Pirmą kartą pasirodžiusi VIII a. keltų šalyje, Visų Šventųjų iškilmė greitai paplito visuose Vakaruose. Baigiantis liturginiams metams, ant žiemos slenksčio Bažnyčia mums pristato šlovės regėjimą, kviesdama gyventi atgimimo po mirties viltimi. Taip mes galime įsisąmoninti savo solidarumą su įžengusiais į amžinąją palaimą.
Šiandien su dideliu džiaugsmu švenčiame Visus Šventuosius, oficialiai pripažintus ir kanonizuotus, bet taip pat ir tuos, kurie aiškiai baigė savo gyvenimą, pasiekę šventumo būvį. Mes tikime, kad visi jie, „patys būdami ramūs dėl savo laimės“, užtaria mus ir „rūpinasi mūsų išganymu“. Kiekvienas šventasis intensyviai regi Dievą ir patiria jo meilę. Visi kartu jie sudaro „amžinąją Jeruzalę“, karalystę, atvertą gyvenantiems pagal palaiminimus. Tai dangiškojo miesto, į kurį ir mes einame per savo gyvenimą šiame pasaulyje, piliečiai.
Šventųjų, mūsų brolių ir seserų, laimė kyla iš Dievo, ir kiekviename jų unikaliu būdu atsikartoja jo paveikslas. Minėdami juos, „garbiname nuostabųjį Dievą, vieną Šventą tarp visų šventųjų“. Visi išgelbėti Kristaus, visi gimę iš atverto Jo šono.
Todėl tobuliausia šventųjų bendravimo vieta yra Eucharistija. Kaip tik čia galime nuolankiai prašyti Dievo malonės, „kuri mus nuo šito žemės keleivių stalo tobulos Jo meilės takais nuvestų į dangiškosios Tėvynės puotą“.
Lapkričio 1 d. pamaldos bažnyčiose vyksta sekmadienio tvarka.
Vakaro pamaldose pradedamas maldos už mirusiuosius aštuondienis.
