„Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“, – šlovino minia Jėzų, kai jis įžengė į Jeruzalę. Mesijas įžengia pro plačiai atvertus šventojo miesto vartus, o po kelių dienų išeis pro juos keikiamas ir pasmerktas, nešinas kryžiumi, pažymima popiežiaus Pranciškaus Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienio homilijoje, kurią vietoj jo perskaitė kardinolas Leonardo Sandri, Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas.
Mišios prasidėjo palmių šakelių pašventinimo ritu prie Šv. Petro aikštės centre esančio obelisko.
„Broliai ir seserys, nuo gavėnios pradžios pradėjome ruošti savo širdis per atgailą ir gailestingumo darbus. […] Tad eikime paskui Viešpatį, su tikėjimu ir atsidavimu prisimindami jo išganingąjį įžengimą į Jeruzalę, kad, malonės dėka tapę kryžiaus slėpinio dalyviais, galėtume taip pat dalyvauti prisikėlime ir amžinajame gyvenime“, – kalbėjo kardinolas L. Sandri.
Šį sekmadienį ėjome paskui Jėzų, visų pirma kaip šventinės procesijos dalyviai, o vėliau – skausmingu keliu, pradėdami Didžiąją savaitę, kuri mus rengia Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimui, pažymima kardinolo skaitytoje Pranciškaus homilijoje.
Joje popiežius pakvietė atkreipti dėmesį į vieną nepažįstamąjį, kurio vardas netikėtai pateko į Evangeliją – Simoną iš Kirėnės. Miniai ir kareiviams lydint Jėzų link nuo kryžiavimo vietos, jie sutiko jį, grįžtantį iš laukų, ir „uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų“ (žr. Lk 23, 26). Matome, kaip jis visai atsitiktinai atsidūrė centre įvykio, kuris jį prislėgė tarsi sunkus medis.
Pamąstykime apie Simono gestą, pažvelkime į jo širdį, sekime greta jo šalia Jėzaus, kviečiama Šventojo Tėvo homilijoje.
Simono gestas labai dviprasmiškas. Jis padeda Jėzui ne iš įsitikinimo, o dėl to, kad yra priverstas. Tuo pat metu jis pirmu asmeniu įsitraukia į Viešpaties kančią ir dalyvauja joje. Jėzaus kryžius tapo Simono kryžiumi. Tuo pat metu, kai kitas Simonas, vadinamas Petru, žadėjęs visada sekti paskui Mokytoją ir net numirti už jį, kažkur pradingo. Paskui Jėzų dabar eina ne jo mokinys, o šis kirėnietis. Mokytojas aiškiai mokė, kad tas, kuris nori eiti paskui jį, turi išsižadėti savęs, paimti kryžių ir sekti paskui. Simonas iš Galilėjos žadėjo, bet to nepadarė. Simonas iš Kirėnės daro, bet nieko nesako. Jis su Jėzumi neapsikeičia nė vienu žodžiu, tarp jų yra tik kryžiaus medis.
Jėzaus kryžius tapo Simono kryžiumi.
Turime žvelgti į Simono Kirėniečio širdį, jei norime suprasti, ar jis norėjo padėti išsekusiam Jėzui, ar jo nepakenčia, dalijasi jo skausmu ar tik verčiamas neša jo kryžių. Gerai žinome, kas yra Kirėniečio širdyje. Jei, perverta skausmo, Dievo Širdis netrukus atsivers ir parodys gailestingumą, žmogaus širdis lieka uždara. Pabandykime pasijausti jo vietoje. Ką pajusime? Pyktį ar gailestį, liūdesį ar susierzinimą? Ir jei žinome, ką Simonas padarė dėl Jėzaus, atsiminkime, ką Jėzus padarė dėl Simono ir dėl kiekvieno iš mūsų – jis atpirko pasaulį.
Kirėnietis neša Kristaus kryžių, o Kristus neša visų žmonių nuodėmę, nes myli mus, nes paklūsta Tėvui. Jėzus kenčia su mumis ir dėl mūsų. Tas netikėtas, sukrečiantis būdas, kuriuo Kirėnietis įtraukiamas į išganymo istoriją, rodo, kad niekas jai nėra svetimas.
Eidami su Simonu Kirėniečiu suvokiame, jog Jėzus ateina susitikti su kiekvienu žmogumi, bet kokioje situacijoje. Matydami daugybę vyrų ir moterų, kuriuos neapykanta ir smurtas stumia į Golgotą, prisiminkime, kad Dievas šį kelią paverčia atpirkimo vieta, nes juo ėjo atiduodamas savo gyvybę už mus. Kiek daug kirėniečių šiandien neša Kristaus kryžių! Ar atpažįstame juos? Ar matome Viešpatį jų veiduose, iškreiptuose karo ir kančios? Susidūrus su iš žiauraus blogio gimstančiu neteisingumu nešti Kristaus kryžių niekada nėra tuščias darbas. Priešingai, tai pats konkrečiausias būdas dalytis jo gelbstinčia meile.
Jėzaus kančia tampa atjauta (žodis „atjauta“ italų kalba taip pat gali reikšti „kentėti kartu“ – red.), kai ištiesiame ranką tiems, kurie nebeištveria, kai pakeliame parpuolusius, kai apkabiname nusivylusius.
„Broliai, seserys, norėdami patirti didįjį gailestingumo stebuklą, per Didžiąją savaitę pasirinkime būdą, kuriuo nešame kryžių: ne ant kaklo, bet širdyje“, – kviečia Verbų sekmadienio popiežiaus homilija. Pasak jos, nešame ne tik savo, bet ir tų, kurie kenčia šalia mūsų, kryžių. Galbūt to nepažįstamo žmogaus, su kuriuo atsitiktinumas – bet ar tikrai atsitiktinumas? – mus suvedė. Pasirenkime Viešpaties Velykoms tapdami vieni kitiems kirėniečiais.
