O. E. Paliečiate bei gilinatės į tokias temas kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Adelės Dirsytės asmenybė. Kodėl toks pasirinkimas?

D. G. Mintis parašyti knygą apie Adelę Dirsytę kilo labai seniai, kai keliavau į Vorkutą ir su ekspedicijos grupe sustojome netoli Vorkutos tundroje, tiksliau Čumoje, ten 1947 m. buvo ištremta Adelė. Gal pirma mintis buvo apie knygą suaugusiems – apie įkvepiančią vienos moters pasaulietės, mokytojos, ateitininkės biografiją. Bet 2021 m. sulaukiau netikėto Bažnyčios kronikos fondo direktorės D. Adomaitienės skambučio, ji mane pakvietė sukurti „kažką“ vaikams apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Šis pakvietimas nukrito nuobodžiame pandemijos kontekste, todėl iškart sutikau. Paskui to „kažko“ idėją išrutuliojome kartu su dailininke Jūrate. Gimė knyga vaikams, o dabar jau pradėjome ir knygų apie neginkluotą pasipriešinimą seriją.

J. T.-K: Man Adelės Dirsytės istorija pasirodė ir asmeniškai aktuali, kadangi mano tėvai tuo laikotarpiu buvo šiuose lageriuose. Taip atgijo vaizdiniai, kuriuos pasakojo mama ir tėtis. Įdomu buvo žiūrėti s. Danguolės darytas šiandienos Vorkutos nuotraukas. Tačiau tuo metu pradėjome rengti knygą skirtą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai. Taigi, supratome, kad po Kronikos tikrai ruošime knygą apie A. Dirsytę. Ėmiau galvoti apie knygos stilių – yra istorinių nuotraukų, bet nenorėjau, kad knyga būtų vien piešta arba, tarkim, fotografijų albumas. Norėjau įdomumo, patrauklumo ypač jaunimo akims.

O. E. kodėl būtent knygos vaikams?

D. G. Esu dirbusi žurnalo jauniems „Lux“ redaktore, vėliau – sielovadoje, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje dėsčiau tikybą. Vaikų ir paauglių pasaulis man pažįstamas ir įdomus. Esu įsitikinusi, kad vaikai supranta daug daugiau, negu mes manome, o jų vertybinis pagrindas, įsitikinimai taip pat formuojasi vaikystėje ir paauglystėje. Vaikams patinka herojai, jiems reikia idealų, įkvepiančių pavyzdžių, „supermenų“.

Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo istorija yra pilna superherojų, o jų žygdarbiai ir nuotykiai gniaužia kvapą. Šias tikras istorijas reikia skubėti surinkti ir užrašyti, nes jie jau yra „iškeliaujanti“ karta, bet gali tapti įkvėpimu ateinančioms kartoms. Dažnai sakau, jog šios knygos yra skirtos šeimai. Jas gali skaityti vieni vaikai ir istorija bus suprantama, skaitant kartu su suaugusiais gali gimti pokalbis apie tėvų, senelių vaikystę, pasidalinimas tarp kartų. Jaunesniems tėvams, Nepriklausomybės kartos žmonėms, tai gali būti irgi istorijos atradimas kartu su vaikais.

J. T.-K. Vaikai ir jaunimas – mūsų ateitis. Privalome jiems palikti informaciją, vaizdinius, su kuriais mes, karta, kuri vienokiu ar kitokiu būdu prisilietė prie istorijos dalies, kurią išgyveno mūsų tėvai.

O. E. Didvyrių – užmirštų, ar menamų yra ne vienas, tačiau įdomus jūsų pasirinkimas - kodėl būtent ji – iš Šėtos apylinkių kilusi mergaitė?

D. G: Pirmą kartą į Šėtą apžiūrėti vietovių atvažiavau 2018 m., susiradau jos gimtinę Aukštuosiuose Kapliuose, apžiūrėjau Šėtos bažnyčią. Bet į tikrą ekspediciją kartu su Jūrate ir Konstantinu leidomės tik praėjusią vasarą, kai jau kryptingai rinkome medžiagą knygai. Mane ji žavi kaip atsidavusi mokytoja, kuri laišką dukterėčiai pasirašydavo „vaikų draugė“. Taip pat įkvepianti yra jos ištikimybė ir ištvermė Magadane.

J. T.-K. Man Adelė labai jautri ir tuo pačiu tvirta asmenybė. Atrodo visai paprasta kaimo mergaitė, siekianti žinių, mokslo, kokių Lietuvoje pilna. Svajojanti apie keliones, pamatyti pasaulį. Taip ji pamatė pasaulį tik ne savo noru o per prievartą ir kančią. Jos pasaulis tikrai ne malonumų kupimas, o kančios, prievartos. Žiūrint į žemėlapį, kuris pateiktas ir knygelėje, matyti kaip toli ji buvo prievarta išvežta. Ir kokia ji stipri tiek iškentėjusi.

O. E. Kaip manote, kuo Adelė Dirsytė galėtų įkvėpti šiandienos jaunimą?

D. G: Šiandieniniame karo Ukrainoje kontekste ne tik jaunimą, bet visus mus ji gali įkvėpti  savo be kompromisine laikysena tremtyje, giliu tikėjimu ir atsidavimu Dievui. Sunkiomis sąlygomis ji rūpinosi kitais. Pavyzdžiui, mane labai jaudina istorija, kai Adelė būdama Magadane izoliatoriuje, tai yra kalėjimo ligoninėje, grįžtančiai į Lietuvą draugei nori perduoti siuntinuką varganų dovanėlių, kad ji nuvežtų giminaičiams į Lietuvą. Adelė nėra mums tolima, mes turime jos nuotraukas, laiškus. Prieš kelis metus man dar teko susitikti ir kartu su ja kalėjusiomis gimnazistėmis. Jos visos teigė, kad Adelė buvo paprasta ir kartu ypatinga moteris.

J. T.-K: Išties, šiandienos karo fone Adelė yra itin aktuali asmenybė. Stiprybė ir meilė jai padėjo nepasiduoti iki galo, neišduoti savęs, savo įsitikinimų. Ji buvo ne tik mokytoja, bet ir jaunimo globėja. Tokia išliko iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Ji – pavyzdys jauniems mokytojams, įkvepianti būti ne tik mokytojais savo dalyko, bet būti jaunimo globėjais.

O. E. Šiluvoje balandžio 13 d. susitinkame knygos apie Adelę Dirsyte pristatyme. O kas toliau? Galbūt Jūsų mintyse jau gimsta nauja tema naujai knygai?

D. G: Sakyčiau, kad jau pagavome pagreitį. Šiuo metu dirbame nebe prie atskirų knygelių, bet prie serijos „Perskaitęs duok kitam“ ir trečioji knyga bus apie Šiluvą. Tai yra knyga iš dviejų dalių: apie senąją Šiluvos istoriją, Mergelės Marijos Apsireiškimą, paslėptą skrynią, bažnyčių statymus. O paskui – apie Eucharistijos bičiulių organizuotas piligrimines keliones į Šiluvą Sovietmečiu. Labai tikimės šią knygelę išleisti 2023 m. Šilinėms.

Kviečiame drauge jungtis į akciją „Šiluvoje skaitome“.

Knygos „Adelė. Slapta vaikų draugė“ pristatymas įvyks balandžio 13 d. 14 val. Šiluvos piligrimų centre.

The post Didvyriai Lietuvoje: Adelės Dirsytės istorija appeared first on LAIKMETIS.