Buvo pavasaris, šilta ir saulėta Dangun Žengimo diena, pati gegužės pabaiga. Alyvos jau buvo beveik nužydėjusios, o ant vaismedžių matėsi nedidukai obuoliai ir kriaušės. Sėdėjau ant suoliuko sode su tėvu Tichonu.
– Kokia palaima! – pratarė jis. – Šilumėlė… Belieka gyventi ir džiaugtis. Kas praktikuoja Jėzaus maldą, to sieloje visada pavasaris. Jis, kaip tikras keliauninkas, prie nieko neprisiriša, negyvena nei praeitimi, nei ateitimi. Ir mes turime nukreipti savo žvilgsnį į šią dieną, į dabartį, ir už viską dėkoti Dievui. Nes viskas praeina.
Antai mano dangiškasis globėjas, Tichonas Zadonskis, rašė: „Viskas gyvenime tartum tekantis vanduo: buvau vaikas, našlaitis, kentėjau nepriteklių, – praėjo; kadangi buvau neturtėlis, mokykloje iš manęs tyčiojosi, – ir tai praėjo; puikiai baigiau seminariją, tapau dėstytoju, mane pradėjo gerbti, – tai irgi praėjo; tapau didelio vienuolyno viršininku, seminarijos rektoriumi, prieš mane pradėjo regzti intrigas, – viskas praėjo; tapau arkivyskupu – daug gero ir blogo teko išvysti; važinėjau karieta, lankydavausi dvare, prieš mane keliaklupsčiaudavo, – ir tai nuėjo į užmarštį; išėjau į pensiją, apniko ligos, nustūmė mane šalin, – viskas praėjo; dabar jau senatvė, greit ir amžinas poilsis“.
Toks tad mūsų gyvenimas.
Aš pats gimiau neturtingoje šeimoje, tačiau mokiausi brangioje mokykloje, tapau gvardiečiu, tarnavau dvare, mėgavausi gyvenimu, – tas laikas praėjo. Karo akademijoje pradėjo nesisekti, vedžiau išsiskyrusią moterį, įsivėliau į visokias intrigas, padavė mane į teismą, sielvartas po sielvarto, – bet ir tai praėjo. Dar jaunas tapau pulkininku, tačiau karjera manęs nebedomino. Pamačiau, kad viskas trapu ir laikina.
Paskui prasidėjo karas, revoliucija, pilietinis karas, emigracija, baisi liga, nuo kurios vos nenumiriau, sunki juodadarbio dalia, – viskas praėjo.
Tačiau visos šios kančios bei sielvartai atvedė mane į tikėjimo kelią bei vienuolystę. Pramokau nuolatinės maldos meno ir viskuo džiaugiuosi. Be sielvartų ir sunkių išbandymų nebūčiau atradęs tikėjimo.
Be sielvartų ir sunkių išbandymų nebūčiau atradęs tikėjimo.
– Sakykite, o kaip įgyti dvasios ramybę, išvengti nenaudingų apgailestavimų ir tuščių iliuzijų? – paklausiau vienuolio.
– Taip, kaip sakiau. Gyvenkite dabartimi. „Kiekvienai dienai gana savo vargo“, – primena evangelistas Matas. Tad visų geriausia imtis maldos. Tuomet jums atsivers naujas bei stebuklingas pasaulis.
Ką ir kalbėti! Pažvelkite į naktines peteliškes. Jos mums atrodo pilkos ir nuobodžios, tačiau kitoms peteliškėms, kurių akys surėdytos ne taip, kaip mūsiškės, jos nuostabiai gražios, žavios, žaižaruojančios visomis vaivorykštės spalvomis.
Panašiai ir tie, kurie praregėjo kaip keliauninkas iš garsiosios knygos apie Jėzaus maldą, išvysta pasaulį kitaip – visur mato Kūrėjo didybę ir neišsenkantį gailestingumą. Kai malda pradeda sektis, tuomet užplūsta tokia paguoda ir taip aiškiai regi daiktų esmę, kad net apsakyti neįmanoma. Vien patirtis gali padėti tai suvokti.
– Tačiau ar tuomet neišpuikstama?
– Visaip gali nutikti. Tačiau tokio nuopuolio įmanoma išvengti. Šv. Makarijus Didysis teisingai mokydavo, kad be gerų darbų galima būti išganytam, o nenusižeminęs niekas neišsigelbės. Pavyzdžiui, Evangelijos muitininkas ir gerasis plėšikas jokių nuopelnų neturėjo, jie išsigelbėjo tik nusižemindami.
Tuo tarpu Šėtonas turėjo viską, išskyrus nusižeminimą, o nupuolė amžiams. Gera apmąstyti mus supančius didingus slėpinius, bet darykime tai nusižeminę ir neteisdami kitų, antraip mums iškils didelis pavojus. Erezijų pradininkai buvo talentingi žmonės, bet jiems trūko nusižeminimo. Jie pasidavė gudriems išvedžiojimams, pasipriešino Bažnyčiai ir pražuvo.
– Tėve Tichonai, aš skaičiau, kad Tibeto atsiskyrėliai, kartodami mantrą: „Om mani padme hum“, kuri reiškia: „Dievybe, kylanti iš lotoso, sveikinu tave“, palengva panyra į didelę tylą ir nuostabą. Kai jie pasiekia tam tikrą ribą, po truputį mantrą trumpina, kol galiausiai naktį išėję iš savo olos ir pažvelgę į žvaigždėto dangaus skliauto grožį teprataria: „O!“ – ir sustingsta kontempliuodami atsivėrusią didybę. Antai Alberto Einšteino kartą paklausė, ar jis tiki. Mokslininkas atsakė: „Taip, jei tikėjimas yra nuostaba, išvydus visatoje tvyrančią išmintį ir didybę“, bet dogmatizavimo jis nepripažino. Ką jūs apie visa tai manote?
– Ne mums spręsti, ką regi Tibeto atsiskyrėliai arba kaip Dievybę suprato Einšteinas. Mes turime Šventąjį Raštą, knygą „Gėrio meilė“ ir šventųjų patirtį.
Stenkimės nuolankiai ir kantriai praktikuoti Jėzaus maldą ir, atėjus laikui, jei nenusilpsime, sužinosime viską, ko reikia. Svarbiausia – turime pamilti Tiesą, t. y. Dievą, ir mylėti artimą.
Apaštalas Jonas sako, kad „Dievas yra meilė“. Tuo mes ir skiriamės nuo budizmo ir induizmo asketų: jiems svarbiausias dalykas – pažinimas, o blogis kyla iš nežinojimo; tuo tarpu mums svarbiausia yra meilė. Paskutiniame teisme mūsų neklaus kur, kaip ir kiek meldėmės, kontempliavome, bet klaus, ar pamaitinome, pagirdėme, aprengėme, aplankėme savo artimą. Būtent taip mes būsime pasmerkti ar išteisinti.
Tai nereiškia, kad negalime atsidėti kontempliacijai. Ji ypač tinkama atėjus senatvei, kai nebeturime jėgų gailestingumo darbams, taip pat ir tiems, kuriuos Viešpats jau pašaukė stotis Jo akivaizdoj. Tačiau net atsiskyrėliai neturi visiškai atsitverti nuo žmonių, bet žodžiu ar laiškais atsakyti į dvasinius jų klausimus. Šitaip elgdavosi visi didieji atsiskyrėliai.
Svarbiausia – viską daryti nuoširdžiai.
