Ketvirtadienį, savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Viešpats Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos kaip jo Kančios ir Prisikėlimo atminimo. Kiekvieną Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia kasmet mini šią pirmąją Eucharistiją vakaro Mišiomis, o po jų rengiama procesija arba Švenčiausiojo Sakramento iškilmingas perkėlimas. Vis dėlto šis šventimas, žymintis Velykų Tridienio pradžią, yra tik pirmas žingsnis dramatiškame kelyje, kuriame mums skirta iš eilės išgyventi Jėzaus Kančios, mirties ir Prisikėlimo tarpsnius.
Švenčiausiojo Sakramento iškilmėje (dažnai keliamoje į sekmadienį, tačiau tradiciškai švenčiamoje ketvirtadienį, siekiant pabrėžti jos ryšį su Didžiuoju ketvirtadieniu) liturgijoje grįžtama prie Viešpaties įsteigtos Eucharistijos įvykio. Tačiau šį kartą mes kviečiami ramiai susikaupę kontempliuoti ir adoruoti nuolat esantį Jėzų, tikėjimu galimą suvokti duonos ir vyno, konsekruojamų per šventąsias Mišias, pavidalais. Švenčiausiojo Sakramento procesijos šios šventės proga taip pat įgalina krikščionis iškilmingai, džiaugsmingai ir viešai paliudyti šventojoje Eucharistijoje esantį Viešpatį.
Tikėjimas tikru Jėzaus buvimu Eucharistijoje tvirtai pagrįstas Evangelijoje ir visada buvo Bažnyčios tikėjimo dalis. Per Mišias visada garbintas Eucharistijoje esantis Jėzus. V a. pradžioje šv. Augustinas sakė: „Niekas tenevalgo šio kūno, prieš tai jo nepagarbinęs.“ Tačiau jo epochoje ir ilgai po to krikščionys dar neturėjo papročio melstis priešais Švenčiausiąjį Sakramentą ir adoruoti jį ne Mišių metu.
Vis dėlto nuo pat pradžių saugota ligoniams nešama Eucharistija, pagal paprotį dedama į brangias dėžutes ir laikoma išpuoštose vietose. Kristaus Kūno šventė ir išplėtotas Švenčiausiojo Sakramento kultas atsirado tik ankstyvaisiais viduramžiais, iš dalies kaip liaudies reakcija prieš vieną teologą racionalistą, neigusį mokymą apie tikrą Jėzaus buvimą Eucharistijoje. 1208 m. vienuolė Julijona iš Mont-Cornillon patyrė regėjimą, kuriame Kristus paprašė jos įsteigti kasmetinę šventę Altoriaus sakramento garbei. Šiek tiek paabejojusi, bažnytinė vadovybė palankiai priėmė šį apreiškimą. 1264 m. popiežius Urbonas IV oficialiai įsteigė Viešpaties Kūno iškilmę ir jai skyrė ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės sekmadienio. Mišių ir valandų liturgijos tekstus šiai šventei sukūrė šv. Tomas Akvinietis. Ilga sekvencija Lauda Sion – „Nuo saulėtojo Siono…“, giedama su „Aleliuja“, yra tikras Eucharistijos teologijos visetas, perteiktas poezija ir baigiamas nuostabia garbinimo ir prašymo malda.
Švenčiausiojo Sakramento šventės įsteigimas davė impulsą dideliam eucharistinio pamaldumo sąjūdžiui, išsiplėtojusiam vėlesniaisiais amžiais ir šiandien įtrauktam į Bažnyčios paveldą. Šis pamaldumas pasireiškia eucharistinėmis procesijomis Kristaus Kūno ir Kraujo šventės metu ir ypač įvairiomis viešomis bei asmeninėmis adoracijos maldų priešais Švenčiausiąjį Sakramentą formomis. Šis paprastai laikomas tabernakulyje, tačiau iškilmingesnėmis progomis išstatomas ir pagerbiamas ant altoriaus, kad paskatintų didesnį pamaldumą ir intensyvesnes maldas.
Po sekmadienių ir didžiųjų švenčių Mišparų Švenčiausiasis Sakramentas tradiciškai išstatomas ir juo palaiminama. Tam tikrose vietose ir tam tikromis progomis išstatyto Švenčiausiojo Sakramento adoracija gali tęstis valandas ir net ištisas dienas bei naktis, organizuotai tikinčiųjų grupei pakaitomis adoruojant ir laiduojant nepaliaujamąją adoraciją.
Eucharistinės adoracijos svarba
Popiežius Benediktas XVI rašė: „Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita, kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris kaip toks yra Bažnyčios didžiausias adoracijos aktas, padarinys. Priimti Eucharistiją reiškia adoruoti tą, kurį priimame; būtent taip, tik taip tampame viena su juo ir tam tikru būdu iš anksto paragaujame dangiškosios liturgijos grožio. Adoracijos aktas ne šv. Mišių metu pratęsia bei sustiprina tai, kas padaryta pačiame liturginiame šventime“ (Sacramentum caritatis, 66).
Popiežius tęsia: „Tiktai adoruodami galime subrandinti gilų ir tikrą priėmimą. Ir būtent šiame asmeniškiausiame susitikimo su Viešpačiu akte tada taip pat bręsta Eucharistijoje glūdinti socialinė misija, kuria norima sugriauti ne tik Viešpatį ir mus, bet mus pačius vienus nuo kitų skiriančias sienas“ (ten pat).
Šitaip krikščionys raginami dažnai lankyti Jėzų eucharistiniais pavidalais. Toks Viešpaties buvimas primena, jog hebrajai, vargstantys dykumoje po išėjimo iš Egipto, buvo vedami ir stiprinami Viešpaties buvimo Susitikimo palapinėje. Bažnyčiose ir katedrose vieta, kurioje laikoma Eucharistija, turi būti matoma ir lengvai atpažįstama. Erdvė arba koplyčia, kurioje laikomos Eucharistijos atsargos, turi skatinti asmeninei ir tyliai eucharistinei adoracijai palankią nuotaiką. Uolus Švenčiausiojo Sakramento lankymas padeda lengviau įsitvirtinti kontempliatyviajame gyvenime.
Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta (Edita Štein), rašė: „Ir Žodis tapo kūnu.“ Šie žodžiai tapo tiesa Betliejaus tvartelyje. Tačiau jie išsipildė dar ir kita forma: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 54). Išganytojas žino, kad esame ir liksime tik žmonės, kasdien kovojantys su savo silpnybėmis, todėl jis dievišku būdu iš tikrųjų ateina padėti mūsų žmogiškumui. Kaip žemiškajam kūnui reikia kasdienės duonos, ir mūsų dieviškajam gyvenimui reikalingas nuolatinis maistas. „Štai gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (plg. Jn 6, 51). Tas, kuriam ta duona tampa kasdieniu maistu, kasdien patiria Kalėdų slėpinio išsipildymą, Žodžio įsikūnijimą.
Tai iš tiesų yra tikriausias kelias, – kad galėtume nuolat išlaikyti vienybę su Dievu, su kiekviena diena vis tvirčiau ir giliau įaugti į mistinį Kristaus kūną. Žinau, kad daugeliui tai atrodys pernelyg radikalus reikalavimas. Praktiškai daugeliui pradedančiųjų tai reiškia viso gyvenimo pertvarkymą, tiek išorinio, tiek vidinio. Bet taip ir turi būti! Sukurti gyvenime erdvės eucharistiniam Išganytojui, kad Jis mūsų gyvenimą perkeistų į savąjį: argi tai per didelis reikalavimas? Juk surandame laiko daugybei tuščių dalykų: skaitinėti menkavertes knygas, žurnalus ir laikraščius, sėdėti kavinėse, kone valandas praplepėti gatvėje – visa tai „prasiblaškymui“, kuriam iššvaistoma daug laiko ir jėgų. Argi iš tiesų negalime paskirti vienos ryto valandėlės, kurią, užuot blaškęsi, susikauptume, užuot švaistę jėgas, sukauptume jų tinkamai nugyventi dieną?
Tačiau, aišku, vienos valandos neužtenka. Reikia taip gyventi, kad vis galėtum sugrįžti prie maldos. Nebegalima ištižti, kad ir retkarčiais. Negalima išvengti vertinimo tų, su kuriais kasdien susiduri. Net jei ir nė žodis nepratariamas, gali nujausti kitų požiūrį į tave. Tuomet bandai prisitaikyti prie savo aplinkos, o jei tai nepavyksta, buvimas kartu virsta kančia. Taip yra ir kasdien bendraujant su Išganytoju. Vis labiau įstengi pajusti, kas Jam patinka, kas nepatinka. Jeigu iki šiol buvai daugmaž patenkintas savimi, dabar tai pasikeis. Surasi daug to, kas yra bloga, ir sieksi, kiek tik jėgos leis, tai pakeisti. Atrasi ir tokių dalykų, kurie nebus nei gražūs, nei geri, tačiau juos bus labai sunku pakeisti. Taip pamažu tapsi labai mažas ir nusižeminęs, kantriai ir atlaidžiai žiūrintis į krislą kito akyje, nes turėsi rūpestį pašalinti rąstą iš savosios.”
