Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo homilija, pasakyta birželio 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant Šv. Jono Krikštytojo gimimą.
Brangūs broliai ir seserys,
šiandien didžiõs iškilmės diena Katalikų Bažnyčioje visame pasaulyje, o ypač Kauno arkivyskupijoje, kai drauge švenčiame mūsų dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimą! Tai gera proga padėkoti Dievui už suteiktas gausias malones Kauno arkivyskupijos tikinčiųjų bendruomenei. O malonių gavome daug!
Pirmiausia, tai Šv. Jono Krikštytojo, Dievo malonių pranašo, paliktas pavyzdys. Apie jį Viešpats Jėzus kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11). Likus lygiai pusei metų iki Kalėdų, mes švenčiame Jo Gimimo iškilmę taip liturgijoje pabrėždami ypatingą Jo ryšį su Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpiniu.
Jis drąsiai paskelbė, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas, ilgai lauktas Viešpaties Pateptasis. Apie jį šis didis pranašas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio“ (Mk 1, 7). Jėzuje atpažinęs „Dievo avinėlį“, kuris ateina sunaikinti pasaulio nuodėmių, Jonas Krikštytojas rodo į Viešpatį ir kviečia Jo besąlygiškai klausyti.
Taip išsipildo Šventosios Dvasios įkvėpto jo tėvo Zacharijo žodžiai „Tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo“ (Lk 1, 76–77).
Tėvas ir motina jam suteikė Viešpaties angelo nurodytą Jono vardą, kuris reiškia „Viešpats suteikia malonę“. Iš tiesų, šv. Jono Krikštytojo gyvenimas tapo malone daugeliui, kurie ėjo krikštytis Jordano upėje ir pasiklausyti jo drąsiai skelbiamo tiesos žodžio.
Jo pavyzdys yra malonė ir mums, gyvenantiems šiandien sekuliaraus pasaulio kontekste, kai dairomės tvirtų tiesos liudytojų, nebijančių ištarti aiškų ir tiesų tikėjimo žodį.
Iš meilės Viešpačiui Jonas Krikštytojas tapo tiesos kankiniu. Nepabūgęs akistatos su to krašto valdžios pareigūnu Erodu ir ištaręs jam: „nevalia tau gyventi su brolio žmona“ (Mk 6, 18), sulaukė mirties bausmės, tačiau tiesos žodžio neišsižadėjo. Jo drąsos liudijimas ir šiandien skamba labai įkvepiančiai.
Mes, dabartinio pasaulio Kristaus tikintieji, kunigai, vienuoliai, vienuolės bei pasauliečiai, esame kviečiami tapti Dievo malonių nešėjais mūsų mylimai Tėvynei. Šv. Jono Krikštytojo pavyzdžiu turime su meile rodyti į Kristų gyvenimo prasmės išalkusiems mūsų tėvynainiams ir drąsiai skelbti Jo žodį. O jis ne visada patogus. Juk turime nepabūgti šiandien tarti: nevalia atimti gyvybės negimusiam kūdikiui, nevalia keisti šeimos sampratos, nevalia varžyti tikėjimo ir sąžinės laisvės. Tai gali mums kainuoti draugų atsitraukimą, pavadinimą homofobais ar modernumo priešais, „nesuvokiančiais“, kad viską visuomenėje turėtų tvarkyti tolerancija.
Juk turime nepabūgti šiandien tarti: nevalia atimti gyvybės negimusiam kūdikiui, nevalia keisti šeimos sampratos, nevalia varžyti tikėjimo ir sąžinės laisvės.
Todėl mus ypač drąsina šv. Jono Krikštytojo pavyzdys ir jo paraginimas: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių“ (Lk 3). O vaisių duoda tas, kas myli „visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu“ (Lk 10, 27). Protu ir širdimi Jėzus kvietė pažinti tiesą, kuri daro ir patį žmogų, ir valstybę laisvą bei nepriklausomą (plg. Jn. 8, 32).
Nežiūrint, kad neretai žmogaus gyvenimas, o ir pati apreikšta Viešpaties tiesa patenka į audringą skirtingų nuomonių jūrą, vis dėlto iš naujo turime išgirsti Jėzaus žodžius, skirtus išsigandusiems apaštalams ir mums: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ (Mt 8, 26). Kad viskas įmanoma Dievui ir Jo malonei, mums rodo ir šv. Jono Krikštytojo gimimas, kurio, būdami jau vyresnio amžiaus, sulaukė jo tėvai Zacharijas ir Elžbietą. Tą rodo ir Bažnyčios istorija, kurioje skleidžiasi ypatingi Dievo palankumo ir pagalbos ženklai.
Tai mums šiais metais priminė gausūs Kauno arkivyskupijos ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios jubiliejai bei sukaktys. Šių metų Velykose, balandžio 4 d., prisiminėme prieš 95-erius metus 1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI apaštališkąja konstitucija litunorum gente (liet. „Lietuvių tauta“) paskelbtą savarankiškos Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą. Iki tol buvusi Žemaičių vyskupija buvo suskirstyta į metropolinę Kauno arkivyskupiją ir sufraganines Panevėžio, Telšių, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijas.
XIX a. antroje pusėje carinės valdžios įvykdytas Žemaičių vyskupijos centro ir paties vyskupo Motiejaus Valančiaus, to Žemaičių Didžiojo, kurio gimimo 220-ąsias metines šiemet minime, perkėlimas į Kauną lėmė ir kitą svarbią sukaktį. 1921 m. Žemaičių vyskupija šventė 500 metų jubiliejų, o šiemet sukanka jau 600 metų, kai 1421 m. rugsėjo 11 d. popiežius Martynas V savo bule mirabilis deus (liet. „Nuostabusis Dievas“) apgynė Žemaitiją nuo Vokiečių ordino įtakos ir priėmė ją į savo tėvišką globą.
1921 metais, taigi lygiai prieš 100 metų, tuometinė Žemaičių katedra Kaune gavo bazilikos titulo garbę. Tų metų balandžio 26 dieną popiežius Benediktas XV savo bule išreiškė dėmesį mūsų kraštui ir jo tikinčiųjų palaikymą, suteikdamas Kauno katedrai mažosios bazilikos titulą. Besikuriančiai nepriklausomai Lietuvai ir Bažnyčiai joje tai buvo ypatinga Šventojo Sosto dovana ir parama.
Prie šių iškilių progų daug pasidarbavo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, kurio 150 metų gimimo jubiliejų šiemet taip pat švenčiame. Jis Kauno katedroje 1918 m. gruodžio 1-ąją priėmė vyskupo šventimus, o po mirties 1927 m. kuriam laikui čia buvo palaidotas.
Pal. Jurgis Matulaitis ypatingai nusipelnė Kauno arkivyskupijai ir visai Lietuvai, Bažnyčios ir valstybės santykių normalizavimui. Jis parengė Lietuvos bažnytinės provincijos sutvarkymo projektą bei pristatė jį Romoje popiežiui Pijui XI. Kaune jis rengė ir vadinamąjį konkordatą – tarpvalstybinę sutartį tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos.
Šiemet minime ir kitų Kauno arkivyskupijos ganytojų jubiliejus bei progas. Prieš 30 metų, 1991-ųjų gegužės 19 d., Kauno arkikatedroje vyskupu buvo konsekruotas mūsų kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Be to, šiemet yra lygiai 25-eri metai, kai Eminencija 1996 metais gegužės 19 dieną buvo paskirtas Kauno arkivyskupu.
Taip pat nuoširdžiai sveikiname ir arkivyskupą Lionginą Virbalą SJ, švenčiantį 30 metų kunigystės bei artėjantį amžiaus jubiliejų šių metų liepos 6 dieną. Sveikiname ir 50 metų kunigystės jubiliejų minintį prelatą Vytautą Steponą Vaičiūną OFS, kurio gyvenimas artimai susijęs su Kauno arkikatedra. Dėkojame gerajam Dievui už mūsų mylimų ganytojų tarnystę ir gyvenimo dovaną Bažnyčiai!
Dievo malones primena Bažnyčios istoriniai įvykiai, žmonių gyvenimai, o ir dabartinis laikas, kuris, kaip žinome, yra pandemijos iššūkio metas, bet ir naujų pastoracinių pastangų proga. Šiuo laiku arkivyskupijoje turėjome keisti įvairius planus ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių skelbti Dievo žodį naudojantis moderniomis technologijomis. Turėjome progą pažvelgti į šiandienos galimybes, padedančias pasiekti žmones jų namuose.
Džiaugiamės, kad Kauno arkivyskupijoje šiemet startavo nuotolinis Šventojo Rašto skaitymo ir pažinimo būdas, kuriuo kasdien skaitytojai gauna studijų medžiagą. Vyko nuotolinės Advento ir Gavėnios rekolekcijos, kuriose tuo pat metu buvo galima dalyvauti ir realiai, ir virtualiai.
Popiežiaus Pranciškaus paskelbtų Šventojo Juozapo bei Šeimos-Amoris laetitia – Meilės džiaugsmo metų progomis vyksta nuotoliniai kursai vyrams, šeimoms, sužadėtiniams ir visiems, kurie nori sustiprinti savo tikėjimą. Tęsėme praėjusiais metais pradėtą pokalbių ciklą Šiluvoje „Marija – Didžioji piligrimė,“ o mėnesio 13 dienomis čia rengiame katechezių ciklą prieš šv. Mišias.
Džiaugiamės, kad Šiluva atgyja naujais gyvosios piligrimystės maršrutais. Jie vaizdingais keliais veda link Dievo Motinos šventovės, kurioje piligrimų priėmimu ir sielovada šiemet pradėjo rūpintis naujai įkurtas Šiluvos piligrimų centras.
Nors virtualios šv. Mišių, konferencijų ir įvairių renginių transliacijos atvėrė labai plačias dalyvių jungimosi galimybes, bet kartu iškėlė ir rimtų klausimų apie tai, kaip tai paveiks realius susitikimus, ypač Mišių šventimo praktiką. Todėl baigiantis pandemijai turėsime ieškoti išmintingo naujųjų medijų naudojimo būdo, kuris nestabdytų noro susitikti, patirti bendrystę, o ypač švęsti Eucharistiją renkantis melstis bažnyčioje.
Šiandien, naujų iššūkių akivaizdoje, ypač ryškiai pastebima stipriai sumenkusi drąsa rinktis kunigiškojo ar pašvęstojo gyvenimo kelią. Matome, kad jauniems žmonėms nelengva atsiliepti, nes dabartinio pasaulio kultūra nėra draugiška tokiam žingsniui. Todėl reikalinga ypatinga Dievo pagalba.
Naudodamasis šia proga, kviečiu Jus visus į Kauno arkivyskupijos Maldos už pašaukimus mėnesį. Nuo šiandien, birželio 24 d. iki liepos 25 d., kai pagerbsime Švč. Mergelės Marijos tėvus šventuosius Joakimą ir Oną, po kiekvienų šventų Mišių prašau melstis malda, prasidedančia žodžiais: „Viešpatie Jėzau, Tu sakei: Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ Ją rasite šiai progai parengtoje skrajutėje.
Šiandien, naujų iššūkių akivaizdoje, ypač ryškiai pastebima stipriai sumenkusi drąsa rinktis kunigiškojo ar pašvęstojo gyvenimo kelią.
Taip pat labai noriu Kauno arkivyskupijos tikinčiuosius pakviesti drąsiai atsiliepti į taip reikalingas pasauliečių apaštalavimo tarnystes mūsų parapijose ir dekanatuose. Šiais metais aktyviai ieškome galinčių vesti suaugusiųjų katechezės užsiėmimus, sužadėtinių kursus, burti šeimas parapijose į šeimos palaikymo programas.
Ieškome jaunimo vadovų, kurie mylėdami jaunus žmones galėtų jiems dovanoti savo laiką ir išmintį. Taip pat kviečiame galinčius organizuoti labai svarbias CARITO tarnystes parapijose buriant įvairaus amžiaus savanorius, lankant vienišus parapijų narius, bendradarbiaujant su vietos savivaldybėmis įvairiuose socialiniuose projektuose. Juk krikščionys istorijoje visada buvo atpažįstami visuomenėje kaip mylintys artimą konkrečia pagalba.
O tokios dosnios tarnystės ir pasišventimo pavyzdys yra mūsų broliai ir seserys iš arkivyskupijos parapijų, už kuriuos ypač dėkojame gerajam Dievui šiandien, Šv. Jono Krikštytojo dieną pagal mūsų gražią arkivyskupijos tradiciją. Ačiū Jums, brangieji, už Jūsų tikėjimo, gyvenimo ir liudijimo dovaną tai didelei jūsų parapijų ir mūsų arkivyskupijos šeimai, kuri didžiuojasi Jus turėdama savo nariais! Viešpaties prašome šimteriopų Dangaus malonių Jums ir Jūsų šeimoms!
Ačiū ir visiems mūsų broliams ir seserims, kurie tarnaujate mūsų parapijų bendruomenėse, arkivyskupijos pastoraciniuose centruose bei kurijos darbe taip rodydami meilę Kristui!
Neišvengėme ir vienišumo patirties, gal buvo ištikę ir liūdesio bei nusiminimo momentai, kad laikas eina nenaudingai, o mūsų gyvenimas stokoja prasmės.
Ačiū Jums, brangūs broliai kunigai, vienuoliai ir mielos seserys vienuolės. Šis nelengvas pandemijos laikas tapo tikru iššūkiu, kai negalėjome įprastu būdu tarnauti mums pavestiesiems. Neišvengėme ir vienišumo patirties, gal buvo ištikę ir liūdesio bei nusiminimo momentai, kad laikas eina nenaudingai, o mūsų gyvenimas stokoja prasmės.
Vis dėlto čia turime guostis mums paliktais apaštalo Pauliaus žodžiais, užrašytais Laiške romiečiams: „Žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28). Tad ir šis laikas slėpiningu būdu yra malonės laikas, kurio prasmę galbūt tik vėliau atrasime.
Būkit pasveikinti, brangūs broliai ir seserys, Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmės proga! Tegul Viešpats, kuris suteikia malonių Jį mylintiems, dovanoja mūsų širdims atgaivą, drąsą liudyti tiesą ir taisyti Viešpačiui kelią!
