Trečiadienio rytą susitikęs su piligrimais iš įvairių pasaulio šalių popiežius Pranciškus skaitė paskutinę pastarųjų mėnesių bendrųjų audiencijų katechezių ciklo apie Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje dalį.
Popiežius priminė, kad visas katechezių ciklas buvo pavadintas „Dvasia ir sužadėtinė. Šventoji Dvasia veda Dievo tautą pas Jėzų – mūsų viltį“. Šiame pavadinime skamba viena iš paskutinių Biblijos eilučių – Apreiškimo Jonui knygos paskutinės pastraipos žodžiai: „Dvasia ir sužadėtinė kviečia: ateik!“ (Apr 22, 17). Tai žodžiai, kuriais kreipiamasi į prisikėlusį Kristų.
Pranciškus priminė, kad ir šv. Paulius, ir apaštalų laikų tekstas Didache liudija, kad per pirmųjų krikščionių liturginius susirinkimus aramėjų kalba skambėjo šauksmas „Maràna tha!“, reiškiantis „Ateik, Viešpatie!“. Šie žodžiai reiškė karštą Viešpaties šlovingo sugrįžimo troškimą. Šis šauksmas ir juo išreikštas lūkestis Bažnyčioje niekada neišblėso.
Tačiau, tęsė Pranciškus, Kristaus sugrįžimo laikų pabaigoje laukimą lydėjo ir troškimas, kad Kristus nuolat ateitų į konkretų dabartinį keliaujančios Bažnyčios gyvenimą. Būtent apie tokį atėjimą Bažnyčia visų pirma galvoja, kai, Šventosios Dvasios įkvėpta, šaukia Jėzui: „Ateik!“. Ilgainiui įvyko tam tikras Bažnyčios lūpose skambančio maldavimo „Ateik!“ prasmė pokytis. Šis maldavimas skiriamas ne tik Kristui, bet ir Šventajai Dvasiai.
Šventoji Dvasia yra vėjas, pučiantis į bures, stumiantis į priekį per istorijos jūrą, kaip praeityje, taip ir šiandien.
„Ateik, Dvasia Kūrėja“ sakome Veni Creator himne. „Ateik, Šventoji Dvasia“, Veni Sancte Spiritus, sakome Sekminių sekvencijoje, kaip ir daugelyje kitų maldų. Iš tiesų, po Kristaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų būtent per Šventąją Dvasią Kristus yra ir veikia Bažnyčioje.
Šventoji Dvasia yra nuolat trykštantis krikščioniškosios vilties šaltinis. Jei Bažnyčią lyginame su laivu, sakė popiežius, tai Šventoji Dvasia yra vėjas, pučiantis į bures, stumiantis į priekį per istorijos jūrą, kaip praeityje, taip ir šiandien.
Šia prasme, sakė Pranciškus, krikščioniškoji viltis nėra tuščias žodis ar mūsų miglotas noras, kad viskas būtų gerai. Krikščioniškoji viltis neapgauna, nes remiasi Dievo ištikimybe savo pažadams. Viltis vadinama dieviškąja dorybe, nes Dievo Dvasia ją išlieja mūsų širdyse ir Dievas yra jos garantas.
Viltis nėra pasyvi dorybė, kuri tik laukia, kol kas nors įvyks. Krikščionis negali tenkintis tik vilties turėjimu, bet jis turi ją skleisti, būti vilties sėjėjas. Tai gražiausia dovana, kurią Bažnyčia gali suteikti visai žmonijai, ypač šiais laikais, sakė Pranciškus ir priminė apaštalo Petro žodžius, skirtus pirmiesiems krikščionims: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai.“ (1 Pt 3, 15–16).
Tai labai svarbu, nes žmones įtikins ne tiek argumentų stiprumas, kiek meilė, kurią mokame į juos įdėti. Tai pirmoji ir veiksmingiausia evangelizacijos forma.
