nuo problemų konkretumo. Jis kviečia visą Bažnyčią jausti skausmą dėl kraujuojančios nepilnamečių lytinio išnaudojimo žaizdos."

The post Benediktas XVI: labai skaudu, kad apsirikimas buvo panaudotas sukelti abejones mano gera valia appeared first on LAIKMETIS.