Nuo vaikystės žinome maldą: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje“. Mintis apie amžinybę, kaip amžinąjį poilsį, gali nuvilti, tarsi gyvenimas baigtųsi nesibaigiančiu miegu. Tačiau toks suvokimas kyla iš nesusipratimo: mes poilsį suvokiame tik kaip neveiklumą, kai tuo tarpu, pasak Biblijos, ilsėtis reiškia pasiekti pilnatvę, sakė pamokslininkas.

Pats Dievas ilsėjosi, kai Jėzus, miręs ant kryžiaus, buvo paguldytas į kapą. Jis „nužengė į pragarus“. Kristus per šį atilsį slėpiningai veikė, vadavo įkalintus mirusiuosius.

Šiandien mes poilsį dažnai suvokiame kaip prabangą, kurios negalime sau leisti. Gyvename visuomenėje, kuri reikalauja, kad būtume nuolat aktyvūs, nuolat produktyvūs. Kol gyvensime apsėsti rezultatų manijos, niekada nerasime poilsio. Tik tie, kurie pripažįsta savo ribas, pagaliau gali ramiai pailsėti.

Tikrasis poilsis yra ne neveiklumas, o laisvė, sakė tėvas Pasolini. Tai būsena, kai mums nebereikia nieko kitiems įrodinėti, nes leidžiamės apkabinami Dievo meilės. Gerai išgyventi poilsį reiškia rengtis amžinajam gyvenimui, mokytis gyventi be baimės, atsisakyti to, kas nereikalinga, ir pasitikėti, kad Dievas jau veikia mumyse.

Tikrasis poilsis – tai vidinė ramybė, matuojama ne pasiekimais, bet gebėjimu priimti tai, ką mums duoda gyvenimas. Tai ne pasyvumas, o būdas gyventi intensyviau, bet be nerimo. Tai aktyvus pasitikėjimas, kuris padaro mus laisvais ir sugebančiais mylėti.

Tikrasis poilsis yra ne neveiklumas, o laisvė.

Penktadienio rytą per paskutinį gavėnios rekolekcijų susitikimą tėvas Roberto Pasolini apibendrino viską, apie ką buvo kalbėta per visas pastarųjų dienų meditacijas.

Gyvenimas su savo grožiu ir sunkumais kelia mums esminį klausimą: kokia mūsų klajonių šiame pasaulyje prasmė, jei viskam lemta baigtis? Jei neturėtume amžinybės vilties, gyvenimo svoris mus sugniuždytų arba padarytų cinikais.

Kiekvieno žmogaus laukia kūno mirtis, tačiau kiekvieną dieną mumyse vyksta ir vidinis atsinaujinimas. Tai, kas, regis, nyksta, iš tikrųjų turi didesnę paskirtį: Dievas mus sukūrė prisikėlimui. Tai nėra utopinė svajonė, bet į pilnatvę pašauktos egzistencijos logika.

Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo slėpinyje Dievas įgyvendino savo meilės planą. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip Nukryžiuotojo pralaimėjimas, iš tikrųjų yra įrodymas, kad Tėvas nepalieka savo vaikų. Mūsų gyvenimas nėra paliktas atsitiktinumui, bet yra dalis atpirkimo plano, kuris mus padaro mylimais vaikais, skirtais amžinybei. Žengę per mirties slenkstį, esame skirti naujam ir šlovingam gyvenimui. Nors mes tiksliai nežinome, kaip viskas baigsis, tačiau žinome, kad tai, kuo būsime, jau yra mumyse užsimezgę. Mūsų ateitis tik iš dalies yra mums atskleista, tačiau ir tai, ką matome šiandien, yra nuostabu: esame mylimi vaikai, dangaus piliečiai, gyvenantys su Dievu per amžius, baigė paskutinę meditaciją gavėnios rekolekcijoms vadovavęs popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Roberto Pasolini.

The post Tėvas Roberto Pasolini OFM Cap: ilsėtis reiškia pasiekti pilnatvę appeared first on LAIKMETIS.

Labai dažnai asmeniškai man iškildavo šio „atliekamo“ pamaldumo prasmingumo klausimas. Taip pat bendraujant su parapijiečiais nuolat girdėdavau: ką reiškia tam tikrų mirimo sukakčių, datų prisiminimas? Iškildavo klausimas: kokios maldos tradicijos svarbiausios ir iš kur jos kilusios? Jeigu jos ateina iš tolimų praeities laikų, galbūt gilios senovės, ką jos sako man, šiandieniniam modernistinės visuomenės žmogui? Kokia užprašomų šv. Mišių prasmė, ką jos duoda mirusiajam ir mums, besimeldžiantiems bei pasiliekantiems šioje žemiškoje piligrimystėje?

Visų pirma turime atsakyti į klausimą: kodėl reikia melstis už mirusius? Ir tik atsakę į šį klausimą, galėsime pereiti prie būdų analizės („metodų“, „tradicijos“) įvardindami prasmingiausias maldos už mirusiuosius formas.

Kas įvyksta su žmogumi jo mirties akimirką? Biblija mums primena apie žmogaus mirtingumo neišvengiamumą. Primeną faktą, kuris sudaro žmogiškosios prigimties esminį elementą – žmogus yra silpnas ir mirtingas, tačiau jam suteikta dovana dalyvauti Dievo amžinybėje. Kas yra žmogus? Žmogus yra Dievo kūrinys, esantis kūno ir dvasios vienybėje. Kaip filosofai sako, po mirties fakto mes jau nebegalime kalbėti apie žmogų, kaipo apie žmogų, nes jis praranda savosios prigimties esybę – buvimą kūno ir dvasios vienybėje.

Todėl apie mirusį kalbame sakydami: Jono, Aldonos dvasia (siela). Kūnas pagarbiai palaidojamas užkasant į žemę arba kremavus kūną urna patalpinama kolumbariume (arba kape), o dvasia tą pačią mirties akimirką keliauja į Dievo teismą. Tą akimirką duodama apyskaitą už visą žemišką gyvenimo kelionę. Kaip mus moko Katalikų Bažnyčios Katekizmas, žmogaus dvasia po Dievo teismo patenka į trejopą būseną: dangų, skaistyklą arba pragarą.

Į pragarą keliauja tokia dvasia, kuri aiškiai šiame gyvenime išreiškė savo norą gyventi be Dievo. Ir toks amžinas nuosprendis laukia ten – pragare. Būti be Dievo. Kaip J. Ratzingeris savo veikaluose yra sakęs: pragaro būsena yra tarsi stovėjimas prie veidrodžio tą pačią akimirką regint tobulą savo gyvenimo paveikslą ir faktinį paveikslą. O nuolatinė kančia kyla iš žinojimo, kad galėjai pasinaudoti ir pasiekti „gražiausią“ savo gyvenimo versiją, tačiau to nepadarei ir jau per vėlu ką nors pakeisti. Laukia nuolatinė kančia visą amžinybę. Būsena, kurios jau nebegalima pakeisti.

Į dangų keliauja tų teisiųjų dvasios, kuriems pavyko “tobulai” eiti Dievo nurodytu keliu ir kasdienybėje siekti šventumo. Tų žmonių dvasia, kurie kasdien, kiekvieną savo gyvenimo akimirką stengėsi gyventi pagal Dievo ir artimo meilės įstatymą.

Skaistyklos būsenoje atsiduria tų žmonių dvasia, kurie čia, žemėje, stengėsi, tačiau jiems galbūt nepavyko kiek tai įmanoma gyventi vykdant Dievo valią. Taip pat tie, kuriems ne visada sekėsi pildyti Dievo valią, o gal ir ne visada dėjo pakankamai pastangų, kad siektų šventumo... Jų laukia apsivalymo, nutyrinimo kelias , kurį vadiname skaistyklos būsena. Šių žmonių dvasios gyvena viltimi, kad pasibaigus “nutyrinimo laikui”, jos bus priimtos į dangaus malonės būseną. Tačiau čia slepiasi niuansas. Tokių žmonių sielos nebegali įtakoti savo amžinojo likimo. Jie yra reikalingi mūsų – gyvųjų – maldų, kuriomis mes galime padėti “greičiau” įveikti tą nutyrinimo ir apsivalymo laiką. Tam mes turime tris priemones: 1) atlaidų malonę; 2) šv. Mišių už mirusius aukojamą auką; 3) kasdienę maldą už mirusiuosius.

Atlaidus pagal Romos Katalikų Bažnyčios nustatytą tvarką galima pelnyti tam nustatytomis dienomis, kada išpildome įprastines sąlygas atlaidams gauti (atlaidai – atsiteisimo už nuodėmes “sutrumpinimas” arba galutinis nuteisinimas). T.y., kada būname atlikę išpažintį ir esame neprisirišę prie sunkių ir lengvų nuodėmių, dalyvaujame šv. Mišiose, priimame šv. Komuniją ir sukalbame maldas, nustatytas tiems konkretiems atlaidams gauti. Jeigu tai pavyksta įvykdyti tobulai – galime pelnyti visuotinius atlaidus, jeigu netobulai – gauname dalinius atlaidus, kuriuos galime paskirti vienam kuriam nors savo mirusiajam (šį procesą vadiname besimeldžiančiojo intencijos sužadinimu, t.y., aiškiu ir konkrečiu įvardinimu, kam skiriama ši malonės dovana).

Šv. Mišių už mirusius aukojamą auką dovanojame savo mirusiesiems kas kartą, kada užprašome šv. Mišias, kurių metų įvardinamas konkretus mirusysis arba konkretūs mirusieji, už kuriuos aukojama ši šv. Mišių auka. Prisimindami, kad šv. Mišios yra Kristaus atpirkimo aukos sudabartinimas nekruvinuoju būdu, t.y., jog ta auka dar kartą atnašaujama kiekvienose šv. Mišiose, suvokiame, jog konkrečiose šv. Mišiose prašoma, kad mūsų mirusiųjų sielos būtų atperkamos Jėzaus Kristaus atperkamuoju veiksmu, kurį Jo paliepimu kartojame kiekvieną kartą švęsdami eucharistinį susitikimą su Dievu – kuriančiu, atperkančiu, pašventinančiu.

Dvasiškai labiausiai nuopelningos yra šios maldos formos: atlaidai ir šv. Mišios. Tačiau neturėtume sumenkinti mūsų asmeninės kasdienės maldos už mirusius, kuri skirta ne tik prašyti išlaisvinimo iš skaistyklos būsenos, tačiau kuri taip pat padeda mums neprarasti bendrystės ir artumo su mūsų mirusiaisiais (įvairiausių maldų galime rasti liturginiame maldyne). Juk tikėjimo išpažinime kas kartą kartojame – tikiu gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą! Kaip jis vyksta? Ogi būtent tą akimirką kada meldžiamės. Jie – iš amžinybės, o mes – čia! Susilieja mūsų širdys… Prašom to paties: Dievo artumo amžinybėje ir kasdieniame gyvenime. Tas pats širdžių plakimas. Tas pats troškimas.

šv. Mišiose prašoma, kad mūsų mirusiųjų sielos būtų atperkamos Jėzaus Kristaus atperkamuoju veiksmu, kurį Jo paliepimu kartojame kiekvieną kartą švęsdami eucharistinį susitikimą su Dievu – kuriančiu, atperkančiu, pašventinančiu.

Kada mes savo artimiesiems išprašysime dangaus malonės, jie jau galės melsti už mus, prašydami mums, gyviesiems, reikalingų Dievo malonių. Tikriausiai, jeigu už mirusius nesimeldžiame, jie tai suvokia kaip meilės stoką. Užmiršome. Jie mums nebesvarbūs. Kaip liaudyje sakoma – kada dingo iš akių, dingo ir iš širdies… Reikia manyti, jog tokia būsena žeidžia mūsų santykį su mirusiaisiais ir, žinoma, nepadedame sumažinti jų atsiteisimo skaistykloje laiko.

Trokšdami gėrio savo mirusiesiems nuo pat pirmųjų amžių krikščionys melsdavosi šv. Mišiose ir šią eucharistinę maldą už mirusiuosius mes suvokiame kaip Bažnyčios tradicijos lobyną, kuris per amžius lydi katalikus ir padeda artintis prie Dievo bei gyventi jo malonėje.

Ką sako Bažnyčios tradicija?

Tą akimirką, kada krikščionių bendruomenė susirenka artimesnei bendrystei su Viešpačiu, ji maldos metu prašo, kad galėtų turėti galimybę gyventi bendrystėje taip pat su savo mirusiais artimaisiais. Iš tiesų, liturgijoje patiriamas būsimas ir laukiamas amžinasis gyvenimas, tarsi būtume dangiškojoje Jeruzalėje, Viešpaties, šventųjų ir visų Dievo per krikštą ar troškimo krikštą suvienytų žmonių akivaizdoje. Liturgijoje laukiame bendrystės, kuri bus pilna, kai Dievas bus viskas visame kame. Būtent todėl labai gražu ir tikslinga prisiminti velionį šv. Mišiose.

Liaudiškasis pamaldumas vystėsi „užfiksuodamas“ momentus, kuriuos laikė reikšmingais meldžiantis už mirusiuosius šv. Mišių metu. Paprastai mirusieji prisimenami praėjus 9 dienoms ir 30 dienų po mirties ar laidotuvių šv. Mišių. Šie laikotarpiai taip pat labai svarbūs gedint savo mirusiųjų artimųjų, norint „išgedėti“. Laidotuvių metu paprastai mus supa daug žmonių, kurie gedi mirusiojo ir padeda mums organizuoti laidotuves. Tačiau po laidotuvių visi grįžta į savo darbus ir šeima dažnai jaučiasi vieniša, pasimetusi ir tuščia. Susirinkti bendrai maldai po 9 dienų – tarsi pasakymas, kad mes niekur nedingome, kad velionis nėra užmirštas. Susitikimas po 30 dienų šv. Mišiose suteikia galimybę įsitikinti, kaip sekasi labiausiai su gedėjimu susijusiems žmonėms: tai laikas pasiteirauti, ar ko nors reikia ir ar žmogus/žmonės randa naują pusiausvyrą.

Yra šeimų, kurios iki pirmųjų mirties metinių susirenka mirusiojo prisiminti šv. Mišiose kas mėnesį. Žinoma, po mirties metinių teisinga prisiminti mirusįjį kartą per metus mirties metinių dieną, gimimo dangui dieną. Toks maldingumas padeda išlaikyti dėkingumo jausmą tiems, kurie buvo anksčiau už mus.

Šv. Mišios 9 dieną (devintinės) ir 30 dieną (trisdešimtinės) po žmogaus mirties

Kaip jau minėjome, ne visos žmonių sielos iš karto po mirties keliauja į dangų. Be galo svarbu melsti, kad amžinybėje mano mirusysis galėtų regėti Dievo veidą ir būti laimingas (pgl. Žyd 12, 14). Iš kur pas mus atsirado tradicija susirinkti šv. Mišioms 9 dieną po mirties?

Pirmykštėje krikščionių bendruomenėje žmogus dažniausiai buvo laidojamas savo mirties dieną. Buvo tradicija melstis už mirusįjį trečiąją dieną po mirties, taip išreiškiant viltį, kad ir mirusiojo kūnas bus prikeltas amžinajam gyvenimui laikų pabaigoje ir septintąją dieną po mirties, prisimenant, kad Dievas septintąją dieną po pasaulio sukūrimo ilsėjosi. O čia dabar ilsėsis mūsų brolio ar sesers kūnas.

Mes čia susirenkame prašydami amžinojo poilsio iškeliavusiajam. Dar IV amžiuje šventasis Ambroziejus laidodamas savo brolį sakė: „Dabar grįžkime prie kapo septintą dieną, kuris yra būsimo poilsio simbolis.“ Iš čia kilo ir devintinių ir trisdešimtinių tradicija. Trečią dieną krikščionys melsdavosi už mirusiuosius ją tapatindami su Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių trečiąją dieną po mirties, o septintąją dieną – švęsdavo kaip Viešpaties dieną – sekmadienį. Sekma-diena buvimo su Viešpačiu.

Jau daug vėlesniais laikais įvairiose valstybėse šios tradicijos transformavosi į mūsų mentalitetui ir kultūrinei aplinkai artimesnes mirusiųjų prisiminimo formas, kurias vadiname liaudiškuoju pamaldumu, turinčiu gilias Bažnytines tradicijas. Lietuvoje dažniausiai žmogus laidojamas trečiąją dieną po mirties – kuri mums tampa simboliniu susivienijimu su Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų trečiąją dieną. Na, o po laidotuvių skaičiuojama septintoji – Viešpaties diena, kuri pagal kalendorių  yra 9 kalendorinė diena po mirties.

Taip kaip buvo buriamasi trečiąją ir devintąją dieną po mirties, taip šiandieniniai žmonės buriasi 9 ir 30 dienomis atminti savo mirusiųjų.

Žinoma, būna įvairiai su dienų skaičiavimu, įvairios gyvenimo aplinkybės ir reali galimybė ateiti į šv. Mišias įvairuoja. Tad tikrai nieko tokio, jeigu paslenkame šias dienas į vieną ar kitą pusę. Svarbu, kad prisimename, svarbu, kad meldžiamės.

Ar būtina užrašyti mirusiųjų vardus pas kunigą per šv. Mišias kad perskaitytų? Bažnyčia moko, kad kiekvienos šv. Mišios yra visų pirma visuotinė Jėzaus Kristaus auka už visus ir visiems laikams. Tačiau jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių būta tradicijos ant diptichų – specialių lentelių užrašyti savo mirusiųjų vardus, už kuriuos prašai maldos jiems linkėdamas Dievo gailestingumo. Visa bendruomenė noriai, o kartu ir su įsipareigojimu už tuos asmenis meldžiasi. Kunigas perskaito užrašytus artimųjų vardus ir paragina visą bendruomenę melstis už juos. Iš to matyti, kad nuo seno Eucharistijos šventimas buvo tas įvykis, kurio dėka buvo prisimenami broliai ir seserys kaip tikrai esantys, kurie neabejotinai buvo suvienyti į bendruomenę šventųjų bendrystės galia. Garsiai juos įvardijus, jie tampa esantys „čia“ ir gyvais bendruomenės veikime.

Už kokį asmenį galima užprašyti laidotuvių ir kitų minėjimų šv. Mišias?

Dėl šv. Mišių laidotuvių proga visada rekomenduotina pasitarti su savo parapijos klebonu ar kunigu. Paprastai šios šv. Mišios aukojamos už pakrikštytąjį asmenį. Kaip elgtis, jeigu žmogus buvo krikštytas, o jo vaikai netiki Dievu? Tokiu atveju reiktų išlaikyti pagarbą pakrikštytajam ir išpildyti visa, kas yra būdinga jo priklausymo bendruomenės atsisveikinimo liturgijai.

Taigi, jeigu nesu tikintis – reiktų palaidoti žmogų pagal jo religinius įsitikinimus, pilnai paminint ir pakviečiant jį pažinojusius maldai. Tokiu būdu bus išlaikoma derama pagarba mirusiesiems ir jų įsitikinimams. Nes kiekvienas, kuris per krikštą tapo bendruomenės nariu, turi teisę ir po mirties būti palydėtas į amžinybę taip, kaip jo bendruomenei tai yra būdinga.

The post Kun. dr. Andrius Vaitkevičius. Mišių užprašymo už mirusius katalikiška tradicija appeared first on LAIKMETIS.

Evangelijoje pagal Matą pasakojama, kaip Jėzus, prieš žengdamas į dangų, paliepė mokiniams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20). Tai pasakęs Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių.

Jėzaus Žengimo į dangų šventė primena kelis labai svarbius dalykus. Dangus, į kurį įžengė Jėzus, yra skirtas ir mums. Jėzus kentėjo ir mirė ant kryžiaus dėl to, kad mes pasiektume laimingą amžinąjį gyvenimą.

Per televiziją turėjome galimybę stebėti didingą Anglijos karaliaus Karolio III vainikavimo iškilmę. Tai tik silpnas vaizdas, kas laukia mūsų amžinybėje, kur mus pasitiks ne tik prieš mus iškeliavusieji mūsų artimieji bei draugai, bet ir pats Jėzus, dangaus ir žemės Karalius. Tuomet būsime apvainikuoti ne deimantais išpuošta karūna, bet amžinojo gyvenimo džiaugsmu ir garbe.

Jėzaus Žengimas į dangų primena mums patikėtą misiją – plėsti Dievo karalystę pasaulyje. Ši misija yra skirta ne tik apaštalų įpėdiniams, bet ir visiems Dievo tautos nariams. Šią misiją vykdome, kai meldžiamės vieni už kitus, kai savo kilniu gyvenimu liudijame, jog mums yra brangus Evangelijos žodis, teikiantis viltį nueiti tenai, kur nuėjo mirtį nugalėję Kristus.

Tikėjimas į amžinąjį gyvenimą iš esmės keičia žmogaus gyvenimą. Vienaip gyvenime elgsis žmogus, mąstantis, jog su mirtimi viskas baigiasi, kitaip elgsis tas, kuris turi amžinojo gyvenimo viltį. Šitai labai akivaizdžiai matome dabartiniame žmonių gyvenime. Vieni bando iš šio gyvenimo išplėšti bet kokią naudą ir mėgautis praeinančiais malonumais, o kiti geba ne tik dorai gyventi, bet ir pasiaukojamai tarnauti silpnesniems žmonėms, nes žino, kad tai darydami tarnauja pačiam Kristui.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais Romos imperijoje buvo nužudyti milijonai Kristaus išpažinėjų; žmonės turėjo drąsos prisiimti kančią ir mirtį, nes giliai tikėjo Viešpaties žodžiais apie jų laukiantį amžinąjį gyvenimą.

Šiuo metu mes esame apsupti sekuliarios kultūros, žmonių dėmesį kreipiančios tik į laikinuosius dalykus. Televizija ir internetas mus maitina žiniomis, kaip gerai įsikurti šiame pasaulyje, o minčiai apie amžinybę nepalieka vietos. Ypač sunku susiorientuoti, kas gyvenime yra svarbiausia, jauniems žmonėms, todėl gresia pavojus plaukti pasroviui su minia žmonių, nemąstančių apie amžinybę.

Apaštalas Paulius meldė Dievą suteikti žmonėms išminties pažinti amžinybės viltį, į kurią yra pašaukti (žr. Ef 1, 17–18). Melskimės ir mes vieni už kitus, kad ši viltis gaivintų ir mūsų gyvenimą.Kristaus Žengimo į dangų šventė kviečia mus pamąstyti, ar mes nuosekliai laikomės Evangelijos žodžio, rodančio kelią aukštyn, kur nuėjo mirtį nugalėjęs mūsų Viešpats.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Esu su jumis per visas dienas“ appeared first on LAIKMETIS.

Tik rytoj mama pasakys, kad viskas dėl vyriškumo, su miestelio chuliganėliais išdaužyti bažnyčios vitražiniai langai, nors jau tuoj tuoj Velykos, šratais iš ragatkių į pačius viršutinius - ir kas dabar pasieks ir pakeis – žioji tik juodos skylės, ir į bažnyčią prilįs žvirblių ir tų pasipūtusių tinginių balandžių, juk jei pakviečia, priima vyresni ir eini su visais, ir negali pasirodyti ne kaip vyras.

Gyvenam chruščiovkėj, antras namas nuo universalinės, du kambariukai ir niekur nepabūsi vienas – kai nueinu į miegamąjį, tetė stovi prie lango į kiemą, virš kurio vasarą kregždės lipdys savo lizdus ir rytais atsibudęs girdėsiu jų šeimyninį kirksėjimą, ir manęs jis negirdi, žiūri pro stiklą į dykynę, keturaukštis dar nepradėtas statyti ir matyti tik raudonų plytų malkinė ir obelis, ir mūsų lysvė, kur mama sodins pomidorus, ir jo veidu upeliais lėtai slenka ašaros.

Po to išeina į Didijį kambarį, po to ir iš namų, pro langą į Baltąją bažnyčią matau, kaip vedasi brolį į tą pusę, pro „Žvaigždės“ kino teatrą apsilupusiu tinku, o tolumoj matyt baltas Sporto mokyklos mūras ir didžiuliai šventoriaus medžiai, visada pilni varnų, ir sugrįžta gal po valandos, ir brolis iki mirties niekada nesakys, ką jie kalbėjo, ir mes visi niekada apie tai nekalbėjom, ir jų veidai yra išsigiedriję, o akys pilnos šviesos.

Mūsų bobutė labai sena ir bažnyčion nebenueina, o mašinos mes neturim, lėtai lėtai vaikščioja po namus pasiramstydama lazda riestu galu, ruda ir papuošta ornamentais su užrašu SIGULDA, todėl margučių daužyt dar negalima, reikia laukti, kol virtuvėj viena meldžiasi ir tyliai tyliai gieda savo giesmes, kurių numeriai būna jos bažnyčioj ant sienų, kur nėra jokių paveikslų ir skulptūrų, tik kryžius ir šviesa, sena evangelikė reformatė nuo okuojančio Papilio, kur „mano karvė“ sako „mono korva“.

Jos knygos ir giesmynai seni, šriftas kai kuriose gotiškas ir man nesuprantamas, vienos lapai net geltoni, beveik palaidai sudėti tarp nutrintų viršelių, kampą palenktum – lūžtų kaip čypsas, kurių tada nežinojom pasaulyje esant – baigusi ateina, užsirišusi iš vakaro išskalbtą ir išlygintą baltą, išeiginę su melsvu ornamentu kampuose skarelę, ir jos veidas pilnas šviesos, ir jau galim su broliu daužti savo margučius, ir tetė sukčiauja, atkišdamas tuščiąjį galą, kad mes nugalėtume, ir šviesa lėtai užlieja mūsų kambarį.

Tas laikas išėjo, gimusi 1883 metais ir prinokusi spaudos draudimo laikais, tas knygas ji paprašė turėti ir po mirties, ir mama įdėjo, liko mums tik Bostone leista Biblija ir Naujasis Testamentas, „1874 m. Berlynas. Rastais išspaustas prie Trowitzsch ir Sunaus,“, kurį jaunystėj skaičiau visą, pasibraukdamas pieštuku ir rašydamas pastabas paraštėse, ir laikas vėl prasiverdavo, ir išgirsdavau kaimo pirkios tylą, laikrodžio su atsvarais tiksėjimą, romius gyvulių garsus už lango ir iš toli atslenkantį varpo gaudimą, ir štai vėl sugrįžta sielos šiluma ant vaiko galvos, jos rankos raukšlėtos, su didelėm dėmėm, akys išblukę ir geros, ir dabar turiu tą knygą, nors vieno lapo trūksta, ir šią dieną būtinai atsiverčiu, ir laikas, mano šeimos gyvenimas, mano Tėvynės ir Žmonių Šviesa sugrįžta:

PSALMAS CL

1.Alleluja.
Laupsinkit Poną Dievą jo šventinyčioje; laupsinkit jį stiprybėje jo macies!
2.Laupsinkit jį jo darbuose; laupsinkit jį didėje jo šlovėje!
3.Laupsinkit jį trūbomis; laupsinkit jį psaltėrais ir ant arpų!
4.Laupsinkit jį būbnais ir šokinėjimu; laupsinkit jį strunomis ir vamzdžeis!
5.Laupsinkit jį skambančeis cimbalais; laupsinkit jį geray skambančeis cimbalais!
6. Vislab, kas Dvasę tur, laupsink Poną Dievą! Alleluja!

The post Algimantas Rusteika. Pasaulio Šviesa sugrįžo appeared first on LAIKMETIS.

"Mūsų brangus brolis Viešpatyje, tėvas Gerard de Martel, po sunkios ligos kovo 31 dienos rytą užmigo Viešpatyje Palendrių švento Benedikto vienuolyne. Jis gimė 1940 metų lapkričio 18 dieną, davė įžadus 1965 metų sausio 6 d., o įšventintas į kunigus 1971 rugpjūčio 8 d.

Tėvelio Žėraro laidotuvės bus Didįjį penktadienį (balandžio 2 d.) 12 val. gedulingos šv. Mišios ir pamaldos bus aukojamos Palendrių šv. Benedikto vienuolyno bažnyčioje balandžio 12 d. (pirmadienį) 10 val. Kviečiame jungtis malda, o jei bus galimybė dalyvauti laidotuvėse ar šv. Mišių aukoje".

Tėvas Žėraras žmones drąsino pasitikėti Dievo meile ir nieko nebijoti. Jis ne vienam dvasininkui ir pasauliečiui buvo dvasios tėvas bei patarėjas.

Pavyzdžiui, buvęs Seimo narys Povilas Urbšys apie benediktiną vienuolį liudijo: "Pirmojo susitikimo metu išklausęs mane, jis tiesiog į rankas įdavė rožinį. Iš pradžių reikėjo pastangų, kad rožinio malda prigytų manyje, paskui po truputėlį ji pradėjo skleistis mano dvasioje ir pajutau realią jos jėgą".

Panašių liudijimų apie šio vienuolio išskirtinę asmenybę, sielos skvarbumą ir išmintį gali pateikti ne vienas tikintysis, patyręs asmeninį santykį su juo.

Tėvo Žėraro paskutinę kelionę palydėkime savo užtarimo malda.

The post Į Tėvo namus iškeliavo Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno tėvas Žėraras appeared first on LAIKMETIS.